Ingrid Lausund. BESTUBURIADA

  • Spektaklis

    Ingrid Lausund. BESTUBURIADA

  • Režisierius

    Giedrė KRIAUČIONYTĖ

  • Trukmė

    1 val. 40 min. (vienos dalies)

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2016 m. rugsėjo 2 d.

  • N-14

  • Pirkti bilietą

Apie

Iš vokiečių kalbos išvertė Jūratė PIESLYTĖ

Kaip mes tampame tokie ambicingi, kad imame „lipti kitiems per galvas“ ir paaukojame viską vienam tikslui? Kodėl imame kaltinti save, kai esame žeminami? Kaip susirasti draugą, jei niekuo negali pasitikėti? Ką daryti, jei myli tą, prieš kurį turi laimėti? Kas, jei tau 45-eri ir nebeatsimeni, dėl ko tiek dirbai? Kas, jei tau 25-eri ir tu jau pavargai? Ką reiškia imti ir išeiti, viską mesti?

Spektaklio „Bestuburiada“ kūrėjai užduoda aštrius ir jautrius klausimus, kurių taikinys – tiek jaunoji karta, tiek vyresni, „stažą“ turintys, o gal net ir link pensijos artėjantys... darbuotojai (ir laisvai samdomi autoriai).

Ingridos Lausund pjesės pristatoma niekinga padermė – penki tarnautojai prie šefo kabineto durų –laukia. Laukia savo eilės, savo darbo įvertinimo, o deramas atstovavimas žmonijai pasireiškia visomis žmonėms būdingomis spalvomis. Jie nori mylėti, jiems reikia artumo ir supratimo, tačiau tam nėra tinkamų sąlygų, o ir patys jų nesukuria, iš paskutiniųjų stengdamiesi sugniuždyti kolegas. Jie pasiruošę viskam, jie pasiryžę prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių, jie gali viską ištverti. Jie seniai nebepamena, ko jie laukia, kodėl jie laukia, ko jie tikisi sulaukti – jie priprato adaptuotis prie bet kokių sąlygų ir stengtis – kaip jie supranta – išgyventi. Nesuprasdami, kad jie savarankiškai, savanoriškai ir savavališkai naikina savo gyvenimus, net jei laukia gyvenimą pakeisiančio stebuklo. Nemėgindami pakeisti gyvenimo patys. Ir pakeisti save. Nes jie tam paprasčiausiai nebeturi stuburo. Tačiau laukia, gal kada turės?

GIEDRĖ KRIAUČIONYTĖ gimė 1991 m., baigė teatro režisūros bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurso vadovas – Aidas Giniotis. Profesionalioje teatro scenoje jau pristatyti jos režisuoti spektakliai „Šaltos nuotraukos“ („Menų spaustuvė“) ir „Moteris“ („Keistuolių teatras“). G. Kriaučionytė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dirbo režisierių Krystiano Lupos (Lenkija), Saaros Turunen (Suomija), Valterio Silio (Latvija), Árpádo Schillingo (Vengrija) ir Gintaro Varno (Lietuva) asistente bei kūrė dramaturgiją spektakliams „Šiuolaikinis tolerancijos centras“ ir „Vienatvė. 1991.“, pristatytiems sindikato „Bad Rabbits“, kuriam priklauso ir ji pati.

 

 

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierė — Giedrė KRIAUČIONYTĖ
  • Dailininkė — Berta BOCULLAITĖ
  • Kompozitorius — Andrius ŠIŪRYS
  • Videomenininkas — Jonas TERTELIS
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS

Vaidina

Recenzijos

Premjera Nr.1: Teatras apie teatru virtusį mūsų gyvenimą // Donatas Puslys, Bernardinai.lt, 2016-09-11

PREMJERA NR. 1: TEATRAS APIE TEATRU VIRTUSĮ MŪSŲ GYVENIMĄ

Donatas Puslys, Bernardinai.lt, 2016-09-11

 

Dmitrij Matvejev nuotr.

Jaunas vyras, įnirtingai kartojantis pokalbio su viršininku scenarijų. Vis iš naujo ir iš naujo, kad niekas nebūtų pamiršta, kad viskas būtų tobulai atlikta, kad nė vienas judesys, pradedant rankos paspaudimu pasisveikinant ir baigiant išėjimu iš kabineto jau po visko, nebūtų atsitiktinis. Tuomet nervingas laukimas, kad iškristų laimingas skaičius ir būtum pakviestas ant kilimėlio. Taip prasideda režisierės Giedrės Kriaučionytės spektaklis „Bestuburiada“, atidaręs naująjį Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezoną.

