Žodžio atkartojimo rate

Vaidas Jauniškis, "Menų faktūra", 2012-04-29

Dantė Alighieri su Beatriče Portinari per visą gyvenimą buvo susitikęs vos kelis kartus: pirmas buvo, kai jam buvo devyneri, jai - aštuoneri, antras - po devynerių metų. Nuo šio susitikimo, kuris scenoje vyksta bažnyčioje su ant kėdės nelyg ant altoriaus degančiomis žvakėmis, Eimuntas Nekrošius ir pradeda kelionę po kūrėjo ir jo publikos pragaro ratus.

Pradžioj - tyla. Skirta aktoriams ir žiūrovams apsiprasti su beveik tuščia scena, tik viename kampe - didžiulis rutulys - sfera, lyg atskridusi iš Vytauto Kalinausko grafikos lakštų, dar vienas amžiais kybantis virš Nekrošiaus herojų grėsmės kardas, drauge užtikrinantis pasaulio pastovumą. Kitame - siena su skulptūriškomis draperijomis, senojo meno aidas.  Iš viršaus leidžiasi spiralė - Pragaro modelis, Rolandas Kazlas ją atkabina nuo troselio ir šį sviedžia atgal į viršų - pasiimkit! Čia teatras atviras, už kulisų nieko nėra (finale paaiškės - yra, ir tai, matyt, bus Rojus), pagal komandą pianistas ima groti stipriau, o mergina - per mikrofoną skaityti Dantės tercinas pramaišiui itališkai ir lietuviškai. Viskas lengva, be įtampos, per atstumą, kurį suteikia - Nekrošiui tai visai nebūdinga - medijuotas balsas. O išėjusi mergina (ji ir bus Beatričė) paukščio (grifo?) eisena ir klyksmu bando pažadinti Dantę. Kuris iš tiesų yra paklydęs ne miške, o tarp daugelio iš popieriaus iškirptų Beatričės profilių (ilgainiui paaiškės - tarp daugelio kitų beatričių ir džemų, politikų, partijų ir klero, mantujų ir florencijų). Atsainokus pirmuosius žingsnius į Dantės pasaulį išduoda ir Rolando Kazlo deklamacija - ji tikrai ne melodinga, trieiliai sklandžiai negula į rimą, o sakomi kiek buitiškai ir kasdieniškai, taip, kaip dera prie jo tvirto žirgliojimo po scenos pievas. Ir jei Dantės poetinis pasiklydimas paprastai alegoriškai traktuojamas kaip dvasinis pasimetimas, kelionė - kaip savęs pažinimo ir nuodėmių išpažinimo procesas, tai čia ta „gyvenimo pusė kelio" yra veikiau metų, o ne dvasios būsenos konstatacija. Su atsiradusiu Vergilijumi (Vaidas Vilius) pasimatuojama, kieno Achilo sausgyslės stipresnės (neabejotinai atletiškai erdvę valdančio Kazlo!), užsimetamas Dantės garbinamo poeto plaukas ant savo rūbo (juk reikia prilygti Antikai!) ir jau tada, sėdint vienas prieš kitą, kaip su Mefistofeliu pasirašomas paktas. Pirmyn į pragarmes!

Žinant Nekrošių nuo jo kone pirmųjų darbų ir nujaučiant jo polinkius temoms, galima buvo drąsiai lažintis, kad iš Dantės „Komedijos" jis tikrai nesirinks itališkųjų poeto laikų politinių realijų, jo sąskaitų suvedimo su priešininkais, kuriuos poetas nutrenkia į įvairius Pragaro ratus ir griovius; galima buvo nuspėti, kad Nekrošius nesiims ir aibės itališkų vardų ir smulkių istorijėlių, gal dar ką reiškusių paties poeto laikais, bet jau ne dabarties Italijoje, nekalbant apie Lietuvą. Galima buvo drąsiai kirsti iš bet ko - ir bet ką pralošti.

