Pokalbių NE apie teatrą archyvas

2018 m. gegužės 14 d. 18 val. LNDT fojė – „Pokalbis NE apie teatrą“ tema „Kodėl mums reikalingos utopijos?“

Albertas Robida 1882 m. pradėjo leisti garsiąją savo futuristinę trilogiją, pavadinimu „XX amžius“. Vizionierius pasišovė iliustruoti ateitį, t.y. gyvenimą tolimais 1952 m. Nuostabaus būsią pasaulio – po dangų skraidys įvairūs aparatai, po vandeniu bus statomi metropoliai, o žmonės netgi naudosis telefonoskopu. Tačiau nuostabu net ne tai, kad Robida sugebėjo numatyti televizijos, „Skype“, lėktuvo ar dangoraižio prototipus. Įdomu tai, kaip jo vaizduojamoje ateityje integruoti jo gyvenamojo pasaulio kontūrai. Kaip pastebi Arthuras Danto, jo išpiešti restoranai danguje aiškiai primena Paryžiaus Les Halles ar Gare Saint Lazare architektūrą. Todėl, anot Arthuro Danto, „niekas taip nepriklauso mūsų laikui, kaip laikmečio mėginimai pažvelgti į ateitį“.

Ateitis visuomet iškraipo mūsų vizijas. Tačiau mes nepaliaujame jų projektuoti. Kodėl mums reikia vietų, kurios neegzistuoja? Kodėl jas kuriame? Kiek jos iš tikro daro įtaką dabarčiai? Kas nutinka tuomet, kai pamėginame šias fikcijas įgyvendinti? Ką tai pasako apie mus čia ir dabar?

Diskusijos dalyviai:

Doc. dr. Nerijus Milerius, filosofas

Dr.  Kasparas Pocius, filosofas

Laurynas Peluritis, VU Istorijos Fakulteto doktorantas, „Naujasis Židinys-Aidai“ direktorius

Doc. dr. Agnė Narušytė, menotyrininkė, fotografijos ir dailės kritikė, kuratorė

Diskusijos moderatorius – Kristupas Sabolius

 

 

2018 m. balandžio 16 d. 18 val. LNDT fojė – „Pokalbis NE apie teatrą“ tema „Dievas mirė ir vėl!“

Jau daugiau nei šimtmetį skaičiuojantis Friedricho Nietzsche‘s nekrologas per kiekvienas Velykas primena apie mūsų keistą ir šizofrenišką post-sekuliarią būklę. Gyvename pasaulyje po Dievo mirties, bet kartu nuolat stebėdami įvairias jo prisikėlimo formas. Šiandien Vakarų Europoje religingumas tapo beveik civilizaciniu trikdžiu, ženklinančiu tradicionalizmo ir inovatyvumo takoskyrą, teizimo ar ateizmo alternatyvas, kurios vis iš naujo užkuria polemikas apie mokslo ir mito varžybas. Į Europą palengva integruojantis Islamo kultūrai, šiandien Dievo tema atgimsta beveik visur, kur keliamas klausimas apie civilizacijos kryptį bei žmogaus vaidmenį. Būtent šioje perspektyvoje autentiškas tikėjimas yra testuojamas evoliucijos pripažinimo, embrionų šaldymo, eutanazijos legitimumo, LGBT teisių, terorizmo įsigalėjimo ir suklaidintos sąmonės manipuliacijos dilemomis.

Ar religingumas tolygus civilizaciniam atsilikimui? Kokia religijos ateities perspektyva? Ką šiandien veikia mirštantis bei prisikeliantis Dievas?

Diskusijos dalyviai:

Dr. Nerija Putinaitė, filosofė, kultūros istorikė

Doc. dr. Milda Ališauskienė, VDU sociologė, religijotyrininkė

Dr. Vilius Dranseika, VU lektorius, filosofas

Dr. Renatas Berniūnas, VU FF Bendrosios psichologijos katedros lektorius

Diskusijos moderatorius – Kristupas Sabolius

 

]

2018 m. kovo 12 d. 18 val. LNDT fojė – „Pokalbis NE apie teatrą“ tema „Žmogus irgi robotas. Ar tikrai?“

Šiandienos pasaulis dreba iš jaudulio dirbtinio intelekto akivaizdoje. Kaip visada, esama ir entuziastų, ir skeptikų. Viena vertus, pasakojama apie naujus šansus, išnykusias „žmogiškąsias“ klaidas ir geometrine progresija augantį pramonės efektyvumą. Kita vertus,  pranašaujami apokaliptiniai scenarijai, skaičiuojamos prarastos darbo vietos, svarstoma žmonijos išnykimo data.

