Augustas Sireikis. #beskambučio

  • Režisierius

    Paulius TAMOLĖ

  • Trukmė

    2 val. (vienos dalies)

  • Salė

    Vilniaus S. Nėries gimnazija

  • Premjeros data

    2017 m. lapkričio 4 d.

  • N-14, spektakliai vyksta ne teatre, o įvairiose mokyklose

Apie

◊ 2017 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausia nepagrindinio vaidmens dramos aktorė – Kamilė Petruškevičiūtė 

Jei norite spektaklį pakviesti į savo miestą – kreipkitės tel. +370 607 59 818 arba el. paštu ada.paukstyte@teatras.lt

Spektaklis „#beskambučio“ – tai atvirumo pamoka, vykstanti įvairiose Lietuvos mokyklų erdvėse. Spektaklis kviečiantis ne į teatrą, bet atvažiuojantis pas mokinius, jų tėvus ir mokinius. Aktorius ir režisierius Paulius Tamolė 2016 m. pristatęs interaktyvų spektaklį 5–10 metų vaikams „Raudonkepurė“, sulaukusį labai gerų tėvų ir mažųjų žiūrovų atsiliepimų, nusprendė sukurti spektaklį truputį vyresnei auditorijai – paaugliams. Šiai amžiaus grupei spektaklių teatrų repertuaruose labai nedaug.

„Prieš kurdami „#beskambučio“ darėme tyrimą, bendravome su mokyklų bendruomenėmis, mokiniais, norėjome parinkti temas, kurios būtų „jų“, juos domintų, įtrauktų. Todėl nusprendėme spektaklį kurti mokinių teritorijoje – mokykloje, bet ją padaryti šiek tiek kitokią, neatpažįstamą, netikėtą“, – sako režisierius. Bevažinėdami po mokyklas menininkai sako pastebėję atvirumo stygių jose. Dalintis savo asmeninėmis istorijomis spektaklyje ir taip skatinti pokyčius Paulius Tamolė pakvietė įvairių kartų aktorius. Visi jie persirengę uniformomis ir pasitelkę mokyklos aplinką, atskleidžia universalias temas.  

„Spektaklyje kiekvienas kalba apie tai, kas jam rūpi, kuo nori pasidalinti. Visos istorijos autentiškos, išgyventos, skaudžios, džiugios, tikimės, kad atliepia ir klausantiems rūpimus klausimus“, – sako Paulius Tamolė. Jautrią istoriją papasakojusi aktorė Kamilė Petruškevičiūtė už vaidmenį šiame spektaklyje buvo apdovanota 2017 m. „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Spektaklis prasideda mokyklos koridoriuje – ten susirinkę žmonės paskirstomi į dešimt grupių, kurias koordinuoja dešimt aktorių. Pasklidę įvairiose mokyklos erdvėse aktoriai dalijasi asmeninėmis istorijomis. Galiausiai visi atsiduria aktų salėje, kur laukia tam tikras „žinių patikrinimas“, komandos tvirtumo išbandymas, laikas savirefleksijai. Po spektaklio vyksta aptarimai, kuriuose dalyvauja aktoriai ir žiūrovai.

„Galbūt aktorių istorijos paskatins ir moksleivius būti atviresnius vienas kitam, padrąsins mokytojus dalytis ne tik teorinėmis žiniomis. Galbūt ilgainiui nebereikės skambučio pradėti pamoką, pradėti pokalbį, tai darysime nieko neverčiami, neskubinami, su noru ir nuoširdžiai. Juk tai, kas vyksta mokykloje – persikelia ir į kitas gyvenimo sritis: šeimą, universitetus, darbovietes. Kokių jų norėtume?“ – klausia Paulius Tamolė.

 

ATSILIEPIMAI:

 

„Svarbiausias spektaklio momentas – netikėtumo pojūtis! Negali nuspėti, kas bus po akimirkos: keičiasi ne tik erdvės. Visi dalyvaujame šio spektaklio kūrime. Tai gal net ne spektaklis, o nuoširdus, be galo atviras dialogas tarp aktorių ir dalyvių. Aktorių atsivėrimas sujaudina kiekvieną“

 – Grigiškių „Šviesos“ gimnazijos mokytoja Loreta Likatavičienė.

 

„Daug provokuojančių momentų, skatinančių pažiūrėti į gyvenimą įvairiomis kryptimis. Kiekvienas čia atranda save: ir jaunas žmogus, ir mokytojas, ir jau seniai mokyklą baigęs. Labai naudinga ir tai, kad po spektaklio būna diskusija su aktoriais“

 – Grigiškių „Šviesos“ gimnazijos mokytoja Gitana Navickienė.

 

„Spektaklį pasikvietėme į gimnaziją, nes mes mokomės „be skambučio“. Ieškojome pastiprinimo, kad galima dirbti ir be „reguliatoriaus“. Spektaklyje dalyvavome visi lygiomis teisėmis: žiūrėdami vienas į kitą, kalbėdami be žodžių, judėdami bendru ritmu. Trys spektaklio dalys sukūrė tokią aurą, kad po jo vykusią diskusiją galima pavadinti atviriausio pokalbio, kurio taip šiandien stinga, pavyzdžiu. Stiprus spektaklis, tinkantis ir mokiniams, ir mokytojams, ir tėvams“

– Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė Jolanta Martyncevienė

 

„#beskambučio“ yra visiškai kitoks teatro pasirodymas. Spektaklyje buvo perteikiama neįprasta mokykla. Žiūrovai nesusitiko kėdžių pristatytoje salėje, nesėdėjo tuščiai žiūrėdami į sceną. Mes keliavome po erdves. Spektaklis buvo trijų dalių ir trijose skirtingose vietose. Pirmoji dalis – tarsi įžanga į viską, kas vyks toliau. Antroji – pati įdomiausia. Grupėmis išsiskirstėme į skirtingus mokyklos kampelius, aktoriai pasakojo savo gyvenimo istorijas nuo pat vaikystės iki dabar. Trečiajame sektoriuje teko žaisti ir atsakinėti į klausimus. Visa tai buvo susieta su mokykla, be to, labai originaliai pavaizduota, kas vyksta mokykloje. Jokiame kitame spektaklyje nieko panašaus nebuvau mačiusi. Šis vaidinimas naujiena Lietuvoje“

