Spektaklis Režisierius Trukmė Salė
Joël Pommerat. ŠITAS VAIKAS Spektaklio autoriai: Viktorija Kuodytė ir Dainius Gavenonis 1 val. 40 min. Mažoji salė

 

 

Premjera - 2012 m. vasario 2 d.

Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė

 

Aktorė ir dėstytoja Viktorija Kuodytė: „Perskaičiusi šią pjesę, iš karto pagalvojau apie studentus.“Šitas vaikas“ kelia pirmiausia jauniems žmonėms svarbius klausimus. Kodėl vaikai neranda išsvajoto kontakto su tėvais? Kodėl tėvų atsakomybės jausmas kelia vaikų priešiškumą? Manau, tai amžini klausimai, amžinosios problemos. Aš pati juos išgyvenau būdama vaikas ir išgyvenu dabar augindama savo vaikus. Dirbdama su studentais šiuo klausimus suvokiu ir kaip pedagogė, todėl stengiuosi juos kelti ir darbo procese.

Pjesėje nėra vienos istorijos. Dešimtyje atskirų scenų galima rasti daug istorijų, kurios galėtų atsitikti daugeliui tėvų ir vaikų. Ir nors pjesės tekstai labai paprasti, juos ištarti yra sunku. Visų pirmiausia todėl, kad po jais plyti daug erdvės, kurią reikia užpildyti asmenine patirtimi, tikrais išgyvenimais.“

 

Dramaturgas ir režisierius Joël‘is Pommerat (g. 1963 m.) didžiausią pripažinimą pelnė pastaraisiais metais. Jis tapo vienu ryškiausių jubiliejinio 2006 m. Avinjono teatro festivalio atradimu. Po metų į rezidenciją savo vadovaujamame Bouffes du Nord teatre Paryžiuje Joël‘į pakvietė legendinis režisierius Peter‘is Brook‘as. Nuo 2011-ųjų J.Pommerat reziduoja Odeono teatre, jo pjesės statomos visame pasaulyje. Jis iki šio vadovauja dar 1990 m. savo įkurtai teatro grupei "Compagnie Louis Brouillard" ir visus savo spektaklius kuria glaudžiai bendradarbiaudamas su grupės aktoriais.

„Šitas vaikas“ (Cet Enfant) yra bene garsiausia J.Pommerat pjesė, pelniusi Prancūzijos teatro kritikų asociacijos asociacijos 2006 m. geriausio dramos kūrinio apdovanojimą. Kūrėjas ją rašė Provanso šeimos pagalbos instituto užsakymu, remdamasis tikrais Normandijos priemiesčių gyventojų pasakojimais. Pjesę sudaro dešimt tarpusavyje nesusijusių scenų, vaizduojančių sudėtingus tėvų ir vaikų santykius iš skirtingų pusių perspektyvų. Kiekviena iš šių scenų yra skausminga ir tikroviška tėvo arba motinos ir vaiko akistata, kurioje persipina gėda, baimė, švelnumo ir meilės ilgesys.






Scenografijos ir kostiumų dailininkė
Lauryna LIEPAITĖ

Galerija

Recenzijos

Vienodi ir išskirtiniai vaikai

Milda Brukštutė, "7 meno dienos", 2012-02-17

 

Per pusantros valandos susipina daugybė temų ir gyvenimų, nes scenoje – tam tikras kaleidoskopas: įvairiausių žanrų ir netgi (ne)profesionalumo lygių mišinys. Taip Nacionalinio dramos teatro scenoje interpretuojama prancūzų dramaturgo ir režisieriaus Joelio Pommerat pjesė „Šitas vaikas“, taip pat pasižyminti kaleidoskopiškumu – vietoje vientisos istorijos pateikiamos dešimt tarpusavyje nesusijusių scenų ta pačia tėvų ir vaikų santykių tema.

