Tapsmo aktoriumi procesas – begalinis

 

Rugpjūčio 1–6 dienomis sostinėje veiks pirmoji Vilniaus vasaros teatro mokykla, kurios tikslas – suburti teatro profesionalus ir pedagogus intensyviai profesinio tobulėjimo savaitei. Kursų dėstytojai, atvyksiantys iš penkių Europos šalių, atstovauja skirtingoms teatro srovėms ir mokykloms. Teatro mokyklos rengėjų, menų agentūros „Artscape“  ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro projektas yra skirtas pažindinti teatro srityje dirbančius profesionalus (ne tik aktorius, režisierius, bet ir scenografus, dramaturgus, prodiuserius, teatro pedagogus ir kt.) su naujausiomis Europos teatro tendencijomis, metodais, instrumentais.

 

Teatro mokykla išsikėlė tikslą ypatingą dėmesį skirti įvairioms taikomojo, dokumentinio ir kolektyvinės kūrybos teatro kryptims, o šių metų mokyklos ašis – įvietinto (angl. site-specific) ir įtraukiančio (angl. immersive) teatro kūrimo specifika.

Vienas iš būsimų teatro mokyklos dėstytojų – tai italas Alessandro Cavoli. Šis aktorius ir režisierius yra unikalus tuo, jog savo karjerą pradėjo kaip profesionalus sportininkasJis teigia, jog esama labai įdomių jungčių tarp judesio sporte ir teatre, ir tam tikros profesionalaus sporto technikos yra itin naudingos bei reikalingos teatralams. Judesio ir neverbalinio teatro instrumentai yra Alessandro Cavoli, Rigodon teatro įkūrėjo ir meno vadovo, sritis. Dėstytojas tvirtina, kad šis seminaras bus naudingas ne tik profesionaliems aktoriams, bet ir teatro pedagogams, dirbantiems su vaikais, jaunimu, neįgaliaisiais.

Pradėjote karjerą kaip profesionalus krepšinio žaidėjas, kaip pasukote link teatro?

Žaidžiau krepšinį nuo trejų. Septyniolikos jau buvau profesionalus žaidėjas ir žaidžiau iki dvidešimt dviejų. Tuo tarpu domėjausi literatūra, teatru, vizualiaisiais menais ir psichologija. Tuo metu – atsitiktinumo dėka – patekau į teatro spektaklį, kuriame kūno panaudojimo technika buvo labai artima tam, ko išmokau savo sportinėje veikloje. Nuo tada ir gimė mano aistra jungti tai, kas yra tarp teatro ir kūno pasirodymo, ypač techninius aspektus, būdingus abejoms disciplinoms.

Kaip galėtumėte apibūdinti potencialų savo kūrybinių dirbtuvių dalyvį – kokias savybes jis ar ji turėtų turėti?

Žmonėms nuo gimimo yra būdingi fiziniai veiksmai. Kaip mes žaidžiame vaikystėje ir kaip mes naudojame bei atrandame savo kūną, kad tai žaistume – yra artima mūsų ateities fizinėms nuostatoms. Kiekvienas aktorius, priklausomai nuo fizinio teatro technikos panaudojimo, kuria tam tikras prieš-ekspresyvios kalbos sąvokas, tai atsiranda dar prieš jam ar jai pradedant vaidinti personažą.

Visą savo gyvenimą aš eksperimentavau, kaip kartu naudoti sportininko ir aktoriaus perspektyvas. Kūrybinės dirbtuvės yra skirtos įtraukti jaunus aktorius, siekiant suteikti jiems aktorinio pasiruošimo įgūdžius ir kompetencijas. Analizuosime įvairius video ir pratimus, kaip mokytis šių veiksmų principų – principų, kurie yra kitokie nei taikomi kasdieniame gyvenime. Šis papildomas-kasdienis kūno-minties naudojimas ir yra vadinamas technika.

Vedėte kūrybines dirbtuves skirtingose šalyse, ar galėtumėte apibrėžti kokius nors konkretesnius skirtingų šalių aktorių bruožus?

Kaip sakiau, mes, kaip žmonės, turime unikalų pagrindą, nuo kurio atsispyrę pradedame augti, pažinti savo kūnus ir susijungti vienas su kitu: visa tai vyksta vaikystėje, mums žaidžiant. Vėliau, augdami ir bręsdami, mes išmokstame, kaip turime naudoti savo kūną visuomenėje – t.y. neįsiveržiant į svetimo žmogaus teritoriją – pradedame keistis ir tobulėti atsižvelgiant į socialines ir kultūrines taisykles bei šaknis. Skirtumas tarp skirtingų teatrinių metodų ir pratybų šiuo metu nebėra susijęs su tam tikra šalimi ar regionu, kadangi kiekvienoje šalyje visi gali išmokti ir naudoti skirtingus teatrinius metodus.

Ar galėtumėte plačiau pristatyti, ką nagrinėsite savo kūrybinėse dirbtuvėse? 

Gilinsimės į pasikartojančius principus, taikomus konkretiems fiziniams faktoriams: svoris, lygsvara, stuburas, akių pozicija erdvėje – sukuria fizines, prieš-ekspresyvias įtampas. Šios naujos įtampos generuoja kitokią energijos kokybę, jos verčia kūną būti teatriškai „apsisprendusiu“, „gyvu“, „įtikinamu“ ir manifestuoja atlikėjo būtį. Taip pat sceninės biografijos pritraukia žiūrovo dėmesį prieš bet kokia forma perduodant „žinutę“. Tai – „biologinis“ teatro lygmuo, kuriame atsiranda atlikėjo buvimas ir dinamizmas.

Kodėl aktoriams, režisieriams, teatro pedagogams yra svarbu tęsti savi-edukaciją ir ką ji suteikia?

Italijoje mes sakome „impara l’arte e mettila da parte“ – artimiausias išsireiškimas tam būtų „žinok taisykles, kad galėtum jas sulaužyti“. Sakyčiau, kad tapsmo režisieriumi ar aktoriumi procesas yra begalinis ir reikalingas naujose formose galimų pristatyti tų pačių patirčių.

Naudosite skirtingų sporto šakų – tarkime, teniso, krepšinio – pavyzdžius, jungdamas juos su Eugenio Barbos, Busterio Keatono, Charlie Chaplino pavyzdžiai... gal galėtumėte papasakoti – kaip?

Šie aktoriai turėjo stiprų atletinį pasirengimą, kuris, akivaizdu, atvedė naujas mąstymo apie aktoriaus darbą ir kūrybinius rezultatus formas. Eugenio Barbos metodas vystėsi ta pačia kryptimi kaip ir Odino teatro aktorių – pradžioje viskas buvo paremta atletiniais pratimais, daugiausia – akrobatiniais. Iš vienos pusės, sportininkai turi rengtis tuo pačiu principu kaip ir aktoriai: skirtingi principai tam pačiam tikslui pasiekt