Teatro erdvę reikia užpildyti vaizdais ir veiksmu

Daiva Šabasevičienė, "Literatūra ir menas", 2012-02-24

 

 
Laura Luišaitytė. D.Matvejevo nuotr. iš LNDT archyvo

 

Netrukus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks dviejų spektaklių premjeros, kurioms scenovaizdžius kuria dailininkė Laura Luišaitytė. Tai – Cezario Graužinio sceninė interpretacija „Ir vėl viskas bus gerai“, sukurta pagal garsaus prancūzų intelektualo, vieno svarbiausių tarpukario prancūzų dramaturgų Jeano Giraudoux pjesę „Šajo pamišėlė“ (premjera – vasario 24, 25 d.) ir šiuolaikinio vokiečių autoriaus Mariuso von Mayenburgo „Akmuo“, kurį repetuoja Agnius Jankevičius (premjera – kovo 16, 17 d.).

Skaitytojams ir būsimiems žiūrovams siūlome plačiau susipažinti su dailininke Laura Luišaityte.

Esi viena iš produktyviausių pastarojo laiko teatro dailininkių, per metus sukuri po kelis spektaklius (2008 metais sukūrei net aštuonis), bet kol kas mes apie Tave mažai žinome. Gal dėl to, kad esi tikra dailininkė – tyli, besistengianti vien darbu įrodyti, kas esi. Gal galėtum plačiau papasakoti apie savo teatrinę kelionę? Juk studijas baigei jau beveik prieš dvylika metų.

Visada žinojau, kad būsiu dailininkė, nors negaliu pasakyti, kad buvau kaip nors ypatingai gabi dailei. Gal daugiau buvo noras pabėgti nuo rutinos, kurią mačiau savo tėvų gyvenime. Čia buvo toks labiau pragmatiškas noras gyventi kažkaip kitaip, nevaržomai jokių rėmų, darbo nuo–iki, gal labiausiai traukė savotiškas dailininko profesijos romantizmas. Vedama to noro ir pradėjau mokytis piešti, iš pradžių lankiau Justino Vienožinskio dailės mokyklą, vėliau įstojau į Vilniaus dailės akademiją. Visada galvojau apie tapybą ir save mačiau tik kaip tapytoją. Bet taip jau atsitiko, kad ėmiau mokytis scenografijos. Tiesiog tapyboje nesijaučiau labai stipri, o į scenografiją konkursas buvo mažesnis. Stodama labai mažai težinojau, kas ta scenografija yra. Bet besimokant man pasidarė įdomu. Įdomu buvo skaityti tekstą ir kurti įsivaizduojamą pasaulį. Dar teko šiek tiek studijuoti architektūros, buvo visai naudinga patirtis, išmokau daug techninių dalykų, kurie man dabar labai praverčia.

Teatre pradėjau dirbti ne iškart po studijų – jau gal buvo praėję metai po Dailės akademijos baigimo. Iš tikrųjų nėra taip paprasta pradėti, ypač tokiam žmogui kaip aš. Aš mėgstu visada būti kur nors kamputyje, kieno nors šešėlyje. Ir spektaklių Lietuvoje nėra kuriama tiek daug, kad užtektų darbo visiems baigusiems scenografijos studijas. Tiesiog pasisekė, kad dėstytojai mane rekomendavo režisieriams, ir taip prasidėjo mano kelias teatre.

Kadaise Vitalijus Mazūras Tave išskyrė iš daugelio savo mokinių. Kaip Tau atrodo, kokiomis savybėmis turi pasižymėti dailininkas, kad galėtų dirbti teatre?

Su Vitalijumi Mazūru mane sieja labai šilti santykiai. Būna, kai pamatai žmogų pirmą sykį gyvenime, o atrodo, kad pažįsti jau šimtą metų, ir viską, ką jis kalba, puikiausiai supranti. Tiesą pasakius, nežinojau, kad buvau kažkaip išskirta, bet man labai malonu tai girdėti.

Kai tik pradėjau dirbti teatre, mane labai gasdino tai, kad tai nebebus mano vienos kūryba, kad reiks taikytis, tartis, derintis, kalbėtis. Aš visada kūrybą įsivaizdavau kaip labai individualų ir asmenišką procesą. Ir iš tikrųjų buvo labai sunku. Kartais atrodė, kad nieks manęs nesupranta, kartais – kad aš nieko nesugebu ir apskritai esu ne savo vietoje. Norėjosi užsidaryt kur nors negyvenamoje saloje ir tapyti. Atrodė, kad kiekviename žingsnyje einu prieš savo prigimtį. Teatre niekada nesi vienas. Reikia išmokti ir girdėti, ir negirdėti.

Dabar jau mąstau visai kitaip. Dabar galvoju, kad tie darbai nėra vien tik mano. Tiesą sakant, jie labai maža dalimi tėra mano kūryba. Man atrodo, kad aš esu tik tarpininkė.

Pamenu, kai teatro režisieriai labai intensyviai ieškojo jaunųjų scenografų. Su džiaugsmu galėjau Tave pasiūlyti, nes buvome kiek pažįstamos nuo Vilniaus dailės akademijos laikų ir, svarbiausia, Tu bene labiausiai įstrigai po Aleksejaus Slapovskio „Pasaulio krašto“, kurį kartu su Baliu Latėnu 2003 metais pastatėte Vilniaus mažajame teatre. Scenovaizdis buvo konceptualus, minimalistinis ir labai įtaigus. Tad nieko nuostabaus, kad Tavo kūrybinė biografija auga. Kaip pati vertini savo darbus? Kuriuos ir dėl kokių priežasčių galėtum išskirti?

Šiaip labai nustebinot dėl „Pasaulio krašto“. Aš pati galvoju, kad man šitas darbas nelabai pavyko. Gal dėl to, kad iš viso sumanymo pavyko įgyvendinti tik labai mažą dalį, ir viskas gavosi ne taip, kaip turėjo būti. Tiesiog tai buvo pirmas darbas, ir aš dar labai miglotai įsivaizdavau, kaip popierinį eskizą paversti teatro dekoracija. Juk prisigalvoti gali visko, o galimybės teatre yra ganėtinai ribotos.

Savo darbus man labai sunku vertinti. Apskritai nemėgstu jų kaupti, saugoti ir rodyti. Gal neatsistiktinai ir dirbu teatre. Čia darbas gyvuoja tiek, kiek spektaklis – kelias valandas. Be spektaklio scenografija tėra tuščias daiktų rinkinys, kuris mažai ką tesako.

