Kazys Binkis. ATŽALYNAS

  • Spektaklis

    Kazys Binkis. ATŽALYNAS

  • Režisierius

    Jonas VAITKUS

  • Trukmė

    2 val. 45 min. (dviejų dalių)

  • Salė

    Didžioji salė

  • Premjeros data

    2013 m. lapkričio 8 d.

  • Pirkti bilietą

Apie

Berašydamas šį veikalą aš teatrą šiek tiek apgavau ta prasme, kad veikalas išėjo jaunimui, kurio amžiaus sąvoka labai plati – maždaug nuo 12 iki 60 metų amžiaus ir daugiau.“ (Kazys Binkis)"

Kazys Binkis (1893–1942) – poetas, dramaturgas, vertėjas, futuristinių idėjų šalininkas ir tikras kūrybos nenuorama. Per lietuvių literatūros pasaulį jis praūžė kaip vėjas, savo dramomis, poezija ir eseistika įnešdamas maištą, tikėjimą jaunyste ir entuziazmą. 1938 m. parašyto  „Atžalyno“ centre – be kaltės apkaltintas jaunuolis. Net ir niekinamas, jis neatsižada vertybių, nesiliauja tikėjęs gyvenimu ir kitais žmonėmis. Tai nuotaikinga, įtaigi drama, alsuojanti tarpukario Lietuvos optimizmu ir noru aukotis – vertybėmis, kurių taip trūksta šiandien.   

Režisieriaus Jono Vaitkaus žodžiais, šis kūrinys gali tapti pavasariniu lietumi šiandienos teatre – nusigręžusiame nuo pamatinių vertybių, linkstančiame į destrukciją ir neigimą. Vaidinti spektaklyje režisierius pakvietė ne tik patyrusius aktorius, bet ir jo paties vadovaujamo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos kurso studentus. Tokios entuziazmu trykštančios kūrybinės komandos interpretuotas „Atžalynas“ – puiki galimybė iš naujo atrasti klasikinę Lietuvos dramaturgiją.


Pokalbis su režisieriumi Jonu Vaitkumi

 
Jonas Vaitkus Gerardo Binkio namuose, 2013-06-05 (Daivos Šabasevičienės nuotrauka) 

Kodėl Jūs šiandien statote „Atžalyną“?

Šiandien galvoju ne tik apie Binkio „Atžalyną“, bet ir apie Vaižganto „Nebylį“. Yra prasmė grįžti prie tam tikrų dalykų, kuriuose išlikusi vertybių dvasia. Gal ji iš mūsų taško žiūrint atrodo paprasta, pernelyg nuoširdi, primityviai sentimentali, bet už tų žodžių, kurie ištariami šiuose kūriniuose, yra kažkoks spindėjimas. Manau, kad destrukcijos analizavimas, ėjimas link jos, neigimas tampa jau neįdomus, savotiškai net atgrasus. Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra „Atžalyne“. Bet šioje medžiagoje yra ir destruktyvaus prado. Šioje pjesėje jis paliestas labai nežymiai, bet tai rodo, koks yra progreso ir antiprogreso – techninio progreso ir dvasinio antiprogreso – „žengimas“, o kaip tik tai mes dabar matome. Šitos „žirklės“ rodo, kad dabar būtent tos užuominos į destruktyvumą taip suklestėjo, kad „Atžalynas“ šiandien scenoje gali būti kaip pavasarinis lietus. Šiame pastatyme sieksiu dokumentalumo, iš aktorių – vidinio jausmo. Svarbu, kad jie turėtų aiškias nuostatas, pasaulėjautą, sugebėjimą rimtai įsigilinti į žmogų – ne sudėtingą, išlaužytą, išblaškytą, sutraiškytą, nesuprantantį savęs, gyvenantį instinktais tarp pinigų ir jausminių aistrų, bet žmogų, kuris turi viltį, perspektyvą, kuris tiki, kad žmogaus gyvenimas yra didžiausia vertybė. Tik tada, žvelgdamas į gyvenimą – nuo gimimo iki paskutinio atokvėpio – pradedi suvokti, kaip vėlai, kaip per vėlai žmonės visa tai supranta: bijo gyventi, jausti ir atsakyti už savo gyvenimą. Man skaitant švarų „eilėraštį“ – koks yra „Atžalynas“ – šie dalykai tampa reikalingi: ir mums, ir žmonėms, kurie dirbs prie šio spektaklio. Bus ir tokių, kuriems „Atžalynas“ atrodys kaip patyčių objektas. Gal ir mus apmėtys kaip niekingą „nemodernios“ Lietuvos produktą.

„Atžalynas“ – lyg mažas „Visuomenės priešo“ modelis: apkaltinamas nekaltas žmogus.

Šiandien Lietuvoje kaltinama ideologiškai, kryptingai, sąmoningai. „Atžalyne“ apkaltinamas žmogus be jokio pagrindo, daugiau iš žmogiškų paskatų, dėl to, kad jis žemesnės klasės, ne toks turtingas... Ant jo pilamas visas „brudas“, iš anksto nusistačius, kad iš batsiuvio sūnaus negali išeiti doras žmogus.

Labai įdomus dviejų kartų aktorių pasirinkimas: vieni – kadaise mokinius „Literatūros pamokose“ vaidinę aktoriai – šiandien tapo mokytojais, kiti – jauniausi Jūsų mokiniai.

Mano mokiniai man labai artimi. Kalbu ne apie profesinius dalykus, nes kiekvieno iš jų skirtingi likimai. Bet manau, kad juose išliko švara, nes matau, kad jie nedalyvauja intrigose. Jie tarytum už nieką nekovoja, bet svarbu, kad turi savo nuostatas. Ir jei tik atsiranda kokia nors proga, teatre jie dirba labai rimtai, ir todėl noriu remtis būtent į juos. Taip pat vaidins visai jauni mano mokiniai, kurie turi ir dvasios švaros, ir tikrumo, ir aistros. Gal dar jie nepasidarė cinikais? Gal jie tokie ir netaps? Šiame spektaklyje vaidins ir keli ne mano mokiniai.

Kalbėjosi Daiva Šabasevičienė        

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Kostiumų dailininkė — Dovilė GUDAČIAUSKAITĖ
  • Kompozitorius — Algirdas MARTINAITIS
  • Scenografė — Lauryna LIEPAITĖ
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Režisieriaus asistentė — Regina GARUOLYTĖ

Vaidina

Recenzijos

Gerumas, nuo kurio norisi verkti // Aira Tumėnaitė, Teatrai.lt, 2014-11-12

Gerumas, nuo kurio norisi verkti 

Aira Tumėnaitė, Teatrai.lt, 2014-11-12

 

J. Vaitkaus spektaklis “Atžalynas” yra pastatytas pagal Kazio Binkio kūrinį tuo pačiu pavadinimu. Tai drama su kuria užaugo ne viena lietuvių karta. Ir pelnytai. Pjesės pagrindinė ašis  - žmogiškosios vertybės ir moralė. Tai spektaklis apie paprastą, nesugadintą žmogų, vaikišką naivumą ir tikėjimą geru pasauliu. Spektaklis – lyg priekaištas šiuolaikiniam surambėjusiam žmogui, apeliacija pareikšta sąžinei. Viso reginio metu kuriama nostalgiška, sentimentali nuotaika, nukelianti į sovietmečio laikų mokyklos suolą ne tik tuos, kurie atmena senąją mokyklą, bet ir šiuolaikinį žmogų. Ir nors kūrinys nekalba apie šių dienų tendencijas, jis yra kaip niekad aktualus šiai žmonių susvetimėjimo epochai, kurioje gyvename.

Ant scenos susibėga dvi kartos - patyrę aktoriai ir jauni Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos studentai. Jaunatviškas žvalums ir energija, bet  patirtis ir įgūdžiai. Kūrinyje net keliose vietose galima pastebėti įdomų ir neįprastą sprendimą – garso įrašą, pateikiantį platesnį kontekstą apie kūrinį “Atžalynas”. Žavėtis priverčia ir itin taikliai sukurti mokytojų personažai. Būtent tokie, kokius turėjo dar sovietmečiu į mokyklą žingsniavę mokiniai. Tokie, kokius ir įsivaizdavo tų mokinių vaikai, girdėję daugybę istorijų, papasakotų su nostalgija. Kiekvienas aktorius įkūnijo personažą ne tik išore, bet ir vidumi taip stipriai, jog jų esybės lysdavo lauk ne tik per dialogus, bet ir per kiekvieną veido mimiką ir gestą.

Itin ryškus ir juoką keliantis Keraitienės personažas, tarytum atstovaujantis visai pokario moterų inteligentijai. Kai svarbiau už viską buvo tai, ką kiti pagalvos, o apie gerus darbus buvo kalbama daugiau, nei jų iš tiesų padaroma. Ir priešingybė jai – intelektualas, jos vyras Keraitis. Išsilavinęs inžinierius, miestietis, prisitaikęs prie aplinkos (ir žmonos) padiktuotų normų, bet vis dar jaučiantis stiprius sentimentus sodžiui. Tačiau labiausiai paperka pagrindinis pjesės herojus – Petras Keraitis. Sodietis, paprastas kaimo vaikas, nesibodintis sunkaus darbo, turintis gerą galvą ant pečių ir siekiantis išsilavinimo, nepaminant mirusių tėvų įskiepytų vertybių.

Spektaklyje itin akcentuojamas mokytojų bei mokinių santykis, grindžiamas abipuse betarpiška pagarba. Pasišventimas darbui ir atliekamai misijai, svetima gėda, užuojauta – jausmai, kurie taip pat yra būdingi ne kiekvienam šių dienų žmogui. O ką jau kalbėti apie moksleivio ir mokytojo ryšį, kuris baigiasi ties mokyklos durimis.

Pasakojimas konstruojamas jausmingai, todėl reginio pabaigoje susikaupę emocijos gali priversti nubraukti ašarą. Dėl gerumo – tokio tyro, kuris rodos išgaravo kartu su senaisiais laikais. Dėl tokio, į kurį dabar žvelgiame kaip į retą eksponatą. Tikriausiai atsiras tokių, kurie šį spektaklį pavadins primityviu, paviršutinišku, be gilios problematikos. Tačiau jis ir žavi savo paprastumu, savo švarumu, subtilia estetika. “Atžalyne” nėra dialogų persotintų sunkiomis frazėmis ar filosofinėmis pauzėmis, nėra sunkiai perkandamų veikėjų, nėra scenų, kurios užgriozdintos dekoracijomis. Bet yra kažkas tokio, kas priverčia suklusti, prikausto dėmesį nuo pirmųjų spektaklio akimirkų ir nepaleidžia iki pat, pat pabaigos, kol nepasigirsta ovacijos.

Spektaklio reziumė - trumpa žiūrovus užklupusi frazė teigianti, kad “Žmoguje ne vilko ieškoti reikia, o žmogaus”. Žodžiai, kurie lyg mažas impulsas, nuvilnija per visą kūną ir kažkur galvoje, pasiekęs smegenų vingius, vis blyksteli, net ir po spektaklio, kviesdamas susimąstyti. Ir susimąstai. Vėl ir vėl perstumdydamas visus svarbiausius dalykus savo vertybių piramidėje...

