Erzinanti J.Vaitkaus drąsa sakyti tiesą

Lukas Miknevičius, "Kauno diena", 2011-11-17

Po Jono Vaitkaus spektaklio „Visuomenės priešas“ premjeros Nacionaliniame dramos teatre Seimo narė Agnė Zuokienė dėkojo Dievui, kad šis kažkada apšvietė jai protą nesirinkti teatrologės specialybės. Esą būti teatrologe šalyje, kurioje statomi tokie siaubingi spektakliai, būtų nepakeliama kančia.

Išties verta Dievui už tai dėkoti, nes nepakeliama kančia būtų skaityti teatrologės A.Zuokienės parašytas recenzijas. J.Vaitkus sugadino genialią Henriko Ibseno pjesę, ir apskritai kas mums leido darkyti kitų tautų parašytus kūrinius? Šitaip negalima. Taip trumpai būtų galima papasakoti A.Zuokienės įspūdžius po spektaklio.

Galima, ponia Agne, galima. J.Vaitkus yra režisierius ir gali daryti ką tik nori tiek su H.Ibseno, tiek su Williamo Shakespeare'o, tiek su Mariaus Ivaškevičiaus ar bet kurio kito dramaturgo tekstais.

H.Ibseno „Visuomenės priešas“ J.Vaitkui tapo pretekstu kalbėti apie mūsų visuomenės skausmus, apie drąsą į akis sakyti nemalonią tiesą ir apie tai, kaip „suvienytoji tylioji dauguma“ atstumia ir pasmerkia savarankiškai mąstyti išdrįstantį žmogų.

Savotiškai juokinga, kad po premjeros J.Vaitkus atsidūrė pagrindinio pjesės veikėjo daktaro Stokmano, kuris pradėjęs rėžti visą tiesą tapo visuomenės atstumtuoju, kailyje. Dabar atsirado krūva veikėjų, kurie už tą pačią tiesą „visuomenės priešu“ norėtų paskelbti ir J.Vaitkų.

„Man svarbu, kad mane išgirstų“, – prieš premjerą kalbėjo režisierius. Akivaizdu, kad neišgirdo. Bent jau ne visi. Šviesinti protus. Tokį „Visuomenės priešo“ tikslą įvardijo J.Vaitkus ir Nacionalinio dramos teatro vadovas Martynas Budraitis ir pradėjo nuo pačių viršūnių – į spektaklio premjerą buvo sukviesta vadinamoji mūsų šalies politikos, verslo ir žiniasklaidos grietinėlė. Deja, paaiškėjo, kad nušviesinti kai kuriuos protus vargu ar beįmanoma.

Atsirado net tokių, kurie pasipiktinę formulavo neįsivaizduojamo kvailumo klausimą: „Jei J.Vaitkus taip gerai mato visuomenės skaudulius, tai kodėl pats neina į politiką, į valdžią ir jų neišgydo?“ Vienoje „recenzijoje“ režisierius buvo net apkaltintas priešrinkimine propaganda, nes, o siaube, apdergė liberalus ir atviru tekstu ragino juos išnaikinti.

Tokiems gali iki pamėlynavimo aiškinti, kad spektaklyje minimi liberalai yra ne konkreti politinė partija, o ta „suvienytoji tylioji dauguma“, „laisvieji piliečiai“, kurių laisvė mąstyti, ką tik nori, apsiriboja laisve mąstyti taip pat kaip kaimynas iš gretimos daugiabučio laiptinės.

„Visuomenės priešo“ kritikai apskritai kalbėjo apie ką tik nori, bet ne apie tai, ką jiems parodė J.Vaitkus, aktoriai, šviesios atminties scenografė Jūratė Paulėkaitė ir kiti spektaklio kūrėjai.

Pavyzdžiui, toks visų galų specialistas Andrius Užkalnis rašė, kad pagrindinis spektaklio veikėjas jo neįtikina, nes „yra egocentriškas nebrendyla be jokių refleksijos įgūdžių ir su skandalingai prasta socialine adaptacija“. Lygiai taip pat galima stebėtis: „Viešpatie, koks keistas tas Dostojevskio Raskolnikovas – tai jam senės gaila, tai negaila. Visiškai nesugeba apsispręsti.“ Pasirodo, supratimo, kad tarp realybės ir meninės tikrovės negalima dėti lygybės ženklo, neduoda nei gyvenimas senas kultūros tradicijas turinčiame Londone, nei darbas BBC. Kita vertus, ko gali reikalauti iš „recenzento“, kuris jau pirmoje rašinio pastraipoje prisipažįsta, kad teatro apskritai nemėgsta.

Visokie užkalniai, adomėnai ir zuokienės norėtų, kad teatre būtų rodoma tai, kas patinka jiems. Pageidautina, kad būtų gražu ir linksma.

Tačiau veidrodis rodo tik tą, kuris prieš jį stovi. Nieko kito, ponai, jame neišvysite. Užtat būtų į naudą pamąstyti apie tai, ką matote.

Jūratė ir Mefistofelio šypsena

Jūratė Visockaitė, "Literatūra ir menas", 2011-11-22

Mūsų teatro Statytojas Solnesas Jonas Vaitkus savo naujo spektaklio „Visuomenės priešas" raktinius žodžius iškėlė ant Vilniaus miesto stendų. Ryšulį panašių raktų gauname ir atėję į spektaklį, ir spektaklio metu. Tribūnas režisierius rodo plakatišką spektaklį, Henrikas Ibsenas skamba kaip revoliucinė agitka, o mes, susėdę aplink šitą cirko areną, tampame pilkąja dauguma, liaudimi, visuomene.

Bėda ta, kad fortissimo vykstantis spektaklis tai daugumai patinka, kad šiuo atveju suartėjimas su teatru tampa, sakyčiau, fiziniu, fiziologiniu, o ne dvasiniu procesu. Kadaise Kauno dramos scenoje aukštus saulės bokštus mėginęs statyti Solnesas eina atatupstas, su malonumu griauna ir šypsosi. Ar griauna profesionaliai?

Žiūrovai sėdi ir salėje, ir scenos gilumoje. Aktoriai savo darbui turi scenos ruožą, pagilintą nusileidžiančių grindų ir paaukštintą kopimo kablių ant šoninės sienos bei vaizdo ekrano (teatro kūrėjams - tai nuostabus dimensinis išradimas, kuris, deja, kaip tik suplokština sceną). Ir ten, ir ten sėdintis žiūrovas gali patirti genialų Jūratės Paulėkaitės scenografijos stopkadrą: prieblandoje į abi puses nuo scenos ir virš jos kabančio ekrano kyla identiški, vos vos žmonių figūromis mirguliuojantys amfiteatrai - ekranas pasąmonėje atstoja veidrodį - ir tuomet jautiesi žvelgiąs anapus, į save patį.

Fokusuojanti masuotės blaškomą dėmesį (ekrane sulėtėja net sunkūs norvegiški vandenys) yra ir kompozitorės Ramintos Šerkšnytės muzika, kuri ima viršų, kai per vakarienę susitinka ir susikerta du broliai Stokmanai.

Galbūt gerais, profesionaliais galima vadinti ir balaganiškus pagrindinių herojų vaidmenis, ypač tų artistų, kuriuos išugdė Klaipėda ir pasivogė Vilnius. Ieškodama ir nerasdama scenoje nė vieno, kaip dabar sakoma, 3D vaidmens, perverčiu Ibseno pjesę. Gal ji sudūlėjo (parašyta 1882 m.) ir ją reanimuoti galima tik šitaip intensyviai, sutirštintai komikuojant? Nieko panašaus, Ibsenas, taip sakant, tebesėdi savo garbingame dramos reformatoriaus krėsle, o jo parašyti vaidmenys įspūdingai skulptūriški, keliantys asociacijas su jo tėvynainio G. Vigelando kūriniais. Ir jokiu būdu - ne juokingi. Tačiau režisierius, nuolat ieškodamas kontakto su publika, akcentuoja pažeidžiamiausias (juokingiausias) Ibseno pjesės vietas, pvz., daktaro Stokmano (akt. Dainius Gavenonis) monologą apie plebėjus ir aristokratus, gatvinius šunelius ir pudelius ar kvietimą naikinti liberalų partijos vadus, - ir, žinoma, sulaukia iš salės suglumimo ir juoko. Laikas dabar yra plakatiškas ir negilus, - teigia spektaklio autoriai, - todėl kelkime transparantus, kad visi geriau matytų, išrėkime herojų tekstus, kad visi geriau girdėtų. Ir mes uoliai vykdome režisieriaus užduotį - tikrai taip, matome ir girdime! Tampame paklusnia dauguma, kuriai diriguoja režisierius.

Nors Ibsenas štai rašo: „Melas, kad tiesa yra ten, kur yra dauguma... Tokia tiesa netrunka tapti melu... Tiesos, pripažintos daugumos, panašios į pašvinkusią mėsą..."

Taigi tampu dauguma ir spektaklį priimu kaip akciją, kaip apgalvotą scenografės ir režisieriaus tandemą, per kurį ieškoma suartėjimo su žiūrovu, „kūniško buvimo kartu" (J. Paulėkaitė). Tuomet apmaudu, kad scenografės „gulbės giesme" tapo papolitizuotas, papipirintas farsas iš Ibseno. (Beje, spektaklyje įvyksta jaudinantis in memoriam Jūratei, tik kelias minutes trunkantis duetas, kuriame daktaro Stokmano žmona atsikelia nuo grindų ir basom kojom mėgina šokti adagio su savo motorizuotu sūnumi pagal C. Saint-Saenso muziką.)

Buvimo kartu išsiilgusiai scenografei ilgai teko dirbti vadinamajame režisūriniame teatre, kuris net aktorių kūnus ir jų emocijas nusavina ir paverčia daugiau ar mažiau tobulais instrumentais. Susitapatinimas, aktoriaus ir žiūrovo „vienas kūnas" tokiame teatre - retas įvykis. Manau, kad režisūrinis teatras užsiaugino aukštą ir storą „ketvirtąją sieną" nuo žiūrovų. Jau vis dažniau teatralams norisi ją sugriauti - negriūna, ir gana. (Turiu galvoje ieškantį, meninį teatrą, o ne teatrinį popsą, kuris sienų išvis neturi.)

Daugumai skaitytojų, kurie dar nematė „Visuomenės priešo", turbūt nereikėtų išduoti, kaip efektingai jis pasibaigia. Nacionalinio dramos teatro scenoje to dar nebuvo (vaikai, kuriuos kažkas protingesnis moko sudėti raides ir garsiai draugiškai slebizuoti - ak, ak, geriau nepriminkite, kur! - jau buvo).

Deja, vis dažniau atrodo, kad viskas jau buvo, kad mažai kas beliko, viskas išrodyta. Visi daiktai sunešti į sceną ir vėl išnešti iš jos... Visuomenės priešo paieškos tėra tuščias žaidimas. Ibseno apdainuotus aukštuosius Solneso bokštus ir gydančius Stokmano vandenis atrasi nebent danguje.

Jau metas, kito kelio nėra

Valdas Gedgaudas, "7 meno dienos", 2011-11-18

„... Taigi, kai nebelieka nieko - lieka pedagogika". Lavinimas. Saviugda. Savišvieta. Regis, tai byloja Henriko Ibseno pasažus interpretuojantis Jonas Vaitkus... "

Išsijungia masyvios, viso spektaklio metu raibuliavusios videoprojekcijos, avanscenos kairėje su dūmų kamuoliu, kurtinančiu trenksmu „išlūžta", išsprogsta numanomos Stokmanų svetainės sienos dalis (paskutinė a.a. Jūratės Paulėkaitės žinutė kolegoms ir žiūrovams), karnavaliniai mitingai baigiasi, prasideda grynas teatrinis pianissimo - makabriška „Visuomenės priešo" atomazga: Dainiaus Gavenonio vaidinamas daktaras Tomas Stokmanas su žvakide rankoje pusnuogis maklinėja po sceną sutemusiuose, minios nusiaubtuose savo namuose; jo duktė mokytoja Petra (Gabrielė Malinauskaitė) sugrįžta atleista iš darbo; vyresnysis daktaro brolis, miestelio valdytojas Peteris Stokmanas (Vytautas Anužis) praneša, kad daktaras nedelsiant atleidžiamas iš gydyklos gydytojo pareigų; daktaro uošvis, raugyklos savininkas, vietinis turtuolis Mortenas Kijilis (Juozas Budraitis) pareiškia, kad už dukros palikimui skirtus pinigus ką tik supirko nuvertėjusias gydyklos akcijas - ir dabar visa šeimos gerovė daktaro rankose; daktaro sūnūs Ijlifas (Dainius Jankauskas) ir Mortenas (Julius Paškevičius) sugrįžta iš pamokų su žinia, kad jiems bent keletą dienų būtų naudingiau nesirodyti mokykloje; laisvos ir nepriklausomos spaudos atstovai, „Liaudies šauklio" redaktorius Hovstadas (Paulius Tamolė), laikraščio bendradarbis Bilingas (Edgar Bechter) drauge su miestelio namų savininkų bendrijos pirmininku nuosaikiuoju šventakupriu Aslaksenu (Darius Meškauskas ir Rimantas Bagdzevičius) šantažuoja daktarą, neva jis sąmoningai paskleidė gandus apie užnuodytą, užterštą gydyklos vandenį, kad jo uošvis galėtų pigiai supirkti akcijas, ir siūlo būdus, kaip šį reikalą sutvarkyti („viešoji nuomonė - kintamas dydis"); laivo kapitonas Horsteris (Remigijus Bučius), žadėjęs daktarą su šeima išplukdyti į šiltesnius, saugesnius Naujojo pasaulio krantus, pareiškia, kad tai nebeįmanoma - po daktaro „išsišokimų" keičiasi jam laivą nuomojusio Urmininko (Ramutis Rimeikis) planai.

O ką veikia ištikimoji ponia Stokman (Viktorija Kuodytė), vis bandžiusi įpūsti sveiko proto savo vyrui, išmokyti jį gyventi šiame „partijų programų" arba, kitaip tariant, „maltos melo mėsos" prikimštame pasaulyje?.. Pirmo veiksmo viduryje kaip merkantiliška, prityrusi brolienė puola bučiuoti ranką miestelio valdytojui, vėliau, supratusi, kad „teisybės ištroškusiam" savo vyreliui sveiko proto įskiepyti neįstengs, - su „amputaciniu", spilbergišku, ant metalinių spyruokliuojančių kojūkų strykčiojančiu onirišku sūnaitėliu Mortenu sušoka mirštančios gulbės šokį skambant Camille\´o Saint-Saenso „Gulbės" fragmentui, o spektaklio pabaigoje su iš kažin kur susirinkusiais vaikučiais prie kairiajame scenos kampe stirksančio fortepijono ima solfedžiuoti. Tarytumei gerybinė auklė iš legendinių „Muzikos garsų".

Taigi, kai nebelieka nieko - lieka pedagogika. Lavinimas. Saviugda. Savišvieta. Regis, tai byloja Henriko Ibseno pasažus interpretuojantis Jonas Vaitkus.

Tiesa, pritūpęs tarp nudriskusių mažylių romus akiniuotas daktaro sūnus Ijlifas, prieš prasidedant finaliniam-choraliniam-dangiškam „Visuomenės priešo" solfedžio, sopulingai paklausia D. Gavenonio Stokmano: „O ką mes darysim, kai tapsim laisvi ir kilnūs?.." Klausimas totaliai bankrutavusiam protagonistui, tupinčiam absoliučioje desperacijoje, be abejo, provokacinis. Stokmano atsakymas - „pjausim tuos pilkuosius vilkus" - neįtikina. Tokia yra išvirkščioji Vaitkaus-Ibseno ištarmė. Tamsioji tiesos pusė. Kaip ta juoda polietileno plėvė, rūškanų apsaugininkų užtraukiama išilgai avanscenos.

