Krystianas Lupa: vaidmuo bus kitoks, bet stiprus

Nacionaliniame dramos teatre rodoma Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštė“ – garsaus lenkų režisieriaus ir dailininko Krystiano Lupos kūrinys, pastatytas beveik prieš metus (premjera – 2015 m. kovo 27 d.) – privertė aktorius naujai įvertinti savo profesiją, atrasti giliai užslėptus, bet tuo pačiu nujaučiamus dalykus.

„Didvyrių aikštė“ sulaukė gausios ir išsamios kritinės analizės lietuvių spaudoje, buvo pripažinta ir Krokuvoje, kur gruodžio viduryje dalyvavo Lenkijos teatrų festivalyje „Boska komedia“. Festivalio metu šis spektaklis buvo parodytas du kartus, o antrąjį rodymą Krystianas Lupa pavadino pačiu geriausiu per visą spektaklio istoriją, iki ašarų sujaudinusiu ir jį patį. Šį rodymą itin palankiai priėmė ir Krokuvos publika - ovacijos netilo apie dešimt minučių.

Paskutinėmis vasario dienomis Krystianas Lupa lankėsi Lietuvoje - 2015 m. gruodžio 29 d. staiga mirus aktoriui Arūnui Smailiui, kuris „Didvyrių aikštėje“ vaidino Landauerį, šiam vaidmeniui jis turėjo parengti kitą aktorių - Povilą Budrį. Suradęs pertraukėlę tarp intensyvių repeticijų, režisierius maloniai sutiko pasidalinti mintimis „Didvyrių aikštę“ ir naujus savo darbus.

Kas nesuplanuota - neįmanoma

Iš jūsų spektaklių, sukurtų užsienyje, „Didvyrių aikštė“ sulaukė bene didžiausio dėmesio. Pastaruoju metu derinamos gastrolių į Varšuvą, Kiniją, Avinjoną, Paryžių detalės. Kaip jums atrodo, kur šio spektaklio sėkmė? - klausėme Krystiano Lupos.

Man tai yra didelė patirtis ir labai svarbus spektaklis. Manau, kad mes sugebėjome pasiekti trokštamą vaidinimo lygį, per šį laikotarpį padarėme kai ką labai svarbaus, kūrinys vystėsi. Spektaklyje „Didvyrių aikštė“ veiksmas - minimalus, ir man tai yra ypač svarbus dalykas.

Kalbėdamas apie gastroles ir spektaklius, kuriuos paskutiniu metu sukūriau užsienyje, norėčiau atkreipti dėmesį į Larso Noreno kūrinio „Asmenų ratas 3:1“ inscenizaciją „Laukiamasis“, kurią pastačiau Paryžiuje ir Lozanoje (2011 m. koprodukcija - D. Š.). Šiuos spektaklius laikau pavykusiais, kalbant apie paties kūrinio ir aktorių santykį. Aš labai vertinu ir šių pastatymų darbo procesą, ir rezultatą. O po pasaulį šie spektakliai nevažinėja dėl vienos pagrindinės priežasties: Vakarų Europos teatrų darbo specifika yra kiek kitokia, nei Rytų Europos. Ten viskas suplanuojama nuo pat pradžių, todėl laikui bėgant negali atsirasti jokių netikėtų, naujų poslinkių. Spektaklių gastrolės numatomos dar prieš pradedant darbą, nes samdomi aktoriai po premjerų pasirašo naujas sutartis, nes jie jau dirba kažkur kitur. Tai absurdiška, bet projekto eiga suplanuojama dar  aktorių atrankos metu, pirminėje stadijoje. Todėl vykdoma tik tai, kas yra suplanuota, o kas nesuplanuota, - neįmanoma. Juk tarptautinės gastrolės negali būti suplanuotos iš anksto, nes įvairūs pasiūlymai atsiranda tik po premjeros, tik tuomet, kai spektaklių žiūrėti atvažiuoja įvairių festivalių direktoriai, kurie juos pamato ir planuoja jų ateitį. Gaila, bet turėjome atsisakyti labai daug pakvietimų, kurie buvo skirti Šveicarijoje ir Prancūzijoje statytiems spektakliams. Lietuviškas pavyzdys - tai argumentas prieš tokio darbo organizaciją.

