Teatras, mokęs būti žmogumi

„Laimingi tie, kuriems ten laisvas kelias“

Vergilijus

Dėl iškilios šiuolaikinio Lietuvos teatro asmenybės, talentingo teatro režisieriaus ir pedagogo Eimunto Nekrošiaus mirties nuoširdžiai užjaučiame velionio artimuosius, bičiulius, mokinius ir visus Lietuvos teatralus.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Eimuntas Nekrošius savo spektakliais sakė, Rojaus nėra – mums jį reikia patiems susikurti. Jį žinojo visi, net ir tie, kurie į teatrą tik sekundei nosį įkišdavo. Net ir paskutinio „Išvarymo“ metu, kuris buvo parodytas Klaipėdoje, aktoriai, kalbėdami apie savo profesinius dalykus, dalinosi savo mažomis svajonėmis dar nors kartą suvaidinti Eimunto Nekrošiaus spektaklyje. 

Nekrošiaus spektaklių personažai bandydavo įlipti į mus ir įlipdavo. Analizuoti Eimunto Nekrošiaus pastatymus buvo įdomu ir naudinga, nes jis mokė mus būti žmonėmis. Paprastais, tikinčiais ir laukiančiais. Nekrošius, rodos, pačiu elementariausiu sceniniu veiksmu tapdavo mistiku, metafiziku, sugebančiu lyg ant delno išdėliotame veiksme užduoti sudėtingiausius žmoniškosios būties klausimus.  

Ir šis mokėjimas kiekvieną kartą iš naujo, it Leonardo da Vinci laboratorijoje, neatsisakant savo autentiško braižo, ragino kurti naujas spektaklio lygtis, šis mokėjimas ne žodžiais, o materializuotomis mintimis skaityti sudėtingiausius pasirinkto kūrinio tekstus, kiekvieną kartą iš naujo skelbė režisieriaus jaunystę.

Režisierių prisimena „Borise Godunove“ vaidinantys Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriai:

Arūnas Sakalauskas: Per paskutinį režisierių susitikimą „Lietuvos teatro amžiuje“ ypač išryškėjo, kokie skirtingi jie visi. Pastaruoju metu, apskritai buvo daug skeptiškų pastabų apie Nekrošiaus darbą. Kai kas manė, kad tai mirštantis teatras, besibaigiantis... O dabar, kai jis išėjo, mūsų teatras atrodo kaip šypsena su priekiniais išmuštais dantimis. Mes tokie ir liksime, kol neužaugs kas nors kitas.

Algirdas Dainavičius: Mano gyvenime Eimuntas Nekrošius buvo „trijuose etapuose“. Pirmasis etapas – kai mokyklos laikais su draugais važiuodavom iš Kauno į Jaunimo teatrą žiūrėti jo spektaklių. Ne po vieną – po daug kartų... Ir kiekvienąkart žiūrint kad ir nesyk matytą spektaklį, neapleisdavo jausmas, kad tu regi stebuklą. Ir pati tikriausia tragedija būdavo, kai nepavykdavo prasibrauti pro milžinišką minią norinčių patekti vidun, ir išsimaldauti, kad įleistų. Sykį, prieš spektaklį „Meilė ir mirtis Veronoje“, prie durų kilo tokia spūstis, kad dužo stiklai. Žmonės atšoko atgal, o aš nėriau į vidų ir pasileidau bėgti į salę. Kažkas vijosi (o gal man tik vaidenosi). Keturiomis įlindau tarp eilių ir prašiau žiūrovų, kad tik manęs neišduotų. Kažkoks vyras užmetė man ant galvos savo švarką... aš dingau... Ir stebuklas tą vakarą įvyko...

Antras etapas – sunkiais 1990-aisiais, kai iš teatro atlyginimo buvo neįmanoma pragyventi ir teko, kaip ir daugeliui aktorių, laisvu laiku dirbti papildomai. Į kavinę, kurioje dirbau padavėju, kartais užsukdavo jis. Neskubėdamas gerdavo kavą, žiūrėdavo iš padilbų kažkur į erdvę tarp žmonių... Stebėdavau paslapčiomis ir galvodavau: „Kažin ką atiduočiau, kad tik galėčiau pas tave vaidinti“. Sykį, susimokėjęs, atsistojo nuo staliuko ir tarė: „Nieko, išgyvensi – užsigrūdinsi“. O aš, kvailys, galvojau, kad tik aš girdžiu savo mintis...

Net nežinau, kaip tas trečias etapas prasidėjo. Ilgos kaip šimtmečiai repeticijos, dar ilgesni nagrinėjimai, kas šiandien buvo negerai, ir didžiulis „vertėjo“ poreikis. Pasako pusę minties, ir suprask, kad geras, ko jis norėjo. O jei nesupratai ir pradėsi daryti ne tai, iš salės tamsos išgirsi gerai pažįstamą „Nyyyyy!!!“... Dar – begalinės kelionės, pokalbiai visomis įmanomomis temomis oro uostų laukimo salėse, traukinių kupė, teatrų rūkomuosiuose ir tik jam būdingas humoras rimtu veidu.