Aira Tumėnaitė / Teatrai.lt

Praeities matas šiandien // Milda Brukštutė, „7 meno dienos“, 2013-11-15

Praeities matas šiandien

Milda Brukštutė, „7 meno dienos“ , 2013-11-15

Informacija, kad labai šviesi, naiviai idealistinė ir, sakyčiau, jauki pjesė – Kazio Binkio „Atžalynas“ – pateko į režisieriaus Jono Vaitkaus rankas, skambėjo gana neįprastai. Režisierius, kuris nuolat savo darbais prikaišiojo žiūrovams visuomenės ydas, bandydavo iškelti į paviršių niekingiausias žmonijos savybes, ėmė ir susidomėjo dorybėmis. Tas pasisukimas priešinga kryptimi, priešinga emocija turbūt labiausiai ir intrigavo laukiant premjeros. Vos tik išvydus spektaklio dekoracijas pasijuto ir dar vienas netikėtumas: dažniausiai įvairiais simboliais šio režisieriaus darbuose perkrauta erdvė (nekalbu apie kamerinius pastatymus) šįsyk sukurta minimaliomis, gal net skurdžiomis priemonėmis (scenografė – Lauryna Liepaitė), apsiribojant keliais mokykliniais suolais, siuvimo mašina ir šiaip šiai pjesei neišvengiamais, jokių šio laiko, šiandienos teatro žymių neturinčiais rakandais. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kokiu būdu, kokia kaina J. Vaitkus leido sau būti toks sentimentalus idealistas.

Savo spektaklio koncepciją režisierius išduoda pačioje pradžioje, kai paleidžiamas dar tik šią vasarą į amžinybę iškeliavusio Kazio Binkio sūnaus, pasakojančio apie „Atžalyną“, įrašas. Jau tuomet paties Gerardo Binkio lūpomis pasakoma, kad ši, „Atžalyno“ karta, t.y. jo paties karta, buvo ypatingai gera, žmogiška, tačiau dėl savo pasiaukojančios prigimties neišliko. Vaitkus šiuo spektakliu kviečia žiūrovą pasižiūrėti į gėrį, kurio nebėra. Jis leidžiasi į praeities idealizavimą tam, kad sumenkintų dabartį. Jo pasitikėjimas žmogumi (ko dažniausiai neišvystame šio režisieriaus darbuose) šiame spektaklyje apsiriboja mirusiaisiais. O norint pabrėžti kontrastą tarp to atžalyno, kuris buvo, ir to, kuris yra, Vaitkui beliko K. Binkio idile įtikėti be menkiausių šešėlių. Nepalikti nė menkiausio šanso gyvybei, paprastam, nesudievintam žmogiškumui, nešabloniškam istoriškumui, kad, gink Dieve, nekiltų kokiam žiūrovui mintis susitapatinti su tuo, ko jis yra pabrėžtinai nevertas.

Viskas prasideda ir baigiasi tuo, kad iki komiškumo sutaurinama, „surimtinama“ pati K. Binkio pjesė, o šimto litų dingimas, aprašomas joje, pradeda prilygti Hamleto tragedijai. Kiekviena pjesės smulkmena kuo rimčiausiai ir dėl to labai lėtai artikuliuojama, nedarant jokios atrankos pagrindiniams akcentams. Viskas juda vienodu snūduriavimo ritmu, į kurį kartais ir toliau įterpiamas K. Binkio sūnaus balso įrašas, primenantis, kad prieš akis matoma šeštoji klasė – tai visos kartos simbolis. Praėjęs laikas čia iškyla ir tuo, kad matome be galo senovinį vaizdą. Panašu, kad bandoma atkartoti ne tik gyvenimo (ši dalis paliekama Binkiui), bet ir praėjusio laiko teatro atmosferą. Atsisakyta ne tik įvairių technologijų, bet ir pasirinktas itin manieringas aktorių vaidybos būdas, kuris atrodo ne tik charakterinis, bet ir grynai senovinis. Ryškiausias atstovas čia būtų ypatingai autentiška dikcija pasižyminčio Gedimino Sederevičiaus vaidinamas Keraitis. Šalia jo – Viktorijos Kuodytės Keraitienė, ryškiu savo vaidmens charakteringumu bene labiausiai praskaidrinanti nykų spektaklio vaizdą. Maža to, ji savo vaidmenį, kitaip nei dauguma kitų, kuria be matomų pastangų.

O jaunoji aktorių karta, Vaitkaus išauginti ketvirto kino aktorių kurso studentai, vaidina ne kaip nors įvardijamai, o paprasčiausiai silpnai. Kitaip nei vyresni kolegos, besikartojančiais judesiais išryškinantys tam tikras charakterio savybes, jie neturi įrankių savo vaidmenims sukurti ir bando vaidinti kažkokį abstraktų gerumą, dėl ko susiduriame vien tik su daugybe aktorinių štampų. Ypač tai pasakytina apie pagrindinį Petro Keraičio (Petras Kuneika) vaidmenį. Jau Binkis šiam personažui nepaliko jokių žmogiškų silpnybių, tad scenoje matai visišką nuobodą. Tas jo gerumas toks nykus ir seilėtas, kad vargiai gali nuo jo sklisti toji apraudota visos išnykusios kartos šviesa. Užmetus akį kad ir į K. Binkio eilėraščių rinkinį „100 pavasarių“, tampa akivaizdu, kad būta tuo metu (spėju, ne tik pavasarį...) ir tikrai žavaus pašėlimo ir kad toli gražu ne pirmūniškas gerumas yra žaviausias žmogaus bruožas net ir anais, „Atžalyno“ kartos laikais.

Gal ir ne veltui nesprogo Jasiaus (Karolis Matuliauskas) lėktuvas pirmosios spektaklio premjeros, kurią man teko žiūrėti, pabaigoje. Apsuko kelis ratus ir atsisakė sumanymo dar kartą, paskutinį, sugraudinti žiūrovą žmogiškumo, t. y. „Atžalyno“ kartos, išnykimo faktu. Vis dėlto ne tik anais laikais, bet ir dabar reikėtų nebūti keraitienėmis ir rodyti žmonėms pasitikėjimą, norint, kad jie taptų geresni nei yra. Gerai būtų prisiminti ir tai, kad žmonės augdami su kuo nors juk bendrauja, ima pavyzdį iš vyresniųjų, rinkdamiesi, kokiems jiems būti. Beje, tai galioja ir renkantiems vaidybos studentų kursą.

 

 

J. Vaitkus gali stebinti ir stebinti // Danutė Šepetytė, „Respublika“, 2013-11-11

J. Vaitkus gali stebinti ir stebinti 

Danutė Šepetytė, „Respublika“, 2013-11-11

„Atžalyno“ premjeros dieną Nacionalinis dramos teatras lūžo nuo žmonių. Fobjė tvyrojo stebuklo laukimo atmosfera. Vieni atėjo kaip į muziejų susitikti su praeitimi, kiti mirštantys smalsumu, ką galima sukurti iš elementoriaus, treti, - tai buvo gausus jaunuolynas, - greičiausiai genami noro suartėti su Kazio Binkio literatūra...

Tačiau diduma atėjo dėl Jono Vaitkaus. Nacionalinės premijos laureatas, garsus teatro režisierius, nevengiantis scenoje ir šiuolaikinės raiškos priemonių, išdrįso prikelti nesudėtingą veikalą garbės, sąžinės, pasiaukojimo tema, kuris XXI amžiuje, išskyrus saviveiklos teatrus, kaži ar buvo kur statomas apskritai. Panevėžyje Juozas Miltinis jį režisavo 1941 metais, 1982 metais Lietuvos televizijoje jį pastatė šviesaus atminimo Mamertas Karklelis. Kadaise šiame televizijos spektaklyje vaidinusių aktorių buvo matyti ir tarp premjeros žiūrovų - Vytautas Dumšaitis, Dalius Mertinas, Sigitas Račkys, Regina Paliukaitytė...


Turint galvoje Lietuvoje įsivyravusį moralinį klimatą, kuriame lengva vogti, sukti, smogti, iš kasdienės leksikos traukiasi garbės, sąžinės sąvokos, o daiktavardžiai tirpsta tada, kai daiktai ar reiškiniai išeina iš apyvartos, - J.Vaitkaus užmojis prilygsta pilietiniam aktui. O turint galvoje žiūrovą, kuriam kartais pataikauja šiuolaikinis teatras, spūsčiojantis žemų instinktų dirgiklius, - kone akibrokštui. Ar gausiai bus lankomas spektaklis, kuriame nė padujų sekso, smurto ir pagaliau viso to mėšlo, pilamo žiūrovui į akis?

„Yra prasmė grįžti prie tam tikrų dalykų, kuriuose išlikusi vertybių dvasia. Gal ji, iš mūsų taško žiūrint, gali pasirodyti ir paprasta, per nuoširdi, primityviai sentimentali, bet už šitų žodžių, kurie ištariami Kazio Binkio „Atžalyne“, yra kažkokio spindėjimo. Manau, kad destrukcijos analizavimas, ėjimas link jos, neigimas tampa jau neįdomus, savotiškai net atgrasus. Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra šiame kūrinyje“, - teigia režisierius J.Vaitkus. Jo versijoje vaidina Muzikos ir teatro akademijos studentai ir įvairių kartų aktoriai: Povilas Budrys, Saulius Balandis, Viktorija Kuodytė, Arūnas Sakalauskas, Ramutis Rimeikis, Gediminas Sederevičius, Vytautas Anužis...

Iš vidaus

Nacionalinio dramos teatro aktorius, Teatro sąjungos pirmininkas R.Rimeikis, atliekantis mokytojo Fiziko vaidmenį, po premjeros buvo kupinas malonių jausmų, jam pačiam tai - gražus, pakilus spektaklis, kuriam labai tiko ir kompozitoriaus Algirdo Martinaičio muzika, ir daina K.Binkio žodžiais, tapusi spektaklio leitmotyvu. „Išvešėjusio cinizmo fone J.Vaitkus reabilitavo lietuvišką dramaturgiją ir įrodė, kad tai, kas lietuviška, nėra prasta, - kalbėjo aktorius. - Aš labai teigiamai vertinu šį spektaklį. Režisierius labai gražiai analizavo kūrinį per aktorinę aritmetiką, o ne geometriją ar trigonometriją, kaip įprasta šiomis dienomis, - tai darė pozityviai, per vidinius ėjimus, be išsidirbinėjimo“.

