Debesys iš galvos krenta. Aktorės Dalios Michelevičiūtės jubiliejus
Nedaug kam šiais laikais debesys krenta iš galvos. Ypač žiauriame teatro pasaulyje. Dar ne taip seniai Lietuvos nacionaliniame teatre buvo trys mūzos – Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė ir Eglė Mikulionytė. Lyg nuo Stanislovo Kuzmos skulptūrinio frontono nužengusios į sceną, jos simbolizavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro dievybes. Mikulionytė ne savo noru priversta glaustis Kauno dramos teatre. Mūzų „ansamblis“ suiro, bet nė viena iš jų savo statuso neprarado.
Nors jubiliejai persekioja kiekvieną iš mūsų, kartais nesinori į juos numoti ranka. Balandžio 17 d. Dalia Michelevičiūtė minės savo penkiasdešimtmetį, taip pat šįmet yra jos dvidešimt penkerių metų kūrybinės veiklos sukaktis – 1992 m. ji pradėjo dirbti tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre. Dabar toks laikas, kai teatre bandoma išrasti „senus“ dviračius, visa tai apipinant naujomis teorijomis. Michelevičiūtė niekada nieko nesistengia išrasti, ji yra klasikinio tipo aktorė, kviečiama į pačius įvairiausius spektaklius. Pagrindinis jos profesinis bruožas – universalumas.
Dalia vaidino ir tebevaidina pačiuose reikšmingiausiuose pagrindinių Lietuvos režisierių spektakliuose: „Markizė de Sad“, „Persona“, „Marija Stiuart“, „Demonai“, „Visuomenės priešas“, „Apreiškimas Marijai“ (režisierius Jonas Vaitkus); „Don Žuanas. Maras“, „Trys seserys“ (režisierius Eimuntas Nekrošius), „Svetimas“, „Publika“, „Laikas ir kambarys“, „Gyvenimas – tai sapnas“ (režisierius Gintaras Varnas). Intensyviai dirbanti aktorė sukūrė įsimintinus vaidmenis Oskaro Koršunovo spektakliuose „P.S. Byla O.K.“, „Roberto Zucco“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Kaip viena iš plastiškiausių dramos teatro aktorių, ji sušoko vaidmenis Anželikos Cholinos spektakliuose „Moterų dainos“, „Carmen“. Monospektaklių žanrą išplėtė spektakliai „Stotis N mieste“ (režisierė Ramunė Kudzmanaitė) ir „Moters portretas“. Suvaidinusi įsimintinus vaidmenis ir teatre, ir kine, ji susilaukė ne vieno svarbaus apdovanojimo.
Michelevičiūtė moka kurti muziką ją girdėdama poetiniuose dramaturgijos tekstuose. Tai ypatingos vidinės klausos aktorė. Dažname spektaklyje ji sugeba panardinti žiūrovą į poetinio pasaulio erdvę, kuri emocionaliai ir jausmingai įsupa jį į meninį kūrinio kontekstą. Šiai aktorei tai daryti nebaisu, nes ji moka atverti kūrinių grožį – vidinį turinį ir jo potekstes. Tai ne aktorinė lyrika ar įprastinės abstrakcijos, tai konkretus skausmas, konkreti pažintis su gyvenimu. Tūkstančiai jaustukų, tūkstančiai būsenų, kurios lipina D. Michelevičiūtės herojes į laisvą žmogų, sugebantį džiaugtis esamu gyvenimu, esamais atradimais.
Dalia gali būti visokia, gali kalbėti įvairiais balsais, kuriais patikėsi, nes visa tai nuoširdu. Ji apdovanota ne tiek stanislavskišku talentu persikūnyti, kiek vaidmenyje tapti savimi. Dalia spinduliuoja tikru liūdesiu, tikru gyvenimu tik scenoje. Tai unikali aktorė, tokia stipri energetiškai, kad sugeba nuo pat pirmų akimirkų užvaldyti Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją sceną. Jos kalbėjimo maniera visų pirma pagrįsta vidine kuriamojo personažo logika. Gal dėl to ją gali girdėti iš bet kurio sceninio taško. Michelevičiūtė iš pradžių sukuria būseną, nuotaiką, situaciją, ją apžaidžia ir tik tada „iliustruoja“ tekstu.