Esminė Nekrošiaus kūrybos linija išlieka - vargšo skurstančio Pirosmanio, kitų pešiojamo Gogolio, Donelaičio kūrybos interpretavimo, „sugrojimo": tai Kūrėjo likimas ir jam skirti išbandymai gyvenime ir po mirties. Šįkart - tai bandymas šlove. Ką reiškia būti dėmesio centre ir nuolatos, net Pragare, dalinti autografus. Mėginti prilygti kitiems, matuotis su didžiaisiais ir siekti užlipti ant kitų jau nusėdėtų sostų - prieš tave visada kažkas jau bus sėdėjęs. Nekrošiui tai visada ir autotema, o čia ypač ryški, kaip vieno poeto gretinimasis prie kitų: ką reiškia - statyti Dantę (Goethę, Shakespeare'ą) ir teatru bandyti prilygti literatūrai? Kaip elgtis, kai šalia išsirikiavę aibės matytų ir neregėtų interpretatorių - ir į kurį Pragaro ratą visi jie bus nutrenkti? Greta tikėjimą paniekinusių ar iš jo turtus susikrovusių? Apgavikų ar neatsispyrusių kūrybos geiduliams ir masinančiai šlovei, vadinasi, ir puikybei? Gal todėl vardo svoris ir savotiška baimė prieš jį verčia elgtis tarsi atsainiai ir imamasi žaisti studentiškus etiudus, keičiančius vienas kitą nenutrūkstamomis grandinėmis?

Pragaro ratai yra tos pačios lentynos, stalčiukai, į kuriuos kaišiojame klasikus: štai šlovės kaina, apdovanojimai klijuojamomis etiketėmis. Dantė dalina autografus, lipdukus, kuriais pažymimi ir knygos puslapiai, ir žmonės. Daugiausia teks Beatričei (tiek epitetų!), bet nebus pašykštėta ir dvasininkams ar žydams: šiems - kaip bausmė ne tik už praeitį (nukryžiavo Kristų), bet ir ateities ženklas, kai ant atlapų klijuojami geltoni lapeliai. Pats Dantė savo „Komediją"  rašė kaip baudžiamąjį kodeksą, kur už nuodėmę - atitinkama ir bausmė.

Šlovė, puikybė nusipelno ironijos, ir režisierius tai perkelia net į teatro prieangius: Rolandui Kazlui užrišama juostelė, kad bent prispausta nosimi prilygtų Dantės profiliui (tarsi netyčinis autokomentaras: kai intensyviai keičiamasi laiškais, kai šie byra iš dangaus ar ten keliauja - tai, o kartais ir paties aktoriaus intonacijos labiau primena Vlado  Šimkaus pasaulį Rolando Kazlo spektaklyje „Geležis ir sidabras"). „Sėdėjau švento Petro soste daugiau kaip mėnesį", - sako Popiežius, besiropščiantis ant sosto - augančios stirtos kėdžių su tiaros formos atkaltėmis: gera matyti aktorių Remigijų Vilkaitį savo vietoj. O svarbiausias Pragaro struktūros atstovas - ratus brėžiantis aktorius Audronis Rūkas - pažymėtas tiesiog matematine formule, beje, atėjusia iš Dantės skaičiavimų - 2πR, apskritimo ilgis.

Vis dėlto universalios temos čia užleidžia erdvę Dantės privačioms sąskaitoms (santykiai su mirusiais draugais ir varžovais, paskirų istorijų prisiminimai). Nemenka spektaklio dalis apskritai skirta itališkam įvaizdžiui: į sceną išnešama mažytė Florencija su savo pontevekijais, ufičiais, delfiorėmis ir sustatoma kaip muziejuje už barjerų (koks ir yra tas „užkonservuotas" miestas šalia kitų Italijoje).  Po sceną lyg po gatves siuva kleras - bažnyčios turtų vagys ir popiežiai, kardinolai ir vyskupai.  Personažai skuba pagal taperišką pianino ritmą, lyg būtų pabėgę iš nebyliojo kino kadrų. Italija futbolo, Italija operinė. Pats spektaklis turės patikti italų publikai ir koprodiuseriams - jis savo erdvės ir laiko mastu yra operinis.

Galbūt spektaklio akcentai kol kas neišlyginti, bet visgi nemažos dalies poemos epizodų atranka ir seka regisi per laisva, tarsi vaidinantiems LMTA studentams bakalaurams (!) patiems būtų patikėta rinktis scenas ir improvizuoti jų temomis, pamirštant dramaturgiją ir proporcijas. Kai kas juokinga, kai kur nepašykštima pokštų ir abejotino šmaikštumo triukų (Popiežius angliškai sudainuos „Tebūnie" - „Let It Be", kitas ims parodijuoti operą). Pasiuntinio - tarpininko tarp pasaulių, tarp scenos ir salės, tarp Dantės laiko ir šios dienos - komentarai primena Gintaro Varno „Šekspyriados" principą, bet aiškindami epizodus ar prasmes, savo tiesmukumu jie iššoka iš stiliaus. Tokių vietų nemaža, ir visos jos, nesiūlančios gilesnės prasmės, kelia abejonių dėl vertės ir spektaklio laiko.

