Dante Alighieri. ROJUS

  • Režisierius

    Eimuntas NEKROŠIUS

  • Trukmė

    1 val. 30 min. (vienos dalies)

  • Salė

    Didžioji salė

  • Premjeros data

    2013 m. vasario 12 d.

Apie

2012 m. rugsėjį „Meno Forto“ trupė po mėnesį trukusių intensyvių repeticijų seniausiame pasaulyje Olimpico teatre Vičenzos mieste Italijoje pristatė sceninę interpretaciją pagal Dantės „Dieviškosios komedijos“ trečiąją dalį „Rojus“. 2013 m. vasario 12 ir 13 dienomis šio Eimunto Nekrošiaus spektaklio premjera Lietuvoje įvyko LNDT Didžiojoje salėje.

 

Atsiliepai apie E. Nekrošiaus Rojų italų spaudoje:

„Kūniška ir dangiška poezija“
Nicola Arrigoni,  „Sipario"

„Koks tas Eimunto Nekrošiaus „Rojus“? Tai ne būsena, o veikiau kelias, ne erdvė ir ne laikas, o greičiau žemiškoji kelionė, kurią įveikusi Beatričė ištaria paskutinę repliką: „Rojus yra“. Lietuvių režisieriaus dramaturgijos, kupinos poetiškų vaizdinių, ankstesnėje dalyje Beatričė sakė Dantei: „Apsidairyk ir paklausyk: Rojus yra ne tik mano akyse.“ [...] Tą ir bando išreikšti „primityvusis“ Eimunto Nekrošiaus teatras, pabrėždamas prieštaringą santykį su paladine Vičencos „Olimpico“ architektūra [...]. „Rojus - tai dabarčiai nebūtina dovana, tai siekis“, - savo „Nelengvojo rojaus“ įžangoje rašo režisierius. Tarsi išsilaisvinęs nuo apčiuopiamo pirmųjų dviejų kantikų pasakojimo, trečiąjį „Komedijos“ skyrių jis įvaizdina, apimtas polėkio: skrieja kartu su savo aktoriais, kurie į sceną įžengia lengvi, tarsi žemiškieji angelai, siekiantys tobulumo, o jį gali suteikti tik meilė, tokia stipri, kaip jausmas, siejantis Dantę (Rolandas Kazlas) ir Beatričę (Ieva Triškauskaitė). Kad pasiektum Rojų, privalai būti lengvas, atsisakęs visko, kas žemiška... [...] Iššūkis nepaprastas - tą puikiai žinojo Dante, davęs visišką laisvę savo plunksnai, kad baltam popieriaus lape išklotų istoriją, neišreiškiamą žodžiais, Dievo viziją ir, svarbiausia, meilės pilnatvę. Žino tą ir režisierius. [...] Medinis stalas, virvės, tarsi tiltas tarp scenos ir Palladio amfiteatro [...], byloja apie elementarumą, primityvumą, kasdienybę / buvimą čia ir dabar. Rojaus scenoje, nutviekstoje šviesų, visa tai virsta - kaip ir visuose Nekrošiaus spektakliuose - simboliais, tiksliau, ženklais, perteikiančiais nepaaiškinamąją meilės prasmę. [...] „Rojus yra“, - ištaria Eimunto Nekrošiaus Beatričė ir negalima su ja nesutikti: Rojus yra čia, žemėje, ir „Olimpico“ teatre jis atsiskleidė visu poetišku savo grožiu."

