Agnese Rutkēviča GYVŪNAS (KU KŪ)

  • Spektaklis

    Agnese Rutkēviča GYVŪNAS (KU KŪ)

  • Režisierius

    Rolandas ATKOČIŪNAS

  • Trukmė

    2 val. (vienos dalies)

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2016 m. lapkričio 5 d.

  • N-18

  • Pirkti bilietą

Apie

◊ 2016 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias nepagrindinio vaidmens aktorius – Arūnas Sakalauskas  

Iš latvių kalbos išvertė Laura Laurušaitė

Režisierius Rolandas Atkočiūnas: „Man tai bus ketvirtas susitikimas su kaimyninės Latvijos dramaturgija. Jaunos dramaturgės Agneses Rutkēvičos pjesė „Gyvūnas“ išsiskiria savo gyvenimiškumu, įdomia fabula ir personažų vidiniu prisodrinimu. ,,Stebėtinai sunku būti paprastai paprastam“, – sakė Vincentas van Goghas. Lietuvos teatrui bus nelengva tą pirmapradį paprastumą išryškinti, nepažeidus jo „rafinuotais“ sprendimais. Gyvenime paprastai yra tik dvi tragedijos: pirma – negauti, ko trokšti, antra – tai gauti.“

Dramaturgė Agnese Rutkēviča: „Pjesės užuomazgos siekia 2012-uosius, kai aš, pietaudama savo močiutės virtuvėje, per radiją išgirdau laidą „Turgaus aikštė“, kurios metu žmonės gali skambinti į studiją ir parduoti visokiausius nereikalingus daiktus. Paskambino kažkoks vyras, kurio skelbimo tekstas skambėjo taip: „Dovanoju vilkšunį“. Metusi valgyti, nubėgau į kambarį, pasiėmiau baltą popieriaus lapą ir pradėjau rašyti pjesę. Nors imtis kurti pjesę mane įkvėpė šuo, rimtesni impulsai kilo iš manęs pačios. Taip jau sutapo, kad pjesę rašiau ne pačiu geriausiu savo gyvenimo periodu, ir pamenu, kad rašydama pati save linksminau. Ši pjesė iš esmės išgydė mane nuo kažkokios keistos ligos, kuri ligos istorijoje net neturi tikslaus apibrėžimo. Tačiau vienas iš šios, sakyčiau, laimingos ligos požymių yra nepaaiškinamas liūdesys ir ilgesys. Gali būti, kad ji apskritai iki galo neišgydoma. Kaip vienatvė, kuri glūdi kiekvieno žmogaus sielos kertėje.

Istorija apie brolius dokumentinė. Dramaturgijoje mane domina žmogus. Žmogus, kuris gyvena pasaulio užkaboriuose, beveik išmirusio kaimo nebūtyje. Abiejų brolių (Karlio ir Janio) prototipai vis dar tebegyvena tame pačiame kaime kaip ir mano močiutė. Istorija, kaip ir dauguma istorijų, yra apie meilę. O ji nesirenka, kas tu esi – moteris, vyras, gėjus ar musulmonas. Meilė nerūšiuoja. Dar viena tema, kuri man atrodė svarbi rašant šią pjesę, – kokia vis dėlto baikšti ir nepakanti bet kokiai kitokybei yra šiandieninė Latvijos visuomenė, nors gyvename XXI amžiuje.

Agnese Rutkēviča (g. 1988 m. Cėsyje) – latvių dramaturgė, poetė, prozininkė, eseistė. 2011 m. baigė teatro meną Latvijos kultūros akademijoje, vėliau studijavo Literatūros akademijoje Latvijos universitete ir Krokuvos Ludwiko Solskio teatro akademijoje, 2015 m. per festivalį „Theatertreffen“ lankė Nicolaso Stemanno politinio teatro dirbtuves Berlyne. Parašė pjeses „Vandens pistoletas“ (2013 m., pastatyta „Dirty Deal“ teatre bendradarbiaujant su Latvijos nacionaliniu teatru; rež. K. Vitola), „Dukši“ (2013 m., pastatyta Naujajame Rygos teatre; rež. Gatis Šmitas; veikalas 2013–2014 m. festivalyje „Spēlmaņu Nakts“ apdovanotas kaip „Geriausias originaliosios dramaturgijos kūrinys“; parodytas festivalyje „Naujos Europos pjesės“ Vysbadene, kur irgi gavo pagrindinį festivalio prizą; 2014 m. „Dukši“ išversta į vokiečių kalbą ir išleista leidykloje „Drei Masken Verlag“), „Mano vargšas tėvas“ (2015 m., pastatyta Latvijos nacionaliniame teatre, rež. Elmaras Senkovas). Išleido poezijos rinkinius „Jaunojo Vagnerio tylėjimas“ (2012) ir „Nebuvimai“ (2015).