Vaidmuo daug kainavo

Šio apsilankymo metu repetavote ne tik su šio spektaklio trupe, bet didelį dėmesį skyrėte naujo aktoriaus parengimui - Poną Landauerį nuo šiol vaidins Povilas Budrys. Nors vaidmuo teksto požiūriu ir nedidelis, bet pats personažas kūriniui svarbus, nekalbant apie tai, kad Ponas Landaueris - paslaptingiausias iš visų dalyvaujančių.

Mane stipriai palietė netikėta Arūno Smailio mirtis. Labai vertinau šio aktoriaus aistrą, kuri buvo didelis emocinis įnašas kuriant šį vaidmenį. Šis procesas - Landauerio vaidmens kūrimas - jam labai daug „kainavo“; kartais jis net „išeidavo“ už vaidmens ribų: jame tarytum kažkas sprogdavo, jį tarytum reikėdavo vėl grąžinti į tą uždarą vaidmens lauką. Eksplozijos, sprogimo potencija egzistavo ir Landauerio vaidmenyje, ir pačiame aktoriuje. Per Krokuvos gastroles jis nuostabiai suvaidino šį vaidmenį. Bet jo mirtis man atrodo keistai priklausanti ir pačiam spektakliui. Bent jau aš tą taip suprantu ir taip jaučiu.

Susitikimas su aktoriumi Povilu Budriu mane labai nudžiugino. Kai pirmą kartą pamačiau jo nuotrauką, supratau, kad jis yra arti šio personažo. Per dvi repeticijas, kurios įvyko šimis dienomis, maloniai nustebau - Budrys fenomenaliai pasiruošęs šiam darbui. Esu visiškai tikras, kad jo vaidmuo bus kitoks, bet lygiai toks pats stiprus.

Gražiausias spektaklis

Po Lenkijos gastrolių pasirodė daug palankių recenzijų apie šį spektaklį. Įdomu, kaip jūs pats vertinate „Didvyrių aikštės“ pasirodymus jūsų šalyje?

Šios gastrolės man buvo labai svarbios. Krokuvoje per dvi dienas buvo parodyti du visiškai skirtingi spektakliai. Nenorėčiau dabar gilintis į priežastis, bet turiu pastebėti, kad pirmas spektaklis buvo kažkoks sugniuždytas, „įvilktas“ į kažkokią formą, su uždarais personažais. Jis buvo per plakatiškas, per mažai žmogiškas. Visa tai mes kartu išgyvenome, bet kitą vakarą buvo bene geriausias spektaklis iš visų iki šiol suvaidintų. Mano nuomone, tai buvo gražiausias iki šiol matytas spektaklis. Tai buvo žingsnis į priekį, atveriant Thomo Bernhardo teksto paslaptis.

Kokia literatūra šiuo metu domitės, ką ketinate statyti?

Šiuo metu labai nerimauju dėl politinės, žmogiškos situacijos Lenkijoje. Mums visiems ji labai grėsminga, o menui - ypač. Aš niekada negalvojau, kad kada nors nuspręsiu statyti Franzo Kafkos „Procesą“. Man atrodo, kad kažkas iš to absurdiško iracionalizmo, grupės ir vieno žmogaus santykio, tai, kas vyksta mūsų valstybėje, yra Kafkos logikoje. „Procesą“ ketinu statyti Lenkų teatre Vroclave - teatre, kuriame 2014 metais pastačiau „Iškirtimą“ pagal Thomo Bernhardo to paties pavadinimo romaną.