„Nekrošiaus „Rojus“ prieinamas kiekvienam“
Francesca Motta, "Il Sole 24 Ore“

„Didžiojo maestro Eimunto Nekrošiaus pastatytas Dante´s „Rojus“ - itin žmogiškas, keliantis dievišką nerimą ir kartu verčiantis pašiurpti odą. Jei dar pridursime, kad vartai į amžinąją laimę veriasi gražiausiame pasaulio teatre - Palladio „Olimpico“ Vičencoje, turėsime viską, ko reikia dangiškajai kelionei. [...] Čia pakanka vien sielos ir atviros širdies. Nekrošiaus „Rojus“ prieinamas visiems. [...] Kad tuo patikėtum, turi tai pamatyti.“

O „Corriere della Sera" apžvalgininkė Magda Poli recenzijoje „Pink Floy“ muzika Dantei ir Beatričei" iškelia nemažai retorinių klausimų:

„Dante´s „Rojuje" Dievo šlovės spinduliai kyla 9 dangaus skliautais ir 33 aukštosios poezijos kantikomis, kuriose negailima karčių žodžių. Didysis lietuvių režisierius Eimuntas Nekrošius, „Olimpico“ 65-ojo klasikos spektaklių ciklo meno vadovas, pristatė pasaulinę premjerą - spektaklį „Rojus“, peržengiantį šokio ir pantomimos ribas, virstantį savotišku „šokio teatru“. Aktoriai čia groja, dainuoja, šoka, rečituoja įvairių kantikų eiles ir kuria vaizdines metaforas [...], kurios kartais atrodo stiprios, o kartais „pavargusios“. Režisierius „išleidžia“ kelionėn Dantę (Rolandas Kazlas) su Beatriče (Ieva Triškauskaitė), lydimus 8 aktorių choro - visi puikūs. Personažų čia nėra - tai veikiau sielos būsenos, ramybės neduodančios mintys. [...] Muzika varijuoja nuo XVII a. iki Pink Floyd ir vandens čiurlenimo, kostiumai modernūs ir paprasti. Scenoje matome pilkus kilimo ritinius, o fone - nuostabią dekoracijų perspektyvą. Virš mistiškos orkestro duobės iki pat balkonų lyg kokia laikinoji „upė-gatvė“ driekiasi virvių tinklas, spėju, skirtas sukabinti gyvenimo ornamentams. Suskamba melancholiška giesmė ir į orkestro duobę atvyksta muziejaus sargas, kad supakuotų kasdieninius daiktus, kuriuos jam atiduoda veikėjai. Prieš pakeldami akis aukštyn, turime atsikratyti žemiškųjų dalykų? Šlamšto? Galbūt, nors tai atrodytų pernelyg paprasta. Ką norėjo papasakoti Nekrošius per tas vargu ar pribloškiančias pusantros valandos? Galbūt siekė sugrąžinti paprastumą, amžinąją laimę, kuri nusišypso radusiems sielos ramybę? Graži toji scena, kur Dantė ir Beatričė apgraibomis, bet žvelgdami aukštyn ir nutvieksti vidinės šviesos, brenda per virvių bangas, tačiau kas tai - gyvenimo sunkumų ar vidinių ieškojimų jūra? Hipotetiškai klausčiau, ar Rojus egzistuoja - taip teigia paskutinis titras - tik šiems laimingiesiems? Žinoma. O gal derėtų baigti Pink Floyd eilutėmis: „Manai galįs atskirti / rojų nuo pragaro? / Žydrą dangų nuo skausmo? / Šypseną nuo šydo?“ Tai hipotezė spektaklio, į kurį gali tilpti visos įmanomos hipotezės ir jų priešingybės, kartu sudėjus. Galbūt.“

 