O kartais yra tiesiog gražu - kaip ausinės, nusileidžiančios į Skaistyklą (modernesnis mirusiųjų pašto variantas, ryšys su paliktu pasauliu ar dangaus sferomis?). Tačiau sceniniai vaizdiniai čia nebėra kadaise buvęs ryškiausias ženklas ant Nekrošiaus sceninės poezijos rūbo - žodžio ir erdves sprogdinančios metaforos, plečiančios  vaizduotę ir gyvenimo suvokimą; čia žodžiai tiesiog verčiami į judesio kalbą, į savotišką „kurčnebylių"  teatrą. Yra tik žodis ir jo iliustravimas, dažnai  tiesioginiu judesiu: „viršun" - ir ranka aukštyn, atverčiama knyga - ir sakoma „griovys".  Žydus lydės trafaretinė smuiko melodija, musulmonus - rytietiška giesmė. O daug kas lieka uždara scenos erdvėje ir sunkiai pažinu - ar tam tikrai nereikia jokių riboženklių? Klausimas, kiek, neatspėdamas (ne nenuspėdamas!) prasmės, kai scenoje skambantis tekstas nesiūlo net jos dalies ar konteksto, įvaizdžio ar ženklo, gali dalyvauti šiame žaidime, ir kada jau pasijunti iš jo išmestas? Šiuo aspektu Nekrošius jau kuris laikas radikalėja, jis, kaip 7-ojo dešimtmečio avangardistas, neparūpina publikai postmodernaus vaizdo, kur vienas gali gliaudyti prasmes, o kitas - tiesiog grožėtis scenovaizdžiu, muzika ar kitaip dalyvauti. Čia dažnai kyla pavojus būti visiškai „atjungtam nuo ausinių" ir būti drauge tiek, kiek leidžia-nori tavo fantazija. Atsiduodi tarsi Dantė Beatričei - bežodei mūzai, nebyliai vaizduotei. Atsidavimo sąlyga viena - mylėti.

Nekrošius puikiai žino, kad spektaklį padaro finalas, ir jų pateikia keletą. Pirmas - kūrėjo ir šlovės linijos apibendrinamos himnu Italijai, jos nusikaltėliams, niekšams, kuriuos Dantė vis dėlto myli: Italija, virtusi mergina (Marija Petravičiūtė), pati muša Dantę, o šis rėžia pamokymus jos gyventojams kaip Donelaitis būrams. Čia tonas keičiasi, skamba akivaizdi satyra. Bet ji - nepikta, o priešingai - tariama iš meilės, suvokiant, kad be itališkų būrų ir jų kivirčų Dantė negali, kad tai - jo gyvenimo variklis; tai - prisipažinimas meilėje savo gimtinei, toks pat kaip „Fellinio Roma", kaip italų neorealistų filmai.

Antras finalas - dar vienas susitikimas su Beatriče, bet jau dausose, Skaistykloje. Kai abu bando susijungti, stovėdami priešinguose Florencijos Senojo tilto krantuose. Rojus, nors Beatričė rodo į viršų, iš tiesų yra čia, scenoje, užsimenančioje apie 7-ojo dešimtmečio kambarį su veidrodžiu ir permestu raudonu rūbu, net su kiek buitiškais Beatričės priekaištais, kam jis ją paliko. Šis teisinasi, kad „pasaulio šio tuštybė [...] į blogio taką pastūmėjo, Kai mielo jūsų veido netekau".

Ir trečias finalas - operinė pasaulio tuštybės apoteozė. Sfera prasiveria, atskleidžia ir taip buvusį aiškų liepsnomis pulsuojantį vidų (ir scenografo Mariaus Nekrošiaus sukurta abstrakti slaptinga grėsmė dingsta), o ant jos sienų užklijuojamas dar vienas lipdukas, apsimetinėjančio pasaulio kaukė. Čia Nekrošius ir sustoja, tai neveda į Rojų, nes poemos Dantė išpažįsta-pripažįsta savo kaltes, tada jas nusiplauna užmaršties Letoje ir po to jau keliauja prie Eunojės, kurios vanduo grąžina pasitikėjimą, nes prisimeni savo paties sukurtą gėrį ir esi pasirengęs kilti į žvaigždes. Dantės kūrėjo kelias - nuodėmės, „atgailos vėlokos" ir atleidimo, klaidžiojant po savojo miško tankmes.  Tokio atpirkimo-prisipažinimo Nekrošiaus spektaklyje nėra. Čia kalta lieka pasaulio tuštybė, bet ne tu pats. Todėl Rojus nesukurtas, jo šviesa į mus atsklinda iš kulisų.

