Kaip šiandien kalbama apie tiesą. Interviu su Anka Herbut

Anka Herbut, O. Sadowski nuotr.

Rugsėjo pradžioje lietuvių publikai bus pristatyta Nacionalinio dramos teatro premjera „Lokis“. Spektaklio režisierius – lenkų teatro menininkas Łukaszas Twarkowskis, pernai apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už Krystiano Lupos spektaklio „Didvyrių aikštė“ vaizdo projekcijas. Kūrinys gimsta įkvėptas Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrandʼo Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo bei kūrybos.

Anka Herbut (g. 1983 m.) – teatro ir judesio spektaklių dramaturgė, dailės ir teatro kritikė. Veikia meninės praktikos ir teorinės refleksijos paribiuose,  pirmiausia domisi naujosiomis medijomis, judesio dramaturgija ir šokiu bei kalbos performatyvumu. Bendradarbiavo su choreografais bei režisieriais Ula Sickle, Marta Ziółek, Iza Szostak, Ramona Nagabczyńska, Maria Stokłosa, Łukaszu Twarkowskiu, Kuba Kowalskiu ir Radeku Rychcikiu. Rašo straipsnius leidiniams „Dwutygodnik“, „BIUR“, „Monogram“. Priklauso Vroclavo tarpdalykinei grupei „Identity Problem Group“, bendradarbiauja su kolektyvu „Food Think Tank“. XIX Krzysztofo Mętrako jaunųjų kino kritikų konkurso Didžiojo prizo laureatė (2015 m.), „Lenkijos šokio platformos 2017“ vertinimo komisijos narė.

Kuo ypatinga dramaturginė „Lokio“ medžiaga?

Įdomu jau vien tai, kad iš Lenkijos atvykome į Lietuvą sukurti spektaklį pagal tekstą, kurį apie lietuvius parašė prancūzas. Kaip ir Mérimée, leidžiame sau remtis savo įsivaizdavimais apie vietą, kurioje atsidūrėme. Žinoma, mes remiamės ta pačia mistifikacijos formule, o tai leidžia žongliruoti faktais bei fikcija visiškai ištrinant tarp jų esančią ribą. Mes naudosime tikrų asmenų vardus ir šaltinius kaip kad juos naudojo Mérimée. Jei jis būtų žinojęs frazę „asmenvardžių sutapimas yra visiškas atsitiktinumas“, tikrai būtų pasitelkęs. Mérimée strategija man atrodo labai artima posttiesos reiškiniui, kuris šiandien labai stipriai veikia žiniasklaidą, visuomenę ir kultūrą. Juk kalbame ne apie tai, ar kas nors yra tiesa, ar ne, bet apie tai, ar kas nors patikės, kad tai – tiesa. Apie emocinį krūvį, kuris leidžia įtikinti tuo, kas yra tiesa, o kas nėra. Apie manipuliacijos medžiaga būdus. Žodį „posttiesa“ Oksfordo anglų kalbos žodynas 2016-aisiais paskelbė metų žodžiu. Per Lenkijos televiziją – priklauso nuo kanalo – galima sužinoti, kad demonstracijoje už moterų teises dalyvavo 50 tūkstančių arba 300 asmenų. Arba apie tokias eitynes visai nepranešama, taigi daliai visuomenės jos bus vien tų, kurie apie jas kalba, fantazija. Mérimée mistifikaciją perleidžiame per labai aktualius filtrus. Vienas jų – šiuolaikinė moterų situacija. Kai pirmą kartą skaičiau „Lokį“, kūrinys mane sukrėtė kaip išskirtinai seksistinis ir šovinistinis. Čia moterys liguistos, išprotėjusios, nesaugios, geriausiu atveju – paviršutiniškos. Žinoma, kyla klausimas, kiek Mérimée stengiasi mus tuo įtikinti ir kiek to pasakojimo vaizdiniai perteikia epochos, kurioje tekstas buvo parašytas, realijas. Kitas dalykas – tai paslaptis, didelė nežinia, kuria prasideda ir baigiasi „Lokys“. Nevisiškai aišku, kas būtent ir kodėl atsitiko. Neaišku, kiek veikėjo Wittembacho pasakojimas yra jo vaizduotės vaisius dėl noro sužadinti skaitytojų smalsumą. Juk jo pasakojimas – šedevras. Pateikdamas užuominų, kas nutiks pabaigoje, pasakotojas klaidina, spendžia skaitytojui spąstus, vilioja. Tokiu principu kuriami geriausi siaubo ir kriminaliniai filmai. Taip pat įdomi Mérimée naudojama kino optika – į tekstą įrašyti kadrai, rėmai, konkrečiai nukreipto žvilgsnio perspektyva. O juk apysaka parašyta 1869 metais, iki judančio vaizdo atsiradimo.