Pjesėje dėmesys sutelkiamas ne į atskirus asmenis, o į jų irstantį ryšį. Spektaklio autoriai taip pat pabrėžia situacijų bendrumą. Vienu metu scenoje yra visi vaikai, ir kai vienas iš jų ką nors išgyvena, kiti stovi šalia – žiūri, guodžia, įsijaučia. Visi jie su tokiomis pačiomis žydromis striukėmis, apie kurias vėliau užsimins vieno berniuko motina – pusė kvartalo tokias nešioja. Tad ar šitas vaikas, ar šitie vaikai, čia yra nesvarbu. Visi jie šalia savo tėvų vienodai išskirtiniai arba bendri.

Nors vaizduojami skirtingi bendravimo būdai, galima atrasti visiems bendrą bruožą – susvetimėjimą. Didžiausia šių tėvų ir vaikų problema – ne jų santykiai, bet tų santykių neigimas. Visos vaizduojamos situacijos atspindi tėvų ir vaikų santykių problemas aukščiausiame emociniame taške, tad galima numanyti kelią iki vaizduojamojo meto ir galbūt šiek tiek nuspėti, kaip veikėjams seksis paskui. Dviejų žmonių tragedija niekada nebus tik vieno iš jų tragedija, todėl vienodai užjaučiami abu konflikto dalyviai.

Čia iškyla pagrindinė spektaklio problema – aktorių vaidyba. Dauguma jų – antrakursiai (Jono Vaitkaus vadovaujamo kino aktorių kurso) studentai, tad iš jų dar nelabai ir galima reikalauti didelio profesionalumo. Tačiau dėl minėtų itin įtemptų pjesės situacijų tas neprofesionalumas dar labiau išryškėja, nes aktoriai pradeda utriruoti vienas ar kitas emocijas. Drauge žiūrovas gali pamatyti ir vertingų aktorinių darbų – kartu vaidina profesionalai Viktorija Kuodytė, Dainius Gavenonis bei Adrija Čepaitė, taigi studentų neprofesionalumas dar labiau išryškėja, ypač kai scenoje atsiduria po vieną abiejų kartų atstovą.

Aišku, galėtų kilti klausimas, kodėl šis spektaklis atsidūrė profesionalioje teatro scenoje? Užuot klausinėjus verčiau pasidžiaugti, kad bent kartą jauni žmonės gali reikštis ir kitur – ne tik „Menų spaustuvės“ erdvėje, kuri pastaruoju metu buvo lyg ir vienintelė galimybė studentams atsidurti scenoje. Be to, juk tai ir Nacionalinio dramos teatro misija – ne tik rodyti geriausių šalies režisierių spektaklius, bet ir užsiimti edukacija, kuri per pastaruosius metus tiesiog buvo primiršta.

Tai, kad dėstytojai ir studentai vaidina kartu, primena tuos gražius tėviškus santykius, apie kuriuos spektaklio veikėjai tik svajoja. Taip susipina teatro ir gyvenimo realybė; nejučia pradedi analizuoti ne tik personažus, bet ir juos vaidinančius žmones. Negali nejusti, kad kuriant šį spektaklį svarbiausia buvo procesas, kad atlikėjai, gilindamiesi į žmonių susvetimėjimą, paradoksaliai artėjo prie savęs, taip pat prie vienas kito ne tik (ne tiek?) kaip aktoriai, bet ir kaip žmonės. „Man šis darbas svarbus ne tik kaip pedagogei, mokančiai studentus aktoriaus amato. Jaučiuosi atsakinga už šių jaunų žmonių ateitį, jų požiūrį į šeimą, santykius su būsimais vaikais“, – teigia spektaklio autorė Viktorija Kuodytė.