Scenoje - atletiškas buitinis-psichologinis-antikinis balaganas: sveikatingi mauduoliai su baltais frotiniais chalatais ir susuktais rankšluosčiais ant galvų, čirškinamos dešrelės, trijų blizgių mergužėlių disco (ansamblio „Trylika" atlikėjos INdY, TiNA, DiNA), repo grupės „Contrast" lyderio E. Bechter stūgavimas, karuseliniai Jurgos Kalvaitytės špagatai, ritmizuotos skanduotės, karstymasis sienomis, ritualinis-letalinis alpinizmas.

Videoprojekcijoje - tolimų egzotiškų kraštų kurortų pakrantės su šiaudinėmis trobelėmis, povandeninėse melsvybėse nardantys rykliai, gatvės grindiniu plaukiantys neišsiųsti laiškai, tartum beverčiai bergždžiai pro šalį praplaukusio gyvenimo popiergaliai. Režisierius šiuosyk dirba be pustonių, ima jėga, prievartauja tarytum gerai išsiilsėjęs štangistas. Belieka atsipalaiduoti ir jausti malonumą.

Tokiame vizualinio beprotnamio fone skleidžiasi kraupi Ibseno-Vaitkaus parabolė: siautėja partijų, kontorų vergai - iškrypėliškas, kiaurai prapuvęs J. Budraičio ponios Stokman patėvis; egzaltuota, afektinė Stokmano dukra Petra; sklidini nuosaikaus sąmoningumo ir saikingo nuosaikumo savaip tyri ir švelnūs monstrai D. Meškausko ir R. Bagdzevičiaus (abu puikūs) Aslaksenai; nesėkmingai už neįgalaus teisuolio nutekėjusi „ofeliška" V. Kuodytės ponia Stokman; tvarkingai pasitempęs, uniformine lazda bemaskatuojantis vampyriškas vietinės reikšmės mafijozėlis viršininkėlis V. Anužio miestelio valdytojas; vilkšuniškas, briliantinu gerai suteptas „Liaudies šauklio" redaktorius Hovstadas; pagaliau D. Gavenonio Stokmanas - įmetėjęs papunis, tragiškasis kvailelis-jurgelis-meistrelis, iki trijų pirštų kombinacijos sukarikatūrintas naujųjų laikų Edipas („mes nugalėsim, kai tik bus sutaisytos mano kelnės!..").

Tai ne žmonės, tai plakatai, iškabos, transparantai, sergantys žvėrys, paliegę demonai, nukvėšę apsidraudėliški gladiatoriai dvigubu amfiteatru apjuostoje Nacionalinio dramos teatro didžiojoje scenoje.

Avinjono Popiežiaus rūmų kieme šitas spektaklis vaidinamas, ko gero, nebus - tai vietinei rinkai skirtas lokalus stipriai užnuodytas produktas, kuriame galima užuosti to, dar sezono pradžioje pažadėto „naujojo poveikio" pradus.

Na taip - J. Vaitkus tarsi šaltakraujiškas serijinis žudikas su gerai išgaląsta tragiškai didaktiška ir tragikomiškai idealistine H. Ibseno geležte kumštyje atsuka „veidrodį" į mus pačius. O vaizdelis nekoks: taip ir gyvenam, kasdien maitinami laisvos ir nepriklausomos spaudos - senos užkietėjusios prostitutės, apsigobusios tyros, nekaltos mergelės drapanom; valdomi grubių, brutalių kukurbezdalių, sumanių sutenerių - prezidentūrų, prezidentūrėlių, vyriausybių, seimų, savivaldybių, savivaldebilybėlių; kasryt ir kasvakar srebiame juodą užnuodytą vandenį, nes esame kompaktiškoji dauguma, mėšlinos biblinės kiaulės, nuo skardžio puolančios žemyn, seni ožiai jaunuolyne moralinio skorbuto pagadintais protiniais dantimis, mirštančio pasaulio griuvėsiai...

Nes tik šitaip ekonomiškai ir politiškai apsimoka, nes taip sutvarkyta „iš viršaus", nes esame praskolintos, bankrutuojančios, radioaktyvios „gydyklos", kuri vadinama Lietuvos Respublika, pacientai. Ir jokie išsišokėliai stokmanai čia nereikalingi. Tegul važiuoja, kur nori. Sienos seniai atviros.

Tai ką daryti?.. Ogi padainuokim, pasolfedžiuokim... Apkvailinti, suvargę ir nuskurdę. Ne taip, kaip 1988-aisiais ar 1989-aisiais su vėliavom ir paleliojimais, o po vieną arba mažomis grupelėmis: užgesinę šviesas, užsitraukę užuolaidas, atsukę dujas, prie žvakių, tylint trimitams ir būgnams. Jau metas. Kito kelio nėra.

Laisvas žmogus yra vienas

Rasa Vasinauskaitė, "7 meno dienos", 2011-11-18

Rašyti apie Jono Vaitkaus statytą „Visuomenės priešą" ir sunku, ir lengva. Sunku, nes tai paskutinis scenografės Jūratės Paulėkaitės darbas, kuriame nevalingai ieškai jos paslėptos žinios. Ir lengva, nes tai geriausias Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis per pastarąjį dešimtmetį.

Triukšmingai, net agresyviai pradėta LNDT reklamos akcija su pirmaisiais sezono spektakliais mažai turėjo ką bendra. Vaitkaus „Fundamentalistai", Yanos Ross „Chaosas", prisidėję prie šiuolaikinės suomių dramaturgijos pristatymo, labai skirtingi, o „Chaosas" vargu ar yra tas darbas, nuo kurio atsispyręs numanytum repertuarinį ir estetinį teatro lūžį. Tiesa, „Fundamentalistai" jau spėjo susilaukti ne tik teigiamų, bet ir diskusinių vertinimų, akcentuojant tiek meninį, tiek visuomeninį spektaklio aštrumą. Nors Vaitkui Juhos Jokelos tekstas nebuvo naujiena - savo kameriniams pastatymams režisierius dažnai renkasi aktyvaus disputo formą numanančią dramaturgiją, - „Fundamentalistai" įgijo savotiško manifestiškumo. Atsisakęs scenos ir dekoracijų, susodinęs žiūrovus prie „Versmės" baseinėlio, Vaitkus per dviejų žmonių santykių dramą supriešino tikėjimo, pareigos, meilės sampratas, visiškai diskredituodamas vienos tiesos - fundamentalizmo - idėją. Tuo tarpu „Chaosas", statytas pagal suomių dramaturgo Mikos Myllyaho pjesę, pasuko dabarties stereotipų su tokiais pat stereotipiškais gyvenimo personažais eksponavimo keliu, ir spektaklis slystelėjo kad ir vizualiai intriguojančio, bet iš esmės vartotojiško, neapsunkinančio teatro link.

Problemiškumas - vienas iš aktualiausių šiandienos lietuviško teatro uždavinių, jei, žinoma, teatras siekia išsikapstyti iš marginalinių paribių, kur jį nustūmė kitos meno ir kultūros formos, net žiniasklaida (pvz., meninio įvykio reikšmingumą vertindama pagal jame apsilankiusių pramogų ir valdžios atstovų skaičių, o kultūros naujienoms skirdama menką plotelį pramogų skiltyje). Juo labiau kad tokiuose paribiuose pastaraisiais metais atsidūrė valstybiniai teatrai ir valstybinės scenos, kurioms, norint susigrąžinti apleistas pozicijas, jau nebeužtenka įprastų scenos meno priemonių. Šiuo atveju kalbama ne apie videoprojekcijų ar kino panaudojimą, išplečiant sceninės ir veiksmo erdvės galimybes, ne apie naujas reklamos akcijas, kurios siekia išsiveržti iš bendro reklaminio srauto, o apie tokias teatrinės estetikos transformacijas, kurios keistų požiūrį į teatro reikšmę visuomenėje. Turiu galvoje aktyvų paties teatro buvimą kultūrinėje aplinkoje, jo sau ir žiūrovams keliamus reikalavimus, kurie, bent jau po šį sezoną matytų spektaklių - Rolando Atkočiūno „Hanana, kelkis ir eik" Panevėžio dramos teatre, Jono Jurašo „Apsivalymo" Kauno dramos teatre, juolab Vaitkaus „Visuomenės priešo" LNDT - nuteikia viltingai. Visų pirma šie darbai permąsto teatro, kaip institucijos, kuri ne tik neprivalo pataikauti savo žiūrovams, bet gali ir turi žadinti jų sąmoningumą, funkciją. Antra - šie darbai, aktualizuodami vieną ar kitą skaudžią mūsų laiko ir sociumo sritį, provokuoja kritinį, asmeninės pozicijos reikalaujantį jos vertinimą. Ar stebėtume natūralistinę, nepagražintą, dešimtmečius atgal nubloškiančią Hananos šeimos būtį, ar smelktumėmės į Alydės Trū kankinamą atmintį, ar dalyvautume dviem stovykloms, dviem požiūriams atstovaujančių brolių Stokmanų kovoje, esame įtraukti į diskusinę erdvę, kuri nepalieka abejingų.

Kultūros ir pramogų susiliejimas šiandien lemia ne tik kultūros degradaciją, bet ir neišvengiamą malonumų sudvasinimą", - dar 5-ajame XX a. dešimtmetyje teigė Maxas Horkheimeris ir Theodoras Adorno, kultūros pramonėje įžvelgdami melo, prisitaikymo, vartotojiškumo skatinimo ir kvailinimo mechanizmą, skirtą kultūros ir visuomenės sumasinimui. O pastaroji, įsukta į pa(si)tenkinimo inercijos konformizmą, neišvengiamai „gina ideologiją, paverčiančią ją vergais". Henrikas Ibsenas, rašydamas „Tautos priešą" 1882 m., palietė ir šią, atrodytų, tik mūsų laikams būdingą situaciją. Žiniasklaidos parsidavėliškumo ir manipuliavimo masėmis tema itin grakščiai įsijungia į pjesę persmelkusį masiškumo ir individualizmo konfliktą, kurį visa jėga spektaklyje išplėtoja Vaitkus. Pačioje spektaklio pradžioje, žiūrovams dar tik sėdantis į savo vietas, vyksta siautulingas kultūros ir pramogų susiliejimas, apdumiantis akis jau vien tuo, kad čia sunkiai atskirsi, kas yra tikras aktorius, o kas - pramogų pasaulio atstovas. Ši masinė šokių ir linksmybių įžanga - visuotinės gerovės išraiška - netruks atsukti savo tikrąją pusę, spektakliui baigiantis palikdama nuolaužų krūvą.

Pavadindamas spektaklį „Visuomenės priešu", Vaitkus turėjo galvoje pasikeitusią tautos sampratą - tai nebe tauta, o „sambūris", „mokesčių mokėtojai", kurie naikina viską, kas paliečia jų interesus ir pasikėsina į jų tariamą gerovę. Ibsenas, pavadinimui panaudojęs Romos teisės terminą, reiškiantį neteisinį asmens pasmerkimą ir jo sunaikinimą, kaip tik ir atveria tokio naikinimo mechanizmą. Daktaras Tomas Stokmanas, sėkmingai pradėjęs sveikatingumo gydyklos veiklą ir tikėjęs, kad ji atneš miesteliui gerovę, sužino, kad į gydyklą patenka nuodingos nuotėkos ir vienintelė išeitis apsaugoti žmones - ją uždaryti. Tuo tarpu jo brolis Peteris Stokmanas, miestelio valdytojas, policijos viršininkas ir net gydyklos valdybos pirmininkas, galvoja priešingai - uždarius gydyklą, kad klaida būtų išaisyta, miestelio gyventojams teks sumokėti tūkstančius, o tai reiškia - jokios gerovės. Svarbiausia, kad šis „pavojus" asmeniškai liečia ne tik kiekvieno kišenę, bet ir valdžios planus - atskleista klaida kirstų per jos autoritetą, ryšius, nulemtų rinkimų rezultatus. Juolab kad į šį „valdžios tinklą" įsivėlę visi didesni ar mažesni sraigteliai, pradedant laikraščio redaktoriumi ir baigiant spaustuvininku, kurie atstovauja vienai ar kitai partijai, gyventojų daugumai. Manipuliuodama grėsmingu šūkiu „Dauguma visada teisi", ši „visuomenė" ne tik nulinčiuoja daktarą Stokmaną per viešą susirinkimą ir balsavimą, bet ir paskelbia jį priešu, nuniokodama namus, jam ir jo šeimai užtrenkdama visas duris.

Vaitkaus spektaklis priartėja prie forumo teatro. Žiūrovai sėdi ne tik salėje, bet ir scenoje, spektaklio „visuomenė" išbarstyta tarp žiūrinčiųjų, kurie nevalingai tampa jos dalimi. Be to, scenoje sėdintiems žiūrovams salė tampa gyvu dekoracijos ir veiksmo elementu, o tie, kurie žiūri į sceną, permato ją kiaurai, horizonte įžvelgdami savo atspindį. Taip ne tik išklibinamas žiūrovų pasyvumas, veikėjams atsiduriant jų pusėje, tiesiogiai kreipiantis ir laukiant pritarimo; žiūrovai tampa prasminiu spektaklio akcentu - jie yra ta anonimiška ir tyli masė, kuria manipuliuoja triukšmingi atstovai, ir jie yra tie, kurių teismui pateikiama dviejų požiūrių konfrontacija. Neatsitiktinai virš vaidybos aikštelės kaip Damoklo kardas kabančiame ekrane per susirinkimą supriešinami čia pat filmuojamų abiejų pusių atstovų veidai. Trečias - neutralus kameros - žvilgsnis tarsi išplėšia šiuos veidus iš spektaklio konteksto ir suteikia jiems apibendrinamą reikšmę - jie virsta savotiškomis nesutaikomomis politikos ir žmoniškumo ikonomis. Ir kartu dar labiau pabrėžia tarp veikėjų atsiradusią neįveikiamą prarają. Išties tai, sakyčiau, vienas tikslingiausių kameros ir filmuoto vaizdo panaudojimo mūsų teatre būdų, kai vaizdas ne tik neiliustruoja draminio veiksmo, o sukuria naują ir dramaturginį, ir prasmės sluoksnį (šitai, manyčiau, ir videodailininko suomio Ville's Hyvöneno, kūrusio įsimintino „Vyšnių sodo" vaizdo projekcijas, ir jo padėjėjų Anetos Bublytės ir Eglės Eigirdaitės nuopelnas).

Prarajos, grėsmės, griūties situaciją akcentuoja ir spektaklio scenovaizdis. Ekranas, kuriame kartkartėmis tyvuliuoja juodas vanduo ar ima mirgėti nujaučiamos panikos kadrai, scenos grindys, kurios nusileisdamos sukuria mirtinai pavojingo kanalo-karsto aliuziją, pagaliau tiesiogine žodžio prasme išvirstanti scenos siena - tai ne vien vaizdinės priemonės, veikiančios kaip potekstė ar metafora ir skirtos sustiprinti pasirinktos spektaklio estetikos, balansuojančios tarp teatriškumo ir tikroviškumo, iliuziją. Tai perspėjimas, šaukimas apie tai, kad sėdime ant parako statinės, esame ant prarajos krašto ir nežinia, kokia baigtis laukia, jei negirdėsime blaivaus proto ir tiesą iškeisime į apgaulingą gerovę.