Repetuojant „Hamletą“ mokėmės kojomis važiuoti ant tokių skriemulių. Na, kaip cirke. Ne sykį skaudžiai plojomės, kol išmokom. Buvo vienas toks didžiulis milžiniškas popieriaus rulonas iš popieriaus fabriko. O jau sunkus... vos gali pastumti. Vadinom jį „babina“. „Algi“, – klausia, „tu moki ant rankų vaikščioti ar ne?“ – „Mmmm... taip.“ „Aš, reiškia, sugalvojau. Tu ant tos „babinos“ eini ant rankų, tau ant padų tokią lentelę padėsim, o ant jos Gabrielė (Kuodytė) sėdi ir fleita groja...“ Žiūri į mane rimtu veidu, o akys primerktos ir juokiasi.

Ir suprask tu jį kad nori – Teatro Dievas, o akyse velniukai.

Vitalija Mockevičiūtė: „Boriso Godunovo“ repeticija. Atėjo eilė Karčiamos scenai. Šeimininkei. Aš panikoj, labai jau noriu patikti... O užduotis – Šeimininkė ant vienos pačiūžos. „Na, čia reikia, kad kojos kurtų meną, o viršutinė dalis būtų „buitis““. „Nė, nė, blogai, jūs Mockevičiūte. Kitam kartui dvidešimt skirtingų įėjimų į sceną turite „atnešti““. Pykau, keiksnojau ir vis dėlto labai nuoširdžiai kūriau tuos dvidešimt įėjimų. Taip ir nusisukau nuo savo tuštybės ir patyriau gilią, kartais nesuprantamą, bet stipriai intuityviai jaučiamą maestro kūrybą.

Džiugas Siaurusaitis: Režisierius turėjo labai gerą humoro jausmą, nepaisant to, kad jo juokiantis turbūt niekas nematė. Jo palyginimus, kuriuos naudojo bandydamas aktoriams išaiškinti, ko iš jų norima, galima būtų įtraukti į Lietuvos teatro istorijos vadovėlius. Aišku, jie ne visiems iš karto suprantami. Pirmą kartą su juo dirbantiems senbuviai kurį laiką turėjo „vertėjauti“, nors režisierius kalbėjo lietuviškai. Vien jo pasakymas ko vertas prieš pat „Boriso Godunovo“ premjerą: „Mums nereikia bronzos medalių. (Pauzė) Mums užteks ir šeštos vietos.“

Neringa Bulotaitė: Ši žinia mane parklupdė Varšuvos oro uoste, grįžtant iš turiningos kelionės po Ameriką. Apėmė ir tebelaiko savo glėby totalus liūdesys! Išėjo Meistras, Žmogus. Beldžiausi į jo teatrinę „virtuvę“ net kelis kartus, kol galų gale ten atsiradau. Patirtis nedidelė: „Idiotas“, kur suvaidinau visiškai išgalvotą personažą – Seserį. Gal tai gailestingoji sesuo? Pats Nekrošius tą personažą taip pavadino. Supratau, kad didelio meistro spektaklyje kiekvienas prabėgimas turi įvykti šimtu dvidešimt procentų. Tik tada mūsų susitikimas įgauna prasmę. Taip ir stengiausi daryti. O už tai gavau dar vieną dovaną – „Borisą Godunovą“. Sunkus ir be galo įdomus procesas. Taip nesinori savame teatre įrodinėti, kad turime perlą, tačiau tenka.

Užuojauta visiems Lietuvos Teatro žmonėms ir žiūrovams, kurie jį mylėjo.

Jurga Kalvaitytė: „Jau?“, – klausė Ji priešaušryje Pirosmanį... „Jau“, – atsakė Mirčiai Eimuntas ir apkabino Ją... Mirtis nėra baisi, ji net švelni ir mylinti yra, kai gyveni kitiems ir pasakoji apie šią keistą meilę... „Jau“. Sudie.

***

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Eimuntas Nekrošius sukūrė vieną spektaklį – 2015 m. gegužės 22 d. įvyko Aleksandro Puškino „Boriso Godunovo“ premjera. Šis spektaklis pelnė Rusijos teatro festivalio „Zolotaja maska“ („Auksinė kaukė“) apdovanojimą kaip geriausias 2015 metais Rusijoje parodytas užsienio spektaklis. Šį titulą lietuvių spektaklis pasidalino su „Ruhrtriennale“ festivalio bei Slovėnijos teatro „Carmina Slovenica“ spektakliu „Kai kalnas pakeitė savo rūbą“, kurį pastatė Lietuvoje pažįstamas vokiečių kompozitorius ir režisierius Heineris Goebbelsas.

Tais pačiais metais „Borisas Godunovas“ dalyvavo dviejuose tarptautiniuose Rusijos teatro festivaliuose – Maskvos festivalyje „Stanislavskio sezonas“ ir Sankt Peterburge vykstančiuose „Baltijos namuose“. 2018 m. kovo mėnesį šis spektaklis buvo parodytas Ukrainoje, Lvove, Marijos Zankoveckos nacionaliniame dramos teatre. Visuose miestuose Nekrošiaus spektaklis buvo vaidinamas pilnose salėse ir sulaukė daug palankių atsiliepimų. Įvertinimu galima laikyti ir tai, kad „Borisas Godunovas“ buvo parinktas atidaryti festivalį Maskvoje bei uždaryti festivalį Sankt Peterburge.

Daiva Šabasevičienė

*** Mišios bus aukojamos lapkričio 21 d. 11 val. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje.

Atsisveikinimas su velioniu – lapkričio 21 d. nuo 12 iki 20 val. „Meno Forto“ salėje (Bernardinų g. 8/8).

Karstas išnešamas lapkričio 22 d. 10 val. Eimuntas Nekrošius bus laidojamas Šiluvos miestelio kapinėse.