Apie ką šis spektaklis? Trumpai atsakyčiau taip – apie mus visus, kurie kasdien galvojame, kokie turėtume būti, kad įsipaišytume į kažkokius rėmus, kuriuos mums kažkas primeta – viršininkai, viešoji nuomonė, mokytojai, dėstytojai, tėvai ir pan. Šis pagal Ingridos Lausund pjesę pastatytas spektaklis yra pasakojimas apie nuolatinę žmonių pastangą kuo geriau įvaldyti kažkokį vaidmenį, kad kiltume karjeros laiptais, išsikovotume pripažinimą, pralenktume savo konkurentą. Tai, kaip pasakoja pati režisierė, yra spektaklis apie žmones, kurie jau nebeklausia „kas aš esu?“, tačiau svarsto tik tai, kokie turėtume būti, kad susilauktume sėkmės ir būtume laimingi.

Dmitrij Matvejev nuotr.

Man asmeniškai – tai spektaklis, kuris parodo, kiek teatro yra mūsų pačių gyvenime, kiek mūsų kasdienybė yra virtusi siekiu kuo geriau įvaldyti pasirinktą vaidmenį. Spektaklio visuomenė, kaip kažkada konstatavo filosofas Guy Debordas, tai tokia visuomenė, kurioje sėkmingas būsi ne tapdamas savimi, o perkūręs save pagal tam tikrą iš anksto sukurptą instrukciją. Kas sprendžia, koks tu turi būti? Šis klausimas perskrodžia visą spektaklį ir kiekvieną žiūrovą palieka ieškoti savojo atsakymo.

Prieš kelerius metus dailininkas Stasys Eidrigevičius buvo surengęs parodą pavadinimu „Veidas ant kaukės“. Jo piešiniuose regėjome kaukes, po kuriomis tarsi ir turėtų slypėti tikrasis žmogaus veidas. Tačiau susidarydavo įspūdis, jog po jomis slypėdavo tik tuštuma, nes kaukė jau ir buvo tapusi tuo vieninteliu tikruoju veidu, tuo kalėjimu, iš kurio nebegali išsiveržti. Prisiminiau šią parodą stebėdamas G. Kriaučionytės premjerą. Spektaklyje regime žmones, kurie į išorę eina atlikti surepetuoto vaidmens, ir tik užkulisiuose, vienumoje, gali būti savimi, gali nebijoti savo abejonių, baimių, silpnumo, nusivylimo, kad galbūt siekė ne to, ko troško, o to, ko reikalavo aplinka, apie kurios pripažinimą ir dėmesį buvo svajojama. Ar ir su mumis nenutiko, kad galiausiai kaukė tapo vieninteliu tikru mūsų veidu? O kas, jei pavargai vaidinti, tačiau nebežinai, ar apskritai bėra koks kitas kelias? Kas jei ateina nuovargis ir tuštuma, kai supranti, kad tai, ko vaikeisi, yra taip tuščia ir bergždžia, kad apskritai daugiau nieko nebenori?

Dmitrij Matvejev nuotr.

Sutinkame žmones, kurie taip ilgai ir intensyviai repetuoja savo vaidmenį, kad galiausiai visiškai susitapatina su juo, tampa puikiais aktoriais savo kasdienybėje. Kodėl? Vardan ko? Ar verta? Kas esu aš, Donatas Puslys (kiekvienas galite įrašyti savo vardą) – viešumai susikurta kaukė, besivaikanti pozicijos, galios, pripažinimo, prestižo ar nuoširdžiai savo pašaukimą siekiantis išskleisti asmuo? Kiek yra Donatų – vienas ar keli, kurie kiekvienai aplinkai, kiekvienai situacijai yra parengę atitinkamą vaidmenį? Kas yra mano asmenybės stuburas, o gal šiais laikais patogiausia jo neturėti, kad prisitaikytum ir neužkliūtum? Stebėjau spektaklį ir jaučiau, kad jis užduoda man labai svarbių klausimų, kurie kasdienybėje dažnai pasimeta arba būna nustumti į paraštes.

Kalba šis spektaklis ir apie žmonių siekį įrodyti savo vertę. Kaip ta vertė išmatuojama – paaukštinimu, apdovanojimu, prabangos prekėmis, „Facebook“ sekėjų skaičiumi ir „like’ais“? Gyvename pasaulyje, kuris atmeta idėją, kad žmogus yra vertingas pats savaime, kuriame tam, kad nebebūtum tik statistinis vienetas, turi lipti per galvas, kad sulauktum dėmesio. Būtent taip ir vyksta scenoje, kur spektaklio personažai tarsi žiurkių lenktynėse kovoja vieni su kitais, kad patrauktų nematomo boso dėmesį, boso, kuriam visi jie, deja, tėra tik skaičiukai, darbiniai ištekliai, kurių nė vardų jis nežino.

Dmitrij Matvejev nuotr.

