Apie spektaklio „SHELL-TER“ kūrybines dirbtuves

Kūrybinių dirbtuvių akimirka. LNDT nuotr.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro Jaunųjų kūrėjų programos dalyviai, menininkai Monica Duncan ir Romuald Krezel, kuria spektaklį „Shell-ter“. Spektaklio centre: namų ir pastogės temos, ką mums jie reiškia, kas yra namai šiais kapitalistiniais laikais, ir ką reiškia neštis namus sau ant nugaros kaip tai daro kai kurie gyvūnai.

Darbo proceso pradžioje 14 žmonių dalyvavo trijų dienų kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose individualiai ir grupėse tyrinėjo įvairius performatyvius šios temos atskleidimo būdus.

Goda, Iveta ir Emilija, trys kūrybinių dirbtuvių dalyvės, pateikia asmenines įžvalgas. Kūrybinės dirbtuvės susidėjo iš įvairių kūno judesio pratimų, skirtingų judėjimo būdų išbandymą po vieną ir grupėje, gilinimąsi į namų ir prieglobsčio temas per savo kūną.

Ar galite papasakoti, kas vyko?

Goda: Vienas pratimas buvo labai įdomus – dirbome su fotoaparatu ir vaizdo kamera, turėjome bandyti prisitaikyti prie įvairių objektų formos. Tai mane sužavėjo, tai buvo nauja patirtis ir įdomus požiūris.

Darbas su vaizdo projekcijomis. LNDT nuotr.

Iveta: Dvi iš trijų dirbtuvių dienų mes atlikome tą patį judėjimo pratimą, kuris vis kito – iš pradžių judėjome užmerktomis akimis, paskui atsimerkę turėjome kopijuoti vieni kitų judesius. Man patiko, kad kartojome šią užduotį daug kartų ir tai darėme dvi dienas iš eilės, todėl galėjau pajusti savo pažangą. Ėmiau pastebėti daugiau detalių ir man patiko principas, kai su nauja patirtimi vis sugrįžtama prie to paties pratimo.

Emilija: Kartojant pratimą, gali vis daugiau ir daugiau sužinoti apie save, ką galėtum keisti, kas verčia tave jaustis geriau arba blogiau. Kai judėjau užmerktomis akimis, jutau labai stiprų vaizduotės apribojimą. Nes galėjau judėti tik taip, kaip judu pati. Bet kai atsimerkiau ir pamačiau kitus, pastebėjau daugybę skirtingų judėjimo variantų ir tai labai praplėtė mano pačios vaizduotę. Tuomet supratau, kad kiti žmonės ir jų judesiai padeda man praplėsti savo vaizduotę ir kūno galimybes.

Kokios seminaro akimirkos, pastebėjimai ar jausmai jums labiausiai įstrigo?

Iveta: Kartą suskirstėme į dvi grupes ir kiekviena grupė turėjo iš kūnų sukurti prieglobstį vienam žmogui. Pastebėjau, kad abiejų grupių dinamika buvo tokia pati: kai vienas žmogus pakliūdavo į pastogę, ji imdavo judėti, tapdavo gyva. Pastatas yra pastatas, tačiau kai jame apsigyvenama, jis tampa namais. Pasirodė, kad kuriant prieglobstį svarbu dalyvauti visiems. Visos trys seminaro dienos buvo kupinos gerumo, nes tai buvo labai atviras ir pozityvus būdas dalytis tuo, kaip suprantame namus. Niekas nebuvo skubota, pernelyg intensyvu, niekas nieko nestumdė, nekonkuravo, tai buvo labai saugi ir maloni aplinka, beveik kaip namuose.

Darbas grupėse. LNDT nuotr.

Goda: Buvo kelios ypatingos akimirkos, kai patyriau tokią sąmonės būseną, kai jaučiau, kad ne aš kuriu akimirkas, ne aš už jas atsakinga – jos tiesiog vyko. Tai buvo neįkainojamos akimirkos.  Komandinio darbo pratimai buvo maloni ir įkvepianti kolektyvinė patirtis; jautėmės esą kažko didesnio dalimi.

Ar jūsų namų jausmas labiau susijęs su mylimais žmonėmis ir socialine aplinka, ar jaučiatės kaip namai – tai kažkas individualaus ir asmeniško?

Iveta: Seminaro pradžioje kalbėjome apie tai, kur norėtume gyventi, kur galėtume įsivaizduoti savo namus. Mano namai yra mano vyras. Kai esame kartu, jaučiuosi esanti namie. Sykį kartu keliavome ir miegojome ant uolų. Nieko daugiau neturėjom, išsirinkome vietą, o vakare pasivaikščioję pasakėme „eime namo“ ir nuėjome ant tų uolų.

Goda: Namų jausmui žmonės yra labai svarbu, bet manau, kad mes niekada nepaliksime savęs. Niekada nepabėgsime nuo savęs. Taigi tu esi savo paties namai.

Kūrybinių dirbtuvių akimirka. LDNT nuotr.

Emilija: Mano namai yra tai, kas aš esu. Mano kūnas, mano mintys. Ir manau, kad, kai sukuri save kaip asmenybę, gali eiti, kur nori, susitikti su kuo nori ir viskas bus gerai.

Goda: Manau, kad namų jausmui susikurti labai svarbi vieta, prieglobstis. Kad galėtum pailsėti. Nusiraminti. Tavo saugi zona.

Ar turite kokį nors simbolį ar jausmą, kuris jums reiškia namus?

Goda: Man švarių skalbinių kvapas yra būtinas namų atributas. Arba ką tik iškepto pyrago kvapas.

Iveta: Man tai maisto kvapas, šilto maisto. Jei vakarieniaujame kartu, vadinasi esame įžeminti, ir

bent jau vakarienės metu, turime vietą apsistoti.

Emilija: Man taip pat yra kvapas, tik kitoks: kai buvau vaikas, gyvenau kaime. Kai eini per kaimą ar per laukus, jauti labai ypatingą kvapą. Tas kvapas nėra nei geras, nei blogas, tai tarsi... karves gali užuosti už kilometro, ir žolę ir šieną... toli nuo miesto, automobilių, gamtos kvapas man yra stipriausias jausmas, primenantis namus, kai jį juntu, jaučiuosi esanti namie.

Jeigu galėtum pasiversti į kokį nors gyvūną, nešantį savo namus ant nugaros, koks tai būtų gyvūnas?

Goda: Norėčiau būti kriauklė su perlu viduje, nes noriu būti perlas.

Iveta: Norėčiau būti vėžlys, nes laikiau vėžlius, kai buvau maža. Turėjau sausumos vėžliuką, bet norėčiau būti jūros vėžlys, nes, plaukdami per jūrą, jie atrodo tarsi skristų vandeniu. Norėčiau būti vėžlys ir gyventi 200 metų.

Emilija: Nenorėčiau būti jokiu gyvūnu, kuris nešiojasi namus sau ant nugaros, visai nenorėčiau. Renkuosi gyvūną be namų. Galbūt benamę sraigę, žinote, tokią, kuriai nereikia nuolatos gabentis savo namų.

SHELL-TER premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje įvyks gegužės 24 ir 25 dienomis.