Pasirinkusi gyvenimą provincijoje, Agnese Rutkēviča drauge su seserimi dvyne Madara yra pastebimos Latvijos teatrinio ir kultūrinio gyvenimo figūros – dirba teatruose, rašo skiltis kultūros spaudoje, dalyvauja įvairiuose šiuolaikinio meno projektuose.

 

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Rolandas ATKOČIŪNAS
  • Dailininkas — Mārtiņš VILKĀRSIS
  • Kompozitorius — Giedrius PUSKUNIGIS
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Režisieriaus asistentas — Mindaugas JUSČIUS

Vaidina

Recenzijos

AR SYLVIA PLATH PAKEITĖ ORKAIČIŲ INSTRUKCIJAS?* (Ištrauka apie spektaklį „Gyvūnas (Ku Kū)“) // Marta Vosyliūtė, „Kultūros barai“, 2017 m. Nr. 1

AR SYLVIA PLATH PAKEITĖ ORKAIČIŲ INSTRUKCIJAS?* (Ištrauka apie spektaklį „Gyvūnas (Ku Kū)“)

Marta Vosyliūtė, „Kultūros barai“, 2017 m. Nr. 1

 

Agnese’s Rutkēvičos „Gyvūnas (Ku Kū)“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, režisierius Rolandas Atkočiūnas

 

Tai gerai sukalta vietos specifiką preparuojanti pjesė – surasti stereotipai vėliau apžaidžiami, o įvykių eiga vis nustebina. Prasigėręs kaimas, radijo kaip jungties su išoriniu pasauliu svarba, TV laida „Turgaus aikštė“ (žinau, kad mintyse ištarėte „Bėdų turgus“), motiną simbolizuojanti siuvimo mašina, brolių santykiai su paveldu – viskas parašyta kaip tik mums. Jaunos latvės pjesė, kurią turėtume pamilti dėl bendrų skaudulių, panašios dabarties ir graudžiai švelnaus, bet, svarbiausia, ironiško teksto, į visus klausimus apie Tėvynę atsako vienu sakiniu: „Pasakyk savo broliui, kad mokykloje negąsdintų vaikų – ir taip mažai liko.“ Šiame sakinyje (plojimai autorei) telpa Lietuvos ar Latvijos dabartis. Paaiškinsiu: mokyklose mažėja vaikų, nes gilėja demografinė krizė, ypač kaimuose. Vienas iš suaugusių brolių tik dabar mokosi, kad gautų atestatą, nes kadaise tėvas jam užkrovė darbus ūkyje, be to, nebaigęs mokyklos, studijuoti mieste negalėjo. Jis natūraliai yra patyčių objektas, o visažiniai kiti labai nori nurodinėti, kam ką daryti.

Gerą pjesę irgi galima sugadinti, bet Atkočiūnas sužaidė lygiosiomis su teksto autore, ironiškai parinkęs net personažų atlikėjus – Lietuvos teatro sąjungos vadovą Ramutį Rimeikį ir aksominį reklamų baritoną Rimantą Bagdzevičių padarė neužsičiaupiančiais nenumaldomais keikūnais, frustruotais senstančiais mažo miestelio siuntinių tarnybos darbuotojais, kurie visas nuoskaudas išlieja prisigėrę. Viskas vyksta labai arti žiūrovų, todėl patiriame psichologinį smurtą, o mums tai savotiškai patinka, nes esame prie jo pripratę.