Tačiau visų šių diskusijų fone iškyla žmogaus statuso ir prigimties dilema. Neseniai lietuviškai išleistoje knygoje „Homo Deus“, Yuval Noah Harari įtaigiai pasiūlė žmogų suvokti kaip algoritmą, kitaip tariant, kaip biologinį robotą. Neužilgo atskriejo ir atsakymas. Neuromokslininkas Antonio Damasio išvadino tai melu, pabrėždamas, kad ne tik emocijos, bet ir estetinis vertinimas, veikimas prieš savo impulsus ir net pats gyvybės atsiradimas negali būti paaiškinti kibernetiniais terminais.

Tai vis dėlto – ar žmonės yra robotai? Ar gyvybė yra algoritmas? Ir galiausiai – kokia laukia ateitis, pasaulyje, kuriame neišvengiamai gyvensime kartu su mūsų kibernetiniais gentainais?

Diskusijos dalyviai:

Gediminas Misevičius, „Swedbank“ IT padalinio Lietuvoje vadovas

Dr. Jonas Dagys, filosofas, VU Filosofijos katedros docentas

Kristijonas Vasiliauskas, technologijų ekspertas, išradėjas, „Robotiados“ vadovas

Dr. Mintautas Gutauskas, filosofas, VU Filosofijos katedros docentas

Diskusijos moderatorius – Kristupas Sabolius

 

 

2018 m. vasario 19 d. 18 val. LNDT fojė – „Pokalbis NE apie teatrą“ tema „Mums reikia pasikalbėti apie mokyklą“

Šiandien „švietimas“ yra liūdnas žodis, kurio nuolatinis partneris beveik kiekviename sakinyje yra „problema“. Ir jei apie pinigus ir reformas kalbos dar ilgai nesustos, verta paliesti ir kitą klausimą – ko ir kaip mokomės? Jau netrukus robotai dirbs bankuose, restoranuose ir vaikų darželiuose. Tikslumu ir greičiu jie bus pranašesni už mus. Akivaizdu, kad šiandienos žinios žyla greičiau nei laikraščių naujienos. Tad ko reikia, kad sugebėtume suprasti ir pasitikti ateitį? Ar nėra taip, kad vaizduotė pasirodo kaip esminė galia, kuri šiandien dar liko žmogui? Ar mokykla gali ir turi ugdyti kūrybingumą?

Diskusijos dalyviai:

Violeta Tapinienė, viena iškiliausių Lietuvos mokytojų, lituanistė, mokytoja ekspertė

Dr. Austėja Landsbergienė, socialinių mokslų daktarė, edukologė, kontekstinio ugdymo pradininkė, konsultantė švietimo klausimais Lietuvoje

Ieva Slajutė-Šližienė, patirtinio ugdymo specialistė, 13 metų dirbanti suaugusiųjų švietimo srityje

Elvis Lepardinas, Vilniaus licėjaus abiturientas, „TechHero 2018“ idėjos autorius

Nerijus Buivydas, neformalaus ugdymo organizacijos „Sėkmės mokykla“ įkūrėjas, vienas iš Demokratinės mokyklos įkūrėjų

Diskusijos moderatorius – Kristupas Sabolius

 

2018 m. sausio 29 d. 18 val. LNDT fojė – „Pokalbis NE apie teatrą“ tema „Ar pasmerksime meno kūrinį?“

Praeitų metų spalį kilusi #metoo banga nuvilnijo per visą JAV ir Europą, jos raibuliai sudrumstė ir iš pažiūros gan ramų Lietuvos horizontą. Kilo daug diskusijų, ginčų, pykčių ir kaltinimų, tačiau kaip dažnai būna – degtukas užsiplieskė, švystelėjo ryški šviesa ir vėl tamsu. O gal ne? Gal patyrėme pradinį sukrėtimą, išsiliejome, o dabar perėjome į ramios refleksijos fazę, ir lieka laukti – kas toliau?

Vis dėlto, kol laukiame ar baigiame pamiršti, norėtųsi grįžti prie kelių svarbių aspektų, kurie, bent jau Lietuvoje, aistringų pastarųjų mėnesių fone liko nuošalyje. Pernai „The Paris Review“ žurnale pasirodė Claire Dederer straipsnis „What Do We Do with the Art of Monstrous Men?“, kuriame ji svarsto, kaip reikėtų priimti didį menininką, bet baisų žmogų. Ar įstabus kūrinys tampa menkesniu, kai sužinome apie siaubingus jį sukūrusiojo poelgius? Ar menas gali būti atskirtas nuo jį kuriančio biografijos? Ar pastarųjų įvykių fone galime kalbėti apie hierarchiją ir patriarchatą, ypač meno pasaulyje, o taip pat apie kolektyvinę atsakomybę? Juk galbūt tie, kurie matė, bet tylėjo, prisideda prie to, kas vyksta. Ar kalta apatiška visuomenė, dažnai sakanti „nekreipk dėmesio”, bet nepaklausianti savęs, ką galėtų padaryti, kad kažkas pasikeistų?

