Joël Pommerat. ŠITAS VAIKAS

Apie

 

 

Premjera - 2012 m. vasario 2 d.

Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė

 

Aktorė ir dėstytoja Viktorija Kuodytė: „Perskaičiusi šią pjesę, iš karto pagalvojau apie studentus.“Šitas vaikas“ kelia pirmiausia jauniems žmonėms svarbius klausimus. Kodėl vaikai neranda išsvajoto kontakto su tėvais? Kodėl tėvų atsakomybės jausmas kelia vaikų priešiškumą? Manau, tai amžini klausimai, amžinosios problemos. Aš pati juos išgyvenau būdama vaikas ir išgyvenu dabar augindama savo vaikus. Dirbdama su studentais šiuo klausimus suvokiu ir kaip pedagogė, todėl stengiuosi juos kelti ir darbo procese.

Pjesėje nėra vienos istorijos. Dešimtyje atskirų scenų galima rasti daug istorijų, kurios galėtų atsitikti daugeliui tėvų ir vaikų. Ir nors pjesės tekstai labai paprasti, juos ištarti yra sunku. Visų pirmiausia todėl, kad po jais plyti daug erdvės, kurią reikia užpildyti asmenine patirtimi, tikrais išgyvenimais.“

 

Dramaturgas ir režisierius Joël‘is Pommerat (g. 1963 m.) didžiausią pripažinimą pelnė pastaraisiais metais. Jis tapo vienu ryškiausių jubiliejinio 2006 m. Avinjono teatro festivalio atradimu. Po metų į rezidenciją savo vadovaujamame Bouffes du Nord teatre Paryžiuje Joël‘į pakvietė legendinis režisierius Peter‘is Brook‘as. Nuo 2011-ųjų J.Pommerat reziduoja Odeono teatre, jo pjesės statomos visame pasaulyje. Jis iki šio vadovauja dar 1990 m. savo įkurtai teatro grupei "Compagnie Louis Brouillard" ir visus savo spektaklius kuria glaudžiai bendradarbiaudamas su grupės aktoriais.

„Šitas vaikas“ (Cet Enfant) yra bene garsiausia J.Pommerat pjesė, pelniusi Prancūzijos teatro kritikų asociacijos asociacijos 2006 m. geriausio dramos kūrinio apdovanojimą. Kūrėjas ją rašė Provanso šeimos pagalbos instituto užsakymu, remdamasis tikrais Normandijos priemiesčių gyventojų pasakojimais. Pjesę sudaro dešimt tarpusavyje nesusijusių scenų, vaizduojančių sudėtingus tėvų ir vaikų santykius iš skirtingų pusių perspektyvų. Kiekviena iš šių scenų yra skausminga ir tikroviška tėvo arba motinos ir vaiko akistata, kurioje persipina gėda, baimė, švelnumo ir meilės ilgesys.





Recenzijos

Vienodi ir išskirtiniai vaikai

Vienodi ir išskirtiniai vaikai

Milda Brukštutė, "7 meno dienos", 2012-02-17

 

Per pusantros valandos susipina daugybė temų ir gyvenimų, nes scenoje – tam tikras kaleidoskopas: įvairiausių žanrų ir netgi (ne)profesionalumo lygių mišinys. Taip Nacionalinio dramos teatro scenoje interpretuojama prancūzų dramaturgo ir režisieriaus Joelio Pommerat pjesė „Šitas vaikas“, taip pat pasižyminti kaleidoskopiškumu – vietoje vientisos istorijos pateikiamos dešimt tarpusavyje nesusijusių scenų ta pačia tėvų ir vaikų santykių tema.

Pjesėje dėmesys sutelkiamas ne į atskirus asmenis, o į jų irstantį ryšį. Spektaklio autoriai taip pat pabrėžia situacijų bendrumą. Vienu metu scenoje yra visi vaikai, ir kai vienas iš jų ką nors išgyvena, kiti stovi šalia – žiūri, guodžia, įsijaučia. Visi jie su tokiomis pačiomis žydromis striukėmis, apie kurias vėliau užsimins vieno berniuko motina – pusė kvartalo tokias nešioja. Tad ar šitas vaikas, ar šitie vaikai, čia yra nesvarbu. Visi jie šalia savo tėvų vienodai išskirtiniai arba bendri.

Nors vaizduojami skirtingi bendravimo būdai, galima atrasti visiems bendrą bruožą – susvetimėjimą. Didžiausia šių tėvų ir vaikų problema – ne jų santykiai, bet tų santykių neigimas. Visos vaizduojamos situacijos atspindi tėvų ir vaikų santykių problemas aukščiausiame emociniame taške, tad galima numanyti kelią iki vaizduojamojo meto ir galbūt šiek tiek nuspėti, kaip veikėjams seksis paskui. Dviejų žmonių tragedija niekada nebus tik vieno iš jų tragedija, todėl vienodai užjaučiami abu konflikto dalyviai.

Čia iškyla pagrindinė spektaklio problema – aktorių vaidyba. Dauguma jų – antrakursiai (Jono Vaitkaus vadovaujamo kino aktorių kurso) studentai, tad iš jų dar nelabai ir galima reikalauti didelio profesionalumo. Tačiau dėl minėtų itin įtemptų pjesės situacijų tas neprofesionalumas dar labiau išryškėja, nes aktoriai pradeda utriruoti vienas ar kitas emocijas. Drauge žiūrovas gali pamatyti ir vertingų aktorinių darbų – kartu vaidina profesionalai Viktorija Kuodytė, Dainius Gavenonis bei Adrija Čepaitė, taigi studentų neprofesionalumas dar labiau išryškėja, ypač kai scenoje atsiduria po vieną abiejų kartų atstovą.