 

Viso Martos Vosyliūtės straipsnio PDF

 

 

 

DU BROLIAI // Ieva Tumanovičiūtė, „7 meno dienos“, Nr. 37 (1189), 2016-11-18

DU BROLIAI

Ieva Tumanovičiūtė, „7 meno dienos“, Nr. 37 (1189), 2016-11-18

 

Kaip sako vienas Antono Čechovo personažas: „Žmogaus viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys.“ Spektaklyje „Gyvūnas (Ku Kū)“ Astrovo žodžius kartoja kaimo mokytojas, nes jį taip mokė mama. „Treniruojančio sielą“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono premjera Nr. 2 įvyko lapkričio 5 ir 11 d. Mažojoje salėje. Jaunos latvių dramaturgės Agneses Rutkēvičos pjesę režisierius Rolandas Atkočiūnas papildė čechoviškais motyvais ir trys seserys virto dviem broliais, kurie nė iš tolo neprimena nuobodulio kamuojamų inteligentų, tačiau „Gyvūno (Ku Kū)“ personažuose kartkartėmis aidi vaitojantis dėdės Vanios balsas, žadantis, kad niekas nepasikeis, – šviesesnės ateities iliuzijos negrįžtamai prarastos.

Agneses Rutkēvičos pjesė „Gyvūnas“ (2012) – dokumentinė, anot dramaturgės, dar ir šiandien tebegyvena brolių Karlio ir Janio prototipai. Nyksta kaimas, žlunga gyvenimai, personažai balansuoja ties bedugnės kraštu: ristis į dugną ar ne? Būti ar nebūti? Degraduoti ar vis dėlto ne? A. Rutkēviča kolekcionuoja žmogiškumo apraiškas savo personažų gyvenimuose, kurios reiškiasi (ir tuoj pat pranyksta) pastangomis mylėti ir noru siekti – gerinti aplinką ir tobulėti pačiam. Kas gali suartinti kaimo brolius ir miestietę, radijo laidos vedėją? Praradimas – motinos netektis. Spektaklyje režisierius akcentuoja mirusios motinos prisiminimo svarbą broliams – jos taškuota suknelė pagarbiai saugoma spintoje tarsi altoriuje, – visa, kas susiję su motina, – šventa. Gal todėl broliai, nors vis labiau konfliktuoja, neperžengia kraštutinės ribos, nes motinos meilės prisiminimas palaiko jų žmogiškumą. „Šis spektaklis – apie Mamą. Mamas. Apie tai, kokius stresus išgyvename po jų netekties.Jie visi ieško tos prarastos motiniškos meilės. Prisilietimo“, – tokius R. Atkočiūno žodžius galima perskaityti spektaklio programėlėje.

Sukrėsta motinos mirties, apleista ir vieniša Inga „atsibeldžia“ į pasaulio kraštą. Tomos Vaškevičiūtės Inga, kaip ir Jelena, Veršininas ar Arkadina, yra ta, kuri trumpam atvažiuoja iš miesto, sujaukia brolių kasdienybę, prasiblaško ir išvažiuoja. Ryškiai geltonas lietpaltis, juodos tinklinės pėdkelnės, juoda atvira suknelė, aukštakulniai ir tamsūs akiniai – tokia nesubtili laidos „Radijo turgus“ vedėjos išvaizda, o jos pasirodymas kaime prilygsta į „Raudonąją knygą“ įrašytos būtybės atvykimui. Ingai kaimas yra „grynas oras“, ramybė, tyla – alternatyva miesto gyvenimui, – tarp stačiokų ji pasijunta laisva, čia niekas jai nekelia aukštų reikalavimų, niekas neaiškina, kaip vesti radijo laidą, kaip rengtis ir pan. T. Vaškevičiūtė „stambiais potėpiais“ pabrėžia labilią Ingos psichiką, staigų nuotaikų svyravimą, norą žavėti aplinkinius. Apsilankymas kaime Ingai yra kelių dienų išvyka, nuotykis – laikina terapinė pauzė miestietiškos kasdienybės rutinoje, todėl ji kaimą idealizuoja.