Kiekvienas Michelevičiūtės vaidmuo – tai atskiros stotelės, tačiau spektakliuose juos regi kaip visumą – Dalia savimi apjungia juos visus. Maksimalus reikalavimas iš savęs, savo aplinkos, minčių, iš dar nepažinto, bet nujaučiamo pasaulio – tai Michelevičiūtės moterų ir jos pačios savybė. Kiekviename naujame spektaklyje aktorė tarytum grįžta į pirmaprades savo būsenas; ji tokia ir yra, ta tikroji Dalia Michelevičiūtė – paprasta, jautri, emocinga, uždara savo atvirumu. Jos personažai turi begalę spalvų, nes vidinis monologas provokuoja aktorę būti visokią. Ypač turtingas aktorės balsas – jis svyruoja nuo vos girdimos išpažinties iki dezdemoniškų rečitatyvų. „Kodėl esu viename asmeny? O manęs tiek daug. “
Dalios Michelevičiūtės mintys apie teatrą šiandien
Teatras negali mūsų išgelbėti nuo mirties ir neduoda atsakymų į paskutinius klausimus, tačiau vis dėlto tai yra vieta, kur galime kalbėti apie žmogaus trapumą ir mumyse rusenančią viltį. Ją dažniausiai užgožia polinkis ne į pačius kilniausius veiksmus, ne visada teigiančius gyvenimo prasmę.
Tarsi gėdytumės kalbėti apie vidinį džiaugsmą ir gražesnio gyvenimo ilgesį. Eksponuoti liūdesį, neviltį, suprimityvintus jausmus – kas kita, tam nereikia drąsos. Tačiau kad ir kaip žiūrėtume, esmingiausi dalykai išlieka – meilė ir mirtis, žmogaus sielos likimas, santykiai tarp žmonių. Tai kartu ir laikina, ir amžina. Jeigu teatras nekelia šių klausimų, mes slystame daiktų paviršiumi, neįžvelgdami esmės. Kaip vandens čiuožikai, bijodami panirti į gelmę. O jeigu skaudės? Jeigu išjuoks? Jei pasirodysiu nemodernus? Galiu likti už paraštės. Todėl labai džiugina, kad vis dėlto atsiranda teatre žmonių, kūrėjų, kurie imasi gerų tekstų, jų netrumpina, nebijo būti nešiuolaikiški ir bando, kad ir kaip sunku būtų, kurti grožį. Kažką, kas yra daugiau nei mano skurdas. Čia kalbu apie vidinį skurdą, o ne apie nepriteklius, kuriais mėgstame skųstis.
Kadaise sakyta, jog menas tarnaująs grožiui, o šis savo ruožtu esąs tiesos atspindys, vidinis jos švytėjimas. Tačiau šiandien menas savo aukščiausia priederme dažniausiai laiko užduotį demaskuoti žmogų kaip purviną šlykštuolį. Nenorime tikėti, kad tiesa yra graži; mūsų patirtis sako, kad tiesa dažniausiai būna žiauri ir purvina. Ir savo kūryba stengiamės įrodyti, jog purvas yra tiesa. Susitikimas su tiesa nebe taurina, o žemina. Todėl vidinis džiaugsmas ir viltis, dorybės ir pasiaukojimas pašiepiami.
Kalbėti savo darbais apie viltį ir gyvenimo prasmę šiandien reikia kur kas didesnės drąsos. Beviltiškumui užtenka egocentrizmo.
Žmogaus dvasios plokštė tokia perkrauta ir užteršta įvairiausių virusų, kad ją galėtų išvalyti tik Tas, kuris mus sukūrė. Kurį mes bandome nugrūsti į savo gyvenimo išnašas, paraštes arba iš viso ištrinti iš esamos ir būsimos tikrovės. Kad pasaulis suktųsi tik apie mane ir mano gerą savijautą, malonumus. Mums gi užtenka mūsų pačių. Svarbiausia, kad būtų smagu – pasismaginkime, jei nepavyks – bandysime dar sykį. Paradoksalu, bet tai gimdo dar didesnį bodėjimąsi.