Aišku, galėtų kilti klausimas, kodėl šis spektaklis atsidūrė profesionalioje teatro scenoje? Užuot klausinėjus verčiau pasidžiaugti, kad bent kartą jauni žmonės gali reikštis ir kitur – ne tik „Menų spaustuvės“ erdvėje, kuri pastaruoju metu buvo lyg ir vienintelė galimybė studentams atsidurti scenoje. Be to, juk tai ir Nacionalinio dramos teatro misija – ne tik rodyti geriausių šalies režisierių spektaklius, bet ir užsiimti edukacija, kuri per pastaruosius metus tiesiog buvo primiršta.

Tai, kad dėstytojai ir studentai vaidina kartu, primena tuos gražius tėviškus santykius, apie kuriuos spektaklio veikėjai tik svajoja. Taip susipina teatro ir gyvenimo realybė; nejučia pradedi analizuoti ne tik personažus, bet ir juos vaidinančius žmones. Negali nejusti, kad kuriant šį spektaklį svarbiausia buvo procesas, kad atlikėjai, gilindamiesi į žmonių susvetimėjimą, paradoksaliai artėjo prie savęs, taip pat prie vienas kito ne tik (ne tiek?) kaip aktoriai, bet ir kaip žmonės. „Man šis darbas svarbus ne tik kaip pedagogei, mokančiai studentus aktoriaus amato. Jaučiuosi atsakinga už šių jaunų žmonių ateitį, jų požiūrį į šeimą, santykius su būsimais vaikais“, – teigia spektaklio autorė Viktorija Kuodytė.

Organiškiausios spektaklio dalys – tai ekrane rodomi vaizdai (videodailininkė – Eglė Eigirdaitė), kuriuose jaunieji aktoriai pasakoja apie save, dėsto savo mintis apie įvairius su spektaklio tema susijusius dalykus. Ir ne vien dėl to, jog čia jau nebekliūna studentiška vaidyba (nes čia nevaidinama), bet ir dėl neįtikėtino kalbančiųjų nuoširdumo. Ir nors dalis išsakytų minčių skamba naiviai ir dėl to pradeda atrodyti, kad aktoriai dar visai vaikai, galima suprasti ir tai, jog jie jau suaugę, nes nesigėdija būti atviri bei naivūs nei prieš save, nei prieš kitus. Taip pabrėžiamas ir ribinis amžius – kai pradedi jau ne tiktai pykti, bet ir stengiesi suprasti savo tėvus. Kai mintys pradeda krypti jau nebe tiek į juos, kiek į būsimus savo vaikus.

Taip, į spektaklį įtraukiant aktorių patirtį, itin raiškiai atsiskleidžia pjesėje vaizduojamos problemos. Jos pasirodo kaip paprastos, neišvengiamos, labai baisios ir kartu natūralios. Tampa aišku, jog nebūtina gyventi nepilnoje šeimoje, kad jų turėtum. Spektaklis primena tam tikrą psichologinį seansą, į kurį įsivėlę spektaklio kūrėjai. Dėl to kartais tampa šiek tiek nejauku. Trikdo tai, kad stebi, rodosi, labai asmeniškus dalykus, turinčius likti tarp kelių žmonių. Tačiau stebėdamas aktorių savęs paieškas ir pats tarsi ieškai savęs. Girdint jų klausimus ir pačiam kyla noras ko nors paklausti. Pavyzdžiui, ar spektaklyje vaizduojami tėvai taip pat turėjo tokių iliuzinių minčių apie savo vaikus, kol viskas dar buvo ateityje?

Vaikų atvirumo pamoka savo tėvams

Vaikų atvirumo pamoka savo tėvams

Rūta Oginskaitė, "Lietuvos rytas", 2012-02-06

 

Tėvų ir vaikų išpažintys naujame spektaklyje „Šitas vaikas” skatina galvoti apie santykius, kurie slegia, juokina arba kankina, bet yra nuolat nutylimi.

 

„Šito vaiko” premjera į sostinės Nacionalinio dramos teatro Mažąją salę traukė jaunus žmones. Ne vaikus, atvedamus už rankos, o tuos, kurie patys renkasi, kur jiems leisti laiką. Kad sulaukta tokios auditorijos dėmesio, yra bent pora priežasčių: spektaklio tema ir atlikėjai.

Prancūzų dramaturgo Joelio Pommerat pjesė – tai serija monologų ir pokalbių, nesiejamų jokio siužeto, tačiau visi jie parodo vis kitokią tėvų ir vaikų santykių briauną. Daugelio tėvų ir daugelio vaikų. Atvirai, šiurkščiai. Be nutylėjimų.

Vaidina Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antrakursiai, būsimieji kino aktoriai su savo dėstytojais, kuriuos laiko kelrodėmis žvaigždėmis – Viktorija Kuodyte ir Dainiumi Gavenoniu. Spektaklis „Šitas vaikas” – jų bendras kūrinys, jų tiesos sakymo egzaminas.