Man mieliausias mano darbas yra „Akmenų pelenai“. Šiame spektaklyje viskas labai harmoningai susilieja į vientisą visumą. Atrodo, iš tikrųjų gimsta kažkoks kitas pasaulis – visai čia pat, šalia mūsų. Jis ne tik kad įtraukia tave į veiksmą, bet pats įsismelkia kažkur į tave, kažkaip apsupa iš visų pusių. Migla, rūkas ir šešėlis. Ir ugnis. Ji net degina, ir gana skausmingai. Čia viskas yra taip, kaip turi būti, viskas savo vietoje.

Dar man patinka vienas pirmųjų mano darbų „Škac mirtie...“ Alytaus teatre. Toks tapybiškas šiltas scenovaizdis, keletas gyvenimo nuotrupų scenoje. Pirmojo pasimatymo suoliukas, kaimo vaikų supynės – ant virvių pririšta padanga, geltona telefono būdelė... Spektaklį sprendėme kaip prisiminimą: seni, pamiršti, kažkada buvę jaukūs daiktai, įrėminti surūdijusio, suskilusio rėmelio. Lyg sena sulamdyta nuotrauka.

Labai mėgstu žiūrinėti senas nuotraukas. Vaikystėje labai daug laiko praleisdavau vartydama senus močiutės nuotraukų albumus. Metai iš metų žiūrinėdavau tas pačias nuotraukas, nors visiškai nepažinojau daugumos jose įmažintų žmonių. Kažkaip pati galvoje susikurdavau jų istorijas. Ir dabar rinkdama medžiagą spektakliui daug mieliau žiūriu dokumentines, kad ir visai nemeniškas nuotraukas, negu dailės albumus. Man kažkaip arčiau širdies dokumentinė, dar neperdirbta tikrovė. Man čia lieka daugiau erdvės interpretacijai. Apskritai mane gasdina šių laikų perteklius visose gyvenimo srityse. Man visko per daug. Kartais jaučiu, kad nebegirdžiu savo minčių. Tada labai norisi viską išmesti, išsivalyti.

Šiuo metu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre lygiagrečiai kuri net dviejų spektaklių scenovaizdžius: Cezario Graužinio „Ir vėl viskas bus gerai“ (pagal Jeano Giraudoux pjesę „Šajo pamišėlė“) ir Agniaus Jankevičiaus statomam Mariuso von Mayenburgo „Akmeniui“. Kaip pavyksta suderinti darbą su šiomis skirtingomis medžiagomis?

Medžiagos iš tikrųjų labai skirtingos. Aš jas sudėjau į dvi atskiras lentynėles, taip ir suderinu. Jei būtų panašios, būtų daug sunkiau. 

Su Cezariu Graužiniu dirbi pirmą kartą. Manau, kad tai turėtų būti įdomi patirtis, nes šis režisierius visą laiką išsiskiria griežta ir gyvenimiška, ir profesine pozicija. Kuo Tau svarbus šis susitikimas?

Visų pirma svarbu tai, kad sutikau žmogų, su kuriuo įdomu bendrauti ir kurti. Man atrodo, mes susišnekame. Bent aš taip manau.

Kol Cezaris Graužinis rašo sceninę „Ir vėl viskas bus gerai“ adaptaciją, kuo remiesi kurdama spektaklio scenovaizdį? Kas jo atraminiai taškai?

Tuščia erdvė, kurią galima užpildyti veiksmu. Tuščia, paprasta, jauki ir labai sava, atpažįstama erdvė. Erdvė, pilna oro. Atrodo, vakar čia sėdėjai ant suoliuko, stovėjai po medžiu, laukei pažįstamo. Toks melancholiškas miesto peizažas. Vaikštai čia kiekvieną dieną, pažįsti kiekvieną grindinio plytelę. Tikrovės gabalėlis, nugyventas ir pilkas miesto peizažas, kurį matai kiekvieną dieną eidamas į darbą. Jis yra ir jo nėra, gali jo net nematyti, bet žinai, kad jis čia turi būti ir žinai, kaip tiksliai turi atrodyti. Viskas turi būti taip tikra, kad net nematytum, kad kažkas yra. Tokioje vietoje ši istorija gali būti papasakota, ir čia ji gali tapti tikra. Man šita koncepcija yra labai artima. Labai mėgstu paprastas, aiškias, lakoniškas formas.

Kostiumus šiam spektakliui kuria kita dailininkė – Vilma Galeckaitė-Dabkienė. Ar tai neprieštarauja Tavo spektaklio vaizdinei sampratai?

Mes jau esame dirbusios kartu Kauno muzikiniame teatre spektaklyje „Kabaretas“. Vilma kūrė kostiumus, o aš scenografiją. Vilma irgi yra vienas iš tų žmonių, su kuriais man gera bendrauti. Man labai patinka jos dabai, ji gera ir labai kūrybinga dailininkė. Ir ši scenografija, man atrodo, labai tinkama vieta jos fantazijai pasireikšti.

Su Agniu Jankevičiumi kartu statai jau devintą spektaklį. Kas tai per tandemas?

Čia klausimas, į kurį man sunku atsakyti. Vis tiek yra taip, kad režisierius renkasi dailininką, o ne atvirkščiai. Dailininkas, aišku, gali ir atsisakyti. Na, o jei mes tiek laiko kartu dirbame, turėdami, taip sakant, visiškai laisvą valią kartu nedirbti – vadinasi, mums visai gerai sekasi. Man patinka dirbti su Agniumi.

Kuo Tau ypatingas Mayenburgas?

Tikrai negalėčiau pasakyti, kad tai man kažkuo ypatingas autorius. Jei kalbėt apie autorius, kurie man yra artimi, tai gal būtų Franzas Kafka, kuris man buvo įdomus dar nuo mokyklos laikų. Savo diplominiam darbui pasirinkau būtent Kafkos „Procesą“. Tai buvo trijų aukštų metalinis grotuotų koridorių scenovaizdis. Sunku įsivaizduoti, kad kas ryžtųsi įgyvendinti tokį dalyką teatre, bet visai norėčiau pabandyti. Reiktų tik sugalvoti, kur pasodinti žiūrovus, nes akivaizdu, kad iš savo įprastinės vietos jie nieko nematytų. Gal jie turėtų klaidžioti kartu su aktoriais? Pasigendu tokių eksperimentų... Bet gal jie įdomūs tik jų kūrėjams.

Kaip Tu apskritai įsivaizduoji dailininko vietą šiuolaikiniame teatre?

Man atrodo, kad šiuolaikinis teatras gali išsiversti ir be dailininko. Dailininkas, aišku, gali irgi visai išsiversti be režisieriaus, ir be aktorių, ir be žiūrovų, bet tada nebus ir teatro.

