LAIŠKAI Į NIEKUR (R.M.Rilkės, M.Cvetajevos ir B.Pasternako laiškų motyvais)

  • Spektaklis

    LAIŠKAI Į NIEKUR (R.M.Rilkės, M.Cvetajevos ir B.Pasternako laiškų motyvais)

  • Režisierius

    Birutė MAR

  • Trukmė

    1 val. 20 min. (vienos dalies)

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2013 m. kovo 3 d.

  • Pirkti bilietą

Apie

Režisierė Birutė Mar: Skaitydama istorinių asmenybių, kūrėjų užrašus, atrandu unikalią sceninės interpretacijos galimybę – gyvenimo dramaturgiją, kuriai, regis, neprilygsta jokia išmonė. Pasaulio literatūros genijų M. Cvetajevos, R. M. Rilkės ir B. Pasternako laiškai, tapę pjesės  pagrindu, liudija, jog egzistuoja kita – kūrybos, dvasios realybė, kurioje galima išgyventi romaną, kokio, regis, nesugalvotų joks dramaturgas. O jei ir sugalvotų, neatrastų  tokių autentiškų žodžių paliudyti herojų jausmams, kokių savo laiškuose atrado poetai M. Cvetajeva, R. M. Rilkė, B. Pasternakas.

Sykiu šie XX a. trečiojo dešimtmečio poetų užrašai – skaudžios ir sudėtingos epochos dokumentas, mintys apie savąjį laiką, visuomenę, kūrybos ir būties prasmę. Pasternakas tuo metu – revoliucingoje Maskvoje, Cvetajeva – skurstanti emigracijoje Paryžiuje, Rilkė – gyvenantis paskutiniuosius metus sanatorijoje Šveicarijoje. Trys likimai, staiga persipynę ir sužibę aistros ir kūrybos liepsna. Poetų laiškai, gebantys buities ir prozos pasaulyje patiriamus jausmus pakylėti ligi didžiosios literatūros aukštumų, spinduliuojantys unikalios būties energiją, bylojantys apie skaudų kūrėjo kelią.  

Manau, spektaklio tema artima ir mūsų laikmečiui: kasdienybės triukšmas, kuriame garsiai skamba visai kitokie žodžiai ir idėjos – o kūryba, teigianti amžinąsias vertybes, pasilieka tyloje. Turi ateiti laikas jai prabilti. 

Beje, M. Cvetajevos valia šie jos laiškai publikuoti tik praėjus pusei amžiaus po poetės mirties...

Norėčiau, kad spektaklio ašimi taptų žodžio erdvė, kuri nūdienos teatre, gaila, dažnai lieka užribyje. Žodžio, gebančio užfiksuoti ir paliudyti visą žmogiškų išgyvenimų ir jausmų spektrą, kūrybos jėgą.“

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Kompozitorius — Antanas KUČINSKAS
  • Dailininkė — Indrė PAČĖSAITĖ
  • Režisieriaus asistentas — Titas VARNAS

Vaidina

Interviu

„Garsių poetų laiškai į niekur“ // Daiva Šabasevičienė, „Lietuvos žinios“, 2012-01-04

„Garsių poetų laiškai į niekur“

Daiva Šabasevičienė, 2012-01-04, „Lietuvos žinios“



Aktorė, režisierė Birutė Mar. D. Matvejevo nuotr.


Sausio 5 ir 6 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre - kamerinio spektaklio "Laiškai į niekur" premjera. Šį vienos dalies spektaklį poetų Marinos Cvetajevos, Rainerio Marios Rilke's, Boriso Pasternako laiškų motyvais kuria režisierė Birutė Mar.

Sukurti pjesę ir spektaklį "Laiškai į niekur" B.Mar įkvėpė unikalūs literatūros tekstai - XX amžiaus klasikų R.M.Rilke's, M.Cvetajevos ir B.Pasternako 1922-1927 metų laiškai. Trijų rašytojų gyvenimo sankirta sutapo su jų kūrybiniu pakilimu, taip pat tragiškaisiais XX amžiaus istoriniais posūkiais.
XX amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje M.Cvetajeva gyveno Paryžiuje, B.Pasternakas - Maskvoje, R.M.Rilke - Šveicarijoje. Šiame tūkstančius kilometrų nusidriekusiame trikampyje didžiulę dvasinę įtampą ir romantinį ilgesį, nepasotintos meilės alkį išgyveno trys praėjusio amžiaus literatūros genijai. Tai ypatingas jų gyvenimo etapas, kūrybinis pakilimas, patikėtas laiškams, gyvenimo prozos atspindžiai. Marina - kaitriausia bendrai kurstyto laužo liepsna. Ji vis kartojo R.M.Rilke's žodžius: "Mes liečiame viens kitą kuo? Sparnais."

Būsimo spektaklio "Laiškai į niekur" muziką kūrė kompozitorius Antanas Kučinskas, dailininkė Indrė Pačėsaitė. Vaidina B.Mar, Vytautas Anužis ir Aleksas Kazanavičius. Skaitytojams siūlome pokalbį su šio spektaklio idėjos autore Birute Mar.

