J. Miltinio dramos teatras. Molière'o TARTIUFAS

Apie

Vieno veiksmo komedija

Premjera – 2013 m. birželio mėn. 19 d.

Vertė: Aleksys Churginas

Vaidina: Andrius POVILIAUSKAS, Laimutis SĖDŽIUS, Toma RAZMISLAVIČIŪTĖ, Inga JARKOVA, Deividas RAJUNČIUS, Asta PREIDYTĖ, Irena VASIULYTĖ, Jonas ČEPULIS, Julius TAMOŠIŪNAS, Petras KEŽYS, Donatas KALKAUSKAS, Marius CEMNICKAS, Ignas SLABADA, Urtė POVILIAUSKAITĖ.

 

Moljeras – didysis XVII amžiaus maištininkas

 Ketvirtą šimtmetį pasaulio scenose karaliauja Moljero (1622-1673) komedijos. Kiekvienoje epochoje jo kūriniai įgyja vis kitokių atspalvių. Kitąmet sukaks lygiai 350 metų nuo „Tartiufo“ premjeros Versalyje.

Vos pasirodęs spektaklis 1664 m. buvo uždraustas pasipiktinusios aristokratijos ir dvasininkijos (mat apsimetėlis šventeiva Tartiufas buvo kunigas). Po kelerių metų kiek sušvelnintą, jau trečiąjį, satyros pastatymą ėmėsi globoti karaliaus Liudviko XIV brolis, kunigaikštis Pilypas. Moljero artistams leista vaidinti net Mažųjų Burbonų rūmų teatre. Nepadėjo ir tai – komedija apie veidmainystę, dvigubą moralę ir savanaudiškumą pasirodė pernelyg įžeidi elitinei Prancūzijos aukštuomenei... Panašu, kad savo laiku Moljerui, kurio tikroji pavardė Žanas Batistas Poklenas (Moliere, Jean-Batiste Poquelin) velniškai nesisekė.

Gimęs Paryžiuje, karaliaus baldininko ir audinių tiekėjo šeimoje, įgijęs prestižinį teisininko išsilavinimą, Žanas Batistas galėjo sočiai ir ramiai nugyventi „Paryžiaus grietinėlės“ gyvenimą. Tačiau kūrybingoji siela pasirinko meną, literatūrą ir teatrą. Moljeras subūrė aktorių trupę, pasivadinusią „Puikiuoju teatru“ („Illustrious Theatre“), ėmė rašyti pjeses, režisuoti ir vaidinti. Beje, talentingai. Koks apmaudas dramaturgo tėvui, tikėjusiam, kad pirmagimis sūnus perims jo verslą ir taps karaliaus tarnu! Nepaisant skambaus pavadinimo, „Puikusis teatras“ paskendo skolose ir bankrutavo. Moljerui teko klajojančio artisto dalia.

Pradėjęs nuo liaudžiai patikusių komedijų (norint išsilaikyti, teko pataikauti publikos skoniui), komediantas vis aršiau šaipėsi iš privilegijuotosios visuomenės ydų ir moralinio pakrikimo. Didesnės bausmės už pajuoką – nėra. Paryžiaus elitas taip nekentė didžiojo maištininko, kad reikalavo sudeginti jį ant laužo kaip eretiką ir amžiams uždrausti jo pjeses. Kai Moljeras 1673 m. mirė scenoje vaidindamas pagrindini veikėją komedijoje „Tariamasis ligonis“, Paryžiaus arkivyskupas uždraudė jį laidoti kapinėse su iškilmėmis. Palydėti amžinojo poilsio didįjį dramaturgą leista tik artimiesiems, dar nežinantiems, kad jo vardas bus aukso raidėmis įrašytas į teatro istoriją.

 Uždraustoji Moljero komedija – šių laikų tragedija

 Daugybė režisierių savaip statė ir Moljero komediją „Tartiufas arba Apgavikas“. Moljero laikais apsimetėlis Tartiufas vilkėjo elgetos rūbais, vėliau klastūnišką jo charakteri užmaskavo prabangesnis įvaizdis. Vieni aktoriai ir režisieriai Tartiufą traktavo kaip pasileidusį ir netašytą moterų vilioklį, kiti piešė rafinuoto niekšo portretą. Romantizmo laikais Tartiufas – niūri, atstumianti figūra, o XIX a. viduryje jis interpretuojamas realistiškai. 1920 m. Berlyne matome Tartiufą vilkintį elegantišku kostiumu, su skrybėle ir cigaru... Mūsų laikais Tartiufas – seniai virtęs bendriniu vardažodžiu, o tartiufišku gyvenimo būdu visuomenės nebenustebinsi.

Tartiufas – mūsiškis, teigia režisierius Dainius Kazlauskas. Tad neverta tikėtis, kad jo užmačias atskleis

kažkokia aukščiausioji valdžia, kaip Moljero pjesės finale, kai sukčių į kalėjimą patupdė Jo Didenybė. Mūsų dienomis tartiufai nesodinami. Vietoje jų į kalėjimus uždaromi kiti. Už ką areštuoti Tartiufą, jei jis gyvena (tiksliau, sukasi), kaip visi? Gal Moljero laikais vagis buvo vadinamas vagimi, tačiau šiandien jis – apsukrus veikėjas, reikalus „pramušantis“ kombinatorius. Jei kažkada melagis buvo melagis, tai šiandien jis – žmogus su fantazija. Ištvirkėlis ir palaidūnas, viliojantis bičiulio žmoną, mūsų dienomis ne nusidėjėlis, bet seksualusis „mačo“. Cinikai ir chamai gali tapti populiariausiais politikais, nes jie – savi vaikinai...

Tai UŽ KĄ SODINTI TARTIUFĄ, malonėkite pasakyti, Tamstos?

Argi „neturto puošiamas“ vargšelis kaltas, kad jį priglaudė mielaširdingi žmonės, samarietiškai apmazgoję kojas, suteikę pastogę, apgaubę rūpesčiu ir meile? Ar Tartiufas prašė Orgono iškelti jį aukščiau namiškių ir užrašyti jam visą šeimos turtą?

Jeigu Tartiufas kaltas, tai kalti visi lengvatikiai, atiduodantys patiklių avinėlių medžiotojams gyvenimo santaupas. Kaltos moterys, kurios leidžiasi suvedžiojamos, nes neatskiria nuoširdaus jausmo nuo veidmainystės.

Kalti visi, kuriems malonu klausyti saldžialiežuvių niekšelių burkavimo ir tikėti pažadais apie tuoj ateisiantį rojų į mūsų nuodėmingą žemę.

Naivuolių ir sukčių bus visais laikais. Per amžius gyvybingi išliks tartiufai, lygiai kaip ir orgonai. Bėda užklumpa tuomet, kai pažeidžiama gėrio ir blogio pusiausvyra, kai viršų ima menkystė drauge su niekšybe.

Tačiau pripažinkime - mums norisi, kad gėris triumfuotų. Jei ne gyvenime, tai nors teatro scenoje. Tiktai kas nubaus Tartiufą, kai nebėra aukščiausios valdžios - Karaliaus nei vienintelės teisingos partijos? Nebent Perkūnas iš giedro dangaus...

Bet palikime tai režisieriaus valiai. Ir – teprasideda KOMEDIJA!

Gertrūda Rinkūnienė,

Juozo Miltinio dramos teatro literatūrinės dalies vedėja

Kūrėjai

Komentarai

2014 m. balandis 19 d. 12:33 / Ieva

Turiu du bilietus i siandienos spektakli. rasykite miliute.ieva@gmail.com arba skambinkite 868729262 arba 869816658