Po spektaklio iš galvos neišėjo kadaise režisieriaus Juozo Miltinio išsakyti žodžiai: „Kol aktorius tik sako žodžius, kol jis juos neša kaip priedangą, kaip „daiktą šalia“, kol jie „atšokę“ nuo jo kaip „senos afišos nuo skelbimų stulpo“, – tol jie neįleidžiami į scenos erdvę; tol neprasideda „teatro laikas“. Kol žodžiai – ne veikianti substancija, kol aktorius jų netaria, lyg būtų pats sukūręs, kol jais nesprendžia: „kas aš? Kur aš? Kur einu? Kokia mano prasmė? Ką privalau pasakyti savo gyvenimu?“ – tol jie negyvi, nereikalingi.“ Režisierius kalbėjo apie teatro sceną, tuo tarpu jau nuo pat spektaklio pradžios „Bestuburiadoje“ mes regėjome žmones, kurie savo gyvenimo kasdienybėje tarsi teatro scenoje kartojo išmoktus žodžius, kad šie nebūtų atšokę kaip senos afišos nuo skelbimų stulpo, kurie priliptų ir įtikintų aplinkinius tavo atliekamu vaidmeniu. Tik kalė jie tuos žodžius į pašalę nustūmę J. Miltinio minėtus klausimus apie esmę, prasmę ir klausdami tik to, kas susiję su sėkme ir troškimu įrodyti savo vertę.  

 

Dabar viskas gerai? // Rimgailė Renevytė, „7 meno dienos“, Nr. 27 (1179) 2016-09-09

DABAR VISKAS GERAI?

PIRMOJI NAUJO LIETUVOS NACIONALINIO DRAMOS TEATRO SEZONO PREMJERA – „BESTUBURIADA“

Rimgailė Renevytė, „7 meno dienos“, Nr. 27 (1179) 2016-09-09

Naująjį sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras pradėjo jaunosios kartos režisierės Giedrės Kriaučionytės spektakliu „Bestuburiada“, pastatytu pagal vokiečių dramaturgės Ingridos Lausund pjesę. Kūrinio pavadinimas, tiesiogiai nurodantis į „olimpiadą“, jau savaime reiškiančią konkurenciją, šiuo atveju, be jokios abejonės, tinka. Kolegų varžybos dėl paaukštinimo tampa vienas kito pažeminimo ir išjuokimo maratonu. Režisierė iš absurdo, grotesko ir tragedijos detalių sukūrė sudėtingą parodijos žanrą. Santūriai, ritmiškai sukonstruotos scenos keičia viena kitą tarsi situacijų komedijoje. Akivaizdu, kad tai galima padaryti be banalių, vulgarių ir visiems žinomų triukų.

Aktoriai žiūrovus pasitinka scenoje. Užsiėmę savo mintimis į besirenkančią publiką jie beveik nereaguoja. Tarsi niekas neslepia, kad tai spektaklis, bet to ir nesako. Scenos erdvė atvira, siurrealistiška scenografija įrėminta ryškiomis ar sapniškai žaliomis detalėmis (dailininkė Berta Bocullaitė). Pamažu įsivyrauja jauki prietema, kurią lydi vis didėjančios įtampos ir laukimo spragsėjimas (kompozitorius Andrius Šiūrys). Pirmasis neištveria Hufšmitas (Šarūnas Zenkevičius) – tarsi išniręs iš vandens jis ima garsiai kartoti savo veiksmų eigą, laukdamas susitikimo su darbo vadovu. Ritmiškai į šį laukimą įsilieja visi scenoje esantys kolegos. Antroji balsu pratrūksta Šmit (Jovita Jankelaitytė), – jos bandymas kolegiškai nusijuokti iš būsimo boso pokšto netrukus virsta isterijos priepuoliu. Su dramaturgija režisierė elgiasi laisvai – keičia personažus, dialogus ir konfliktus, scenų išdėstymą – akivaizdu, kad pati žino, ką nori matyti scenoje.

Veiksmo centre – penki vienas kitą pažeminti ir įveikti siekiantys kolegos: Krecki (Dovilė Šilkaitytė), Kristensen (Aldona Vilutytė), Šmit, Hufšmitas ir Kruzė (Dainius Jankauskas). Įtampą, nepasitikėjimą ir konkurenciją tarp kolegų didina nematomas personažas – vadovas, kurį čia atstoja scenografija – pilkas stuburas, „įsiurbiantis“ pavaldinius pokalbiui ir „išspjaunantis“ juos atgal. Vadovas tarsi kontroliuoja visą įvykių eigą, tačiau netikėtos personažų reakcijos į jo sprendimus siužetą daro vis labiau nenuspėjamą.

