KAULINIS SENIS ANT GELEŽINIO KALNO

O galėjo būti puikus spektaklis!

Scena iš spektaklio „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Žengti pirmyn, bet vis dėlto atgal

 

  

Scena iš spektaklio „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Žengi į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, o regis, įžengi atgal - į vaikystę. Savaitgalį vykusios premjeros vaikams „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“ proga teatro fojė atidaryta grafikų, knygų iliustratorių ir dailininkų Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus darbų paroda. Dar neprasidėjus spektakliui imi ir nugrimzti prisiminimuose - tai piešiniai iš vaikystės. Neskaičiuoju, kiek mūsų esame vartę žurnalo vaikams „Genys“ puslapius ar varstę vaikų kavinės „Nykštukas“ duris, kiek valandų praleidome gyvendami magiškuose Birutės Žilytės iliustracijų pasauliuose. Grafikė Birutė Žilytė už aukštąją modernią kultūrą puoselėjančią dailę ir kūrybą vaikams praeitais metais tapo nacionalinės meno ir kultūros premijos laureate. Praėjus metams, fantastinis menininkės pasaulis atgimė Nacionalinio teatro scenoje. Spektaklio pagal stebuklinį Jono Basanavičiaus pasakojimą režisierius - Jonas Tertelis.

Jonas Tertelis - kino, teatro ir video filmų režisierius, kurio teatrininis debiutas įvyko dalyvaujant „Menų spaustuvės“ inicijuojamame projekte „Atvira erdvė'14“, jis buvo „YesMoonCan“ spektaklio pjesės autorius, aktorius ir režisierius. Drąsu? Taip! Kaip videomenininkas, Jonas Tertelis yra dirbęs su Vidu Bareikiu spektakliuose „Mr. Fluxus arba Šarlatanai“ (NO THEATRE, 2012), „Kovos klubas“ (Valstybinis jaunimo teatras, 2012), „Nematomi monstrai“ (NO THEATRE, 2013), „Kaligula“ (NO TEHATRE, 2014), „Euro Vizija“ (Latvijos nacionalinis teatras, 2014). Lietuvos nacionalinio teatro didžioji scena - iššūkis ir jau patyrusiam režisieriui. Ko šįkart tikėtis žiūrovui? Turint tokios įvairialypės vizualaus meno kūrimo patirties ir drąsos, Jonui Terteliui įprasto spektaklio pristatyti ir nepavyksta: „Kaulinis Senis...“ - Lietuvos žiūrovams gurmaniškas vizualinis teatro vyksmas, seansas ne tik vaikams.

Jonas Tertelis pasakos inscenizacijoje, kurią pats ir parašė, nebando supaprastinti painaus siužeto: kova dėl paskutinio grūdo - išsikerojusi per kelias karalystes, gyvenimus, realųjį bei magišką pasaulius, - išsitęsia, prailgsta, bet niekaip nesibaigia. Ir jei vaiko akyse istorija pasakoja „apie jaunuolį, kuriam reikėjo praeiti tris išbandymus ir mergaitę, miško baubus, gulbes, Kaulinį Senį ir geležinį kalną“ - tiek jau to. Įvykių vingiuose ir personažų transformacijose klaidžiojatiems žiūrovams keltas kitas iššūkis. Gabūt jiems ir nereikia sekti veiksmo, o tik mėgautis Manto Bardausko kurtų projekcijų, spalvų, Birutės Žilytės iliustracijų detales atspindinčių ryškių Sandros Straukaitės kostiumų, Vestos Grabštaitės choreografijos ir Gintaro Sodeikos muzikinių kompozicijų derme, meditatyvia ir pasakiška atmosfera? Būtent šių elementų visuma ir traukia dėmesį, suteikia vertę spektakliui.

Be gėrio nebūtų blogio ir atvirkščiai. Be aktorių nebūtų ir spektaklio. Ar aktoriai čia pasakoja istoriją, ar yra tik smulkūs spektaklio visumos elementai? Neįprastas spektaklis reikalauja savito vaidybos būdo. Atsisakyta psichologizmo, bet vaidybinės vienybės ir nuoseklaus pasakojimo nėra. Vieni aktoriai apatiškai „atlieka“ tekstą ir judesius (masuotė), kiti - Žygimantės Elenos Jakštaitės Mergelė, Gedimino Rimeikos Bernelis, ypač Povilas Budrys, vaidinantis iš pykčio pamėlusį Kaulinį Senį ir Rytis Saladžius - Žmogystą (istorijos antipodai) - karikatūriškai ir ryškiai spalvina savuosius personažus. Ar tokie teatrinės mokyklos ir aktorinės patirties skirtumai?