Diskusijos dalyviai:

Paulė Bocullaitė, scenografė, viena pirmųjų Lietuvoje prabilusi #metoo tema

Vaidas Jauniškis, LMTA dėstytojas, teatro ir kino kritikas

Dr. Jelena Šalaj, psichologė, kultūros tyrinėtoja

Aušra Kaziliūnaitė, rašytoja, kino tyrinėtoja

Diskusijos moderatorė – Berta Tilmantaitė, fotografė, žurnalistė, viena iš multimedijų platformos www.nanook.lt įkūrėjų

 

2017 m. gruodžio 18 d. 18 val. LNDT fojė – „Pokalbis NE apie teatrą“ tema „Dėl ko kovoja moterys?“

Kai Valerie Solanas parašė „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestą“ ir pasiūlė kurti vien tik moterišką visuomenę, praėjo pusė amžiaus. Kas pasikeitė per tą laiką?

Sakoma, kad feminizmas Vakaruose patyrė tris bangas. Pirmoji siekė lygių galimybių, nuosavybės ir darbo teisės. Antroji mėgino išryškinti unikalų moters pasaulio matymą ir įtvirtinti moteriškos tapatybės svarbą. Trečioji atkreipė dėmesį, kad kova dėl lyties prigimtinių skirtumų sulyginimų nebėra prasminga, nes pati lytis tėra konstruktas, susijęs su daugybe kitų socialinių apibrėžčių.

Tad kokias kovas šiandien kovoja moterys? Ir ar tai vis dar moterų kova? Kas ir iš ko šiandien norėtų išsilaisvinti ir ką nugalėti? Neseniai įvykę seksualinio priekabiavimo, smurto ir galios santykių skandalai įnešė daug sumaišties ir klausimų apie nutylėtas, bet vis dar egzistuojančias įtampas, kurios leidžia iš naujo persvarstyti feminizmo vaidmenį dabartyje.

Diskusijoje dalyvauja:

Justė Jonutytė, VšĮ „Rupert“ direktorė, meno kuratorė

Laima Kreivytė, menotyrininkė, kuratorė, Vilniaus dailės akademijos lektorė

Dr. Nida Vasiliauskaitė, publicistė, filosofė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė

Diskusijos moderatorius – Kristupas Sabolius

 

2017 m. lapkričio 6 d. 18 val. LNDT fojė – „Pokalbis NE apie teatrą“ tema „Kaip mes statėme ir (griovėme) paminklus“

Žaliojo tilto skulptūrinės aistros, Neries pakrantės vamzdžių estetinė drama, Lukiškių aikštės memorialinis serialas, Kauno bienalės paminklų kritika mus ir vėl verčia grįžti prie atminties įprasminimo temos. Kokį vaidmenį menas šiandien atlieka viešosiose erdvėse? Ar mums vis dar būtinas simbolių reprezentavimas? Kokiu pagrindu kuriame atmintį? Kaip architektūra rašo istoriją? O galbūt aikštėse ir skveruose gali atsirasti vietos ne tik praeities išsaugojimui, bet ir ateities kūrimui?

Paskutiniais metais užsitęsęs įpaminklinimo kartėlis suteikia progą leistis į platesnę diskusiją, kurioje nuo estetinio skonio ir istorijos išsaugojimo būtų galima pereiti prie viešos erdvės kaip skirtingas pozicijas sujungiančios kūrybingo bendrabūvio modelio perspektyvos aptarimo.

Diskusijoje dalyvauja:

Doc. dr. Marija Drėmaitė, architektūros istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė

Dr. Skaidra Trilupaitytė, menotyrininkė, knygos „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“ autorė

Paulina Eglė Pukytė – Londone gyvenanti lietuvių menininkė, rašytoja, kuratorė, kultūros komentatorė

Nomeda ir Gediminas Urbonai – Bostone gyvenantis tarptautinį pripažinimą pasiekusių menininkų duetas, kuriantis video, instaliacijas, socialiai orientuotą meną

Diskusijos moderatorius – Kristupas Sabolius

 

2017 m. spalio 9 d. 18 val. LNDT fojė – „Pokalbis NE apie teatrą“ tema „Sukurti žmogų iš naujo“

Sintetiniai biologai jau dabar pripažįsta, kad esame arti genetiškai modifikuotų žmonių gaminimo. Nors oficialaus pritarimo tokiems eksperimentams vis dar nėra, kūrybinių galimybių plėtros vizija gana aiški – pasiekti visišką ląstelės mašinerijos kontrolę bei inžineriniu požiūriu perprasti gamtoje jau egzistuojančias gyvybės formas, kas suteiktų galimybę kurti gyvybę iš naujo. Šiam tikslui pasiekti belieka įgyvendinti keletą tarpinių etapų, kurių esmė – gyvybės standartizavimas.