Beveik visi personažai po kolegišku mandagumu slepia kur kas didesnes ambicijas: Krecki ir Hufšmitas visomis išgalėmis siekia nekontroliuojamos valdžios, Kruzė turi paslėptų ketinimų, Šmit nori, kad jos darbas būtų įvertintas. Vienintelė Kristensen savo kolegose vis dar stengiasi įžvelgti paskutinius žmogiškumo trupinius. Šios „ambicijos“ komiškai suskamba, kai personažai ima garsiai sakyti, ką galvoja, o jų mintys pertraukia ir glumina pašnekovą. Tarp nesustabdomos ir komiškai dramatiškos konkurencijos bręsta du pagrindiniai konfliktai: Krecki ir Kristensen bei Hofšmito ir Kruzės. Krecki savo valdžia provokuoja patikliąją Kristensen, o ši praradusi kantrybę inicijuoja tariamos kolegų komandos išsibarstymą. Hufšmitas vaikiškai įžūliai kėsinasi į Kruzės vyriškumą bei orumą, tačiau tai, atrodo, nėra vien siekis įtvirtinti savo valdžią. Šioje vietoje nepriekaištingai nuosekliai pavyksta abiejų personažų „atsivertimas“: Hufšmitas nusivilia nesulaukęs įsiutusio Kruzės reakcijos, o jį šis užgauliojimas paskatina išeiti. Tiesa, dar vienas nusivylimas išprovokuoja Kruzės monologą, po kurio iš apgailėtino nevykėlio jis tampa tik sumaniu „nevykėliu“. Išties, po Dainiaus Jankausko monologo galvoje ima kirbėti klausimas: kodėl šis aktorius buvo užmirštas po įspūdingo debiuto spektaklyje „Mūsų klasė“?

Dar studijuojanti aktorė Jovita Jankelaitytė, padariusi įspūdį savo kurso vadovo Gintaro Varno spektaklyje „Oidipo mitas“, kuriame jautriai, bet tvirtai suvaidino Antigonę, „Bestuburiadoje“ jaučiasi dar drąsiau ir laisviau. Tiesa, ir Zenkevičiaus Hufšmitas yra kur kas įdomesnis nei jau minėto „Oidipo mito“ Pasiuntinys. Žinoma, daugiausia tai priklauso nuo režisieriaus darbo su aktoriumi bei vaidmens subtilybių.

„Bestuburiada“ be didelių pastangų pritampa prie įvairaus LNDT repertuaro ir primena (galbūt net sąmoningai?) kitus toje pačioje erdvėje rodomus spektaklius: ryškus hiperbolizuotų „Chaoso“ santykių dramatiškumas, lengvabūdiškas „Demokratijos“ komiškumas, atviras „Broken Heart Story“ pabaigos klausimas. Tačiau į Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuarą „Bestuburiada“ įnešė visiškai šiam teatrui naujo žanro pavyzdį.

Nors Giedrės Kriaučionytės spektaklyje visos detalės yra reikšmingos ir vizualumo, ir turinio atžvilgiu, sumanūs režisierės „triukai“ kartais praslysta pro akis dėl įtempto siužeto, karikatūriškų personažų arba premjerinio jaudulio. Greičiausiai tik iš antro karto tampa pastebimi ganėtinai svarbūs atmosferiniai elementai, pavyzdžiui, kai scenos gilumoje esančios aktorės, įgarsindamos tėvų balsus, kalba į puodelius. Būtų apmaudu, jeigu šis ar kitas žavus režisūrinis sprendimas žiūrovų liktų nepastebėtas tik dėl intensyvaus veiksmo.

Dar praėjusio sezono pabaigoje jauniesiems kūrėjams atsivėrusi mažoji LNDT scena tapo puikia galimybe save išbandyti – čia jau buvo pristatyti jaunų, bakalauro studijas baigiančių režisierių diplominiai darbai. Tiesą sakant, apie pastaruosius kūrinius kalbėti tapo kur kas paprasčiau greta atsiradus šiek tiek vyresnės, daugiau patirties turinčios, tačiau dar tikrai jaunos režisierės Giedrės Kriaučionytės spektakliui. Atotrūkis tarp ką tik studijas baigusių režisierių darbų ir čia pat įvykusios Kriaučionytės premjeros kelia kur kas daugiau klausimų nei stiliaus ar formos problemos. Pirmieji spektakliai buvo ganėtinai plokšti, jų tūrį tesudarė dramaturgija, o „Bestuburiadoje“, priešingai, galima matyti režisūros ir dramaturgijos derinimą, tiksliai apgalvotus, tik galbūt dar kiek netvirtai išpildytus aktorinius ir režisūrinius sprendimus. 