 –  Alytaus Šv. Benedikto gimnazijos mokinė

 

„beskambučio“ – vienas stipriausių potyriminių spektaklių, kuriame teko dalyvauti, ir kuris vyko ne kur kitur, o MOKYKLOJE! Nuo vėjais švaistomos vaikų kūrybos iki trauminių patyčių. Tiktai aktualūs šiai dienai socialiniai iššūkiai. Veiksmas kėlėsi iš fojė į rūbinę, iš sporto salės į mūsų asmeninius moralinius užkaborius, kur patys sau atsakėme, kodėl man turėtų rūpėti, kas vyksta prieš ir po skambučio. Ačiū Pauliui Tamolei už tokį postūmį Lietuvai.“

–        žiūrovė Ieva iš Klaipėdos

 

Spektaklis dalyvauja LR Kultūros ministerijos vykdomoje Kultūros paso programoje


Kūrėjai

  • Režisierius — Paulius TAMOLĖ
  • Dailininkė — Lauryna LIEPAITĖ
  • Kompozitorė — Agnė MATULEVIČIŪTĖ
  • Režisieriaus asistentė — Regina GARUOLYTĖ

Vaidina

Recenzijos

Kaip su teatru kalbamės šiandien? // Aistė Šivytė, yraracijos.lt, 2018-06-13

Kaip su teatru kalbamės šiandien? 

Aistė Šivytė, yraracijos.lt, 2018-06-13

 

Teatras #beskambučio ir kiti būdai iš naujo atrasti santykį su juo, arba kai teatras mokykloje ima panašėti į tolimus artimųjų skambučius.

Amžinai gyvuojanti teatro klišė ir realybė – spektaklio metu skambantis telefonas. Nepaisant įvairiausio tono pranešimų, perspėjimų ir prašymų, jis skamba dažniau negu tyli. Aktoriai į tokį trukdį reaguoja įvairiai: kai kurie nekreipia dėmesio, kai kurie kreipia, bet nieko nesako, kai kurie sustabdo savo monologą ir pasiūlo atsiliepti. Kartais pamąstau, kad dažno žiūrovo santykis su teatru toks pat kaip jaunuolio su giminaičiu, kuriam sunku prisiminti ar prisiruošti paskambinti. Ne visada šeima baksnoja „nu paskambink, pasiteirauk kaip sekas, nemandagu šitaip“, bet dažnai ir patys susivokiame, kad ryšį reiktų palaikyti. Taip pat ir su teatru – tai naudinga ir smagi pažintis, tačiau kartais pirmas įspūdis ją apsunkina.

Dažnai susipažinimas su teatru įvyksta vyresnėse klasėse, kai jis patenka į kompaniją privalomai literatūrai. Jeigu mokytojai netingi, vedasi mokinius pamatyti tam tikro kūrinio pastatymo norėdami perskaitytą istoriją išvysti vaizdu, ją pasikartoti ir įsisąmoninti, o svarbiausia, – kad spektaklis labai geras ir svarus kontekstas rašant lietuvių kalbos egzamino darbą. Gaila, kad spektaklio pasirinkimą mokykloje dažniausiai lemia privalomos literatūros sąrašas – šitaip praleidžiama daug unikalių reginių, taip pat ir negaunama progos suvokti teatro potencialo ir tikslų. Perėjus kelią per „Oidipo mitą“ (rež. G. Varnas), „Madagaskarą“ (rež. R. Tuminas), „Tūlą ir kitus“ (rež. A. Kaniava) galima lengvai įaugti į klaidingą požiūrį, kad visi spektakliai statomi pagal literatūros kūrinius, rodymo metu žiūrovai tyliai žiūri, aktoriai vaidina, o pasibaigus yra paplojama ir išeinama. Taip ėjimas į teatrą įgauna „pasikultūrinimo“ statusą arba yra išvis aplenkiamas interesų rate kaip „kažkur ten“ esanti, nepasiekiama, neaktuali, aukštoji kultūra.

Besimokant, „Oidipo mito“ matyti neteko, tačiau ne per seniausiai jį žiūrint, salėje buvo kelios eilės vyresnių moksleivių – pirmą dalį prasikeikę, antroje jie nepasirodė. Mokytojos nuo pat pradžių – nė kvapo. Arba jai vienodai, arba reginį jau matė ir nebenori daugiau. Požiūris į teatrą: „eisit, nes reikia“. Sutinku, kad tai geras spektaklis pasikartoti bent „Oidipą“ ir „Antigonę“, tačiau košmariška pažintis su teatru. Lėtas, statiškas veiksmas, tamsios spalvos, monumentali scenografija – nors ir labai simboliška, tačiau jaunuoliui, dar neturinčiam noro kantriai kuistis po metaforas, žiauriai nuobodu. Atsižiūrėjus privalomų spektaklių, savanoriškų skambučių tokiam, sunkiai prisijaukinamam giminaičiui, gali ir neatsirasti.