Klausėsi vieni kitų istorijų

J.Pommerat šią pjesę parašė išklausęs tikrų istorijų, kurias jam pasakojo Normandijos priemiesčių gyventojai. Apie viltis, kurios apima, kai lauki vaiko. Apie tėvišką despotizmą ar motiniško rūpesčio įkyrumą. Apie nesugebėjimą būti jautriam savo vaikui, jo asmenybės prievartavimą pagal save.

Aktoriai, kurdami „Šitą vaiką”, išklausė vieni kitų istorijų apie santykius su tėvais, laimės akimirkas ir traumas. Studentų monologai nufilmuoti ir rodomi spektaklio metu. Jie įsiterpia į J.Pommerat tekstą ir veikia galbūt stipriau nei pati pjesė.

Teatre nereikia tikėtis nuogos dokumentikos, privačių skaudulių viešinimo. Tai pabrėžė ir pats dramaturgas: „Draminė kūryba nėra tikslus realių istorijų perpasakojimas. Siužetą sugalvoju aš, t. y. rašytojas. Rašydamas aš ir atsiskiriu nuo tikrovės.”

Ir dramaturgas, ir aktoriai kuria personažus, kurių traumos išdidintos ir išgrynintos, jos universalios, todėl taip lengvai atpažįstamos. Net jei scenos ekrane matai jauną veidą stambiu planu, jauti to žmogaus susijaudinimą ir tiki jo atvirumu, o paties gerklėje kyla tumulas nuo savų analogiškų patirčių – tai nėra primityvi šeimos paslapčių išdavystė.

Teisia ir baudžia save

Tikras pasakojimas virsta kūriniu, apibendrinimu. Nereikia jo painioti su realybe. Panašiai atsitinka su gimdymo scena spektaklyje: tai ne ligoninė, o grumtynės – motina apsikabinusi suaugusį sūnų, kurio dar nenori paleisti į gyvenimą, o visa aplinka reikalauja paleisti ir pats žmogus veržiasi iš glėbio.

Daugumos spektaklyje dalyvaujančių studentų vaidmenys – ekrane. Tik keletui iš keliolikos tenka suvaidinti po trumpą J.Pommerat pjesės sceną. Tada jų partneriais tampa dėstytojai V.Kuodytė, D.Gavenonis, Adrija Čepaitė. Retas pedagogikos seansas!

Vaidinimo metu visi dalyviai yra scenoje, nors dauguma epizodų – duetai. Studentai dailininkės Laurynos Liepaitės aprengti vienodomis striukėmis („pusė kvartalo vaikų tokias nešioja”, sakoma pjesėje). Jie nuolat turi ką veikti – klausytis, šokti, lakstyti, stebėti, ginti.

Dėstytojai dėl savo epizodų pakyla iš pirmos eilės. Rituališkas pirmasis jų įėjimas: D.Gavenonis ir V.Kuodytė patiesia savo studentės monologui baltą švarią paklodę. Tai tarsi tuščias lapas, kurį jie drauge prirašys, linkėjimas sakyti tiesą, nesipurvinti. O monologas apie tai, kokia šita mergina būsianti puiki motina savo gimsiančiam vaikui. Ir tikrai ne tokia, kaip jos motina.

Sulig kilusiu įtūžiu paklodė sulankstoma ir sviedžiama atgal. Tik jau ne talentingai aktorei ir jautriai dėstytojai V.Kuodytei, o jos personažams – netobuloms motinoms, įkyrioms, suvargusioms, neprotingoms ir nelaimingoms. Tokioms, kurių imi vengti ir kurių viena spektakliui baigiantis susivoks atsiprašyti savo vaiko, nes „motina gali daug išmokti iš savo vaikų. Kaip norėčiau būti tai supratusi anksčiau”.

V.Kuodytė-Motina tuo stringančiu atsiprašymo kalbėjimu teisia ir baudžia save.

V.Kuodytė-Pedagogė subtiliai įrodo teatro etikos realybę: nėra mažų vaidmenų, nėra nesvarbių spektaklių.

Yra ir juokingų pastabų

„Šitą vaiką” derėtų žiūrėti labiau ne kaip baigtinį teatro meno rezultatą, o kaip procesą, kurio metu ir vaidinantieji, ir žiūrintieji mokosi pažinti, suprasti, gilintis.

Tai spektaklis norintiems tiesos krislų apie nepakeliamą vaikų ir tėvų bendravimo sunkybę. Yra ir juokingų pastabų, bet dažniau jos skaudžios, nors žiūrovai „Šito vaiko” įspūdžius aptarinėja juokdamiesi: „mes su tėvais irgi taip”, „o aš vaikui sakau tą patį”. Ir taip per amžius?

Bet ar gali sakyti, kad tai repertuarinis Nacionalinio dramos teatro spektaklis, jei kitas vaidinimas numatytas tik po mėnesio ir dar du balandžio viduryje?

 

 

Interviu

Dainius Gavenonis: "Kažkas mus įtikino, kad trūksta laiko"

Dainius Gavenonis: "Kažkas mus įtikino, kad trūksta laiko"

Goda Dapšytė, "370", 2012-02

Aktorius Dainius Gavenonis nė karto nenuklydo į serialų lankas, todėl retai sulaukia praeivių replikų. Užtat jo sukurtus vaidmenis teatre dievina net didžiausi šios srities gurmanai, o pasimokyti iš jo norėtų bet kuris pradedantis aktorius. Nenuostabu, kad kūrybinių darbų ir planų gausoje aktorius labiausiai pasigenda laiko. Bet ar jo tikrai trūksta, ar mus kas nors įtikino, kad taip yra?