Ibsenui daktaras Stokmanas - idėjiška ir simbolinė figūra, autorius jo lūpomis skelbia ne tik savo laikui aktualius šūkius, bet ir paverčia jį savotišku lakmuso popierėliu, demaskuojančiu valdžios, visuomenės ydas. Tai nesutramdomas, karingas individualistas, tiek pat užkrėstas savo tiesa, kiek ir jo priešininkai. Spektaklyje gali pajusti režisieriaus ironiją, kai „lipdamas" į savo tiesos viršūnę Stokmanas staiga pasiekia galines salės eiles, o ištremtas iš visuomenės, pusnuogis, bet išdidus, skelbia visus nugalėjęs. Tomą Stokmaną vaidinantis Dainius Gavenonis išlaiko šią Stokmano virsmo tiesos ruporu vertikalę, suteikdamas jam ir komiškumo, ir dramatizmo. Ir tik todėl, kad jo deklaruojamos tiesos yra įtikėtos - kiekviename šūkyje girdi nesumeluotą nuoširdumą (!), - Stokmano negali prilyginti idėjinei karikatūrai. Aktoriui tenka išties sunki užduotis - išlaviruoti tarp Stokmano žmoniškumo ir „fundamentalizmo", naivumo ir žūtbūtinio, azartiško užsidegimo įrodyti savo pranašumą, kad jis nevirstų dar viena politikuojančia jėga. Režisierius pratęsia Ibseną - sugrąžina Stokmaną ant žemės, atveria akis į paprastus dalykus ir leidžia kartu su vaikais pradėti mokytis abėcėlės. Tačiau tai įvyksta tik po to, kai Stokmanas iš tikrųjų išsilaisvina. Vienoje paskutinių scenų Stokmaną aplanko iki šiol mįslingai tylėjęs uošvis Mortenas Kijilis (Juozas Budraitis), tuoj pat su naujais pasiūlymais grįžta redaktorius Hovstadas (Paulius Tamolė) ir spaustuvininkas Aslaksenas (Darius Meškauskas) - pasirodo, uošvis supirko gydyklos akcijas, ir dabar tik nuo Stokmano priklauso, ar jis taps vienvaldžiu miestelio šeimininku. Supratęs, kaip lengvai galima manipuliuoti „viešąja nuomone", kaip skelbtos tiesos gali pasitarnauti naujam sandėriui, o „visuomenės priešas" vėl virsti „visuomenės draugu", Stokmanas pasirenka tris riebius „ne". Laisvas žmogus yra vienas.

Tinklui, sambūriui, daugumai atstovauja Vytauto Anužio Peteris Stokmanas, Pauliaus Tamolės „Liaudies šauklio" redaktorius Hovstadas, Dariaus Meškausko spaustuvininkas Aslaksenas. Režisierius ir aktoriai jų taip pat nekarikatūrina, tačiau kuo jie tikroviškesni, natūralesni, net simpatiški, tuo yra pavojingesni. Valdingas, griežtas, aštraus proto ir įtaigios iškalbos Anužio Stokmanas - akivaizdi priešingybė broliui. Jis iš tikrųjų vadovaujasi racionalumu, kuris netgi labiau imponuoja nei Tomo Stokmano idėjiškumas - Peterio priešprieša argumentuota, jo teiginiai pagrįsti „daugumos psichologijos" išmanymu, tačiau svarbiausia, kad būtent jo rankose tie, kurie formuoja viešą opiniją. Tamolės Hovstadas - ankstus, slidus prisitaikėlis, akimirksniu galintis keisti nuomonę, išduoti ir parduoti pasitikėjimą ar jausmus. Meškausko Aslaksenas, vienas „maloniausių" spektaklių veikėjų - nuosaikumo ir pataikūniškumo įsikūnijimas, visur atsirandantis laiku, kad nugriebtų savo reitingų dalį. Šie veikėjai karaliauja antroje spektaklio dalyje, kurią režisierius paverčia politiniu farsu, atskleisdamas „nuomonių ringo" ir balsavimo absurdiškumą.

Žinoma, spektaklio kūrėjai neperžengia teatrinio sąlygiškumo ribų. Tai, kad Vaitkus neardo draminio Ibseno pjesės audinio, išsaugo ne tik tekstą, bet ir žanrinius (socialinė komedija!) pjesės elementus, kad veikėjų kostiumai ženklina vos jaučiamą laiko skirtį (dailininkė Jolanta Rimkutė, asistentė Marta Žukauskaitė), suteikia „Visuomenės priešui" išbaigtos sceninės interpretacijos formą. Joje iki galo išplėtojamas ne tik svarbiausias, į priešingas barikadas veikėjus išskyręs konfliktas, bet ir Ibseno rutuliota šeimos, artimų žmonių tikėjimo ir pasitikėjimo tema, spektaklio pabaigoje suskambanti viltinga Tomo Stokmano ir jo dabar didžiulės šeimos daina. Čia kartu su aktoriais abėcėlę mokosi dainuoti specialiai spektakliui pakviesti vaikai, ir ši simboliška scena virsta dar vienu neteatrinės tiesos įsiveržimu. Beje, spektaklyje nuolat jauti simboliškumo ir tikroviškumo sampyną - simboliai priartina prie Ibseno poetikos, jie apskritai būdingi Vaitkaus režisūrai, tačiau šįkart simboliškumas atrodo giliai įaugęs į spektaklio dirvą, yra tarsi vaizdinė jo gramatika, net emocinė paspirtis. Bėgantys iš „skęstančio gydyklos laivo" pacientai, įsitraukiantys į repuojantį dainavimą žurnalistai, agitatoriai, kurie žygiuoja mušdami būgną ir trimituodami - tai vis masiškumo išraiška, kuriai staiga režisierius priešpriešina mirštančios gulbės - motinos - agoniją. Šis trumpas, sukrečiantis epizodas tampa Viktorijos Kuodytės suvaidintos Tomo Stokmano žmonos paveikslo branduoliu...

1901 m. Maskvos dailės teatro gastrolėse Peterburge „Daktaras Štokmanas" (jį vaidino Konstantinas Stanislavskis) išprovokavo politinę demonstraciją Nevskio prospekte. Jau per vaidinimą studentai garsiai pritarė Stokmano žodžiams, o išėję į gatvę skandavo jo šūkius, kol buvo sutramdyti ir išvaikyti policijos. Prieš LNDT premjerą spektaklio citatos ant reklaminių stendų mieste šiurpino valdžios atstovus, nors kaip tik jie lapkričio 11-ąją sudarė publikos daugumą, kuri, nesulaukusi antros dalies, paliko teatrą. Spaudoje netruko pasirodyti užgaulingi „kompaktiškos daugumos" gynėjų rašiniai ir komentarai. Ir koks sutapimas! „Seimas pasirinko braidyti po purvą", - citavo jo pirmininkę antradienio laikraščiai. 

Ar užsivers visuomenės žaizdos?

Rūta Oginskaitė, "Lietuvos rytas", 2011-11-14

Nacionalinis dramos teatras sostinės publiką savaitgalį pakvietė į scenografės Jūratės Paulėkaitės netekties pažymėtą spektaklį pagal norvegų dramaturgo Henriko Ibseno „Visuomenės priešą".

Jono Vaitkaus režisuotame „Visuomenės prieše" dar prieš veiksmo pradžią sukuriama išskirtinė atmosfera. Atrodo, lyg patekai į patį vakarėlio įkarštį. Scenoje - popsinės dainelės, blizgučiai, metaliniai laisvalaikio baldai, dirbtinės palmės, svečiai su pirties chalatais, eilutė prie karšto patiekalo. Gali netgi vyno gauti - tarsi būtum to vakarėlio dalyvis.

Publikai skiriama ne tik didžioji Nacionalinio dramos teatro salė, bet ir dalis scenos. Vadinasi, numatyta akistata ir su H.Ibseno pjesės herojais, ir su pačiais savimi.

Pavojingiausi laisvės priešai

Akistata reikalinga, nes „Visuomenės priešas" - arši diskusija apie žmogaus teisę kalbėti tiesą, mąstyti ir turėti savo nuomonę. Ar turime tokią galimybę? Ar norime ją turėti? Kas mes esame? Gal tik paikų vakarėlių personažai vienodais chalatais ir vienodomis mintimis?

Tą vakarėlį režisierius J.Vaitkus sukūrė miestelio gydyklos daktaro Stokmano namuose. Daktaras su šeima, ilgai dirbęs kažkokiame užkampyje, pagaliau sugrįžo į gimtąjį miestelį ir neatsidžiaugia bendravimu su jaunais žmonėmis, kurie „turės kildinti rūgstančią ateities tešlą".

Stokmanui kol kas dar neduota suvokti, kad „pavojingiausias tiesos ir laisvės priešas - tai ta kompaktiškoji dauguma", kaip jis pareikš spektaklio pabaigoje. O režisierius, savo kūrinio viešpats, tam ir atveda į sceną būrį bevardžių personažų, kad pamažu pasirengtume daktaro diagnozei apie kompaktiškąją daugumą.

Pats Nacionalinis dramos teatras su visu savo interjeru tapo H.Ibseno aprašytu miesteliu, kurio pasididžiavimas, pelno šaltinis ir opiausia problema - gydykla, pastatyta ant užnuodytos dirvos.

Daktaras Stokmanas trokšta atskleisti šią problemą visuomenei. Bet tai reikštų griauti įrenginius, prarasti pelną ir savo gerą vardą, o to kategoriškai vengia miestelio ir gydyklos Valdytojas. O vietos laikraštininkai ir visuomenininkai laukia valdžios nurodymų - viešinti bėdą ar toliau reklamuoti gydyklą ir didžiuotis miestelio gerove?

Vienu atveju - visi stoja mūru už daktarą Stokmaną, kitu - mūru prieš jį. J.Vaitkus su aktoriais stengiasi atskleisti tokių demagogijos „mūrų" susidarymo mechanizmus.

Vaidina kviestiniai aktoriai

„Visuomenės priešas" - pirma iš didžiųjų šio sezono Nacionalinio dramos teatro premjerų. Vaidmenys paskirstyti taip, kad svarbiausias krūvis tenka trupės svečiams. Atlikti pagrindinio daktaro Stokmano vaidmens pakviestas aktorius Dainius Gavenonis, pažįstamas ir pamėgtas iš Oskaro Koršunovo spektaklių.

Jo brolį ir oponentą, miestelio Valdytoją vaidina Vytautas Anužis (jau Nacionalinio teatro trupės narys), persikėlęs į Vilnių iš Klaipėdos, kaip ir Darius Meškauskas, „Visuomenės prieše" įkūnijantis spaustuvininką Aslakseną - neva nuosaikų aktyvistą, kuris be saiko pabrėžia savo nuosaikumą.

Ponią Stokman vaidina Viktorija Kuodytė, jos ankstesnės herojės - iš Eimunto Nekrošiaus ir Gintaro Varno sukurtų pasaulių. Gausi Nacionalinio teatro trupė gavo „kompaktiškosios daugumos" vaidmenį. Ir tai tik antrajame - viešo susirinkimo - veiksme. Miestelio jaunimą vaidina J.Vaitkaus mokiniai.

Staiga atsiveria bedugnė

Spektaklio įžangos atmosfera kaip šiurpus kontrastas primena, kad „vakarėlio" interjerą sukūrė scenografė J.Paulėkaitė, likus savaitei iki premjeros pasitraukusi iš gyvenimo. Tai ji pavertė Nacionalinį dramos teatrą „miesteliu" su nuodingąja gydykla, taip keldama klausimą - o koks yra pats Nacionalinis teatras? Kiek jo „vandentiekis" švarus ir gydantis?

H.Ibsenas parašė dramą, režisierius J.Vaitkus kuria spektaklį-diskusiją, J.Paulėkaitės scenografija siunčia tragedijos ženklus. Spektaklio vaizdus gali skaityti kaip dailininkės atsisveikinimą.

Viename epizodų ji scenoje sukuria stačiakampę duobę, primenančią milžinišką kapą. Tada, kai D.Gavenonio Stokmanas pasiryžta nenuolaidžiauti Valdytojui ir laikytis savo tiesos. Stokmano atkaklumas tarsi pramuša žemę - daktaras ima smukti ir leistis su scenos grindimis. Bet juk tai metafora! „Visuomenės prieše" niekam nelemta išeiti iš gyvenimo.

Finalas - sugriauta Nacionalinio dramos teatro scenos siena. Išmėtyti pramogų vakarėlio baldai ir palmės. Paniekinta daktaro Stokmano tiesa. Ir jo naujausias atradimas: „Čia yra mūšio laukas! Čia įvyks mūšis! Čia aš noriu laimėti!"

Švarinti visuomenės protus

J.Paulėkaitė pabrėžia teatro-miestelio užterštumą, daktaro Stokmano tiesos atstūmimą, būtinybę sugriauti melo sieną. Režisierius pasirenka mūšį ir norą laimėti. Duobės metafora būtų siaubinga, bet J.Vaitkaus interpretacijoje esama sąmojo. Juk toje kiaurymėje jis netrukus įkurdina miestelio laikraščio redakciją.

Naiviu pradiniu Stokmano įsitikinimu, tai - „laisvai mąstanti, nepriklausoma spauda". J.Vaitkus iškart rodo, kad jos žurnalistai - jokie, jie reaguoja urmu. Stokmano ir redakcijos broliavimosi akimirka - kai jie visi susiėmę už rankų - viena juokingiausių. Kas atrodo stipresnis, su tuo ir broliaujamasi.

J.Vaitkus, nors ir griežtas tokiems visuomenės tipams kaip Valdytojas arba aktyvistams chameleonams, tačiau būtent „Visuomenės prieše" dažnai juntama režisieriaus pašaipa.

Kai spektaklis sustiprės (neįmanoma to norėti po gedulo savaitės), jo kandumas bus juntamas aiškiau, o H.Ibseno dramos citatos apie visuomenę galės paplisti kaip priežodžiai. Kadaise toje scenoje buvo skiemenuojama „Lie-tu-va". J.Vaitkus rekomenduoja pradėti švarinti protus nuo „a, b, c".

Teatro utopija ir teisė didžiuotis

Konstantinas Borkovskis, Menų faktūra.lt, 2011-11-15

Šios premjeros buvo laukta kaip jokios kitos. Ir, įvykusi, ji pranoko bet kokius įmanomus lūkesčius. Nes įspūdis - nevienalytis, daugiasluoksnis ir kaleidoskopinis, ir, kiek teko girdėti, spektaklis sulaukė labai įvairių, dažnai kardinaliai priešingų, žiūrovų nuomonių - ir žinovų, ir šiaip teatro mylėtojų. Vieni patyrė azartą ir ekstazę, kiti čia pat nuobodžiavo ir sunkiai tvėrė iki reginio pabaigos.

Viena, kas daro didžiausią įspūdį ir ko neįmanoma paneigti: tai yra stambiausių mastų mūsų teatro projektas per daugelį metų - tiek po Nacionalinio teatro stogu, tiek viso mūsų valstybinio dramos teatro kontekste. Ambicingas, stambių formų, masiškas, pretenduojantis į platų meninį ir visuomeninį rezonansą - taip šis projektas buvo sumanytas ir pateiktas nuo pat pradžių, beje, toks ir jo rezultatas. Kitas dalykas, kad, regis, viso scenarijaus makrosiužetą jo žemiškieji kūrėjai į pabaigą netyčiom bus perdavę į kitokio, transcendentinio lygio „scenaristų" rankas...

Tarp šiandien ir vakar

Beje, apie scenarijų, siužetą ir pjesę: norvegas Herikas Ibsenas, kaip žinoma, šią savo dramą sukūrė prieš 130 metų, pagal to meto papročius, moralės standartus ir savo asmeninę patirtį. Kai praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje šiuo siužetu susidomėjo Niujorko Brodvėjaus teatrai, netgi tuomet prireikė dramaturgo Arthuro Millerio adaptacijos. O ką kalbėti apie naujausiame NDT pastatyme rodomą šėlsmą prabangiame SPA komplekse, žurnalistus su nešiojamais kompiuteriais, juo labiau - bombos sprogimą, išgriaunantį teatro sieną...