Iš toli

S.Račkys, andainykštėje M.Karklelio versijoje suvaidinęs Inspektorių, po premjeros prisipažino išgyvenąs dvejopą jausmą. Viena vertus, labai džiaugėsi kolegomis, nenuėjusiais lengviausiu keliu ir sukūrusiais personažus, galima sakyti, iš nieko, pasitelkus charakteringas detales. Anot aktoriaus, būta pavojaus lengvabūdiškai pasišaipyti iš savo herojų ir juokinti publiką kuriant priekvailius personažus, tačiau meistriška komandos - Viktorijos Kuodytės (Kieraitienė), Sauliaus Balandžio (Direktorius), Povilo Budrio (Auklėtojas), Gedimino Sederevičiaus (Kieraitis) - vaidyba turėjo sujaudinti žiūrovą. Kita vertus, aktorių kiek nuvylė teatro „atžalynas“, t.y. studentai, aktoriniu požiūriu pasirodę silpnokai. Jis vylęsis polėkio, tikro gaivalo, tačiau liko it musę kandęs, stebėdamas jų akademines manieras. „Ar jie tiesiog neparuošti, ar toks buvo režisieriaus sumanymas?“ - spėliojo aktorius S.Račkys, toli gražu ir pats būdamas ne naujokas režisūros srityje.

Iš šalies

„Buvau labai nustebinta, - po premjeros sakė garsaus aktoriaus Vytauto Tomkaus dukra dailininkė Dovilė Tomkutė. - Seniai nemačiau tokio teisingo spektaklio. Atsimenant J.Vaitkaus spektaklius, jo statytas „Vėlines“, kitus spektaklius akademiniame dramos teatre 1989-1991 metais, šis spektaklis nustebino akademiškumu. Režisierius perskaitė pjesę nuo pirmos iki paskutinės raidės ir šviesiųjų momentų nepertraukė jokiu drastišku veiksmu. Nustebino, kad spektaklis šviesus, sklandus, teigiamas; aš vienu metu vos nenubraukiau ašaros. Tiesą sakant, pasigedau šokiruojančio braižo“. Dailininkę irgi sužavėjo aktorių A.Sakalausko, Dalios Michelevičiūtės „juvelyrika“ scenoje, kai jų kūnai vaidino be žodžių, net nepajudinus lūpų. Seniai scenoje nematytas aktorius Eimutis Braziulis, kuriam režisierius patikėjo Žiogo, siuvėjo, vaidmenį, dailininkei priminė J.Vaitkaus šiame teatre laikus, kai daug aktorių buvo išstumti ir daug jų paliko jį savo valia. Kas žino, gal ir pats režisierius nuo tada bus perėjęs tam tikrą evoliuciją ir šiandien skausmingą virsmą teatre vertina jau kitaip...

Vietoj pabaigos

J.Vaitkaus „Atžalyno“ versiją gali skaityti kaip istoriją, regėti kaip šviesos kvadratą, atsivėrusį, sakykim, laiko tamsoje, kuriame gyveno, kentėjo, aukojosi karta, auklėjama Maironio dvasia, - apie tai byloja ir užu kadro skambantis J.Binkio sūnaus Gerardo Binkio balsas. Balsas dabar jau mirusio žmogaus, kalbantis apie asmeninius ir tautos praradimus. Apie tautos grynuolius, kurie lemiamu metu išėjo į mišką ir buvo nukauti iš pasalų ar susišaudyme, kurie buvo ištremti ar emigravo. Šviesos pluoštas tarsi išgriebia gabalą gyvenimo iš praeities, užtat visiškai suprantama ir pagarba pjesės tekstui, suprantamas ir sentimentalumas, ir psichologiškai motyvuotas aktoriaus vaidmuo, kuris nūdienos režisieriaus teatre yra išėjęs iš mados. Ir, deja, išėjusi iš mados toji garbės samprata, šiandien daugiau panėšinti į muziejinę vertybę. Ir jeigu uždangos draiskana pagal režisieriaus sumanymą kris finale, tarsi juodu dangčiu užklodama senovinius klasės suolus, o ne kur nors einant jo link, kaip nutiko per klaidą pirmame premjeros vakare, tai bus drastiškai ryški užuomina, grąžinanti į šiandienę Lietuvą. Ir nors paskutinis spektaklio akcentas toli gražu ne optimistinis, vis dėlto bus aiškiau, ko salė ošia plojimais atsistojusi. Turbūt ne vien iš pasirengimo kuo greičiau pasiekti rūbinę...

Parengta pagal dienraščio  „Respublika“ priedą  „Gyvenimas“

„Atžalynas“: pro mirties šydą // Audrius Musteikis, „Lietuvos žinios“, 2013-11-15

„Atžalynas“: pro mirties šydą

Audrius Musteikis, „Lietuvos žinios“, 2013-11-15

Spektaklio preliudija vyko teatro fojė. Čia paprastai ir prasideda teatras. Šįkart – dėkingu atsigęžimu atgal, į pjesės pastatymų istoriją.

Nacionalinis dramos teatras, reikšdamas pagarbą pirmtakams, į Kazio Binkio „Atžalyno“ premjerą pakvietė ankstesnio – Lietuvos televizijos – pastatymo aktorius, taip publikai primindamas 1982-aisiais nepaprasto švarumo akordais suskambusį spektaklį. Televizija anais laikais buvo absoliuti jėga, todėl, pavyzdžiui, Tijūną vaidinęs aktorius Ferdinandas Jakšys ne tik Lietuvoje (Punske taip pat) buvo tapatinamas su šiuo personažu - klasės auklėtoju. Ina Kartašova atėjo pasveikinti naujosios Keraitienės – Viktorijos Kuodytės. Pamatyti ir pamatuoti naujojo atžalyno suėjo Žiogas – Vytautas Dumšaitis, Pliuškienė – Kristina Andrejauskaitė, Petras – Albinas Arkauskas, Inspektorius – Sigitas Račkys, Aldona – Rasa Jakučionytė ir kiti. Gimnazistus tada vaidino tuometės Konservatorijos studentai (vienas iš specialybės dėstytojų – „auklėtojas“ F.Jakšys).


Petras - P.Kuneika (kairėje), Keraitis - G.Sederevičius. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Su poezijos intarpais

Jau Anapilyje ne tik ano spektaklio režisierius Mamertas Karklelis, ne tik Keraitis – Mykolas Smagurauskas ar Direktorius – Arnas Rosenas, bet ir vienas gimnazistų – Rimantas Jovas (Jasius). Keistas dalykas: anas, ikisąjūdinis devintojo dešimtmečio spektaklis lyg ir visai nekėlė abejonių dėl K.Binkio vaizduojamos situacijos įtikimumo/neįtikimumo, pjesės literatūrinės vertės. Kūrinys atrodė lyg parašytas vakar, specialiai mums, be jokios paklaidos. Ar tai dabartinės Lietuvos aitri realybė mūsų pojūčius bei sąmonę taip užkrėtė cinizmo ir skepticizmo bacilomis?


Nesistengdamas stebinti J. Vaitkus ir vėl nustebino. D. Matvejevo nuotrauka

M.Karklelio „Atžalyne“ nuskambėjo iki šiol savarankišką gyvenimą gyvenanti Vygando Telksnio daina Remigijaus Baltrušaičio žodžiais „Mano senai mokyklai“, dainuojama tada pradedančio solisto Vlado Bagdono. Juozo Rygerto (Psichologas) įtaigumo dėka kone tautosaka virto frazė apie labai įdomų psichologinį momentą. Lyriškame spektaklyje buvo sumanyti lyriniai nukrypimai – poezijos intarpai. Keraitis deklamavo Prano Vaičaičio „Yra šalis“, viena gimnazisčių – daugiaprasmį Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį „Bijau nakties“: „Bijau nakties, kuri dar nesutemo...“

Netikėta siejamoji grandis

Garsus gebėjimu stulbinti, gluminti režisierius Jonas Vaitkus iškart ir suglumina. Čia – J.Vaitkus?! Tas provokatorius? Kuris daug ką pastato ant galvos? Dabar palyginti santūru, paprasta. J.Vaitkus stato taip, kaip parašyta?! Ar nori pateikti versiją – kaip galėjo būti suvaidinta „Atžalyno“ laikais (bet ir tokia restauracija ar imaginacija būtų be galo įdomu)? Vis dėlto ne. Meistro ranka ir valia iš pilko kolorito (lyg anų laikų nuotraukų ar periodikos) ir sąlyginio santūrumo išminko savitą stilizaciją. Režisieriaus žvilgsnis – po nakties, kuri buvo sutemusi. Jis spektakliui suteikia monumentalumo, misteriškumo, makabriškumo. Matome, žinome, jaučiame, kad gimnazistų kuopa, kaip ir pedagogai, taip pat ir Keraitienės miesčionija ar Žiogo artelė – jau miruoliai. Žinome, kas buvo rytoj: vieniems rezistencija, kitiems tremtis, tretiems emigracija, ketvirtiems prisitaikymas ir kolaboravimas. Anų idealų nebūtis. Pro mirties šydą skamba ir K.Binkio sūnaus Gerardo, nesulaukusio premjeros (mirė rugpjūčio mėnesį), žodžiai, spektaklyje naudojami kaip netikėta siejamoji grandis ir partitūros sutirštinimas. Prisiminimai apie tėvą, „Atžalyno“ kontekstas, anuometinio jaunimo formacija, bolševizmo pasmerkimas ir – akibrokštiški kaltinimai Maironiui, jo poezijos jėgai, šiaip jau ir formavusiai idealus. Spektaklyje centrinė yra mirties, laidotuvių scena – rašytojo, Dariaus ir Girėno, jaunosios Lietuvos?

Tikrai atžalynas

Gimnazistus vaidinantis jaunimas intonuoja taip, kad lengva patikėti, jog jie persisunkę K.Binkio vaizduojamo laiko fluidų. Su nepaprasta energija reiškiama patetika, teigiama doro žmogaus samprata - ir naivi, ir glostanti širdį, ir maudžianti sielą. Čia pat - šiandieninio jaunuolio suglumimo šypsena, klausiantis susižavėjimas, šventa pagarba. Pasigėrėtinai tikslus (ir balsu, ir kūnu) Petras (Petras Kuneika) – labai talpi vaidyba. Nuo jo neatsilieka „antrasis balsas“, Jasius (Karolis Matuliauskas).

Gimnazistus 1982 metais Lietuvos televizijos pastatyme vaidino tuometės Konservatorijos
studentai (vienas iš specialybės dėstytojų – „auklėtojas“ F.Jakšys). LRT archyvo nuotrauka

J.Vaitkaus ir Petro Vaičiūno „Patriotų“ miesčionijos temos tąsa – V.Kuodytės, neišsemiamų galimybių aktorės, Keraitienė. Talentingai sukurtas Povilo Budrio Tijūnas (matematinė žegnonė – stulbinamas atradimas), Vytauto Anužio Inspektorius ir visas pedagogų ansamblis. Įdomus ir netikėtas Keraitis – Gediminas Sederevičius. Dėmesį traukia net epizodinė Čigonė (Ramunė Skardžiūnaitė), režisieriaus valia netekusi teksto – savo visišku, regis, nereikalingumu. Bet sykiu – ji būtina, nepakeičiama spektaklio grandelė. Kaip, beje, ir gimnazistė vokietaitė (Eglė Raustė) – iš kažkur, kažkam, bet toks įspūdis, kad kaip tik jos – kaip druskos – ir trūko pjesei. Čigonei blaškantis, vokietaitei rėžiant prakalbą, rutuliojasi, kibirkščiuoja, žėri vaitkiškasis teatras. O, kad kas galėtų paaiškinti, kaip tai įvyksta! Slaptas režisieriaus kikenimas (antrame plane) girdėti Petrui pasakojant tėvo ir avinioko istoriją arba finalinėje scenoje skambant įrašytiems aplodismentams.