Tačiau vienas svarbiausių teatro tikslų yra vesti dialogą, bendrauti su žiūrovu. Tam tikslui įgyvendinti naudojamasi eksperimentiniu ar alternatyviu teatru: dokumentiniu, verbatim, pojūčių, etc. Na, arba aptarimu po spektaklio. Et, dabar, išpopuliarėjus tokiems (ypač dokumentinio teatro) žanrams, tai vis dažniau prilygsta dekonstruotam sumuštiniui – šiuolaikinis spektaklis dažniausiai puikiai kalba pats už save ir neprašo susėdus nagrinėti siužeto vingių. Ypač „kalbus“ yra dokumentinis teatras, kurio tikslas – pateikti informaciją, kalbėti apie dabar aktualias problemas. Pavyzdžiui, Manto Jančiausko spektaklis „Dreamland“, pabėgėlių ir imigrantų lūpomis kalbantis apie juos pačius. Aptarimas lieka reikalingas nebent pasikalbėti apie kūrybiniame kelyje pasitaikiusius sunkumus, scenografijos ypatybes ar aktorių darbą. Žodžiu, pabendrauti su kūrybine komanda.

Neseniai mokyklos rūbinėje teko išklausyti merginos istoriją apie jos sunkumus besimokant. Ji užgesino šviesą, įsijungė telefono žibintuvėlį, sakė, kad jai prie tamsos visad buvo mieliau. Tada ji pradėjo pasakoti: apie nepritapimą, nuolatinį engimą, šlykščius komentarus dėl svorio, apie mylimo šeimos nario netektį. Jos istorija – tikra ir ją būtent taip gali papasakoti tik mergina, kuriai šie išgyvenimai priklauso. Klausai ir mąstai, kad vienas toks pokalbis nuo teorinio pjedestalo nušluoja bet kokią patyčių prevencijos dieną. Aplink girdi kelis žiūrovus besišluostančius ašaras. Tu esi spektaklyje.

Šis Augusto Sireikio ir Pauliaus Tamolės spektaklis #beskambucio – puikus dialogo pavyzdys, į kurį nereikia eiti, nes į svečius jį gali pasikviesti bet kuri mokykla ir vakarui patapti teatru. Mokyklinio amžiaus žiūrovas, neverčiamas palikti savo komforto zonos, nėra įspraudžiamas į spektaklio lankymo rėmą. Šį kartą aktorius žaidžia jauno žmogaus teritorijoje.

Spektaklyje dažnas momentas verčia tapatintis – fojė vykstanti mokyklos šventė, permaišyta su Hamleto monologo atsiskaitymu ir absurdo prieskoniais. Tarp skirtingų monologo interpretacijų ir mokinių vaidmenų – klasės padaužų, pirmūnų, atsiskyrėlių – galima rasti save. Žiūrovui netenka visą laiką tyliai prasėdėti: erdvės keičiasi, reikia pereiti iš vienos vietos į kitą, kartais ją patobulinti – persistumti kėdes ar paplėšyti kartono, o galiausiai ir pačiam tenka pabūti kuriamos erdvės dalimi, savotiškai suvaidinti ir savo vaidmenį.

Po „mokyklos šventės“ mažoms grupėms žiūrovų talkina puikiai pažįstamos mokyklos vietos: rūbinė, laiptinės, kabinetai, kurias aktorių pasakojimai prikelia, sužmogina. Atsitiktinai patekus į kokių dešimties asmenų grupelę girdimi žodžiai patys dedasi į galvą. Atrodo, lyg taip spektaklis įkuria savo, neformalią mokyklą, kuri nori ar nenori, moko empatijos ir žmogiškumo. Žinoma, ne teoriškai: nestovi su vadovėliu prie lentos, o dėsto per savo patirtis, kurių nelaiko autoritetingomis. Aktoriai draugiški, nuoširdūs, po spektaklio ne nusilenkia ir išeina, o pasilieka salėje, pasikalbėti su priėjusiais žiūrovais, priimti komplimentus ar kritiką. Manau, kad toks – gyvas teatras, su juo tik susipažįstančiam žmogui padarytų malonų įspūdį, nereikėtų nė kažkieno zyzimo jam greitu metu vėl paskambinti. Juk pats spektaklis labai tiesiogine to žodžio prasme kviečia pasikalbėti.

Mano kieme visi vaikai bent kartą buvo bandę kiek įmanoma ilgiau išgyventi užsimerkę. Užsimerkus net savo puikiai pažįstamoje žaidimų aikštelėje vaikščioti pasidarydavo nedrąsu,  viskas atrodė per arti, per toli ar išvis ne vietoj. Lyg visiškai kitas pasaulis. Tokį, visiškai kitą ir nematomą pasaulį galima išvysti, o gal tiksliau pajausti, Karolinos Žernytės „Pojūčių teatre“, kuriame vietoje aktorių „vaidina“ žiūrovai.

Čia užrištomis akimis įvairius pojūčius galima išgyventi naujai: apkamšytam paklode klausytis pasakų, jausti lakuojamus nagus ar visai šalia lakstantį mistišką kauką. Šie pojūčiai nėra pavieniai – kiekvienas spektaklis kalba kažkokia tema, tačiau tokia, jutiminė, pasakojimo forma, istoriją gali paversti labai asmeniška.

Pavyzdžiui, spektaklyje/performanse Tense in sense, kuris perveda per gyvenimą nuo gimimo iki vėlyvos paauglystės, čiuoždamas čiuožyne gali prisiminti savo kiemą ar draugus, dalyvaudamas šokiuose, net užrištomis akimis gali pamatyti savo pirmąją meilę ar konkretaus vakarėlio prisiminimą. Šiame teatre bendravimas ypač svarbus – „vaidinantis“ žiūrovas turi pasitikėti jį vedančiu, aktoriai nuolat prašo stebinčiųjų pagalbos kažkokiam veiksmui atlikti. Be žiūrovų šie spektakliai tiesiog neįmanomi – nebūtų net kam vaidinti. Tokios formos pasirinkimas labai dėkingas, siekiant aiškiai perteikti norimas temas, idėjas, siekiant sudominti, sukrėsti. Vargu, ar paveiktų teatre žiūrimas spektaklis apie lietuvių mitologiją, tačiau kai jauti ant savęs beriamus grūdus, krosnies karštį bei aplink lakstančias bet nepagaunamas būtybes, nėra kada nusižiovauti.