Kažkas gali pasakyti, kad nėra prasmės akcentuoti šiuos spektaklio aspektus, nes jie, kaip savaime suprantami, priklauso teatrinio sąlygiškumo plotmei. Tačiau tokiai nuomonei paprieštaraučiau, nes mūsų dabartinė teatrų publika iš esmės „vartoja" ir suvokia vien tik tai, ką konkrečiai mato, ką daiktiškai parodo jai teatras - ne daugiau ir ne mažiau. O kadangi NDT „Visuomenės priešas" pretenduoja būti socialinio ir netgi politinio teatro reiškiniu, tokia aplinkybė, kaip jo žiūrovo suvokimas, tampa ypatingai svarbus.

Taigi, su trijų dešimtmečių pavėlavimu garsiausio sovietinės epochos socialinio teatro - Maskvos „Tagankos" - įtakos bangos vėl viltingai sušniokštė, atsimušusios į mūsų tautinio teatrinio oficiozo bastiono, t.y. Lietuvos nacionalinio dramos teatro, sienas. Labiau už šių žodžių autorių įnikę į temą kolegos iš kairės ir dešinės per spektaklį kuždėjo, kad panašaus gymio teatrinį vyksmą, kaip naujausiame „Visuomenės prieše",  jie jau regėję 1982 metais Kauno dramos teatre pastatytame spektaklyje Michailo Šatrovo „Mėlyni žirgai raudonoje pievoje". Deja, Jono Vaitkaus režisūros evoliucijos stebėjimo punktyras Jūsų nuolankiam tarnui būtent šioje vietoje trumpam nutrūko - galbūt ir dėl natūralaus pasidygėjimo išvysti mėgstamą aktorių Juozą Budraitį tegul ir stilizuotame, bet visgi proletarų vado Lenino vaidmenyje.

Neturėdamas minėto „mėlynai-raudono" įspūdžių filtro, šio teksto autorius yra priverstas konstatuoti, kad socialinis teatras, kurio raktu režisierius Vaitkus atrakino Ibseno pjesę „Visuomenės priešas", dabartiniame teatriniame kontekste atrodo kaip bandymas aktualizuoti vakarykštes, jau išeikvotas scenines kategorijas. „Tagankos" metodas apeliuoti į vientisą, socialiai užguitą žiūrovų masę šiandien jau nėra efektyvus. Mūsų į izoliuotas grupeles išsisklaidžiusios ir socialiai sterilizuotos, iš esmės desperatiškai necivilizuotos visuomenės (taigi, ir publikos) atveju „tagankinis" metodas nesukelia godoto atsako.

Tačiau režisierius, traktuodamas ir įgyvendindamas Ibseno pjesę, žengia dar toliau, konstruodamas ją scenoje ne tik kaip socialinio turinio, bet ir politinės krypties reginį. Tai susiję pirmiausia su pagrindiniu vaidmeniu, kaip jį kuria aktorius Dainius Gavenonis. Jo sukurtas daktaras Tomas Stokmanas yra daugiau politikas negu mokslininkas; jo nesiliaujanti, intensyvi ir nuolat auganti įtampa su broliu, miestelio burmistru Peteriu Stokmanu, yra pavaizduota kaip dviejų politikų ir jų pažiūrų kova. Ir dera pripažinti, kad šioje sceniškoje dvikovoje aktoriaus Vytauto Anužio aistringai ir labai įtikinamai pateikiama politinio konformisto logika lieka stipri ir nepajudinama: gyvenimas yra toks, kokį jį drauge sukuria žmonės savo rankomis, ir bet kas, kas tą kolektyvinės kūrybos vaisių, kad ir netobulą, kėsinasi sugriauti, yra tos visuomenės priešas.

Dera pripažinti, kad Dainius Gavenonis per pirmus du spektaklio „Visuomenės priešas" vakarus parodė aiškią daktaro Stokmano vaidmens evoliuciją nuo pirmo vakaro politiko-populisto prie antro spektaklio mokslininko-intelektualo, kuris savųjų dorų mokslinių principų dėka nenorom įplaukia į drumstus politikos vandenis, kur pražūva.

Bet režisieriaus pastangomis Tomas Stokmanas vis tik pirmiausia yra politikas, o tik paskui mokslininkas. Maža to, Gavenonio sukurtame personaže gali būti atpažįstamas dar neišblėsęs atminty nuvainikuotas mūsų politikas populistas (neminėsime pavardžių). Tokį vaidmens prototipą vaidmenį pabrėžia ir charakteringai pavaizduota jo aplinka - pametusi galvą dėl šeimos gerovės ponia Stokman (Viktorija Kuodytė), tarsi karingas padaras iš filmo „Žvaigžių karai" po sceną ant spyruoklinių kojūkų lakstantis sūnus Mortenas (Julius Paškevičius) ir šiuolaikiška, nepamatuotų moteriškų ambicijų pertekusi dukra Petra (Gabrielė Malinauskaitė). Antrasis daktaro sūnus Ijlifas (Dainius Jankauskas) į šią traktuotę akivaizdžiai neįsipaišo, todėl menkai artikuliuotas ir ryškiausiai atlieka savo funkciją kaip apdraudžiantysis padėjėjas, lakstantis aplink beprotiškai pavojingą Morteno pas-de-deux su ponia Stokman ant rankų skambant Camille´io Saint-Saëns´o „Gulbei".

Būtent dėl tokio kryptingo socialiai-politinio traktavimo Ibseno pjesės skambesys spektaklyje buvo aiškiai dirbtinas. Galbūt tikėtasi, kad „Tautos priešas" taip pat efektingai surezonuos, kaip ir Petro Vaičiūno „Patriotai" Jaunimo teatre 2008 m., bet to neįvyko. Taip pat ir pats pasirinktasis režisūrinis raktas - socialinio teatro - niekad, net ir etaloniniu „Tagankos" atveju, nebuvo palankus klasikinės siužetinės sandaros dramai, kadangi numato daugiau plakatinių, „brechtiškų" tipų atspindėjimą, o ne asmenybės minčių raidą ir charakterių evoliuciją. O čia matoma ne tiek protagonistų evoliucija, kiek politinio dialogo intriga, kur rezultatas tėra pralaimėjęs ir laimėjęs politikai.

 
Korporacinis baseinas ir teatro „lukiškės"

Bet tai tik vienas spektaklio „Tautos priešas" sluoksnis, ir netgi tik dalis jo režisūrinio sprendimo apraiškų. Negali nesužavėti ir nepakerėti mūsų teatro patriarcho Jono Vaitkaus nesenkanti energija ir sugebėjimas sujungti į vieningą  organiškai pulsuojantį ir tuo pačiu - iki smulkmenų detalizuotą kolektyvinį vyksmą - gausią masuotę, kurią sudaro skirtingos, regis, net priešingos prigimties atlikėjų grupės.

Publika, įėjusi į salę, iškart panardinama į siautulingo korporacijos vakarėlio atmosferą kažkokiame kurortiniame SPA komplekse (tai galėtų būti ir Druskininkai). Čia ir dirbtinė palmė, ir baro staliukai su gėrimais, ir spindinčios firminiais apdarais damos, ir iš užkulisių išsliūkinantys įraudę ir garuojantys jaunuoliai baltais pirčių chalatais. Draugiškai pasistumdoma eilėje prie „chaliavinių" keptų dešrelių, pagal įsisiūbavusių švenčiančiųjų šūksnius nematomas disk-žokėjas kaitalioja šokių melodijas, damos demonstruoja realų žavesį ir natūralių madų spindesį, o aktorė Jurga Kalvaitytė netgi surengia avanscenoje svaiginantį akrobatinių triukų pasirodymą. Režisierius yra tokių „apšildančių" įžanginių intermedijų meistras, ir šį savo sugebėjimą čia pademonstravo su kaupu.

Ypač efektingai ir meistriškai, kaip kine, viskas pasikeičia, kai, daktarui Stokmanui paskelbus apie jo atrastą mirtiną užkratą, švenčianti masuotė akimirksniu virsta šliaužiojančių paliegėlių minia, kurią stumdo po sceną katastrofiški scenografijos judesiai, priverčiantys juos, beieškančius išsigelbėjimo, neįtikėtinu būdu desperatiškai ropštis vertikalia siena į scenos palubę.

Tai stebinti realioji publika yra padalinta perpus (didžioji dalis sėdi įprastose vietose, mažoji - scenoje suręstame amfiteatre) ir iš abiejų pusių regi platų dvipusį ekraną, pakabintą kaip Damoklo kardas, centre, virš vaidinimo aikštelės. Pradžioje rodomi kažkokio nežinomo SPA komplekso ar vandens parko baseinai, kaskados ir po visą tą reklaminį vandens pramogų blizgesį - minios šventiškai besitaškančių žmonių. Ilgainiui pereinama į savarankišką vaizdų seką, kurią sukūrė videomenininkas iš Suomijos Ville Hyvönenas. Bet tai ne tik iliustruojantis ar komentuojantis sceninį vyksmą atributas, kai, pavyzdžiui, žurnalistinio siautėjimo laikraščio „Liaudies šauklio" redakcijoje sceną lydi defiliuojančių ryklių kaimenės vaizdai ar per daktaro Stokmano monologą apie užnuodytą vandenį išilgai ekraną imantys tekėti upelio vandenys, - iš pradžių tyri ir skaidrūs, netrukus tampantys drumzlini ir pilni šiukšlių. Nė akimirkai nenutrūkstantį vaizdą režisierius naudoja kaip kinematografinį sceninio vyksmo kontrapunktą, kas ypač efektingai panaudota, transliuojant ekrane nufilmuotą ramų redaktoriaus Hovstado ir Petros dialogą, kurį sceninėje realybėje lydi jų aistringa erotinė pantomima.

O miestelio bendruomenės susirinkime dviejų vaizdo kamerų fiksuojami ir transliuojami į ekraną vaizdai sudaro taip pažįstamą šiuolaikinei publikai politinio televizinio pokalbių šou ar reportažo iliuziją. Pažymėtina, kad vaizdo priemonių arsenalas čia panaudotas gausiai ir meistriškai, o turint galvoje, kad visa tai transliuojama ypač stambiame ekrane, dera pripažinti, kad tai daro įspūdį net ir tokiems vaizdo triukų panaudojimo teatre skeptikams, kaip ir Jūsų nuolankusis tarnas.

Su videovaizdais besirungiančioje scenoje - beveik pusšimtis aktorių. Parodyti dėmesį visiems neįmanoma, bet būtų neteisinga nepaminėti Dariaus Meškausko, kuris suvaidino pirmajame iš matytų dviejų „Visuomenės priešo" parodymų spaustuvininką Aslakseną, t.y. visuomeninį veikėją,  „nuosaikiosios politikos" idėjų skleidėją. Aktorius, ne itin įmantriais išoriniais štrichais apibrėžęs kuriamą žemesnio lygio politiko tipažą, vaidybiniu azartu ir tiksliu žanro pojūčiu stumia viso sceninio pasakojimo eigą teisinga kryptimi. Iškart matyti - jis ir Anužis (burmistras Stokmanas) yra pagrindiniai viso vaidinimo vyksmo varikliai.

Ypatingą reikšmę režisieriaus dėka pelnė senasis Mortenas Kijilis, kurį suvaidino Juozas Budraitis. Jis vilki panešiotą paltą, nuolat pagiežingai baksnoja lazdele, pasirišęs juodą juostelę ant pašiauštos žilos galvos. Ir taip jau pakankamai paties Ibseno demonizuotas personažas, užnuodijęs savo buvimu ir visą miestelį, ir artimųjų gyvenimus, režisieriaus ir aktoriaus dėka tampa mistine figūra, primygtinai iliustruojančia dar vieną, transcendentinį spektaklio klodą.

Bet transcendencijos šiame spektaklyje pakanka ir be primygtinai rodomų ženklų. Kitokių išmatavimų kategorijos užkoduotos spektaklio scenografijoje, kurios funkcijos, prasmės ir reikšmės driekiasi kur kas plačiau nei režisūrinė dramaturgijos traktuotė ir socialinio-politinio teatro priemonės. Netgi plačiau nei pačių sėkmingiausių šio spektaklio aktorinių darbų turinys ir poveikis. Tai - spektaklio scenografija, erdvinis sprendimas ir jame užprogramuotas naujasis teatrališkumo (t.y. anti-teatrališkumo) kodas.

Viena iš efektingiausių spektaklio scenografinių metaforų - per scenos vidurį atsiveriantis „baseinas", duobė, kapas, kuriame tarpsta ir pučiasi juoda, kaip pragaro dumblas, sintetinės plėvės masė. Į šią duobę aklai ir  džiaugsmingai, patikėjęs politikų vilionėmis, savo noru šoka daktaras Stokmanas su vaikais. Šiame pragariškame baseine, tarsi ryklių naujagimiai, karštligiškai naršo „žurnaliūgos" su šviečiančiais „laptopų" monitoriais (visa tai efektingai transliuojama į didįjį ekraną), po šią „purvo vonią" vartaliojasi aklo sueities instinkto apsėsti redaktorius Hovstadas ir Stokmano dukra Petra.

Tas „baseinas" - lyg savarankiškai spektaklyje gyvuojantis elementas, tarsi jo personažas. Tačiau ši metafora nėra atskira, ji aktyviai veikia realią teatrinę aplinką - žiūrovų salę su gelsvų plytų sienomis, rituališkai apšviestomis prožektoriais ir skleidžiančiomis valdiškumo, vergiško patarnavimo „aromatą". Pragariškų aistrų baseinas scenos vidury ir beribio valdiškumo, ritualinio atsidavimo bet kokiai valdžiai šventovė, kiekvieną laisvesnę sielą nevilčiai pasmerkiančios kūrybinės „lukiškės" (juk turėjo architektai tais laikais ciniško humoro teatro vidaus apdailai panaudoti faktūras, taip panašias į Lukiškių kalėjimo sienų išorę!).

Pasididžiavimo bomba

Ir - apie jau legendine tapusią sieną, kuri „sprogo". Be abejonės, šis scenografinis triukas bus įrašytas į ateities Lietuvos scenografijos istoriją ir vadovėlius. Dera pripažinti, kad net žinodamas, kad šiame spektaklyje bus panaudotas kažkoks triukas su siena, ir visą spektaklį aklai į tą sieną žiūrėdamas, šių žodžių autorius taip ir neatpažino apgaulės - taip meistriškai ji įmontuota į sceną ir į interjerą iš tų pačių šviesių „lukiškinių" plytų - tarsi visuomet čia jos būta.

...Po „riaušių" scenos, skambant iš garsiakalbių dūžtančio stiklo iliustratyviems garsams, ir vaizduoklyje blyksint žaibams, visiškoje tamsoje nusitęsia tylos pauzė. Ir tuomet, po to „bum!" antroji sąmonės ir emocijų banga iškart nuskraidino, lyg atgal sukama vaizdo juosta, link to, nuo ko viskas prasidėjo: nuo keistų plakatų miesto  reklamos skyduose - „būsiu žvaigždė...", „žudysiu", „emigruosiu" (štai jums ir atsakymas, kaip galima ir tapti žvaigžde, ir kažką nužudyti ir kažkur emigruoti vienu ypu). Nuo keistų pareiškimų, kad dabar išvysime naują realybę (ir iš tiktųjų pamatėme realybę, kurios niekas nesitikėjo)...