Scena iš spektaklio "Šitas vaikas". Kamilės Žičkytės nuotr.


Teatro ir kino aktorius D.Gavenonis daugeliui pažįstamas dėl įsimintinų vaidmenų tokiuose Oskaro Koršunovo spektakliuose kaip “Shopping and Fucking”, “Ugnies veidas”, “Meistras ir Margarita”, “Oidipas karalius”, “Hamletas”. Gal kam pastaruoju metu net pavyko su juo išgerti “bruderšaftą” “už žmogų” to paties režisieriaus “Dugne”? Lietuviško kino mėgėjai jį pažįsta iš Igno Miškinio kino filmo “Diringas”. Tačiau tai tik dalis šio aktoriaus kūrybinės veiklos. Nuo šio sezono aktorius papildė ir pagrindinio šalies teatro – Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) – trupę. Šioje jis ne tik kuria naujus vaidmenis, bet kartu su aktore Viktorija Kuodyte į sceną ruošiasi išvesti pirmakursius Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorinio meistriškumo studentus, režisieriaus Jono Vaitkaus auklėtinius, su kuriais rengia naują spektaklį “Šitas vaikas” pagal realiomis tėvų ir vaikų santykių istorijomis besiremiančią prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat pjesę.

– Esi žinomas kaip O.Koršunovo teatro aktorius, tačiau nuo šio rudens tave vis dažniau galima matyti LNDT scenoje…
– LNDT meno vadovas Audronis Liuga man pateikė keturis labai rimtus pasiūlymus. Vieną jų jau pavyko įgyvendinti – tai Stokmano vaidmuo spektaklyje “Visuomenės priešas”. Manau, kad dabar toks laikas, kai Oskaras daro tai, kas jam rūpi, o aš – tai, kas man. Taip, nuo šio sezono dirbu LNDT, tačiau šio teatro spektakliuose vaidinau ir anksčiau. Pasikeitė tik bendradarbiavimo sąlygos.

– J.Vaitkaus “Visuomenės priešas” sukėlė nemažai diskusijų ne tik visuomenėje, bet ir kai kuriuose politiniuose sluoksniuose. Kaip vertini šią situaciją?
– Visiems, kurie užmezgė šio spektaklio mazgą, – A.Liugai, Jūratei Paulėkaitei, J.Vaitkui, na, ir man, – norėjosi, jog tai būtų daugiau nei spektaklis. Šiuo metu atsirado daug nesvarbių spektaklių, tad labai norėjome, kad “Visuomenės priešas” būtų svarbus. Nežinau, ar jis tokiu tapo žiūrovams, bet mums jis tapo svarbus.
Nesu tikras, ar politikų ir kitų veikėjų reakcija į šį spektaklį yra tikra. Po vieno iš spektaklių buvo surengta diskusija, į kurią susirinko įvairių aukštuomenės sluoksnių asmenybės ir politikai. Klausant jų susidarė įspūdis, kad jie kalbėjo ne apie spektaklį, o apie pačius save, kaip kokioje rinkimų kampanijoje. Mane tai labai nustebino. Iki šiol mėginu įvertinti šią situaciją ir suprasti, ar šis spektaklis tapo įvykiu.

– Tavo kuriamo personažo lūpomis “Visuomenės prieše” nuolat reiškiamos politinės deklaracijos. Ar manai, kad teatras turėtų būti politiškas?
– Manau, teatrui svarbiausia žmogus, jo laisvė. Tai svarbu ir šiame spektaklyje. Jame pirmiausia atsigręžiama į asmenybes. Nemanau, kad spektaklis gali tapti dar viena politine jėga, kuri veltųsi į kovą dėl šalies valdymo. Teatras labiau apeliuoja į sąžinę, tiesą ir laisvę bet kokia kaina. Politika yra šiek tiek kas kita.

– O ko trūksta mūsų šiandieniame teatre, kad padaugėtų svarbių spektaklių?
– Teatras – kolektyvinis darbas. Yra galybė priežasčių, dėl kurių kartais spektakliai nebūna tokie, kokie buvo sumanyti. Spektaklį kuria daugybė žmonių, kurie – paradoksalu – neturi tam pakankamai laiko. Nors spektaklio kūrimas turėtų būti pagrindinis teatro variklis, tačiau neretai tam tiesiog nepakanka laiko. Galbūt todėl, kad patiems menininkams teatras nebėra toks svarbus.

– O tau svarbus?
– Stengiuosi išlaikyti autonomiją. Poetui lengviau: jis kuria vienas ir gali parašyti eilėraštį namie, išvengdamas išorinių įtakų. O teatre neretai esi išdraskomas, sutrinki, neretai darai ne tai, ko reikia tau pačiam. Todėl stengiuosi išlaikyti šiokią tokią nepriklausomybę, mėginu susivokti, ką veikiu teatre, ko iš tiesų noriu.
Man svarbu, kad mane suptų žmonės, su kuriais noriu būti. Jei jie mąsto panašiai kaip aš ir nori mano kūrybinėje kompanijoje pasileisti į kelionę, man tai yra svarbiausia.
Pastarasis laikas labai negailestingas. Tiesiog praradimų metai. Tad žmones reikia labai branginti. Nes galbūt tie žmonės, su kuriais užaugai ar subrendai, ir padėjo tau tapti tuo, kas esi.