Ar seki savo kolegų darbus? Ar galėtum pakomentuoti, kokios tendencijos šiandien vyrauja lietuvių scenografijoje?

Tikrai nespėju pamatyti daug spektaklių, sezono metu daug dirbu, o kai atostogauju, teatras irgi atostogauja. Labai daug ir nepamatau. Daugiau pasiskaitau recenzijų ir taip bandau susikurti kažkokį vaizdą. Galiu tik pasakyti, kad man labiausiai patiko Jūratės Paulėkaitės scenografija. Visada tiksli, taikli, apgalvota ir išbaigta.

Kas Tau svarbiausia, įgyvendinant vieną ar kitą teatrinį sumanymą?

Turbūt kaip ir visur kitur, svarbiausia yra gera idėja. O ją įgyvendinant svarbu gera komanda, žmonės, kuriems rūpi, tai, ką jie daro.

Ar kada nors susimąstai apie bendresnius teatro pokyčius – kas ir kaip turėtų keistis?

Man kartais atrodo, kad teatras po truputį nyksta ir traukiasi, kad tampa kažkokiu anų laikų prisiminimu, kažkokia relikvija. Teatras vis labiau ima rūpėti tik jį kuriantiems žmonėms. Čia labai daug veiksnių, labai plati tema. Žmonės šiandien vis labiau įpranta tiesiog patenkinti savo poreikius, pavyzdžiui, pailsėti po sunkios darbo dienos. Gal teatras tiesiog nebesiūlo tokio pobūdžio malonumo. Turiu prisipažinti, kad po darbo dienos aš negaliu susikaupti ir žiūrėti spektaklio, manęs nepaleidžia mano mintys ir spektaklis manęs iš jų neišplėšia. Gal mes per daug skubame, per daug dirbame, per daug pasiduodame inertiškam judėjimui. Man kartais atrodo, kad mes tiesiog nebemokame klausytis. Ir gal keistis turi ne teatras, o mes patys.

Kodėl, Tavo manymu, iki šiol žioji tam tikra properša tarp žmonių, baigusių scenografijos specialybę, ir teatro praktikų – jie vieni kitus sunkiai suranda. Ką reikėtų keisti, kad ta apykaita taptų dinamiškesnė?

Labai parastas dalykas. Dailės akademija ir Teatro akademija – tai dvi atskiros planetos. Nežinau, gal dabar jau kas pasikeitė. Bet mano studijų metais tikrai nebuvo jokių bendrų projektų ar kažko panašaus. O būtent to ir reiktų. Gal galėtų bent jau kažkokios bendros paskaitos vykti. Kitose šalyse, kiek žinau, scenografus ruošia kartu su aktoriais ir režisieriais. Nežinau, kur geriau scenografams glaustis, ar prie teatro, ar prie dailės. Jie vis tiek bus visada tarp – tarpinėje būsenoje. Svarbu, kad nebūtų izoliuoti nei nuo vieno, nei no kito.

Dėkoju ir linkiu gerų premjerų.

Ko trūksta Cezariui Graužiniui

Deimantė Zailskaitė, "Respublika", 2012-02-18

Režisierius Cezaris Graužinis premjerą "Ir vėl viskas bus gerai" LNDT pristatys vasario 24 d.

Graikijoje įsikūręs, bet šiuo metu Lietuvoje dirbantis režisierius Cezaris GRAUŽINIS ruošiasi premjerai - kitą savaitę Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje žiūrovai išvys naujausią režisieriaus spektaklį „Ir vėl viskas bus gerai“, kuris pastatytas pagal prancūzų dramaturgo Žano Žirodu (Jean Giraudoux) pjesę.

Statydamas spektaklį C.Graužinis šiek tiek perrašė prancūzų dramaturgo pjesės „Šajo pamišėlė“ tekstą. Nors patiko kūrinio nuotaika, atmosfera, patiko kai kurie personažai bei jų įdomi ir keista filosofija, tačiau kai kurie pakeitimai buvo būtini.

„Vis dėlto pjesė rašyta prancūziškam teatrui, kur mėgstama ir mokama daug ir ilgai kalbėti, tačiau tam tikri jos siužetiniai taškai ir ideologija, manau, bus atspindėti, - sakė tvirtą meninę ir teatrinę ideologiją turintis režisierius. - Pjesėje yra kalbama apie tokią revoliuciją, kuri greičiausiai vyksta sapnuojančio žmogaus ar kažkokio kvailelio galvoje: pasaulio išgelbėjimas - revoliucija - vienu elegantišku judesiu sutvarko visą tikrovę. Galbūt šis spektaklis turi kažkokių sąsajų su politikavimu, tačiau tos sąsajos yra ironiškos. Tiek Lietuvoje, tiek Europoje mėgstu vaikščioti į teatrą, mėgstu žiūrėti spektaklius ir man, kaip žiūrovui, viskas atrodo labai rimta. Nuo to rimtumo man ima skaudėti galvą. Teatre man įdomiau mąstyti nepraeinančiomis temomis - apie gimimą, meilę, mirtį, apie Dievo ieškojimą, o ne apie tai, kokią santvarką reikėtų pakeisti ar kas yra kaltas“.

Dėl šios priežasties C.Graužinis norėjo kurti linksmą spektaklį - būtent komediją. Jame lygiaplanius (režisierius nemėgsta skirstyti vaidmenų į pagrindinius ir antraplanius) vaidmenis atlieka tokie aktoriai, kaip Vytautas Rumšas, Evaldas Jaras, Vytautas Anužis, Birutė Mar, Jūratė Vilūnaitė ir kiti.

„Taip, šio spektaklio žanras turėtų būti lyrinė komedija, nes galvoju, kad viešoje erdvėje labai trūksta humoro. Trūksta humoro gyvenime, - atkreipė dėmesį režisierius. - Tai, kas vadinama humoru televizijoje, tai ne humoras, tai yra šaipymasis, tyčiojimasis ar parodijavimas. O aš humorą suprantu kiek kitaip: kai juokiamasi ne iš ko nors, o juokiamasi drauge. Juokui nereikia turėti objekto, iš ko juoktis. Juokas yra toks stebuklingas dalykas. Jis yra, jis kažkur tvyro šiame pasaulyje, bet kažkaip jo aš vis mažiau girdžiu. Todėl norisi, kad jis pasigirstų ir teatre. Galbūt tai geriausia, kad galiu savo draugams, savo draugų draugams, kurie ateis į teatrą, duoti galimybę atsipalaiduoti ir pasijuokti“.