Rodolfo di Giammarco, „La Reppubblica“

 „Pradedame nuo teatro, to didžiojo teatro, kuris gali nuvesti mus į... Rojų. Šįkart jis priklauso Nekrošiui, nepaprasta vaizduotės galia apdovanotam lietuvių režisieriui, įkvėptam Dante´s. Po „Pragaro“ ir „Skaistyklos“ Nekrošius iš tikrųjų pasiekė „žvaigždes ir aukštuosius skliautus“: Vičencos teatre „Olimpico“ pristatyta pasaulinė Dante´s trečiosios kantikos premjera - vizionieriška, nutapyta ryškiomis emocijų spalvomis. [...] Mokyklų programos „Rojų“ dėl teologinio ir filosofinio turinio neretai aplenkia, tačiau to nepasakysi apie teatrą - šio kūrinio ėmėsi ne vienas režisierius, nuo Carmello Bene´s iki Tiezzi´o. O štai dabar Nekrošius, kuris jaunų aktorių kompanijai patiki užduotį nuskraidinti publiką į Dante´s dangiškuosius skliautus, išreikšdamas tą skrydį puikiomis vaizdinėmis metaforomis nepaprasto grožio „Olimpico“ dekoracijų fone. [...] Tai sugestijų, garsų ir judesių spektaklis.“

 

 

Prodiuseris – Teatras „Meno fortas“

Koprodiuseris – Vičenzos miesto teatras (Italija)

Spektaklis sukurtas remiant Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai ir prodiuseriui Aldo Miguel Grompone (Roma, Italija)

Kūrėjai

  • Scenografas — Marius NEKROŠIUS
  • Kostiumų dailininkė — Nadežda GULTIAJEVA

Vaidina

Recenzijos

E. Nekrošiaus spektaklio herojai į rojų iriasi be akmens užantyje // Rūta Oginskaitė, „Lietuvos rytas“, 2013-02-14

E. Nekrošiaus spektaklio herojai į rojų iriasi be akmens užantyje

Rūta Oginskaitė, „Lietuvos rytas“, 2013-02-14 

Naujausias režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis „„Rojus" pagal Dante's Alighieri poemą po pasaulinės premjeros Italijoje rugsėjį šią savaitę pasiekė sostinėje įsikūrusį Nacionalinį dramos teatrą. Spektaklis sukurtas pagal Dante's poemos „Dieviškoji komedija" paskutinę dalį. „Pragaro" ir „Skaistyklos" interpretacijas žiūrovai matė pernai balandį. Prisiminus ankstesnius E. Nekrošiaus kūrinius, trunkančius po keletą valandų, „Rojus" pasirodė neįtikėtinai trumpas - vos pusantros valandos. Lietuvoje pirmąsyk rodytame „Rojuje" - mažiau Dante's teksto, daugiau režisieriaus vaizduotės laisvės.

Išlaisvina nuo šlamšto

Dante's kūrinys E. Nekrošiui - tik atspirtis, tema vaizduotei. Gal net galima pasakyti ir taip - E. Nekrošiaus režisūra įgauna vis daugiau choreografijos, pantomimos bruožų, tad „Rojus" panašus į neskubrų etiudą, sudėtą iš plastinių improvizacijų.

Aleksio Churgino išversto Dante's teksto likę minimaliai. Režisierius kalba judesiais, ženklais, pačia spektaklio atmosfera, skatina žiūrinčiojo asociacijas: sklandykite taip pat laisvai, kaip spektaklio autorius. O kad sklandytum, reikia išsilaisvinti. Nuo nereikalingų puošmenų. Nuo apsunkinančių knygų. Nuo įkyrių žmonių. Nuo akmenų užantyje.

Tad „Rojuje" sukuriamas personažas (Audronis Rūkas), kuris visą tą šlamštą metodiškai surenka, suvynioja ir išmeta. Į muziejų ar į istorijos šiukšlyną - čia jau kaip kas interpretuos.

Svarbu paglostyti galvą

E. Nekrošiaus „Rojuje" viskas taip efemeriška, kad konkrečiu žodžiu pavadinęs kokį judesį ar jausmą gali jį tarsi apsunkinti, įžeminti, iškreipti. Tarkime, galvos glostymas, atveriantis spektaklį.