Bet tai truko tik akimirką. Sunkiai suvokiama ir įžiūrima žvakių ir poros rankinių žibintuvėlių šviesoje likusioji spektaklio dalis chaotiškai ritosi link pabaigos. Iš dramaturgo užuominos sumąstytas režisieriaus spektaklio finalas su mažais vaikais, kurie ant griuvėsių dainuoja ir mokosi solfedžio drauge su daktaro Stokmano šeimyna, be abejonės, yra sceninė nuodėmė. Juk aiškiai parašyta visuose teatro režisūros vadovėliuose: tikri gyvūnai ir maži vaikai scenoje yra nepageidaujami, negalima, šiukštu. Bet kadangi sulig sienos susprogdinimu spektaklio kūrėjai savo rankomis „papjovė" visą tą Stokmano dramą, kurią iki tol statė, gvildeno ir vystė, tai tokia menka nuodėmėlė, kaip Dainiaus Gavenonio ir kitų artistų vaikų pasirodymas spektaklio finale jau nieko negalėjo labiau „sugadinti" ar pakeisti...

Teisus buvo Levas Tolstojus, teigdamas, kad tik visi laimingi žmonės panašūs, o nelaimę ir katastrofą kiekvienas išgyvena individualiai (ar kažką panašaus, atsiprašau už citatos interpretaciją). Priešingai, nei Audronis Liuga Paulėkaitės paminėjimo vakare, nesu linkęs naiviai tikėti, kad Jūratės susprogdinta „bomba" ir išgriauta teatro siena kažką pakeis teatro ir visuomenės santykiuose, pakeis visuomenės požiūrį į kuriančiuosius, pakeis pačių kuriančiųjų požiūrį į kūrybą.

Visas hiperprojektas „Visuomenės priešas" buvo nuo pat pradžių sumanytas kaip su niekuo nesulyginama, kur kas plačiau už teatro sienų besidriekianti teatrinė utopija; kaip utopija jis ir pasibaigė.

Toji juodojo pragariško dumblo duobė, taip grėsmingai kunkuliuojanti spektaklyje, - tai yra ir juodas mūsų teatrinės rutinos ir abejingumo dumblas, metų metais žudęs visa, kas gyva ir tarp „lukiškinių" Nacionalinio teatro sienų, ir daugelio kitų mūsų kūrėjų sielose.

Naivu tikėtis, kad per vienos butaforinės sienos kad ir labai efektingą sugriovimą akimirksniu kažkas pasikeis. Tačiau jeigu paklaustume savęs, ar kokioje kitoje mūsų visuomenės gyvenimo srityje daug yra tokių atvejų, tokių žmonių ar tokių precedentų, kad žmonės taip aistringai ir beatodairiškai savuoju darbu mėgintų kažką pakeisti visų mūsų gyvenime prasmingumo ir dvasingumo link, kaip tai darė spektaklio „Visuomenės priešas" kūrėjai - ar lengvai rastume kitų pavyzdžių?..

Tai, be abejonės, retorinis klausimas. Bet vėl pajusti teisę pelnytai didžiuotis savosios, t.y. teatro meno  profesijos žmonėmis - tai, patikėkite, yra labai nemažai.

Visuomenės priešas

Artūras Račas, tinklaraštis Racas.lt, 2011-11-12

Ką tik grįžome iš “Visuomenės priešo” premjeros…

Po pirmosios dalies galvojau, kad antrosios kaip ir visai nereikia. Viskas buvo aišku. Suprantama.

Į galvą kažkodėl pastarojo meto ginčai dėl alkoholio reklamos visiško uždraudimo ir priešininkų argumentai: miesteliui nebus gerai. Nes bus mažiau pinigų.

Per pertrauką berūkydami dar padiskutavome su A.D. (priešingai nei kai kurie “dienoraščių” rašytojai nemanau, kad asmeninių pokalbių viešinimas yra aukščiausia moralinio autoriteto įtvirtinimo forma)  apie reklamos draudimus.  Iš esmės sutarėme, kad keista yra drausti teisėtai pardavinėjamų prekių reklamą ir dar labiau keista, kad žinant, tabako ir alkoholio visuomenei daromą kompleksinę žalą, uždraudus tabako reklamą, kažkodėl iki šiol veidmainiškai ginčijamės dėl alkoholio reklamos draudimo.

Nukrypau nuo temos…

Po antrosios dalies aiškumo buvo kiek mažiau.

Dar mažiau jo liko, kai su J.Vaitkumi bandžiau išsiaiškinti, ar teisingai supratau pabaigą. Šiek tiek išsiskyrė požiūriai į tai, kas yra “amžinos tiesos” ir “amžinos vertybės”.

Kita vertus, draugiškai sutarėme, kad per pastaruosius 150 metų “amžinųjų” kategorijoje mažai kas pasikeitė. Kaip ir visuomenės ir atskirų jos individų požiūryje į tas “amžinąsias”.

… Antroje dalyje buvo įdomių pamąstymų apie tai, kuo skiriasi kiemo šunėkas nuo kilmingo pudelio. Toje vietoje kažkodėl pagalvojau, kad M.Adomėnui turėjo patikti. Bet tada prisiminiau, jog jam nepatiko…

Beveik baigiantis spektakliui pagalvojau, kokia svarbi visame kontekste buvo jo pradžia, kuri prasidėjus spektaliui man buvo visiškai nesuprantama.

Pasibaigus spektakliui kalbėjomės su P.A. Apie visuomenę ir apie “dienoraščius”. Kažkuriuo metu P.A. paklausė manęs, kodėl aš dingau. Pasimečiau ir nežinojau, ką atsakyti. Nes man atrodo, kad esu ten pat, kur visada buvau.

Bet iš tikrųjų tai ne. Nes P.A. ir A.D. prasitariau apie vieno tyrimo, kurio rezultatai turėtų būti paskelbti kitą savaitę, rezultatus. Pirma mintis, atėjusi man į galvą juos sužinojus buvo maždaug tokia: “WTF am I doing?”

Bet, jau išėjęs ir rūkydamas prie durų, pagalvojau, kad pastaruoju metu esu daug didesnis visuomenės draugas nei prieš kelerius ar kelioliką metų…

Turbūt tai yra gerai, nes draugas juk geriau nei priešas.

Ačiū J.Vaitkui, kuris paskatino apie tai dar kartą pagalvoti.

Vietoj saldaus melo - nepatogi tiesa

Dovilė Jablonskaitė, Diena.lt, 2011-11-20

Jonas Vaitkus. Gedimino Bartuškos nuotr.

Jono Vaitkaus režisuotas spektaklis „Visuomenės priešas" tikslą pasiekė - sukėlė rezonansą. Diletantų diskusijose J.Vaitkus maišomas su žemėmis, profesionalų - giriamas už teisę didžiuotis teatru, aktorių meistriškumu. Kaip po premjeros jaučiasi pats režisierius?

- Spektaklio premjera abejingų nepaliko: vieniems jį mačiusiems sukėlė ekstazę, kitiems, ypač politikams, priešingai - pasidygėjimą.

- Man visas tas suputojęs šaršalas primena darbo Kauno valstybiniame dramos teatre ir tuometėje Muzikos akademijoje laikus (1980-1986 m. buvo parodyti Juozo Glinskio „Kingas" ir J.Vaitkaus „Literatūros pamokos", Kazio Sajos „Mamutų medžioklė", J.Anouilh\´io „Antigonė" - red. past.). Tuo metu prieš mane sukilo visi: sovietinės pedagogikos ideologai, dėstytojai, mokytojai, Švietimo ministerijos klerkai, „moralės sergėtojas" laikraštis „Tiesa". Net liaudies rašytojas Juozas Baltušis kažkokiame suvažiavime apkaltino mane atseit savo spektakliais kvestionuojant ir griaunant sovietinės pedagogikos pamatus. Paskui pasipylė pasipiktinimo laiškai į visas instancijas, net Kauno teatro veteranai į Maskvos CK politbiurą parašė kolektyvinį laišką, esą aš užsimaskavęs bandito sūnus, griaunantis „šventus" nokstančio komunizmo gerovės pamatus.

Liūdna. Pasirodo, nuo tų laikų taip niekas ir nepasikeitė... Visada lengviau smerkti, nei pamąstyti, paanalizuoti ir pabandyti žvilgtelėti į save. Jei partijų atstovai jaučiasi užgauti, tai ne mano, o Henriko Ibseno kaltė. Aš stačiau pjesę, nieko nuo savęs nepridėjau. Gali būti nepriimtina režisūra, aktorių vaidybos būdas, bet ne pats dramos turinys. Kita vertus, jei taip užgavo, vadinasi, ką nors užkabino, užčiuopė. Tiesą sakant, visi tie vertinimai manęs net nedomina. Esu jau pakankamai privertintas, nuvertintas, palaidotas, nurašytas ir pakrikštytas visokių partijų, visokių valdžių. Man tik malonu, kad žmonės reaguoja - teigiamai ar neigiamai. Svarbu, kad netyli. Vadinasi, teatras savo tikslą pasiekė. Vadinasi, tai, kas vaizduojama spektaklyje, aktualu.

- Bet negi pareiškimai, kad teatro patriarchas J.Vaitkus sugadino H.Ibseno pjesę ir pasidavė popsui nė kiek nežeidžia?

- Šiuolaikinis teatras sugeria visas meno kryptis - kiną, dailę, šviesos instaliacijas, televizijos elementus, įvairios muzikos žanrus. Teatras viską savyje permala ir sulipdo į vientisą kūrinį. Lygiai taip pat teatras naudoja ir populiariosios kultūros detales. Tačiau ne šiaip sau, ne atsitiktinai, o suteikdamas simbolinę prasmę, primindamas, kokioje visuomenėje gyvename. Jei visą spektaklį būčiau statęs ant karaokė, sprogimų ir blizgučių kurpalio, galbūt tai ir būtų popsas. Tačiau juk tai viso labo vienas iš spektaklio epizodų, kuriuo norėjau atkreipti žiūrovo dėmesį į tam tikrus visuomenės skaudulius. Juk daugelis žmonių užliūliuoti visokių šou ir kičo. Be to neapsieina nė vienas priėmimas, ko nors atidarymas ar uždarymas. Išorinis spindesys - lyg savotiškas makiažas, slepiantis visuomenės moralės, tarpusavio santykių bėdas. Tai grimas metastazėms maskuoti. Kodėl kai kuriuos spektaklio žiūrovus tai taip suerzino? Matyt, jie pajuto, kad patys yra tokių blizgančių susiėjimų atstovai, besimėgaujantys neskoningomis pramogomis - ir valgantys, ir geriantys, ir kvailiojantys.

- Spektaklio pradžioje susidarė įspūdis, kad būtent daktaras Stokmanas yra primityvokas paviršutiniškų malonumų mėgėjas. Jo surengtas vakarėlis tarsi nesiderina su brandaus žmogaus elgesiu.

- Daktaras - pripažinimo viršūnėje. Natūralu, kad aplink jį buriasi įvairaus plauko publika, besiveržianti į draugus: visokie veidmainiai, pataikūnai, valgytojai ir gėrėjai. Daktaras tiesiog buvo užsimiršęs, apakintas tos amerikoniškos šypsenos ir pliurpalų. Nejučia jį įsuko paprastas patogus gyvenimas. Pripažinimas sukelia pasitenkinimą, satisfakciją. Daktaras nejaučia jokios įtampos, tai kodėl nepasilinksminti? Būdamas nuoširdus ir neįtarus žmogus jis nemato aplink vykstančio kaukių baliaus, todėl ir džiaugiasi svečių gausa, liaupsių saldybe ir pan.

Juk taip vyksta ir pas mus: žmonės vis patiki politikų pliurpalais, partijomis, jų programomis, populistinėmis kalbomis. Mus vis kvailina, o mes vis renkame. Klesti ne darbo, rezultatų, poelgių vertinimas, o verbalinių apžavų kultas.

- Tačiau gautas laiškas su tyrimų rezultatais, bylojančiais, kad miestelio gydykla pastatyta ant užterštos dirvos, o jos šaltinių vandenyje knibžda bakterijų, tampa ribine situacija, priverčiančia atsitokėti?

- Vadinasi, daktaras dar nevirto trąšų fabriku, gerovės virškintoju. Širdyje jis ir liko idealistas - netoliaregis, naivokas, bet teisingas. Juk iš pradžių jis neabejojo brolio miestelio burmistro Peterio sąžiningumu. Manė, kad vandentiekis bus nutiestas iš naujo ir taršos problemos išspręstos. Bet burmistras to net nesirengė daryti. Daktarui teko susidurti su realybe, kad tiesa niekam nerūpi, kad visi vaikosi tik asmeninės naudos, o sprendimus priima tos naudos turėtojai. Kodėl visuomenė nusigręžia nuo daktaro, nežinau. Dar neradau atsakymo. Matyt, daugumai ir tos daugumos pavieniams atstovams imponuoja aukso veršio įvaizdis ir valdžią turintys pūzrai - dažniausiai vagys, apsimetėliai ir veidmainiai.

- Galbūt dėl to, kad tokie žmonės dažniausiai atrodo ne tik galingi, bet ir charizmatiški, o idealistai laikomi kvaileliais, išsišokėliais?

- Toks mąstymas kyla iš vergavimo, tarnavimo prigimties. Tai iš baudžiavos laikų ateinantis dalykas, senas, įsišaknijęs, įaugęs į žmonių sąmonę. Nežinau, kada tą baudžiavinę vinį išrausime iš savo smegenų. Tai - ne vien lietuvių mentaliteto bėda. Tai - visuotina žmonijos problema. Tačiau Lietuvoje tai itin ryšku, nes esame ypač daug priespaudos patyrusi tauta - ir karai, ir okupacijos. Labai daug mūsų inteligentijos tiesiog nušlavė. Kas liko, kai ištrėmė aukštus karininkus, profesūrą, mokytojus, diplomatus, istorikus, gydytojus, kaimo inteligentiją? Liko tie tinginiai, kurie tapo stribais, vėliau partiniais veikėjais. Jų palikuonys ir toliau gyvena su ta juoda karma. Todėl tiek daug pas mus netiesos, amoralumo. Pinigai ir galia - jiems didžiausios vertybės.

Politikus spektaklis užgavo, nes galbūt atspindėjo jų pačių prilipimą prie materialios naudos. Jie, matyt, net nesusimąsto, kad partinis gyvenimas galėtų būti kitoks: ieškant būdų suprasti žmones ir valdyti kraštą taip, kad išnyktų ta baisi nelygybė, socialinė atskirtis, pagaliau, kad sumažėtų to sąžiningo žmogaus kvailinimo.

Lygiai taip pat ir dėl žiniasklaidos, kurios tema gana aštriai paliečiama spektaklyje. Nėra spaudos, kuri remtųsi patikrintomis bendruomeninio gyvenimo vertybėmis, gintų sąžiningą, darbštų žmogų, jo orumą ir garbę.

- Spektaklio finalas gana sentimentalus, netgi infantilokas, tačiau skaidrus ir teikiantis vilties. Tikite, kad anksčiau ar vėliau visuomenė apsivalys, atsigręš į amžinąsias vertybes?

