79 sezonas

79 sezonas

Už teatrą!

 

Pokyčių metas. Nes mes to nusipelnėme. Išplėskime ribas.

Ką renkasi praktiški žmonės? O kultūringi? Apie ką dar nepagalvota? 

Realybė mus bombarduoja šūkiais. Gatvėje, namuose, akyse, ausyse, o paskui mintyse. Šūkiai – provokuojantys, agituojantys, liepiantys, ritmingi, su pauzėm, nutylėjimais, revoliucingi arba konstatuojantys faktą. Jei tavęs nėra čia, tavęs nėra niekur.

Tačiau teatre galioja visai kiti dėsniai. Teatras, kurio nėra niekur, yra ir visur. Teatras, kurio pastatas uždaromas rekonstruoti, neišnyksta, jis tampa teatru be sienų. 79-asis Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezonas – tai rekonstrukcijos pradžia. Rekonstruojant teatro pastatą, norisi rekonstruoti ir Nacionalinio teatro sąvoką, pabrėžiant, kad pirmiausia tai – ne pastatas, o savo šaliai ir pasauliui neabejingų asmenybių bendruomenė, kurią sudaro teatro meno kūrėjai (įskaitant teatro meną serginčius rūbininkus ir budėtojus) ir žiūrovai. Rekonstrukcija – tai taip pat galimybė teatrą iškelti iš sostinės, išskleisti po regionus, pasiekti kitus miestus ir miestelius, įkurdinti scenos meną ne tik scenoje, bet ir griuvėsiuose, arenose, mokyklų aktų salėse ir viešosiose erdvėse. Arčiau žmonių.

Pavargę nuo nesibaigiančių žiniasklaidos spekuliacijų ribinių situacijų įtampomis, į teatrą žiūrovai ateina ieškodami dabarties analizės ir refleksijos, bėgdami nuo nuolat aplink sproginėjančių vienadienių skandalų ir raganų medžioklių. Kaip padėti šiuolaikiniam žmogui priimti tikrovę tokią, kokia ji yra, negražinant jos, bet ir nepuolant į nusivylimo isteriją?

Kokios turi būti pokalbio su žiūrovu formos ir koks turinys, kad įvyktų abipusis dialogas? Kai informacijos pertekliaus fone nebesuprantamos metaforos, kaip susikalbėti su X, Y, Z ir kt. kartomis? Koks šiandien ir rytoj turi būti scenos menas, kad ne tik atlieptų, bet ir sulauktų atsiliepiant?

Tai ir yra didžiausias iššūkis šiuolaikiniam teatrui.

Nors slegianti šiandienos tikrovė – aukščiausio rango politikų korupcija, fanatizmas, kylančios kainos (bet ne atlyginimai), skurdas, emigracija – atrodo kaip mūsų šalį ištikusi precedentų neturinti krizė, iš tiesų užtenka pažiūrėti į prieš dešimtmetį raibuliavusias straipsnių antraštes, kad suprastume: mes nuolat esame problemų sūkuryje. Tad kūrėjo misija – paskatinti žiūrovą atrasti naujų požiūrių į mus supantį pasaulį ir jo problemas ir pačiam nuolat jų ieškoti.

Jei kūrėjas labai gerai žino, koks turi ir neturi būti teatras, visai tikėtina, kad jis gyvena hermetiškame pasaulyje, kurio nepajudina tektoninės likusio pasaulio slinktys. Taip randasi teatras, kuriantis be galo rimtas ir prasmingas scenas, kurios aktualios tik šio hermetiško pasaulio kūrėjams.

Suvokdami, kad Lietuvos teatras išgyvena vertybinį ir estetinį lūžį, kaip ir pati visuomenė, mes nesidedame žiną, koks šiandien turi būti teatras. Bet mes žinome, jog jis turi būti.

Rekonstrukcijos metu ieškodami naujų fizinių ir mentalinių teritorijų galbūt klysime, kalbėsime ne tomis temomis ir ne tokiomis formomis, kokių iš mūsų tikisi dalis visuomenės ar net teatro kūrėjų bendruomenės. Tačiau mums neįdomu rinktis patikrintas trajektorijas ir išbandytus scenarijus, kurie garantuoja reikiamą žiūrovų reakciją.

Nebijome rizikos, mus domina ir sėkmės, ir nesėkmės istorijos. Mums rūpi nauji atradimai Lietuvos teatre, nematyti kūrėjų veidai, iš naujo teatrą atradę žiūrovai, atgijusios scenos, netikėti požiūrio taškai. Kaip rodo istorija, sąlygos menui niekada nebūna idealios: pinigų visada per mažai, valdžia visada turi rimtesnių problemų, salės būna tuščios arba jose žmonės tiesiog neišsitenka, tačiau mūsų tikslas, kad ir kas nutiktų, neužsidaryti stovinčiame vandenyje, ieškoti ir tikėtis, kad tai, ką rasime palikę teatro pastatą, bus vertinga. Todėl – už teatrą!

 

LNDT generalinis direktorius

Martynas Budraitis