Dovilė Zavedskaitė. ORFEO. MIESTO ŠVIESOS Premjera

Apie

Režisierius Naubertas Jasinskas ir dramaturgė Dovilė Zavedskaitė: „Orfėjo ir Euridikės mitas, Švedijos didžėjaus Avicii istorija ir mūsų pačių patirtys atvedė prie nejudrumo temos. Kūrybos procesą įsuko suvokimas, jog dauguma mūsų yra užsikirtę, lyg skleistume ne dinamišką, judrų garsą, bet nuolatos pasikartojantį motyvą. Pradėjome analizuoti, kodėl nesugebame pajudėti iš vietos, kad padėtume sau. Todėl spektaklyje daug mėginimo stebėti, pastebėti save, atsisukti, pasiimti save iš ten, kur baisu.

Pagrindinis nejudrumo šaltinis spektaklyje – negebėjimas susitaikyti su kito mirtimi, už kurią jautiesi atsakingas. Veiksmui kurti naudojame kognityvinės psichologijos metodą – prisiminimų perrašymą, kurį transformuojame, verčiame į siurrealistinę teatro kalbą. Visas spektaklis – fragmentiška, sapniška kelionė po Euridikės minties žemėlapius, bandant suvokti Orfėjo jausenas ir perdirbti kamuojantį nerimą dėl to, kas įvyko.

„Orfeo. Miesto šviesos“ balansuojama tarp mėginimo pasikalbėti ir supratimo, kad pokalbis niekada neįvyks. Mito šešėlis pildomas šiandieninio žmogaus savidestrukcija ir vieno iš talentingiausių šių laikų didžėjaus dokumentiniais pasakojimais paremtomis būsenomis.

 

Šis spektaklis yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro įgyvendinamos Jaunųjų kūrėjų programos dalis. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas Naubertas Jasinskas (režisūros mokėsi pas Joną Vaitkų ir Yaną Ross) konkurso komisijai pateikė idėją apie šiuolaikiškai interpretuotą Orfėjo mitą, atskleidžiant šiandienos jaunimo tragediją. Naubertas tapo vienu iš trijų šio konkurso nugalėtojų. Žiūrovai jo sumanymą scenoje pamatys jau balandžio 25 d.


Spektaklio rėmėjas:


Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Naubertas JASINSKAS
  • Dramaturgė — Dovilė ZAVEDSKAITĖ
  • Dailininkė — Lina ŽIDONYTĖ
  • Kompozitorius — Diopo NDUGU
  • Choreografė — Airida GUDAITĖ
  • Vaizdo projekcijų autorius — Kornelijus JAROŠEVIČIUS
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Režisieriaus asistentė — Regina GARUOLYTĖ

Vaidina

Recenzijos

Spektaklyje – amžinybės atodūsio burbulai // Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, „Kauno diena“, 2019-06-01

Spektaklyje – amžinybės atodūsio burbulai 

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, „Kauno diena“, 2019-06-01

 

 

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatytas debiutinis režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklis "Orfeo. Miesto šviesos". Spektaklyje susitinka ir naują realybę kuria jau pažįstami ir artimi pasauliai – dramaturgės Dovilės Zavedskaitės realistiškai poetinių tekstų estetika, nemirtingasis Orfėjo mitas, Švedijos didžėjaus Avicii tragedija, šiuolaikinio jauno žmogaus nelaimingumo pojūtis ir puikiai pažįstamų skirtingų kartų aktorių aura.

Temos aktualumas

Visais laikais žmogus stengiasi pabėgti nuo destruktyvių būsenų, ypač egzistencinės tuštumos pojūčio. Apie šį niekaip nesunaikinamą jausmą rašyta ir kalbėta moksline ir menine kalba apsčiai. Tai yra tai, ko nei mokslas, nei technologijos, nei religija, nei dar kas nors kitas pakeisti negali.

Kinas, internetas, kompiuteriai, išmanieji telefonai, visa kita buitį palengvinanti technika lyg ir turėtų leisti pabėgti nuo apatija ir beprasmybe permirkusios kasdienybės. Tačiau šiandienos žmogaus būtyje ji kaip niekada įsigalėjusi. Vis dažniau pasiglemžianti gyvybę net tų, kurie, regis, turi viską. Ar, kitaip tariant, tą laimę, kurios nuo gimimo esame motyvuojami siekti – šlovės, pripažinimo ir materialinės gerovės. Ar šiandien vis dar prasminga tai skiepyti jaunam žmogui? Juk, kaip rodo reali patirtis, kuo toliau, tuo mažiau šis laimės receptas pasiteisina.

Ar evoliucionuojanti žmonija neturėtų koreguoti ir esminių gyvenimo tikslų? Bet kuo gi būtų galima pakeisti šią iš tėvų, senelių ir protėvių paveldėtą pasaulėžiūrą?

"Orfeo. Miesto šviesos" kelia šiuos ir panašius šiandien aktualius, bet dar mažai tyrinėjamus ir diskutuojamus klausimus. Ieškodamas atsakymų scenoje, N.Jasinskas egzistencinę tuštumą išgyvenančių šių dienų jaunų žmonių būties fragmentuose įspaudžia amžinybės pėdsakus. Antikinė mitologija čia veikia tarsi ne visai draugiškas praeivis. Neprašytai užkalbinantis, kažką kritiško mestelėjantis ir nueinantis sau. Tarsi atsitiktinė smulkmena, bet jos pamiršti negali, ji išryškina kažkokią dėmę tavo sieloje, kurios nuplauti neįstengi. Spektakliui nereikia vien tavo stebinčios ir lyginančios akies, jam labiau reikia tavo emocijų, "čia ir dabar" principu grįsto buvimo.