Įdomu stebėti scenoje esančių žiūrovų skirtumus: kai kurie, jausdami per rankas perbėgantį kauką traukiasi, kai kurie puola gaudyti ir sugavę vos leidžia jį atimti. Po „Pojūčių teatro“ spektaklio vykstantys pokalbiai siekia kalbėti ne apie kūrybinius sunkumus ar režisūrinius sprendimus, bet apie žiūrovą: ką jis pajautė, pamatė, prisiminė, išgyveno.

Toks gali būti ir neretai yra teatras. Paprastas, nesusireikšminęs, nereikalaujantis nei tipinės salės, nei didžiai pripažinto literatūros kūrinio. Jis yra viena žmogiškiausių meno formų, kuri pasakoja apie mus pačius ir jos nereikia užgožti sudievinimu, suprograminimu ar sukultūrinimu. Reikia tiesiog ateiti ir pabendrauti. Paskambinti. Pasiteirauti, kaip sekasi.


Aistė Šivytė yra Scenos menų istorijos ir kritikos studentė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Interviu

„#beskambučio“ aktorių akimis // Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2017-10-25

„#beskambučio“ aktorių akimis

Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2017-10-25

Lapkričio 4 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į premjerą: Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje įvyks Augusto Sireikio pjesės „#beskambučio“ pirmasis rodymas. Režisierius – Paulius Tamolė, dailininkė – Lauryna Liepaitė, kompozitorė – Agnė Matulevičiūtė. Spektaklyje vaidina Diana Anevičiūtė, Povilas Budrys, Jolanta Dapkūnaitė, Laurynas Jurgelis, Jurga Kalvaitytė, Justina Nemanytė, Kamilė Petruškevičiūtė, Augustė Pociūtė, Gediminas Rimeika, Oskar Vygonovski, Arūnas Vozbutas.

Kuo ypatingas šis spektaklis, kokias mintis tikisi perduoti žiūrovui, kokią vietą šiame spektaklyje užima aktoriai, kalbamės su spektaklyje vaidinančiais aktoriais.

Diana Anevičiūtė: Kai režisierius pasiūlė temą spektakliui – mokyklos problemos, patyčios, kartų nesusikalbėjimas, man pasirodė įdomu. Nors mokyklą baigiau seniai, bet tos temos jaudina iki šiol. Kai matai akivaizdžią neteisybę, kai prestižinėje mokykloje iš pažymių 6, 6, 5 vedamas galutinis pažymys 5, negali pakelti rankų aukštyn...

Vaikui neteisybė skaudi. Repetuojant supratom, kad  neišspręsime visų švietimo, mokytojų ir mokinių santykių problemų. Tik pasidalinę savo asmeninėmis istorijomis, kurios labai skirtingos, galėsime bent šiek tiek atsakyti į visuomenei rūpimus klausimus ir kad daugelis atras išeitį per save ir savo patirtį.

Šiame spektaklyje aktoriaus uždavinys – ne personažo kūrimas, o nuoširdumas.

Povilas Budrys: Grupė, kuri važinėjo po įvairias mokyklas, man padarė įspūdį savo drąsa ir įtikino, kad ten trūksta tiesiog bendravimo ir buvimo drauge. Tai tegu tas pabuvimas tampa pasidalijimu. Žinoma, nebus lengva nepažįstamiems žmonėms pasakoti savas istorijas, reiks vietoje atsirinkti ką kalbėti – tai ir traukia, ir baugina. Pasidalijimas įvairia patirtimi – ar tai menas? Nežinau, bet toks ryžtas gal ir yra pilietiškumas, bet bent jau tikrai ne abejingumas. Būtų gerai, jei pavyktų perteikti, kad mes vienas kitam esame reikalingi, nors dažnai atrodo, kad tik trukdom vienas kitam pajusti bendrumo jausmą.

Jolanta Dapkūnaitė: „#beskambučio“ – keista patyrimo forma žiūrovui, kur jis pats nuspręs, kaip ją įvardinti. Spektaklio autoriai – jauni žmonės, kurie nesiekia moralizuoti, vaizduoti, mokyti, atskleisti. Jie, kaip ir šiuolaikinio vaizduojamojo meno atstovai, siekia kitų tikslų – priversti mąstyti, ieškoti prasmių, interpretacijų.

Čia norima sava istorija pasakoti apie kitus. Labai svarbus vaidmuo tenka kiekvienam aktoriui. Jam atitenka atsakomybė už „sujudintą“ arba „nesujudintą“ sielą, protą, jausmus.

Laurynas Jurgelis: Spektaklyje kalbama apie mokyklą jos neminint. Spektaklis ypatingas paprastumu, drąsa ir tikrumu. Aš asmeniškai labiau koncentruojuosi į jausmą ir emociją, nes man tai gerokai svarbiau, o mintys „ateis“ bet kokiu atveju, jeigu tik bus vienokių ar kitokių jausmų. Mano svarbiausia užduotis – žiūrovuose sužadinti jausmą, jiems patiems atkuriant kažkokį įvyki ir nutikimą, bet nežiūrint iš šalies, kaip paprastai būna. Tai, mano manymu, yra kur kas įdomiau, bet tuo pačiu rizikingiau ir sunkiau.

Aktorius šiame spektaklyje labai svarbus. Šis sumanymas be aktoriaus tiesiog neįsivaizduojamas, be jo nieko nebūtų, niekas neįvyktų. Žiūrovas būtų paliktas nuobodžiauti, o dabar aktorius turi labai svarbią užduotį – vesti ir parodyti kelią žiūrovui. O kokį kelią jis pasirinks, priklauso nuo paties žiūrovo. Bet privalo šalia būti tas, kuris nuolat stebi ir budi, tada žiūrovas jausis saugus, pradės mokytis kurti. Todėl aktoriaus šiame spektaklyje tampa labai atsakingu, per tokį trumpą laiką pažinti žiūrovą ir jį tarytum prisijaukinti.