Organiškiausios spektaklio dalys – tai ekrane rodomi vaizdai (videodailininkė – Eglė Eigirdaitė), kuriuose jaunieji aktoriai pasakoja apie save, dėsto savo mintis apie įvairius su spektaklio tema susijusius dalykus. Ir ne vien dėl to, jog čia jau nebekliūna studentiška vaidyba (nes čia nevaidinama), bet ir dėl neįtikėtino kalbančiųjų nuoširdumo. Ir nors dalis išsakytų minčių skamba naiviai ir dėl to pradeda atrodyti, kad aktoriai dar visai vaikai, galima suprasti ir tai, jog jie jau suaugę, nes nesigėdija būti atviri bei naivūs nei prieš save, nei prieš kitus. Taip pabrėžiamas ir ribinis amžius – kai pradedi jau ne tiktai pykti, bet ir stengiesi suprasti savo tėvus. Kai mintys pradeda krypti jau nebe tiek į juos, kiek į būsimus savo vaikus.

Taip, į spektaklį įtraukiant aktorių patirtį, itin raiškiai atsiskleidžia pjesėje vaizduojamos problemos. Jos pasirodo kaip paprastos, neišvengiamos, labai baisios ir kartu natūralios. Tampa aišku, jog nebūtina gyventi nepilnoje šeimoje, kad jų turėtum. Spektaklis primena tam tikrą psichologinį seansą, į kurį įsivėlę spektaklio kūrėjai. Dėl to kartais tampa šiek tiek nejauku. Trikdo tai, kad stebi, rodosi, labai asmeniškus dalykus, turinčius likti tarp kelių žmonių. Tačiau stebėdamas aktorių savęs paieškas ir pats tarsi ieškai savęs. Girdint jų klausimus ir pačiam kyla noras ko nors paklausti. Pavyzdžiui, ar spektaklyje vaizduojami tėvai taip pat turėjo tokių iliuzinių minčių apie savo vaikus, kol viskas dar buvo ateityje?

Interviu

Dainius Gavenonis: "Kažkas mus įtikino, kad trūksta laiko"

Goda Dapšytė, "370", 2012-02

Aktorius Dainius Gavenonis nė karto nenuklydo į serialų lankas, todėl retai sulaukia praeivių replikų. Užtat jo sukurtus vaidmenis teatre dievina net didžiausi šios srities gurmanai, o pasimokyti iš jo norėtų bet kuris pradedantis aktorius. Nenuostabu, kad kūrybinių darbų ir planų gausoje aktorius labiausiai pasigenda laiko. Bet ar jo tikrai trūksta, ar mus kas nors įtikino, kad taip yra?



Scena iš spektaklio "Šitas vaikas". Kamilės Žičkytės nuotr.


Teatro ir kino aktorius D.Gavenonis daugeliui pažįstamas dėl įsimintinų vaidmenų tokiuose Oskaro Koršunovo spektakliuose kaip “Shopping and Fucking”, “Ugnies veidas”, “Meistras ir Margarita”, “Oidipas karalius”, “Hamletas”. Gal kam pastaruoju metu net pavyko su juo išgerti “bruderšaftą” “už žmogų” to paties režisieriaus “Dugne”? Lietuviško kino mėgėjai jį pažįsta iš Igno Miškinio kino filmo “Diringas”. Tačiau tai tik dalis šio aktoriaus kūrybinės veiklos. Nuo šio sezono aktorius papildė ir pagrindinio šalies teatro – Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) – trupę. Šioje jis ne tik kuria naujus vaidmenis, bet kartu su aktore Viktorija Kuodyte į sceną ruošiasi išvesti pirmakursius Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorinio meistriškumo studentus, režisieriaus Jono Vaitkaus auklėtinius, su kuriais rengia naują spektaklį “Šitas vaikas” pagal realiomis tėvų ir vaikų santykių istorijomis besiremiančią prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat pjesę.

– Esi žinomas kaip O.Koršunovo teatro aktorius, tačiau nuo šio rudens tave vis dažniau galima matyti LNDT scenoje…
– LNDT meno vadovas Audronis Liuga man pateikė keturis labai rimtus pasiūlymus. Vieną jų jau pavyko įgyvendinti – tai Stokmano vaidmuo spektaklyje “Visuomenės priešas”. Manau, kad dabar toks laikas, kai Oskaras daro tai, kas jam rūpi, o aš – tai, kas man. Taip, nuo šio sezono dirbu LNDT, tačiau šio teatro spektakliuose vaidinau ir anksčiau. Pasikeitė tik bendradarbiavimo sąlygos.