Sapniška spektaklio atmosfera panašėja į išmaniųjų telefonų siūlomą virtualiąją realybę. Fragmentas keičia fragmentą. Vieno turinio nuotrupos jungiasi su kitų istorijų atspindžiais. Beprasmybės jausmą greitai keičia euforija ir atvirkščiai. Puikiai pažįstama būsena. Spektaklį kūrėjai skiria jaunimui, tačiau jis aktualus ir suprantamas turėtų būti ir jei tau jau senokai ne dvidešimt. Užtenka to, kad gyveni mieste, domiesi ir naudojiesi įvairiomis naujomis idėjomis ir nebijai būti savimi.

Pojūčių slogutis

Pagrindiniai veikėjai – iš pažiūros eilinė jauna pora, išgyvenanti įprastus asmenybės virsmo etapus. Tačiau pro jų žemišką kasdienybę praeina amžinybė, suteikianti jiems galimybę pamatyti savo likimus belaikėje zonoje. Amžinybė atsidūsta, o jos atodūsis išsprogsta daugybe burbulų. Dailininkės Linos Židonytės kurtoje scenografijoje jie tampa matomi. Scenoje įrengtame baseine vietoje vandens plūduriuoja balti plastmasiniai kamuoliai. Į juos vis maloniai arba destruktyviai panyra mitiniais veikėjais virtę jaunuoliai – aktoriaus Mato Dirginčiaus Orfėjas ir Kamilės Lebedytės Euridikė.

Sugrįžus po spektaklio į sostinės gatvių rutiną, vis netikėtai pasigirsta kamuolių ir aktorių kūnų trinties sukeltas šiugždesys. Meluotum sakydamas, kad jis yra malonus ar veda viltį ir ramybę teikiančiu keliu. Ne. Jis lyg aidas nuaidi tavo tamsiausiuose vidinės tvirtovės kampuose, juos apšviesdamas, leisdamas pamatyti tai, ko bijai labiausiai. Vilties nebejauti. Tik gilų liūdesį ir stiprią neišvengiamybės nuojautą.

Spektaklis kartu primena šiandien populiarius mokslinės fantastikos filmus, kai kosmonautai, nuskridę į kitą planetą, susiduria su juos sunaikinti siekiančia neįprastų formų kosmine gyvybe. Stebinančiai intelektualia, išgyvenančia net minus 100 temperatūroje, bet šlykščia, pasibaisėtina, absoliučiai svetima viskam, kas yra žmogiška. Panašią esybę spektaklyje įsileidžia ir N.Jasinskas. Nematomą, bet ryjančią žmogų iš vidaus, žudančią tuos jausmus, kurie žmogui yra gyvybiškai būtini. Tą liūdesio jausmą, kuris pražudė ir garsų švedų didžėjų Avicii. Timas Berglingas (Avicii) nusižudė prieš metus, būdamas 28-erių. Kaip liudija artimieji, priežastis slypi jo nenumaldomoje gyvenimo prasmės ir laimės paieškoje.

Emocijos – ne vien scenoje

Spektaklyje liūdesys į dialogą sujungia visų M.Dirginčiaus ir K.Lebedytės kuriamų tapatybių – Orfėjo ir Euridikės, Avicii ir jo merginos bei, ko gero, pačių aktorių – fragmentus. Režisierius neapsiriboja įprasto liūdesio materializavimu scenoje, jis šiam jausmui suteikia tosios kosminės svetimybės ir neišvengiamybės atspalvį. Čia jis nėra vien natūralus jausmas, kaip kad pasakoja šiandieniniai psichologai, jis yra būtent kažkas nenatūraliai destruktyvaus.

Liūdesys, it kiekvieno mūsų viduje lengvai galintis apsigyventi ateivis, tapęs pagrindine spektaklio ašimi, nukreipia dėmesį nuo spektaklio esminio trūkumo, kuriuo tampa tas pats virtualiai realybei būdingas fragmentiškumas. Spektaklį žiūrėti įdomu, jo siužetas nenuspėjamas ir nedvelkia tradiciniu teatru, tačiau skirtingų turinių fragmentai kartais jungiasi painiai ir ne visai įtikinamai. Retsykiais per greitai peršokama nuo vienos minties prie kitos, kai dar norisi pabūti su pirmąja, labiau ją išjausti, o staiga prasideda nauja scena ir viskas tarsi pasimeta, sumenksta.

Spektaklį reikėtų žiūrėti atmetant logika grįstą prasmės konstrukciją. Nesitikėti to, ko tikiesi atėjęs į kurį nors dramaturgijos klasikos pastatymą. Spektakliui nereikia vien tavo stebinčios ir lyginančios akies, jam labiau reikia tavo emocijų, "čia ir dabar" principu grįsto buvimo. Iš įvairių siužetinių atplaišų yra susidedanti ir šiuolaikinio žmogaus kasdienybė. Lyg atskiros scenos, minutės ir valandos, skirtingos veiklos jungiasi tarpusavyje sukurdamos visumą – dieną, kuriai pasibaigus, labiausiai prisimeni dominavusią emocinę būseną. Labai panašus pojūtis aplanko ir spektaklyje.