- Pilnas nevilties tas finalas, gal net truputį pritemptas. Bet H.Ibsenas kalba apie dvylika driskių, atstumtųjų, kurie kaip baltas popieriaus lapas, kuriame gali įrašyti bet ką, jei tik tuo užsiimsi. Jei šiandien norime atgaivinti vertybes, turime jas ištraukti iš purvo, nes jos sumaigytos, sutryptos, paniekintos ir išstumtos. Nelikę nieko, kas nepažeista. Todėl žmogus neturi į ką įsitverti - nei į dievą, nei į velnią, nei į bendruomeninio gyvenimo taisykles, nežinia ir dėl šeimos. Jis paliktas lyg beorėje erdvėje. Iš čia ir kyla visos problemos. Tai H.Ibsenas paliečia šią temą, aš tik ją išnaudojau. Juk ir iš tų driskių ir valkatų palikuonių gali išaugti gana šviesūs žmonės. Gal jie nėra tokie drąsūs, galingi, bet savo vidinėmis nuostatomis grynina aplinką, atsiriboja nuo viso to purvo. H.Ibsenas įžvalgus, jis sako, kad nereikia žmonių skirstyti į šunėkus ir pudelius, verčiau šviesti, mokyti, kad jie taptų inteligentais, vargšų užtarėjais, kad neštų kultūrą - tuos dalykus, kurie padeda prasmingai gyventi ir numirti.

- Kalbant apie mirtį, ar spektaklio scenografės Jūratės Paulėkaitės išėjimas iš gyvenimo nekėlė minčių atidėti premjerą?

- Man atrodo, kad Jūratė iš to tik būtų pasijuokusi.

- Tačiau ši netektis teatro bendruomenę, be abejo, išmušė iš vėžių. Ar spektaklis visada bus toks, kokį matėme per premjerą, gal šis tas keisis?

- Galima sakyti, generalinė repeticija įvyko premjeros dieną, nes dėl objektyvių priežasčių pristigome laiko. Tikrąjį būvį spektaklis įgaus po 3-5 pasirodymų scenoje. Kai ką tikslinsime, kai ką sutrauksime, keisime. Generalinės repeticijos reikia tam, kad aktorius pajustų spektaklio perspektyvą, kad suprastų, kaip paskirstyti jėgas, ką daugiau akcentuoti, ką mažiau. Kadangi to neturėjome, galbūt atsirado per daug riksmo, išorinių priemonių. Bet spektaklis - gyvas organizmas, nėra nieko, ko nebūtų galima pataisyti.

J.Vaitkus: turi praeiti laikas, kai žmogus žmogui nebebus vilkas

Giedrė Armalytė, Balsas.lt, 2011-11-14

Gedimino Bartuškos nuotrauka

Juodu kostiumu ir brandžia ramybe pasidabinęs pašnekovas, kaip sutarėme, jau lūkuriuoja teatro koridoriuje. Likus valandai iki antros jo spektaklio dienos premjeros, režisierius, rusų dramos teatro vadovas p. Jonas Vaitkus, nusišypso: „Pasistengsiu, kad mintys nepabėgtų. Ką tik baigėme repeticijas, tuo tik gyvenu dabar“.

Su „dramaturgijos kapitono“ titulą neoficialiai turinčiu p. Jonu Vaitkumi kalbamės apie spektaklį „Visuomenės priešas“, pastatytą pagal garsaus dramaturgo Henriko Ibseno (Henrik Ibsen) (1828-1906 m.) dramą „Visuomenės priešas“.

Vakar spektaklis pirmąkart buvo atiduodas susirinkusiųjų teismui. Ar pateisinti Jūsų lūkesčiai? Ar aktoriai atidavė viską, ką sukaupėte repeticijų metu?

Pirmiausia, visada tikiesi, kad būsi išklausytas. Nebuvo daug erzelio, kuris badytų akis, kad kažkas nepadaryta, neužbaigta. Kai kuri žmonėms spektaklį apie jiems žinomus dalykus, gali netekti šviežumo pojūčio, tačiau padarėme, ką galėjome. Spektaklis daugiau spalvų, tonų ir kontrastų įgaus bevaidinamas – medžiaga tada lengviau bus suvaldoma, juk ne kiekvieną dieną aktoriai tokius išbandymus gauna.

O Jums, kaip režisieriui, ar dar įmanoma teatro kėdėje sėdėti tarsi žiūrovui? Pažvelgti į kūrinį iš šalies?

Aišku, kartais bandau taip padaryti, pasižiūrėti atėjusio žiūrovo akimis, ypač kai darau pirmą perbėgą. Bet visada viskas užkliūva (šypsosi). Jeigu žinai, kaip viskas turėtų būti, o staiga to nerandi, tai pats nori lipti ant scenos. Labai sunku atsiriboti, kad ir kaip pravartu tai bebūtų.

Kodėl pasirinkote statyti spektaklį pagal H. Ibseno dramą? Kuo patraukė didaktiškas kūrinys, atskleidžiantis nenuspėjamą minios elgseną bei jos palaikomos politinės sistemos ydas?

„Visuomenės priešas“ jau senokai buvo mano akiratyje. Anksčiau negalėjau, o dabar, keičiantis mano, teatro situacijai ir ši idėja buvo noriai priimta. Pagrindinis pasirinkimo motyvas – ano ir šio amžiaus problemų atitikimas. Iš dalies tai skaudina, kad tos problemos vis dar išlieka aktualios – žmonės vis sukas ir sukas tame pačiame rate be jokio vertybinio aiškumo. Imi abejoti, ar žmonės išvis mokosi iš klaidų, iš istorijos... Tad kaip ir auklėjime, švietime reikia apie tai kalbėti, priminti, nenuleisti rankų ir atlikti teatro misiją. Reikalingos tai temos tiek man, tiek aktoriams, tiek mūsų valstybės gyventojams.

Negi tai, kad taip seniai parašytas kūrinys nepraranda veidrodinio aktualumo, grasina, kad visuomenė išties nustojo evoliucionuoti moralės prasme?

Šeimos, mokyklos devalvacija kreipia žmogų ten, kur jį randame šiandien, formuoja jo vertybių skalę. Nepopuliarios, nepatikimos politinės partijos, kad ir kaip būtų keista, vaidina tokį svarbų vaidmenį mūsų gyvenimuose, veda mus. Kaip mus gali vesti tas, kas pats nežino kelio? Dabartinės problemos nėra neišsprendžiamos. Jos tiesiog nesprendžiamos. Reikia kalbėti apie tai, apie ką skauda kalbant. Reikia žmogiško mikroklimato, o ne destruktyvių sprendimų, paviršutiniškų aistrų, geismų, horizontalaus įgeidžių patenkinimo, kame dabar vartomės. Mums reikia nuraminimo, reikia to, kas padėtų gyventi.

Tad ko siekėte spektakliu? Suteikti tą nuraminimą? Sukrėsti atėjusį? Atvirai moralizuoti?

Svarbu, kad mane išgirstų. Ne tik klausytų, bet ir išgirstų, susijaudintų, pajustų, kad deklaruojamos problemos paliečia kiekvieną iš mūsų tiesiogiai. Aš noriu žmones paskatinti mąstyti, analizuoti, prisiimti atsakomybę už savo, savo kiemo, savo valstybės santykius. Noriu, kad jiems kraujas sujudėtų, užvirtų! Reikia blaivaus žvilgsnio ir teatras gali jį suteikti. Tuo visada jis ir užsiėmė – tikrojo kelio parodymu, skaudulių priminimu.

O kada žmogus prisimena kelią į teatrą? Kai turi savy kažko per daug? Ar priešingai – jausdamas kažko stygių?

Nori ar nenori, žmogus yra linkęs į išpažintį. Linkęs būti išklausytas, išgirstas ir suprastas. Jam trūksta dėmesio, trūksta panašių minčių daigų turinčių žmonių aplink. O teatras visada priims. Teatras išklausys. Ir čia slypi teatro nemirtingumas – žmogui, kol jis gyvas, visada reikės partnerio ir teatras pasiruošęs visada juo būti. Pabūk kartu su veikėju, jo kailyje. Pritark, nepritark jam, bet komunikuok. Nebeina žmogus į bažnyčią, nebekalba su kaimynu, nebetiki, bet noras išsisakyti išlieka. Juk didžiosios tragedijos ir nutinka, kai žmogus lieka vienas, nesuprastas. Tad man svarbu įsitraukti į žmogaus vidų, suprasti jo nuotaikas, baimes ir lūkesčius... (susimąsto)

Teatras laukia žmogaus. Laukia padėti suprasti save, savo likimą, savo misiją – ką tu čia veiki, ko tu lauki...

Čia ir iškyla pagrindinio veikėjo – idealisto, maištautojo gydytojo Tomo (aktorius Dainius Gavenonis) svarba? Kaip manote, ar Lietuvai reikia tokių ydingą visuomenę peikiančių „daktarų“?

Reikia. Gyvenimas nėra tik juodas ir baltas, tik pozityvus ar negatyvus. Jei žmogus nestato sau aukšesnių tikslų, jei jo pagrindinė vertybė nėra tiesos ieškojimas arba vertybių laikymasis, tai mums neapsakomai reikia tokių herojų. Jų ir yra. Tik ne taip dažnai jie pasireiškia, ne taip dažnai atsiranda tokių drąsių žmonių, sugebančių peržengti tą baimę prieš masę, prieš valdžią, prieš politikus, prieš partijas. Tokių žmonių egzistavimas įrodo, kad dar turime vilties išlikti savimi. Kodėl buvo taip žiauriai išnaikinta mūsų inteligentija? Išsiųsti į Sibirą, sušaudyti...Nes inteligentas - tai žmogus, turintis tam tikrą vidinę kultūrą, humanistas – jis rūpinasi ne tik savo gerove – jis yra skriaudžiamo, vargšo, nelaimingo žmogaus užtarėjas. Ir tokie žmonės sudaro pagrindinę terpę, kurioje dar įmanoma gyventi. O dabar matome gyvenimą, kai tokių žmonių trūksta...

Pagrindinio veikėjo likimą spektaklyje pažymėjo begalinių pasirinkimų ruletė. Ar manote, kad daktaras Tomas rado atsakymą, kas žmogui svarbiausia?

Aš manau, kad ir pats Ibsenas nelabai rado atsakymą. Visvien einant į aktyvų visuomeninį gyvenimą, visada nukenčia artimieji, nukenti pats. Tad koks rezultatas? Ar jis pasiteisina, ar tik pakimba ore, atnešdamas daug skausmo šeimai, vaikams? Žmogus turi suvokti, kad kartais už jo buitinę gerovę ir patogumą yra aukštesnių, etiškesnių dalykų. Kompromisai įgauna viršų ir patenki į spąstus, kai pats savo vertybes parduodi, išduodi ir netenki tos galios – nei moralinės, nei fizinės.

Ar sutiksite, kad šis spektaklis labai atvirai ir gana tiesmukai rėžia tai, kas norima pasakyti? Be to, smerkdamas mases, H. Ibsenas sukūrė tekstą, kuris patinka masėms...

Keisčiausia, kad tada parašytos dramaturgo frazės, mintys, dėl kurių jam skaudėjo širdį, šiandien yra vis dar tos pačios. Gaila, kad visi žino jas, tačiau nieko nevyksta! Ar partijose vyksta kažkas, kas pakeltų jų patikimumą? Priešingai! Tada ir reikia būti tiesmukam. Galima atrasti ir kitokių kalbėjimo būdų, bet autoriaus parašytą tekstą mėginau pateikti nekeistą. O kaip priims? Norėčiau, kad susimąstytų. Galbūt žmonės, kurie spręs, ar eiti į partinį gyvenimą, į tą tokį savisaugos instinktų guolyje besiglaudžiančių naudos siekėjų guolį, susimąstys, ar to reikia. Ar pas mus tik partinis valdymas įmanomas? Ar tik partijos gali sudaryti sąlygas demokratijai? Aš labai abejoju. Nori nenori, tie žmonės, kurie tiki partija kaip vieninteliu demokratijos garantu, turi susimąstyti. Partija – tik naudos ir valdininkijos perykla. Ji neįtikina.

Į ką nukreiptas spektaklis? Kokį mintyse piešiate žiūrovą, kuriam Jūsų žinia aktualiausia?

Aišku, norėčiau, kad apsilankytų tie, kurie niekada nelanko teatro. Ir jauni žmonės. Ir ypatingai – partijų dalyviai, valdininkija. Ateitų, pamąstytų apie tai, kas yra kalbama. Bet, kaip taisyklė, tie, kuriems reikėtų labiausiai – nelabai ir mėgsta teatro (nusijuokia). Tikiuosi, kad teatras nuoširdžiai sujaudins, sudomins tuos, kurie atėjo.

O kaip Jūs pats, gerb. p. Jonai,  suvokiate visuomenės priešą?

Plačiąja prasme priešas yra valdininkijos siautėjimas, kasta, kuri, kiek aš pats patyręs ir tarybinę, ir nepriklausomybės laikotarpio valdininkiją – neturi nei religijos, nei moralinių kriterijų. Toks įspūdis, kad jie turi vienintelį dalyką – naudos siekimą. Jie nemato žmogaus, vargšo, jo rūpesčių – tai ir yra baisiausia.

Ar tikite galįs juos, valdininkijos atstovus, pabudinti?

Jei partijos nori išsigelbėti ir pakelti savo prestižą ir patikimumą – pirmiausiai jos pačios turi priimti tokius įstatymus: partietis, išrinktas į Seimą, Vyriausybę, turi atsisakyti partijos ir atstovauti liaudžiai. Antra, žmogus, valdininkas, kuris nevykdo savo pareigų, turi būti prilygintas kišenvagiui, prievartautojui ir būti baudžiamas. Nes kas dabar išdarinėjama su žmonėmis, kai jie ieško pagalbos, tai yra tyčiojimasis. Jeigu sugebėtų partijos priimti tai, ką čia išvardinau – ir partijų prestižas pakiltų, ir valdininkija nustotų siautėti.

Svarbi spektaklio kryptis, masių ir individo santykis, net ištrynė teatro dalyvių ir stebėtojų ribą. Kuo ši tema yra aktuali šiandien?

Masės yra baisios. Jos yra neprognozuojamos ir su jomis yra pavojinga prasidėti. Tai kataklizmų pagrindinė smogiamoji jėga - jas valdant galima labai daug žalos padaryti. Kur pas mus vyksta karas? Sporte. Agresyvu, energetiškai stipru, patrauklu ir tokia gausybė besidominčių žmonių, fanų – tai irgi yra masių valdymas, smurto ir agresijos dauginimas. Jau tas laikas turėtų praeiti, kai žmogus žmogui vilkas. Jei mes žmonės, metas pradėti propaguoti kitas vertybes, nes kolkas kalbų net nesigirdi apie tai. Konkurencija, priešprieša, kova skatinama iš aukščiau. Įtartinos tos masės... mat individas, su jomis susidūręs tampa visišku bejėgiu. Jis netenka savęs – tampa paveikslu ant sienos, kurį galima apspjaut, nutraukt, sutrypt...

Kokių savybių reikia individui, kad jis atsilaikytų?

Sunku stoti siena prieš mases. Minia beveidė – juk ne ji kalta, kad aš gyvenu tokiomis sąlygomis. Bet minią galima suorganizuoti. Ir partijos, ideologiniai atstovai gali naudotis miniomis... Jie tą ir daro.

Ar tik netapote pesimistu? Girdžiu Jūsų balse tarsi nusivylimą...

Yra tai... tačiau jei aš visiškai nusivilčiau, jau seniai nebedirbčiau teatre. Kol yra aklų ir kurčių žmonių, tol man yra noras su jais kalbėti. Kiekvienas žmogus, kol dar neatsisveikino su šiuo gyvenimu, jis gali pasikeisti, transformuotis. Aš nesitikiu staigių pokyčių. Tiesiog mano sukeltas minčių sujudėjimas, tikiuosi, turės įtakos vėlesniems sprendimams, pojūčiams. Tikiu, kad jei aš sąžiningai, aistringai ir nemeluodamas kalbėsiu - sukelsiu atgarsį. Turiu dar to tikėjimo, kuris mane ir palaiko, suteikia prasmę mano darbui.