Laimėtojas jau kitame kieme // Kamilė Žičkytė, menufaktura.lt, 2016-09-07

Laimėtojas jau kitame kieme

Kamilė Žičkytė, menufaktura.lt, 2016-09-07

 

Jovita Jankelaitytė (Šmit) spektaklyje „Bestuburiada”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Jovita Jankelaitytė (Šmit) spektaklyje „Bestuburiada”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

- Labas rytas, gal kavos?

- Labas rytas!

Sausas, šiame laike nieko nebereiškiantis pasisveikinimas dešimtis kartų nuskamba vokiečių dramaturgės Ingridos Lausund pjesėje „Bestuburiada”, parašytoje dar 1990-aisiais. Laimingi šios pjesės premjerą 2005-aisiais matę „Menų spaustuvėje“ (režisierė Dalia Jokubauskaitė), abejingi, bet nenuvilti - 2015-aisiais Kauno mažajame teatre Dariaus Rabašausko režisuotą spektaklį.

Labas rytas! Skamba ir po vasaros pirmą kartą į teatrą atklydusiam žiūrovui - Giedrės Kriaučionytės režisuoto spektaklio „Bestuburiada” premjera savaitgalį pradėjo 77-ąjį Nacionalinio dramos teatro sezoną. Nacionalinis teatras, visą vasarą pardavinėjęs bilietus (ir labai sėkmingai!) į neatskleistas kito sezono premjeras, Pasaulio futbolo čempionato ir Rio olimpinių žaidynių įkvėptas, sėkmingai strateguoja ir naujojo sezono reklaminę komunikaciją. „Treniruok ir sielą“ - uoliems sporto aistruoliams šįkart grūmoja Teatro atstovai, pateikę net ataskaitas, kurios smegenų dalys aktyvinamos žiūrint spektaklį, o kurios - bėgant. Simboliškas spektaklio pavadinimas „Bestuburiada“ - lyg pašaipa iš šimtametes tradicijas turinčios Olimpiados, nes šiame spektaklyje varžysis ne pasaulio stipriausi, o silpniausi.

Kruzė, Šimit, Krecki, Kristensen ir Hufšmitas - penki eiliniai biurokratinės sistemos iškankinti sraigteliai, kurie kas rytą susitinka, kad naikintų vienas kitą. Jie nebegyvena, jie funkcionuoja: kiekvieną dieną atkartoja tą pačią trajektoriją „namai-darbas-namai“, vieni kitų nekenčia, nevaldo emocijų, nebemoka jausti, gali tik bijoti. Baimė nepritapti, būti neįvertintiems, nesuprastiems yra vienintelė priežastis, suteikianti šansą jiems egzistuoti, komunikuoti, tuo pačiu ji ir trukdo gyventi.

Pjesėje personažai labiausiai bijo Vadovo (Boso, Šefo, kažko, esančio aukščiau). Kaip ir pjesėje, spektaklyje neatskleidžiama, kas iš tikrųjų vyksta praėjus ŠEFODURIS ir ar už „durų“ tikrai kažkas yra. Dainius Jankauskas (Kruzė), Jovita Jankelaitytė (Šmit), Dovilė Šilkaitytė (Krecki), Aldona Vilutytė (Kristensen) ir Šarūnas Zenkevičius (Hufšmitas) nekuria psichologinių personažų, jie - manieringi negyvi tipai, žmonių kategorijų atstovai, kurie susitinka ne tam, kad parodytų žiūrovams degraduojančios žmonijos skerspjūvį, bet priverstų juos šlykštėtis scenoje funkcionuojančiais tipais, įgyvendinančiais režisierės užduotis, provokuotų šlykštėtis savimi, savo buitiškomis problemomis, laimę kaustančiomis fobijomis ir konkurencijos troškumu.

Kreckį Giedrė Kriaučionytė paverčia moteriškąja Krecki, tačiau jai suteikia puokštę vyriškų savybių, o šį personažą Dovilė Šilkaitytė nuspalvina baugiomis balso variacijomis bei vyriška plastika. Antausius penktoje scenoje keičia žaismingi balto balionėlio smūgiai - ši Dainiaus Jankausko (Kruzė) ir Šarūno Zenkevičiaus (Hufšmitas) scena išsiskiria: kiekvienas baliono „bumbsėjimas“, nuoširdi reakcija žadina ir gaivina „plastmasinį“ spektaklio veiksmą.  Kūno deformacijas ir kraujo klanus (grįžus pro ŠEFODURIS) - keičia angliškos ausį rėžiančios vaikiškos dainelės, ŠEFODURIS - pusę scenos užgriozdinusi įlaipinimo į lėktuvą „rankovė“, kuri „priimdama“ ar „išspjaudama“ svečią dar ir mechaniškai alsuoja. Suabstraktinta ir veiksmo vieta: ofiso kėdes keičia baltos metalinės, nesurūkoma nei viena cigaretė, Jovitos Jankelaitytės (Šmit) rankos sklaido tuščius pilkus popieriaus lapus, scenos gilumoje - kavos puodeliai. Scenografė Breta Bocullaitė, videomeninkas Jonas Tertelis ir šviesos dailininkas Vilius Vilutis personažus apgyvendina tuščiame betoniniame kvadrate, kurį kartais skrodžia grėsmingi šešėliai, o kartais - įrėmina akis spalvos intensyvumu rėžianti kiekvienam matyta „kitame kieme žalesnė žolė“. Vienintelis režisierės ir dramaturgės siūlomas išsivadavimo iš kvadratinės ir pilkos kasdienybės būdas - apsivalymas. Nesvarbu, ar jis kitame kieme, ar kitoje šalye, ar tavyje.