Laužant rėmus

Tiek D.Zvedskaitės draminiame tekste, tiek N.Jasinsko režisūrinėje idėjoje nėra vietos tam, kas nebūtų realu, kas nebūtų įmanoma. Abu kūrėjai scenoje leidžia šių dienų žmogui būti savimi. Ir tai yra vienas esminių spektaklio privalumų, įtikinančių greitai užmiršti tai, kas gal ne visai buvo suprantama ir pagaulu. Čia veikėjai yra tokie, kokie yra. Tokie, kokie esame ir mes savo tvankiuose miestietiškuose pasauliuose. Tikrai ne visada mandagūs, gražūs ir užjaučiantys.

M.Dirginčiaus personažas stengiasi nepasimetinėti, nemeluoti sau ir kitiems, kad yra toks, kokio jo tikisi kiti. Ir beprasmybė nėra vien jo asmeninis reikalas. Jauni kūrėjai spektaklyje kalba apie šių dienų žmogaus problemas globaliu lygmeniu. Tai nėra Švedijos ar Lietuvos rūpestis, tai yra plačiai paplitusi nepagydoma sielos liga visame pasaulyje.

Spektaklyje vaidmenis kuria ir vyresnės kartos aktorės – Nelė Savičenko ir Vitalija Mockevičiūtė. Gana netikėta šias puikiai žinomas aktores matyti neįprastuose vaidmenyse. Nepramintais keliais einantis spektaklis reikalauja kitokio vaidmens kūrimo būdo. Jaunieji aktoriai puikiai jaučiasi scenoje ne tik vaidindami, bet ir kalbėdami judesių kalba. N.Savičenko ir V.Mockevičiūtė išlieka ištikimos įprastai vaidybai, ir tai ne visai pasiteisina.

Atpažįstama ir iš karto įtraukianti N.Savičenko charizma kuria griežtesnę, kritiškesnę, išminties ir patirties prisotintą vyresnės Euridikės versiją. Aktorės vaidyba netampa svetimkūniu. Ji vienodai organiškai įsilieja į abu pasaulius – spalvotai magišką antikinį pasaulį ir šių dienų realybę. V.Mockevičiūtei (Hermio ir psichoterapeutės vaidmuo) ne visada pavyksta pasiekti to paties. Aktorei būdinga vaidybos ironiškai realistinė stilistika kiek trukdo patikėti antikinio mito paslaptimi. Trukdo ieškoti išėjimo iš Hado ar vidinės mirties būsenos. Abiem atvejais šioms veikėjoms spektaklyje tarsi ankštoka, jos neturi pakankamai vietos atsiskleisti, virsdamos veikiau tam tikromis simbolinėmis koncepcijomis nei pilnakraujais personažais.

Spektaklyje trūkumų galima surasti, vis dėlto N.Jasinsko "Orfeo. Miesto šviesos" uždega ryškias liūdesio šviesas, leidžiančias susieti skirtingose realybėse egzistuojančių personažų likimus ir jų fone pamatyti išryškėjantį tavo paties siluetą. Režisierių ir dramaturgę norėtųsi pagirti už drąsą nebijoti savo žodžiais kalbėti apie savo kartą, jos pasaulėžiūrą ir savijautą. Kalbėti poetiškai atvirai, poetiškai natūraliai.

Ar spektaklis padeda spręsti kartos, kuriai niekas neįdomu, problemą? Tiesiogiai ne, nes beprasmybės pojūčio išspręsti, ko gero, neįmanoma. Tačiau jis pasiūlo galimybę pripažinti jos egzistavimą ir leistis į kelionę po pasąmonės užkaborius, pilnus savų ir svetimų prisiminimų, leidžiančių surasti atsakymo į klausimą, kodėl tai vyksta, užuominas. Ir tai jau yra labai daug.


Skaityti daugiau: https://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/spektaklyje-amzinybes-atodusio-burbulai-916340?fbclid=IwAR0sU8fZ0X6g5oFTVf5-J3KvmoPPcrlUgX65KHRq2-Hkcr1NNHM4KIe5vFU

Nevilties šviesa Orfeo languose // Ingrida Ragelskienė, „7 meno dienos“, Nr. 19 (1298), 2019-05-10

Nevilties šviesa Orfeo languose 

Ingrida Ragelskienė, „7 meno dienos“, Nr. 19 (1298), 2019-05-10

 

 

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 25 d. įvykusi režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“ premjera man, ko gero, yra tik pretekstas dar kartą įdėmiai žvilgtelėti į šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos fenomeną. Pasitikrinkime, gal jau stojo šviesus, taikus, derlus metas, sutaikęs gyvenimišką kūrybos rutiną, kasdienes vienatvės valandas, šlifuojant savo meistrystės įgūdžius, su meniniu įkvėpimu, dvasiniu nušvitimu, ištinkančiu kūrybos palytėtuosius. Jei iš tokio tyrimo eliminuotume visus lietuviškus pastarųjų metų dramos kūrinius, sukurtus pagal principą: a) imu „Vikipedijos“ straipsnį ir perrašau jį dialogais, skambiai pavadindamas istorine drama; b) užrašau visus kūrybiniam bendradarbiavimui ir kitiems gausiems projektams vykstant iškankintus tekstus, fiksuojančius etiuduose aktorių suimprovizuotus pokalbius, ir pavadinu postmoderniu dramos diskursu; c) parašau vienintelę viso savo gyvenimo pjesę, kurios pagrindinis siužetinis variklis yra mano itin unikaliai komplikuoti santykiai su mama / tėčiu, žanro pavadinimą sugalvoti leisdamas žiūrovui, – liktų saujelė. Tų savitų naujosios lietuvių dramaturgijos aukso smilčių, išgriebtų daug mačiusiu ir ilgai tarnavusiu lietuviško teatro graibštu.