Iš pradžių yra ilgesys, išreikštas ir Česlovo Sasnausko daina „Karvelėli mėlynasai", o abi merginos, dainuodamos „taip ilgu, man ilgu", nervingai glosto savo pačių plaukus, veidą. Lyg ašaras šluostytų. Lyg artimo žmogaus rankų ieškotų. Tada scena prisipildo žmonių. Bus kam paglostyti tavo vienišą liūdinčią galvą. Nė vienas neliks nuskriaustas.

Man patinka, kaip jauni aktoriai vaidina sąmoningą dėmesį vienas kitam. Galvą žmogui paglostyti būtina. Tai nesunku. Štai ką jie vaidina taip labai susikaupę. Jaunieji, vaidinantys ne tik „Rojų", bet ir visą „Dieviškąją komediją", gyvena scenoje pabrėžtinai intensyviai, kaip būna tik tada, kai pradedi. E. Nekrošiaus spektakliai pagal Dante's kūrinius atrodo ypač jautrūs būtent dėl to debiuto nervo ir šventumo.

Kalba Dantės rankos

Gal iš tiesų rojus prasideda, kai tau paglosto galvą - nuo to švelnaus ar net ir negrabaus, bet sąmoningo prisilietimo? Ir tik tada, kai esi paglostytas ir išsilaisvinęs, scenos tolumoje ir tamsoje spindulys suras Dantę ir jo rankas.

Keistas iš pradžių tas nerimastingai plasnojančių plaštakų judesys. Bet netrukus jam suteiki prasmę, nes Rolando Kazlo Dantės rankos kalba transliuoja būsenas. Galvoja, ieško, nusprendžia, atmeta sprendimą. Veikia! Šviesos intensyvumą. Muzikos ritmą.

„Rojuje" R. Kazlo Dantės neapibūdintum vien kaip poeto. Tai menininkas. Jis kuria, perkuria ir valdo šį pasaulį. Čia viskas taip, kaip jis nustato savo didelėmis ir stipriomis rankomis. O jei ne taip, jis bėga. Ir bėga tiek ilgai ir ištvermingai, kiek iš visų Lietuvos aktorių moka tik R. Kazlas.

Toks menininko bėgimas, tiesiog sprukimas nuo jį gaudančiųjų rato - irgi gera tema apmąstymams ir asociacijoms, bet konkretinti būtų naivu.

Rojuje - lietuviški motyvai

Čia meilės istorija? Dantės meilės Beatričei? Šįkart, drįstu manyti, tai dėkingumo istorija. „Dieviškojoje komedijoje" esama koketavimo su gražiąja ir svetingąja Italija. Esama ir dėkingumo šaliai, kuriai, tiesą sakant, visi turėtume būti dėkingi - už tai, kad būtent Italija nuosekliai suteikia E. Nekrošiui galimybę kurti.

„Rojuje" randi lietuviškų motyvų, ir jų daugiau, nei jau minėta Č. Sasnausko daina. Visa galybe skamba Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Miške". Galime linksmai padiskutuoti, ar būtent tai yra rojaus leitmotyvas, kaip ir įsiterpianti „Pink Floyd" daina.

Tačiau nepradėsiu čia režisieriaus vardu formuluoti patosiško požiūrio į gimtinę vien dėl to, kad spektaklyje pasigirsta lietuvių kompozitorių melodijos.

Dėkingumą jaučiu pirmiausia Dantės ir Beatričės (Ieva Triškauskaitė) santykiuose. Tai toks ramus, nedeklaratyvus dėkingumas, kuriame telpa ir atsiprašymas - kad ne iš karto pastebėjo, kad stengėsi ir išvengti, kad kartais savo mylimąją jautė kaip naštą ar pats buvo našta. Įdomus vaizdas: našta, kuri glosto galvą. Ir į rojų jie iriasi kartu. Beatričė pirma, ji ryžtingesnė.

„Rojus" - tai menininko dėkingumas savajai Beatričei už nelengvą, bet amžiną buvimą kartu. Kiek ironiška, o gal kaip tik gražu, kad toks spektaklis suvaidintas Valentino dienos išvakarėse. Juk E. Nekrošius niekada nepaiso progų.

