Islandijos nacionalinio radijo laidos ištraukos apie Yanos Ross režisuotas „Tris seseris“

María-Kristjánsdóttir, Islandija, 2017 m. liepa

Vertė Judita Gliauberzonaitė

Yanos Ross režisuotame spektaklyje veiksmas vyksta šių dienų Lietuvoje. Seserys čia atvyko 1984-aisiais kartu su tėvu, aukštu okupacinės SSRS kariuomenės pareigūnu, todėl praėjus trisdešimčiai metų nuo Sovietų Sąjungos griuvimo jos neturi nė menkiausio noro grįžti namo. Man atrodo, kad Maskvos vardo šioje Čechovo pjesės interpretacijoje apskritai niekas nė sykio ir nepaminėjo. Beveik visi pokalbiai tarp personažų perrašyti pačios Yanos ir dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus. Čia seserys negyvena šeimos namuose: scenografė Simona Biekšaitė transformavo sceną į didžiulį laikiną karinį angarą, kuriame yra valgykla, stalai, kėdės, konvejeris, pianinas ir balta galinė siena, ant kurios matome į aktorius nukreiptų šešių vaizdo stebėjimo kamerų realiu laiku perteikiamus vaizdus. Šios kameros priartina dramatiškiausius veiksmo momentus, tačiau ant sienos taip pat matome projekcijas apie įvykius, vykusius už kariuomenės stovyklos ribų: tai miesto gaisras, karinės pratybos ir barono Tuzenbacho mirtis. Vaizdo projekcijų autorius – Algirdas Gradauskas.

Taigi seserys gyvena ne savo namuose, o NATO pajėgų erdvėje. Kareiviai čia atvyksta iš visur. Baronas Tuzenbachas – vokietis, Wierszynskiu tapęs Veršininas – lenkas, dar čia yra amerikietis Jamesas Rode, visi kiti – lietuviai. Kiekvienas kalba savo gimtąja kalba arba laužyta anglų kalba. Iš pradžių ši kalbų maišalynė sudaro absoliutaus chaoso įspūdį. Publiką trikdo ne vien skirtingomis kalbomis kalbantys personažai – scenoje ir ekrane matomus vaizdus žiūrovas nuolat lygina su Čechovo pjesės originalu.

Šiame spektaklyje seserys yra gerokai vyresnės. Jos paprastos vidutinio amžiaus moterys. Čia neliko romantikos ir melancholijos, kaip ir monologų apie viltį ir darbą. Jų gyvenimiška patirtis atskleidžiama per kasdienio gyvenimo scenas: Irina energingai sukasi valgykloje, Maša geria, o Olga vadovauja mokyklai. Jų brolis Andrėjus, kaip ir anksčiau, yra priklausomas nuo lošimų, tačiau čia jis pralošinėja pinigus internetu. Tamsuolė Nataša šiame spektaklyje mažiau nemaloni nei kituose mano matytuose pastatymuose. Šeimos bendravimas čia atviresnis, bet ir šiurkštesnis. Spektaklyje atsiranda naujas personažas – nenuspėjamoji Wierszynskio žmona Agnieška. Dinamiško ir, žiūrint paviršutiniškai, džiaugsmingo kariuomenės gyvenimo fone koncentracijos į šeimą, išskyrus Iriną, dažnai nelieka. Net galime sakyti, kad spektaklį sudaro trys vakarėliai: Irinos gimtadienis, Naujųjų metų sutikimas ir pasiruošimas Irinos vestuvėms.

Tačiau kareivių žaidimai atskleidžia užslėptą agresiją ir žiaurumą. Konvejerio juosta važiuojantys ginklai, kariniai lėktuvai, fejerverkai, degantis miestas ir kiti Gradausko sukurti vaizdai ant galinės sienos užtikrina, kad publika niekada nepamirštų viso karų sukelto siaubo. Kareivių vaidmuo šioje jų dislokacijos vietoje nėra aiškus, tačiau aišku, kad jie joje ilgai neužsibus, kaip ir pas Čechovą, o ir seserys svajoja iš čia ištrūkti. Vedina praktinių išskaičiavimų Irina sutinka tekėti už Tuzenbacho, kuris iš meilės jai net atsisiuntė į mobilų telefoną lietuvių kalbos mokymosi programėlę ir ėmė mokytis lietuvių kalbos. Po vestuvių jie planuoja vykti gyventi į Vokietiją. Šiam planui įgyvendinti sutrukdo ne dvikova, o Tuzenbacho savižudybė. Publika abejoja, ar jis nusižudė iš meilės be atsako, ar miestą ištikęs gaisras ir sceną užpylusios gesintuvų putos simbolizuoja jo gyvybę pasiglemžusį karą. Nes iš šių putų išplaukia ne seserys, o nenuspėjamoji Agnieška ir pasako savo paskutinį monologą, primenantį mums, kad tik gimę mes iškart pradedame mirti, vedami savo siauro matymo skaudiname mylimiausius žmones, o mūsų vaikai paveldi pačias blogiausias mūsų savybes ir toliau jas perduoda saviesiems. Tuomet ji eina prie Nyčės: „Jūs, mano brangieji, gerai mane palinksminote, aš vis dar tyliai iš jūsų juokiuosi.“ Paskutiniai žodžiai, su kuriais ji mus palieka, yra visiškai nauji: „Gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, daugiau jokios prasmės nėra.“

Mane, kaip visuomet, sužavėjo tai, kaip Yana Ross dirba su garsiomis, seniai sukurtomis, pjesėmis – ji atranda naujų aspektų, supina juos savo galingoje vaizduotėje, užduoda aktualius, objektyvius klausimus, nuolat mus stebina ir sukrečia iki kaulų smegenų. Manau, kad šis pastatymas ne tik atskleidžia beviltišką mažųjų pasaulio valstybių padėtį, bet ir kritiškai žvelgia į visas valstybes ar įtakingas grupes, kurios pelnosi iš ginklų gamybos ir apgaule priverčia mažas valstybes su jomis bendradarbiauti.

Kitą rytą trys beveik islandės seserys sėdėjo kavinėje laukdamos skrydžio. Buvo eilinė diena ir ryškiai šviečiant saulei šaligatviais zujo linksmai nusiteikę lietuviai kareiviai, vyrai ir moterys, tarytum ką tik nulipę nuo Nacionalinio teatro scenos. Dangus staiga apniuko. 

 

Daugiau apie spektaklį ČIA