Kuriam iš spektaklio kūrėjų kilo mintis sujungti Prospero Mérimée istoriją-mistifikaciją su „dokumentinėmis“ ir kriminalinėmis Lietuvos istorijomis, susijusiomis su Vitu Luckumi ir Bertrandʼu Cantat?

Apie Luckų mums papasakojo Martynas Budraitis – jo tėvai asmeniškai  pažinojo fotografą, pats Martynas prisimena jį iš vaikystės. Prieš repeticijas atvykau į Vilnių norėdama surinkti medžiagą, peržiūrėti albumus, kuriuos Luckus čia iki savo mirties sukūrė. Skaičiau apie jį, žiūrėjau jo nuotraukas, kalbėjausi su žmonėmis, kurie jį gerai pažinojo – iš vieno pasakojimo plaukė kitas. Luckus – jau miesto legenda. Panašiai atsitiko su Cantat ir Trintignant. Pasitelkti jų istoriją buvo Łukaszo Twarkowskio sumanymas. Šiuo atveju taip pat nieko tikro nežinome. Kad ir kiek būta susitikimų, informacijos spaudoje ir knygų, kurių autoriai kartais remiasi netgi teismo dokumentais, niekas iki galo neaišku. Visos trys temos, kurios iš pradžių iki tam tikro laipsnio buvo traktuojamos kaip dokumentinės, ilgainiui pasirodė turinčios daug baltų dėmių. Žmogaus proto funkcionavimo principai, jo asociacijos ir klaidos tampa didžiausia paslaptimi.

Kokia istorija Jus labiausiai stebina?

Kiekviena jų stebina dėl skirtingų priežasčių. Mane žavi Luckaus idée fixe, susijusi su tiesa fotografijoje, ir performatyvus požiūris jos ieškant. Mažiau – pasakojimai, kurie dauginasi, sklinda ir mutuoja. Cantat ir Trintignant istorija domina kaip smurto prieš moteris tema, taip pat – pats Cantat kaip jos simbolis. Juk per Trintignant Cantat buvo susijęs su Kristina Rady, o ši nusižudė ir dėl to taip pat kaltinamas Cantat. Po istorijos Vilniaus viešbutyje protestavo moterų bendruomenė, Cantat namai Bordo buvo padegti, o Cantat išėjus iš kalėjimo daugelyje šalių buvo atšaukti grupės „Noir Desir“ koncertai. Ir dar vienas įdomus dalykas: Cantat buvo nuteistas aštuoneriems metams kalėti. Už žmogžudystę afekto būsenos būtų gavęs penkerius. Galiausiai išėjo atsėdėjęs pusę bausmės. Afektas šiame kontekste atrodo kaip švelninama aplinkybė.

Ar šis spektaklis svarbus Jums kaip dramaturgei? Kokius uždavinius sau kėlėte interpretuodama šias tris labai sudėtingas istorijas?