Derino prie istorinio interjero

E. Nekrošiaus „Rojus" premjerai Vičencos miesto teatre „Olimpico" Italijoje buvo parengtas kaip instaliacija - pritaikytas istoriniam teatro scenos interjerui, gyvuojančiam nuo XVI amžiaus. Pats „Olimpico" teatras yra kaip muziejus, kurį lanko ekskursijos. Jis pastatytas 1585 m. Teatrą suprojektavo vienas žymiausių italų Renesanso architektų Andrea Palladio.

Teatro scenoje sumontuotos Vincenzo Scamozzi dekoracijos vaizduoja rūmų fasadą su skulptūromis ir trimis arkomis, už kurių driekiasi ilgos, už horizonto linijos sueinančios gatvės. Šios dekoracijos sukurtos pirmajam „Olimpico" spektakliui - Sofoklio „Edipui karaliui". Tai seniausias išlikęs scenovaizdis. Kiekvieną „Olimpico" teatre vaidinamą spektaklį tenka derinti prie šių dekoracijų, prie kurių negalima net prisiliesti.

„Rojaus" scenografas - Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė - Nadežda Gultiajeva.

Rojus supakuotam karvelėliui // Vlada Kalpokaitė, „Menų faktūra“, 2013-02-19

Rojus supakuotam karvelėliui

Vlada Kalpokaitė, „Menų faktūra“, 2013-02-19

 

„Rojaus" kunstkameros taisyklės: Eksponatų rankomis neliesti. Vėlių nemaitinti. Daiktų idėjų ilgai nejudinti (žiūr. Platono instrukcijas). Nekalbėti. Angelų nekutenti. Grojant erdvių muzikos vargonais, rankomis neužkliudyti kitų ekskursantų. Asmeninius daiktus, prisirišimus, aistras ir nuodėmes palikti administratoriui. Ekskursijos trukmė - valanda trisdešimt. Išėjimas - Empirėjuje (per „vaizduotės sūkurį"). Bausmė užsibuvusiems - pataisos darbai devintajame Pragaro rate.


Na ir ką - galvoji, kad gali atskirti pragarą nuo rojaus? „Padanges žydriąsias" nuo skausmo? Šypseną nuo šydo? Karvelėlį  mėlynąjį nuo sakalėlio sierojo ar dieviškojo erelio Rojaus palubėj? And did they get you to trade your heroes for ghosts?

Nei galvoju, nei galiu.

Ir čia, pacitavus Vincą Kudirką, Dantę Alighieri ir „Pink Floyd", nelygiomis proporcijomis (Kudirkos naudai) skambančius Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Rojus", būtų galima dėti tašką. Jei nerūpėtų išsiaiškinti, kas vis dėlto įdėta į šią pakuotę. Nejaugi jos turinys - vien menamas ir „nuduodamas" (dabar jau cituojant į spektaklį pridaigstytus įvyniojimo, kevalo, popierinių daiktų „idėjų", greitomis susuktų, sulankstytų dalykų leitmotyvus)? „Tarsi" vaikiškame pasaulyje yra įteisintas kaip kūrybiškumo stimulas, suaugusiame, deja, „tarsi" virsta į „pseudo". Jį tenka skaityti kaip formą, slepiančią tuštumą. Nieką. Ir net neslepiančią, o atvirai ir garsiai apie tą nieką kalbančią. Panašu, kad tapome sceninių tropų nuovargio, pasaulio modelių savi-dekonstravimo, tiesiog viso metaforinio teatro nusivainikavimo (lengvo, nedramatiško, itin autoironiško) liudininkais.

