Amžinai gyvuojanti teatro klišė ir realybė – spektaklio metu skambantis telefonas. Nepaisant įvairiausio tono pranešimų, perspėjimų ir prašymų, jis skamba dažniau negu tyli. Aktoriai į tokį trukdį reaguoja įvairiai: kai kurie nekreipia dėmesio, kai kurie kreipia, bet nieko nesako, kai kurie sustabdo savo monologą ir pasiūlo atsiliepti. Kartais pamąstau, kad dažno žiūrovo santykis su teatru toks pat kaip jaunuolio su giminaičiu, kuriam sunku prisiminti ar prisiruošti paskambinti. Ne visada šeima baksnoja „nu paskambink, pasiteirauk kaip sekas, nemandagu šitaip“, bet dažnai ir patys susivokiame, kad ryšį reiktų palaikyti. Taip pat ir su teatru – tai naudinga ir smagi pažintis, tačiau kartais pirmas įspūdis ją apsunkina.
Dažnai susipažinimas su teatru įvyksta vyresnėse klasėse, kai jis patenka į kompaniją privalomai literatūrai. Jeigu mokytojai netingi, vedasi mokinius pamatyti tam tikro kūrinio pastatymo norėdami perskaitytą istoriją išvysti vaizdu, ją pasikartoti ir įsisąmoninti, o svarbiausia, – kad spektaklis labai geras ir svarus kontekstas rašant lietuvių kalbos egzamino darbą. Gaila, kad spektaklio pasirinkimą mokykloje dažniausiai lemia privalomos literatūros sąrašas – šitaip praleidžiama daug unikalių reginių, taip pat ir negaunama progos suvokti teatro potencialo ir tikslų. Perėjus kelią per „Oidipo mitą“ (rež. G. Varnas), „Madagaskarą“ (rež. R. Tuminas), „Tūlą ir kitus“ (rež. A. Kaniava) galima lengvai įaugti į klaidingą požiūrį, kad visi spektakliai statomi pagal literatūros kūrinius, rodymo metu žiūrovai tyliai žiūri, aktoriai vaidina, o pasibaigus yra paplojama ir išeinama. Taip ėjimas į teatrą įgauna „pasikultūrinimo“ statusą arba yra išvis aplenkiamas interesų rate kaip „kažkur ten“ esanti, nepasiekiama, neaktuali, aukštoji kultūra.
Besimokant, „Oidipo mito“ matyti neteko, tačiau ne per seniausiai jį žiūrint, salėje buvo kelios eilės vyresnių moksleivių – pirmą dalį prasikeikę, antroje jie nepasirodė. Mokytojos nuo pat pradžių – nė kvapo. Arba jai vienodai, arba reginį jau matė ir nebenori daugiau. Požiūris į teatrą: „eisit, nes reikia“. Sutinku, kad tai geras spektaklis pasikartoti bent „Oidipą“ ir „Antigonę“, tačiau košmariška pažintis su teatru. Lėtas, statiškas veiksmas, tamsios spalvos, monumentali scenografija – nors ir labai simboliška, tačiau jaunuoliui, dar neturinčiam noro kantriai kuistis po metaforas, žiauriai nuobodu. Atsižiūrėjus privalomų spektaklių, savanoriškų skambučių tokiam, sunkiai prisijaukinamam giminaičiui, gali ir neatsirasti.
Tačiau vienas svarbiausių teatro tikslų yra vesti dialogą, bendrauti su žiūrovu. Tam tikslui įgyvendinti naudojamasi eksperimentiniu ar alternatyviu teatru: dokumentiniu, verbatim, pojūčių, etc. Na, arba aptarimu po spektaklio. Et, dabar, išpopuliarėjus tokiems (ypač dokumentinio teatro) žanrams, tai vis dažniau prilygsta dekonstruotam sumuštiniui – šiuolaikinis spektaklis dažniausiai puikiai kalba pats už save ir neprašo susėdus nagrinėti siužeto vingių. Ypač „kalbus“ yra dokumentinis teatras, kurio tikslas – pateikti informaciją, kalbėti apie dabar aktualias problemas. Pavyzdžiui, Manto Jančiausko spektaklis „Dreamland“, pabėgėlių ir imigrantų lūpomis kalbantis apie juos pačius. Aptarimas lieka reikalingas nebent pasikalbėti apie kūrybiniame kelyje pasitaikiusius sunkumus, scenografijos ypatybes ar aktorių darbą. Žodžiu, pabendrauti su kūrybine komanda.
Neseniai mokyklos rūbinėje teko išklausyti merginos istoriją apie jos sunkumus besimokant. Ji užgesino šviesą, įsijungė telefono žibintuvėlį, sakė, kad jai prie tamsos visad buvo mieliau. Tada ji pradėjo pasakoti: apie nepritapimą, nuolatinį engimą, šlykščius komentarus dėl svorio, apie mylimo šeimos nario netektį. Jos istorija – tikra ir ją būtent taip gali papasakoti tik mergina, kuriai šie išgyvenimai priklauso. Klausai ir mąstai, kad vienas toks pokalbis nuo teorinio pjedestalo nušluoja bet kokią patyčių prevencijos dieną. Aplink girdi kelis žiūrovus besišluostančius ašaras. Tu esi spektaklyje.