– Kartu su Viktorija Kuodyte kuriate spektaklį “Šitas vaikas”. Jame vaidins pirmo kurso studentai. Kaip sekasi bendrauti su jaunąja karta, kokius juos matai?
– Mane vis kvietė dėstyti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Nuolat nuo to bėgau. Bėgau ir tada, kai jau buvau įsipareigojęs su jais dirbti. Taip jau atsitiko, kad spektaklyje “Šitas vaikas” iš tiesiog vyresnio aktoriaus tapau atsakingu vadovu.
Vis svarstau, ką jie man duoda. Visada buvau pripratęs imti, o ne duoti. Taip gyvenu ir dabar. Jaučiu didžiulį malonumą imdamas, ištraukdamas, parsinešdamas. O dirbant su jaunaisiais atsitinka taip, kad jie iš manęs ima, siurbia. Tad jausmas dvejopas.
Kita vertus, šio spektaklio sumanymas labai keitėsi. Pradžioje manėme, kad pavyks atskleisti studentus, ištraukti juos į sceną ir gal būtent tai, kad jie dar nėra profesionalūs aktoriai, ir bus įdomu. Tačiau jaučiu, kad ne mes iš jų, o jie iš mūsų ištraukė. Buvau priverstas susimąstyti daugeliu anksčiau nesvarstytų temų.

– “Šitas vaikas” kalba apie ganėtinai skaudžias ar net žiaurias tėvų ir vaikų santykių situacijas. Kaip priimi šioje pjesėje vaizduojamas situacijas ne tik kaip aktorius, bet ir kaip vadovas bei tėvas?
– Pjesė man atrodo aiški ir paprasta. Jaunuoliai, su kuriais ją repetuojame, yra daug sudėtingesni ir įdomesni. Man įdomu į juos gilintis. J.Pommerat pjesė mūsų spektaklyje daugiau yra kaip forma, laikanti turinį. Siekiame, kad svarbesnis taptų būtent turinys, o jį sudaro šie konkretūs jaunuoliai, tokie, kokie yra: turintys savo vardus, pavardes, apgamus ant kūno, praeitį, vaikystės ir ateities vertinimus. Tikiuosi, kad sumanymas pavyks.

Studentai, vaidinantys šiame spektaklyje, – jau nepriklausomos Lietuvos karta. Ar skiriasi tavo ir jų vertinimai?
– Žinoma, skiriasi. Tai būdinga visoms kartoms. Kita vertus, vartydamas studentų tėvų nuotraukas svarsčiau, kad jie tokie seni, jog galėtų būti ir mano tėvai. Tačiau suskaičiavęs supratau, jog tai mano kartos žmonės. Todėl mane dar labiau stebino nuotraukos, kuriose mačiau senus, pavargusius žmones, regis, užfiksuotus prieš kelis dešimtmečius. Tačiau tai tas pats laikas, kai man pačiam buvo dvidešimt. Tada tikrai nelaikiau savęs žmogumi iš senos nuotraukos.
Tiesa, įdomu, kad vienas studentas, vertindamas savo tėvų sprendimus, dažnai nurašo juos tarybiniams laikams. Tačiau kažin, ar realiai ta santvarka ką nors keitė šeimose.

– O šioje santvarkoje apie ką labiausiai nori kalbėti?
– Noriu susivokti, susikaupti. Man labai patinka susikaupus sukurti darbai ir kūrybinis procesas, kuris pamažu išaugina idėją. Šiais laikais tai labai sunku. Tiksliau, tai yra labai paprasta, tačiau kažkas mus įtikino, kad tai sudėtinga. Stengiuosi gyventi taip, kad susikaupti būtų paprasta. Pasiilgau terminų nevaržomo, sukaupto, nuoseklaus kūrybinio proceso.

– Ar sutiktum, kad turėti laiko šiais laikais prabanga?
– Taip. Kažkas mus tuo įtikino. Nenorėčiau grįžti į praeitį. Taip kaip ir nenorėčiau grįžti į mokyklos klasę ar studijų kursą. Tada man buvo gera: mokiausi su įdomiais žmonėmis, turėjau puikius dėstytojus, viskas buvo šaunu, tačiau grįžti atgal nenorėčiau. Man tik trūksta to bendravimo, kai buvo galima tiesiog “misti” kompanija, kai brangių žmonių šiluma davė tiek daug ir laiko buvo užtektinai. O šiandien mes kažkaip prasilenkiame. Tokios “duonos” trūksta. Iš tų vakarų ir buvimo kartu, iš to neskubėjimo labai daug gimė ir užaugo.

– Tavo gyvenimas fragmentuojamas nuolatinių gastrolių, jos tikriausiai taip pat prisideda prie šios laiko stokos.
– Viena vertus, gastrolės atima nemažai laiko, tačiau, kita vertus, kaip tik gali to laiko suteikti. Jei į gastroles vykstame su O.Koršunovo “Hamletu” ar “Dugne”, gaunu galimybę leisti laiką su artimiausiais draugais ir nė vienas iš mūsų neturi kur nors bėgti, skubėti. Lyg ir būnu išvežtas, tačiau jaučiuosi, lyg būčiau namie, tarp savų.