 

Dramaturgė Dovilė Zavedskaitė lietuviško teatro kontekste reprezentuoja universalaus kūrėjo fenomeną, ko gero, lanksčiausiai prisitaikiusį prie konkurencingos, kartais toksiškos ir dar tik besikristalizuojančios jaunosios dramaturgų kartos. Galiausiai suradusi savo autentišką rašytojos balsą, iš karto atpažįstamą individualų braižą ir ją ypač jaudinančias temas, jauna dramaturgė savo tekstuose meistriškai išnaudoja magiškojo realizmo stilistikos instrumentus. Zavedskaitės dramų kalbinis talpumas, poetiškumas, originali ritmika kuria bauginančiai jaukius teatrinius namus naujajam lyriniam herojui, deklaruojančiam visišką nepasitikėjimą, nusivylimą šiuolaikiniu pasauliu, su savimi į sceną atsinešančiam tikrą, žiūrovui atpažįstamą dvasios nerimą, kuriamą pasitelkiant liūdesio, nuobodulio ir ilgesio natas. Tokią būseną taikliausiai apibūdinti galima citata iš pačios dramaturgės tekstų: „Vemia savo nelaimingus gyvenimus tiesiai į burną.“

 

Naujausio Zavedskaitės draminio teksto premjeroje man ypač įdomu buvo dalyvauti savotiškame šio naujo lyrinio herojaus gimimo vyksme. Šis XXI a. teatrinis herojus meistriškai veikia pasąmonės srauto kontekstuose – jo dialogams ir monologams nebereikia skyrybos ženklų ar ideologinės konfrontacijos su aplinka, jis pats yra skilęs į daugybę asmenybės salų, romiai ir neatšaukiamai skalaujamų nevilties vandenyno. Dramaturgės kūryboje vidinio kiekvieno personažo konflikto impulsai sceniniam veiksmui yra svarbesni už grupės veikėjų bandymus susikalbėti, o dar dažniau išrėkti, išrauti iš savęs, išeksponuoti savo nusivylimą artimiausiais žmonėmis ir aplinka.

 

Per pokalbį po spektaklio premjeros kūrybinė grupė akcentavo privalumą turėti visada kartu pasiryžusį būti dramaturgą. Taip, tekstas buvo kuriamas ir per repeticijas, ir jam akivaizdžiai didelės įtakos galėjo turėti dailininkės Linos Židonytės, šviesų dailininko Viliaus Vilučio ir vaizdo projekcijų autoriaus Kornelijaus Jaroševičiaus plėtojami meniniai sumanymai. Scenografė „Orfeo. Miesto šviesos“ herojus įrėmino sąlyginėje erdvėje, atgyjančioje, komunikuojančioje su žiūrovu tol, kol joje pulsuoja šviesų partitūra ir videoprojekcijos. Šioje triadoje įvykdavo efektingiausios jutiminius, taktilinius išgyvenimus retransliuojančios vaidybinės scenos. Personažų krytis į plastikinių kamuoliukų pripildytą baseiną, šokiu (choreografė Airida Gudaitė) įkūnyta fizinė ir dvasinė frustracija, bandant simuliuoti ir stimuliuoti seksualinę traukos tarp dviejų lyčių amplitudę, artėjant prie finalo baugiai išdidinama. Atrodo, spektaklio kūrėjai siekia išgauti veiksmą tiriančio, dirbtinai pritraukiančio ir sulėtinančio, bejausmio fotoobjektyvo efektą, leidžiantį išsaugoti scenoje konstruojamus užaštrintus, žiūrovą lytėjimo bendrininku verčiančius pojūčius.

 

Spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“ meniniame karkase yra daug gerų dedamųjų: dramaturgija, konceptualūs dailininkų sprendimai, aktoriai. Droviai, skrupulingai, su tikru pasimėgavimu savyje sprogstamąjį mišinį nešiojančios herojės: Hermis – aktorė Vitalija Mockevičiūtė ir antroji Euridikė – aktorė Nelė Savičenko. Moterų amžių išduota tik, ir visų pirma, rankos. Suknelė, sijonas su kišenėmis šią problemą išsprendžia akimirksniu ir sceninio turinio išalkusios herojės lyg katės, įkaitusios dirbtinės graikiškos saulės spinduliuose, gali slankioti scenos pakraščiais laukdamos savo eilės įsliuogti į dar vieną vangią mizansceną. Dievams grožiu prilygstantis Orfeo, aktorius Matas Dirginčius, ir Euridikė, aktorė Kamilė Lebedytė, pasineria į tekstą ir pasikalba arba pasimyli, arba pasmurtauja lyg ir apie vaikiną kamuojantį refliuksą, o iš tiesų apie tai, kodėl neįmanoma suvirškinti eilinės gyvenimo dozės. Kartais turint visas gerąsias dedamąsias unikaliam spektakliui sukurti galima nueiti lengviausiu režisūriniu keliu – iliustruojant dar vieną refliukso priepuolį pokalbiu apie jį fluorescencine šviesa nutviekstos plastikinės augalijos fone, tarp baltų, jau po pirmų scenų monotonija uždusinti grasinančių kamuoliukų. Vaikiškas baseinėlis – irgi savotiška diagnozė ateinančiai režisierių kartai.