Preciziškas projekcijų, apšvietimo, choreografinių elementų ir milžiniškų scenografės Paulės Bocullaitės butaforinių kalvų trajektorijų tikslumas bei kiti „techniniai“ spektaklio aspektai šįkart pasiglemžė režisieriaus dėmesį. Jonas Tertelis sukūrė teatro ir kino principais grįstą pasaulį, kuriame gera būti. Žiūrovui, bet ne aktoriui. Galbūt režisieriui pritrūko laiko, tačiau aktoriaus funkcija ir spektaklyje vis dar lieka neaiški. Jei aktoriaus užduotis - būti scenoje ir papasakoti istoriją, tuomet režisieriaus - jam padėti. Ir išsisukinėti negalima.

„Kaulinis Senis...“ priminė danų režisierės Kirsten Dehlholm tame pačiame teatre pastatytą spektaklį „Kosmosas+“, kuris 2014 metais buvo įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi geriausio spektaklio vaikams ir jaunimui kategorijoje. Abu šie spektakliai - nauji meno reiškiniai, nepavaldūs įprastiems spektaklių vaikams atlikimo, suvokimo ir vertinimo kriterijams. Žiūrovas gali likti abejingas tekstui, bet ne spektaklio visumai. „Kosmosas+“ užburia galaktikų, žvaigždžių ir planetų didybe, „Kaulinis Senis...“ - lietuvių liaudies mitologija, burtais, prakeiksmais ir būtybėmis. Abu spektakliai - apie transcendentinius pojūčius, apie tai, ko sava akimi nematome, bet galime įsivaizduoti. Apie šiurpą keliančias baimes ir svajones. O fantazija juk amžiaus neturi.

 

Vis dar bijoma vaikus sužaloti žiauria ir mistiška lietuvių pasaulėjauta 

Daiva Šabasevieinė, lrytas.lt, 2016-11-30

Gruodžio 3 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks įspūdingo reginio spektaklio „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“, sukurto pagal Jono Basanavičiaus užrašytą lietuvių pasakojimą ir Birutės Žilytės iliustracijas, premjera. Inscenizacijos autorius ir režisierius Jonas Tertelis, scenografė Paulė Bocullaitė, dailininkas-skulptorius Donatas Jankauskas Duonis, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika, vaizdo projekcijų autorius Mantas Bardauskas, šviesos dailininkas Vilius Vilutis. Spektaklyje vaidina Povilas Budrys, Rytis Saladžius, Žygimantė Jakštaitė, Gediminas Rimeika, Lukas Malinauskas, Taura Kvietinskaitė, Paulina Taujanskaitė, Augustė Pociūtė, Kamilė Petruškevičiūtė, Viktorija Žukauskaitė, Inga Šepetkaitė, Ugnė Šiaučiūnaitė, Martynas Ališauskas, Jonas Braškys, Ignas Gužauskas, Laurynas Jurgelis, Artiom Rybakov, Oskar Vygonovski. Apie spektaklį kalbamės su režisieriumi Jonu Terteliu.

Jūsų režisuojamas spektaklis gimsta netradiciniu būdu. Jo ištakos – Birutės Žilytės iliustracijos. Su visa kūrybine grupe Jūs bandysite teatrine kalba perskaityti Jono Basanavičiaus užrašytą tautosakos tekstą „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“. Kaip kilo mintis ir kodėl tai svarbu šiandien?

Birutė Žilytė iliustracijomis puošė daug lietuvių liaudies pasakų. Jos kūryba ne tik iliustruoja, bet ir savaip „komentuoja“ pasakose fiksuojama pasaulėžiūrą. Ir nors Birutė pasižymi drąsa, atvirumu, mistiniu ir kartais žiauriu žaismingumu, ji kartu išlieka jautri ir asmeniška.

O tai įkvepia eiti Birutės nuklotu keliu, kad pažintum Jono Basanavičiaus ir kitų užfiksuotus pasakojimus. Deja, B. Žilytės pasakų pasaulį geriausiai pažįsta mano ir vyresnioji karta, taigi natūralu, kad tuo norisi pasidalinti ir su augančia jaunąja karta.

Tai viena iš priežasčių, lėmusių šio spektaklio atsiradimą. Kita realiai išlindo diskutuojant su pačia B. Žilyte: šiandien neretai pasakos iliustruojamos labai „saugiai“. Baimė augančias kartas „sužaloti“ žiauria ir mistiška lietuvių liaudies pasaulėjauta pavertė pasakas, o su jomis ir mūsų kultūrines ištakas infantiliomis, perdėtai sutaurintomis ir, mano nuomone, labai nutolusiomis nuo periferijos žmonių pasaulėjautos. Ir nors pasakos anksčiau buvo kuriamos norint ne tik paauklėti, bet ir tiesiogiai pagąsdinti, jų pagrindinis tikslas išliko atverti kitą, nematomą pasaulio pusę, jo istorijas, ir kviesti žmogų iš tikro smalsauti, bijoti, juoktis ir kitaip patirti sunkiai paaiškinamą gamtą.