Kartu neuromokslas, dirbtinių neuronų tinklų tyrimai ir dirbtinio intelekto eksperimentai pasiekė tokį mastą, kad imta rimtai svarstyti žmogaus sąmoningumo moduliavimo procesus. Google DeepMind teigia, kad jų kuriami protai jau dabar gali atlikti ne tik komputavimo, spėjimo, prognozavimo, bet ir įsivaizdavimo funkcijas.

Tad šiandien didieji mokslo protai tampa ateities architektais, o atradimus keičia nuolatinis kūrybinis inovavimas. Šiame kontekste iškyla daugybė kultūrinių, etinių, politinių ar religinių klausimų. Šiandienos žmonija tikrai pasikeis. Tik ar jei pakanka vaizduotės ir atsakomybės suvokti tai, kuo ji gali virsti bėgdama paskui savo pačios technologijas?

Diskusijos dalyviai:

Dr. Audronė Žukauskaitė, humanitarinių mokslų daktarė, tyrinėjanti šiuolaikinę filosofiją, biopolitiką ir biofilosofiją

Dr. Urtė Neniškytė, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė biochemikė

Vilius Dranseika, VU lektorius, filosofas, jo akademinių interesų sritys – analitinė veiksmo filosofija ir taikomoji etika

Gediminas Drabavičius, jaunasis mokslininkas, doktorantas, tyrinėjantis genomo inžinerijos įrankius ir jų pritaikymą

Diskusijos moderatorius – Kristupas Sabolius

 

2017 m. rugsėjo 11 d. 18 val. LNDT fojė – „Pokalbis NE apie teatrą“ tema „Iš ko gaminama tiesa?“

2016 m. paaiškėjo, kad gyvename amžiuje „po tiesos“. Praėjo tik beveik pusantro šimto metų nuo garsiosios Friedricho Nietzsche’s ištaros apie tai, kad „faktų nėra, tik interpretacijos“ ir tik maždaug pustrečio tūkstančio metų nuo Protagoro įžvalgos, kad „žmogus yra visų dalykų matas“, kai politikai ir žiniasklaida atrado tiesos perspektyvizmo ir reliatyvumo problemą. Ar tai reiškia, kad tiesa iš tikrųjų išnyko? O kur ji buvo anksčiau? Kas leido ja tikėti ir remtis? Ar Trumpas yra nyčininkas? O gal atvirkščiai – suvokdamas tiesą kaip valios galiai formą, Nietzsche anonsavo, kad dar ne vienas toks Trumpas laimės rinkimus? Ir – galiausiai – ar gali būti, kad mes visuomet kūrėme tiesą, tik nežinojome, iš ko ji padaryta?

Apie „post-truth“, „fake news“, „Twitterio“ jėgą ir kitus amžinus klausimus – pirmojoje 78-ojo sezono diskusijoje „Iš ko gamina tiesa?“.

Diskusijos dalyviai:

Vytautas Ališauskas, VU Filologijos fakulteto docentas, buvęs Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo sosto ir Maltos ordinui, antikinių tekstų komentatorius, filosofas, krikščionybės, mitologijos tyrinėtojas

Aurelijus Katkevičius, žurnalistas, Lietuvos verslo dienraščio „Verslo žinios“ leidžiamo žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius, tinklaraštininkas, poliglotas, vienas pirmųjų ryšių su visuomene Lietuvoje specialistų

Mykolas Katkus, viešųjų ryšių ekspertas

Diskusijos moderatorius – Kristupas Sabolius

 




 

Diskusijų ciklu „Pokalbiai NE apie teatrą“ siekiama sudominti ne tik teatre aktyviai besilankančią visuomenės dalį, bet ir tą, kuriai rūpi aktualūs kasdienybės, politikos, pilietinio gyvenimo aspektai, tačiau kurių vidinio poreikio diskutuoti, išgirsti kitą ir būti išgirstam nepatenkina kiti viešojoje erdvėje egzistuojantys formatai: televizinės laidos, komentarai spaudoje, radijuje, ekspertų pranešimai, vertinimai.

„Naujienų tarnyba seka tai, kas nauja, bet turi trumpą atmintį ir mažai laiko. Teatras atsimena daug, mato plačiai, bet jam svarbesnė emocija, ne faktai. Man įdomu sujungti tas dvi institucijas. Išjungus telefonus, kaip teatre, bet neapleidžiant faktų, kaip televizijoje. Pasikviečiant žmones, kurių norisi klausytis ir paklausti. Kalbėtis apie tai, kas dabar atrodo svarbiausia šioje valstybėje. Ir susikalbėti“, – sako Karolis Kaupinis.