Motyvuotas atrodo Giedrės Kriaučionytės noras scenoje suburti tiek amžiumi, tiek teatrine mokykla bei patirtimi skirtingus aktorius - kiekvieno jų štampai, aktoriniai savitumai tampa nuorodomis ir įrankiais režisierei. Ji, akcentuodama konkurencijos absurdiškumą ir šio ofiso darbuotojų kvailą naivumą, žiūrovą kviečia akistatai su žmogiškumu. Tačiau. Personažai, laukdami apsilankymo už ŠEFODURŲ, nepaliaujamai varžosi ne tik dėl jo dėmesio. Efektinga ir intensyvia vaidyba, intonacijomis aktoriai bei režisierė nori pavergti ir žiūrovą. O šis, nuo pirmos sekundės atpratinamas jausti, girdėti ir suprasti, deja, spektaklio kuliminacijoje skambančių pagrindinių monologų, nuoširdžių ir verksmingų išpažinčių nebegirdi ir nebesupranta. Tenka pripažinti, jog skaityti priešpremjerinius pranešimus spaudai ir interviu su būsimo spektaklio režisieriumi yra ydinga praktika. Nes leisti režisieriui įvardinti, apie ką bus spektaklis dar neįvykus premjerai, tai tas pats kaip žaisti pokerį atviromis kortomis. Apie ką pjesė - visiems aišku, bet apie ką gi spektaklis?

Šansą debiutuoti jaunam menininkui suteikti reikia. Nacionalinis teatras, pradėjęs „Jaunųjų režisierių programą“,  šį bandymą daro ir tai yra sveikintina bei intriguoja naujais debiutais. Tačiau teatro forma ir teatrališkas manieringumas režisierei šįkart (kaip ir 2015-aisiais režisuotame spektaklyje „Moteris“, pagal šiuolaikinę vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfennigo pjesę „Moteris iš praeities“)  tampa svarbesni už turinį. Giedrė Kriaučionytė, nebijanti eksperimentuoti su erdve, kūrybine grupe, bet kurdama sterilų, vaizdiniais ir garsiniais štampais perkrautą, perdėm „bestuburį“ ir „teisingą“ spektaklį, neprovokuoja žiūrovo interpretuoti ženklų bei praranda jo dėmesį pusiaukelėje, taip ir neleidusi pasiekti savojo katarsio. Finale vykstanti „Bestuburių“ monologų Olimpiada visgi lieka be laimėtojų. Nebent sutiksime, jog visi medaliai šįkart atitenka dramaturgei.

Interviu

IŠTRŪKUS IŠ VAKUUMO IR TEORIJŲ // Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, Nr. 26 (1178), 2016-09-02

IŠTRŪKUS IŠ VAKUUMO IR TEORIJŲ

POKALBIS SU SPEKTAKLIO „BESTUBURIADA“ REŽISIERE GIEDRE KRIAUČIONYTE

Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, Nr. 26 (1178), 2016-09-02

 

Rugsėjo 2, 3 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje premjera – spektaklis pagal vokiečių dramaturgės Ingridos Lausund pjesę „Bestuburiada“, kurį režisavo jauna menininkė Giedrė Kriaučionytė. Spektaklio dailininkė – Berta Bocullaitė, kompozitorius – Andrius Šiurys, vaizdo projekcijų autorius – Jonas Tertelis, šviesos dailininkas – Vilius Vilutis. Vaidina Gelminė Glemžaitė, Dainius Jankauskas, Jovita Jankelaitytė, Dovilė Šilkaitytė, Aldona Vilutytė, Šarūnas Zenkevičius.

 

Dar 2013 m. debiutavai „Tylos!“ festivalyje, pristatei Rolando Schimmelpfennigo tragikomediją „Moteris iš praeities“. Vėliau intensyviai dirbai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisierių asistente. Šiandien išleidi premjerą – Ingridos Lausund „Bestuburiadą“. Abu autoriai – šiuolaikiniai vokiečių rašytojai. Tai sutapimas ar dėsningumas?