Ar šiandien reikia lietuviškų pasakų? Žinoma, tik nepamirškime ištraukti savo fantazijos iš sustingusio kaimo Lietuvoje ir persikelti į tuos paslaptingus miškus, mįslingas pelkes, ežerų švytėjimą, paukščių ir žvėrių kikenimą, besislapstančias būtybes ir pievų rūką, tarp kurių ir tūno ta lietuviška papsinti trobelė su savita mįsle viduje.

Apie ką ši pasaka?

Pasaka „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“ irgi yra mįslė: pelės ir žvirblio ginčas dėl mažo grūdo į istoriją įtraukia Sakalą, Sakalas įtraukia Žmogystą, o Žmogysta į nepavydėtiną padėtį pastato savo jauniausią sūnų... netyčia. Visa tai Kaulinio Senio spąstai, kurie galiausiai atsigręžia prieš jį patį. Pirmą kartą iš namų į pasaulį išėjęs Jaunuolis randa ne tik savo kelią įveikti neįveikiamus išbandymus, bet atranda ir kai ką daugiau, ko negalėjo nuspėti nei Kaulinis Senis, nei sūnų išsiuntęs Žmogysta.

Lietuvių pasakas pasukus kitu kampu, jos gali sukukuoti gegute iš kito miško. Šioje pasakoje tirdamas ribą tarp smalsumo ir godumo, spektaklyje prieinu prie brandos temos. O kartu su kūrybine komanda jauną žiūrovą viliojame į mįslę. Vaizdo projekcijos, sukurtas pagal Birutės Žilytės darbų fragmentus, apgaubia „žilytiškojo“ pasakų pasaulio atmosfera, o vyksmas scenoje panardina į mistišką, žavų ir kartais cinišką lietuvių liaudies nuotykį.

Kodėl šiandien svarbi nauja teatrinė forma?

O kas yra nauja teatrinė forma? Apie ką kalbame, tai greičiausiai yra “mums neįprasta forma”. Ar tai svarbu? Žinoma. Tik manau, forma ir turinys, privalo vienas kitą pildyti, konfliktuoti ar turėti kitą aiškų tarpusavio ryšį! Skaitmeninės technologijos veržiasi į teatrą ir, neabejoju, greitai sąlyginėje teatro erdvėje atsiras ir virtualios realybės performansai. O tai atneš dar vieną „naujų formų“ bangą. O kur tai nuves - pamatysim. Kad ir kaip, manau, svarbiausia sveikas kūrėjo santykis su medžiaga, su žiūrovu ir su savimi pačiu. Po to lieka tik įrankių, kuriais tu tai perteiki, klausimas.

Video naudoti pasakojant lietuvišką pasaką, gal mūsų teatre ir nėra labai įprasta. Tačiau, kaip ir kiekviename spektaklyje, radus balansą su aktoriais, scenovaizdžiu, muzika ir kitais komponentais, video tampa natūraliu, šiandien kitose medijose jau įprastu, įrankiu. O juoda teatro dėžutė atveria dar vieną sieną, kuri tikėkimės žiūrovui padės pažvelgti į užduodamus klausimus kiek kitu kampu ar nukreips fantaziją į naują potyrį.

Kad ir kaip, audiovizualiniai kūriniai mus supa kasdien ir visur. Ir natūralu, kad teatras siekdamas išlaikyti tamprų ryšį su žiūrovu turi ne tik jam pasakoti, bet ir iš jo mokytis, stebėti supantį pasaulį, lygiai taip išmokti kalbėtis tomis pačiomis priemonėmis. Tik taip, manau, teatras, ar apskritai menas, gali padėti teoriškai suprantamą mums įprasto pasaulio pusę patirti emociškai.

Kuo ypatingos Birutės Žilytės iliustracijos? Ką ir kaip ketinate naudoti?

Vienas dalykas – žaismingos, gyvų spalvų iliustracijos, antras – jos sukurti raižiniai, trečia – freskos, ir yra dar tarpiniai variantai. Iš viso to bandau įsivaizduoti vieną B. Žilytės  kosmosą ir pasakos „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“ vietą jame. Tad raižiniai man tapo vartais į pasakų pasaulį, spalvotos iliustracijos sušvito stebuklinio pasaulio atmosfera, o freskos – Jaunuolio ir Mergelės susidūrimo su Kauliniu Seniu kovos išraiška.  