C.Graužinis prisipažįsta, kad jis žino ir savo aplinkoje pasakoja daug anekdotų. „Geriausiai repeticijos pavyksta tada, kai aš būnu gerai išsimiegojęs ir kai girdisi labai daug juoko. Puikiai žinau, kad giliausią tragediją galima pastatyti repetuojant labai linksmai, juokiantis ir net, kaip sakoma, didžiausioje bėdoje džiaugsmą galima įžvelgti“, - įsitikinęs jis.

Prie tikrų optimistų save priskiriantis režisierius į spektaklio pavadinimą „Ir vėl viskas bus gerai“, kurį pats sugalvojo, neįdėjo jokios ironijos. „Žinau, kad kontekstas pavers jį vos vos ironišku, bet tai ne mano rūpestis. Aš esu tiesiog filosofiškai įsitikinęs, kad gyvenime viskas bus gerai, kitaip ir negali būti. Toks yra gyvenimo mechanizmas, kad anksčiau ar vėliau viskas bus gerai. Tai tiesiog siejasi su mintimi, kad būti laimingam, būti patenkintam, būti sveikam - tai yra pasirenkami dalykai, o ne nuo kieno nors malonės priklausantys“, - sako režisierius.

 

 

Mirtina Cezario Graužinio profesinė priesaika

Daiva Šabasevičienė, "Lietuvos žinios", 2012-02-13

 

Vasario 24 ir 25 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras rodys premjerą „Ir vėl viskas bus gerai". Cezaris Graužinis ne tik režisuoja spektaklį, jis parašė ir inscenizaciją pagal garsaus prancūzų intelektualo, vieno svarbiausių tarpukario prancūzų dramaturgų Jeano Giraudoux (1882-1944) pjesę „Šajo pamišėlė".

C.Graužinis nuolat renkasi retai statomus kūrinius. Šį kartą lietuvių publikai pateikiama J.Giraudoux pjesės „Šajo pamišėlė" interpretacija. Tai paskutinė kūrėjo pjesė, kurią tik po jo mirties pastatė aktorius ir režisierius, J.Giraudoux bendradarbis ir bičiulis, žinomas prancūzų teatro reformatorius Louis Jouvet. Pjesę įkvėpė anglų komedija „Senutės", kurią L.Jouvet svarstė statyti 1935 metais. J.Giraudoux ją pritaikė sukurdamas personažus pagal „pamišėles", senas moteriškes, kurias jis matydavo žingsniuojančias Paryžiaus gatvėmis, apsirengusias išėjusiais iš mados drabužiais.

„Šajo pamišėlę" iš prancūzų kalbos išvertė Akvilė Melkūnaitė. Spektaklio scenografiją kuria Laura Luišaitytė, kostiumus ir grimą - Vilma Galeckaitė-Dabkienė, muziką - Martynas Bialobžeskis. Spektaklyje vaidina Vytautas Anužis, Brigita Arsobaitė, Remigijus Bučius, Paulius Čižinauskas, Algirdas Dainavičius, Evaldas Jaras, Mindaugas Jusčius, Vytautas Kontrimas, Birutė Mar, Martynas Nedzinskas, Šarūnas Puidokas, Vilma Raubaitė, Vytautas Rumšas, Jūratė Vilūnaitė.

Ne vien savi tekstai

- Jūs nuo pat savo - režisieriaus - darbo pradžios labai kruopščiai renkatės pjeses, jos paprastai būna dar nė karto Lietuvoje nestatytos. Tai sąmoningas jūsų tikslas ar atsitiktinumas?

- Nesu linkęs sukti galvos, ką gi čia tokio gudraus ar aktualaus pastatyti. Manau, kad pasirenku intuityviai. Kaip toje dainoje: „Daryk, ką privalai, ir lai bus, kas bus."

- Kuo turi būti svarbi medžiaga, prieš siekiant ją realizuoti teatre?

- Na, tam tikros temos sujaudina, sužavi, priverčia susimąstyti giliau, ir tiek. Man atrodo, kad paprastai stengiuosi pastatyti tokį spektaklį, kokio nėra, tačiau vis dėlto tokį, kokį aš pats labai norėčiau išvysti kaip paprastas žiūrovas.

- Vis dažniau pats rašote prozos kūrinių inscenizacijas. Žvelgiant į šiuolaikinio teatro tendencijas, kai teatras lyg ir pats bando atrasti savo kalbą - lyg kitaip ir negalėtų būti, nemaža atvejų, kai tokiam darbui režisieriai pasitelkia profesionalius rašytojus. Kaip jūs suderinate šias dvi skirtingas profesijas?

- Juo toliau, juo labiau norisi, kad visi spektaklio dėmenys - net ir tekstas - paklustų mano ideologijai, etikos ir grožio suvokimui. Tačiau nenoriu pasakyti, kad pastaruoju metu statydamas spektaklius remiuosi vien savo parašytais ar perrašytais tekstais. Štai, tarkim, vasarą Graikijoje, Epidauro teatre ketinu statyti Sofoklio „Edipą karalių". Šios tragedijos tekstas man atrodo pribloškiamai gražus, dramaturgija tobula, todėl nėra nė mažiausios pagundos ką nors keisti, perrašyti ar sudėlioti kitaip.

Neketino viską keisti

- J.Giraudoux - vieną įdomiausių dramaturgų, netrukus pristatysite Nacionaliniame dramos teatre. Tai bus net ne inscenizacija, o savarankiškas veikalas. Kodėl interpretaciją kuriate pagal konkretų dramos kūrinį?

- Šiuo atveju man labiau patinka tai, ką autorius norėjo pasakyti, nei tai, kaip jis tai pasakė. Iš pradžių neketinau visko keisti, tačiau savaip perrašęs keletą scenų jau nebegalėjau sustoti. Tikrai nemanau, kad esu gudresnis nei pjesės „Šajo pamišėlė" autorius. Tačiau remdamasis jo siūlomais motyvais statau savo, tiksliau mūsų, t. y. visų žmonių, su kuriais dirbu, spektaklį. O Giraudoux pjesės originalų tekstą visi, kas tik nori, gali susirasti bibliotekoje ir perskaityti.

- Kodėl šis spektaklis statomas būtent Nacionaliniame dramos teatre?

- Todėl, kad sutapo mano ir teatro interesai. O tie mūsų interesai grįsti nuojauta, kad tokio spektaklio reikia čia ir dabar.

- J.Giraudoux teatras yra tribūna, iš kurios galima kalbėti apie aktualias problemas. Jūs esate daugiau poetinio teatro šalininkas. Tad kas įkvėpė imtis šios šiek tiek politinės temos?