Eimuntas Nekrošius šįkart nekuria to jau minėto pasaulio modelio (kaip metaforinio teatro ir paties modernizmo maksimos). Veikiau - stendą. Muziejaus vitriną. Lyrinės ironijos erdvę, kurioje neapgyvendina Dantės „Rojaus" šventųjų „telefonų knygos". Tekstinės erdvės prasme kone visos triskart trisdešimt trys Alighieri tercinos tilpo, susipakavo į penkis Vinco Kudirkos „Karvelėlio posmus". Iš po šio paukštelio sparnų išsprūdo vos kelios strofos, kurių, ko gero,  labiau reikėjo ne kūrinio prasmei, dramaturgijai ar herojų charakteristikai, o kaip erdvinių nuorodų ir demaskuotų metaforų.

Scenografas Marius Nekrošius įrėmino sceninę erdvę trijų stovų su prožektoriais vertikalėmis, nuo kurių paleido Dantės „spindulius skaisčius" - įtempė virves. Virvės-stygos tęsiasi ir žemyn į orkestro duobę, sustiprindamos scenos kaip muzikos kvazi-instrumento temą.

Šioje erdvėje - Rolando Kazlo Dantė, kuris, nuo „Pragaro" per „Skaistyklą" pakilęs iki „Rojaus", virto absoliučiai apibendrinta kūrėjo, menininko, žmogaus figūra. Ievos Triškauskaitės Beatričė yra gerokai arčiau „Karvelėlio" lyrinės herojės nei švytinčios Dantės deivės, kuri veda poetą iki pat Rojaus viršūnių ir ten tarsi susilieja su Mergelės Marijos paveikslu. Nekrošiaus Beatričė taip pat yra visiškai kitame Anapus - sentimentaliame ir graudžiame atminties užribyje tarp pageltusių nuotraukų albumo lapų, ten sudžiovintų žiedelių ir močiutės jaunystės karolių. Tame Anapus gyvena ir kiti „Rojaus" mergaitės ir berniukai, pusiau folkloriniai mūsų prosenelių laikų mergelės ir berneliai, pusiau angelai ar rojaus vėlės - pusiau bendrai nuotraukai surimtėję gimnazistai (pusiau švarkais, pusiau marškiniais).

Pas Dantę angelų darbas - palaimingai sūkuriuoti ir taip išjudinti visą pasaulio judėjimą (pačius angelus, matyt, įsuka „tas, kurs, judindamas viską, Pripildo savo spindulių skaisčių"). Palaimintųjų vėlės darniai rikiuojasi aukštyn kopiančioje padangių architektūroje, skaisčiai šviečia, droviai priartėja ir sprogsta detaliais savo šventųjų gyvenimų aprašymais. Pas Nekrošių jie veikiau yra atminties šešėlių choras, vos vos turiniu apgyvendintos nubyrėjusių freskų figūros, klusniai pasiduodančios  atviram sąlygiškumui. Mieli it drugelių kolekcija po stiklu.

Jungiantis visiems spektaklio elementams stiprėja įspūdis, kad pagrindinis šio „Rojaus" muziejaus struktūrinis elementas - dulkės. Jos vienija keistoką atmosferą, kuri pamažu ima rastis kažkur suvokimo dugne: kažkas tarp byrančios Čiurlionio pastelių faktūros ir kraupokų Damieno Hirsto paveikslų iš tikrų drugelių...

Viskas čia nusipučia, nuplaukia, nuteka, nepasilieka. Tyčia, be jokios tragedijos. Žaismingai. Pasidavus Dantės - Rolando Kazlo gana buitiškai aptiktam/ įsteigtam sceninės erdvės dėsniui: erdvė veikia kaip didžiulis jutiklinis ekranas (ar ne ironiška, prisimenant Shakespeare'o trilogijos jautrumą keturiems elementams ir būties erdvės koordinates). Pajudini - pasisuka. Mosteli - nuskrendi. Judesys ranka - žiūrovų salė aukštyn kojomis. Dar viena manipuliacija - užsidega prožektoriaus šviesa. Reikia dramos ar „stebuklo" - raudonas filtras. Tarsi sakytų - žmonės, čia teatras. Ne rojus, ne pragaras ir net ne skaistykla. Ne Florencija, ne Venecija, Jeruzalė ir joks ne Elsinoras. Teatras. Ir nėra jame jokio kito „judintojo", tik aktoriai ir režisieriai, ir dailininkai, ir scenos darbininkai.