Gana ilgą laiką dirbote audovizualinių reklamų ir kino srityje. Pastaruoju metu vis dažniau integruojatės į dramos teatrą. Gal galėtumėte plačiau pristatyti savo kūrybinės kelionės dinamiką: ar ji daugiau grįsta atsitiktinumais, ar egzistuoja tam tikra siekiamybė?

Teatru žavėjausi dar paauglystėje, o į kiną pasukau gan netikėtai.  Bet tiek brolio (aktoriaus Justo Tertelio), tiek draugų dėka ryšys su teatru vis stiprėjo. Pirmas ryškus pėdsakas įvyko su trupe „Notheatre“ kuriant „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai“ – ten dvi valandas video “kūriau” gyvai, akivaizdžiai būdamas scenoje ir nebuvo galima, už nieko pasislėpti. Tas projektas, mane labiausiai ir įtraukė į paieškas, į tam tikrą tyrimą, kurį tęsiu su kiekvienu darbu teatre. Man smalsu kur, kaip, kada ir į kur reiktų iškirsti langą juodoje teatro dėžėje į kito pasaulio realybę, spalvą, ritmą ir laiką. Ir tiesa pasakius, dar gan dažnai iškyla klausimas, ar apskritai video teatre taip dažnai reikia. Bet su kiekvienu projektu dalį atsakymų randu, ir juos bandau, tada kyla vis daugiau naujų klausimų. Ir taip keliauju, o tai veikia ir turinį, ir formą, ir mano, kaip kūrėjo poziciją. Tad veikla teatre, gal ir prasidėjusi spontaniškai, šiuo metu palaipsniui veda viena kryptim. Žiūrėsim, kur nueisiu...

Kokio amžiaus žiūrovams skiriate šį spektaklį?

Statydamas šį spektaklį daugiau galvoju apie jaunus žmones žengiančius iš vaikystės į paauglystę ir paauglius. O kiekvienam, tas periodas prasideda skirtingai. Prasideda skirtingai, bet kada baigiasi?...

Kaip Jums atrodo, kodėl šiuolaikiniam lietuviui artimesnis infantilumas, lyriškumas, kai tuo tarpu visos archainės pasakos „kvėpuoja“ visai kitu ritmu, yra asketiškos, griežtos, dažnai netgi žiaurios. Ar tai sovietmečio „palikimas“, ar kažkas dar sudėtingiau?

Nemanau, kad tai galioja tik lietuviams. Tai gal net bendra šiandieninio žmogaus problema, kuri ypač ryški postsovietinėse šalyse. Ir čia prie kryžiaus gali kalti bet ką, ką ištrauksi iš maišo. Sunku pasakyti. Šią būseną kildinčiau iš ištikusios nežinomybės.  Okupacija, plačiąja prasme, visada pilna nežinomybės: nežinai, kas “savas”, nežinai, kas gyvas, nežinai, kas bus rytoj, kas po metų ir pan. Nors mitai, legendos kuriami ir apie režimus, bet jie remti žmogaus baime žmogui. Tuo tarpu pasakų ar mitų herojus dažnai nežinodamas bijo, bet eina į „pasaulio pakraštį“ ieškoti, kovoti ir laimėti. Jis pasitiki nuojauta ir pasaulėjauta, kuri remta nepaaiškinamos gamtos ir jos dėsnių galia, o ne nenuspėjamo žmogaus valdžia. Manau, per XXa. mes Lietuvoje pripratom prie  nenuspėjamo žmogaus valdžios, ir panašu, jog likom įkalinti baimėje “Jam”. Ištrūkę iš Sovietų Sąjungos sustojom, įkvėpėm ir pradėjom ieškoti, ne kaip toliau statyti nauja, o ko reikia bijoti dabar. Tai veda prie nepasitikėjimo, kaip išeities pozicijos, tiek aplinka, tiek ir artimaisiais. Gal dėl to žmogus susigūžęs į kamuoliuką renkasi saugų minkštą turinį, formą, kur viskas yra labai aišku. Bet kartais laimi tie, kurie žodį „nežinau“ priima tiesiog infantiliai ir lyriškai, kaip pagrindą pradėti naują, gal kiek kvailoką nuotykį. O tada, nori ar nenori, lyrika virsta sarkazmu, nykuma „garuoja“ pro ausis, o infantilumas nusidažo siurrealistinėmis spalvomis.

Kitas klausimas, kas Lietuvos žmoguje apskritai nėra sovietmečio „palikimas“? Man atrodo, atsakydami į šį klausimą, mes vis dar esam pakankamai naivūs, o liūdniausia, kad iš tiesų nepažįstam ir nenorim sužinoti savo šalies istorijos be romantizuotų keverzonių.

Tai vis dėlto kuo skiriasi kino režisierius nuo teatro režisieriaus?