Spektaklio dailininkas latvis Mārtiņas Vilkārsis tarsi žvelgia į kaimą Ingos akimis, todėl scenografija primena romantinius griuvėsius – sueižėjusi plytų mūro siena, sujungta su šiltnamiu ištrupėjusiais stiklais, panaši į pilį, o ne į kaimo trobą. Scenos erdvė, pripildyta įvairiausių sendaikčių, gyvūnų iškamšų, primena jaukią antikvaro krautuvę. Šiltas apšvietimas (šviesos dailininkas Vilius Vilutis), dominuojantys rusvi sepijos atspalviai sustiprina praeities, sustingusio laiko atmosferą. Tokioje „Drakulos pilyje“ gyvena Mariaus Repšio ir Arūno Sakalausko kuriami broliai Karlis ir Janis, vos pastebimai grimu pasmailintomis, vampyriškomis ausimis. Žinoma, tokį paslaptingą, pasakišką kaimo vaizdą gali sukurti tik pavargusio miestiečio vaizduotė. Patys broliai vos pakirdę ir pravėrę burnas pripildo fantastinę aplinką natūralizmo – nevalyva išvaizda (pilki berankoviai marškinėliai, jaunėlio Karlio šortai, purvinos blauzdos, palaikės Janio kelnės), pakumpusi laikysena, o svarbiausia – kalbos maniera ir skurdus žodynas (beje, „Gyvūnas (Ku Kū)“ pretenduoja keiksmažodžių gausa nurungti patį „Išvarymą“) atskleidžia, kad „pilyje“ gyvena ne elegantiški grafai, o kaimo senberniai.

Aktoriams M. Repšiui ir A. Sakalauskui pavyksta sukurti prieštaringus brolių paveikslus – kartais jie atrodo nužmogėję storžieviai, kartais – naivūs vaikai ar čechoviški, iliuzijų kupini herojai. Gerai, kai veikėjai tragikomiški, bet dažniausiai jie – per daug komiški, nes aktoriai neatsispiria pagundai palinksminti žiūrovus nebrangiais triukais, – šaržuojami personažai provokuoja ne atjautą ir empatiją, bet pranašumo pojūtį, pasireiškiantį pašaipiu juoku. Tačiau tik pasirodžius Leo (Rimantas Bagdzevičius) ir Leonui (Ramutis Rimeikis) tampa aišku, jog Karlis su Janiu vis dėlto – „lyriniai herojai“.

A. Rutkēvičos pjesėje veikia kurjeris Leonas, kurį ištiko „mažoji tragedija“, o dabar jis gailisi iš meilės pardavęs savo laisvės simbolį – „Harley-Davidson“ motociklą, jaučiasi išduotas ir praradęs dvi didžiąsias gyvenimo svajones, bet vis dar viliasi persikelti į miestą. R. Atkočiūnas vietoje vieno personažo sukuria du – Leo ir Leoną, triukšmingai įvirtę į sceną jie pribloškia neartikuliuota storžieviška kalba, kurioje aiškiai girdimi tik keiksmažodžiai. Du odinėmis striukėmis vilkintys kaimo „baikeriai“-kurjeriai, išvežiojantys prekes, virsta vienprasme karikatūra, kurioje individuali Leono istorija pranyksta. Personažai atlieka opozicinės poros Karliui ir Janiui funkciją, siekiant kontrasto principu atverti brolių „subtilumą“.

Žiūrovams renkantis į Mažąją salę Karlis (M. Repšys) guli „šiltnamio“ viduje įspraustoje metalinėje lovoje (visai ne karališko dydžio), atsikėlęs įjungia radiją – laidą „Radijo turgus“, po akimirkos skambina Ingai, norėdamas parduoti seną „Singer“ siuvimo mašiną. Radijas ir siuvimo mašina – du svarbūs daiktai. Pirmasis – vienintelis brolių kontaktas su išoriniu pasauliu (televizoriaus, kompiuterio nėra). Karlis, išgirdęs Ingos balsą per radiją, įsimyli, nuo šiol jis turi ko laukti – gyvenimas įgyja prasmę. Dėl radijo naudojimo spektaklyje skamba du „garso takeliai“ (kompozitorius Giedrius Puskunigis). Iš aparato sklindanti muzika ne tik kuria atmosferą, bet ir apibūdina personažų garsų erdvę – jie klausosi populiariųjų radijo dainų, „Radijo turgaus“ vedėjos balso. Spektaklio „virš“ muzika sustiprina dramatiškiausius momentus, o nesudėtinga melancholiška melodija (atliekama pianinu) kuria prarastų svajonių leitmotyvą.