– O ko lauki iš publikos?
– Norisi, kad publika būtų truputį arčiau. Norisi mažesnio atstumo tarp scenos ir žiūrovų. Ne vien tiesiogine prasme. Norėčiau, kad spektakliai leistų mums visiems būti scenoje, arba atvirkščiai – žiūrovų salėje. Nenorėčiau, kad žiūrovas salėje jaustųsi apsuptas nepažįstamųjų: ir greta sėdinčių, ir scenoje vaidinančių.

J.Pommerat drama "Šitas vaikas" LNDT: skausminga tėvų ir vaikų akistata

Joelio Pommerat drama "Šitas vaikas" LNDT scenoje: skausminga tėvų ir vaikų drama

Julija Šabasevičiūtė, "7 meno dienos", 2012-01-20

 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras vasario 2, 3 d. pristatys garsaus prancūzų dramaturgo ir režisieriaus Joelio Pommerat pjesės „Šitas vaikas“ sceninį variantą, kurį su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antrojo kurso studentais rengia aktorė Viktorija Kuodytė ir Dainius Gavenonis.

Pjesę iš prancūzų kalbos išvertė Akvilė Melkūnaitė. Lietuvių skaitytojui ir būsimai publikai pristatome šį didžiausią pripažinimą pastaraisiais metais pelniusį prancūzų menininką. 

Joelis Pommerat gimė 1963 m. Ruane. Nuo 18 vaidinęs vietinėje teatro trupėje, 1986 m. jis pradėjo kurti tekstus teatrui. Bandydamas susieti savo rašymą su scena, 1990 m. jis įkūrė trupę „Compagnie Louis Brouillard“ ir pastatė savo pirmuosius spektaklius „Auksinės rankos“ teatre Paryžiuje – „Dakaro kelias“ („Le Chemin de Dakar“), „Teatras“ („Le Théatre“), „Dvidešimt penkeri metai“ („Vingt cinq année“), „Įvykiai“ („Les Evénements“).

1995 m. J. Pommerat gavo Paryžiaus banko CIC stipendiją ir parašė pjesę „Poliai“ („Pôles“), kuri buvo pastatyta „Les Fédérés“ teatre Montliusone, o vėliau ir „Auksinės rankos“ teatre. 1996 m., dirbdamas su trisdešimčia aktorių, baigė rašyti pjesę „Dalyvavimai“ („Présences“), ji buvo vaidinama „Hublot“ teatre. Kitais metais, viešėdamas Monliusone, jis parašė pjesę „Trylika menkų galvų“ („Treize étroites tetes“), vėliau vaidintą „Les Fédérés“, „Paris-Villette“, Bretinji prie Oržo teatruose, taip pat Sarbriukeno festivalyje.

Nuo 1997 m. Bretinji ir „Paris-Villette“ teatrai kasmet įtraukia į repertuarą vieną ar kelis trupės spektaklius. 1998 m. trupė buvo pakviesta į Bretinji prie Oržo, kur turėjo galimybę įgyvendinti įvairius projektus (dramaturgijos dirbtuvės, vaizdo medžiagos kūrimas kartu su Bretinji gyventojais, stažuotės, priešpiečiai-skaitymai su jaunąja publika, įvairūs susitikimai ir kt.).

J. Pommerat domisi ir kinu, yra sukūręs keletą trumpametražių filmų, pavyzdžiui, „Veidai“ („Visages“, kartu su Marguerite Bordat), kuriame nufilmuota 800 veidų.

Nuo 2003 m. J. Pommerat kūrinius spausdina leidykla „Actes Sud-Papiers“. 2005 m. jis buvo trejiems metams pakviestas kurti nacionalinėje Šamberi ir Savojos scenoje „Espace Malraux“. Per pastaruosius metus jis pastatė keletą savo pjesių – „Mano draugas“ („Mon ami“), „Į pasaulį“ („Au monde“), „Raudonkepuraitė“ („Le Petit Chaperon rouge“), „Prekeiviai“(„Les Marchands“) ir „Šitas vaikas“ („Cet enfant“).

J. Pommerat tapo vienu ryškiausių jubiliejinio 2006 m. Avinjono teatro festivalio atradimu. 2007 m. jis laimėjo trečią Didįjį dramaturgijos prizą už pjesę „Prekeiviai“. Tais pačiais metais legendinis režisierius Peteris Brookas pakvietė jį tobulintis savo vadovaujamame „Bouffes du Nord“ teatre Paryžiuje.

Už pjesę „Mano šaltas kambarys“ („Ma chambre froide“) 2011 m. „Compagnie Louis Brouillard“ gavo Molière’o trupės, o Joelis Pommerat – Molière’o režisieriaus apdovanojimus. Dramaturgo pjesės statomos įvairiose pasaulio šalyse. Iki 2013 m. Joelis Pommerat dirbs „Odeono” teatre, taip pat Belgijos nacionaliniame teatre.

 *  *  * 

„Teatrinė fikcija nėra sąmoningas pasirinkimas“

Joelį Pommerat, anksti metusį mokslus, į teatrą pastūmėjo ne klasikinės studijos, o scenos, kaip patirties, įgyjamos gyvenant tikruoju, beveik apčiuopiamu spektaklio laiku, trauka. Pirmą kartą teatras jį sudomino, kai būdamas dvylikos kaip žiūrovas apsilankė Avinjono festivalyje. Būtent čia po trisdešimties metų, 2006-aisiais, kaip festivalio svečias jis pristatė tris savo pjeses. Nuo žiūrovo potyrių iki kūrėjo išgyvenimų – ilgas vingiuotas kelias, „juo eini apgraibomis“, – sako J. Pommerat. Šiame gyvenimo kelyje dramaturgas užsibrėžė kasmet sukurti po naują pjesę. Užgaida? Iššūkis? Ar būdas įveikti neryžtingumą ir dvejones, būdingus kūrybos procesui?