LTV spektaklio trupė naujajam "Atžalynui" pranašauja publikos dėmesį ir meilę.

„Atžalyno“ premjera: klasė lyg visa karta // Vlada Kalpokaitė, „Lietuvos rytas”, 2013-11-11

„Atžalyno“ premjera: klasė lyg visa karta

Vlada Kalpokaitė, „Lietuvos rytas”, 2013-11-11

Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) šį sezoną antrąsyk pakvietė prie lentos. Po Yanos Ross „Mūsų klasės” Jonas Vaitkus, savaitgalį pristatęs Kazio Binkio „Atžalyną”, savotiškai pratęsė mokyklinę temą. Tadeuszo Slabodzianeko „Mūsų klasė” ir K.Binkio „Atžalynas” – skirtingos pjesės, kurias skiria beveik aštuoni dešimtmečiai. Tačiau abiejose per mažą bendraamžių grupę kalbama apie kartą, per jų pertraukų skambučiais matuojamą laiką – apie epochą.

 

Režisieriai rizikavo

Abiem režisieriams klasės ir didžiojo pasaulio santykis taip pat įdomiausias. Tačiau iš esmės skiriasi teatro kalbos pasirinkimas. Y.Ross holokausto faktus įvilko į įvairius teatrinės išmonės apvalkalus. J.Vaitkus „Atžalyną” prakalbino minimaliomis išraiškos priemonėmis.

Sakyčiau, abu rizikavo. „Mūsų klasėje” per Y.Ross išmonę sunkiai girdėti turinys. O J.Vaitkus paleido spektaklį plonyte linija tarp paprastumo ir primityvumo, minimalizmo ir menkumo.

Peržengus šią ribą į beprasmybės prarają nugarma brangiausia, ką visiems „Atžalyno” kūrėjams – režisieriui, scenografei Laurynai Liepaitei, kostiumų dailininkei Dovilei Gudačiauskaitei, kompozitoriui Algirdui Martinaičiui ir aktoriams – pavyko atrasti.

Skamba sūnaus monologas

Vertingiausias „Atžalyno” atradimas – kad interpretuotojo pozicijos atiduotos laikui. Istorijai.

Spektaklis suvertas ant neįkainojamos smilgos, kurią šio „Atžalyno” kūrėjai spėjo nugvelbti iš istorijos – šių metų rugpjūtį išėjusio Kazio Binkio sūnaus Gerardo monologo įrašo.

Kiekvieną scenoje skambantį žodį nuspalvino tikro „Atžalyno” kartos atstovo liudijimas apie pražuvusius bendraamžius, apie tai, kad pjesės autorių įkvėpę maironiški šių jaunuolių idealai pasmerkė juos ir užkodavo ne gyvenimui, o mirčiai už „tėvynę brangią”.

Tokiu būdu spektaklio kūrėjams nereikėjo ieškoti būdų, kaip šiais laikais turėtų skambėti Petro Keraičio, jo draugo Jasiaus, klasės draugų ir pedagogų idealizmas ir pakilumas.

Istorijos akivaizdoje teisieji ir neteisieji virto pražuvusiais ir išlikusiais.  Tie, kurie „Atžalyne” laimėjo mūšį, pralaimėjo už teksto ir teatro sienų.

Atžalynui nebuvo lemta išaugti – tai objektyvi tiesa. Teisiųjų kalavijais pjesėje išnaikinti miesčionys, be abejo, išliko, nes jie sugeba prisitaikyti.

Išties svarbu, kad ši išvada scenoje atsirastų tyliai, o ne didaktiškai grūmojant pirštu.

Šiuo požiūriu spektaklis vis dėlto ne visada atsilaikė prieš pagundą vieniems neuždėti šventųjų vainikų, o kitiems – velnio ragų. Ir atsirado nereikalingo tiesmukumo, griaunančio subtilų pasakomų ir numanomų dalykų santykį.

Vaidina skirtingos kartos

„Atžalyno” ansamblio branduolį sudaro skirtingų kartų, skirtingų „klasių” mokytojo J.Vaitkaus auklėtiniai ar teatro bendražygiai.

Petras Kuneika (Petras Keraitis), Karolis Matuliauskas (Jasius), Edgaras Bechteris (Barzdžiukas), Ieva Delininkaitytė (Aldona) ir kiti bandė kurti „tuos, kuriems nelemta”, tačiau kol kas labiau pavyko ne vaidmenys, o veikiau abėcėlės deklamavimas, ne prasmingos miniatiūros, o mokykliniai rašinėliai apie tėvynę ir angelų chorus.

Vyresnieji – retu autentiškumu apdovanotas Gediminas Sederevičius (Keraitis), manieringą, „salioninį” piešinį lengva ranka brūkštelėjusi Viktorija Kuodytė, gana detaliai paeskizavęs išsiblaškiusio pusiau švento klasės auklėtojo portretą Povilas Budrys.

Greta jų – „teisingas” Saulius Balandis ir jo „teisingas” gimnazijos direktorius Arūnas Sakalauskas, virtuoziškoji Dalia Michelevičiūtė su beveik monospektakliu apie mokytoją gamtininkę (arba Salomėją Nėrį), monumentalusis Ramučio Rimeikio fizikas, neurotiškas Remigijaus Bučio psichologas.

Dar – neprasto liaudiško teatro perliukus atlikę Mindaugas Jusčius, Eimutis Braziulis, Diana Anevičiūtė, Arūnas Vozbutas, Adrija Čepaitė, puikūs Neringos Bulotaitės ir Jolantos Dapkūnaitės šaržai.

Jie visi sukūrė gana chaotišką, nevientisą spektaklio prasmių foną. Jis, matyt, turėtų išryškinti kitokį jaunųjų balsą, bet labiau skandino režisūriškai nesuvaldytu, minimalistinės formos apnuogintu aktoriniu plepėjimu.

Ko gero, paprastumo kelias – sunkiausias mūsų teatro dabarčiai, nes einant juo nėra už ko slėptis. Bet tas kelias išties drąsus.

Be „žvaigždučių“: Mūsų klasė - II // J.L., „Menų faktūra“

Be „žvaigždučių": Mūsų klasė - II

J.L., „Menų faktūra“

KAS: Kazio Binkio „Atžalynas".

KUR: Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

KADA: 2013 m. lapkričio 8 d.

Nagrinėjant šį naują mūsų teatro įvykį, knieti pabrėžti keletą esminių dalykų.

Pirma, dera pasveikinti teatrą su puikiu pasirinkimu. Kazio Binkio „Atžalynas" yra ne tik populiariausias visų laikų lietuvių dramaturgijos kūrinys. Tai - ir ištisos prieškario jaunimo kartos teatrinis „katekizmas", su kurio žodžiais, personažais ir idėjomis augo ir brendo mūsų tėvų ir senelių karta. Kas itin svarbu, sulig šiuo kūriniu prieškariu įvyko unikali visuomeninės sąmonės glaudi sankaba su teatro pasauliu: pjesė buvo masiškai vaidinama mokyklinėse saviveiklinėse scenose, Petro ir Jasiaus personažai buvo tapę archetipiniais. Tai, kad ši genezė įvyko tų laikų jaunosios kartos sąmonėje - yra šio fenomeno ypač vertingas ypatumas. Tad pasirinkdamas Binkio „Atžalyną", Lietuvos nacionalinis dramos teatras efektingai užpildo „teatro liaudžiai"(gerąja šių žodžių prasme) repertuaro nišą, privalomą šiam teatrui ir pašalinus Boriso Dauguviečio „Žaldokynę".

Taip pat dera visiškai pritarti šio „projekto" režisieriaus pasirinkimui (gali būti, kad čia buvo paties režisieriaus pasiūlymas, bet tai esmės nekeičia): Jonas Vaitkus, patyręs teatrinis pedagogas ir itin griežtos teatrinės mokyklos kūrėjas, savuoju „muštro" metodu yra jau pasiekęs rezultatų, kurie veikė visą mūsų profesionalų teatrą ir aktoriniu menu, ir režisūra. Valstybinio jaunimo teatro scenoje prieš penkmetį pastatytas jo spektaklis, Petro  Vaičiūno „Patriotai", jau parodė, kad šis režisierius yra įvaldęs „know how" - kaip šiuolaikiškai statyti mūsų tautinę prieškario lyg ir „primityvistinę" dramaturgiją, sceniniu grotesku išlukštenant pirmapradį patosą. Tad šios dvi režisieriaus metodinės aplinkybės - pedagoginė ir žanrinė - a priori buvo pakankamos, kad lemtų šio „projekto" sėkmę.

Savaime susiklostė ir papildomos, dar stipriau sutirštinančios dramatišką šios pjesės šiuolaikinį skambesį aplinkybės, kuriomis statytojas meistriškai pasinaudojo. Pjesės autoriaus sūnus Gerardas Binkis (1923-2013), apleidęs gyvųjų pasaulį likus dviem mėnesiams iki premjeros, dar spėjo prisidėti savo prisiminimais prie spektaklio kūrimo. Režisieriaus sumanymo dėka jis tapo ir esminiu spektaklio parametru bei dalyviu. Jo balsas iš įrašo, skambantis tarsi kunigo pamokslas, įtaigiai transliuoja svarbiausius netrukus po to į Amžinybę iškeliavusios, su pjese betarpiškai susijusios patirties žodžius. Tai prasmingai įrėmina visą spektaklio vyksmą, suteikia jam sakralinį lyg ir „gedulingų mišių" skambesį, ypač paveikų tuo žanriniu aspektu, kurį pasirinko statytojas - requiem pražuvusiai prieškario jaunuolių - Maironio temų ir „Lituanicos" skrydžio - kartai. Tam ypač puikiai padeda šįsyk itin įtaigi, netiesmukiška, epišką kontrapunktą sceniniam vyksmui suteikianti Algirdo Martinaičio muzika.

Jono Vaitkaus „Atžalynas" įdomiai susisiekia su dviem kitais naujais LNDT spektakliais, kurie vienaip ar kitaip atspindi mėginimus įprasminti istorinę tautos likimo patirtį - su Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymu" bei Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klase". Pasinaudodamas pirmojo masuotės principu - tauta, tarsi „autobuso" keleiviai, lekiantys į istorijos „niekur", - jis sėkmingai išvengė antrojo spektaklio klaidos, t.y. nevengė „kantoriškojo „Mirusios klasės" principo" ir tuo akivaizdžiai laimėjo.