– J.Vaitkaus “Visuomenės priešas” sukėlė nemažai diskusijų ne tik visuomenėje, bet ir kai kuriuose politiniuose sluoksniuose. Kaip vertini šią situaciją?
– Visiems, kurie užmezgė šio spektaklio mazgą, – A.Liugai, Jūratei Paulėkaitei, J.Vaitkui, na, ir man, – norėjosi, jog tai būtų daugiau nei spektaklis. Šiuo metu atsirado daug nesvarbių spektaklių, tad labai norėjome, kad “Visuomenės priešas” būtų svarbus. Nežinau, ar jis tokiu tapo žiūrovams, bet mums jis tapo svarbus.
Nesu tikras, ar politikų ir kitų veikėjų reakcija į šį spektaklį yra tikra. Po vieno iš spektaklių buvo surengta diskusija, į kurią susirinko įvairių aukštuomenės sluoksnių asmenybės ir politikai. Klausant jų susidarė įspūdis, kad jie kalbėjo ne apie spektaklį, o apie pačius save, kaip kokioje rinkimų kampanijoje. Mane tai labai nustebino. Iki šiol mėginu įvertinti šią situaciją ir suprasti, ar šis spektaklis tapo įvykiu.

– Tavo kuriamo personažo lūpomis “Visuomenės prieše” nuolat reiškiamos politinės deklaracijos. Ar manai, kad teatras turėtų būti politiškas?
– Manau, teatrui svarbiausia žmogus, jo laisvė. Tai svarbu ir šiame spektaklyje. Jame pirmiausia atsigręžiama į asmenybes. Nemanau, kad spektaklis gali tapti dar viena politine jėga, kuri veltųsi į kovą dėl šalies valdymo. Teatras labiau apeliuoja į sąžinę, tiesą ir laisvę bet kokia kaina. Politika yra šiek tiek kas kita.

– O ko trūksta mūsų šiandieniame teatre, kad padaugėtų svarbių spektaklių?
– Teatras – kolektyvinis darbas. Yra galybė priežasčių, dėl kurių kartais spektakliai nebūna tokie, kokie buvo sumanyti. Spektaklį kuria daugybė žmonių, kurie – paradoksalu – neturi tam pakankamai laiko. Nors spektaklio kūrimas turėtų būti pagrindinis teatro variklis, tačiau neretai tam tiesiog nepakanka laiko. Galbūt todėl, kad patiems menininkams teatras nebėra toks svarbus.

– O tau svarbus?
– Stengiuosi išlaikyti autonomiją. Poetui lengviau: jis kuria vienas ir gali parašyti eilėraštį namie, išvengdamas išorinių įtakų. O teatre neretai esi išdraskomas, sutrinki, neretai darai ne tai, ko reikia tau pačiam. Todėl stengiuosi išlaikyti šiokią tokią nepriklausomybę, mėginu susivokti, ką veikiu teatre, ko iš tiesų noriu.
Man svarbu, kad mane suptų žmonės, su kuriais noriu būti. Jei jie mąsto panašiai kaip aš ir nori mano kūrybinėje kompanijoje pasileisti į kelionę, man tai yra svarbiausia.
Pastarasis laikas labai negailestingas. Tiesiog praradimų metai. Tad žmones reikia labai branginti. Nes galbūt tie žmonės, su kuriais užaugai ar subrendai, ir padėjo tau tapti tuo, kas esi.