J. Pommerat pats pasisiuvo sau tinkamą dramaturgo kostiumą, atsisakęs aktoriaus kostiumo, kuris jam pasirodė per ankštas: „Supratau, kad nebūsiu laimingas paklusdamas atsitiktiniams kitų žmonių norams.“ Jam labiau prie širdies asmens, kuris gali išlaisvinti savo vaizduotę, vaidmuo, net jei tai ir nėra lengva: pradėjęs rašyti, jis nedrįso savo tekstų perkelti į sceną iki 1990-ųjų, kai „Auksinės rankos“ teatre Paryžiuje buvo pastatyta jo pjesė „Dakaro kelias“. Teatro slenkstį jis galų gale peržengė ir kaip dramaturgas, ir kaip režisierius, ir kaip trupės vadovas. J. Pommerat save mieliau vadina „teatro praktiku“, „pjesių lipdytoju“, o ne rašytoju. Tai panašu į savotišką „rašymą scenoje“, kai teatro scena yra kūrybos išeities taškas.

„Šitas vaikas“ yra bene garsiausia J. Pommerat pjesė, pelniusi Prancūzijos teatro kritikų asociacijos apdovanojimą kaip geriausias 2006-ųjų dramos kūrinys ir pastatyta daugelyje šalių. Pjesė atskleidžia sudėtingus tėvų ir vaikų santykius. Kiekviena pjesės scena yra skausminga ir tikroviška tėvo arba motinos ir vaiko akistata, kurioje susipina neapykanta, gėda, baimė ir švelnumo, meilės ilgesys. Žiūrovas atsiduria nesusipratimų, nutylėjimų, priekaištų sūkuryje, bet taip pat junta artimus žmones siejančią meilę. J. Pommerat siekė išryškinti kritines situacijas, konflikto apogėjų. Ilgai slopintos veikėjų kančios prasiveržia po truputį, tad pjesė tampa dramatiška, net patetiška. Kiekviena situacija kyla iš nesusipratimo, prarajos, atsivėrusios tarp tėvų ir vaikų. Jiems nelemta suprasti vienas kito iki paskutinės scenos. Galų gale motina žengia prie savo dukters, norėdama pripažinti savo klaidas, deja, per vėlu – mergina pernelyg ja nusivylusi, kad galėtų atleisti. Ši paskutinė scena išryškina visoje pjesėje tvyrančią negatyvią emociją. Žiūrovas lieka sutrikęs, tačiau pjesė skatina kelti klausimus, moko gyvenimo išminties. Anot prancūzų kritiko Jeano-Jacques’o Birgé, „kartais pagalvoji, kad būna gerų vaikų. Tačiau nebūna gerų tėvų. Reikia nugyventi visą gyvenimą, kad išsilaisvintum nuo naštos, kurią tėvai užkrauna ant savo vaikų pečių.“

Pasakoja trupės „Compagnie Louis Brouillard“ aktorė Marie Piemontese: „Pjesę „Šitas vaikas“ inspiravo susitikimai su Normandijos moterimis. Tai buvo 2002-aisiais. Projektą organizavo Kalvadoso šeimos pašalpų kasa ir Nacionalinis Kano dramos centras. Ištisas dienas šios moterys, J. Pommerat ir mes, grupelė aktorių, dalijomės mintimis. Po šių pokalbių J. Pommerat, nieko neperrašydamas, mąstydamas apie kylančią nesantaiką, savaip perpasakojo išgirstas istorijas. Pjesė yra tų šeimyninių istorijų tęsinys, maksimaliai užaštrinantis kasdienę įtampą tarp tėvų ir vaikų. Išeitis kaskart atsiranda paskutinę minutę. Scenos yra tarsi veidrodis. Jose garsiai kalbama apie giminystės ryšių svarbą ir sudėtingumą. Mes esame pasiklydę savo gyvenime – kaip tėvas ar motina, kuriais gal jau tapome, ar kaip sūnus ar dukra, kuriais visuomet esame.

Pirma šio projekto versija pasirodė 2003 m. sausį, jos pavadinimas – „Ką mes padarėme?“ („Qu’est-ce qu’on a fait“). Ji buvo pristatyta dešimtyje sociokultūrinių Kano centrų. Šie pristatymai inspiruodavo diskusijas ir apmąstymus. Tai, ko tada pasiekėme dar neapdorotu, pirminiu pavidalu, buvo verta vėl prisiminti, pratęsti darbą, suteikti tekstui sceninę apimtį, pjesės pavidalą ir pasigilinti į spektaklio visumą: apšvietimą, garsą, scenografiją, kostiumus, scenų jungtis. Mes tikime, kad situacijos, iškylančios pjesėje „Šitas vaikas“, gali būti suvoktos ir pateiktos kitaip, nei tada, kai buvome prie jų priartėję. Tai esminis šios medžiagos perkūrimas scenoje.“

„Šitą vaiką“ J. Pommerat pastatė „Paris-Villetet“ (2006) ir „Bouffes du Nord“(2007) teatruose. Kūrinys apie tėvystę, papasakotas Normandijoje gyvenančių moterų lūpomis, sužavėjo ir kritikus, ir žiūrovus.

