Premjera – 1998 m. gegužės 1 d.

Iš rusų kalbos vertė Leonas Žurauskas

„Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai“

Filosofiškojo XIX a. rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvaras“, kurį pastatė režisierius Jonas Vaitkus, kupinas poetinių scenų ir nuostabiausių vaidmenų, tarp kurių pačiomis netikėčiausiomis spalvomis žėruoja apsimetėlio Fomos personažas – aitri varomoji spektaklio energija, apskritai būdinga visai Jono Vaitkaus kūrybai.

Režisierius tiksliai, it verdamas ant siūlo, sceninėmis detalėmis sujungia skirtingus vaizdus ir reikšmes. Nuotakos nuometu suvystomi žmogaus santykiai, žmonės pavirsta lervomis, lėlėmis, tampomomis už virvutės. Šviesesnei minčiai vietos neatsiranda – dvare kunkuliuoja baisūs jausmai ir gyvuliškos aistros.

Spalvingame reginyje didelį vaidmenį atlieka muzika, pratęsianti vieno ar kito veikėjo makabriškų minčių srautą. Dvidešimt dviejų personažų dialogai baigiasi visišku nesusikalbėjimu, tačiau gyvenimas tokia tikrove nesibaigia.

„Stepančikovo dvaras“ – ryškus, gyvas kūrinys, persmelktas tragedijos ne mažiau kaip ir garsieji Dostojevskio romanai. Jo realybė tokia aktyvi, kad beveik virsta sapnu. Sapne, kaip ir amžinybėje, Dostojevskio nuomone, viskas vyksta vienu metu, todėl Vaitkus kuria ekspresionistinį teatrą, kuriame ryškiai šviečia aktorių kūryba: jų dialogai tempo ir ritmo požiūriu suderintame spektaklyje taiklūs lyg apgalvotai stumdomi biliardo kamuoliai.

„Beveik kiekviename personaže Dostojevskis yra užgriebęs geluonį, kuris iš esmės lemia to personažo elgseną, būseną, kalbėjimą, charakterio savybes. Atrodo, kad pernelyg daug žodžių, bet viskas labai logiška, viskas stovi ant tam tikrų tipažų postamentų. Yra sėkla, iš kurios išdygusi visa ta Stepančikovo dvaro beprotybė. Dostojevskis – nepralenkiamas psichologas ir analitikas, gyvenimą jaučiantis visa savo esybe“, – sako režisierius Jonas Vaitkus.