- „Politinė tema" - tai savotiška apgaulė. Panašiai nutiko ir su anksčiau sukurtu teatro „cezario grupė" spektakliu „Drąsi šalis (Lietuvos diena)". Kritikai pavadino spektaklį „politiniu" ar „socialiniu". Tačiau esu tikras, kad žiūrovai, išeidami po spektaklio iš teatro salės, manė kiek kitaip.

Neaiškina prasmių

- „Šajo pamišėlėje" J.Giraudoux kalba apie laisvę, apie taikią kovą už ją. Jam svetima destrukcija, kurią žmonija dažnai pasitelkia siekdama laimės. Tai tarytum pasaka, kurią galima labai įvairiai traktuoti. Apie ką jūs kuriate spektaklį?

- Dažniausiai vengiu viešai aiškiai deklaruoti, apie ką statau vieną ar kitą spektaklį. Ir šį kartą laikysiuos to įpročio. Iš pagarbos žiūrovui - palikdamas jam teisę įžvelgti ir savaip suvokti spektaklio nuotaiką ir prasmę. Šiais laikais publika intensyviai „programuojama", jai labai aiškiai nurodoma, kaip privalu suvokti vieną ar kitą spektaklį, kino filmą ar knygą. Ir taip ji kvailinama ar apvagiama. Atimama galimybė kūrinius suvokti asmeniškai, intuityviai, emociškai. Man tokia meno viešųjų ryšių mada nepatinka, taigi - patylėsiu, neneigdamas klausime išgirstos užuominos, kad be viso kito spektaklyje kalbama ir apie laisvę.

- Ar jus veikia istorinis „Šajo pamišėlės" fonas? J.Giraudoux ją rašė 1942-1943 metais, 1944 metais šią pjesę pastatė garsus prancūzų aktorius ir režisierius, J.Giraudoux bendradarbis ir bičiulis L.Jouvet. Kokios istorinių „pamokų" transkripcijos vyksta jūsų darbe?

- Atleiskite, bet nesu studijavęs šios pjesės atsiradimo ir jos pastatymo teatre aplinkybių. Nemanau, kad šiuo atveju jos galėtų turėti didesnės reikšmės.

- Kaip konkrečiai vyksta jūsų - naujo teksto autoriaus - darbas? Ar kūrinys jau baigtas?

- Neturiu iliuzijų. Tikiuosi, tekstas bus baigtas rašyti dieną prieš premjerą. Nesėkmės atveju - dieną po premjeros arba dar vėliau.

- Kaip jums atrodo, kodėl „Šajo pamišėlė" - vienas populiariausių J.Giraudoux kūrinių Rusijos scenose?

- Todėl, kad rusams, be kitų dalykų, būdingas ir ekstremalus idealizmas.

- Kodėl spektaklis vadinsis „Ir vėl viskas bus gerai"?

- Būtent taip ir bus. Gyvenimas juda ta kryptim. Tai ne mano nuomonė. Tai faktas arba, tiksliau, dabarties konstanta.

Aktoriai įkvepia

- Spektaklyje vaidina beveik visi „cezario grupės" aktoriai. Ar tai ištikimybė savo suburtai grupei, ar įrodymas, kokią didelę reikšmę turi aktoriaus ir režisieriaus ilgalaikis susikalbėjimas?

- Tiesiog manau, kad tai geri aktoriai. Jie mane įkvepia. Be to, su tais žmonėmis smagu kas dieną susitikti, pabūti drauge.

- Kokiu principu rinkotės Nacionalinio dramos teatro aktorius? Reikėjo skirtingų faktūrų aktorių, ar lėmė kiti motyvai?

- Ne, nesirinkau - kviečiau. Niekas iš pakviestųjų neatsisakė, ir man tai malonu. Svarbiau - ne „faktūros", „aktoriaus technika" ar visokie kitokie profesiniai dėmenys, šiuo atveju man svarbu buvo aktorių asmenybės ir jų etika.

- Jau ne pirmame spektaklyje dirbate su dviem dailininkėmis - scenovaizdį kuria L.Luišaitytė, kostiumus - V.Dabkienė. Kodėl renkatės skirtingus žmones?

- Su L.Luišaityte dirbu pirmą kartą, ir labai tuo džiaugiuosi. Ji labai subtili, puikiai jaučianti spektaklio erdvę scenografė. Su kostiumų dailininke V.Dabkiene stengiuosi dirbti visada, kai tik yra galimybė. Mano nuomone, ji pati geriausia.

- Spektakliuose gana intensyviai naudojate muziką. Kokias užduotis kėlėte M.Bialobžeskiui, kuriančiam šio spektaklio muziką?

- Nemoku kelti užduočių kompozitoriui. Kaskart kurdami naują spektaklį su Martynu šiek tiek pasišnekame, šiek tiek patylime... Mudviejų bendravimas remiasi intuicija, ne logika. Abejoju, ar Martynas čia ką nors gudriau pasakytų.

- Kaip suprantate savo, kaip režisieriaus, misiją? Ar tai tiesiog profesija?

- Taip, tai profesija, per kurią užsidirbu pinigų, reikalingų ir savo, ir mano šeimos fiziologinėms funkcijoms palaikyti. Bet negaliu nepaminėti, kad pats sau esu davęs mirtiną profesinę priesaiką. Ji panaši į tą, kurią, atrodo, privalo duoti gydytojai: „Nepakenk." Manoji skamba kitaip - „Neteršk."

- Daug dirbate užsienyje. Ar tai priklauso tik nuo darbo sąlygų?

- Dirbu ten, kur esu kviečiamas, kur esu reikalingas. Kai dirbu, darbo sąlygas sukuriu arba pasirenku pats, pagal savo norus ir poreikius.

---

Režisierius ir pedagogas Cezaris Graužinis, 1990 metais baigęs Maskvos A.Lunačiarskio teatro meno institutą (kurso vadovai Andrejus Gončiarovas ir Markas Zacharovas), pirmą spektaklį Nacionaliniame (tuomet - Akademiniame) dramos teatre pastatė prieš aštuoniolika metų. Tai buvo Yukio Mishimos „Panelė Chan" (1994). Vėliau sekė Rogerio Vitraco „Meilės misterijos" (1997) ir Bertoldo Brechto „Baalas" (1997).

1996 metais C.Graužinis įkūrė „Lietuviško teatro naujosios kartos" bendriją, o 2003-iaisiais - „cezario grupę". 2007-2009 metais vadovavo Helsinkio „Viirus" teatrui. Per dvidešimt dvejus kūrybos metus C.Graužinis Lietuvos ir užsienio teatruose sukūrė per trisdešimt spektaklių, originalių pjesių, scenarijų. Jo darbai pelnė aukščiausius įvertinimus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, rodyti daugelyje tarptautinių teatro festivalių.