Mane mokė, jog režisūra yra visur tokia pati – skiriasi tik priemonės. Kinui būtina kamera, tad natūralu, jog daug sprendimų kyla iš bendro darbo su vaizdo operatoriumi. Teatrui būtinas yra aktorius…

O šiaip kine procesas norimam kadrui pasiekti yra daug konkretesnis ir tikslesnis, o teatre vieno kadro nėra, yra tik visuma.

Daiva Šabasevičienė

Pasakos žmogui iš Pašvaistės kalnelio

Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, Nr. 38 (1190), 2016-11-25

Gruodžio 3 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio pagal Jono Basanavičiaus užrašytą lietuvių liaudies pasakojimą „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“ premjera. Šio spektaklio idėja gimė siekiant šiuolaikiniams žiūrovams priminti unikalią iliustratorę, sieninės tapybos autorę Birutę Žilytę. Kelios vaikų kartos užaugo su šios menininkės iliustruotomis knygomis, todėl tikimasi, kad autentiškas jos vaizdinių pasaulis padės ir naujiesiems žiūrovams persikelti į stebuklinės pasakos realybę.

Inscenizacijos autorius ir režisierius Jonas Tertelis, scenografė Paulė Bocullaitė, dailininkas-skulptorius Donatas Jankauskas Duonis, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, vaizdo projekcijų autorius Mantas Bardauskas, šviesos dailininkas Vilius Vilutis, kompozitorius Gintaras Sodeika. Prieš premjerą didžiajame teatro fojė bus atidaryta Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus darbų paroda, kurią organizuoja ir kuruoja ,,Vilniaus galerija“. Žiūrovai turės galimybę išvysti Birutės Žilytės iliustracijas Salomėjos Nėries knygai ,,Eglė žalčių karalienė“, Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės sukurtos sienų tapybos ant Vilniuje buvusios garsiosios vaikų kavinės „Nykštukas“ bei Valkininkų sanatorijos ,,Pušelė“ sienų aukštos kokybės atspaudus, kuriuos spausdina Valdas Vilutis. Įspūdingu dydžiu ir puikia kokybe stebina pirmą kartą eksponuojamas paveikslas ,,Saulė“, Audriaus Klimo iniciatyva atspausdintas ant metalo. Tai natūralaus dydžio ,,Pušelės“ vaikų sanatorijos sienų tapybos fragmentas. Tokie stebuklingi nutikimai – savotiškas nykstančių sienų tapybos paveikslų atgimimas – Birutę Žilytę nepaprastai džiugina...

Dailininkė maloniai sutiko pasidalinti mintimis apie savo kūrybą.

Prieš porą metų išleidote savo kūrybos tekstų ir vaizdų knygą. Kodėl ėmėtės ir šio darbo?

Kartais savo mintis užrašau. Kilo noras papasakoti apie vaikystę. Manau, kad dailininkas „atsiranda“ ir žmogus formuojasi jau iki mokyklos, kai jis pirmą kartą susiduria su pasauliu.

Neseniai atsiuntėte poetiškai užrašytą tekstą. Ar kada nors kūrėte poeziją?

Paukštės giedojimas
Pasaulis vyksta. Absurdiškas.
Tarp prievartos ir meilės
man panašus į juodą tamsą,
ir aš jame klimpstu.
Spalvota – visomis spektro spalvomis, geltona, raudona ir juoda, ir balta... ir vėl juoda.
Einu aplink „balto buvimo“ lemties pakraščiu.
Žinau, kad turiu eiti.
Mintys skrenda kaip paukštės giedojimas erdvėn beribėn. Dega nerimas. Vilties troškimas.
Žinau, kad noriu piešti.
Kūryba darosi iš „Nieko“ ir „Visko“.
Žiūri ir tirpsti graudume
matydama, kaip kupa medžiai,
žiedų „ružavis“ žėri mėlynuose danguose,
ežero veidrodžiu garuoja rytas,
dega vakaras saulėlydžio ugnyse...
 

Labai įdomiai augome: gimiau sodyboje, kur gimė ir mano mama (Panevėžio raj., Nainiškiai). Šią sodybą mamos tėvas kadaise įkūrė senojo kaimo vietoje, kai kiti gyventojai susikėlė į vienkiemius. Čia gyventi buvo labai įdomu, daug ką prisimenu.

Daug obelų, daug pastatų – didelė teritorija, po kurią buvo galima klaidžioti. Visi pastatai slėpiningi, bet labiausiai jauja, kurioje Gavėnas tupi. Čia įeiti visada baisu... Tamsu, o ant juodų sienų švytuoja Gavėnas... O šeima didžiulė: mūsų penki šeimos nariai, mamos brolis, sesuo, tos sesers vaikai... Didelis būrys... ir vaikų daug, įvairaus amžiaus. Aš mėgdavau ir atsiskirti, kur nors tarp krūmų klaidžioti.