*  *  *

Teatro kritikės Marie-Céline Nivière pokalbis su Joeliu Pommerat po spektaklio „Šitas vaikas“

Kaip iš tikrų pasakojimų sukuriama pjesė?

Norėčiau pabrėžti, kad draminė kūryba nėra tikslus realių istorijų perpasakojimas. Siužetą sugalvoju aš, t. y. rašytojas. Rašydamas aš ir atsiskiriu nuo tikrovės.

Ir būtent tai skiria dokumentiką nuo teatro pjesės?

Taip. Žodis nėra tiesa, tai reiškia, kad jis ne viską pasako, negali visko pasakyti. Reikia išnagrinėti visa tai, kas nėra pasakyta. „Šitas vaikas“ nėra sociologinis tyrimas.

Kaip menas pakeičia tą žodį?

Aš teatrą matau kaip dailininkas. Teatras kalba apie tai, kas gyva, ne apie daiktų, bet apie gyvų būtybių prigimtį. Aš esu teatro rašytojas, o kaip dailininkas perkuriu realybę. Ji nėra apčiuopiama, net jeigu televizija ar fotografija bando tai įteigti. Tam tikras atstumas skiria teatrą nuo realybės. Tai dirbtinis pasaulis, priklausomas nuo apšvietimo, erdvės, taip pat ir nuo žiūrovų. Trumpa istorija mėginama perteikti realybę.

Ir Jūsų, kaip režisieriaus, darbas yra pavaizduoti šią realybę?

Aš negalvoju apie vaizdus. Yra aplinka, scena. Ši erdvė nėra trumpos istorijos erdvė, tai erdvė, kurioje yra žmogus. Aš maksimaliai pabrėžiu plokštumą, kad sutelkčiau dėmesį į kūną. Jis yra pirminė medžiaga, banaliausias gyvenimo dalykas, kuris galų gale pranyksta kasdienybėje. Teatras turi atkurti norą matyti žmogų, ir tai įvyksta per balsą.

„Šitas vaikas“ yra tragedija tikrąja šio žodžio prasme. Ji sukrečia.

Tragiškas yra kančios išgryninimas. Personažai neturi sukelti gailesčio. Aš mėginau išeiti už dorovės ribų. Tos dorovės, motinystės, meilės ir atsižadėjimo pasakojimuose yra labai daug. Tai mane ir domina. Šio spektaklio tikslas – išprovokuoti žodį per emociją. Kaip kalbėti su tuo, kuris mums artimiausias? Daug paprasčiau šnekėtis su nepažįstamuoju. Tačiau kalba yra žmonių bendravimo pagrindas. Aš pabandžiau įsivaizduoti tas akimirkas, kai žodžio nebelieka.

 

Parengė Julija Šabasevičiūtė

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2012 m. gegužės 21 d. 13:24 / Gintarė

Labai emociškai paveikiantis spektaklis. Dažniausiai būna, kad filmai savo siužetu ir įvykiu vyksmu labai paveikia žiūrovą, tai šis spektaklis yra tarsi savotiškas filmas, kuris priverčia susimąstyti kiekvieną jį mačiusį. Labai tiksliai pavuozduojami tėvų ir vaikų santykiai paauglystės brendimo laikotarpiu. Žiūrint spektaklį įmanoma įsijausti į kiekvieno veikėjo vaidmenį ir kartu su jais išgyventi jų tuometinius jausmus. Ačiū labai visiems aktoriams už nuostabų ir paliečiantį emociškai spektaklį ! Jūs nuostabūs !!! :)))

2012 m. gegužės 19 d. 20:50 / Valdas

Tai, kad Viktorija Kuodytė -- talentingiausia Lietuvos aktorė, daugiau nei akivaizdu. Tai net nekvestionuojama. Tačiau kad ji taip genialiai pasireiškė dar ir kaip režisierė (kartu su Dainiumi Gavenoniu) -- dvigubai nuostabu. Kol kas nežinau aktoriaus, kuris, pretenduodamas tapti režisieriumi ir vienaip ar kitaip bandydamas realizuoti savo ambicijas, būtų nepatyręs fiasko. Šis spektaklis - išimtis. Jis turėtų būti Švietimo ministerijos aprobuotas kaip edukacinė medžiaga ir jį turėtų pamatyti kiekviena Lietuvos šeima, auginanti bent vieną paauglystės metų sulaukusį vaiką. Ne spektaklis, o tikras šedevras, meniškai ir kone dokumentiškai liudijantis pačius aktualiausius ir giliausius tėvų ir vaikų santykius, susiklosčiusius per pastaruosius dešimtmečius.

2012 m. balandžio 18 d. 10:54 / Elena

Visada džiaugiamės, kai pataikome į dešimtuką. Taip pasijutau į šį spektaklį atėjusi su vaikais, vienam kurių tą dieną sukako 17-a. Vaikinas taip įsitraukė, tiek svarbių vietelių buvo paliesta. Eiti į teatrą jam buvo "ne lygis'. Po šio spektaklio, esu įsitikinusi, nuostata pasikeitė. Ir ašarą, nubraukiau, ir juokiausi -- viskas tikra, taip, kaip daugumos šeimose. Deja... Ačiū jums gerą vakarą, už suteiktą galimybę dar kartą pasvarstyti ir įvertinti santykius su tais, kuriuos auginame ir kurie augina mus...

daugiau