Tadashi Suzuki sako, kad pagrindinis teatro elementas yra aktoriaus ir žiūrovo ryšys. Kad ir kokia geniali režisūra ar visi kiti elementai būtų, aktorius yra privaloma sąlyga. Jis privalo ne tik sugebėti būti scenoje, bet ir kurti. Aktorystė – ne buitinė profesija, ir ne kiekvienas sugeba būti aktoriumi. Nors naujajame spektaklyje „#beskambučio“ gali pasirodyti, kad aktoriaus vaidmuo nėra didelis, bet iš tikrųjų spektaklio „svorį“ išlaiko tik aktorius. 

Jurga Kalvaitytė: Spektaklio kūrimas prasidėjo ne nuo konkrečios, jau parašytos pjesės, o nuo  idėjos, jos išgryninimo. Mums buvo svarbu suprasti, kas mokykloje svarbiausia. Susitikdavome ir kalbėdavome apie savo pačių patirtį – kaip buvę mokiniai, kaip mokinių tėvai, pedagogai ar tiesiog kaip piliečiai. Juk mokyklą galime prilyginti teatrui, ar net mažai valstybei.

Spektaklį sudaro trys dalys. Susipažinus su pirmąja, po to antrąja ir trečiąja, lyg kokioje mozaikoje ima dėliotis prasmės. Antroje dalyje, susiskirsčius atskiromis grupėmis, kiekvienas iš aktorių skirtingiems žiūrovams skirtingose erdvėse pasakos savo asmenines istorijas, susijusias su jų patirtimi. O tai reiškia, kad atkeliavę iki trečios dalies, žiūrovai taip pat jau bus sukaupę dešimt skirtingų šio spektaklio patirčių. Tikiuosi, kad spektaklis išprovokuos ne vieną įdomų klausimą, padės žiūrovams atsakyti į klausimą: kuo konkrečiai aš galiu prisidėti prie taip visų trokštamų pokyčių?

Šiame spektaklyje aktorius – lyg vedlys, vedantis per minčių labirintus link mums visiems svarbaus atsakymo.

Justina Nemanytė: „#beskambučio“ – tai net ne spektaklis, tai pasibuvimas kartu tam tikrose atmosferose, „asociacijose“, potyriuose. Čia žiūrovas gali pabūti ne su aktoriumi, o su žmogumi, jo istorija – nusimetant visus statusus, šablonus, klišes. Čia pats žiūrovas sprendžia, o ką sprendžia ir kaip – priklauso tik nuo jo.

Tikiuosi, kad po šito spektaklio žiūrovams kils mintis, kad mes visi esame komanda, kad viskas priklauso tik nuo mūsų – ir nuo žmogaus kaip vieneto, kad pats žmogus turi būti visų pirma sąmoningas ir tuo užkrėsti kitus, ir tada suskambinti arba nesuskambinti skambučiu. O kas yra skambutis, žiūrovas turi nuspręsti vienas. Ir jeigu bent vienas žiūrovas po spektaklio išeis su  mintimi, kad tik dabartinis laikas ir mūsų savimonė yra pagrindinis mūsų visuomenės išlikimo vaistas, ir pradės veikti, būsiu laiminga. Aktorius šiame spektaklyje yra kūrėjas, žmogus, bendrakeleivis.

Kamilė Petruškevičiūtė: Spektaklis visomis prasmėmis netradicinis. Tai daugiau bus savitas patyrimas. Tikimės įvairaus amžiaus žiūrovo, todėl ir reakcijos bus skirtingos. Siekiame iškelti daugiau klausimų, o ne atsakyti į juos. Mums svarbiausia atkreipti dėmesį į švietimo situaciją Lietuvoje. Turbūt paklausti, kada suskambės ne tas skambutis, kuris „įrėmina“, o tas, kuriam suskambus viskas pasikeičia. O gal jo visai nereikia?

Aktorius čia atveria savo žaizdas arba dalinasi tuo, kuo gali pasidžiaugti. Tuo, kas leidžia kitiems susitapatinti ar atjausti, nebūtinai suprasti, bet bent jau klausti. Kitaip sakant, aktorius papasakoja apie savo #skambutį, kuris #suskambėjo vienoje #istorijoje iš daugelio #istorijų.

Augustė Pociūtė: Šiame spektaklyje betarpiškai, akis į akį bendraujame su žiūrovais, pasakojame asmenines istorijas, todėl nublunka ypatingas aktoriaus įvaizdis ar vaidmuo. Mes, aktoriai, tampame ir esame žmonės, kurie kalbasi su žmonėmis – atvirai ir jautriai. Tampame žiūrovų bendraminčiais, sąjungininkais.

Man svarbu, kad žiūrovai, girdėdami mano pasakojamą istoriją, pamąstytų apie savo kelią, jaunesni žiūrovai – apie profesinį pasirinkimą. Aš pakankamai anksti supratau, kuria kryptimi noriu eiti, ir to kryptingai siekiau. Suprantama, visuomet yra daug kliūčių, ir jų dar daug laukia, bet aiškaus tikslo turėjimas ir jo siekimas veda į priekį. Apie tai mano istorija, kurią individualiai pasakosiu savo žiūrovams.

Skirtingi žiūrovai išgirs skirtingas istorijas, ir tai bus kiekvieno jų unikalus potyris. Tai nebus spektaklis, kuriame žiūrovai patogiai sėdės teatro salės krėsle ir prieš save matys judantį paveikslėlį. Jie patys įsilies į spektaklio scenografija tapusią realią mokyklos aplinką, kur žadinamas bendruomeniškumo jausmas neleis likti pasyviu stebėtoju.

