Lietuvių autoriai Nacionaliniame dramos teatre

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pernai lapkričio mėnesį vykusio atnaujinto festivalio „Versmė“ rezultatai – du naujų lietuviškų pjesių pastatymai, kurių premjeros gegužės 19 ir 20 dienomis bus parodytos Naujosios dramos akcijos‘12 programoje. Teklės Kavtaradzės „Namisėda, arba Kambarys, pilnas personažų“ (režisierė Gabrielė Tuminaitė) ir Gabrielės Labanauskaitės „Raudoni batraiščiai“ (režisierė Yana Ross) – tai du skirtingi požiūriai į jauno žmogaus pastangas būti pačiu savimi ir iš to kylančias kitoniškumo, pasirinkimo bei tapatybės dramas.

2011 metų lapkritį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyksiančio lietuvių dramaturgijos festivalio „Versmė“ kvietimu Vilniuje lankėsi dramaturgė, vertėja ir prodiuserė Anna Lengyel iš Budapešto. Viešnia – organizacijos „PanoDrama“ įkūrėja ir vadovė, besirūpinanti šiuolaikinės dramaturgijos sklaida įvairiose pasaulio šalyse, ieškanti naujų pjesių, užsakanti jų vertimus, iniciuojanti jų skaitymus bei leidimą. Turtinti darbo Berlyne, Sidnėjuje, Niujorke patirties, Anna Lengyel Nacionaliniame dramos teatre vedė seminarus pradedantiesiems dramaturgams, kurių pjesės buvo atrinktos pirmajame festivalio „Versmė“ etape.

Ar įmanoma išmokyti dramaturgus rašyti pjeses? Apie kūrybines dirbtuves su Anna Lengyel mintimis dalinasi premjerinių spektaklių dramaturgės.

Teklė Kavtaradzė: „Šios kūrybinės dirbtuvės buvo tiesiog labai naudingos ir svarbios. Manau, kad toks „Versmės“ konkursas turėtų būti visada, nes svarbiausias ir yra šitas laikas – dirbant, analizuojant savo bei visų kitų dalyvių pjeses. Labai įdomus Annos darbo metodas: dirbti su pjesės autoriais ir su aktoriais (laikas buvo paskirstytas per pusę). Taip mes sulaukėme ne tik rašančių žmonių, bet ir aktorių, kurie į tekstą žiūri kitaip, atsiliepimų. Girdėjome savo tekstą, ir tai labai padėjo jausti, koks jis, ko jam trūksta. Svarbiausia – bendros diskusijos, kūrinių nagrinėjimas, dalinimasis nuomonėmis. Anna – nuostabi mokytoja. Ji labai natūraliai sugeba paskirstyti laiką, pakreipti pokalbius reikiama linkme, nieko neteigia, bet moko visus dalintis savo nuomone, ją argumentuojant.

Manau, visi kūriniai buvo gerai išanalizuoti. Aišku, turint daugiau laiko, būtų galima tai padaryti išsamiau, tačiau mes dirbome daug ir labai įdomiai. Skambės kaip reklama, bet labai labai rekomenduočiau kiekvienam rašančiam žmogui sudalyvauti tokiose dirbtuvėse. Ir aš rimtai manau: jeigu jos vyktų dažniau ir būtent tokia forma, rašančių žmonių daugėtų, kurtųsi rašančių teatrui bendruomenė. Nes iš Annos mes taip pat sužinojome labai daug svarbių vardų, vietų, teatrų, konkursų. Tokią informaciją gauti būtina, kad žinotum, kur eiti toliau.“

Gabrielė Labanauskaitė: „Anna Lengyel – ne tik kruopštus ir profesionalus, bet ir be galo savo darbui atsidavęs žmogus. Savaitė diskusijų apie dramaturgiją, struktūrą, esminius bei niuansinius kūrybinius dalykus ne tik padėjo suvokti asmenines klaidas ir stipriąsias puses, bet ir pažvelgti į dramą iš visai kitos perspektyvos. Tikiuosi, kad tokio pobūdžio dirbtuvės – nauja pradžia po kelių metų dramaturgijos seminarų komos.