Jis buvo pastatytas anksčiau: „Toks turbūt galėjo būti Rojus", rašė Vlada Kalpokaitė apie 2003 m. spektaklį „Pradžia. K.Donelaitis. Metai" (Kultūros barai, 2003 m.  Nr.5). Rojus buvo nuoširdus - kiek teatre įmanoma - ir tikras buvimas, žaidimas ir suvokimas, kad Čia visada yra ir bus, pasaulio atradimas be kaltinimų. Tai - vaikystės pasaulis, kai dar nesiskleidė nei kaltės, nei artėjo gyvenimas prie savosios pusės. Bet svarbiausia - tai buvo savas, autentiškas ir laisvas žingsnis iš literatūros į scenos pasaulį, erdvę ir laiką, kurie paklūsta juos kuriančiojo dėsniams. Šiandien raištis, kumpinantis nosį, išduoda prisirišimą prie literatūros, ir nors tai - lengva ironija,  nors yra juntama tarsi-laisvė, iš tiesų per visą spektaklį girdisi nuoširdus Nekrošius prisipažinimas, kad literatūra jam yra pirmapradė ir aukštesnė. O teatras - tik viena jos pasaulio versijų, bet - antra. Įstrigusi kažkuriame Žodžio atkartojimo rate.

 

Dante´s pragaro ratuose - Eimunto Nekrošiaus išmintis ir ironija

Rūta Oginskaitė, "Lietuvos rytas", 2012-04-28

 

Dar reikia priprasti prie naujo spektaklio. Tuo labiau, kad Eimunto Nekrošiaus kūrinio pagal Dante's Alighieri poemą nepavadinsi nei inscenizacija, nei kokiu kitu žodžiu taikomu tada, kai į sceną perkeliamas literatūros opusas. Nekrošius kuria savo daiktą. Savo siužetą ir savo pasaulį. Jis dirba ne tik kaip režisierius, bet ir kaip dramaturgas netgi tada, kai režisuoja pjesę, o ne poemą ar romaną.  

Kas tą žino, turbūt nė nesitikėjo Nekrošiaus „Dieviškosios komedijos" vaidinime pamatyti Dante's Alighieri „Pragarą" ir „Skaistyklą".

Smalsu, į ką pavirto Dante's „Pragaro" ratai, viduramžių poeto neva vaizduoti kaip vis siaurėjantys, prikimšti nuodėmingų sielų, kurios kenčia karštį, smarvę, šaltį?

Nekrošius nemėgsta užgriozdintos scenos. Mariaus Nekrošiaus scenografijoje yra du pagrindiniai dalykai - tarkime, pasaulis ir, tarkime, riba, kurios neperžengsi. Juodas didžiulis rutulys, visiškai abejingas veiksmui, vos prasiveriantis finale. Ir stiklo-veidrodžio-metalo siena, kurios nepereisi, kad ir kaip daužytumeisi.

Siaurėjantys pragaro ratai? Kybo auksu tviskati spiralė, kurią Rolando Kazlo Dantė nukabina, nuleidžia ant žemės, pakilnoja ir labai greit supranti, kad tai muzikos instrumentas: supjaustyta mušamųjų „lėkštė". Pirmas režisieriaus šypsnys. O muzika - Andriaus Mamontovo originali ir parinkta - skambės aktyviai. O muzikos instrumentai ir toliau dalyvaus: čia pat scenoje esantys pianinas ir būgnas nuolat komentuos veiksmą, būgnu Dantė pastiprins vieną monologų, spirale-lėkšte taip pat galima groti.

Pragaro ratus ritmingais žingsniais brėš aukšta grėsminga figūra (Audronis Rūkas), režisieriaus-dramaturgo pavadinta matematine formule, reiškiančia apskritimo ilgį -  2πR, o ne kokiu mitiniu vardu. Figūra grėsminga, bet tai irgi režisieriaus šypsnys. Daug tų šypsnių Nekrošiaus „Dieviškojoje komedijoje". Tai šviesus, išmintingas, ironiškas spektaklis.

Ironijos randu ir Dantės paveiksle, kai jis susitinka su savo garbinamu poetu Vergilijumi (Vaidas Vilius) arba kai pragare prieš juos išsirikiuoja Homeras, Horacijus, Ovidijus („visus mus jungia dainiaus vardas senas, ir užtatai jie pagerbė mane", anot Vergilijaus). Toje pačioje eilėje ir Cezaris, Brutas, Platonas, Sokratas, Demokritas, Diogenas, Orfėjas... Kiek iššūkių jauniems aktoriams! Čia ne vaidmenys, be abejo, vien tikslios akimirkos.