Ir dar kai kas:  tikrieji šio teatrinio Rojaus šešėliai, nesumaterialėję iki citatos apibrėžtumo... Delnų pliaukštelėjimuose iš užkulisių paskendusi Ofelija, Dezdemona po paskutiniojo šokio, Olga, Maša ir Irina ir visi kiti Rojaus verti Eimunto Nekrošiaus teatro personažai. Balti marškiniai, plaštakos, kojų pėdos. „Hamleto" migla. „Otelo" jūra, kurios liko tik užuomina taurėse, kurias pildo muziejaus sargas, stalo-altorėlio prižiūrėtojas, žemiškųjų reikalų surinkėjas ir pakuotojas, čiurlioniškai susivėlęs muziejinių šlepečių dalintojas (Audronis Rūkas).

Jūros, tos visagalybės, pavertusios ketvirtąją sieną begaline horizontalia plokštuma ir išnešusios sceninį pasaulį su jo butaforine siela į amžinuosius matmenis, čia tikrai nėra (nors ją ir bando prisišaukti, prisitraukti, virvėmis prišvartuoti). Ji nunyko, perdžiūvo balutėmis, susiraukšlėjo tarp senos knygos lapų, virto dulkėmis. Kartu su visais, kurie jos akivaizdoje gyvavo. Liko aidai. Prisiminimų muzika.

Muzika, garsas, jo stichija čia yra materialiausia už viską - sceninį aktorių kūniškumą, žodį, daiktus ir t.t. Ji kalba ir pasako daugiausiai. Ji pavojinga, nuveda nuo sceninio „Rojaus" pasaulio į šiuo atveju žymiai raiškesnius, netgi geriau matomus pasaulius (ypač kai skamba Čiurlionis su neišvengiamomis vaizdinėmis konotacijomis į jo bokštus, angelus, spindulius, iliuzinę, bet gerokai tikresnę už teatrinę butaforiją meninę visatą).

Ir toje stichijoje, tarp virvių-stygų, finale skęsta Dantė su Beatriče. Grimasų iškreiptais veidais. „...ir dingo mana dvasia vaizduotės sūkury".

 

We're just two lost souls swimming in a fish bowl, year after year, Running over the same old ground. What have you found? The same old fears.

 

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2015 m. gruodžio 12 d. 00:37 / Nerijus

Kodėl gruodžio 10 neįvyko spektaklis?

2013 m. gegužės 31 d. 09:20 / Rasa

Aukštos prabos spektaklis. Kūrybiškumo gelmė ne tik aktoriams, bet ir žiūrovams. Padėka maestro Nekrošiui už tikrojo dvasingumo pamoką. Gal "greito maisto" mėgėjui ir sunkokas, bet tobulėjimo laiptai kiekvienam visada atviri. Tie, kurie vertina tikrus dalykus, manau, nenusivils.

2013 m. balandžio 29 d. 09:47 / Inga

Deja, tai pats silpniausias Maestro Nekrošiaus spektaklis. Jei nežinotum, kas režisierius, galima manyti, kad tai studento etiudas tema "ala Nekrošius"...Ir aktrorių sugebėjimų nereikia: galėjo suvaidinti bet kurio I-o kurso studentai. Gal būt Maestro "spaudė" terminai ir įsipareigojimai bent "kažką" išmesti išalkusiai miniai? Bet "Nieko" būtų geriau nei "Nusivylimas"...Linkiu gerų ir subrandintų ateities spektaklių, gerb.Maestro. Net Teatro Dievai kartais klysta :)

daugiau