Dea Loher. KLAROS SANTYKIAI (Kauno dramos teatro gastrolės)

Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pieslytė

Režisierius – Rolandas Atkočiūnas 

Scenografijos ir kostiumų dailininkas – Artūras Šimonis

Choreografas – Mantas Stabačinskas

Vaidina: Gabrielė Aničaitė, Daiva Rudokaitė, Inesa Paliulytė, Inga Mikutavičiūtė, Sigitas Šidlauskas, Andrius Gaučas, Ričardas Vitkaitis, Henrikas Savickis, Neringa Nekrašiūtė, Mindaugas Jankauskas, Antanas Kurklietis, Raimonda Šukytė.  

Vokiečių dramaturgės Dea Loher vardas gerai žinomas Nacionalinio Kauno dramos teatro publikai. Šio teatro scenoje režisierius G. Varnas pastatė dvi autorės pjeses: „Nekalti“ (2005) bei „Ruzvelto aikštė“ (2007). Beje, savo pažintį su Dea Loher jis pradėjo nuo „Klaros santykių“ – šią pjesę pristatydamas Latvijos teatro publikai 2004 m. 

Kas ta Klara? Klara puikiai žino, ko ji nenori. Ji daugiau nebenori rašyti naudojimo instrukcijų lygintuvams ir kitiems prietaisams, dar labiau ji nenori įsitraukti į socialinės pagalbos tinklą. Jai reikia atsakymų į klausimus: „Kur aš esu? Kas aš esu? Ko aš siekiu? Ir galiausiai: Ką daryti?“

Ji siekia surasti savo didįjį uždavinį, kuris pateisintų jos būtį. Beieškodama gyvenimo pilnatvės ji susiduria su įvairiausiomis ilgesio ir potroškių formomis, bet dažniausiai jai tenka būti tik projekcija kitų žmonių norams išpildyti. Tie žmonės – tai jos tvarkingoji sesuo Irena, atrandanti savo homoseksualius polinkius, svainis Gotfrydas, smulkus banko tarnautojas, tampantis banko plėšiku ir norintis su ja pasprukti į Afriką, gydytojas, kuris ima jai kraują ir pradeda priekabiauti, anksti į pensiją išėjusi biologijos mokytoja Elizabetė, kuri pavyduliauja savo mylimajam, sendaikčių prekeivis Tomas, kuris vis dėlto nenori jos vesti, ir bevardis kinas, kurio rytietiški suktinukai iš tiesų slepia eilėraštį. Tačiau nė vienas iš jų neketina duoti Klarai užduoties, užpildančios jos egzistenciją, ir padėti surasti jai vietą gyvenime.

(Leidyklos „Verlag der Autoren“ programos ištrauka)

„ Ši pjesė – tam tikra ligos istorija. Šiuo atveju įdomūs ne patys dialogai, o žmonės, kurie juos sako ir priežastys, kodėl tą sako. Aktoriai neturėtų susitapatinti su personažais. Tai tam tikros kaukės. Noriu, kad spektaklyje vyrautų Roy‘aus Anderssono filmų nuotaika –  šiek tiek siurrealizmo,“ – kalba spektaklio režisierius Rolandas Atkočiūnas.

„Mane labiausiai domina paprasti, vadinkime, normalūs žmonės, kurie dėl nelaimingo atsitikimo, kaip, pavyzdžiui, avarija patenka į sudėtingą situaciją. „Klaros santykiuose“ persipina socialinė drama ir poetinė vizija. Viena vertus, tai lyg psichologinio pobūdžio tyrimas, kitą vertus – humoru persmelktas mūsų visuomenės portretas. Visi šie elementai sudaro šiuolaikinį moralės paveikslą – drama apeliuoja į žiūrovų jausmus ir skatina kritinį mąstymą“, –  savo veikalą pristato dramaturgė Dea Loher.