Jono Vaitkaus auklėtinių studentų „atžalynas" spektaklyje tyčia perdėm tankiai susodintas į kantoriškos „mirusios klasės" suolus, sumontuotus ant kompaktiškos nuožulnios platformos. Regime ištisą kartą (o gal ir visą tautą?), lekiančią į istorinę nuokalnę ir savo pačios fizinę pražūtį. Tai - viena įtaigiausių, galingą emocinį bei prasminį poveikį darančių pastarojo meto mūsų teatro sceninių metaforų (itin sėkmingas jaunos scenografės Laurynos Liepaitės darbas).

Toks spektaklio sprendimas reikalauja ir ypatingos „kantoriškos" vaidybos: ne tiek „gyvo personažo kūrimas", kiek įtaigus personažo „modelio" demonstravimas - su jo epochai būdingais elgsenos, mąstysenos ir išorės bruožais. Čia itin sėkmingai pasidarbavo kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė. Jos sukurti „antropologiniai" kostiumai suteikia tvirtą pagrindą artistams kurti sceniškai konkrečius tipažus  - Viktorijos Kuodytės Keraitienę, Vytauto Anužio Inspektorių, Sauliaus Balandžio Direktorių, Dalios Michelevičiūtės mokytoją gamtininkę, Jolantos Dapkūnaitės geografę, Neringos Bulotaitės gimnastikos mokytoją ir kt.

Ypač svarbų kamertoną spektakliui savąja „vintažine", suvalkietiškai „miltiniška" kalbėsena nuo pat pradžių suteikia neprofesionalus aktorius (bet profesionalus režisierius) Gediminas Sederevičius (Keraitis).

Vaidmens kaip asmenybės modelio kūrimas reikalauja ypatingų sąlygų ir pastangų, ir tai puikiai geba bei demonstruoja Povilas Budrys (mokytojas Tijūnas) ir abu centrinius gimnazistų personažus sukūrę debiutantai - Petras Kuneika (Petras) ir Dainius Jankauskas (Jasius). Tokiam metodui nepakanka vien įprasto aktorinio „tikėjimo"; jis reikalauja ypatingoįtikėjimo personažo aplinkybėmis, psichologija, istoriškumu ir (svarbiausia!) idealais. Tokiu būdu toji „platforma", kurioje vyksta „Atžalyno" klasės drama, tampa lyg ir prieškario laikų autentiškumo sala; įrėminta šiuolaikinio teatro žanrų bei mūsų dabartinio gyvenimo aplinkybių, ji tampa įtaigiu ištisos kartos ir jos idealų žūties modeliu.

Prie viso to dera pridurti, kad aukščiau išdėstyti pastebėjimai ir samprotavimai susiję, deja, tik su pirmąja spektaklio „Atžalynas" dalimi. Antroje dalyje, kur pjesės siužetas daro vingį „proletariškos idilijos" link, minėtas klasės kaip istorinio visuomenės modelio metodas liaujasi egzistuoti, apsiriboja tik trumpa įžanga - pagrindinio herojaus, jaunojo Petro, išvaryto iš mokyklos „rojaus", vienišu ir pratisu tarsi vilko kauksmu į dangų. Tuo metu jį efektingai supa rypuojantys klasiokų (o galbūt jų sielų?) šešėliai.

Šitos metaforos visiškai pakaktų spektaklio sumanymui suvokti, bet siužetui leista rutuliuotis toliau lyg iš inercijos, atmetus visus prieš tai taikytus metodus. Pjesės hepiendas čia sprendžiamas per tokią įprastą ir jau tapusią anachroniška buitinę „teksto vaidybą". Tad ypač keista, žinant, kad režisierius Vaitkus turi savo arsenale visą kolekciją priemonių, kuriomis ir „proletarinę pastoralę" (kuri, beje, pjesėje anaiptol nėra tokia jau perdėm idiliška) galėtų pateikti neišbarstęs taip įspūdingų pirmosios dalies atradimų. Suėmęs visą margaspalvę įvairių kartų ir prigimčių aktorių komandą į galingą vaidybinį „kumštį", režisierius, užuot juo smogęs publikai į paširdžius, lieka tik kiek pagrūmojęs. Užčiuopta kartos ir tautos tragedija liko neišvaidinta.

Taip ir finalinis, aplodismentų audrą publikoje sukėlęs „Lituanicos" modelio skrydis iš tiesų veikia kur kas menkiau, nei ta pati žaislinė „Lituanica", pirmajame veiksme netikėtai pasirodžiusi „moksliuko" rankose. Bet dėl to nedera režisieriui reikšti perdėm didelių pretenzijų. Šis spektaklis, jo tokia įspūdinga užuomazga ir taip atpalaiduotas finalas - visa tai tik dar sykį įrodo: mūsų tebegyvuojantis repertuarinio teatro ir „teatro dėžutėje" modelis nebetoleruoja nei modernių teatro formų, nei geba adekvačiai atskleisti šiuolaikines temas. Kol jis karaliaus ir pagrindinėje mūsų teatro scenoje, tol bet kurios meninės pastangos čia turės tendenciją nusiridenti iki „žaldokyniškos" buities. Ir netgi tokie sceninių kontroversijų meistrai kaip Jonas Vaitkus ne visuomet sugebės tą nuokalnę įveikti.

Tad, skirtingai nuo ankstesnių „reitingų", šįsyk vertinimo balais bus išvengta. Mišios vis tik yra Mišios, jos būna aukojamos be jokių taškų. Ir kiekvieno asmeninis reikalas, ką, kiek ir dėl ko jis aukoja.

Jeigu tai - jo „bažnyčia".

Interviu

Kūrėjų DISKUSIJA su žiūrovais // 2013 m. gruodžio 19 d. diskusijos įrašas

Gruodžio 19 d. Nacionaliniame dramos teatre po spektaklio „Atžalynas“ (rež. J. Vaitkus) vyko spektaklio kūrėjų susitikimas su žiūrovais. Buvo diskutuojama apie „Atžalyne“ deklaruojamas vertybes, spektaklio temą, jos aktualumą šiais laikais, skirtingų kartų požiūrį į spektaklį.

A. Davidavičius (moderatorius): Šį kartą aš pats labai jaudinuosi prieš diskusiją, žymiai labiau negu per kitas, nes pats dirbu pedagoginį darbą. Auka ir garbė „Atžalyno“ spektaklyje man kaip pedagogui, kaip šiuolaikiniam Lietuvos piliečiui, skamba egzotiškai. Man šis spektaklis atrodo tarsi iš anų laikų, kaip etnografijos kūrinys. Kokį įspūdį jūs susidarėt ir ką jūs išsinešėt iš šito spektaklio?

Aurimas: Buvo garbė matyti tokį spektaklį. Jis sukėlė daug minčių, visų pirma, labai keista matyti tokį, sakykim, utopinį vaizdą, kažkokią siekiamybę. Asmenybės švarumas, gerumas – šiandien visa tai išlieka daugiau siekiamybe. Per daug nedramatizuojant šiandieninės situacijos, manau, kad dabar žmonės nebeturi tokio artimo santykio, tokio pasitikėjimo vienas kitu, koks vaizduojamas spektaklyje. „Atžalynas“ šiandien aktualus tuo, kad mes galėtume pamatyti idealų modelį, bet, kaip ir minėjau, tai daugiau utopinis vaizdas.

Karolis: Aš norėčiau paoponuoti kolegai. Aš nuoširdžiai pasakysiu, kad stebint „Atžalyną“ man atrodydavo, jog tai tam tikras absurdo spektaklis. Dėl to, kad mūsų postmoderniame vaizdinyje tai atrodo visiškai absurdiška. Personažai iki skausmo gražūs, be to, viskas pakankamai marginalizuota – personažas arba labai geras, arba labai blogas... Tai man pakankamai nauja patirtis bent jau žiūrint spektaklius. Tų grynų emocijų iš tiesų kartais ir trūksta. O dėl šiuolaikinio jaunimo ir dėl garbės supratimo, aš nebūčiau pesimistiškas, nes man asmeniškai tenka matyti daug žmonių, gyvenančių Lietuvoje, kuriems garbės, orumo sąvoka yra nesvetima, ir kurie pasiruošę gyventi gražų gyvenimą, jie nėra labai atitolę nuo tų vertybių, kurias šiandien mes LABAI ryškiai pamatėme spektaklyje.

Spektaklio žiūrovė I: Aš esu iš tos kartos, kuri šitą spektaklį stebėjo televizijos ekrane 1982-aiais. Dabartinė versija man irgi patiko, mano supratimu, garbė ir visa kita yra amžini dalykai, amžinos vertybės, jos niekada nesikeičia. Man, kaip šiek tiek vyresnio amžiaus žmogui, tai yra labai gražu. Man „Atžalynas“ – tai jaunystė, jaunuomenė, tam tikras idealizmo simbolis.

Aivaras: Aš paoponuočiau Jums. Taip, tos amžinosios vertybės visada yra žiauriai gražios – meilė, gėris, taika. Jos egzistuoja, niekas nesiginčija. Bet kodėl toks utopinis mokytojo garbingumas ir orumas atrodo gražus šiom dienom? Aš drįsčiau sakyti, kad būtent dėl tos postsovietinės duobės. Man teko matyti mokytojus, kurie anaiptol neatrodo kaip tie, kurie stovi ant scenos. Ir tai leidžia susidaryti įspūdį, kad „Atžalynas“ yra egzotika, utopija, kad tai yra kažkas nematyto ir brangaus. Jeigu tai būtų kasdienybė, tai neteiktų jokios priešpriešos ir būtų lyg savaime suprantamas dalykas. Ar jūs buvote šiuolaikinėse pagrindinėse mokyklose? Aš turėjau chemijos mokytoją, kuri nuolat mirksi. Taip yra todėl, nes jai kažkas į galvą metė stalą. Ir visi tyčiojasi iš jos. Mokytojai turi krūvas tokių istorijų, jie patys galėtų papasakot, kaip teko susidurti su mokinių įžūlumu, agresija ir priešprieša. Todėl aš manau, kad „Atžalyno“ įvykiai, būtent dėl to kad reti, yra tokie gražūs, nes egzotika tai, kas reta.

Aktorius P. Kuneika: Na, aš tai neturėjau tokių mokytojų, kurie būtų gavę iš stalo į galvą ar kažko panašaus. Kadangi augau mažame miestelyje, mes mokytojus gerbėm, mylėjom. Nežinau, kaip čia Vilniuje... Spektaklyje truputį kitokia meilė, stipresnė, didesnė pagarba, bet apie jokias pašaipas ar nepagarbą nebuvo nė kalbos.

Spektaklio žiūrovė II: Būna, kad eini į teatrą ir bijai – išsidirbinės ar neišsidirbinės, o šiame spektaklyje – žmonių kalba apie žmones. Visiems aišku – paprastume yra teisybė. Mano nuomone, ponas Vaitkus buvo labai drąsus. Nebijodamas neišsidirbinėti. Duona yra duona, žmogus yra žmogus, tėvas yra tėvas, teisybė yra teisybė. Drąsus režisierius, drąsus. Gal kažkas kandžiosis, kad per daug paprasta. Bet to paprastumo daug kam reikia.