Dėsningumas, nes stodama į Muzikos ir teatro akademiją režisūrinę eksplikaciją rašiau pagal vokiečių dramaturgo Bertoldo Brechto pjesę „Moteris iš Sezuano“, kurios ištrauką vėliau ruošiau egzaminams. Traukia vokiškas konkretumas, savotiškas sausumas, humoro jausmas bei įdomios scenų konstrukcijos.

 

Esu dirbusi ir su kitomis medžiagomis – „Menų spaustuvėje“ pristačiau eskizą pagal Kristiano Smedso pjesę „Šalti paveikslai“, o kartu su sindikatu „Bad Rabbits“ kuriame dramaturgiją interaktyviems spektakliams bei juos režisuojame.

 

Kodėl pasirinkai būtent šią medžiagą?

Ją atradau dar studijuodama, bet tuo metu joje mačiau tik didelėse įmonėse žemas pareigas užimančių žmonių gyvenimo problemas, kurios manęs nejaudino. Pabaigusi studijas šią pjesę pamačiau kitomis akimis. Mat vadovų, lyderių, mokytojų turime visi, nepaisant amžiaus, lyties ar gabumų, visada yra žmonių, kuriuos mes sudieviname, ir savo vertę pradedame jausti tik sulaukę jų įvertinimo.

 

Gal pati pajutau, kiek daug dalykų gyvenime padariau tik dėl to, kad siekiau kažkam kažką įrodyti, bet ne dėl to, kad tai būtų mano svajonė ar tikslas. Siekimo procesas visada buvo alinantis ir nemielas, o rezultatas – nedžiuginantis.

Šis noras ir kitiems, ir sau įrodyti, kad ką nors gali – tai jaunatviškas maksimalizmas, o gal „kapitalistinė“ programa galvoje, skatinanti dirbti, dirbti, dirbti...

 

Kuo aktuali ši medžiaga?

Apie aktualumą kalbėti dabar privalu, tai labai aiškiai pajutau Avinjono festivalyje, kur visi atrinktos programos spektakliai buvo apie aktualias problemas, tokias kaip homofobija, Babelio problema, karo nuojauta ir t.t. Į aktualumą žvelgiu kitomis akimis – manau, kad ši medžiaga aktuali asmeniniame žmogaus gyvenime, jo laimės paieškose.

Aktualumą visada galima įžvelgti ir plačiajame kontekste, mat jei tokia žvėriška konkurencija egzistuoja kolektyve, tai kaip jos gali nebūti tarp valstybių. Vieni nuolat nori būti geresni, didesni, svarbesni už kitus.

 

Pavadinimas – neįkvepiantis, bet labai prasmingas. Kaip Tau atrodo?

Manau, tik stuburą turintieji išvis susimąsto apie jo turėjimą ar tvirtumą. Kiti, jo stokojantys, net nepastebi, negali diagnozuoti šios ligos. Mane pavadinimas verčia susimąstyti apie stuburo turėjimą–neturėjimą, o „Bestuburiada“ – bestuburių olimpiada – verčia galvoti apie skirtumą tarp demonstruojamo ir tikrojo stuburo.

 

Koks bus spektaklis žanro požiūriu?

Sudėtingas klausimas. Sakyčiau, tai tragedija, pasiekusi absurdo lygį, tad ši tragedija – komiška.

 

Kaip suformavai kūrybinę grupę?

Aktorius rinkausi ilgai, šį kartą, manau, vaidmenys patys juos „atsirinko“, mat beveik visi atlikėjai scenoje susitinka pirmą kartą. Su scenografe Berta Bocullaite dirbome drauge jau studijų metais, o kompozitorių Andrių Šiurį pasirinkau intuityviai, – tai pirmas mūsų darbas kartu.

 

Pastaruoju metu dirbi prie sudėtingų spektaklių – „Didvyrių aikštės“, „Oidipo mito“, „Didžio blogio“, „Barikadų“. Kokios patirties įgijai?
Dirbdama šių labai skirtingų režisierių asistente, ne tik susipažinau su vienais įdomiausių Lietuvos bei Europos teatro kūrėjų, bet kartu ir su mūsų teatro geriausiais aktoriais. Šią patirtį labai vertinu. Pritariu minčiai, kad teatrą kuria asmenybės, kurios įkvepia.

Pavyzdžiui, režisierius Kristianas Lupa išsiskiria savo kuriama magija, ir išties yra senasis lenkų tautos šamanas – visą scenografiją pats apipaišė tam tikrais ženklais ir prie visų dekoracijų pridėjo tam tikrą potėpį... Sugebėjo įspėti ateitį, vis augantį „Didvyrių aikštės“ aktualumą – visoje Europoje suvešėjusį nacionalizmą... Per premjerą tai buvo tik nuojauta. Iš pradžių turėjome labai daug techninių problemų su šiuo spektakliu, nes visada kas nors be jokios priežasties „nesuveikdavo“. Juokavome, kad Lupa taip užbūrė erdvę, jog tai trukdė technikai sklandžiai veikti.