Tomis akimirkomis režisierius su aktoriais sužaidė elito tuštybės žaidimą.  Juk praeities garsenybės sustoja ne tik pagerbti, bet ir būti pagerbtos. Maždaug: čia jūs, tas didysis? Taip, čia mes, tas didysis. O mes irgi labai dideli. Tokie tarp tokių.

Ir Rolando Kazlo Dantė šitaip sureaguoja į Vergilijų, kol pripranta, kad tai asmenybė, su kuria galima  normaliai bendrauti. Ir eiliniai bevardžiai pragaro gyventojai taip sureaguoja į juos aplankiusį Dantę. Čia Jis? Pats Dante Alighieri? 

O taip, Rolandas Kazlas čia pat ir suvaidina minios atpažintą Didį Poetą, kuris leidžia save pagarbinti. Toks Dantė - irgi akimirka. Bet tai ne visas poetas. Į Rolando Kazlo vaidinamą Dantę įdomu gilintis visas keturias su puse vaidinimo valandas, visus tris veiksmus. Galingas aktorius vaidina galingą asmenybę. Tai ne tik poemos-spektaklio personažas, bet ir Autorius - vaidinamo siužeto šeimininkas (nors kūrybai tai pernelyg ūkiškas pavadinimas). Žmogus, kuriantis įvykius, provokuojantis, dalyvaujantis iki užsimiršimo ir vis tiek valdantis. Menininkas!

Ir kartu tai romantiškas vyras. Riteris. Žiūrėdama, kaip Rolandas Kazlas vaidina Dantę, susitinkantį su mūza-mylimąja Beatriče (Ieva Triškauskaitė), supranti tokią režisieriaus mintį: nesigailėkime to, kas praėjo, ko netekome, džiaukimės, kad tai buvo. Ir tame „buvo" šįkart nejusti tragizmo. Nutrūkusių ryšių pasiilgimo esama. Ryšiams tarp ano ir šio pasaulio palaikyti Nekrošius sukūrė Pasiuntinio personažą (Paulius Markevičius) su rogėmis ir pašto dėžute laiškams. Gražu galvoti, kad išėjusieji rašo mums laiškus.

Pasiuntinys atlieka ir komentatoriaus vaidmenį. Tai lyg koks fanatiškas archyvinių faktų rinkėjas, žinantis, kas yra kas ir kelintais metais visa tai galėjo būti.

„Dieviškojoje komedijoje" vaidina keliolika jaunų aktorių, šiemet baigsiančių bakalauro studijas. Vaidina su tokia energija ir pasišventimu, kokie būdingi pradedantiems menininkams. Nekrošius suteikia jiems šansą pažinti profesiją ir būsimą publiką, o publikai - pažinti juos, ateinančius.

Taigi - jauni anapusybės gyventojai. Kolektyviniai ir lakoniški asmeniniai portretai. Režisierius nekuria nuodėmingų sielų, sugrūstų į pragarą ir skaistyklą kentėti. Pasimetę, nusigandę, suklydę ir patyrę tai, ko nesiekė - taip, tokių yra. Antro veiksmo finale scena netgi pripildoma labai gerai atpažįstamų ženklų: avarinių raudonai švytinčių trikampių.

Ką jie reiškia scenoje, šitame spektaklyje, kai Dantė jau pažino pragaro ratų gyventojus ir žengia viršun, į skaistyklą? Gera mįslė. „Ir mus užliejo vėl dangus žvaigždėtas", sako Dantė, palikdamas pragarą. O gal kiekviena siela, pabaigusi žemišką gyvenimą, tebelaukia pagalbos? Bent prisiminimo? Ir tų pagalbos laukimo ženklų tokia gausybė, kad anapusinis pasaulis atrodo kaip „dangus žvaigždėtas"?

Ir vis dėlto viena nuodėminga siela Nekrošiaus „Dieviškojoje komedijoje" yra, ir ji labai ryški. Tai Remigijaus Vilkaičio vaidinamas Popiežius.

Spektakio kostiumų autorė Nadežda Gultiajeva aprengė jį sutana, kurią vadinčiau ne skylėta, o išakėta, ir pro pilko viršaus skutus matyti raudonas vidus. Iškilmingasis aukštas galvos apdangalas padirbtas iš raudono popieriaus, kurį Dantė paplėšo ir „netyčia" sumindo. Už ką režisierius baudžia šį personažą? Turbūt ir už besaikį lipimą aukštyn (kėdė ant kėdės, kol nebepasiekia užipti). Už viršininkišką susireikšminimą, kurį taip lengva sumindyti, per jį lipti, kaip lipa ištisa jauna spektaklio minia.