Spektaklio žiūrovė III: O aš pradėsiu nuo to, kuo pabaigiau žiūrėti spektaklį – nubraukdama ašarėlę. „Atžalynas“ tai buvo vienas iš tų spektaklių, kurį mačiau ne vieną kartą ir jis paliko neišdildomą įspūdį. Ir dabar eidama galvojau, na kaip atrodys šiuolaikinis pastatymas? Truputį su baime ėjau, svarsčiau, ką iš šito „Atžalyno“ padarys. Man buvo keista, mums abiem su drauge buvo keista, kad publika kai kuriose vietose juokėsi.

Spektaklio žiūrovė Laima: Su Gerardu Binkiu gliaudėme šias ir panašias problemas. Esu liudininkė spektaklyje skambėjusio įrašo. Ir aš esu LABAI dėkinga režisieriui, kad jis užaugino tokį trijų kartų Atžalyną. Priimu tai asmeniškai. Labai dėkinga. Ačiū.

A. Davidavičius: Labai ačiū už jautrų liudijimą. Ir pasidalinimą tuo, kad „Atžalynas“ buvo per įvairias kartas. Išties tekstas turi kažkokią įvairių kartų susiėjimo savybę. Visi jį yra matę. Svarbu, kad tas tekstas jungia mus, ir jaunoji karta turi įvairių viens kitam prieštaraujančių liudijimų apie tai.

Karolis: Aš irgi susimąsčiau, klausydamas praktiškai prieštaraujančių trijų kartų minčių apie tą patį objektą – pjesę, spektaklį, ir apie tai, kaip skirtingai jį mato trys kartos. Viena karta mato jį per romantinę prizmę, jungiasi su tam tikrais prisiminimai, vertybiniais dalykais, o pavyzdžiui, jaunoji karta, mes, jau žiūrime pakankamai postmoderniai, mums tai jau visai kitokius jausmus sukelia. Tai yra visiškai natūralu. Ir vienintelis įdomus dalykas yra tame, kad iš vienos pusės yra ta nuolatinė paradigma – „ateis nauja karta – bus geriau“. Praktiškai taip dažniausiai visą laiką būna. Arba yra kitas mąstymas, kad mūsų laikais buvo geriau, anksčiau buvo geriau. Kiek man teko domėtis, net XIX a. sukilimuose buvo sakoma, kad 32-ųjų metų sukilimas buvo geresnis nei 64-ųjų, nes ten buvo senoji karta. Maironis rašė, kad senoji karta turėjo vertybes. Biliūnas tą patį rašė.

Spektaklio žiūrovė I: Tai yra mūsų, vyresniųjų, atsakomybė, nes jaunimas gyvena vyresniosios kartos sukurtoje aplinkoje. Dar noriu pasakyti, kad kai būsi vyresnis, į jaunimą žiūrėsi lygiai taip pat kaip mes žiūrim dabar. Ir kai aš buvau tavo amžiaus, negalvojau, kad esu kažkieno ateitis.

Aivaras: Aš kūrėjams turiu klausimą. Kaip kinta tam tikrų spektaklio vietų pritaikymas skirtingiems žiūrovams? Aš mačiau šalia suaugusį žmogų, kuris taip pat krinkštė susirietęs, mat jam juokinga, kai du draugai kalba vienas kitam: „Tu mano geras draugas, ką čia veikiam kartu“?

Aktorė I. Delininkaitytė: Kai mes rodėm šį spektaklį pirmą kartą, man buvo labai keista, kad žiūrovai juokėsi, pavyzdžiui, toj vietoj, kai Binkis pasakoja, kad tėtis mirė ir nubėgo puta. Repeticijų metu man net mintis nebuvo kilusi, kad tai gali būti juokinga. Buvo liūdna. Iš tiesų buvo liūdna. Kituose spektakliuose niekas šioje vietoje nesijuokė. Buvo tyla, kuri iš tikrųjų jaudina. Tos juokingos vietos atskleidžia temas, kurios yra aktualios šiandien. Kai Petras kalbasi su Jasium, ir nuskamba frazė „tarp mūsų viskas baigta“, jaunimas į šitą draugystę žiūri per šiai dienai labai aktualią temą. Tai rodo, kad karta yra pasikeitusi. Aišku, aktoriai stengiasi šiek tiek kitaip pasakyti tas frazes, kad jos nebūtų juokingos, parodyti žiūrovui, kad draugystė yra tarp žmonių. Ji nebūtinai kažkokia seksuali.

O dėl to, kad šitas spektaklis skirtas senai kartai – tai kai profesorius pasirinko šitą medžiagą, ir mes pradėjom dirbti, aš iš tikrųjų galvojau, kad gal ir nebe šiai dienai „Atžalynas“, iš tikrųjų, kas jį žiūrės. Bet kai jį pastatėme, spektaklis mane palietė labai stipriai, ir manau, kad jaunus žmones taip pat. Gal kažkas tikisi kažkokių naujų, inovatyvių prisitaikymų, bet tada tai nebebus Binkis. Manau, kad būtent toks pastatymas, būtent toks tiesmukas ėjimas į žmogų – taip yra gerai, taip yra gražu, taip skauda – yra pats teisingiausias šiai medžiagai. Aš labai džiaugiuosi, kad profesorius pasirinko šias skirtingas kartas, mus sujungė į vieną. Manau, mes patys išmokom labai daug ir tikimės, kad žiūrovai žiūrėdami taip pat išmoks ir pagalvos.

Aktorė E. Valadkevičiūtė: Aš papildysiu savo grupiokę Ievą. Pastaruoju metu važinėjam su „Atžalynu“ po Lietuvos miestus. Buvom Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje, Ukmergėje ir buvo labai įdomu stebėti, kaip skirtinguose miestuose žiūrovai priima tas „juokingąsias“ vietas, kurios, tiesa, yra juokingos tik Vilniuje. Ukmergėje, Alytuje publika yra visai kitokia. Jie priima rimtai, jautriai. Gal tai atspindi žmogaus, gyvenančio provincijoje, ir žmogaus, gyvenančio mieste, vertybes. Mes buvom daug šilčiau priimti netgi, rodos, labiau suprasti, mažesniuose miestuose, o ne Vilniuje. Čia gal šiek tiek visko perpildyta. Dėl to ta švara yra nebe vertybė, o tuštuma. Aš pagalvojau, ar žmogus, užaugęs mieste, ant asfalto, supranta šį spektaklį? Ar supranta tiktai tie, kurie kažkada ragavo ką tik iškeptos duonos kaime, ragavo pieno. Kaip jums atrodo?

A. Davidavičius: Tai ką jūs palietėt, yra amžina lietuviška tema: miestas versus kaimas. Prisiminkim, kad Binkio vaikystės laikais 90 proc. lietuviškai kalbančių, lietuviais save laikančių žmonių gyveno kaime vietovėse, ne mieste. Vėlgi man labai patiko, jūs paminėjote draugystės vertybę. Šiais laikais aš to irgi nematau, ypač berniukų draugystėse. Yra labai ją iškreipiantis lyg ir kažkokio kaltinimo ar įtarimo homoerotika, elementas. Ar draugystės vertybė yra prarasta? Dar  noriu grįžti prie kitos temos, kuri liko neaptarta – tai jauno žmogaus pasiaukojimas. Vardan suaugusių klaidos. Kas gi šiais laikais imtųsi tokio dalyko?

Spektaklio žiūrovė I: Aukojimasis vyksta ir dabar bet kokio amžiaus grupėse ir bet kokioje situacijoje, didelis aukojimasis įvyksta kritinėmis situacijomis, tarkim, žmonės gelbsti kitus žmones, padeda. Visi aukojamės, jeigu turim tą savybę...

Ieva: Aš išėjau iš šio spektaklio ir nežinojau, kaip jaučiuosi, ar man tai yra artima, ar ne. Dabar, kai tiek daug naujo, kai tiek efektų, tiek daug visko teatre, ir tu pamatai tokį paprastą spektaklį, iš tikrųjų – aš pasimečiau, nes nežinau, kaip tai priimti. Matyt, mes, ta karta po Nepriklausomybės pirmoji, nesuprantanti, kas vyksta. Turi pats kažkaip susivokti ir surasti kelius, į tai, kas yra teisinga.

Rež. J. Vaitkus: Aš galvoju, kad viskas yra daug paprasčiau. Aukojimasis yra išsiskaidęs į labai mažus ir elementarius dalykus, ir mums atrodo, kad tai velniškai nesvarbu. Kai kuriems nesvarbu, kadangi jie dar nesuprato, kas yra aukojimasis. Jie dar per jauni. Na, jeigu pavyzdžiu imsime šeimą, jeigu mama gimdo – tai ji aukojasi, ar ne? Ji gimdo, kenčia, turės nutraukti profesinę veiklą, nenueis į vakarėlius, turės prižiūrėti savo sveikatą, daryti taip, kad jos vaikui nebūtų bloga... O jeigu šeimoje yra senelis arba močiutė, kurie gyvena su tavimi, kurie negali savimi pasirūpinti. Reikia jiems padėti. Tai ar čia ne auka yra? Ar tai nereikalinga, ar atgyvena?

Be atsigręžimo į savo šeimą, į senelius, ir visus tuos dalykus, neįmanoma gyventi. Tai buvo ryškiai išreikšta kaime, mieste lygiai tas pats. Manau, nereikia galvoti, kad mes taip ištobulėjom, jog tie dalykai jau nebeegzistuoja. Ir kai mergaitė sako: „aš pasimečiau“, tai gerai, ačiū Dievui, kad pasimetėt. Jeigu mes tik galvosim, kad aš renkuosi tai, kas man gerai, kas patogu, tai bus baisus dalykas. Tiesa, kai kurie žmonės į viską reaguoja kitaip. Jiems visiškai nerūpi... Va tie juokai, pokštai, kurie vyksta spektaklio metu, yra iš žmonių, užaugusių be tėvų, vaikų namuose. Jie nekalti, aišku, čia mes kalti, kad jiems nudribusi puta yra juokinga,bet visgi jauniems žmonėms reikia pasižiūrėti, kokie vyresni žmonės gyvena aplink. Ne gailėtis jų, bet juose matyti savo ateitį. Jeigu yra tiek proto jauname žmoguje, tai jau truputį geriau, o jeigu jis galvoja, kad jo raumenys ir smegenys, ir skrandis bus visada stiprūs ir jauni, tai labai klysta.

Todėl aš labai džiaugiuos, kad jauni žmonės plokščiai, bet drąsiai šneka. Jų minimi žodžiai „postsovietiniai, postmodernistiniai“ tarsi išgelbėja juos nuo vidinės bejėgystės. Jie deda viską į lentynėles: „čia – realizmas, čia – absurdas, čia – senobinis spektaklis“ ir nusiramina. Nusiraminkit, nedėliokit į lentynėles.