Gediminas Rimeika: Kiekvienas spektaklis ypatingas, o šis išsiskiria tuo, kad neturi tradicinės dramaturgijos ir veiksmo, kuris priklauso teatro scenai. Spektaklio metu mums svarbu pasiekti kolektyvinį išgyvenimą, išprovokuoti emocijas, kurios kiekvienam iš mūsų labai artimos. Jos turėtų išnaikinti ribas tarp žiūrovo ir aktoriaus.

Šiame spektaklyje aktorius yra vedlys. Iš aktoriaus profesijos jame, manau, lieka tik drąsa.

Oskar Vygonovski: Šis spektaklis ypatingas savo forma. Nuo pirmųjų repeticijų galima buvo pajusti, kad tai nebus įprastas spektaklis, kuomet žiūrovas ateina, atsisėda ir gęstant šviesai, laukia, kol į sceną įžengs aktorius. Vien tai, kad apie švietimo sistemą mes kviečiame kalbėti ne kur kitur, o pačioje mokykloje, verčia mus, aktorius, palikti savo komforto zoną ir leisti pačiam žiūrovui nuspręsti, kas tai – spektaklis ar performansas. O gal visai kažkas kito?

Kiekvienas aktorius turi užduotį papasakoti apie savo skambutį, kuris ankščiau ar vėliau nuskambėjo mūsų gyvenime. Mano gyvenime taip pat nuskambėjo skambutis – bet, kaip ir daugeliu atvejų, mano paties iniciatyva, o ne kažkam paspaudus mygtuką.

Mes keliame klausimus ir bandome per savo patirtį vesti žiūrovą prie atsakymo. O koks yra teisingas atsakymas – A ar B, spręsti paliekame žiūrovui. 

Arūnas Vozbutas: Vaidinsime mokyklai ir mokykloje. Tai ne tik nauja erdvė, bet ir iki šiol nepatirtas santykis su žiūrovu. Kai kuriais spektaklio momentais žiūrovas bus tiesiog fiziškai labai arti aktorių. Mes nekuriame konkrečių personažų, o atsispiriame į savo asmeninės istorijos. Veiksmas labiau primins performansą.

Siekiame atkreipti dėmesį į kūrybiškumą, į kūrybingą žmogaus požiūrį, kuris mažina įtampą, sklandančią ne tik ore, bet ir žmonių santykiuose.

Čia aktorius, kaip ir performanse, svarbus gal net aštuoniasdešimt penkiais procentais. Jis ne tik aktorius, bet ir dekoracija, psichologas, animatorius, o kartais – ir dramaturgas.

Mokinių patirtys. Kalbamės su dramaturgu Augustu Sireikiu // Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, NR. 24 (1218), 2017-06-16

Mokinių patirtys. Kalbamės su dramaturgu Augustu Sireikiu

Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, NR. 24 (1218), 2017-06-16

Jaunas rašytojas Augustas Sireikis gimė 1993 m. Vilniuje, augo Šiauliuose, 2012–2016 m. Vilniaus universitete studijavo filosofiją ir lietuvių literatūrą. Nuo 2011 m. kultūros periodikoje publikuoja apsakymus, publicistinius straipsnius, esė. 2016 m. dalyvavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuojamame naujosios dramaturgijos festivalyje „Versmė“, kur pristatė pjesę „Aktų salė“.

 

Augustas Sireikis. I. Kuzminskytės nuotr.

Dramos teatre tekstas visada buvo pirminis išeities taškas. Tad natūralu, kad mąstant apie naująjį spektaklį „#beskambučio“ (režisierius – Paulius Tamolė) pirmiausia įdomu pakalbinti Jus, dramaturgą. Šiuolaikinė mokykla diktuoja tūkstančius temų. Ką Jūs išskiriate, dėl kurios temos statote spektaklį?

Vienas iš raktinių žodžių man yra šiuolaikinio jauno žmogaus įvaizdžiai. Ne tik jų specifika, bet ir statusas. Ne paslaptis, kad jau kurį laiką gyvename aplinkoje, kur mokytojus pakeičia ekranai. Kompiuterio, planšetės, telefono ekranai, vitrinos, plakatai, iškabos ir t.t. įgauna vis daugiau ir daugiau reikšmės bandant suprasti, koks gyvenimas yra teisingas, prasmingas, įdomus ir pan. Socialinius tinklus bei kitas dalijimosi patirtimis formas mes paskelbėme naujuoju demokratijos Graliu, tačiau retai kada pripažįstame, kokį didelį spaudimą ir asmenybės apribojimą šie reiškiniai kuria. Kol mokiausi mokykloje, penktadienis buvo tūso diena. Nesvarbu, su kuo, kur ir kaip, privalėjai eiti gerti, šokti ir šėlti. Priešingu atveju buvai nevykėlis. Tik po kurio laiko suvokiau, kad nieko panašaus daryti neprivalai. Gali linksmintis sekmadienį, o penktadienį praleisti skaitydamas. Šį laisvės momentą norisi užfiksuoti ir būsimu spektakliu. Šiandien tai vis dar aktualu: feisbukas, instagramas, tinklaraščiai ir beveik visa likusi virtuali erdvė diktuoja, kaip turi atrodyti menininkas, moksliukas, sportininkas, lyderis, lovelasas, klasės gražuolė ir t.t. Metaforinis, gyvenimą reguliuojantis skambutis, vienas svarbiausių šio spektaklio simbolių, yra ne tik pedagogų nustatytos taisyklės ar pamokų programos, bet ir šis netiesioginis spaudimas, su kuriuo kasdien susiduria jaunas žmogus. Netikiu, kad kiekvieno mūsų viduje tūno slaptas savasties branduolys, kurį reikia atrasti, veikiau priešingai, mes kuriame savastį. Tačiau kol viskas, pradedant mūsų apranga, maistu ir pomėgiais, baigiant santykių ir bendrystės supratimu, tikėjimu ar gyvenimo tikslais, priklauso nuo populiariausių įvaizdžių, negalime sakyti, kad šią savastį kuriame patys.

