BALTAS VANDUO ir DULKĖ (Naujasis Baltijos šokis 2017)

BILIETAI IŠPARDUOTI

„Baltas vanduo“

„Cloud Gate“ šokio teatras (Taivanas)

Idėja ir choreografija: Lin Hwai-min

Muzika: Erik Satie, Albert Roussel, Ahmet Adnan Saygun, Maurice Ohana, Jacques Ibert

Kostiumai: MA Ke

Šviesos: Lulu W.L. LEE

Videografas: Chang Hao-jan (Howell)

Projekcija: Ethan Wang, paremta Chang Hao-jan (Howell) vaizdo įrašais

Koprodukcija: Nacionalinis scenos menų centras, Nacionalinė teatro ir koncertų salė (Taivanas), R.O.C., „Movimentos Festwochen der Autostadt in Wolfsburg“ (Vokietija)

Prie Eriko Satie ir kitų kompozitorių pianino partitūrų priderintas spektaklis „Baltas vanduo“ – tai lyriškas šokis, gimęs iš tyro judesio, kuris teka gražiai, kaip ir skelbia pasirodymo pavadinimas. Uždanga atsiveria ir už jos matomas spalvotas tekančios upės vaizdas. Jis lėtai virsta juodai baltu vaizdu. Ramybėje ir sūkuriuose išsiskiria bangų baltumas ir srovės raibuliavimas tamsumoje.

Žalias tinklas ir apvadai naudojami tam, kad skaitmeninės kompozicijos galėtų įsiterpti į vandens srovę ir atskleisti virtualių projekcijų ir šviesos iliuzijos suteikiamą malonų netikėtumą šokiui.

Priešais nuolat besivystančias projekcijas baltai apsirengę šokėjai sūkuriuoja ir šokinėja įvairiose hipnotizuojančiose solo dalyse, duetuose ir grupėse. Jų rankos mojuoja, apdarų skvernai plevėsuoja, atkartoja balto vandens bangavimą. Kartais šokėjų kūnai sukarpomi į juos nukreiptų žalių linijų – tai suteikia paslaptingumo visam šviesiam ir žavingam pasirodymui.

Prieš pabaigą šokėjai pakeičia pirmos dalies choreografiją, projekcija ištirpsta iki pradinio juodai balto upės vaizdinio ir galiausiai atgauna savo spalvas. Švytintis nuostabiu paparastumu „Baltas vanduo“ yra tarsi brangakmenis tarp visų Lin Hwai-mino choreografinių darbų. 

„Dulkė“

„Cloud Gate“ šokio teatras (Taivanas)

Idėja ir choreografija: Lin Hwai-min

Muzika: styginių kvartetui „No. 8 in C minor, Op.110“ pagal Dmitrijų D.Šostakovičių

Kostiumai: MA Ke

Šviesos: Lulu W.L.Lee

Projekcija: Ethan Wang

Koprodukcija: Nacionalinis scenos menų centras, Nacionalinė teatro ir koncertų salė (Taivanas), R.O.C., „Movimentos Festwochen der Autostadt in Wolfsburg“ (Vokietija)

1960 m. liepą Dmitrijus Šostakovičius keliavo į Drezdeną kurti muzikos filmui apie Drezdeno bombardavimą. Praėjus 15 metų po karo šis Rytų Vokietijos miestas vis dar buvo siaubingų griuvėsių vieta. Kompozitorius per tris dienas parašė kūrinį styginių kvartetui „Nr. 8 ,C Minor“. Pasakodamas artimam draugui D. Šostakovičius sakė: „Kai aš mirsiu, vargiai kas galės parašyti kvartetą, skirtą mano atminimui. Todėl nusprendžiau patsjį sau parašyti.“

1990 m. pirmą kartą, be visų kitų D. Šostakovičiaus kūrinių, paklausius šio kvarteto, Lin Hwai-miną įaudrino gilus šios muzikos liūdesys. Kentėjęs nuo XXI a. politinių persiokimų, žudynių ir genocido vaizdų Lin Hwai-minas nusprendė sukurti choreografiją pagal šį D. Šostakovičiaus kvartetą. Įspėjo savo trupės šokėjus, kad tai bus gedulingas pasirodymas. Giliau patyrinėjęs muzikinę literatūrą choreografas liko sukrėstas fakto, kad D. Šostakovičius ir kūrė šį įtaigų kūrinį kaip rekviem.

Pavadinęs savo darbą „Dulkė“, Lin Hwai-minas tarsi apraudojo faktą, kad užsidėję žiaurumo kaukę žmonės tampa pažeidžiami ir menki tars slenkanti dulkė. Dūmai sūkuriuoja ore. Šokėjai apsirengę juodais ir tamsiai rudais kostiumais kniubščioja ir šliaužia, trumpai pasirodo iš už dūmų uždangos blankioje šviesoje. Priešais tuščias intensyvių spalvų vaizdo projekcijas šokėjai suklumpa ir vargiai gali atsistoti. Dar ir dar kartą jie susitelkia į eiles ir grupes, kad apsisaugotų, bet iš tiesų tik tam, kad dar kartą būtų sutriuškinti. Į pabaigą jie stovėdami tarsi pasikaria, žiopčioja tarsi žuvys išmestos į krantą. Dūmai lėtai juos praryja.