Aš galvoju, visi pasisakę žmonės yra labai teisūs. Mes ne spektaklį pastatėm, o pabandėm tik truputį atkasti, atrestauruoti senus pamatus, ant kurių kažkas stovi, o gal jau nebestovi, gal norėtų stovėt, bet neturi tų pamatų. Tai tik pabandymas. Galbūt autorius nelabai priimtų modernumus, jeigu mes pradėtume keiktis, keisti žodžių stilių, sakinio konstrukcijas, pridėtumėm dar savotiškų įdomybių. Tada tai jau nebūtų Binkis. Ir todėl Kazys Binkis savo labai nuoširdžia ir paprasta kalba iššaukia tiek daug minčių, emocijų, pasimetimų, netgi pykčio ar juoko, ar dar ko nors...

A. Davidavičius: Dėkui ir jums už aktyvų dalinimąsi, tai vienas iš aktyviausių ir gausiausių dialogų su auditorija.

 

Diskusiją užrašė Akvilė Driskiūtė

Režisierius Jonas Vaitkus: nereikia „vaidinti“ kūrybinio proceso // Daiva Šabaševičienė, „Literatūra ir menas“, 2013-11-08

Režisierius Jonas Vaitkus: nereikia „vaidinti“ kūrybinio proceso

Daiva Šabaševičienė, „Literatūra ir menas“, 2013-11-08

Pastatėte daugiau nei 20 spektaklių pagal lietuvių autorių kūrinius. Šiandien ir vėl prabylate apie lietuviškų temų svarbą teatre.

Šiandien stebiu tam tikrą madą ar pasidavimą madai, kuri nėra pozityvi, net pasakyčiau, destruktyvi: tai toks „kankanas kapinėse". Daugelis „kūrėjų" net nesusimąsto, ką jie daro. Suprantu, palaidotas kūnas – puota kirminams, bet mes juk susiduriame su jo dvasiniu testamentu ir negalime leisti, kad kirminai apniktų žmogaus sielos „dokumentą". Neteisinga iškraipyti kūrinį. Būtina įsigilinti į pasirinkto autoriaus problematiką. Kūrinys „liečia" tave arba „neliečia". Jeigu jis tavęs „neliečia", tai geriau ir tu jo neliesk. Esi talentingas, gabus, tuomet imkis atsakomybės ir parašyk savo šių dienų „Atžalyną", kooperuokis su gabiu literatu ir kurk šio kūrinio versiją arba pratęsk šioje dramoje aprašomos klasės likimo istoriją: įdomu, kas su tais žmonėmis vyksta, jiems pabaigus mokyklą? Yra apie ką pagalvoti, verta pasigalynėti, kad pajustum ir savo pajėgumus – gal paskiau bent kiek aprims perdėtas žavėjimasis savimi ir savo galimybėmis?
Ši problema mane ir verčia grįžti prie lietuviškų medžiagų ir įsigilinti, suprasti, ar tie žmonės mums yra artimi, ar ne? Ar tie dalykai, kuriuos jie užčiuopė, dar tebėra gyvi, aktualūs, ar jie keičiasi? Ką per tą laiką mes naujo davėm pasauliui, be drabužių, makiažo – išorinės mados ar įvairiausių technologijų, komunikacijų, ryšių?.. Man svarbu pristatyti pasirinktą medžiagą. Tai nėra restauravimas. Tai bandymas atrasti kartų ryšį, žmonių ryšį, tėvų ir vaikų ryšį, laiko – praeities ir dabarties – ryšį. Todėl ir renkuosi tokius kūrinius, kaip „Atžalynas", Vaižganto „Nebylys", Sauliaus Šaltenio scenarijus filmui apie Salomėją Nėrį ir kitus.
Stebiu ir kitą labai paplitusią tendenciją, pereinančią ir į kitas sferas, ypač kultūrininkų – tai visiškas profesinės etikos praradimas. Dėl to atsirado tokie apibūdinimai: „teatralai", „juokdariai", „pokštininkai" ir t. t. Yra gal du-trys procentai savo profesijai atsidavusių žmonių. Taip yra visuose Lietuvos teatruose – vienas-du-trys-keturi-penki iš keturiasdešimties.
Tas nusikalstamas antisanitarinis „teatrališkumas" pereina ir į Seimą, ir į valstybinių institucijų tarnautojų darbo stilių. Dauguma jų, matyt, galvoja, kad įvaldyta melo, veidmainiavimo, apsimetinėjimo, manipuliavimo žodžiais technika ir yra teatro bei aktorystės prigimtis. Mes patys kalti, kad taip įžūliai leidžiamės išmetami ir išstumiami į patvorį. Tas prakeiktas šimtmečius ugdytas, skiepytas ir iki šiol skiepijamas nuolankumas, lyg žiemos įšalas, dar nepalieka mūsų protų ir širdžių. Ši problema egzistuoja ne tik meno srityje. Ji opi visiems, kam tarnybinė ir profesinė etika, pareigos ir teisės, tiesa ir teisingumas nėra tuščias garsas, o būtinybė.
Šie dalykai verčia pergalvoti ne tik situaciją teatre, bet ir apskritai gyvenime. Atsigręžiu į praeitį ir matau, kad dar yra į ką atsiremti. Tie keli sutikti šviesūs žmonės neleidžia pulti į neviltį. 

Pastaruoju metu Jūsų darbo tempai dar labiau padidėjo. Kaip Jūs suderinate tokią gausą darbų? Ar nėra baisu į pasaulį paleisti nebaigtus kūrinius?
Pirmiausia, kas gi gali pasakyti: kūrinys užbaigtas ar ne? Gal ir įmanoma per gyvenimą pabaigti du–tris kūrinius... Šiuo metu aš paraleliai galvoju apie kelis darbus. Aš negaliu sustoti. Didelių darbų, įdomesnių sumanymų negali pradėti ir pabaigti per trumpą laiko tarpą pagal buhalterinius nurodymus. Todėl gal ir atrodo, kad apsiimu per daug, kad nepabaigęs išleidžiu į gyvenimą, bet taip jau atsitinka: gimsta ir neišnešioti kūdikiai. Kas čia nesuprantamo? Taip, žinoma, kartais galima sėdėti dienų dienom, be pabaigos su aktoriais aiškintis, be atvangos kavą gerti, „vaidinti", kad kažką kuri, bet ateina momentas, kai reikia pristatyti rezultatą. O jis pasiekiamas įvairiausiais nenuspėjamais būdais ir pavidalais. Į „Atžalyną" pakviečiau daug jaunų žmonių, nes daugelio vyresniųjų reklamose nuvalkioti balsai negali išreikšti vidinių išgyvenimų intonacinės paletės. Tiems žmonėms, be saiko ir galo „besimankštinant" reklaminėje sferoje, kaip sunkumų kilnotojams, susiformuoja raumenys, kurie tiesiog neleidžia ištransliuoti reikalingų niuansų ir pustonių. Nejaugi žiūrovas negirdi, kad aktoriaus balsas – kaip nepaklusnus, neplastiškas sunkumų kilnotojo kūnas – kažką informuoja, bet nepasiekia, nejaudina?

Iš kur semiatės jėgų, patirties? Daugeliui menininkų būdingos atokvėpio minutės: vieni dingsta į užsienius, kiti – į sodybas, treti – į alkoholio „vonias". Jūs net vasaromis dirbate. Kaip visi šie darbai dėliojasi sąmonėje, kaip Jūs pasipildote energija?
Aš turiu daugiau jėgų, negu sugebu išdalyti, o dalytis galiu tik per bendravimą repeticijų laikotarpiu, todėl ir dirbu daug. O pasipildau iš visur. Iš visko galima pasipildyti, jeigu geranoriškai žiūri į pasaulį ir priimi jį tokį, koks jis yra, jei konfliktuoji su juo, nes norisi užbaigti galų gale patį svarbiausią kūrinį – patį save iki žengiant į naują akistatą su pačiu savimi, bet kitos realybės akivaizdoje. Tad leiskit nuoširdžiai padėkoti tiems, kurie daugiausia „rūpinasi" manimi, mano tais „per daug", ar „per mažai", „per greit", ar „per ilgai".

Kaip atradote „Atžalyną"?
„Atžalynas" visada buvo kaip rakštis – neišsprendžiamas, nesibaigiantis klausimas ir viltis, dar nuo to laiko, kai Šiauliuose įkūriau pirmąją savo studiją. „Atžalyną" skiriu žmonėms, kurie sugeba klausytis, kurie turi jautresnę prigimtį, kurie atskiria tikrąsias vertybes nuo kasdienio makiažo.

„Atžalynas" – lyg mažas „Visuomenės priešo" modelis: apkaltinamas nekaltas žmogus.
Tai yra kitas dalykas: „Atžalyne" Petras pats prisiėmė kaltę, jo niekas neapkaltino. „Atžalyne" veikia moralinė kategorija. Jausdamas, kad jam pačiam bus sunku bendrauti nusikaltusioje klasėje, Petras prisiima kaltę. Nuo susiformavusios įtampos jis išgelbsti visus. Čia kalbama apie žmones, kurie rausta dėl kitų žmonių nuodėmių.

Kartu lankėmės pas Gerardą Binkį – Kazio Binkio sūnų. Jis mums įdomiai pasakojo apie „Atžalyno" gimimo laikus. Jūs beveik nieko neklausinėjot, tik stebėjot šį žmogų.
Kai artėji prie tam tikros gyvenimo ribos, prie ribos, kuri visų mūsų laukia, įdomu išgirsti, kokia gi išganinga, gelbėjančia išmintimi galėtų pasidalyti su mumis žmogus, išgyvenęs skaudžią, sudėtingą ir tėvo Kazio Binkio, ir savo biografiją.

„Atžalyno" kartos grožį spektaklyje Jūs paskandinsit it laivą. Jūs jau nebetikit prisikėlimu?
Nebetikiu, kad įmanomas rojus žemėje. Infantilūs žmonės jį bando sukurti ir kitus suklaidinti, bet kiekvienos kartos atėjimas ir išėjimas veda į šitos Golgotos tragišką baigtį – mūsų kūnai springs ir dus savo pačių išmatose, o koks bus kiekvienam iš mūsų Dievo duotos dovanos likimas – ne mūsų bedievių proteliui suvokti.

Kalba mutuoja, modernėja. Ir nuo šio proceso niekur nepasitrauksi. Panašiai yra ir su teatro kalba. O Jums visai nebaisu kiek „senamadiškai" kalbėtis su sms kartos žmonėmis.
Tai yra tam tikro laiko dokumentika. Man įdomūs to laiko žmonės, kaip jie kalbėjo, kaip bendravo. Kodėl mes einam į muziejų ar skaitom Augustiną ar Liuterį? Kas nesupras – jų bėda, bet ir mūsų nelaimė. Daug yra žmonių, kurie kaip ir neturi, nesuvokia praeities. Gal dėl to jie pirmapradę nuodėmę suvokia kaip pasaką, o ne kaip ženklą, nuorodą į mūsų žemiškojo gyvenimo paskirtį. SMS „ištirps", ir tų žmoniųsms'inis intelektas bus niekam nereikalingas. SMS – be širdies, be sielos, be žmogiškų dalykų, be tikėjimo – beždžionyno abėcėlė.