Tad visuomenė dar turi prošvaisčių susidoroti su tikraisiais vidiniais priešais?

Tikrai turi.

Raminta Šerkšnytė: spektaklis geras tuomet, kai jame veikia visuma

Daiva Šabasevičienė, "Literatūra ir menas", 2011-11-11

Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje lapkričio 11, 12 d. pristatoma Henriko Ibseno drama „Visuomenės priešas“ (iš norvegų k. vertė Rimutė Rimantienė). Režisierius – Jonas Vaitkus. H. Ibseno „Visuomenės priešas“ – aštuoniasdešimt pirmasis spektaklis režisieriaus biografijoje. Scenografiją kūrė Jūratė Paulėkaitė, kostiumus – Jolanta Rimkutė, muziką – Raminta Šerkšnytė, videodailininkas – Ville’s Hyvönenas (Suomija).

„Visuomenės prieše“ dramaturgas išryškino nenuspėjamą minios elgseną ir jos palaikomos politinės sistemos ydas. Pasiryžęs prabilti daktaro Tomo Stokmano, išdrįsusio stoti prieš nepaprastą visuomenės nepakantumą, vardu, H. Ibsenas šį herojų suvokė kaip savąjį alter ego.

„Visuomenės priešas“ pirmą kartą buvo pastatytas Christianijoje 1883 metais. Pjesė parašyta danų ir norvegų kalbų dialektų mišiniu – riksmål. Šis H. Ibseno veikalas atvirai didaktiškas, o daktaras Stokmanas – taip įsitikinęs idealistiniu savo teisumu, kad šių dienų akimis žvelgiant primena ne tikrą žmogų, o veikiau karikatūrą.

Pasak J. Vaitkaus, H. Ibseno pjesė „Visuomenės priešas“ šiandien ypač aktuali. „Kaip šiandien visuomenė su žmogumi bendrauja? Kaip bendrauja tam tikri visuomenės sluoksniai? Šiandieniai „mokesčių mokėtojai“ tapo aktyvūs ir pavojingi. Formuojasi belytis fermos gyventojas. Net studentai jau nebe studentai, o „krepšelių naudotojai“. Niveliuojamas žmogaus veidas, jo reikšmė, jo kaip piliečio, kaip tautos atstovo statusas. Valdininkija tuo manipuliuoja. Mokesčiai yra mokesčiai ir juos reikia mokėti. Negalima žmonių vadinti „mokesčių mokėtojais“ ir tuo pat metu kovoti už „žmonių gerovę“. Todėl mes pavadinimą „Tautos priešas“ pakeitėme „Visuomenės priešu“. Kas mūsų tauta yra? Kas ją pakeitė? Ji tapo sambūriu. H. Ibsenas parodė, ką reiškia šitie „mokesčių mokėtojai“, kai jie susiduria su tam tikra situacija, tam tikru žmogumi, kuris kėsinasi į tariamą „mokesčių mokėtojų“ gerovę. Tada jie tampa baisia jėga, kuri naikina viską, kas paliečia jų interesus. Ta baisi jėga gali sutraiškyti bet kokį žmogų, nors jis galbūt turi geriausių ketinimų, kurie susiję su žmogaus, o ne su „mokesčių mokėtojų“ gerove. Lietuvoje šiandien tai akivaizdu, o Ibsenas apie tai rašė dar prieš šimtą trisdešimt metų.“

Pagrindinį Tomo Stokmano vaidmenį kuria Dainius Gavenonis. Spektaklyje taip pat vaidina Viktorija Kuodytė, Dalia Michelevičiūtė, Gabrielė Malinauskaitė, Eglė Prakaitaitė, Marcelė Zikaraitė, Dainius Jankauskas, Julius Paškevičius, Vytautas Anužis, Juozas Budraitis, Vytautas Rumšas, Tadas Montrimas, Arūnas Sakalauskas, Paulius Tamolė, Edgaras Bechteris, Martynas Nedzinskas, Remigijus Bučius, Rimantas Bagdzevičius, Darius Meškauskas ir kiti – iš viso septyniasdešimt aktorių, tarp kurių – ir patyrę scenos meistrai, ir ką tik Lietuvos teatro ir muzikos akademiją baigę jaunieji aktoriai, ir kūrybiniai bei techniniai teatro darbuotojai.

Artėjant premjerai kompozitorę RAMINTĄ ŠERKŠNYTĘ kalbina DAIVA ŠABASEVIČIENĖ.

Esate parašiusi brandžių kūrinių orkestrui, kameriniams ansambliams, atskiriems instrumentams, chorams, vaikams, o dramos teatre Jus pažįstame iš bendradarbiavimo su Valentinu Masalskiu: rašėte muziką jo kurtiems spektakliams „Saula“, „Kontrabosas“, „Aš, Fojerbachas“. Kaip papuolėte į „Visuomenės priešo“ komandą?

Iki šiol nebuvau bendradarbiavusi su Jonu Vaitkum, tačiau seniai galvojau, kad būtų įdomu dirbti šio režisieriaus komandoje. Esu mačiusi daug jo spektaklių. Kai kurie jų, pavyzdžiui, Augusto Strindbergo „Sapnas“, pastatytas tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, man paliko neišdildomą įspūdį. Todėl šiemet žiemą, kai susitikome viename kultūriniame renginyje, jis man pasiūlė, pasisukus kalboms apie kūrybą, parašyti muziką jo planuojamam kurti spektakliui – Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“. Perskaičiusi pjesę, nedelsdama sutikau.

Man rašyti muziką teatrui visada buvo įdomu. Tai kita darbo specifika, nei kad „tradicinis“ kompozitoriaus darbas, kurį darai vienas. Pavyzdžiui, rašant muziką kameriniams ansambliams ar orkestrams, esi ne tik idėjos sumanytojas, bet ir vienintelis jos įgyvendintojas kūrinio partitūroje. Viską „režisuoji“ pats, esi tarsi dramaturgas, kuriantis „muzikinių įvykių“ eigą laike, režisierius, parenkantis sąskambius, ritmus, instrumentuotę kūrinio idėjai išreikšti, scenografas, kuriantis bendrą kūrinio atmosferą.

Dramos spektaklio kūrimas – kolektyvinis darbas. Jam svarbus visų spektaklio kūrėjų idėjinis bendrumas: aktorių, režisieriaus, scenografo, kompozitoriaus, apšvietėjo. Kiekvienas tarsi įsilieja į vientisą spektaklio akordą, kurio tikslas – išreikšti ne save, bet perteikti pagrindinę kūrinio idėją žiūrovui.

Darbas teatre – man svarbi gyvenimiška ir profesinė patirtis. Puiki galimybė pamatyti iš arti visų meno sričių kūrybą, patirti naujas inspiracijas, susipažinti su įdomiom kūrybingom asmenybėm. Spektaklio kūrimas – gyvas ir nuolat kintantis procesas, neretai nutolstantis nuo pirminio sumanymo, o galutinis rezultatas matomas tik premjeroje. Tad iki premjeros spektaklyje nuolat kinta ne tik aktorių vaidyba, bet neretai ir visos kūrybinės komandos darbas – apšvietimas, scenografija, muzika. Dabartiniais terminais šnekant, teatro kompozitorius turėtų dirbti tarsi „online“ režimu. Turi visą laiką būti atviras „scenos informacijai“ ir nedelsdamas sureaguoti bei „surezonuoti“ į visus spektaklio kūrimo metu vykstančius pokyčius. Neretai ilgai kurtas muzikinis numeris, kuris, atrodytų, tinkamas šiandien, galbūt rytoj, pasikeitus tam tikriems vaidybos niuansams, jau „nesurezonuos“. Tad teks padaryti dar ne vieną ir ne du variantus, kol galiausiai rasi tokią muzikinę išraišką, kuri derėtų su bendra spektaklio atmosfera. Taigi teatrinės muzikinės kūrybos procesas, reikalaujantis greitos reakcijos ir atvirumo naujai informacijai (būtent dėl šios darbo specifikos mėgstamas arba ne), iš esmės skiriasi nuo autorinės kūrybos, kuomet kompozitorius, turėdamas absoliučią kūrybinę laisvę, netrukdomas gali rašyti savo kūrinį kelis mėnesius ar metus...

Ką Jūs įsidėmėjote Henriko Ibseno dramoje?

Kai gaunu pasiūlymą sukurti muziką teatrui ar kinui, esminis kriterijus – sutikti ar ne –koks kūrinys režisuojamas. Turiu patikėti pjesės aktualumu ir darbo prasmingumu. Vargu ar sutikčiau dalyvauti kokiame nors vienos dienos aktualijų „projekte“ – pernelyg brangus yra laikas.

Henriko Ibseno kūryba – nesenstanti klasika. Jo daugiau nei prieš šimtą metų sukurta drama „Visuomenės priešas“ skamba taip, lyg būtų parašyta vakar. Problemos, kurios buvo aktualios tada, ir šiandien tos pačios! Skaitant pjesę apima jausmas, tarsi didžiuliame veidrodyje būtų pavaizduota ne Ibseno laikų Norvegijos, bet mūsų – šiandieninės Lietuvos – visuomenė. Žiūrovui gal bus net sunku patikėti, kad spektaklio medžiagoje niekas nepakeista ir kad visas tekstas yra Ibseno.

Pjesė – didžiulė, penkių veiksmų, trunkanti ilgiau nei tris valandas. Siužetas nėra išoriškai toks „efektingas“, kad garantuotų pramogą, atsipalaidavimą. Priešingai – jis kelia aktualius ir sunkius klausimus. Režisieriui ir visai kūrybinei komandai šio sudėtingo spektaklio kūrimas – nelengvas išbandymas. Kaip jis pavyko, tesprendžia žiūrovas.

Kuo imponuoja Jono Vaitkaus režisūra?

Visų pirma, jo darbas su aktoriais. Vaitkaus repeticijos – puikios psichologijos pamokos. Atrodo, kad režisierius kiaurai permato ir aplinką, ir kiekvieną veikiantįjį.

Visi šio spektaklio tipažai lengvai atpažįstami. Čia matome ir idealistus, ir prisitaikėlius-išverstaskūrius, ir paklusnią, viskam abejingą minią. Režisierius pjesėje pavaizduotų tipažų psichologiją yra puikiai „perkandęs“ ir nepaprastai taikliom pastabom padeda aktoriams sukurti charakteringus vaidmenis atskleisdamas, kokia mimika, gestai, balso intonacija yra būdinga kiekvienam iš jų. Koks vieno ar kito tipažo elgesys kamerinėse scenose, koks – masinėse? Kokia yra masių psichologija? Kaip kinta žmogaus elgsena pavojaus akivaizdoje, apsisprendimo akimirką?

Spektaklyje vaidina didžiulis būrys puikių aktorių, kurie įtaigiai kuria ir pagrindinius, ir antraplanius vaidmenis. Stebėdami jų vaidybą, nesunkiai atpažinsime ir patys save. Vienas spektaklio kūrėjų siekių buvo „ištrinti“ ribas tarp teatro ir realybės. Tikimės, kad kai kuriose scenose žiūrovai pasijus esantys ne tik šio spektaklio stebėtojai, bet ir dalyviai...

Kas lėmė garsinę spektaklio aplinką?

Šio spektaklio muziką lėmė kelios aplinkybės. Visų pirma, džiaugiuosi, kad dauguma aktorių ne tik puikiai vaidina, bet ir yra muzikalūs. Daugelis jų turi gerus balsus ir groja instrumentais. Visada teikdama pirmenybę gyvam atlikimui, o ne „sausam“ įrašui (ar juo labiau kompiuteriniam variantui), sukūriau keletą numerių, kuriuos aktoriai atliks scenoje. Beje, spektaklyje nebuvo užduoties sukurti atskirus, „gražios muzikos“ numerius. Priešingai, dauguma jų turi ironišką prasmę.

Atsižvelgiant į spektaklio kūrėjų siekį sukurti labai realistišką veikalą, nemažai skambės ir „konkrečiosios“ muzikos. Ji yra sudaryta iš aplinkos garsų, kaip kad, pavyzdžiui, vandens, gatvės triukšmo, žingsnių, biuro garsų... Pritariu amerikiečių kompozitoriaus Johno Cage’o minčiai, kad „viskas, kas skamba aplinkui, yra muzika“. Svarbu tik šiuos garsus pateikti meniškame pavidale.

Dalis spektaklio muzikos yra parinkta. Manau, kad žiūrovams ji bus iškart atpažįstama ir iki kraujo pažįstama, jie lengvai supras parinktos muzikos prasmes.

Svarbiausias „Visuomenės priešo“ muzikos inspiracijų šaltinis – pati spektaklio atmosfera: tekstas, vaidyba, vaizdas, apšvietimas... Teatro mene išlieka svarbiausias kriterijus – spektaklis geras tik tuomet, kai jame veikia visuma.

Ačiū už pokalbį.

Laisvas žmogus būna vienišas

Daiva Šabasevičienė, "7 meno dienos", 2011-11-11

Jonas Vaitkus: „Mes nesame lygūs nei įgimtomis savybėmis, nei darbštumu ir valia pasiektais rezultatais. Mes ne broliai - net jeigu esame kraujo broliai. Galime tapti broliais tik pūdą druskos kartu suvalgę. Mes nelaisvi nuo pradėjimo iki paskutinio atodūsio. O ką jau kalbėti apie dvasios dalykus. ”

Henriko Ibseno dramaturgijos be psichologinio konflikto įsivaizduoti neįmanoma. Jums tai artima. Kokios aplinkybės lėmė šios pjesės pasirinkimą: ar pjesės dramaturgija, ar socialinis jos konfliktas?

Pasirinkimą lemia daug aplinkybių. Man Ibsenas visą laiką buvo artimas. Pasirenkant medžiagą, didelę įtaką daro ir pats gyvenimas. Svarbu, kaip žmogus gyvena savo šeimoje, laiptinėje, kieme, namo bendrijoje, darbovietėje, valstybėje, pasaulyje. Skaitydamas Ibseno pjesę, galvojau, kodėl taip yra, kodėl taip seniai iškeltos problemos dar iki šiol gyvos ir taip įsisenėjusios, taip įaugusios į aukso veršio šokdinamų partijų, vyriausybių, religijų socialiai ir ideologiškai išprievartauto mokesčių mokėtojo sąmonę, kad net menkiausia užuomina, jog mes nesame ir niekada nebūsime nei laisvi, nei lygūs, sukelia agresyvią pasipiktinimo audrą. Politikų taip mėgstamas šūkis - laisvė, lygybė, brolybė - tėra tik tešlagalvių rinkėjų mulkinimas, o mąstančiam žmogui jis tolygus keiksmažodžiui.

Mes nesame lygūs nei įgimtomis savybėmis, nei darbštumu ir valia pasiektais rezultatais. Mes ne broliai - net jeigu esame kraujo broliai. Galime tapti broliais tik pūdą druskos kartu suvalgę. Mes nelaisvi nuo pradėjimo iki paskutinio atodūsio. O ką jau kalbėti apie dvasios dalykus.

Kas gi lieka? Anot vokiečių mąstytojo Alberto Schweitzerio, reikia pakelti iš purvo mūsų pačių paniekintas žmogiškas vertybes, šimtmečius tikrintas bendruomeninio gyvenimo patirtimi, jas atgaivinti, suteikiant joms deramą vietą ir reikšmę visuose mūsų gyvenimo srityse - šeimoje, mokykloje, gatvėje, universitete, valdyme, teisėsaugoje, politikoje...

Kurdamas šį spektaklį pasitelkiate įvairias režisūros tradicijas. Ar to siekėte sąmoningai?

Ne, tiesiog norėjosi, kad spektaklis būtų paveikus, pasiektų žiūrovo sąmonę. Šįsyk tikrai negalvoju apie režisūros kryptis.