Už šulinio – aukštų, senų medžių sodas. Obelų šakos ir viršūnės taip susipynusios, kad dangaus beveik nematyti. Krenta obuoliai: papinkiniai, aportiniai, antaniniai, saldiniai... Sodo pakraščiuose išsikeroję tankūs alyvų krūmai. Čia įsikuriu lėlių rūmus. Praskyrusi šakas atsirandu vėsioje, tyloje skendinčioje prieblandoje. Tai mano tylos šventovė. Aplink tankūs alyvų kamienai, aukštai dangų dengia susipynusios šakos. Įbedu keturis šakaliukus į žemę, ant jų uždedu skiedrelę, štai ir stalelis... Čia galiu prakalbinti Dievo karvytę ir degutą nešantį juodą vabalą, ir atidžiai į mane žiūrintį didelį žalią žiogą.... Tylu tylu... Čia savo mintyse galiu pasakoti, kalbėtis ir ginčytis su kuo panorėjus... Galiu šiuos rūmus pripildyti nykštukų, našlaičių, raudonkepuraičių, vilkų, laumių, raganų, avinėlių, saldžių uogų, kvepiančių gėlių...

Čia susitinku su savimi...

Atsimenu, per kluoną pragieda, pramarguoja procesija. Tai mes, vaikai, laidojam žvirblelį. Su vėliavom – kaspinais, spalvotom skiautėm apsirišę ilgus kiečių kotus – giedodami žygiuojame į kluoną. Žolynais apaugusi čia stovi sena kuliamoji. Ant jos užlipusi skelbiu pamokslą: ,,Anuo metu... Jei geri būsit, padangėmis žemyn galva vaikštinėsim, iš vaivorykštės saldainiai kris...“

Jūsų vaizdinių pasaulis toks sodrus, lyg teatre. Kokie menai Jums daro didžiausią įtaką?

Mėgstu poeziją, ja domiuosi, skaitau. Poezijai skiriu nemažai laiko ir dėmesio, taip pat ir kitų žanrų literatūros kūriniams. Teatrą visada įdomu stebėti. Tai neatskiriama kūrybos dalis. Teatras lygiai taip pat įeina į žmogaus patirtį, negali apsieiti be jo. Bet manau, kad būtent vaikystės įspūdžiai man padarė didžiausią įtaką. Galima sakyti, aš neišlipau iš vaikystės, ji ir dabar manyje gyvena. Viską stebiu tomis pačiomis akimis, lyg žiūrėčiau pirmą kartą suvokdama pasaulį. Lygiai taip pat į vandenį žiūriu, ar į upę tekančią... Gyvenome prie Nevėžio, ir man buvo svarbu, ką šios upės vanduo atspindi, kas matosi gilumoje... Vaikystėje gal tik baimę prigimtinę turėjau. Atsimenu, atslenka juodi debesys. Bijau Perkūno. Jis veža ugnį, uždega namus, trenkia medžius... Nenoriu nebūti... Suvokiau, kad mirtis yra baisu, kad žmogus išnyksta... Bet numirusių žmonių nebijojau. Tėvai nusiveda pas mirusį kaimyną. Jis karste guli, o aš nebijau. Man tik gaila to kaimyno, aš net rankas galėdavau jo paliesti.

Vaikai vienas kitą vilku gąsdindavo. Nuo tada susiformavo tamsos baimė, ji tapo gyva. Ir dabar aš lygiai taip pat stebiu pasaulį – kaip jis pasikeičia, kai sutemsta. Jeigu naktį išplauksi į tylų ežerą...

Su šeima vasarą mėgom keliauti baidarėmis. Jeigu naktį į tylų ežerą išplauksi, vanduo ramus ir danguj žvaigždės, kurios kartu su mėnuliu atsikartoja vandeny. Išnyksta horizontas. Visas pasaulis visiškai pasikeičia. Pasikeičia ir žmogaus mintys. Jeigu ramiai susikaupi naktyje, mintys nukrypsta tarytum į sapną, lyg į nepažintinas erdves...

Kiek svarbi vaiko psichologija? Kaip galima išvystyti jo vaizdinių pasaulį?