 

"Šajo pamišėlė"
Pažintis su prancūzų intelektualo Jean'o Giraudoux kūryba

Julija Šabasevičiūtė, "7 md", 2012-02

Lietuvos nacionalinis dramos teatras vasario 24 ir 25 d. pristatys premjerą „Ir vėl viskas bus gerai“. Režisierius Cezaris Graužinis ne tik stato šį spektaklį, bet ir parašė jo inscenizaciją pagal garsaus prancūzų rašytojo, dramaturgo Jeano Giraudoux pjesę „Šajo pamišėlė“. Plačiau pristatome Jeaną Giraudoux – žinomą XX a. prancūzų rašytoją intelektualą.

Jeanas Giraudoux (1882–1944)

Mokesčių rinkėjo sūnus Jeanas Giraudoux 1903 m. įstojo į Aukštąją normalinę mokyklą (École normale supérieure) studijuoti germanistikos, studijų įtaka jaučiama jo kūryboje. Po apsilankymo Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose jis sugrįžo į Prancūziją, dirbo žurnalistu, o vėliau gavo kuklų, bet stabilų darbą Užsienio reikalų ministerijoje. Visa tai jam leido pradėti ir tęsti literatūrinę karjerą. Jis parašė subtilių novelių, kurių dauguma sudėta į novelių rinkinius „Provincialai“ („Povinciales“, 1909), „Abejingųjų mokykla“ („L’école des indifférents“, 1911), „Skaitymai šešėliui“ („Lectures pour une omare“, 1917), „Nuostabusis Klio“ („Adorable Clio“, 1920). 1921 m. jis išgarsėjo savo romanais, vienas iš sulaukusių pripažinimo – „Zygfridas ir Limuzenas“ („Siegfried et le Limousin“, 1922). 1939 m., išleidęs politinių esė rinkinį „Visiška valdžia“ („Pleins Pouvoirs“), jis tapo valstybės veikėju, karo pradžioje buvo paskirtas informacijos komisaru, bet po 1940 m. apleido visas savo pareigas. 1944 m. mirė veikiausiai nuo apsinuodijimo, palikęs keletą tekstų, tarp jų – tris vėliau išleistas pjeses.

Paveiktas susitikimo su aktoriumi ir režisieriumi Louis Jouvet (1887–1951), Giraudoux dramaturgo karjerą pradėjo 1928-aisiais pjese „Zygfridas“ („Siegfried“) pagal savo ankstesnį romaną. Vėliau sekė kiti jo šedevrai: „Amfitrionas 38“ („Amphytrion 38“, 1929), „Intermezzo“ (1933), „Trojos karo nebus“ („La Guerre de Troie n’aura pas lieu“, 1935), „Elektra“ („Electre“, 1937), „Undinė“ („Ondine“, 1939), „Sodoma ir Gomora“ („Sodome et Gomorrhe“, 1943).

Šios pjesės, iš kurių vienos yra įkvėptos antikinių tragedijų, kitos – biblinių mitų ar germanų legendų, yra būdas iš tam tikro atstumo pažvelgti į savo epochą, slegiančią 1930–1940 m. atmosferą, persmelktą gausybės tuometinių tragedijų, fašizmo ir karų. Sužmogindamas ir suaktualindamas antikinius herojus ir dievus, Giraudoux savo dramose kaip atsakymą į tuo metu kilusius klausimus ir baimes pasiūlo iš naujo apgalvoti, kas iš tiesų yra šventa. Teatras nėra tik atsipalaidavimas. Giraudoux, konstatuojančiam politinių debatų silpnumą ir spaudos nepastovumą, teatras yra tribūna – vieta, kurioje galima kalbėti apie aktualias problemas.

Poezijos įkvėpta kūryba

Giraudoux veikalams gyvybės įkvepia poezijai: „Giraudoux buvo virtuozas – kalbos meistras, turėjo aristokratišką pojūtį ir mokėjo parinkti puikius palyginimus, taikliai įkomponuoti intarpus, naudoti netikėtus, bet iškalbingus sprendimus, dailias sintaksines struktūras, kerintį žodžių žaismą.“ (Ann Smock) Giraudoux romanų veiksmas plėtojamas aplink pagrindinį personažą, nerandantį sau vietos pasaulyje, o jo gyvenimą kiek iš šalies stebi susimąstęs autorius. Giraudoux pasakojimai – apie bėgančius personažus, norinčius išsivaduoti iš senojo gyvenimo ir išbandyti naująjį, pavyzdžiui, romano „Siuzana ir Ramusis vandenynas“ („Suzanne et le Pacifique“, 1921) veikėja Siuzana mėgina patirti Robinzono Kruzo išbandymus atsidūrusi viena saloje. Giraudoux kūryba dažnai atrodo lyg mėginimas sutaikyti žmoniją ir visatą, nuo kurios ji yra nutolusi: „Žmogus norėjo turėti savo sielą sau vienam. Jis kvailai pasielgė ją suskaldęs.“ („Undinė“, 1939).

Tragiškumo pojūtis

Giraudoux sistemingai neardė teatro tradicijos. Jis rūpinosi kalbos rafinuotumu, dialogų subtilumu, jo teatrą ir geras lengvas komedijas skyrė poetinė atmosfera. Bet palaimingos nekaltybės pasaulio, kuriame vystėsi romanų herojės, skilimą ypač atskleidė draminė raiška. Rašytojas Giraudoux neabejojo žmogaus ir pasaulio harmonija. Dramaturgas Giraudoux vis aiškiau suvokė blogio egzistavimą, žmogaus ir jį žlugdančių jėgų konfliktą. „Amfitrionas 38“ dar yra fantazija, o pjesėje „Judita“ („Judith“, 1931) matoma tragiška įtampa tarp legendinės herojės lemties ir jos troškimo būti laiminga moterimi.