„Baltas vanduo“ teka tarsi judri gyvenimo šventė, o „Dulkė“ išverkia viską, kas yra tamsiausio naktyje, ir sukelia prisiminimus apie dailininko Gojos Juoduosius paveikslus. Šie du kūriniai smarkiai skiriasi ir stiliumi, ir turiniu, tačiau sudaro galingą dviejų dalių programą.                                                     

Lin Hwai-minas yra teatro įkūrėjas ir režisierius. Jis 1973 m. įkūrė Taivano „Cloud Gate“ šokio teatrą ir 1999 m. – antrą šio teatro versiją „Cloud Gate 2“. 2013 m. kūrėjas gavo prestižinį Samuelio H. Scrippso / Amerikos šokio festivalio apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus. Anksčiau šį apdovanojimą yra gavę tokie menininkai kaip Martha Graham, Merce Cunningham, Pina Bausch ir Williamas Forsythe'as. L. Hwai-minas yra pirmasis apdovanojimą atsiėmęs Azijos atstovas.

Jam taip pat suteikti šeši garbės daktaro laipsniai Taivano ir Honkongo universitetuose, įteiktas Johno D. Rockefellerio 3-iasis apdovanojimas, Pasižymėjusio menininko apdovanojimas, skirtas Tarptautinės scenos menų organizacijos (ISPA), Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas, suteiktas Prancūzijos kultūros ministerijos ir apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus tarptautiniame „Movimentos“ festivalyje Vokietijoje. „Times“ žurnalas jį pripažino vienu Azijos herojų. Pakviestas „Rolex Mentor and Protégé“ menų iniciatyvos 2012–2013 m. L. Hwai-minas tapo šokio mentoriumi.

„Cloud Gate“ šokio teatro virtuoziškumas skatino šokio kritikus klausti: „Ar kada nors kas nors yra matęs šokio trupę, kurios šokėjų tokie magiški ir gražūs kūnai?“ ir pripažinti, kad jie „yra įvaldę tokią kontrolę ir išraišką, kuri ribojasi su antžmogių galiomis. Tai atlikėjai, kurie gali ramius judesius padaryti tokius iškalbingus ir gyvus. Tiesa sakant, jie turi galių pakeisti jūsų medžiagų apykaitą“.

„The Times“, Londonas: „Azijoje pirmaujantis šiuolaikinio šokio teatras“. „The Globe and Mail“, Torontas: „Viena puikiausių šokio trupių pasaulyje“.

„Cloud Gate“ yra seniausio Kinijoje žinomo šokio pavadinimas. 1973 m. L. Hwai-minas pritaikė šį klasikinį vardą pirmai šiuolaikinio šokio trupei visoje kiniškai kalbančioje Azijos bendruomenėje. Tai 24 šokėjai, turintys meditacijos, čigongo, senosios formos kvėpavimo pratimų, dvikovos meno, modernaus šokio, baleto ir kaligrafijos pamokas. Per choreografiją senovės estetika verčiama jaudinančia modernaus judesio švente.

„Cloud Gate“ šokio teatro gastrolės nusidriekusios plačiai: nuo „Next Wave“ festivalio Niujorke, „Sadler's Wells“ teatro ir „Barbican“ centro Londone iki Maskvos Čechovo tarptautinio teatro festivalio ar „Internationales Tanzfest NRW“ šokio festivalio, kurį režisuoja Pina Bausch.

2003 m. „Cloud Gate“ atidarė Melburno tarptautinių menų festivalį, kuriame parodė spektaklį „Cursive II“, dabar žinomą kaip „Pušų dūmai“ (angl. „Pine Smoke“), ir laimėjo abu – Kritikų ir Mecenatų – apdovanojimus. „New York Times“ įvardijo kitą trupės pasirodymą „Mėnulio vanduo“ (ang. „Moon Water“) kaip geriausią metų šokį. 2006 m. pasirodymas „Cursive: A Trilogy“ „Ballet-Tanz“ ir „Theater Heute“ kritikų balsavimu buvo išrinktas geriausiu metų šokio choreografijos darbu.

Kad galėtų pasirodyti paprastų žmonių bendruomenėms šalyje ir puoselėti jaunus šokėjus Taivane, 1999 m. buvo įkurta „Cloud Gate 2“ trupė. 1998 m. buvo įkurta „Cloud Gate“ šokio mokykla, kuri suteikė šokio džiaugsmą mokiniams nuo 4 iki 84 metų.

2003 m., pripažindama „Cloud Gate“ trupės indėlį į Taipėjaus kultūrinį gyvenimą, miesto valdžia gatvę, kurioje įsikūrusi ši šokio organizacija taip pat pervadino „Cloud Gate“ gatve. 2010 m. Nacionalinio centrinio universiteto Taivane mokslininkų atrastas asteroidas taip pat buvo pavadintas šokio teatro vardu. 2014 m. Kinijos oro linijų bendrovė ant savo lėktuvų panaudojo „Cloud Gate“ trupės šokio vaizdus.