 

77-ojo sezono diskusijas moderavo žurnalistas, kino režisierius Karolis Kaupinis

 

2017 m. balandžio 24 d. 18 val. LNDT fojė – „Pokalbis NE apie teatrą“ tema „Ar menas turi nešti vėliavą?“

Kas kartą pasirodžius naujam šalies istorijos ir atminties klausimus keliančiam filmui, spektakliui, prakalbus apie nacionalinės reikšmės paminklą ar skulptūrą, Lietuvoje užverda karštos diskusijos, kurių paprastai menas nepagimdo, kai imasi kitų temų. Tuomet į diskusijas įsitraukia tie, kurie kitais atvejais tyli. Kartais atrodo, kad meno kūriniui, paliečiančiam nacionalinės tapatybės ar istorijos temą, žiūrovai ima taikyti kitokius kokybės ir vertės standartus jau vien dėl to, kad kūrinys tų temų imasi. Tai tarsi byloja apie patriotinių kūrinių alkį.

Tačiau menininkai tokį alkį savarankiškai maldo retai, o valstybės pastangos paskatinti tokią kūrybą dažniausiai susilaukia priekaištų, kad patriotizmo ugdymas yra ne meno, o propagandos funkcija. Tačiau dalis visuomenės įsitikinusi, kad iš valstybės išlaikomas menas privalo jai atiduoti savo duoklę. Koks meno ir patriotizmo santykis? Kas yra „patriotinis kūrinys“? Ar Lietuvoje tokių trūksta ir kodėl menininkai nenori jų kurti? Ir ką šiandien reiškia patriotizmas apskritai?

Diskusijos dalyviai:

Jonas Banys, kino scenaristas, filmų „Emilija iš Laisvės alėjos“ ir „Tadas Blinda. Pradžia“ scenarijaus autorius

Dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė, kino istorikė

Maratas Sargsyanas, kino režisierius

Diskusijos moderatorius – Karolis Kaupinis

 

2017 m. kovo 13 d. 18 val. LNDT fojė – „Pokalbis NE apie teatrą“ tema „LT tapatybė – ar tikrai be jokių E?“

Lėtai, bet nesustabdomai artėja apsisprendimo laikas. Europa, drebinama maištų prieš status quo, turės pasirinkti kryptį: gelbėti idealistinį, bet stringantį projektą, ar grįžti ten, kur svarbu ne bendri siekiai ir idealai, o krauju ir istorija išrašytos ribos. Arba skilti: leisti vieniems gyventi vienaip, kitiems — kitaip.

2017 m. kovą, minint 1957 m. kovo 25 d. pasirašytos Romos sutarties šešiasdešimtmetį, Europos sąjungos vadovai susitiks ne tik iškilmingai minėti, bet ir ne taip šventiškai kalbėtis dėl Bendrijos ateities ir jos tolimesnės integracijos, o gal priešingai – skilimo. Vieni apsispręs žengti pirmyn greičiau, kiti — liks pakraščiuose, saugodami savo tapatybę, savo sienas ir savo suverenumą.

Atsakymų apie savo tapatybę nerandame, net kai klausiame apie artėjantį savo šalies šimtmetį, o juk Europa mums kelia tūkstančio metų klausimus. Ir laiko paieškoms ji suteikia vis mažiau, galbūt atsakymo lauks dar šiemet. Kur būsime? Su kuo būsime? Ko norime? Kas esame? Europos Sąjunga pradeda ieškoti atsakymų jau kovo mėnesį ir tikisi rasti iki gruodžio. Ar galėsime pateikti savąjį? Ar apskritai žinome, kaip jo ieškoti? Vos daugiau kaip ketvirtis amžiaus tepraėjo nuo savo valstybės atkūrimo, o jau pusę to laiko priklausome valstybių bendrijai, kuri pagrįsta bendrais idealais, standartais ir suverenitetu. Ar tikrai jie yra ir mūsų idealai?

Ar spėjome į bendras vertybes įsigyventi, ar tesame tik mechaniškai proeuropietiški — mielai raškantys vaisius, bet neprižiūrintys šaknų? Ar šimtmečių istorija užgulusi mus periferiškumo, o gal — netgi kitoniškumo, našta? Gal trylika mūsų narystės metų vis dėlto neįveikė per šimtmečius atsivėrusios vertybinės prarajos, ir nuspręsime likti tą lėtą lietuvišką būdą ir baltiškąjį išdidumą labiau atitinkančiame pakraštyje — net jei tai grėstų ir materialinei gerovei, ir nacionaliniam saugumui?