 

Ką gi, Orfeo, ar mes jau pakeliui į / iš Hado, vedini savo prarastąja dvasia?

Aš esu Orfėjas // Ramunė Balevičiūtė, menufaktura.lt, 2019-04-29

Aš esu Orfėjas

Ramunė Balevičiūtė, menufaktura.lt, 2019-04-29

Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) Jaunųjų kūrėjų programoje pristatė premjerą, vertą įsilieti į teatro repertuarą ir galinčią tapti medžiaga edukaciniam projektui. Kalbu apie dramaturgės Dovilės Zavedskaitės ir režisieriaus Nauberto Jasinsko darbą „Orfeo. Miesto šviesos“. Spektaklio idėjos autorystė priklauso šiuo metu režisūros studijas magistrantūroje tęsiančiam Naubertui Jasinskui, tačiau kūrinyje justi ir kitų kūrėjų - dramaturgės, dailininkės Linos Židonytės (kuri šiaip jau studijuoja tame pačiame Yanos Ross kurse), choreografės Airidos Gudaitės, vaizdo projekcijų autoriaus Kornelijaus Jaroševičiaus ir, žinoma, aktorių - indėlis. Anksčiau nedirbę kartu, šie menininkai sėkmingai susitelkė, kad įgyvendintų meninę idėją, ir pasiekė išties puikaus susiklausymo.

Panašu, kad režisieriaus tikslas buvo ieškoti ne rakto konkrečiai literatūrinei medžiagai, o atsakymo į klausimą, kodėl šiandien palūžta jauni žmonės, regis, turintys viską. Ir kokią įtaką tai padaro kitų žmonių gyvenimams. Skelbiama, kad spektaklio kūrėjams atspirties tašku tapo švedų didžėjaus Avicii tragedija. Galima sakyti, kad ji iš tiesų įkūnija daugelio šių dienų jaunų žmonių pasimetimą ir bejėgystę. Ir neatsitiktinai tragiškasis šių dienų herojus sulygintas su Orfėjumi, o ne su, pavyzdžiui, Hamletu. Orfėjas nusivilia savimi, o ne pasauliu, su kuriuo iš esmės nesugeba užmegzti kontakto, nors nuolat yra apsuptas žmonių. Be to, Orfėjas yra menininkas, ir ne šiaip koks nepripažintas genijus, o šlovės ir dėmesio persisotinęs sėkmės numylėtinis. Tik mitinis Orfėjas kentėjo dėl dukart prarastos meilės, o šiuolaikinis - nežino, dėl ko kenčia. Ir mylėti savąją Euridikę jam nelabai sekasi (kaip ir Euridikei jį, beje). Veik neabejoju, kad ne vienas prie trisdešimtmečio artėjantis jaunas žmogus, nebūtinai menininkas, galėtų prisipažinti: „Aš esu Orfėjas“...

Orfėją vaidina pastaruoju metu vis labiau savo darbais dėmesį atkreipiantis jaunas aktorius Matas Dirginčius. Spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“ jis sukūrė tikrą „savo laiko herojų“ - tikslų ir atpažįstamą. Vaikiškai švelnūs aktoriaus veido bruožai kontrastuoja su jo vaidinamo personažo užgniaužtu, tačiau juntamu agresyvumu, dirglumu, į cinizmą peraugančia apatija. Apskritai jie abu su Kamilės Lebedytės Euridike, liguistai prisirišusia prie Orfėjo, atrodo kaip vaikai, kažkieno įmesti į nesvetingą suaugusiųjų pasaulį. Ir lyg gyventų pagal jiems svetimas suaugusiųjų pasaulio instrukcijas. Vakarienės, pasilinksminimai, seksas - viskas netikra. Dirbtinumo efektas vyrauja ir Linos Židonytės scenovaizdyje: dirbtinės gėlės vazonuose, plastmasiniai kamuoliukai džakuzi vonioje, atstojančioje baseiną.

Orfėjas jaunųjų kūrėjų spektaklyje - vienas, Euridikės - dvi. Stebint „Orfeo. Miesto šviesos“, vis kildavo mintis, kaip dramaturgė ir režisierius derino savo požiūrio kampus. Vis dėlto spektaklyje, sakyčiau, nugali moteriškoji perspektyva. Tai lemia ir dramaturginė struktūra - kūrinyje veikia Euridikė po 40 metų, kuri nelyg Ingmaro Bergmano „Dvasiniuose reikaluose“ susitinka su savimi jauna mergina, - ir šį vaidmenį vaidinanti Nelė Savičenko, prikaustanti dėmesį kiekviena savo fraze, kiekvienu judesiu. Kita vertus, vyresniosios Euridikės monologai įneša į pjesę šiek tiek didaktikos ir dirbtinumo. Spektaklyje Euridikę II matome daugiausia psichoterapeutės, arba Hermio (vaidina aktorė Vitalija Mockevičiūtė), kabinete. Ten ji kalba apie žudančią apatiją viskam. Apie tai, kad visi kiti jos vyrai tebuvę pirmojo, Orfėjo, pakaitalas. Kadangi antrosios Euridikės, skirtingai nei pirmosios, nematome realiose jos gyvenimo situacijose, šie monologai skamba gana literatūriškai. Kad ir kaip būtų paradoksalu, nepadeda ir turtinga vaidybinė ir žmogiškoji aktorės Nelės Savičenko patirtis. Kitaip sakant, spektaklyje jai per maža vaidybinės medžiagos. Todėl scenoje ji atrodo gerokai praaugusi savo vaidinamą heroję ir kartais apima jausmas, kad matai jaunųjų aktorių mokytoją, o ne lygiavertę partnerę. Tačiau Savičenko atidumas ir sąžiningumas dirbant su jaunais žmonėmis negali nekelti pasigėrėjimo.