Aš tikiu teatru, kuris žadina širdyse gėrio ir grožio ilgesį. Ir skatina pasitempti, daro mus jautresnius ir padeda atrasti patiems save. Nustebti susidūrus su Slėpiniu. Čia neturiu minty suidealinto žmogaus ar gyvenimo paveikslo, neturinčio nieko bendro su tikrove, kalbu apie įtampą, vidinę kovą su mūsų sužeista prigimtimi, polinkiu į blogį. Kad retsykiais atkreiptume dėmesį į tai, kas yra daugiau negu aš, ką vadiname dvasine, neregimąja tikrove. Kartais užtenka vieno gero kūrinio, kad įkvėptų dermės viltį, suvokimą, kad Tiesa egzistuoja, tvarka įmanoma, kad gėris ir grožis gali rasti vietos mūsų širdyje ir gyvenime, mūsų kasdienybėje. Vis dar po kai kurių spektaklių pasijuntu sužeista grožio strėlės, ir tai man teikia didelę paguodą. Dėkoju Dievui, kad leido šį man skirtą laiko tarpsnį dirbti šiame lauke, dėkoju ir savo kolegoms, režisieriams, darbdaviams, kad mane pakentė ir mokė nuolankumo.
Kolegos apie Dalią Michelevičiūtę
Režisierius Jonas Vaitkus: Aš priimu aktorius tokius, kokie jie yra. Aktoriaus negalima modeliuoti pagal savo teatro suvokimą. Dalia Michelevičiūtė „neša“ savo spalvą, savo gyvenimo supratimą, savo biografiją ir netgi savo likimą. Ji stipri, ji sukuria savo lauką, turi ir gėrybių, ir blogybių, o svarbiausia, jos kely ryškus individualumas, kuris kai kuriuos gali net erzinti. Kartu tai yra kaip lakmuso popierėlis, parodantis, kas erzinasi, ką erzina, kas joje dirgina? Kitus gali dirginti tai, ko tiesiog patys neturi. Pavyzdžiui, sąžiningas darbas, gilus požiūris į savo profesiją. Michelevičiūtė niekada dėl kapeikos visko nemes ir neis nežinia ko daryti. Jau vien tai yra didžiulė vertybė.
Regimantas Adomaitis: Dalią stebėdavau pačiuose įvairiausiuose spektakliuose. Puikiai ją atsimenu ir Anželikos Cholinos šokio spektakliuose. Ši aktorė visada išsiskiria savo aukšta profesine kultūra. Dalia – neeilinė teatro asmenybė.
Džiugas Siaurusaitis: Dalia – viena iš tų retų aktorių, galinčių suvaidinti bet ką: karalienę Elžbietą, eilinę valdininkę ar nusmurgusią bomžę. Ji gali atrodyti pritrenkiančiai ir kartu nebijo būti negraži. Tai reta dovana, kurią turi aktoriai su aukštu intelekto koeficientu. Čia, matyt, studijos Vilniaus universitete paliko savo pėdsaką. Dalia – nuostabi scenos partnerė, ja visada gali pasitikėti.
Svarbiausia, kad Dalia myli savo kuriamą personažą, nesvarbu, koks spektaklis. Ji visada turi pozityvų santykį. Nieko nekritikuoja, nieko neniekina, yra viskam atvira. Gal dėl to su ja ir sunku bendrauti, nes ji labai pažeidžiama. Dalia turi savo gyvenimą.
Vytautas Anužis: Su Dalia Michelevičiūte gera dirbti scenoje. Partnerį ji pavergia savuoju tikėjimu teatru ir begaliniu atsidavimu kuriant vaidmenį. Žavi jos drąsa nepasiduoti vadinamajai „autentiškai-dokumentinei“ vaidybai, kuri dažniausiai yra ne kas kita, kaip vaidybos specialybės pirmakursio programiniai reikalavimai. Laikinos teatrinės mados „nesuvedžioja“ Dalios: ji kuria vaidmenį pagal savo vidinį kamertoną – nenuspėjamai, virtuoziškai valdydama profesijos įgūdžius, žaisdama nuotaikomis, spalvomis, kiekvieną kartą tarsi įrodydama, kiek daug dar slepia nuo žiūrovų ir kolegų jos talentas. Plastinis tikslumas, formos išbaigtumas, tobulas žodžio valdymas ir artistinė valia bei sąžiningumas – neginčijamos savybės, dėl kurių Dalia teatre yra graži.