O gal priešingai — gal bendrų vertybių ir nesama? Gal niekada ir nebuvo tokios Europos, kurią įsivaizdavome pasirinkdami prisijungti prie jos institucijų? Arba gal tai mes išsaugojome tas iš tiesų vienijančias vertybes, kurias pamiršo kiti europiečiai, dėl idealų atsižadėdami istorijos? Gal tie idealai, sugalvoti žmonių, todėl ir byra, kad yra primesti ir dirbtiniai? Gal stiprybės mums teikia tai, kad lietuviškoji tapatybė vis dar be saldiklių ir stipriklių — greičiau gendanti ir prasčiau atrodanti, bet tikra ir natūrali?

 

Diskusijos dalyviai:

Dr. Skaidra Trilupaitytė, menotyrininkė, dailės kritikė

Doc. dr. Andžej Pukšto, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros vedėjas

Prof. dr. Paulius V. Subačius, Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys, švietimo politikos ekspertas.

Diskusijos moderatorius – Vykintas Pugačiauskas

 

2017 m. vasario 6 d. 18 val. LNDT fojė – „Pokalbis NE apie teatrą“ tema „Karas kaip taika“

Vos prieš dvejus metus, 2015-aisiais, minėjome Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-metį, nors karas Ukrainoje jau vyko, taigi ir nerimas dėl šalia esančio nenuspėjamo priešo buvo apėmęs nemažą dalį mūsų visuomenės. Tais pačiais metais į Lietuvą grąžinta ir privalomoji karo tarnyba, taip reaguojant į pasikeitusią geopolitinę situaciją ir valstybės saugumui kylančias grėsmes. Kiekvienos reikšmingos valstybinės šventės metu – Kovo 11-osios, Vasario 16-osios ar Baltijos kelio dieną – socialiniai tinklai mirga marga nuo žinučių „mes nepamiršime“, „visada atsiminsim, ką dėl mūsų padarėte“, „mes jums dėkingi už savo laisvę“. Tačiau ar pakanka nepamiršti ir jaustis dėkingam? Ar laisvė reiškia galimybę rinktis, kuo tikėti, teisę pačiam kurti savo gyvenimą ir ieškoti laimės keliaujant po platujį pasaulį, ar taip pat ir atsakomybę tą laisvę ginti? O jei vis tik iki koktumo bloga matant šiuo metu vykstančius karinius konfliktus įvairiuose pasaulio taškuose ir nė už ką nesinori imti ginklo į rankas, kaip dar galima ginti?

Generolas Breedlove’as, NATO pajėgų Europoje vadas, skatinęs tiekti daugiau ir galingesnės ginkluotės Ukrainai, „Spiegel“ buvo apkaltintas karo kurstymu, o ir savo prezidento nesugebėjo įtikinti, kad norint sumažinti karo grėsmę reikia parodyti didesnius raumenis. Praėjusį rugpjūtį Lietuvoje viešėjęs Rusijos kino režisierius Aleksandras Sokurovas po savo filmo peržiūros Kaune pareiškia, kad tik tapusios neutraliomis Baltijos šalys išvengs karo grėsmės. Po jo žodžių trečdalis kaunietiškos auditorijos atsistojo ir išėjo iš salės. Vilniuje nepasikėlė niekas. Žurnalistai tylėjo ir Sokurovui užklausus, ar mes išvis turime kokią nors literatūrą, nepriklausomoje Lietuvoje kurtą kiną, nors mūsų istoriją jis išmano puikiai. Ar tai ne sąmoningai niekinantis galingos, imperialistinės valstybės atstovo požiūris į mažesnįjį, į tuos, kurie netrykšta gaivališku kraujo troškimu, o greičiau bandys atrasti kalbą ar susikibę rankomis uždainuos? Viena vertus, gerbiamas tas, kuris ginasi, net jei žino, kad laimėti neturi šansų. Tik tada būsi vertas, kad tavęs nepultų, teigia rusiška logika, nors informacija, nukreipta į Baltijos šalis, skelbia priešingą, mus žeminantį, faktą – gintis nėra prasmės, nes jūs per maži. Be to, niekas ir nepuls, nes jūs niekam nereikalingi.

Niekas nėra UŽ karą. Bet ką tai reiškia būti PRIEŠ karą? Kuri pozicija geresnė – nusileisti ar priešintis? Kalbėtis ar „daryti atsispaudimus“? O gal yra trečias kelias? Valstybėje vis pasigirsta nuomonių, kad reikia „draugauti, o ne kariauti“. O gal yra trečias kelias? Šįkart ir klausiame – kuris kelias Lietuvai teisingas?