– Kartu su Viktorija Kuodyte kuriate spektaklį “Šitas vaikas”. Jame vaidins pirmo kurso studentai. Kaip sekasi bendrauti su jaunąja karta, kokius juos matai?
– Mane vis kvietė dėstyti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Nuolat nuo to bėgau. Bėgau ir tada, kai jau buvau įsipareigojęs su jais dirbti. Taip jau atsitiko, kad spektaklyje “Šitas vaikas” iš tiesiog vyresnio aktoriaus tapau atsakingu vadovu.
Vis svarstau, ką jie man duoda. Visada buvau pripratęs imti, o ne duoti. Taip gyvenu ir dabar. Jaučiu didžiulį malonumą imdamas, ištraukdamas, parsinešdamas. O dirbant su jaunaisiais atsitinka taip, kad jie iš manęs ima, siurbia. Tad jausmas dvejopas.
Kita vertus, šio spektaklio sumanymas labai keitėsi. Pradžioje manėme, kad pavyks atskleisti studentus, ištraukti juos į sceną ir gal būtent tai, kad jie dar nėra profesionalūs aktoriai, ir bus įdomu. Tačiau jaučiu, kad ne mes iš jų, o jie iš mūsų ištraukė. Buvau priverstas susimąstyti daugeliu anksčiau nesvarstytų temų.

– “Šitas vaikas” kalba apie ganėtinai skaudžias ar net žiaurias tėvų ir vaikų santykių situacijas. Kaip priimi šioje pjesėje vaizduojamas situacijas ne tik kaip aktorius, bet ir kaip vadovas bei tėvas?
– Pjesė man atrodo aiški ir paprasta. Jaunuoliai, su kuriais ją repetuojame, yra daug sudėtingesni ir įdomesni. Man įdomu į juos gilintis. J.Pommerat pjesė mūsų spektaklyje daugiau yra kaip forma, laikanti turinį. Siekiame, kad svarbesnis taptų būtent turinys, o jį sudaro šie konkretūs jaunuoliai, tokie, kokie yra: turintys savo vardus, pavardes, apgamus ant kūno, praeitį, vaikystės ir ateities vertinimus. Tikiuosi, kad sumanymas pavyks.

Studentai, vaidinantys šiame spektaklyje, – jau nepriklausomos Lietuvos karta. Ar skiriasi tavo ir jų vertinimai?
– Žinoma, skiriasi. Tai būdinga visoms kartoms. Kita vertus, vartydamas studentų tėvų nuotraukas svarsčiau, kad jie tokie seni, jog galėtų būti ir mano tėvai. Tačiau suskaičiavęs supratau, jog tai mano kartos žmonės. Todėl mane dar labiau stebino nuotraukos, kuriose mačiau senus, pavargusius žmones, regis, užfiksuotus prieš kelis dešimtmečius. Tačiau tai tas pats laikas, kai man pačiam buvo dvidešimt. Tada tikrai nelaikiau savęs žmogumi iš senos nuotraukos.
Tiesa, įdomu, kad vienas studentas, vertindamas savo tėvų sprendimus, dažnai nurašo juos tarybiniams laikams. Tačiau kažin, ar realiai ta santvarka ką nors keitė šeimose.

– O šioje santvarkoje apie ką labiausiai nori kalbėti?
– Noriu susivokti, susikaupti. Man labai patinka susikaupus sukurti darbai ir kūrybinis procesas, kuris pamažu išaugina idėją. Šiais laikais tai labai sunku. Tiksliau, tai yra labai paprasta, tačiau kažkas mus įtikino, kad tai sudėtinga. Stengiuosi gyventi taip, kad susikaupti būtų paprasta. Pasiilgau terminų nevaržomo, sukaupto, nuoseklaus kūrybinio proceso.

– Ar sutiktum, kad turėti laiko šiais laikais prabanga?
– Taip. Kažkas mus tuo įtikino. Nenorėčiau grįžti į praeitį. Taip kaip ir nenorėčiau grįžti į mokyklos klasę ar studijų kursą. Tada man buvo gera: mokiausi su įdomiais žmonėmis, turėjau puikius dėstytojus, viskas buvo šaunu, tačiau grįžti atgal nenorėčiau. Man tik trūksta to bendravimo, kai buvo galima tiesiog “misti” kompanija, kai brangių žmonių šiluma davė tiek daug ir laiko buvo užtektinai. O šiandien mes kažkaip prasilenkiame. Tokios “duonos” trūksta. Iš tų vakarų ir buvimo kartu, iš to neskubėjimo labai daug gimė ir užaugo.