Karo lemtis ir absurdas

Pjesė „Trojos karo nebus“ parašyta ir pastatyta praėjus trejiems metams nuo Hilterio atėjimo į valdžią ir likus trejiems metams iki Miuncheno sutarties. Giraudoux tęsė savo pradėtą darbą grąžinti teatrui garbę, jį integruodamas į didįjį meną – Tragediją. Jo mėginimas kurti tragediją liovėsi būti vien elitinės kultūros žmogaus pramoga. Įžvelgdamas neišvengiamo karo šešėlį, jis kovoja pasitelkęs ypatingą teatro magiją. Jis demistifikuoja karą, pabrėždamas jo neišvengiamumą. Bet tai ne tas didingas fatališkumas, kuris iki tol gaubė karą. Trojos karas ne baisus kaip Gorgonė, o bjaurus kaip „beždžionės pasturgalis“. Dievai tampa neabejingi tik tada, kai jų viešpatavimui ima grasinti žmonių orumas ir laimė. Jie nieko nebijo tol, kol žmonės yra tokie kvaili, kad sukeltų karą. Tikrasis karo fatališkumas – tai kvailumas, bet jo vienintelio žmogui dar niekad nepavyko įveikti. Pats Hektoras sekinančios kovos pabaigoje nebeišlaiko įtampos ir priima neapdairų karinį sprendimą, kuris lemia jo pirmojo mirtį karo lauke.

Giraudoux ir mes

Po Louis Jouvet mirties 1951 m. Giraudoux pjesės buvo statomos įvairiuose Paryžiaus teatruose.  Publika, tuo metu žavėjosi Sartre’u, Beckettu, Brechtu. Kaip ir visa tarpukario dramaturgija (Pirandello, García Lorcos), Giraudoux teatras kiek paseno. Besirūpinančiam pačių tinkamiausių žodžių ir juos siejančių idėjų dėstymu Giraudoux niekada nepavyko įkvėpti veiksmo ir sukurti savarankiškų ir pilnakraujų personažų. Už jų visada pastebime patį Giraudoux. Net dar esant gyvam, buvo tikimasi, kad pagaliau išryškės kažkas daugiau. Manoma, kad tai įvyko 1935 m. pjesėje „Trojos karo nebus“. Po „Šajo pamišėlės“ („La Folle de Chaillot“), jau mirus Giraudoux, Pierre´as-Aimé Touchard’as rašė: „Ne, jis nebuvo savo laikų Racine’as.“ Reikėtų apibrėžti Giraudoux kūrybos ribas. Tai trapi ir ironiška, taip pat realistiška, kiek panaši į Musset stilių, rasiniško klasicizmo ir vokiško romantizmo sintezė. Pjesių „Trojos karo nebus“ ir „Šajo pamišėlė“ sėkmė suteikė šiam subtiliam teatrui naujo skambesio, pranokstančio įmantrumą.

Jouvet ir „Šajo pamišėlė“

„Šajo pamišėlę“ 1945 m. gruodžio 22 d. „Athénée“ teatre pastatė Louis Jouvet. Christianas Bérard’as sukūrė dekoracijas ir kostiumus. Muziką parašė Henri Sauguet. Pamišėlės vaidmenį atliko Marguerite Moreno. Louis Jouvet vilkėjo Skudurininko kostiumą.

Baigiantis karui, nebuvo lengva Paryžiuje kurti teatrą. Trūko dramaturgų, direktorių. Ypač trūko lėšų. Vis dėlto publika kentė tikrą „teatro alkį“. Ji norėjo pamatyti bet kokį teatrą.

Grįžęs iš Amerikos, Jouvet atsižvelgė į susiklosčiusią situaciją. „Athénée“ teatrą, kurį jam išvykus saugojo Pierre’as Renoiras, išnuomojęs pastatą prodiuseriams, jis surado sulaukusį pasisekimo su spektakliu „Arsenas ir seni nėriniai“ („Arsenic et vieilles dentelles“).

Tačiau jam buvo labai svarbu pastatyti „Šajo pamišėlę“. Tai paskutinė Giraudoux, mirusio 1944 m. sausio 31 d., pjesė. Bendradarbio mirtis Louis Jouvet sukrėtė, ši žinia pasiekė jam būnant Meksikoje. „Per visą mano karjerą man nebūtų buvę didesnės garbės, nei suvaidinti jo kūrinius, to man būtų užtekę.“

Šią pjesę įkvėpė anglų komedija „Senutės“ („The Old Ladies“), kurią Jouvet galvojo statyti 1935 metais. Giraudoux ją pritaikė sugalvodamas personažus pagal „pamišėles“, senas moteriškes, kurias jis matydavo Paryžiaus gatvėse, apsirengusias išėjusiais iš mados drabužiais. Dramaturgo valia jos ėmė priešintis naujai pinigų galiai, vyrams, kurie aukštyn kojom apverčia gyvenimą, pakeisdami jų kvartalą.

Jouvet pasisekė gauti laikinosios De Gaulle’io vyriausybės dotaciją, o prancūzų institucijų reorganizavimo metu tai buvo nepaprasta malonė. Jouvet, sulaukęs šlovės jau prieš karą, sugrįžęs iš Amerikos, išties atrodė kaip „kultūros De Gaulle’is“.

Bet dotacijos nepakako padengti visoms išlaidoms, ypač kostiumams. Vienas žurnalistas jam pasiūlė kreiptis į publiką, ir 1945 m. spalio 30 d. laikraštis „Le Figaro“ išspausdino mažą straipsniuką „Padėkite aprengti „Šajo pamišėlę“:

„Aš įsitikinęs, – vakar mums sakė Louis Jouvet, – kad tarp jūsų skaitytojų yra tokių, kurie yra išsaugoję ar bent pažįsta žmones, savo spintose ir palėpėse išsaugojusius senų moteriškų drabužių, [...] dėvėtų maždaug 1895–1910 m., suknelių, kurias nešiojo mūsų mamos ar senelės, suknelių iš šilko, puoštų nėriniais, bumbulais, blizgučiais, skrybėlių su stručių plunksnomis, dirbtinėmis gėlėmis, nėriniuotų kojinių, rankinių, skėčių, batelių, galų gale visko, kas buvo madinga tais laikais. Ir jei tie žmonės galėtų man tuos daiktus atsiųsti, jie padarytų didelę paslaugą aprengdami kai kuriuos Giraudoux pjesės aktorius. [...]“

Per dešimt dienų atsirado daugiau nei 650 dovanotojų. Prie „Athénée“ teatro buvo nusidriekusi eilė. Vienas aristokratas pasiūlė net visą garderobą, taip pat ir baltinius.