Jei spektaklis man nebūtų svarbus, jei nebūčiau įžvelgusi didelių pradinės medžiagos galimybių, nebūčiau ėmusis šio darbo. Kalbant apie interpretaciją, visas temas analizavome kartu su Łukaszu, o repeticijų metu – su kitais spektaklio kūrėjais bei aktoriais. Ieškome kelių, kurie mums visiems būtų įdomūs. Man svarbiausia, kad spektaklyje nepasakotume trijų siužetinių istorijų, o apčiuoptume jų esmę. Teatras man įdomiausias tada, kai baigiasi jo spektakliškumas. Labiau už tradiciškai suprantamą teatriškumą mane domina bendrų susitikimų performatyvumas ir aktoriaus arba atlikėjo buvimo spektaklyje būdas. Labiau už uždaras sistemas – struktūrų atvėrimas, keliantis daugiau klausimų nei pateikiantis atsakymų. Visų trijų istorijų temos panašios. Paradoksas toks, kad viena jų – XX amžiaus devintasis dešimtmetis ir TSRS sistema, kita – tai 2000-ųjų, taigi – ir interneto, pradžia, o trečia – tai XIX a. antroji pusė, tačiau tą istoriją perkeliame į netolimą ateitį, kai režimu tampa žiniasklaida. Nusprendėme, kad istoriniai kostiumai gali subanalinti pasakojimą, todėl pateikiame jį iš to, kas mūsų netrukus laukia, perspektyvos. Ateitis gali mums atrodyti nesaugi, mes joje atrandame savo pačių baimes.

Koks darbo su Łukaszu Twarkowskiu metodas? Kokius uždavinius jis Jums kelia?

Łukaszas visada suteikia daug laisvės. Drauge dirbame nuo 2011 m., tačiau vieno metodo nėra. Tai, ko gero, būtų neišmintinga. Ne tik grėstų monotonija. Tai reikštų, kad egzistuoja efektyvios kūrybos receptas, bet taip nėra. Tačiau abu tikime improvizacija kaip teksto generavimo, atskirų scenų jungčių ir reikšmių strategija. Taip galima pasiekti visiškai netikėtų sprendimų, kurių teoriškai neišmąstysi. Improvizuodamas aktorius patiria specifinę būseną, užmezga labai stiprų ryšį ir su savo personažu, ir tema, tad įgauna galių perteikti kitus dalykus nei aš, redaguodama tekstą. Tokios improvizacijos kartais pavyksta, kartais – ne, tačiau, žiūrint iš viso proceso perspektyvos, yra labai vertingos. Niekad šių principų nenaudoju griežtai, dirbant man svarbiausia iš naujo suvokti jų prasmingumą.

Kaip vyksta repeticijos su šiuo režisieriumi?

Kadangi spektaklio premjera buvo nukelta iš vasario į rugsėjį, mūsų repeticijos buvo gana specifinės. Leidome sau daugiau eksperimentuoti – tai daryti kurdami ankstesnius spektaklius ne visada turėdavome laiko. Pirmųjų repeticijų metu daug improvizavome kamera, žiūrėjome dokumentus ir filmus, atskleidžiančius poveikio žiūrovų emocijomis strategijas. Diskutavome apie šiuolaikinių medijų ir fotografijos specifiką, fotografijos ir video- ryšius, skaitėme Luckaus užrašus, teorinius Rolandʼo Barthesʼo tekstus. Daug dėmesio skyrėme judesiui, nes su mumis dirba puikus choreografas Pawełas Sakowiczius, todėl visiškai neįprastai traktavome aktorių kūniškumą.

Jau pirmųjų repeticijų metu buvo aišku, kad spektaklio kūrėjams svarbu ne tik papasakoti istorijas, bet ir atskleisti asmenišką kiekvieno aktoriaus santykį su jomis. Ar tai skatina režisieriaus sumanymas, ar ir Jūsų tekstas?

Be asmeninio santykio teatro nepavyks sukurti. Dirbame su puikiais aktoriais, jų nereikėjo skatinti – jie patys sau kelia šiuos uždavinius.

Daug dirbote su lietuvių aktoriais. Kuo jie skiriasi nuo lenkų kolegų?

Pirmiausia nauja buvo tai, kad atsidūrėme visiškai nežinomoje žemėje. Iš visų aktorių, dalyvavusių atrankoje, kartu su Łukaszu išrinkome vienuolika,  nė vienas jų nepriklauso Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupei. Tad esame lyg piratų laivas instituciniuose šio teatro vandenyse. Tai buvo nauja ir patiems aktoriams, kai kurie jų vienas kito nepažinojo. Tas patirčių šviežumas pasirodė ypač vertingas. Mus tikrai nustebino, kaip lengvai aktoriai įsitraukė į mūsų pasiūlytą procesą, kaip mumis pasitikėjo ir sukūrė optimalią bendro darbo aplinką.