Siuvimo mašina – daiktas, simbolizuojantis brolių motinos, talentingos siuvėjos, atminimą. Ingos mama taip pat siuva, jai ji ir nori padovanoti mašiną, bet pavėluoja – mirtis ją aplenkia, moiros nutraukia motinos gyvenimo siūlą. R. Atkočiūnas papildo A. Rutkēvičos pjesę dar vienu personažu – Praeiviu (Mindaugas Jusčius) juodu paltu ir skrybėle, jis iššluoja scenos grindis, nubarstytas pjuvenomis. Dar nuo Juozo Miltinio režisuoto Wolfgango Borcherto „Lauke, už durų“ šlavėjas asocijuojasi su laikinumu ir mirtimi. Kitoje scenoje Praeiviui numetama dešra – jis akimirkai virsta paklydusiu šunimi vardu Kryžius, kuris pasiliko pas brolius nuo motinos laidotuvių dienos.

Karliui ir Janiui svarbus motinos atminimas: „mamytė liepė gyventi draugiškai“, – tik pagarba motinai kritiniais momentais sustabdo brolius nuo absoliutaus susvetimėjimo, žvėriškų konfliktų ir noro atsitverti tvora. Janis (A. Sakalauskas) pašiepia brolio įsimylėjimą ir Ingos laukimą, tačiau jis „gyvena savo gyvenimą“ (kurio nepalaiko Karlis) – lanko mokyklą („penkiasdešimties į aštuntą klasę“, – šaiposi „baikeriai“-kurjeriai). Silpnas, matyt, Janio ryžtas, nes Remigijaus Bučiaus kuriamas kaimo mokytojas Arnoldas, cituodamas Adomą Mickevičių ir Paulo Coelho, stengiasi įkvėpti Janį dažniau lankytis pamokose. R. Bučius vengia karikatūrinti Mokytojo personažą, nesupaprastina jo. Šiuolaikinio kaimo inteligentas tyliai myli Janį, o jo literatūriniai autoritetai ir taip iškalbingi.

„Kartais aš pabundu tamsoj, kai tu prie manęs prisilieti savo abejonėm“, – šiuos žodžius A. Rutkēviča panaudoja pjesėje vietoje epigrafo, taikliai apibūdindama skausmą, kurį išgyvena kiekvienas veikėjas. Sunku, kai tavimi netiki, nepalaiko tavo siekių, šaiposi iš tavo meilės, seksualinės orientacijos, – atmosfera, kurioje beveik neįmanoma nepalūžti. Niūri kaimo kasdienybė trumpam atgyja atvažiavus miestietei, bet šventės šiame pasaulyje ilgai netrunka. Toks tad dviejų brolių gyvenimas – „siužetas nedideliam spektakliui“, – aidi mintyse.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2017 m. birželio 12 d. 10:55 / Sandra

Man pasirodė gana silpnas spektaklis - nelabai įtraukė, kartais nesuprantama ir kai kurių personažų „misija“ ir pan. Scenografija, aktoriai puikūs, bet iki gero spektaklio kažko trūksta.

2017 m. gegužės 27 d. 00:07 / Audronė

Nuostabus spektaklis: gyvas, pulsuojantis, tikras.. nepagražintas ir nenusaldintas. Nebepamenu, kada teatre taip skaniai juokiausi. Ačiū aktoriams už meistriškai sukurtus vaidmenis!!!! :)

2017 m. balandžio 26 d. 12:41 / Lina

labai patiko spektaklis. Aktoriai nuostabūs.

daugiau