Klausimų kelia Hermio atlikėjos pasirinkimas. Spektaklyje šis personažas, vaidinamas į komiškumą linkstančios Vitalijos Mockevičiūtės, atrodo mažiau svarbus nei pjesėje. „Visos mes Euridikės“, - pašiepdama sako Mockevičiūtės Psichoterapeutė, ir publika juokiasi. Galbūt režisierius Orfėjo ir Euridikės dramą norėjo atskiesti komišku žvilgsniu, tačiau taip prarado galimybę atskleisti sudėtingą dar vieno vienišo žmogaus pasaulį.

Ši Dovilės Zavedskaitės pjesė, kaip ir kiti jos kūriniai, labai poetiška. Režisierius Naubertas Jasinskas, padedamas projekcijų autoriaus Kornelijaus Jaroševičiaus ir kompozitoriaus Gintaro Sodeikos, šįkart pasivadinusio Diopo Ndugu, šią žodžiuose slypinčią poeziją transformavo į ekrane rodomus vaizdus ir garsus. Ir, žinoma, į finalinį gaivališką Orfėjo šokį. Visa tai galima suvokti kaip kūrėjų pastangas apmąstyti savo patirtį, ieškant analogijų mitiniuose pasakojimuose.

Apibendrinant galima pasakyti, kad scenoje atgyja pasaulis, pamatytas jauno žmogaus akimis, ir tai yra jo stiprybė. Vertinant iš estetinės pusės, šis jaunųjų darbas ne tik nedaro gėdos LNDT, bet ir parodo, kad jaunieji lietuvių menininkai, jausdami šiuolaikinio teatro pulsą, ne kopijuoja tam tikrą scenos kalbą, bet ja naudojasi tam, kad pasakytų, ką galvoja apie šiandienos pasaulį.

 

Interviu

Apie Orfėją, Avicci ir kartą, kuriai niekas neįdomu // Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2019-04-19

 

Apie Orfėją, Avicci ir kartą, kuriai niekas neįdomu

Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2019-04-19

Režisierius Naubertas Jasinskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Artėjant Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjerai – Dovilės Zavedskaitės „Orfeo. Miesto šviesos“, Daiva Šabasevičienė kalbasi su spektaklio režisieriumi NAUBERTU JASINSKU.

Tai yra jūsų debiutas, tad būtų įdomu sužinoti, kur prasideda jūsų režisūros šaknys.

Į režisūros mokslus stojau iš karto po mokyklos. Reikėtų prisipažinti, kad sąmoningai teatrą atradau labai vėlai, praktiškai likus porai metų iki stojamųjų. Esu šiaulietis, tad spektaklius žiūrėjau Šiauliuose, važiuodavome ir į Vilnių. Man daug kas patiko, bet daug ko ir nepriėmiau. Po truputį pradėjau domėtis pačia teatro prigimtimi. Devintoje klasėje pradėjau lankyti dramos studiją Šiauliuose ir supratau, kad noriu būti tame procese, bet neįsivaizduoju, kokias pareigas jame galėčiau eiti. Tapo aišku, kad tikrai nebūsiu aktoriumi, nes tai per daug sudėtinga. Dailininku taip pat negaliu būti, nes neturiu tam tinkamų duomenų, negaliu valdyti didelės erdvės. Ir tik paskutiniais metais supratau, kad teatre viską valdo režisierius. Toks yra tarytum nesąmoningas mano priartėjimas prie režisūros.

Stebėdamas gyvenimą, klausydamas muzikos, aš perveriu scenas, nejučia pradedu galvoti, kaip kitaip galėtų įvykti viena ar kita scena, koks galėtų būti jos vystymasis, kokia pabaiga. Kai supratau, kas yra režisierius ir kas vyksta jo galvoje, tapo aišku, kad stosiu į režisūrą. Apskritai man iki šiol labai patinka matematika, jos tikslumas. O scenoje, paradoksalu, aš labai mėgstu improvizaciją. Aišku, galutiniame taške aš mėgstu tikslumą, tačiau būtina gyvastis. To siekiu kompleksiškai, daug repetuodamas. „Orfeo. Miesto šviesos“ – pirmas mano rimtas darbas. Aš ieškau būdo išreikšti save.

Prisipažinsiu, visas rimtas knygas atradau labai vėlai – vienuoliktoje klasėje. Ir visa tai įvyko tik literatūros mokytojos Audronės Ganusauskienės dėka. Pamenu, kokį didelį įspūdį paliko Antanas Škėma: kaip jis mąsto, kaip rašo... Vėliau sekė ir kiti įdomūs lietuvių klasikai. Manau, kad tam tikras lūžis įvyko ir dėl natūralios brandos. Labai daug skirtingų įtakų, kurios ir lėmė režisūros pasirinkimą.