Susitikimas tik Anapus

- Žvelgiant į šių trijų literatūros mohikanų biografijas ir kūrybinį palikimą, skaitant įvairias literatūrologų interpretacijas nesunku įsivaizduoti, kad visa tai sudėjus apimtų keliatomę enciklopediją. Kaip pavyko iškristalizuoti tam tikrą "Bermudų trikampį"?
- Kartais manęs klausia, kodėl nesirenku šiuolaikinės medžiagos? Nežinau kodėl. Gal dėl to, kad imdama laiko patikrintą medžiagą galiu atviriau kalbėti apie šiuolaikinius dalykus. Apie kontrastą tarp šio ir ano laiko, apie tai, kad esminiai dalykai, žmogiškos vertybės ir prigimtis išlieka tokie pat.

Viskas prasidėjo nuo M.Cvetajevos. Kai mokiausi Sankt Peterburge, vadinamojo sidabrinio amžiaus poetai buvo kasdieniai palydovai. Net pirmieji mano eilėraščiai buvo jų įkvėpti. M.Cvetajevos namą muziejų tuomet aplankiau Maskvoje, o šalia Peterburgo teatro akademijos buvo Anos Achmatovos namai, kuriuose ji gyveno blokados metais. Mokiausi ne tik iš literatūros, bet ir iš jų likimų. Tuomet dar buvo tarybinė epocha, kitoks - menininkų maksimalizmo, maišto prieš esamą santvarką - laikas. O dar - nesenos Rusijos istorijos atmintys, kai buvo naikinami inteligentai, menininkai. Žiauru, ką teko išgyventi geriausiems XX amžiaus rusų poetams, jie man buvo tikri dievaičiai. Gyvenau tuomet įkvėpta egzistencinės filosofijos, tikėjau, kad visą gyvenimą privalu aukoti menui. Vėliau viskas pasikeitė. Grįžau į jau nepriklausomą Lietuvą, atsivėrė anuomet uždaro pasaulio sienos, o visa peterburgietiška patirtis liko tarsi tolimoje lentynoje.

Viskas vėl grįžo širdin, kai prieš keletą metų mane pakvietė paskaityti M.Cvetajevos eilių per Ramutės Skučaitės vertimų knygos pristatymą. Taip vėl grįžau prie originalų, vėl perskaičiau Marinos dienoraščių, esė knygas. O literatūrologė Viktorija Daujotytė, kuri paakino kurti spektaklį ir apie Salomėją Nėrį, šį būsimą darbą tarytum palaimino, ištardama, kad M.Cvetajevos eilės - "tavo". O kai į rankas papuolė R.M.Rilke's, M.Cvetajevos ir B.Pasternako susirašinėjimų knyga, supratau, kad įdomesnio meilės romano nebuvau girdėjus. Trijų poetų istorija išsyk priminė teatro pjesę. Tai visiškai unikalus pavyzdys, kad toks stiprus meilės trikampis būtų išgyventas nė sykio nesusitikus. Viltinga graži pradžia, kai pavasarį laišku B.Pasternakas supažindina M.Cvetajevą su R.M.Rilke, veiksmas pamažu plėtojasi, kol įvyksta kulminacija: M.Cvetajeva prisipažįsta mylinti R.M.Rilke, šis - ją; o B.Pasternakas staiga pajunta, kad M.Cvetajeva nustoja jam rašyti... Toliau - pavydas, aistringi laiškai, nutylėjimai, jausmų bangos. Karštą vasarą staiga R.M.Rilke liaujasi rašyti M.Cvetajevai. Ši, nesulaukusi atsakymų, rudenį rašo jam paskutinius laiškus, o žiemą, prieš pat didžiąsias šventes, R.M.Rilke miršta. Ir B.Pasternakas, ir M.Cvetajeva svajojo nuvažiuoti pas R.M.Rilke, kaip "būties reiškinį", pranašą. Toji kelionė buvo jų didžiausia svajonė. Ir staiga paaiškėja, kad kelionė liks nežemiška, dabar jie susitiks tik Anapus.

Žinojo laiškų vertę

- Ar tai nepanašu į realiai egzistavusią mistiką? Šiandienos akimis tai yra unikalus atvejis.
- Kaip įvyko toks fenomenas, galime tik spėlioti. Niekas į tai negalės atsakyti. Įdomu, kad šios trijulės laiškai turbūt ne mažesnės literatūrinės vertės, kaip ir jų poezija. Intymūs meno kūriniai, universalių būties, kūrybos temų apmąstymai. Net sunku laiškus trumpinti. B.Pasternako laiškai išsiskiria aistra, jis rašo M.Cvetajevai: "Kada nors ir mano žmonos siela bus Poetės siela. Bet aš kalbu su tavim..." R.M.Rilke's laiškai - visai kitokie, labai aristokratiški. Jau tuomet R.M.Rilke žinojo, kad mirs. Tad ir jo laiškai, tarytum jau žengus žingsnį anapus, suvokus žemiškojo akimirksnio prasmę. Šių laiškų vertę M.Cvetajeva žinojo: ji ir savo, ir gautus laiškus perrašinėjo į sąsiuvinius.