Jums visada buvo svarbu ne tik paliesti žiūrovo jausmus, bet ir priversti jį mąstyti. Tai Jūsų kūrybos principas?

Niekada spektakliuose neatsisakau jausminių dalykų, bet vien jausmais negali vadovautis, nes jie užplūsta ir veda į kraštutinumus. Reikia jausmų ir proto pusiausvyros. Mes ir taip per daug blaškomės, isteriškai gyvename, galvodami, kad galime pakeisti pasaulį. Iš tikrųjų galime tik įsisąmoninti, kad gyvenimas yra svarbus visai dėl kitų priežasčių, negu mums peršama ir siūloma.

Daktarą Tomą Stokmaną visuomenės priešu pirmas pavadina jo brolis.

Peteris prisidengia pseudoatsakomybe, kuri žudo moralinį pradą, jame esančią tiesą. Manau, kad jis tai supranta, bet neturi jėgų atsisakyti miesto valdytojo pareigų. Pasielgti kaip prideda žmogui, o ne valdininkui - tokiam žingsniui ryžtis gali nedaugelis. Panašūs klausimai kamuoja visus, atėjusius į valdžią. Ir čia tampa nebesvarbūs brolis, sesuo, motina ar tėvas.

Spektaklyje labai daug sluoksnių, įvairios temos. Kurios Jums svarbiausios?

Labai svarbi šeimos tema. Nežinia, kaip Stokmanas gyvens toliau, bet labai svarbu, kad jis tiki gyvenimu. Jo šeima lieka jam ištikima. Jis supranta, kad verta kovoti, kad ir kaip būtų vadinamas, trypiamas. Tai ir yra svarbiausia. Šiuo spektakliu aš nenoriu gilinti pesimizmo. Atvirkščiai, baigiu spektaklį viltimi: atsiras bent vienas iš šimto, kuris supras, kad svarbiausi visai ne tie dalykai, kurie teigiami daugumos susirinkimuose.

Ibsenas rašo: „Minia yra tik žaliava sukurti tobulesnę visuomenę". Tačiau šiandien išskirtiniais save laiko vienetai, todėl visuomenė ir netobulėja.

Taip yra dėl to, kad nevertinamas žinojimas. Ne enciklopedinės žinios, bet tikras, praktikos patikrintas išmanymas. Vidutinybės klesti, nes dabartinėje visuomenėje išmanantis ir sąžiningas žmogus nereikalingas.

Ibseno tekstas prisodrintas išmintingų frazių, pavyzdžiui: „Kai trūksta deguonies, silpsta sąžinė", „Laisvas žmogus paprastai būna vienišas". Ar Jūs jas akcentuojate?

Tos tikslios ir žiaurios frazės trijų valandų spektaklyje skamba organiškai. Dvasiškai ir fiziškai įsitempęs žmogus norom nenorom daro apibendrinimus: jis karščiuoja, jaudinasi, jis nėra abejingas. Tokios frazės - širdies ir proto darbo išlydis, jas spektaklyje teks išgirsti.

Ibsenas daktarą Tomą Stokmaną laikė savo alter ego. Ar Jūs kada nors tapatinotės su personažais?

Jeigu bandyčiau tapatinti save su kuriais nors pjesių personažais, prarasčiau savojo gyvenimo realumą. O daktaras Stokmanas, manau, turi tam tikro naivumo, besiribojančio su sentimentalumu. Žinoma, naivu tikėtis, kad jis bus išgirstas ir palaikytas. Bet jau geriau infantilumas, negu cinizmas, geriau sentimentalumas, negu abejingumas. Tuo Stokmanas man imponuoja.

Spektaklyje apie šešiasdešimt personažų. Kaip sekėsi suvaldyti tokį būrį žmonių?

Visi, su kuriais susidūriau repetuodamas, man buvo reikalingi. Nesvarbu, kad su kai kuriais teko atsisveikinti, - vyko gyvas procesas. Visų jų veidus pamenu, todėl ir būrio nebuvo, ir valdyti jo nereikėjo. Tai - geras jausmas.

Kas netilpo ant stulpų, arba kodėl mūsų visuomenei reikia priešų

Renata Baltrušaitytė, savaitraštis "Veidas", 2011-11-10

„Aš atradau, kad visi mūsų gyvybiniai dvasiniai šaltiniai užnuodyti, visas mūsų bendruomenės piliečių gyvenimas vystosi melu užnuodytoje dirvoje“, – skelbė „Visuomenės priešo“ pagrindinis veikėjas daktaras Tomas Stokmanas. H.Ibseno pjesė, beje, parašyta 1882 metais, o pirmąkart suvaidinta Osle 1883-iaisiais – beveik prieš šimtą trisdešimt metų.
Siužetas neįmantrus: perspektyvaus besivystančio kurorto (tarkim, šiandieninio Birštono arba Druskininkų) vietos gydytojas nustato, kad ligoniams rekomenduojamas gydomasis vanduo užkrėstas pavojingomis bakterijomis, į vandentiekį patenkančiomis iš pramonės užteršto slėnio. Skelbdamas tai jis naiviai įsivaizduoja darąs miesteliui gera, tačiau apšaukiamas jo priešu. Mat lėšų vandentiekiui pertvarkyti nėra, o sanatorijų uždarymas grėstų finansiniu žlugimu jų akcininkams ir pajamų netekimu miestelėnams. Į gydytojo langus pasipila akmenys, jis pats ir jo šeimos nariai tampa niekur nepageidaujami.
Ar daktaras Stokmanas J.Vaitkaus spektaklyje taps pasiaukojamo heroizmo pavyzdžiu? „Pirmiausia tai žmogus, bandantis suprasti save, aplinką, šeimą ir miesteliui vadovaujantį vyresnį brolį. Tai mąstanti asmenybė. Jis reiškia savo pažiūras negalvodamas, ar jos kam nors patinka, ar jis pats visais požiūriais teisus esant konkrečiai situacijai. Atvirumas yra jo privalumas. Bet nemanau, kad Stokmanas vien „baltas“ ir besąlygiškai pozityvus“, – dėsto režisierius.

Partijos – tai mėsmalės

„Visuomenės prieše“ apstu frazių, kurios gali skatinti žiūrovą prieštarauti. Tarkim, naminius pudelius daktaras ryžtingai iškelia virš kiemsargių argumentuodamas, kad pirmuosius daug lengviau mokyti įvairiausių cirko triukų. „Tarp žmonių-pudelių ir žmonių-kiemsargių yra didžiulis skirtumas“, – pabrėžia Stokmanas. Nors išlepinti pudeliai anaiptol nėra protingiausi savo rūšies atstovai, o benamiai šuneliai, kovodami dėl šanso išgyventi, pademonstruoja dar ne tokių gebėjimų…
Vis dėlto J.Vaitkus palaiko dramaturgą: „H.Ibsenas šunėką su pudeliu gretina pabrėždamas aplinkos ir auklėjimo svarbą. Juk tai, kad visi žmonės lygūs, – absurdas. Ir daktaras Stokmanas nebijo savo neišsiskiriančios kilmės. Jis mato, kiek daug tenka su savimi dirbti, kad taptum panašus į žmogų. Tam prireikia ištiso sąmoningo, valingo gyvenimo.“
„Pavojingiausias tiesos ir laisvės priešas – suvienytoji dauguma. Taip, prakeiktoji suvienytoji liberalioji dauguma!“ – šaukia daktaras. Ir priduria, kad dauguma niekuomet nebūna teisi, nes visame Žemės rutulyje kvailiai sudaro įspūdingą daugumą. Jų pusėje – jėga, o ne teisybė, kuri lieka mažumos stovykloje. Iš čia – garsusis klausimas, nuo stulpo privertęs pakraupti konservatorių Mantą Adomėną: „Argi teisinga, kad kvailieji vadovautų protingiesiems?“
„O kaipgi tuomet su ES puoselėjamom demokratijos vertybėm?“ – savo ruožtu teiraujuosi J.Vaitkaus. „Jūs įsivaizduojate, kad tai, kas yra dabar, – demokratija? – nustemba režisierius. – Juk matomoji valdžia tėra įrankis. Tikroji galia – visai kitur. Niekas jos nesuras ir neįvardys. Šitai galiai moralė, demokratija, laisvė, lygybė, brolybė neegzistuoja. O mes mielai žaidžiame partijų, vyriausybių ir rinkimų žaidimus, kurie tėra dailus makiažas. Jeigu už butelį alaus galima nupirkti žmogaus balsą…“
„Partija kaip mėsmalė sumala galvas į bendrą košę, ir išeina farširuotos galvos, įdarytos ir mėsa, ir koše, ir visokiom šlykštybėm“, – primenu H.Ibseno Stokmaną. „Argi ne taip? Partijos yra beveidžių, paklūstančių vienai nuostatai, perykla – tai akivaizdu. Daugiausiai prastų valdininkų ateina būtent iš partijų, nes tokie žmonės nėra moraliai stiprūs ir kaip specialistai nebūna patys geriausi. Tokie lenda per partijas, nes žino, kad taip gali gauti naudos. Užtat pas mus tiek daug partijų“, – pritaria H.Ibsenui J.Vaitkus.
„Reikia naikinti partijų vadeivas. Toks vadeiva – kaip ėdrus pilkas vilkas, kuriam per metus būtina praryti tam tikrą kiekį smulkių gyvuliukų, kad išliktų“, – dar labiau įsiaudrina daktaras Stokmanas. „Matot? Jau prieš šimtą trisdešimt metų tai buvo aktualu. O šiandien mums tebeaiškina, kad nėra kito kelio, ir vien partijos gali suteikti demokratinį valdymą, – šypteli režisierius. – Juk tūkstantmečių patirtis tvirtina: vogti yra blogai. Tai ne tik Dievo įsakymas, o pirmiausia bendruomeninio gyvenimo vertybė. Šios vertybės dabar dergiamos ir niekinamos, tyčiojamasi iš jų. Reikės jas iš mėšlo pakelti, apvalyti ir atsiprašyti. Kito kelio nėra. Neateis jokia nauja partija, ideologija ar plebėjų tautelė, kuri atneštų mums išsigelbėjimą, apsivalymą nuo kloakos. Patiems teks valytis.“
Ypač sočiai „Visuomenės prieše“ kliūva liberalams, kurie, anot H.Ibseno, šlaistosi būriais ir kala sau bei kitiems į galvas, kad jie – laisvai mąstantys žmonės. „Pigiausias būdas masėms, ypač jaunimui įsiteikti – tai užsidėti liberalizmo ir tariamos tolerancijos kaukę. Viskas galima, viskas leistina, jokių nekvestionuojamų vertybių, išskyrus asmeninės naudos vertybę, nebėra. Bet socialinė atskirtis ir kitokios nelygybės toliau didėja, ir jokia politinė jėga – nei pozicijoj, nei opozicijoj – niekas negali uždėti tam apynasrio“, – įspėja J.Vaitkus.

Teatras kaip skiepai

„Tai senas tradicinis melas, kad kultūra demoralizuoja. Ne – kvailinimas, vargas ir skurdas yra viso pagedimo priežastys“, – tvirtina daktaras Stokmanas. Bet mitas, kad iš kultūros atsklinda daug purvo, ir šiandien labai populiarus. „Teatras, kuris užsiima problemų analize, nemėgstamas. Jis kelia nepatogius klausimus, žadina protestus ir pats dažnai remiasi negatyvia medžiaga. Joks chirurgas glostinėdamas nepagydys: jis krapštosi ir žmogaus žarnyne, ir pūliniuose. Nuskausmina, pjausto ir pridegina. O iš mūsų, teatralų, tikisi ar net reikalauja, kad „olialia“ kvapius kompresėlius dėliotume. Bet pūlinius įmanoma šalinti tik drastiškomis priemonėmis. Mes irgi darome savotiškas skiepų injekcijas, tik ne kūnui. Norim, kad žmogus persirgtų ta liga, pakarščiuotų, pasijaudintų, nors gyvenime galbūt tokios situacijos dar nebuvo patyręs. Tačiau jo nervinės ląstelės įgaus imunitetą ir prireikus įveiks streso poveikį. O jeigu teatras nėra skiepai, tuomet jis yra beprasmiško triukšmo dauginimas“, – aiškina J.Vaitkus.
Tomą Stokmaną pjesės pabaigoje dramaturgas palieka gyvą, o tai nėra būdinga H.Ibsenui. Iš kur tokia malonė? „Neliktų žmogaus – neliktų ir problemos. Nepalikti Stokmano būtų tolygu užbraukti paskutinę pokyčių viltį. Galėtų, žinoma, būti ir toks finalas, nors nemanau, kad jis reikalingas. Žiūrovas optimistinę H.Ibseno siūlomą pabaigą, kai daktaras, surinkęs būrelį gatvės padaužų, pradeda juos mokyti kartu su iš mokyklos pašalintais savo sūnumis, galės laikyti herojaus sapnu ar haliucinacija. Taip tik pabrėžiama, kaip svarbu lavinti individualybes. Juk dabar daroma viskas, kad vaikas kuo mažiau būtų šeimoje: lankytų tą ar aną, bėgtų, lėktų. Šeimos vaikams nebeturi nei laiko, nei galimybių, pagaliau – noro. Taip prarandamos vertybės, o žmogus su vertybėmis nedalyvautų bendruomeninio cirko žaidime. Jo nenupirktum alaus buteliu, nesuviliotum cukraus gabaliuku“, – primena režisierius.
Ir galutinė daktaro Stokmano išvada: „Stipriausias žmogus pasaulyje – tas, kuris yra labiausiai vienišas.“ Iškart prisimeni tokias asmenybes, kaip Arvydas Šliogeris, Vytautas Radžvilas, Krescencijus Stoškus… „Bet asmenybių, kurios bando atsikovoti erdvę tikriems dalykams, yra labai nedaug. Gal tai organiška? Mūsų žmonių išsivystymo skirtumai apima mažiausiai dviejų šimtų metų amplitudę. Vieni tebegyvena baudžiavoje, kiti turi galimybę matyti gerokai daugiau, kitaip supranta žmogaus misiją. Amplitudė tokia didžiulė, kad rasti bendrą vardiklį tampa nebeįmanoma. O kaltos dėl to socialinė atskirtis bei švietimo ir religijos dalykų spragos“, – svarsto J.Vaitkus.
Tai mūsų visuomenei reikėtų palinkėti daugiau priešų? „Manau, taip. Reikia daugiau blaiviai mąstančių, atsakingų, suvokiančių savo pareigas, o ne gebančių jausti vien „kaifą“. Regis, Immanuelis Kantas yra išreiškęs mintį, kad ne geradarybė iš paslaugaus temperamento, bet geradarybė iš grynos pareigos yra morali. Kitaip sakant, žmogus, kuris jaučia malonumą sušelpdamas, užjausdamas, visiems padėdamas, nebūtinai yra doras. Dorai elgiasi tas, kuris iš prigimties godus, bet vis dėlto aukoja nuo savęs atplėšdamas, prisiversdamas, nes tai yra žmogaus tobulėjimas, jo posūkis į bendruomeninį gyvenimą“, – tvirtina J.Vaitkus.

"Visuomenės priešas" - spektaklis ant barikadų

Daiva Šabasevičienė, "Lietuvos žinios", 2011-11-07

Lapkričio 11 ir 12 dienomis Nacionaliniame dramos teatre premjera - Jono Vaitkaus spektaklis "Visuomenės priešas" pagal Henriko Ibseno pjesę. Vieną pagrindinių vaidmenų atlieka šiemet "Auksinį scenos kryžių" pelnęs aktorius Vytautas Anužis, neseniai Klaipėdą išmainęs į sostinę.