Man svarbiausia suvokti, kaip aš, būdama maža mergaitė, pati to siekdama, asmeniškai susitikau su tamsa, tyla. Aš turiu savo mintis ir man tai įdomu. Prisimenu, su savo lėlytėmis nueidavau prie alyvų krūmo ir visiškai atsiribodavau nuo triukšmo. Sodyba nuolat skendėjo triukšme – žmonių balsai, šuo loja, visokie gyvuliai, žmonės apsibara, darbai, buitis... Man dažnai rūpėjo nuo viso to atsitraukti, pabūti vienai. Labai mėgau žaisti su varlėmis. Juk varlės panašios į žmogiukus. Pievoj suradusi varlytę kalbindavau, bet man atrodydavo, kad jai šalta ir norėdavau ją aprengti. Prisimenu, kaip varlytei ,,suknytę“ pasiuvau. Dantukais skylutę iškandau, sulenkus, kažkokią medžiagos skiautelę užmoviau per galvytę, sujuosiau juostyte, paguldžiau ant nugaros ir kalbėjausi taip, kaip vaikai kalba: pati klausiu, pati atsakau. Pasikalbėjau, nurengiau, ir nustriksėjo varlytė...

Vaikystės nutikimai, daiktai, augalai, medžiai, trobesiai neatskiriama mano savastis... Jie gyvi manyje, aš per juos randuosi... Jie man dovanoti, per juos esu pati sau dovana.

Jūs niekada į vaiką nežiūrėjote sentimentaliai. Jums visą laiką buvo svarbus archajinis pasaulis.

Neskirstau pasakų į „švelnias“, „baisias“ ar kitokias. Visas pasaulis savaip sujungtas. Man atrodo svarbu, kad vaikas turėtų sąlygas plėsti savo vidinį pasaulį, kad jis galėtų jo nesiaurinti. Dirbau M.K. Čiurlionio meno mokykloje. Aš su visais vaikais bendrauju kaip su suaugusiais. Bendrauju tiesiai, todėl man su mokiniais visada buvo labai paprasta, todėl šilti santykiai išliko ilgam.

Ar nebaisu, kad šiandien jauni žmonės scenine kalba perfrazuos Jūsų kūrybą?

Nebaisu, nes aš pati visą gyvenimą siekiu saviraiškos, nuolat skverbiuosi, gilinuosi į tai, ką darau, todėl aš lygiai taip suvokiu ir kitus – režisierių, aktorius ar kostiumų dailininką... Jeigu menininkas talentingas, jis turi siekti to, kas jam atrodo svarbu. Visi turi teisę savaip kurti. Todėl kiekvienas kūrėjas, susidūręs su mano kūriniu, gali drąsiai su juo elgtis.

Nemažai dirbote su savo vyru, šviesaus atminimo dailininku Algirdu Steponavičiumi. Nuo ko tai priklausė? Jūsų net spalvų sąskambiai panašūs.

Mes artimai suvokėme pasaulį. Studijuodami grafiką abu turėjome trauką spalvoms. Dėl spalvų man tapyba ir įdomi.

Labai seniai mūsų gyvenime atsirado vaikų žurnalas „Genys“, kurio meniniu redaktoriumi dirbo tapytojas Stasys Jusionis. Jis lankydavosi mūsų namuose Vilniaus Jeruzalėje ir pasiūlydavo tekstukų, kuriuos mes iliustruodavome. Ne kartą susidūriau su nuomone, kad vaikui negalima piešti baisių vaizdų, negalima ryškiai piešti... Būdavo net siūlymų iš lietuvių liaudies pasakų „baisumus“ išimti. O man tos pasakos pačios geriausios. Tai pasakos žmogui, kuris stengiasi suvokti jį supantį pasaulį.

Jums svarbiausios stebuklinės pasakos?

Skaitydamas stebuklinę pasaką pastebi, kad žmonės visais laikas bandė suvokti pasaulio esmę. Ir tuomet tą pasaką priimi kaip pačią tikriausią realybę. Kartais tėvai savo vaikus stengiasi apsaugoti nuo „baisumų“.

Man ypač buvo įdomu iliustruoti stebuklines pasakas, susisiekiančias su archajinėmis sakmėmis, mitais. Čia susitinka, susipina ir tragiškame konflikte kertasi įvairialypiai jausmai ir gyvenimo įvykiai: ilgesys, žiaurumas, išdavystė, ištikimybė, meilė, mirtis... Vaizdai plečiasi į įvairiapuses begalybes – platumas, erdves, gilumas, tolumas... nuo linksmų nutikimų iki pavojingiausių bedugnių... Vyksta jausmų, išminties, aistrų kovos. Lyg stebuklingame šaltinio atspindyje atsiveria žmogaus sielos pilnatvė su svajonėmis, ilgesingais džiaugsmais ir tamsiomis bedugnėmis.

Matau save mažą, prašančią mamos pasekti pasaką apie Mėlynbarzdį. Eidavo ir eidavo mergaitė į uždraustą kambarį. Aukso obuolys vis iškrenta iš rankų, nusiridena ir susikruvina. Kraujo nenušluostysi, tuoj sugrįš Mėlynbarzdis... Būdavo labai baisu, bet kitą kartą ir vėl mergaitė, ir aš su ja kartu einame į uždraustą kambarį. Smarkiai plaka širdis. Ateis Mėlynbarzdis ir nukirs galvą...