 

Diskusijos dalyviai:

Darius Pocevičius, poetas, vertėjas, kontrkultūros aktyvistas, Laisvojo universiteto (LUNI) steigėjas

Paulius Pinigis, Klaipėdos jaunimo teatro aktorius, spektaklio „Šauktiniai“ režisierius

Dr. Nerija Putinaitė, filosofė, kultūros istorikė

Artūras Morozovas, fotožurnalistas, įamžinęs karinius konfliktus Gruzijoje, Ukrainoje, Palestinoje

Diskusijos moderatorius – Karolis Kaupinis.

 

2017 m. sausio 9 d. 18 val. LNDT fojė – „Pokalbis NE apie teatrą“ tema „Sukilo masės: nuolat pildoma“

Masių sukilimas, antielitizmo banga, manipuliacijų apogėjus, racionalumo dekadansas. Viskas, kas tinka apibūdinti 2016-uosius. Ir visiems šiems reiškiniams buvo būdingas nustebęs žiniasklaidos žvilgsnis. Milžinišką valdžią vakarų visuomenėse turinti medija, rodės, kartais jautėsi bejėgė. Didžioji žiniasklaida sunkiai sugebėjo prognozuoti Brexit, JAV rinkimų, Italijos referendumo, Lietuvos rinkimų baigtis. O visoms joms buvo būdingas stiprus „antielitizmas“ – tikėjimas, kad yra kažkoks susimokęs, juos niekinantis, turtingas, mieste gyvenantis, žiniomis ir kapitalu disponuojantis elitas, kuris sąmoningai „kažką slepia nuo visuomenės“: turtą, informaciją, tiesą ir t.t.

Pastaroji tendencija lėmė ir tai, kad „antielitistinis“ buvo ne tik tų žinių turinys, bet ir jų plitimo forma. Štai Beppė Grillo Italijoje besididžiuodamas sakė, kad jo judėjimas iš nulio išaugo į vieną stipriausių politinių jėgų šalyje būtent pasitelkus socialinius tinklus ir taip „apeinant“ įprastines visuomenės informavimo priemones, nekreipiant į jas dėmesio. Žurnalistai, anot jo, buvo pritrenkti pamatę, kiek žmonių remia „Movimento 5 Stelle“, kiek susirenka į mitingus ir kaip vieningai balsuoja nepaisant to, kokias pastangas žiniasklaida deda faktais paneigti tai, kuo įtiki šie žmonės (dažnai konspiratyvia, manipuliatyvia, nepatikrintomis prielaidomis ar tiesiog neegzistuojančiais faktais paremta informacija. Kartais – priešingai, akivaizdybėmis, apie kurias didžioji žiniasklaida nelinkusi kalbėti). Tad žurnalistas šiais metais galėjo pasijusti bejėgis, besistengdamas racionaliai pateikti tai, kas atrodė visiškai neracionalu.

Todėl trečiojoje LNDT „Pokalbių ne apie teatrą“ diskusijoje norime kalbėti apie dvigubą žiniasklaidos vaidmenį – bejėgystę ir milžinišką valdžią. Kokia gi visame tame yra didžiosios žiniasklaidos pozicija – tiek profesinė (kiek ji dar pajėgi pateikti patikrintus faktus, racionaliai ir argumentuotai skleisti tai, ką bent jau pati laiko esant tiesa), tiek moralinė (kiek jai ta tiesa apskritai rūpi, o kiek čia vis dėlto esama elementarių ekonominių „parduodu-perku informaciją“ santykių, ir svarbiau čia ne produkto kokybė, o suviliotų pirkėjų kiekis)? Gal žurnalistai pasaulį mato ne tokį, koks yra, bet tokį, koks norėtų, kad būtų? O gal tokį, kokį nori matyti žiniasklaidos vartotojai? Kas vyksta – sąmoningas atsisakymas kritiškai mąstyti didėjančio chaoso akivaizdoje? Proto kova prieš emocijas? Ultrasėkminga Rusijos propaganda? Liberalios pasaulio tvarkos nesėkmės? Ir kokį vaidmenį tam turi informacijos priemonės? Gal kinta atsakomybė, kurią jos turi? Gal turi kisti jų darbo metodai? Ar gali žiniasklaida kaip nors sumažinti šią atskirtį valstybėje ir ką turėtų daryti? O galbūt tai tik fiktyvus noras „vienybės“, kuri visiškai nėra būdinga demokratinei visuomenei? Ar apskritai reikia su tuo kovoti, ar geriau išmokti teisingai „vartoti“?