„Atžalyną" kuria jaunos dailininkės – Lauryna Liepaitė ir Dovilė Gudačiauskaitė. Kuo jos prisideda prie spektaklio koncepcijos?
Viskuo. Nuo pat pradžios siekėme asketiškumo, dokumentikos, tam tikros apibrėžtos erdvės, o kartu ir lokalumo, uždarumo. Tai kaip pasaulis ant delno Čiurlionio „Karalių pasakoje".

Kokias užduotis šį kartą kėlėte kompozitoriui Algirdui Martinaičiui?
Jis pats sau kelia užduotis. Mes bendraujam, ir atsiranda sprendimai.

Labai įdomus dviejų kartų aktorių pasirinkimas: vieni – kadaise mokinius „Literatūros pamokose" vaidinę aktoriai – šiandien tapo mokytojais, kiti – jauniausi Jūsų mokiniai.
Šis susitikimas labai įdomus, nes aš ne taip dažnai su savo mokiniais susitinku. Nežinau, ką jaučia jie, bet, manau, kad yra tam tikri dalykai, kurie išlieka atmintyje. Be to, tie žmonės yra truputį atsiriboję nuo gyvenimo pasiutpolkės, ir tai šildo.

Kas yra geras aktorius?
Tas, kuriuo tikiu, su kuriuo galiu jaudintis dėl kito žmogaus likimo.

Jūs visą gyvenimą įdėmiai stebite mūsų visuomenę ir visada atskleidžiate įvairius jos skaudulius. Kas šiandien Jus labiausiai skaudina?
Atėjo demokratijos diktatūros laikas. Nieko baisiau negali būti. Tai baisiau net už proletarinę diktatūrą. Ir apie tai žmonės privalo susimąstyti. Jie yra papuolę į įvairiausių ideologinių, partinių lozungų klaidinančias pasalas, įsipainioję į pseudodemokratijos pinkles, pasinėrę į tokį patiklumo debilizmą, priklausomybę ir fobijas... Mums atrodo, kad kuo toliau, tuo mes laisviau bendraujam, tampam tolerantiškesni, priimam ir ligotą, ir iškrypėlį, visus labai gerbiam, visus mylim, visi esam lygūs, visi laisvi, bet tai atvedė prie visiškos painiavos, iš kurios vargu ar įmanoma išsipainioti. Ta diktatūra plečiasi kaip maras. Pavalgęs česnako, žmogus bijos išsižioti, kad neįžeistų sutiktojo uoslės.... Demokratijos diktatūra – naujas reiškinys, dar tik pradedamas analizuoti. Yra atsiradęs ir tylusis genocidas. Tai taip pat demokratijos pasekmė. Aš griežtai pasisakau prieš partinį valdymą. Kuo baigiasi visų partijų atėjimas į valdžią? Stalinas, Leninas, Hitleris, Mussolini, Napoléonas, Mao Dzedungas, Ceauşescu... Argi jie nesukompromitavo partijų? Pati partija kaip institucija yra ydinga, nes tai yra bandos ir vedlio represinis modelis. Kai banda patiki savo vedliu, tas vedlys atsisuka į bandą ir pradeda visus tvarkyti, valdyti. Ir dar partiniai drįsta kalbėti: nėra kitos išeities, tik partijos garantuoja demokratiją! Visiška nesąmonė.

Kuo šiandien gyvena Rusų dramos teatras?
Viskuo, kuo priklauso gyventi repertuariniam teatrui. Gyvenimas aktyvus, visi dirba gana daug. Rusų dramos teatro aktoriai netinginiauja: jie gyvena gyvenimą, eikvoja savo nervus ir riebalus teatrui, o ne reklamai.

Dabar minime pastato Basanavičiaus gatvėje 100-metį...
Pastatas yra išmintingesnis nei žmonės. Jis savy turi tai, ko žmoguje nebeliko. Kas žmoguje liko? Konkurencija, neapykanta, panieka, pavydas. O pastatas – jis visus priima. Pažiūrėkit, kas per 100 metų vyko tame pastate? Tik dėl pastato paskirties visa tai ir galėjo įvykti.

Jonas Vaitkus: žmonės, kurie kilogramais ryja reklamą, šiame spektaklyje nieko nepastebės // Margarita Alper, LRT laida „Šiandien“, 2013-11-07

Jonas Vaitkus: žmonės, kurie kilogramais ryja reklamą, šiame spektaklyje nieko nepastebės

Margarita Alper, LRT laida „Šiandien“, LRT.lt, 2013-11-07

Penktadienį Nacionalinis dramos teatras kviečia į premjerą – režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklį pagal Kazio Binkio „Atžalyną“.

K. Binkio „Atžalyną“, parašytą prieš beveik 80 metų, Nacionalinio dramos teatro scenoje drauge su skirtingų kartų aktoriais ir savo studentais stato režisierius J. Vaitkus. K. Binkį jis stato pirmąkart ir teigia, kad iš pirmo žvilgsnio pjesė gali pasirodyti primityviai sentimentali, bet iš tikrųjų ten išlikusi vertybių dvasia.

„Kadangi žmonės pripratę prie stambių gabaritų, niuansavimas išnykęs iš vertinimo kategorijos. Žmonės, kurie kilogramais ryja reklamą arba šou dalykus, jie čia nieko nepastebės, o tie žmonės, kurie jaučia virpesius, niuansus, pustonius, pastebės“, – aiškina J. Vaitkus.

Pagrindinį Petro vaidmenį spektaklyje kuria Muzikos ir teatro akademijos studentas Petras Kuneika.

„Mane labiausiai užkabino vardas. Šiaip niekur nerasi lietuvių literatūroje Petro, tai užsikabinau, su dviguba energija skaitydavau. Jis atitinka tą vardo reikšmę – uola, stengiuosi to laikytis. Apskritai ta medžiaga su jaunimu glaudžiai susijusi, tas jaunimas dabar kitoks, bet siekiai tie patys“, – sako aktorius P. Kuneika.              

Spektaklyje skamba K. Binkio sūnaus Gerardo Binkio balsas. Dalis „Atžalyno“ kūrybinės grupės vasaros pradžioje lankėsi pas jį, tačiau rugpjūtį, nesulaukęs premjeros, jis mirė. Urna su jo palaikais antrąją premjeros dieną bus pervežta į Kauną ir palaidota tėvo kape.


„Atžalynas” vėl atgis scenoje // Daiva Šabaševičienė, Lrytas.lt, 2013-11-03

„Atžalynas” vėl atgis scenoje

Daiva Šabaševičienė, Lrytas.lt, 2013-11-03

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre  (LNDT) 39 įvairių kartų aktoriai, vadovaujami režisieriaus Jono Vaitkaus, prikels naujam gyvenimui Kazio Binkio „Atžalyną”. 1938 m. po „Atžalyno” premjeros Valstybės teatre pjesės autorius K.Binkis tapo vienu populiariausių kūrėjų, jo portretą norėjo matyti visų laikraščių skaitytojai. Anuomet „Atžalyną” režisavo Borisas Dauguvietis.

Pjesę sėkmė lydėjo ilgus metus, ji buvo statoma ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje. Lapkričio 8 ir 9 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre numatoma nauja „Atžalyno” interpretacija, režisuota J.Vaitkaus.

Vaidins 39 įvairių kartų aktoriai, kurių dauguma – J.Vaitkaus mokiniai. Tarp jų – Arūnas Sakalauskas, Povilas Budrys, Dalia Michelevičiūtė, Saulius Balandis.

Išvysime ir aktorių atžalyną. Pagrindiniu Petro vaidmeniu debiutuos 22 metų Petras Kuneika, Muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursis, dabartinis J.Vaitkaus mokinys.

– Tik pradėjęs skaityti „Atžalyną”, Petro žodžius tardavau su dvigubu entuziazmu, – prisipažino P.Kuneika. – Iškart pajutau tam tikrą atsakomybę atstovauti „petriškosioms” vertybėms – juk gaudami vardą gauname ir užšifruotą vertybinį, ateities gyvenimo kodą. Be to, Petras pjesėje toks tyras ir švarus, lyg ne iš šio pasaulio. Ir, svarbiausia, jis dėl to nė trupučio nesijaudina. Tai turbūt artima daugeliui žmonių, man taip pat.

– Kaip atrodo, ar pasikeitė jaunimas, palyginti su tuo, apie kurį rašė K.Binkis?

– Manau, kad jaunimo vertybės, siekiai, jausmai nepasikeitė ir dar labai ilgai nepasikeis. Noras būti pastebėtam, beatodairiškas meilės, teisybės troškimas, baimė dėl ateities, dėl įsitvirtinimo visuomenėje, savojo „aš” paieškos – tai pagrindinis variklis jauno žmogaus gyvenime.

Aišku, šiandien tai kažkiek pakitę. Tada meilė buvo subtilesnė ir kelias iki jos ilgesnis, slaptais rašteliais grįstas.

Baimė visais laikais vaidino svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime, tačiau tuomet ji nebuvo tokia pikta lemianti. Jaunimas dažnai rasdavo užuovėją šeimoje arba tarp draugų.

Dabar neretai mes liekame vienui vieni, išblaškyti, ir baimė pasidaro ypač lemtinga.

Kad ir kaip būtų, tikiu, kad jėga, kuri K.Binkio laikais jaunimą skatino veržtis pirmyn, kaitina mus ir dabar. Keičiasi tik išraiškos priemonės.

 Kokios įgijote patirties repetuodamas tarp vyresnių Nacionalinio dramos teatro aktorių?

– Tai, kad turiu galimybę dirbti kartu su aktoriais – mano idealais, yra neįkainojama dovana. Vaizdas, kai jų vaidinami personažai nuo pjesės skaitymų stadijos evoliucionuoja iki susiformavusių individų, – geriausia mokykla. Nieko geriau nė nesugalvosi!

Vien turėdamas galimybę pasitrinti kur nors užkulisiuose būčiau buvęs labai laimingas, o dabar kiekviena repeticija – šventė.

J.Vaitkaus režisuotas „Atžalynas” LNDT didžiojoje salėje bus rodomas lapkričio 8 ir 9 d. 18 val. 30 min.

 

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2017 m. kovo 14 d. 16:35 / Sonata

Pirkčiau tris bilietus į spektaklį kovo 25 d. Kreiptis tel. 8 688 44715.

2017 m. vasario 24 d. 12:17 / Džordana

PARDUODU 2 BILIETUS Į SPEKTAKLĮ KOVO 25 D. PARTERIS, 4 EILĖ, 15-16 VIETOS. 22€. KREIPTIS TEL. 8 638 56632.

2016 m. rugpjūčio 11 d. 17:54 / Jonas

Fainas spektakliux

daugiau