78 sezonas

Po tiesos mirties

 

Oksfordo žodynas kasmet renka svarbiausią žodį. Praėjusiais metais juo tapo „post-truth“ – žodis, apibūdinantis aplinkybes, kuriomis visuomenės nuomonę labiau nei objektyvūs faktai formuoja emocijos ir asmeniniai įsitikinimai. Laikas po tiesos. Kaip post-industrinėje visuomenėje pramonė tampa istorine atgyvena, užleisdama kelią informaciniam amžiui, taip era po tiesos yra nuoroda į tiesą kaip istorijos rudimentą. Ekranus ir politikos areną užtvindo žmonės, kuriems nerūpi objektyvumas ir faktai, jie žongliruoja pažadais, kursto konfliktus ir gilina nepasitenkinimą, skatindami bergždžias viltis. O mes, informacijos vartotojai, į kuriuos šis srautas nukreiptas, linkę klusniai pasiduoti visoms manipuliacijoms, užkibti ant „clickbait“ kabliukų.

Lietuvoje po rinkimų džiaugiamės, kad pagaliau paskelbta, jog kultūra yra prioritetinė sritis, tačiau kartu kita ranka, bet visiškai atvirai nuo kultūros biudžeto bandoma atriekti vis daugiau milijonų, menininkai apmokestinami vis didesniais mokesčiais, o gatvėje ramu ir niekas neprotestuoja. Nes juk deklaruojama, kad kultūra – svarbiausia. Nes tiesa yra tai, kas sakoma per televiziją, rašoma laikraščiuose, skelbiama naujienų portaluose. Ir atotrūkis tarp to, kas deklaruojama ir to, kas daroma kasdien, didėja. Kas šiandien yra tiesa? Tai, kas sakoma, ar tai, kas daroma? Tiesa yra viskas ir kartu tiesos nebėra niekur.

Vyriausybės sprendimai grindžiami statistika, kurios neaptiksi jokiuose oficialiuose šaltiniuose. Įstatymai priimami argumentuojant naujųjų medijų ekosistemai priklausančių, niekam neatskaitingų informacijos „gamintojų“ produkcija. Pamažu leidžiamės į „post-tiesos“ bedugnę, kurioje faktų „gamyba“ nebėra monopolizuota, ji vieša ir visiems prieinama, ir pati informacija tampa nebe valiuta, o ginklu.

Tai būsena, kai nežinome, kuo iš viso galime tikėti, kai iš po kojų išslysta žemė, ir tampa baisu žengti bet kokį žingsnį, nes gyvename tarsi rūke. Tai galima prilyginti laisvojo kritimo būsenai, nes mums nuolat kuriama iliuzija, kad mes nieko negalime pakeisti, todėl neverta net bandyti, vienintelė inertiška jėga – gravitacija, ji mus nuolat traukia žemyn.

Teatras yra ta ypatinga erdvė, kurioje fikcinė tikrovė apnuogina realybę. Čia galime diskutuoti apie tai, kas vyksta. Galime ateiti kiekvienas su savo tiesos lopinėliu ir bandyti sudėti juos į vieną paveikslą, kaip dėlionę. Tokią realybės dėlionę dėliosime 78-ajame sezone. Premjeromis, orientuotomis į laikotarpį po tiesos – analizuojančiomis faktus ir manipuliacijas jais, emocijas ir jų įtaką viešajai nuomonei, medijų įtaką mūsų mintims, veiksmams, baimėms. Kviesime jus ir į jaunų, ir į brandžių kūrėjų spektaklius, skrodžiančius mus supančią realybę įvairiais pjūviais, diskutuosime apie teatrą ir ne tik apie jį, kartu ieškosime tiesos apraiškų laikotarpiu, kuriame prieš žodį „tiesa“ neišvengiamai rašome žodį „post“. 

 

 

Martynas Budraitis

LNDT generalinis direktorius