Taip, šitą personažą galėjo suvaidinti būtent RemigijusVilkaitis, narsiai neriantis į absurdiškų asmenybių pavidalus. Jis moka ir nusivikti absurdą kaip skylėtąją sutaną ir būti tiesiog jautriu, pavargusiu žmogumi. Toks vaidmuo.

Kad Eimuntas Nekrošius režisuodamas dirba kaip dramaturgas - ne šio straipsnio atradimas. Šiai formulei daugiau nei du dešimtmečiai. Toks apibūdinimas paskelbtas 1991 metais, kai Italijoje lietuvių režisieriui buvo teikiamas garbingiausias Europos teatro prizas - „Naujoji teatro realybė".

Italija, galima sakyti, yra Nekrošiaus teatro žemė, „Meno forto" gastrolių ten būna daugiausia. Ir „Dieviškojoje komedijoje" režisierius atsiliepia į tos žemės simpatijas savo kūrybai.

Dante's poemos lietuviškasis vertimas per spektaklį ne kartą skamba pramaišiui su itališkuoju originalu. Taip kalba specialiai sukurtas personažas Italija (Marija Petravičiūtė). Į Italiją - kaip į merginą, kurią drąsina, kuria gėrisi, su kuria koketuoja - kreipiasi Rolando Kazlo Dantė.

Kai pragare jis susiduria su personažais iš gimtosios Florencijos, iš kurios pats buvo ištremtas už politines pažiūras ir kūrybą, scenoje atsiranda balti Florencijos pastatų maketai - kaip sapnas, svajonė.

Praeis mėnuo ir Italija pamatys Eimunto Nekrošiaus „Dieviškąją komediją" - pasaulinė premjera vyks Italijos „kulne" esančiame Brindizi mieste Apulijos regione, nes „Teatro Pubblico Pugliese" yra vienas spektaklio koprodiuserių. Po to - vaidinimai Modenoje. Rudenį „Dieviškoji komedija" atidarys Lietuvos  Nacionalinio dramos teatro sezoną ir toliau keliaus į premjeras kitų koprodiuserių scenose.

 

Sprogdinanti Dantės kūrybos laisvė

Audronis Liuga, "Lietuvos žinios", 2012-04-12

Neseniai Nacionaliniame dramos teatre plojimų audra atsisveikinta su Eimunto Nekrošiaus statytu "Otelu", o balandžio 26 ir 27 dienomis čia publikos lauks naujausia režisieriaus premjera - spektaklis pagal Dantės Alighierio "Dieviškąją komediją". Teatrologo pokalbis su režiseriumi prieš premjerą.

 

- Kodėl Tavo kūryboje atsirado "Dieviškoji komedija"?

- Nelabai pats aiškinuosi. Ilgai lentynoje stovėjo šviesaus atminimo Vytauto Kalinausko dovanotas iliustracijų „Dieviskajai komedijai“ albumas. Dar trys ar keturios knygos - Sigito Gedos, Aleksio Churgino vertimai, rusiškas vertimas... Susikaupė daugybė knygų.

 

- Dantė savo kūrinį pavadino tiesiog "Komedija". Kaip manai, kodėl?

- Gal šis žanras yra talpiausias vaizduojant kelionę ten, kur dar niekas nebuvo. Tai kaip bepavadinsi kitaip. Aišku, toks pavadinimas turi potekstę. 

  

- Kokios "Dieviškosios komedijos" dalys įeis į Tavo spektaklį?

- "Pragaras" ir "Skaistykla".

 

- Kodėl nebus "Rojaus"?

- Fiziškai neįmanoma. Netilptume į laiką. Galų gale ir fiziniai mano resursai yra išnaudoti.

 

- Kaip rinkaisi, ką iš Dantės teksto perkelti į sceną?

- Norėjosi perkelti viską. Ten viskas svarbu. Bet mano galimybės labai ribotos. Ir teatro - taip pat. Fiziškai neįmanoma perteikti tokios fantazijos: vis tiek pralaimėsi prieš tokią literatūrą, jos akiratį, mastą. Kai kurios kūrinio temos visai nepasidavė scenai, o kitos atrodė tikrai puikios, bet kažkodėl prie jų nesinorėjo liestis, gal etiniais sumetimais... Buvo tokių temų, kurias, atrodo, reikėtų imti, bet aš jas atidėjau.   

 

- Kokios temos Tau buvo svarbiausios?