Arba vėl – šventė. Mama užtiesia baltą staltiesę ant didelio stalo. Lininiai staltiesės langeliai mirga pasklidę, tai sumažėdami, tai padidėdami. Eini, eini langeliais ir prieini „kvarbatkinį“ taką, išmegztą per vidurį staltiesės. Kur veda tas takas, tai duobelėmis, tai gėlių žiedais nusėtas? Eisi į vieną kelio pusę, prieisi pradžią, eisi į kitą – prieisi galą. Už galo – žemyn svyra mezginių pakabučiai, toliau – mėlyna pavakario tamsuma. Atsirandu ant „balto buvimo“ ribos. Už žingsnio – tamsa ir „Nieko“ buvimas. Su baltos staltiesės briauna pasibaigia artimas, pažįstamas pasaulis. Tamsa tvyro paslaptingai, lyg juoda nebūties uždanga.

O kodėl Jums svarbu vilkai, vilkiukai? Juos visada išskiriate.

Iš tikrųjų aš jų bijau. Viena nežinomoje vietoje naktį nenorėčiau atsidurti. Turiu vidinę baimę, ir ji sugrįžta vos į šoną kryptelėjus realiam gyvenimui. Bet aš žinau, jog nėra kito būdo gyventi, kaip suvokiant, kad visi baisumai yra šalia. Galima bijoti mirties, galima bijoti vilko, bet nuo to neatsiskirsi. Senose graviūrose gale lovos stovėdavo giltinė...

Mano vaizduotė pradeda kurti naują pasaulį, šį tamsos tvyrojimą pripildydama gyvybe knibždančių būtybių. Aš, pilna baimės, kaip mergaitė iš Mėlynbarzdžio pasakos, vis iš naujo noriai žengiu į šį besiplečiantį, vaizduotės kuriamą, paslaptingą, begalinį reginį, kuris, stingstančiais vaizdais pavirsdamas, lieka mano vidiniame gyvenime.

Man įdomu būti kerinčiame savo minčių ir sapnų pasaulyje, klaidžioti atminties saugyklose, kuriose mainosi vaizdai, daiktai, žmonių likimai, pievos, naktys, laidotuvės, stebuklinės pasakos. Lyg pro nematomas duris įeitum į vis naujas erdves, kuriose „tveriasi“ keisti reginiai. Įdomu jausti, kaip pasaulis susirenka manyje. Susitraukia į mažą žirnelį ir, virsdamas mintimis, plečiasi išaugdamas lyg šakotas augalas iki dangaus ir dar už jo.

Mano minčių karalystėje būti skirta tik man. Ji manyje prasidėjo ir baigsis. Per mane vykstantis pasaulis man tikresnis už tikrą. Atsiranda keistas noras išplėsti jį už savęs, už savo apibrėžto buvimo ribos. Noriu piešti. Vaizduotės kūryba – išsigelbėjimo šauksmas.

Kas Jums yra kūryba?

Gera būti kūrinio radimosi vyksme, gramzdintis į nuojautų ir nežinios labirintus, peržengti savo gebėjimų ribas, džiaugtis netikėtų atsiradimų atsivėrimais. Pasaulis mano piešiniuose yra ir mano buvimo atspindys. Kūryba – tai susitikimas su savimi. Savaip suvokdamas pasaulį stengiesi jį išreikšti, pasaulio reginius paversdamas savaip kuriamų formų vaizdais. Pasitikėdamas savo nuojautomis ir valia, skverbiesi į traukiančias paslaptis. Kūryba stebina, užburia ir traukia į savo amžinąją paslaptį, kuri niekada galutinai neatsiskleidžia.

Pašvaistės kalnelis, ant kurio gyvename, – ypatingas. Netoli ežerėlis, todėl po kalnu – vandens srovės, požeminiai šaltiniai. Tie šaltiniai į ežerėlį prasiveržia iš žemės šlaito. Šalia mūsų namo nuolat dygsta ąžuolai. Kažkiek paauga ir dalis jų žūsta, nes smėlinga žemė. Vienas ąžuolas, kuris mums tik čia apsigyvenus buvo rankos storumo, taip išaugo, kad ėmė šaknis leisti po mūsų namu. Matosi, kaip medžio šakos ir šaknys plečiasi į namo pusę. Kitoj namo pusėj sena, galinga pušis auga, jos šaknys taip pat po namu driekiasi. Ji palinko, svyra ir glaudžiasi prie mūsų namo. Pas mus nuolat ateina žmonės ir noriai svečiuojasi. Manau, kad visus pritraukia tos šaltinių srovės, tie gamtos reiškiniai, kylantys iš pat žemės gelmių.