Kokią įtaką Jums padarė (jei padarė) klasikinė dramaturgija? Kokie dramaturgai – klasikiniai, šiuolaikiniai – Jums įdomiausi?

Mėgstu britų dramaturgę Caryl Churchill, taip pat Simono Stephenso, Joelio Pommerat kūrybą. Iš lenkų dramaturgų labai vertinu Marciną Cecko ir Tomą Śpiewaką. Įkvepia ir literatūra, dailė, šokis, fotografija, kinas. Mano požiūris į meną išskirtinai tarpdalykinis. Kitų meno sričių strategijos skatina atnaujinti mano pačios kūrybinius įrankius.

Kokius spektaklius be „Lokio“ šiuo metu kuriate?

Iškart po pirmojo „Lokio“ repeticijų etapo pradėjau repetuoti spektaklį „streams_strumienie“. Šį kanadietės choreografės Ulos Sickle kūrinį statome Varšuvoje, Naujajame teatre. Tai labai įdomus darbas, pagrindinė jo tema yra, kaip kapitalizmas naudojasi mūsų emocionalumu ir kaip internetas arba virtualiosios technologijos keičia mūsų pasaulio suvokimą. Pradėjau įžanginį lenkų choreografės Izos Szostak judesio spektaklio apie prigimtinį kūną bei jo disciplinavimo būdus repeticijų etapą, taip pat renku tiriamąją medžiagą Martos Ziółek judesio spektakliui, kurį įkvėpė gatvės menas, parkūras ir braziliški grafičiai (graffiti pixacao). Drauge su grupe „IP Group“, kuriai, be kitų, priklauso Bogumiłas Misala, kuriantis „Lokio“ muziką, Kuba Lechas, atsakingas už šio spektaklio vaizdo projekcijas, ir scenografas Fabienas Lédé, pradėjome kurti performansą „Medžių viršūnių nedrąsa“ („Nieśmiałość koron drzew“). Jo premjera įvyks iškart po antrojo repeticijų etapo Vilniuje pradžios.

Kokie teatro procesai šiuo metu Lenkijoje patys svarbiausi?

Lenkijos teatras šiuo metu išgyvena keistą permainų laikotarpį. Nauja valdžia, kurią sudaro ne savo srities specialistai, o diletantai, ir toliau politizuoja kultūros institucijas. Vroclave esančio Lenkų teatro, su kuriuo anksčiau teko keliskart bendradarbiauti, direktoriumi tapo serialų ir farsų aktorius. Jis atleido įdomiausius aktorius, vietoj jų priėmė paskutinio lygio artistų. Tačiau jį remia kultūros ministras. Pirmą kartą teatro istorijoje visa bendruomenė stojo ginti teatro nepriklausomybės. Krokuvoje esančio Senojo teatro situacija panaši – jam vadovauja vidutinybės, ir spektakliai nekels valdžiai jokių problemų, nes jų niekas nepastebės. Politizuojami ir Bydgoščiaus, Kališo teatrai. Neseniai Varšuvoje kroatų režisieriaus Oliviero Friljićiaus pastatyta Wyspiańskio „Prakeiksmo“ premjera įplieskė karą tarp kairiųjų ir dešiniųjų. Net kelias gegužės dienas teatras buvo apgultas tų, kurie meldėsi, kad iš jo išnyktų ten slypintis „blogis“. O kultūros ministras atsisakė finansiškai remti šių metų Poznanės festivalį „Malta“, kurio kuratoriumi kaip tik turėjo būti Frljićius. Laimė, trūkstamą sumą pavyko surinkti taip ministrui ryžtingai parodant didįjį pirštą. Deja, fašizmas iš politikos persimetė į meną. Sakyčiau, kad šiuo metu yra svarbiausi Lenkijos teatre vykstantys politiniai procesai, nes būtent jie garantuoja arba atima meninės raiškos galimybes išsakyti savo mintis. Teatras Lenkijoje kaip laisvės erdvė tapo valdžiai grėsmingu reiškiniu.

Kalbėjosi Daiva Šabasevičienė

Apie spektaklį: čia