- Dabar sunku pačiam jas nubrėžti. Akivaizdu, tai Dantės kaip poeto, Vergilijaus ir Beatričės linijos. Bandžiau laikytis to, kas sudaro Dantės kūrinio ašį. Gal nuo tos ašies kažur ir nuklydau, susiraizgiau... Vis dėlto ši medžiaga yra ne romanas, ne pjesė, o visai kas kita. Ji reikalauja kitokio darbo perkeliant į sceną.

 

- Kuo ji kitokia?  

- Pirmiausia - poetine kalba. Antra - lakoniškumu. Dvi šalia esančios poetinio teksto eilutės perkelia į visiškai kitą dimensiją. Kūrinys suteikia tokią kūrybinę laisvę, kad net nežinia, ką su ja daryti.  

 

- "Dieviškojoje komedijoje" Dantė atsiskleidžia ne tik kaip kūrėjas, bet ir pilietis - atvirai išsako savo požiūrį į to meto valstybę, visuomenę, politiką. Kiek ši tema svarbi?

- Žinoma, ji svarbi. Dantė buvo savo epochos disidentas. Kiek reikėjo drąsos išsakyti savo mintis prieš bažnyčią, popiežių, prieš savo valstybę! Už tai jis buvo gainiojamas visą gyvenimą.

 

- Tau tai svarbu?  

- Gal ne.

 

- Kodėl?

- Būtų galima pritempti, ieškoti kokių nors paralelių su dabartimi, bet man to nesinori.

 

- Thomas Stearnsas Eliotas yra sąkęs, kad Dantės pragaras "yra ne vieta, bet būsena", o "žmogus pasmerkiamas ar išganomas savo vaizduotės kūriniuose taip pat, kaip ir aplink jį gyvenančių žmonių sąmonėje". Ką apie tai manai?

- Žinau jo požiūrį į šį kūrinį. Labai gražiai pasakė. Visiškai sutinku. Labai daug didžiųjų rašytojų ir poetų rėmėsi į Dantės kūrybą. Tarkim, Dantė padarė didelę įtaką Williamui Shakespeare'ui. Jis taikė beveik tas pačias menines priemones, psichologinius momentus, dramatiškas kulminacijas. Žinoma, netiesiogiai, bet jo pjesėse ši įtaka labai jaučiama. Net manau, kad darbo su šiuo Dantės kūriniu prasmė yra jo pažinimas. Neužtenka nei vieno, nei kelių kartų jį perskaityti. Turbūt ir amžinatilsį S.Geda jį versdamas norėjo dar labiau įsigilinti, perprasti. Tai nesibaigiantis procesas. 

 

- Spektaklyje remiesi ne S.Gedos, bet A.Churgino vertimu.

- Taip išėjo. Bet abu vertimai yra geri.

 

- Kas yra Dantės pragare patiriamos kančios? Tai meninis vaizdinys ar religinis išgyvenimas?

- Per savo išgyvenimą jis nugramzdina į kažkokias ekstremalias būsenas. Tam, kad patirtum visišką šviesą, reikia labai gerai suvokti tamsą.

 

- O religinė kūrinio tema Tau svarbi?

- Svarbi. Bet viskas priklauso nuo to, kaip pavyks ją perteikti. Vis dėlto teatro realybė skiriasi nuo tavo norų... 

 

- Tavo spektaklyje vaizduojamame pomirtiniame pasaulyje stipriausiai išgyvenama ne fizinė kančia, bet prarasto gyvenimo - namų, artimųjų ilgesys ir ryšys su jais.

- Taip. Man, kaip ir mūsų tautai nuo pagonybės laikų, vėliau ir priėmus krikščionybę, tas ryšys buvo ir yra labai brangus. Net ir dabar, XXI amžiuje, jo svarba nė kiek nesumažėjusi. Turiu omenyje žmonių pagarbą anam pasauliui. Žinoma, mokslo išradimai, naujos technologijos šį ryšį slopina, bet, manau, kiekvienas žmogus - gal kad lengviau būtų gyventi - giliai širdyje tiki, kad jo gyvenimas nesibaigia mirtimi. Kad kas nors bus ir paskui... Visada tą žodį – paskui - nešiojiesi. Ir randi kokią nors ramybę žinodamas, kad bus rytdiena, kai jau tavęs nebus... Jau galiu sakyti, kad įsitikinau, jog niekas niekur nedingsta. Neišnyksta. Ne tik fizinis žmogaus kūnas, bet ir jo siela, mintys.

 

- Ir išėję į anapusinį pasaulį jaučia poreikį palaikyti ryšį su gyvaisiais?

- Taip. Tik iš jų mums žinių nelabai ateina...

 

- Tavo spektaklyje jie su gyvaisiais bendrauja laiškais.