 

Kuo remiatės kurdami naująjį spektaklį?
Galima išskirti Williamo Goldingo romaną „Musių valdovas“. Ši istorija apie į negyvenamą salą patekusį būrį berniukų svarbi keliais aspektais. Visų pirma, fantazija apie pabėgimą nuo visuomenės, suaugusiųjų, autoritetų ir primestų taisyklių yra amžinas paauglio palydovas. Analizuojant ir žaidžiant su šiuo pabėgimo motyvu ima ryškėti ne tik jauno žmogaus norai bei geismai, tačiau ir tai, kas gyvenamoje bendruomenėje jam nepriimtina. Svarbu, kas vaiką verčia pabėgti (iš namų, pamokų ar, blogiausiu atveju, iš gyvenimo) ir kokį būvį, kokį santykį su bendraamžiais, kokius tikslus pasirinks pas draugą, dėdę ar į apleistą fabriką pabėgęs paauglys.

 

Supaprastinus, knyga perspėja apie mumyse tūnantį Tanatą, kuris, jei tik duosime jam laisvę, gali paversti mus žiauriais žvėrimis. Goldingui šį pavojų atsvėrė civilizacija kaip moralės, savikontrolės ir tvarkos garantija. O man, kaip ir visai mūsų kūrybinei komandai, norisi tuo suabejoti. Norisi sustoti ir paklausti, o kas, jei būtent civilizacija, t.y. kultūra, įstatymai, tvarkos sistema ir t.t., yra vienas iš pagrindinių problemų, su kuriomis susiduria paauglys, šaltinių. Kai kalbu apie kultūrą ir įstatymą, turiu omenyje ne tik programas ir taisykles, kuriomis privalo vadovautis pedagogai, bet ir nerašytą mokinių dekalogą. Tą patį, kuris lemia jaunuolių vaidmenis, tarpusavio santykį, hierarchiją ir t.t. „Musių valdove“ kriauklė, su kuria du berniukai sukvietė visus likusius į būrį, buvo paskutinis civilizacijos likutis ir kaip toks ji simbolizavo paskutinę gero gyvenimo viltį. O kas, jei garsas, girdimas pučiant į kriauklę it dūdą, virto skambučiu, kuris skamba tarp pamokų? Ir jei taip, tai ar negali būti, kad šis ne tik vaidmenis bei atsakomybes, bet ir tikslus, geismus, baimes bei pačią moralę diktuojantis skambutis yra nesąžiningas?

 

Ką Jums reiškia kalba?

Žodžiai, kuriuos žmogus vartoja, sakinių ilgis, jų konstrukcija, kalbos tolydumas ir fragmentiškumas, kiekviena dalelytė, įterpinys ir įvardis gali pasakyti viską – socialinę asmens padėtį, išsilavinimą, pažiūras, net tam tikrus charakterio ar pasaulėvokos aspektus. Nūdienos paauglio atveju tai ryšku kaip niekad. Pavyzdžiui, gatvė mus išmokė keiktis rusiškai, o internetas – angliškai. Ši unikali dermė, kai jauno žmogaus šnekėjime abi kalbos viena kitą papildo, žymi ir mūsų charakterio bei mąstymo laviravimą tarp sovietinio ir vakarietiško mentaliteto. Toks yra ir šiuolaikinis jaunas žmogus: viena koja jis – jau su visu pasauliu it tėvynainiais bendraujantis kosmopolitas, tačiau tuo pačiu jį supa šeima, mokytojai bei kiti suaugusieji, kuriems toli gražu ne kiekvienas liberalizmo, kaip didžiausiojo gėrio, dėsnis yra priimtinas. Kazio Binkio „Atžalynas“ yra puiki vertybių pamoka, tačiau jis nekalba mūsų kalba ir šiuolaikinė dramaturgija šiuo atžvilgiu turi labai svarbų uždavinį – prabilti paaugliui jo paties žodžiais.


Dirbsite su profesionaliais aktoriais. Ar nuo jų kalbos keisis Jūsų personažų kalba?

Pirmiausia renkame medžiagą ir kartu su kūrybine grupe važinėjame į įvairias Lietuvos mokyklas, stebime pamokas, kalbamės su mokiniais ir pedagogais. Sukauptą informaciją jungsime su mokyklos istorijomis, kurias patyrėme patys. Nors pjesės rašymas ir bus mano asmeninis darbas, siužeto linijų, personažų ir pan. klausimai bus sprendžiami kolektyviškai. Tad, kadangi aktoriui tinkamiausią veikėją bei situaciją, kurioje jis turėtų veikti, kursime kartu, tai nulems ir personažų kalbą. Šiek tiek juokaujant galima būtų sakyti, kad mano uždavinys bus per dialogą kiekvienam aktoriui padėti atrasti savyje mokinį kaip vieną iš Jungo archetipų, išplėtoti jį kaip savo gyvenimą turintį personažą, aprengti šiuolaikinio mokinio „rūbais“ ir įterpti į bendrąjį pjesės paveikslą. Omeny turiu nūdienos paauglio manieras, gestus, įpročius ir konkrečias aplinkos detales, kurios visgi pasikeitė nuo to laiko, kai mokykloje mokėsi spektaklio trupės nariai.

 

Kodėl pradėjote rašyti teatrui?