Diskusijos dalyviai:

Prof. dr. Andrius Vaišnys, VU Komunikacijos fakulteto dekanas

Simas Čelutka, žurnalo „IQ. The Economist“ politikos apžvalgininkas

Vykintas Pugačiauskas, LRT užsienio naujienų redaktorius

Rugilė Trumpytė, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus projektų vadovė

Dr. Nerijus Maliukevičius, politologas, informacinio karo ir propagandos tyrėjas

Mindaugas Jackevičius, DELFI žurnalistas

Diskusijos moderatorius – Karolis Kaupinis

 

Lapkričio 28 d. 18 val. LNDT fojė – „Pokalbis NE apie teatrą“ tema „Kam reikalingas Dievas“

Statistiškai daugiau nei du trečdaliai lietuvių sakosi esą katalikai, tačiau ar galėtume pasakyti, jog gyvename giliai tikinčioje šalyje? Kita vertus, ką apskritai reiškia tikėti? Kam mums, gyvenantiems globaliame skubančio laiko, persimaišiusių kultūrų, trumpalaikių efektingų pasirodymų laikmetyje, reikalingas Dievas? Kai girdžiu skambant Bažnyčios varpus, ar jie skamba man? Ar jie mane šaukia, ar viso labo tėra dar vienas nieko nereiškiantis triukšmas kasdienybės garso takelyje?

Pirmojo susitikimo „Belaukiant pabėgėlių“ metu kalbėjomės apie Kitą, mūsų santykį su svetimu, Kitokio baimę ir atmetimą. Šįkart kalbėsimės apie tai, kas yra Dievas ir kas yra Artimas. Kaip tikėjimas nusako, kas yra Žmogus, ir kaip tai lemia šeimos, gyvybės, individo laisvės, kūno sampratą kalbant apie šiuolaikinei mūsų visuomenei svarbius pasirinkimus? Ar tikėjimas gali padėti žmonėms taikiai, su pagarba vieni kitiems, įsiklausant sugyventi bendruomenėse, valstybėje, pasaulyje? Ar aš turiu tikėti, kad galėčiau nuspręsti, kas yra gerai, o kas blogai?

Diskusijos dalyviai:

Dr. Eglė Laumenskaitė, sociologė antropologė

Kamilė Gudmonaitė, teatro režisierė, viena iš muzikinio dueto „kamanių šilelis“ narių

Brolis Evaldas, pranciškonas

Diskusijos moderatorius – Karolis Kaupinis

 

Spalio 24 d. 18 val. LNDT fojė – „Pokalbis NE apie teatrą“ tema „Belaukiant pabėgėlių“

Pirmoji susitikimo tema „Belaukiant pabėgėlių“ referuoja į Konstantino Kavafio bei John Michael Coetzee kūrinių pavadinimus. Jie kalba apie santykį su tais, kurių nepažįstame, parodo, kokias savo pačių problemas apnuogina laukimo faktas. Statistika rodo, kad Lietuvos gyventojai šia tema pasidaliję per pusę. Komentarai internete kalba kitaip. Galbūt gyva diskusija gali parodyti, kas nutylima raštu, sako diskusijos moderatorius.

„Lietuvos gatvėse pabėgėlių nematome, šalia mūsų jie negyvena, paskutiniai rinkimai parodė, kad politinėje darbotvarkėje ši tema toli gražu nėra tarp tų, kurios labiausiai domintų rinkėjus. Tačiau užtenka persikelti per Baltijos jūrą ar pervažiuoti kitapus Tatrų, kad viskas pasikeistų. Europoje šiuo metu tai – viena aktualiausių ir svarbiausių temų. Ji iškelia ne techninius, bet mūsų tapatybės ir daugumos santykio su mažuma klausimus, kurie Lietuvoje visada itin aktualūs, nes vienu gyvenimo atveju – mes mažuma, kitu – dauguma. Todėl norime suprasti ir suteikti erdvę kalbėtis. Viešų diskusijų pas mus dar mažoka. Jose  galime kiek daugiau suprasti, kokia visuomenė esame. Viešas kalbėjimas reikalauja žymiai daugiau atsakomybės ir argumentavimo nei virtuali erdvė. Galbūt iš tiesų pasirodys, kad tai dirbtinė tema ir čia nėra ką kalbėti?

 

Diskusijos dalyviai:

Doc. Aurimas Švedas, VU Filosofijos fakulteto dėstytojas istorikas, kultūros istorijos tyrinėtojas, rašytojas

Eglė Samuchovaitė, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos teisininkė

Egdūnas Račius,  religijotyrininkas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, islamo tyrinėtojas, politologas

Donatas Puslys, portalo Bernardinai.lt vyr. redaktorius

Dr. Evaldas Kazlauskas, Lietuvos traumų psichologijos asociacijos prezidentas, psichologas

Diskusijos moderatorius – Karolis Kaupinis