Su dekoracijomis dirbo Bérard’as. Jis pasidalino su Jouvet mintimis, kokias dekoracijas įsivaizduotų pirmajame veiksme, „Fransio kavinės terasoje Almos aikštėje“: „Mes neturime rengti tikros kavinės. Reikėtų, kad ten būtų kas nors ypatinga. Reikėtų kavinės fasado su danguje pakabintais langais.“

„Šajo pamišėlė“ pagaliau buvo pastatyta gruodžio 22 d., praėjus dviem mėnesiams nuo Giraudoux išpranašautos datos. Virš rankraščio jis buvo parašęs: „Ši pjesė pastatyta Louis Jouvet trupės „Athénée“ teatre, 1945 m. spalio 17 d.“

Spaudos konferencijoje Jouvet pabrėžė šios pjesės originalumą palyginti su ankstesnėmis: „Šajo pamišėlė“ tarp jo kūrinių užima ypatingą vietą, ir tie, kurie tiek kalbėjo apie Giraudoux „įmantrumą“, be abejonės, turės galimybę susidaryti nuomonę... apie savo pačių požiūrį. Išties išsiskirianti iš visų kitų jo pjesių, ji kai kuriems turbūt bus tikras atradimas.“

Pjesė buvo sutikta su triumfu. „Dar niekad, – rašė Jeanas Tardieu laikraštyje „Action“, – fantastinis Giraudoux realizmas nebuvo panardinęs savo bengališkų ugnelių į tokias žmogiškas gelmes.“ Jis išgyrė „nepaprastą Marguerite Moreno genialumo proveržį“. Thierry Maulnier komentavo pastatymą: „Šis judesio, išraiškos, intonacijos menas su nepaprasta keitimosi galia išnyksta tekste, kuris jį įkūnija ir, padarydamas dramos dalį beveik nematomą, padaro matomą kalbą.“

„Šajo pamišėlė“ buvo rodoma be pertraukos iki du šimtai devyniasdešimt septintojo spektaklio, kol Marguerite Moreno visiškai nusilpo.

2002 m. Giraudoux „Šajo pamišėlė“ vėl sugrįžo į gimtąjį „Athénée“ teatrą Paryžiuje. Pjesę statęs režisierius François Rancillacas taip komentavo aktualumo nepraradusią jo pjesę:

Naftos telkiniai po Paryžiumi? Finansų magnatai ir spekuliantų gauja pasiryžę nugriauti miestą, kad tik juos užvaldytų. Orelija, Šajo pamišėlė, kartu su kvartalo gyventojais rengia pasipriešinimą – juk reikia gelbėti žmoniją...

PAMIŠĖLĖ. Naftos? Ką iš jos ketina daryti?

PJERAS. Kas paprastai daroma iš naftos? Skurdas. Karas. Bjaurastis. Nustekentas pasaulis.

Parašyta 1942–1943 metais, pjesė „Šajo pamišėlė“ veltui tikisi paliaubų: ji jau pranašauja kitą karą – sugrįžus taikai, dar reikės kovoti su žiauriu kapitalizmu, sustiprėjusiu per paskutinį konfliktą, menkinančiu visuomeninį teisingumą ir žmogaus garbę. Po šešiasdešimties metų, kai išaiškėjo, kad liberalai kiekvieną dieną griauna vis daugiau ir daugiau, kaipgi galima nesižavėti beveik pranašišku Giraudoux įžvalgumu? Kaip nesistebėti, kai po šia fantazija slypi neįtikėtinas pjesės aktualumas?

Bet jei ir vakar, ir šiandien mes tik nerimaujame, skundžiamės, kas iš tikrųjų kovoja? „Ko jūs visi verkšlenat, o ne veikiate? Ar galite susitaikyti su pasauliu, kuris nuo aušros iki sutemų nelaimingas! Kur nesi pats sau šeimininkas! Gal jūs bailiai!“ Kai pasiduoda silpni aplinkiniai žmonės, lieka, anot Giraudoux, tik viena moteris, pasirengusi atremti tai, kas nepriimtina, kad supurtytų mūsų užsnūdusią sąmonę ir sužadintų mūsų laisvės troškimą. Ji vardu Judita, Elektra, Izabelė, Undinė... Čia – tai Orelija, Šajo pamišėlė, apsupta savo senų pagalbininkių Konstancos, Gabrielės, Žozefinos ir indų plovėjos Irmos, apsiginklavusi ekstravagancija, poezija ir gyvenimo meile, ji stoja ginti pasaulį nuo žiaurumo...

(...) Du veiksmai: vienas vyksta ant žemės, kavinės terasoje, kitas – po žeme, pusiau apleistame ir pusiau įrengtame pusrūsyje. Du sąmokslai: vienas organizuojamas spekuliantų, tvirtai nusprendusių atverti Paryžiaus gelmes, kad užgrobtų užkastus turtus, kitas – neturtingų kvartalo gyventojų, įtikintų Šajo pamišėlės, kad, norint gelbėti pasaulį, reikia neišvengiamai pašalinti „vyrų“ rasę. Keturi eksploatatoriai, keturios pamišėlės; „du šimtai šeimų“, kapitalistai, šurmuliuojanti paryžiečių „stebuklų mugė“.

(...) Giraudoux visiškai nėra realistas, jis net nesirūpina „įtikimumu“: esame grynų esencijų, grynos fantazijos pasaulyje, bet tai yra lyg visų įmanomų tipų poetinė sintezė. Proletariato vaizdavimas toks pats netikras ir apgaulingas kaip ir kapitalistinės buržuazijos, bet apie juos, matyt, pasakoma tiek, kiek tikslioje sociologinėje analizėje.

(…) „Šajo pamišėlė“, kaip beveik visos Giraudoux pjesės, yra pasaka – čia visai kitoks pasaulis, čia oras grynesnis, magiškesnis, o prasmės gilesnės, tikslesnės, šis pasaulis ne toks banalus kaip tikrasis gyvenimas. Vaidyba, scenografija, kostiumai, visas pastatymas turėtų perteikti tą poetinį atstumą, skiriantį pjesę nuo „tikrovės“, kad žiūrovai pamatytų ir išgirstų tai, ko toje tikrovėje nebemato, nebegirdi.

(…) Parašyta vokiečių okupacijos metais, nors joje karas visiškai nevaizduojamas, „Šajo pamišėlė“ yra pjesė apie kovą už laisvę („Turi būti pasirašytos paliaubos“, – stebisi gėlininkė)... Tačiau Giraudoux kalba apie kitokią laisvę – tokią, kurią būtų galima išsikovoti taikoje. Jis svajoja apie naują žmoniją, kuri verčiau ryžtųsi rizikuoti savo laime, nei pasisakytų už destrukciją.

(…) Prieš spekuliantų sąmokslą stoja sena moteris, keistai apsirengusi, keistų manierų, ekstravagantiškų užgaidų. Bet argi Orelijos „pamišimas“ nėra daugiau jos nepralenkiamo keistumo, jos atsisakymo laikytis normų požymis? Orelija yra pamišėlė turbūt todėl, kad neatsisakė gyvenimo tyrumo, nes vis dar tiki vaizduotės galia.

Parengė ir iš prancūzų kalbos išvertė Julija Šabasevičiūtė