- Taip, jeigu šią temą pavyks perteikti...   

 

- Dantė ne kartą sušunka, kad žodžio menas bejėgis aprašyti patirtus reginius ir būsenas. O teatro menas?

- Taip pat bejėgis.

 

- Kodėl?

- Žmogaus viduje ir išorėje yra dvi begalinės erdvės. Bet man atrodo, kad viduje yra kur kas turtingiau ir plačiau negu tai, ką matome išorėje. Teatras turi tam tikrų galimybių perteikti tai, bet jos ribotos. Iš čia atsiranda paviršutiniškumas. Kai kurias temas teatre daug sunkiau išreikšti negu muzika ar vaizduojamuoju menu. Tik taip atrodo, kad teatro galimybės beribės. Kitų menų raiškos priemonės talpesnės.

 

- Vadinasi, kūrybinė mintis visada talpesnė už jos materialią raišką?

- Taip. Kartais gal net nebūtina jos materializuoti. Jeigu mintį suformulavai ar ją atradai, nebūtina išreikšti. Svarbu ją žinoti. 

 

- Kas tada lieka?

- Žinojimas.

 

- Nebūtina tuo žinojimu dalytis?

- Man atrodo, taip. Gal jaunystėje yra toks noras, bet metams bėgant jo lieka vis mažiau...

 

- Kodėl Dantei keliauti pragaro ratais reikalingas Vergilijus?

- Du protingi žmonės...

 

- Bet gyvenime dažnai du menininkai vienu keliu negali ilgiau eiti kartu, o čia abu keliauja net į pragarą...

- Taip, sudėtinga vaizduoti Dantės ir Vergilijaus santykius. Sunku atrasti tarp jų įtampos. Bet man atrodo, kad Vergilijus reikalingas Dantei kaip vėjas, kuris pučia į nugarą. O kai kada jis pučia Dantei į krūtinę, kad atvėsintų. Kad Dantė išlaikytų tą žingsnio ritmą.   

 

- O Beatričė?

- Beatričė - nieko naujo šiam pasauly. Mūza ir yra mūza. Ji labai svarbi. 

 

- Kaip rinkaisi aktorius šiam spektakliui?

- Tai ne pats sudėtingiausias visų režisierių darbas - pasirinkti aktorius.

 

- Bet yra tokių, kurie nepakeičiami, nuo jų priklauso spektaklis. Tarkim, Dantės vaidmuo. Jo atlikėjas gali būti tik vienas.

- Taip.

 

- Kodėl šiam vaidmeniui pakvietei Rolandą Kazlą?

- Šiuo metu jis turi visas tam reikalingas sąvybes ir jėgą. Pirma- jis protingas žmogus, antra - gabus ir trečia - be galo harmoninga asmenybė.  

 

- Spektaklyje debiutuos dar studijuojančių jaunų aktorių grupė. Kokį vaidmenį jie atliks?

- Nuo šių jaunų aktorių labai daug kas priklauso. Jie bandys sukurti visą spektaklio atmosferą, nuotaiką, aplinką. Kartu jų ansamblis bus kaip vienas veikėjas. Man tai labai svarbu. Jie bandys atlikti ir nedidelius epizodus mozaikos principu.

 

- Muziką spektakliui kuria Andrius Mamontovas. Kokių jai keli reikalavimų?

- Nieko ypatingo. Muzika perteiks labiau nuojautas, pojūtį.

 

- Šiame spektaklyje eini teatrinio minimalizmo keliu ir sieki kuo lakoniškiau perteikti mintį... 

- Tik bandau. Visada žavėjausi lakoniškumu. Kai kur dėl to sąmoningai save apriboju. Norėčiau, kad spektaklis būtų lakoniškas, bet nežinau, ar pavyks.

 

- Kodėl šiandien mene svarbu būti lakoniškam? 

- Kad neatsiremtum į ką nors. Lakoniškumas turi didžiulę vertę. Kartais jį sunku logiškai paaiškinti, bet jo dėka aktoriai sukuria žiūrovui daug daugiau erdvės ir galimybių suvokti kūrinį. Lakoniškumas labiau skirtas individualiam žmogui, jis skatina mąstyti. Nebūtina stengtis ką nors įteigti.

 

- Kokio norėtum spektaklio finalo? Kas atsiveria už skaistyklos?

- Galima labai sudėtingai ir įdomiai tai pasakyti. Bet norėčiau, kad būtų labai paprasta ir aišku. Gal tas finalas ir bus nesiekiantis nei rojaus, nei pragaro, nei skaistyklos. Kažkoks neapglėbiamas.