– Tavo gyvenimas fragmentuojamas nuolatinių gastrolių, jos tikriausiai taip pat prisideda prie šios laiko stokos.
– Viena vertus, gastrolės atima nemažai laiko, tačiau, kita vertus, kaip tik gali to laiko suteikti. Jei į gastroles vykstame su O.Koršunovo “Hamletu” ar “Dugne”, gaunu galimybę leisti laiką su artimiausiais draugais ir nė vienas iš mūsų neturi kur nors bėgti, skubėti. Lyg ir būnu išvežtas, tačiau jaučiuosi, lyg būčiau namie, tarp savų.

– O ko lauki iš publikos?
– Norisi, kad publika būtų truputį arčiau. Norisi mažesnio atstumo tarp scenos ir žiūrovų. Ne vien tiesiogine prasme. Norėčiau, kad spektakliai leistų mums visiems būti scenoje, arba atvirkščiai – žiūrovų salėje. Nenorėčiau, kad žiūrovas salėje jaustųsi apsuptas nepažįstamųjų: ir greta sėdinčių, ir scenoje vaidinančių.

Komentarai


2012 m. gegužės 21 d. 13:24 Gintarė

Labai emociškai paveikiantis spektaklis. Dažniausiai būna, kad filmai savo siužetu ir įvykiu vyksmu labai paveikia žiūrovą, tai šis spektaklis yra tarsi savotiškas filmas, kuris priverčia susimąstyti kiekvieną jį mačiusį. Labai tiksliai pavuozduojami tėvų ir vaikų santykiai paauglystės brendimo laikotarpiu. Žiūrint spektaklį įmanoma įsijausti į kiekvieno veikėjo vaidmenį ir kartu su jais išgyventi jų tuometinius jausmus. Ačiū labai visiems aktoriams už nuostabų ir paliečiantį emociškai spektaklį ! Jūs nuostabūs !!! :)))

2012 m. gegužės 19 d. 20:50 Valdas

Tai, kad Viktorija Kuodytė -- talentingiausia Lietuvos aktorė, daugiau nei akivaizdu. Tai net nekvestionuojama. Tačiau kad ji taip genialiai pasireiškė dar ir kaip režisierė (kartu su Dainiumi Gavenoniu) -- dvigubai nuostabu. Kol kas nežinau aktoriaus, kuris, pretenduodamas tapti režisieriumi ir vienaip ar kitaip bandydamas realizuoti savo ambicijas, būtų nepatyręs fiasko. Šis spektaklis - išimtis. Jis turėtų būti Švietimo ministerijos aprobuotas kaip edukacinė medžiaga ir jį turėtų pamatyti kiekviena Lietuvos šeima, auginanti bent vieną paauglystės metų sulaukusį vaiką. Ne spektaklis, o tikras šedevras, meniškai ir kone dokumentiškai liudijantis pačius aktualiausius ir giliausius tėvų ir vaikų santykius, susiklosčiusius per pastaruosius dešimtmečius.

2012 m. balandžio 18 d. 10:54 Elena

Visada džiaugiamės, kai pataikome į dešimtuką. Taip pasijutau į šį spektaklį atėjusi su vaikais, vienam kurių tą dieną sukako 17-a. Vaikinas taip įsitraukė, tiek svarbių vietelių buvo paliesta. Eiti į teatrą jam buvo "ne lygis'. Po šio spektaklio, esu įsitikinusi, nuostata pasikeitė. Ir ašarą, nubraukiau, ir juokiausi -- viskas tikra, taip, kaip daugumos šeimose. Deja... Ačiū jums gerą vakarą, už suteiktą galimybę dar kartą pasvarstyti ir įvertinti santykius su tais, kuriuos auginame ir kurie augina mus...

Rašyti komentarą