Dabar jau turime kino dramaturgijos studijas, pradėtas prieš keletą metų, tačiau nepaisant to, kad scenaristai pajaučia ir teatro kvapą, tai ne tas pats, kas nuoseklios teatro dramaturgijos studijos. O tokių specialistų, kaip Anna, dirbtuvės ir galbūt net pastovesnis dėstymas akademijoje padėtų ne tik pažinti, bet ir konstruoti šią kvapus skleidžiančią „virtuvę“.“

Teklė Kavtaradzė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kino dramaturgijos trečio kurso studentė. Rašo nuo paauglystės, daugiausia prozą, truputį poeziją. Teatras jos gyvenime atsirado seniau nei kinas, tačiau dabar abi šios sritys, taip pat ir literatūra, yra vienodai svarbios. Mokydamasi daugiausia rašo kinui, bet jaučia didelę aistrą ir norą rašyti teatrui. ,,Namisėda“ – pirmoji autorės užbaigta pjesė. Ji pasakoja apie keturiolikos metų mergaitę, kuri daug ko nežino, bet ką žino, tai tvirtai. Keturiolikmetei Marijai patinka žodžiai ir istorijos, ji nori rašyti. Kostui dvigubai daugiau metų, nei Marijai, jis – barmenas-kaubojus aptriušusiame Laukinių vakarų stiliaus bare, jis daug ką žino, bet yra kai kas ko nežino – kas jam patinka ir ko jis nori iš gyvenimo. Greitai Marijos gimtadienis, o ji niekaip negali įvykdyti savo pasižadėjimo – iki penkiolikos metų parašyti bent vieną, o dar geriau – kelias istorijas. Ji privalo pabėgti iš namų, kuriuose leidžia daugiausia laiko su savo gražia ir per daug normalia šeima. Marija užeina į pirmą pasitaikiusį barą(juk rašytojai turi mokėti gerti). Taip ji sutinka Kostą. Vienintelį kaubojų mieste.

Gabrielė Labanauskaitė – poetė ir dramaturgė, turbūt pirmoji Lietuvoje savo dramomis pradėjusi kalbėti homoseksualumo temomis ir visą savo kūrybą teatrui įkėlusi atviram naudojimui į www.galdrama. lt internetinę svetainę. Be to, autorė yra poezijos festivalio „TARP“ organizatorė, grupės “AVaspo” įkūrėja ir atlikėja, mieliau savo keistus eilėraščius leidžianti kompaktinių vaizdo ir garso plokštelių, nei knygų, pavidalu.

„Raudoni batraiščiai“ – tai pjesė, kalbanti apie žmonių baimę būti pačiais savimi. Bijant tenka dangstytis kaukėmis, apsimesti esant kažkuo kitu, nei esi iš tikrųjų, vengti pripažinti savo tapatybę arba priešingai – entuziastingai identifikuotis su tam tikromis grupėmis, kuriose jautiesi saugiai. Todėl ne veltui pjesės centrinė ašis sukasi apie skinhead’ų kultūrą atstovaujančio Juozo ir jo brolio Jono santykius, o pavadinimas nurodo į tam tikrų agresyvesnių grupuočių simbolį – teisę įsiverti raudonus batraiščius, pirmąkart praliejus kraują. Ar išsipildys dar kartą biblinė Kaino ir Abelio istorija, sužinosime skaitymų pabaigoje. Trumpai tik galima išduoti, kad socialiai aktyvioje, tačiau poetiškoje pjesėje kiekvienam tenka savas išbandymas, o išlipti sausam iš balos nėra jau taip lengva.

Spektaklio „Raudoni batraiščiai“ režisierė Yana Ross apie G. Labanauskaitės kūrinį sako: „Slapto rasizmo ir „išskirtinumo“ problema yra daugelio meno formų paviršiuje šiuolaikiniame pasaulyje. Tikiuosi su šita pjese, mes atversime savo lokalias tabu temas: adresuojant Lietuvos laukinių vaikų ateitį augant kaime su dažnai tik vienu iš tėvų pakankamai blaiviu padėti maisto ant stalo, bet dažniausiai abiem tėvams geriant iki mirties priešais savo vaikų akis. Nauja tėvo figūra ne visada yra Kunigas ar geraširdis mokytojas, jaunuolio aistra priklausymui – štai kas šios pjesės šerdyje... taigi kokia bus nauja „šeimos sąjunga“?“

Parengė Daiva Šabasevičienė