Pirmosios pjesės, parašytos dar mokyklos metais, gimė susidomėjus, kaip mano kuriami prozos personažai ir situacijos veiktų gyvo kontakto metu. Ir nors dialogo virtimas realiai girdimu ginču ar užrašytų manierų tapimas realiais fiziniais gestais visuomet buvo ir malonus, ir patį save bei savo tekstą geriau pažinti leidžiantis reiškinys, ilgainiui ėmiau ieškoti motyvacijos anapus pjesės pastatymo. Kitaip tariant, bandžiau sau atsakyti, kodėl verta rašyti dramaturgiją, net jei ji ir nepasieks scenos, kokia yra nuo paties teatro ir realaus spektaklio nepriklausoma dramaturgijos esmė? Man atrodo, kad drama, kaip literatūros rūšis, tam tikroms idėjoms išreikšti yra tinkamesnė nei proza. Jei pagrindinis kūrinio akcentas yra kalbinis pasaulio patyrimas, t.y. kaip mes kalbamės su savimi, kaip kalbamės su kitais, kaip istorijas, patirtis ir emocijas paverčiame žodžiais, tuomet drama yra švaresnio formato nei proza. Banaliai tariant, jei mažiau dėmesio skirsi veikėjo veido bruožams ar lovos, ant kurios jis guli, medžiagai, tai savaime provokuos visa, ką nori pasakyti, išreikšti per to paties veikėjo kalbą. Ir tai nėra vien formos pokytis, mat šis kalbinis pasaulio patyrimas skatina viską, pradedant istorija ir civilizacija, baigiant žmonių jausmais, prisiminimais ir santykiais, permąstyti kaip šnekėjimu, pasakojimu, pokalbiu patiriamus reiškinius. Žinoma, tai nereiškia, jog dramoje nėra svarbi įvykių eiga, o prozoje pokalbis visad bus antraeilis, juolab visad bus išimčių – ir apsakymų, kurie susidės vien iš dialogų, ir pjesių, kurių didžiąją dalį sudarys aplinkos aprašymas. Tačiau, man regis, dažniausiai tai ir bus atvejai, kai prozos kūrinys įkūnija dramaturgijos esmę ar atvirkščiai.

 

Ką Jums apskritai reiškia teatras?

Profesionaliame teatre esu naujokas, todėl ir mano santykis su juo tik formuojasi. Vis dėlto pagrindinis dalykas, kuris man apibrėžia teatrą ir iš dalies atskiria nuo kitų meno formų ar erdvių, yra anksčiau minėtas kūrybos kolektyviškumas. Komandinio darbo būna visur, poetai, prozininkai, dailininkai turi ir savo festivalius, ir dirbtuves, ir t.t., tačiau teatro gyvenimas kartais rodosi kaip amžinos dirbtuvės. Kolektyviškumas čia yra ne laikinas elementas, reikalingas tik kaip tarpinė stotelė, po kurios svarbiausias kūrybinis darbas vis vien bus atliekamas pasilikus pačiam su savimi, o kaip nuolatinė konstanta. Šia prasme teatras yra demokratiškesnis ir platesnis nei kitos meno rūšys. Pernai vykusiose „Versmės“ dirbtuvėse pats pastebėjau, kaip pirminė mano reakcija į kai kurias mentorių teorines nuostatas bei kritiką mano pjesei buvo bereikalingai skeptiška. Tačiau kai darbas su kolegomis vyksta ilgai, stebint vienas kito kūrinius kiekviename proceso žingsnyje, išmoksti jų pastabas prisijaukinti, įvertinti ir mokytis iš jų. Žinoma, bet kokio projekto komandos narių idėjos, būsimo kūrinio vizijos, principai, pasaulėvokos ir pan. gali stipriai skirtis ir tai yra darbą apsunkinanti aplinkybė. Iškyla rizika, kad galutinis rezultatas bus perdėm atsargus kompromisų kratinys. Tačiau jei komanda yra kantri ir pasiryžusi atvirą dialogą tęsti tiek, kiek reikia, tuomet žiūrovą pasiekia toks daugiasluoksnis, giliaprasmis ir įvairias pasaulėžiūras bei idėjas atskleidžiantis kūrinys, kurį vienas žmogus kažin ar gebėtų sukurti.

 

Ar dramaturgai klasikai Jums svarbūs?

Turiu pripažinti, kad iki šiol didesnę įtaką man darė prozos bei filosofiniai tekstai. „Versmės“ dirbtuvėse turėjau progą geriau susipažinti su klasikiniu dramaturgijos kanonu, bet tai buvo labiau teorinis procesas nei konkrečių autorių ar kūrinių apmąstymas. Galbūt iš dalies galėčiau išskirti graikų tragedijas, prie kurių nuolatos grįžtu, tačiau pernelyg jų neatskirdamas nuo viso antikos kūrybos bloko. Man svarbiausios idėjos. Kartais jų galima rasti klasikinių dramaturgų kūriniuose, kartais ne.


Ar rašytojui reikalinga gyvenimo patirtis?

Tikrai taip, bet, kita vertus, nėra žmogaus, kuris gyvenimo patirties neturėtų. Paprastai šį žodį mes asocijuojame su kelionėmis aplink pasaulį, bukovskišku gyvenimo purvu ar nesibaigiančiomis pažintimis su šimtais įdomių asmenybių, tačiau jei visą literatūrą sudarytų vien keliauninkai ir bukovskiai, būtų nuobodu. Daug svarbesnis man atrodo sąmoningumas, t.y. gebėjimas savo patirtį apmąstyti, pastebėti joje detales, istorijas, netolygumus ir pan. Sąmoningas kūrėjas medžiagos ras ir besitrindamas su tamsiausiais miesto pankais, ir dešimt metų dirbdamas „Maximoje“. Pamatinių žmonijos klausimų galima rasti kiekvienoje aplinkoje, tereikia įsiklausyti. Labai nemėgstu, kai jauniems, ypač mokyklinio amžiaus kūrėjams, sakoma „sukaupk daugiau patirties, o tada rašyk“. Nesąmonė, kiekvienas mokinys yra kupinas patirties, kurios tariami išminčiai jau nebeturi, tiesiog reikia jį skatinti gilintis į tai, ką jis pažįsta, kas jam artima ir apie ką kalbėti jis gali nuoširdžiai, o ne imituodamas jam patikusius autorius.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

Kalbino Daiva Šabasevičienė

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2021 m. gegužė 29 d. 21:26 / Hoseavene

<a href=https://sscialisvv.com/>generic cialis tadalafil