Neabejoju, kad pasąmoninę įtaką padarė ir kelionės su močiute į Rygos operos ir baleto teatrą. Nuo Šiaulių Ryga tiesiog arčiau nei Vilnius. Nuo pat mažumės, nuo kokių trejų ketverių metų močiutė mane veždavosi į Rygos teatrą. Kokius ketverius metus ji buvo nusipirkusi šio teatro abonementą. Nors nieko neatsimenu, nes buvau dar gana mažas, bet įsivaizduoju, kad tai man padarė nemažą įtaką. Atsimenu, kad opera man buvo labai neįdomu, bet baletas, tos judančios figūros... Nepamenu baleto pavadinimo, bet gerai prisimenu balerinas, vilkinčias geltonas sukneles. Tie audiniai kažkaip paslaptingai jungėsi, sklaidėsi... Išliko abstraktus, bet labai ryškus vaizdas.

Kaip atradote dramaturgę Dovilę Zavedskaitę?

Remiuosi mitu, kurį taip pat atradau dar būdamas mokykloje. Šalia Antano Škėmos, Sigito Parulskio dar buvo ir graikų mitai. Jie mane labai žavėjo. Lyg šio pasaulio, bet ir šalia... Pamenu, Muzikos ir teatro akademijoje taip pat bandžiau pagal juos kurti. Pirmuose kursuose dar nemokėjau valdyti žodžio, tad kūriau tam tikras impresijas, bet kai kas liko viduje. Ir kai Nacionalinis dramos teatras paskelbė viešą konkursą, supratau, kad nenoriu rinktis jokios konkrečios pjesės.

Juk įsigilinęs pastebi, kad daugumą pjesių geriausi pasaulio dramaturgai rašė dažnai besiremdami konkrečiais teatrais ar net aktoriais, vieta. Todėl skaitant galima pajusti tam tikrą properšą. Mano mintis tokia ir buvo: ką galima parašyti per gan trumpą laiką? Koks gali būti tas nedidelės apimties kūrinys, skirtas Nacionaliniam dramos teatrui ir konkretiems jo žmonėms? Aš rėmiausi mitu. Tapo svarbu jį įprasminti šios dienos akimis. Kaip mes galime jį įvertinti? Su šia idėja ir atėjau į teatrą, ir laimėjau konkursą.

Iš pradžių ieškojau dramaturgo. Visi supranta, kad Lietuvoje – didelė šiuolaikinių dramaturgų problema. Tiek ir žinau: Marius Ivaškevičius, Sigitas Parulskis, Herkus Kunčius, Gabrielė Labanauskaitė. O kas tie jauni? Jų tiesiog nėra. Kažkas yra praleista, aš dar neatkapsčiau, kas? Kai per įvairius apmąstymus išniro Zavedskaitės pavardė, jai pasiūliau ilgai telefonu nediskutuoti, o susitikti ir pasikalbėti, kad suprastume, ar įmanomas dialogas apskritai. Taip dramaturgei pristačiau savo idėją, kuri, natūralu, vėliau evoliucionavo. Galvodamas apie pradžią ir dabartį supranti, kad tai absoliučiai skirtingi tekstai.

O kokia buvo pagrindinė mintis, privertusi atsigręžti į mitą?

Iš esmės pradėjau nuo tokios minties: aplink – daug jaunų žmonių, kurie labai nelaimingi, liūdni, neišsipildę, nors daro, kuria, kad tai įvyktų. Aš galvoju: kur slypi viso to paradoksas? Kur yra tas užstrigimas? Šalia visa to kaip mintis ėjo mitas, ir aš atradau paralelę. Ne tiek logiškai, kiek emocionaliai visa susijungė: ėjimas į Hadą, bandymas kažką pakeisti, negalėjimas kažko pakeisti, nesuvokimas, kodėl Orfėjas to nepadarė... Tai yra ir labai didelė ego tema. Man ši mintis – paradoksas – leidžia atrakinti ir savaip interpretuoti pasirinktą mitą. Tam, aišku, reikėjo surasti formą, kaip tai pasakyti, kaip tai padaryti...

Naubertas Jasinskas. Julijos Kulevičiūtės nuotrauka


Pjesėje labai daug asociatyvių dalykų: ir orfėjiškas liūdesys, ir Hadas, ir garsusis švedų didžėjus Avicii, ir galų gale šmaikštumas... Visko labai daug, ima ryškėti šiuolaikinio gyvenimo psichologija. Kaip jungiamos šios būsenos?

Dirbant su visa spektaklio komanda, didžiausias uždavinys buvo sujungti graikų mitą, mano asmeninius pastebėjimus ir Avicii – dainiaus įvaizdžio istoriją. Aš nenoriu visų šių istorijų pasakoti atskirai. Man vis dar įdomu, kaip visų šitų skirtingų grupių sąryšį paversti vienu unikaliu sceniniu pasauliu, jungiančiu visus veikėjus. Kurdami spektaklį, mes rėmėmės dokumentika, tačiau jokių tiesioginių dokumentikos motyvų nenaudojame. Avicii dainas žino visi, tikrai visi, nes jis girdimas visur, tik niekas nežino, kad tai jis. O jo jau nebėra. Tai yra paradoksas – tam tikra prasme. Avicii man priminė orfėjišką kelionę.

Jis tikrai orfėjiškas: nors ir priklausė poppasauliui, jo prigimtis tarytum tam prieštaravo. Jis laikėsi autsaiderio pozicijos, tai buvo laisvas menininkas. Avicii gyvenime labai daug poetizmų. Šiuos du dainius sujungia muzika – juk Orfėjas pirmasis pradėjo giedoti hegzametru. Kokios siekiate formos, sujungdamas šiuos pasaulius?