O režisierius Árpádas Schillingas – grynas provokatorius. Aktorius jis provokuoja kurti ir mąstyti. Jis nuolat išveda žiūrovą už komforto zonos. Nuostabu, kokių aštrių reakcijų sulaukė spektaklis „Didis blogis“! Aptarimuose po spektaklių išaiškėjo, kiek daug žiūrovų liko sujudintų – nepatenkintų, išsigandusių...

Ši patirtis leido suprasti, kad teatras neturi jokių taisyklių, o kartu įkvėpė naujiems ieškojimams. Skirtingą ir labai įdomią patirtį įgijau dirbdama su visais režisieriais.

 

Neseniai grįžote iš Avinjono. Kaip praėjo spektakliai, lyginant su kitomis „Didvyrių aikštės“ gastrolėmis?

Avinjono publika išskirtinė, mat į šį festivalį suvažiuoja galybė teatralų, kurie jaučia smulkmenas ir visą magiją, slypinčią spektaklio detalėse. Tokiu pat puikiu žiūrovų įsiklausymu galima buvo mėgautis Lenkijoje, – Lupa ir jo braižas jiems gerai pažįstamas ir vertinamas.

„Didvyrių aikštė“ sulaukė išties didelio dėmesio iš prancūzų teatro kritikų. Garsi menininkė Marina Abramovič atėjo asmeniškai padėkoti aktoriams, o Prancūzijos dienraščiai rašė, kad Lietuva, kitaip nei iki tol manyta, yra ne tik režisierių, bet ir nuostabių ir itin subtilių aktorių kraštas.

 

Neseniai baigei Muzikos ir teatro akademiją, Aido Giniočio vadovaujamą režisūros kursą. Kiek tikroji teatro realybė skiriasi nuo tos, kuri susiformavo bestudijuojant?

Labai skiriasi. Akademija neturi tikro žiūrovo, atsiduriame vakuume, teorijose... Teatre – mažiau drąsos eksperimentuoti, bet daugiau grįžtamojo ryšio. Tad yra ir privalumų, ir trūkumų.

 

Koks turėtų būti aktorius, kad dažniau jį kviestųsi režisieriai? Juk talentus reikia atrasti, jų pasiimti beveik neįmanoma.
Aš asmeniškai labai vertinu protingus aktorius, kurie mąsto ir geba fiksuoti. Dirbdama su jais, jaučiu tobulėjimą, jaučiu vingrybes, ir mane tai „veža“. O talentų paieška galbūt daugiau yra tinkamo vaidmens paieška. Manau, kad aktorius, atradęs savo vaidmenį, ima rezonuoti, aktorius ir jo vaidmuo ima skleisti kažkokias bangas, kurios vadinamos talentu. Kartą tai pajutus, matyt, gali pradėti tai kontroliuoti.

 

Ar lengviau kurti spektaklį teatre, kuriame žinai visus jo užkaborius, ar geriau išlaikyti „romantinę“ distanciją?

Pažįstant teatrą kur kas paprasčiau, mat gali geriau suvokti turimą laiką. Manau, kiekvienam režisieriui tai – ne „romantinė distancija“, o priešpremjerinis košmaras.

 

Ko palinkėtum savo vedamiems spektakliams šį sezoną?

Nesikartoti.

 

Linkiu geros premjeros ir viso naujo teatro sezono!

 

Kalbino Daiva Šabasevičienė

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2017 m. birželio 12 d. 13:51 / Rita

Spektaklis silpnokas, scenos nors ir pilnos simbolių, tačiau šiek tiek per daug paviršutiniškos ir išliestos anksčiau. Aktualijų aišku neatitinka, tačiau vertinant patį spektaklį, jis neįtikino, nesužavėjo ir dažniausiai nebuvo juokingas.

2017 m. kovo 11 d. 16:58 / Ovidijus

Labai patiko. Atspindi šiuolaikines aktualijas. Deja taip ir gyvename, ne visi, bet dauguma. Labai patiko aktorių ir režisierės darbas. Stipru. Buvo juokingai baisu tarpais, nes kai kuriuos scenos labai atpažįstamos mano asmeniniame gyvenime. Ačiū kūrėjams.

2017 m. kovo 3 d. 22:05 / Rokiškio festivalyje

Labai silpnas, tikrai. Prasta režisierė, plojimai buvo minimalūs, skubiai visi išsiskirstė. Jokių akcentų, kulminacijos, nemotyvuoti dialogai. Lyg ir pradžia žadėjo kažką. Bet geso ir nugeso.

daugiau