Filmas „Karo teatras“ (specialus VERSMĖS rodymas VDFF)

  • Režisierius

    - -

  • Trukmė

    1 val. 22 min.

  • Salė

    Kino centras „Skalvija“

  • Filmas rodomas Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF)

  • Pirkti bilietą

Apie

Šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“, kurį organizuoja Lietuvos nacionalinis dramos teatras, lapkritį vyks argentiniečių menininkės Lolos Arias pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaitymas, kurį režisuos kino režisierė Lina Lužytė. Ta proga bendradarbiaujant su Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu „Versmė“ jame pristato specialų seansą, atskleidžianti platesnį šios menininkės kūrybos kontekstą. Dokumentinis filmas „Karo teatras“ tęsia Lolos Arias spektaklio „Minų laukas“  temą apie Folklandų-Malvinų karo veteranus, iš teatro perkeldamas ją į kino kalbą.

Herojai: Lou Armour, David Jackson, Rubén Otero, Sukrim Rai, Gabriel Sagastume, Marcelo Vallejo
Režisierė: Lola Arias
Scenarijus: Lola Arias
Operatorius: Manuel Abramovich
Montažas: Anita Remón, Alejo Hoijman
Garsas: Sofía Straface (ASA)
Tyrimo konsultantai: Luz Algranti, Sofía Medici
Prodiuseriai: Gema Juárez Allen, Alejandra Grinschpun, Bettina Walter, Ingmar Trost, Pedro Saleh
Gamintojas: Gema Films
Koprodiuseriai: BWP, Sutor Kolonko, Sake Argentina, SWR-ARTE
Argentina, Ispanija , 2018, 82 min.

Filme „Karo teatras“ matome, kaip šeši Folklandų / Malvinų karo veteranai, buvę priešai mūšio lauke, susitinka filmavimo aikštelėje. Po karinio konflikto praėjus daugiau nei 35 metams, jie dalijasi karo prisiminimais ir atkuria realias karo mūšio situacijas keletą mėnesių trunkančio kūrybinio proceso metu.

Nors Folklandų / Malvinų karinis konfliktas truko vos 74 dienas – nuo 1982 m. balandžio 2 d. iki birželio 14 d., jo padariniai jaučiami ir šiandien. Kare pergalę šventė Didžioji Britanija, tačiau karo metu žuvo apie tūkstantį kariškių ir civilių gyventojų, o salų suvereniteto klausimas iki šiol neišspręstas.

 Viena vertus, šis filmas yra tarsi making off, atskleidžiantis, kaip meninis projektas, kuriame dalyvauja buvę karo priešai, tampa socialiniu eksperimentu. Žiūrovas per trumpą laiką kartu su filmo herojais patiria visą proceso eigą: nuo „aktorių“ atrankos, pirmųjų susitikimų ir pokalbių, iki prisiminimų inscenizavimo įvairiomis aplinkybėmis – baseine, statybų aikštelėje, karo pratybose, taip pat susidūrimo su skirtingais žmonėmis: mokiniais, psichologais, jaunais aktoriais. Įdomiausia, kad visos šios scenos filme yra ir absoliučiai autentiškos, ir tuo pat metu – dirbtinos, fikcinės. Retkarčiais atrodo, kad visa, ką matome ekrane, vyksta pirmą kartą, spontaniškai, o kartais, kad visa tai yra iki smulkiausių detalių apgalvota ir surepetuota.

 Filme dinamiškai ir su gero humoro prisilietimu balansuojama tarp realybės ir fikcijos, spontaniškumo ir vaidybos. Kaip kariškis prisiima aktoriaus vaidmenį, tiesiogiai susijusį su asmeniniais skaudžiais išgyvenimais, kaip karo patirtys tampa pasakojama istorija ir kaip apskritai galima atvaizduoti karą ir tai, kas lieka po jo?

 Apdovanojimai

 Tarptautinis Berlyno kino festivalis „Berlinale“ – Ekumeninės žiuri prizas, CICAE apdovanojimas („Forumo“ programa), 2018

 Lola Arias yra rašytoja, teatro režisierė, menininkė, atlikėja. Savo kūryboje teatro, literatūros, muzikos, kino bei vizualiųjų menų baruose ji dirba su skirtingomis bendruomenėmis: karo veteranais, buvusiais komunistais, bulgarų vaikais, prostitutėmis, gatvės muzikantais. Jos kūriniai paprastai kuria dialogą tarp realybės (dokumentikos) ir fikcijos.

 Nuo 2007 m. Arias kuria dokumentinio teatro srityje. Ryškiausiuose savo pastarojo meto teatro spektakliuose ji per asmenines istorijas gilinasi į politinį ir socialinį kontekstą: 6 autentiškomis biografijomis paremtame spektaklyje „Gyvenimas po“ (Mi vida después, 2009) aktoriai atkuria savo tėvų jaunystę Argentinoje diktatūros metais; „Priešas viduje“ (That Enemy Within, 2010) – spektaklis apie tapatybę, sukurtas bendradarbiaujant su identiškais dvyniais; „Metai, kai aš gimiau“ (The Year I Was Born, 2012) paremtas Pinočeto valdymo laikais gimusių žmonių biografinėmis istorijomis, o „Melancholija ir demonstracijos“ (Melancolía y Manifestaciones, 2012) – vienas asmeniškiausių kūrėjos darbų apie mamos depresiją (šiais metais lapkritį vyksiančio šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ programoje bus pristatytas šios pjesės skaitymas).

 Menininkė taip pat kuria filmus ir instaliacijas. Kartu su Stefanu Kaegi iš pasaulyje garsaus vokiečių teatro kolektyvo „Rimini Protokoll“ inicijavo ir dalyvavo keliuose urbanistinės intervencijos projektuose. Kartu su Ulises Conti kuria ir atlieka muziką. Yra išleidusi poezijos ir prozos knygų, taip pat pjesių. Jos darbai rodyti žymiausiose meno scenose ir festivaliuose tiek Argentinoje, tiek Europoje.

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.