Šis Augusto Sireikio ir Pauliaus Tamolės spektaklis #beskambucio – puikus dialogo pavyzdys, į kurį nereikia eiti, nes į svečius jį gali pasikviesti bet kuri mokykla ir vakarui patapti teatru. Mokyklinio amžiaus žiūrovas, neverčiamas palikti savo komforto zonos, nėra įspraudžiamas į spektaklio lankymo rėmą. Šį kartą aktorius žaidžia jauno žmogaus teritorijoje.
Spektaklyje dažnas momentas verčia tapatintis – fojė vykstanti mokyklos šventė, permaišyta su Hamleto monologo atsiskaitymu ir absurdo prieskoniais. Tarp skirtingų monologo interpretacijų ir mokinių vaidmenų – klasės padaužų, pirmūnų, atsiskyrėlių – galima rasti save. Žiūrovui netenka visą laiką tyliai prasėdėti: erdvės keičiasi, reikia pereiti iš vienos vietos į kitą, kartais ją patobulinti – persistumti kėdes ar paplėšyti kartono, o galiausiai ir pačiam tenka pabūti kuriamos erdvės dalimi, savotiškai suvaidinti ir savo vaidmenį.
Po „mokyklos šventės“ mažoms grupėms žiūrovų talkina puikiai pažįstamos mokyklos vietos: rūbinė, laiptinės, kabinetai, kurias aktorių pasakojimai prikelia, sužmogina. Atsitiktinai patekus į kokių dešimties asmenų grupelę girdimi žodžiai patys dedasi į galvą. Atrodo, lyg taip spektaklis įkuria savo, neformalią mokyklą, kuri nori ar nenori, moko empatijos ir žmogiškumo. Žinoma, ne teoriškai: nestovi su vadovėliu prie lentos, o dėsto per savo patirtis, kurių nelaiko autoritetingomis. Aktoriai draugiški, nuoširdūs, po spektaklio ne nusilenkia ir išeina, o pasilieka salėje, pasikalbėti su priėjusiais žiūrovais, priimti komplimentus ar kritiką. Manau, kad toks – gyvas teatras, su juo tik susipažįstančiam žmogui padarytų malonų įspūdį, nereikėtų nė kažkieno zyzimo jam greitu metu vėl paskambinti. Juk pats spektaklis labai tiesiogine to žodžio prasme kviečia pasikalbėti.
Mano kieme visi vaikai bent kartą buvo bandę kiek įmanoma ilgiau išgyventi užsimerkę. Užsimerkus net savo puikiai pažįstamoje žaidimų aikštelėje vaikščioti pasidarydavo nedrąsu, viskas atrodė per arti, per toli ar išvis ne vietoj. Lyg visiškai kitas pasaulis. Tokį, visiškai kitą ir nematomą pasaulį galima išvysti, o gal tiksliau pajausti, Karolinos Žernytės „Pojūčių teatre“, kuriame vietoje aktorių „vaidina“ žiūrovai.
Čia užrištomis akimis įvairius pojūčius galima išgyventi naujai: apkamšytam paklode klausytis pasakų, jausti lakuojamus nagus ar visai šalia lakstantį mistišką kauką. Šie pojūčiai nėra pavieniai – kiekvienas spektaklis kalba kažkokia tema, tačiau tokia, jutiminė, pasakojimo forma, istoriją gali paversti labai asmeniška.
Pavyzdžiui, spektaklyje/performanse Tense in sense, kuris perveda per gyvenimą nuo gimimo iki vėlyvos paauglystės, čiuoždamas čiuožyne gali prisiminti savo kiemą ar draugus, dalyvaudamas šokiuose, net užrištomis akimis gali pamatyti savo pirmąją meilę ar konkretaus vakarėlio prisiminimą. Šiame teatre bendravimas ypač svarbus – „vaidinantis“ žiūrovas turi pasitikėti jį vedančiu, aktoriai nuolat prašo stebinčiųjų pagalbos kažkokiam veiksmui atlikti. Be žiūrovų šie spektakliai tiesiog neįmanomi – nebūtų net kam vaidinti. Tokios formos pasirinkimas labai dėkingas, siekiant aiškiai perteikti norimas temas, idėjas, siekiant sudominti, sukrėsti. Vargu, ar paveiktų teatre žiūrimas spektaklis apie lietuvių mitologiją, tačiau kai jauti ant savęs beriamus grūdus, krosnies karštį bei aplink lakstančias bet nepagaunamas būtybes, nėra kada nusižiovauti.
Įdomu stebėti scenoje esančių žiūrovų skirtumus: kai kurie, jausdami per rankas perbėgantį kauką traukiasi, kai kurie puola gaudyti ir sugavę vos leidžia jį atimti. Po „Pojūčių teatro“ spektaklio vykstantys pokalbiai siekia kalbėti ne apie kūrybinius sunkumus ar režisūrinius sprendimus, bet apie žiūrovą: ką jis pajautė, pamatė, prisiminė, išgyveno.
Toks gali būti ir neretai yra teatras. Paprastas, nesusireikšminęs, nereikalaujantis nei tipinės salės, nei didžiai pripažinto literatūros kūrinio. Jis yra viena žmogiškiausių meno formų, kuri pasakoja apie mus pačius ir jos nereikia užgožti sudievinimu, suprograminimu ar sukultūrinimu. Reikia tiesiog ateiti ir pabendrauti. Paskambinti. Pasiteirauti, kaip sekasi.
Aistė Šivytė yra Scenos menų istorijos ir kritikos studentė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
<a href=https://sscialisvv.com/>generic cialis tadalafil