Kol vyksta repeticijos, viskas dar labai smarkiai kinta, tad ir įvardyti visko nesinori. Šiuo metu man įdomu, kaip dramaturgija, kuri labai smarkiai kito, kaip visi dramaturgijos motyvai susijungia. Manau, kad liūdesys, kaip tema, daugiausia ir bus juntama.

Mes daug diskutavome ir dėl pavadinimo. Gal banaliai ir skambės, tačiau psichoterapijos seansas ir yra visą apglėbianti miesto ranka.

O kada ir dėl ko kito tekstas? Kokias režisūrinės dramaturgijos užduotis laikote pagrindinėmis?

Esminis atradimas įvyko tuomet, kai šiek tiek pakeitėme veikėjų pozicijas, kai medžiagą pradėjome atrakinti per kitą veikėją. Ir tai įvyko tik kantriai ieškant. Ir tuomet visi tekstai transformavosi. Svarbu buvo atrasti lęšį, per ką mes žiūrime. Visą statomą istoriją matau nuosekliai, nors pačios scenos nėra seklios.

Pats spektaklio naratyvas yra labai paprastas: vyksta psichoterapijos seansas, kuriame psichoterapeutė turi pacientę, kuri yra užstrigusi savo milžiniškoje nelaimėje ir kančioje. Visas spektaklis yra vienas didelis seansas, kurį mes žiūrovams ir papasakojame: kas tai per istorija, kodėl ji tokia, kokie tie veikėjai buvo ir kas čia tokio įvyko, kad ši pacientė yra taip ilgai įstrigusi viename įvykyje, kančioje ir savęs kaltinime.

Kokiu principu atrinkote savo kūrybinę komandą?

Man labai svarbūs jaunieji aktoriai – Kamilė Lebedytė ir Matas Dirginčius, su kuriais galime susikalbėti įvairiomis temomis, skirtingomis prieigomis ir būti drąsūs. Galime klysti ir palaikyti vienas kitą. Su šiais žmonėmis buvo svarbu ne pjesę kurti, o spektaklį.

O Nelė Savičenko ir Vitalija Mockevičiūtė yra mano simpatijos jau nuo labai seniai, tad buvo smalsu su jomis padirbėti. Su choreografe Airida Gudaite susidūriau dar studijuodamas bakalaurą. Man patinka tai, ką ji daro. Svarbu, kad spektaklį kuriame ne per žvyrą. Aš esu matęs procesų, kai dirbama per žvyrą, bet vis tiek dirbama.

Lina Židonytė yra mano kurso draugė. Ji nemažai dirbusi kine, reklamoje, pati studijuoja režisūrą, turi stiprų dailės pojūtį. Sąmoningai ją pakviečiau, nes suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Scenovaizdis abstraktus, jo sprendimą nebuvo lengva atrasti, tačiau, žinia, su jaunais scenografais taip pat Lietuvoje yra bėda. Vaizdo projekcijų autorių Kornelijų Jaroševičių pažinojau mažai, tačiau man patiko jo visi darbai. Imponavo ir tai, kad tie darbai labai skirtingi ir stilistiškai, ir savo masteliu. Visi pakviesti žmonės nėra atsitiktiniai, nepažinojau tik dramaturgės.

Man imponuoja tai, kad daug repetuojate. Nors visko teko matyti: kaip po ilgų kančių kartais ir nepasiseka. Džiaugiuosi ir dėl to, kad projektų gamybos laikais, kai visi staigiai susibėga, staigiai surepetuoja ir staigiai visa tai kažkur dingsta, jūs nuosekliai bandote sukurti spektaklį.

Aš nematau prasmės greitame darbe. Žinoma, niekas manęs neapsaugos nei nuo sėkmės, nei nuo pralaimėjimų. Man svarbu, kad vyktų visavertis darbas.

Įdomu paklausti apie jūsų kartą. Kokį pasaulį jūs matote, ką diagnozuojate? Jūsų karta ypač daug kalba apie ekologiją, dvasingumą, bet elgiatės keistai. Žmonės, išeidami iš tualeto, šviesos neužgesina, pro žmogų praeina kaip pro tuščią vietą, o dar dažniau – žvilgsniu sulindę į „mobiliaką“, tarytum gyvo žmogaus nebūtų. Aš tai priimu ne kaip chamizmą, bet kaip „zombių“ susiformavusią būseną. Kas tai yra? Tai kartais tampa svarbiau už visą teatrologiją, nes imi suprasti, kad tarp mūsų properša didėja. Jūsų karta gyvena keistame dramblio kaulo bokšte.

Ir aš tai pastebiu, ir su kolegomis apie tai pakalbame. Aš galiu būti tame, bet galiu būti ir su jumis, – ir aš suvokiu, kad tai yra tas pats momentas. Tam aš neturiu atsakymo. Aš galiu tik pasakyti labai paprastai: niekam niekas neįdomu. Neįsivaizduoju, kur viso to šaknys, tačiau stebėdamas savo ir jaunesnę kartas, aš pastebiu šį abejingumą. Mūsų spektaklyje Orfėjas sako: „Aš nežinau, kas su manimi vyksta. Aš nežinau, kodėl aš gyvenu šiame vėmalų ir festivalių gyvenime?“

Spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“ premjera LNDT Mažojoje salėje įvyks balandžio 25 ir 26 dienomis.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.