Paslaptis vis tiek lieka

- Ar nebaugu šią medžiagą perkelti į teatro sceną? Kokiomis priemonėmis kalbėsi apie meilę? Kaip padaryti, kad ji suskambėtų?
- Laiškuose vyko tikrasis žmonių vidinis gyvenimas, ir repetuojant įdomu ieškoti, kaip visa tai pateikti. Kaip atskleisti amžinojo ir laikinojo sandūrą. Šie poetai kalba apie amžinybę, laiką, dvasią. Jie kalba apie tą epochą, kai dvasia buvo tarsi "šluojama" lauk, apie revoliuciją, kuri viską naikino. Man atrodo, dabartinis laikas lygiai taip pat ką nors šluoja. Dėl to ši istorija pasirodė labai šiuolaikiška. Panašu į dvasios balsą tyruose. Poetai šaukiasi artimos sielos, kuri atsilieptų.

Pirmas teatrinio konflikto sluoksnis - jų meilės istorija. Vėliau  svarbu perteikti, išspinduliuoti tai, ko vien žodžiais nusakyti neįmanoma. Kas yra poezija? Nors scenoje privalai stengtis ją paversti veiksmu, paslaptis vis tiek lieka.

- Nekyla baimės, kad gali būti nesuprasta?
- Poeziją skaito 5-10 proc. žmonių. Manau, kad tai mažai saujelei aš ir kuriu spektaklį. O gal dar ir tiems, kurie teatre nori regėti jausmus, žmonių likimus.

Atsirado nauja sudėtis

- Skaitymuose dalyvavo Gediminas Storpirštis, Remigijus Vilkaitis, Vladas Bagdonas. Šiandien partneriai liko V.Anužis ir A.Kazanavičius. Kuo jie ypatingi?
- Taip, esame skaitę laiškus su skirtingais puikiais aktoriais. Bet gyvenimas dabar toks, kad visi turi daug darbų, kelionių, planų. Taip kuriant "Laiškus į niekur" šiandien atsirado nauja sudėtis. Kuriant spektaklį man svarbus žmogiškas ryšys. Kartais net svarbiau už personažų atitikmenis. Svarbu, kad atsirastų "antrasis planas", kuris yra džiaugsmas kurti kartu. Poetinio teksto be šio santykio pastatyti apskritai neįmanoma. Patys aktoriai sieloje turi būti poetai, kad galėtų skaityti tokius tekstus.

- Kaip rinkaisi kompozitorių, dailininką?
- Su I.Pačėsaite susitikome jau seniai, kartu dalyvavome šokio projektuose. Ji daug metų buvo šokėja, vėliau studijavo architektūrą, dabar dirba kaip scenografė ir kostiumų dailininkė. Ji turi puikų sceninės estetikos pajautos jausmą. Ji buvo ir pernykščio mano spektaklio "Jis ir ji" pagal Jono Biliūno ir jo žmonos laiškus dailininkė. Kuriame minimaliomis priemonėmis, nes pirmiausia tokioms "nekomercinėms" idėjoms įgyvendinti visados "nėra pinigų", kita vertus, įdomu viską padaryti tik "iš savęs". Tuomet gali kur kas daugiau reikalauti iš savęs kaip aktorės.

Monospektaklių žavesys

- Daug keliauji po pasaulį, neseniai tavo "Antigonė" pripažinta geriausiu Torunės festivalio monospektakliu. Kokios šiandien pasaulyje tokio teatro žanro tendencijos?
- Pasaulyje ypač intensyviai monospektakliais susidomėta prieš kokį dešimtmetį, daugelyje šalių atsirado šio žanro festivalių, į juos buvau kviečiama ir aš. Tai yra solo teatras, kaip muzikoje išeini į sceną ir groji solo. Šis žanras, be abejo, labai senas, juk toks buvęs ir Antikos laikais, kai svarbiausia figūra buvo monologą amfiteatro scenoje skaitantis aktorius. Tačiau monospektaklių populiarumas, manau, atskleidžia ir šiuolaikinio teatro situaciją, nuovargį nuo režisūrinio teatro. Lenkijoje labai stipri aktorinė mokykla ir požiūris į aktorių kaip į asmenybę. Ir tai tiesa. Kai aktorius įdomi asmenybė, užtenka jam išeiti į sceną ir papasakoti istoriją. Salė net dvi valandas gali nuščiuvusi klausytis, nors scenoje lyg nieko ir nevyksta. Šio žanro festivaliai Lenkijoje sutraukia pilnas žiūrovų sales, sulaukia kritikų požiūrio į šį žanrą kaip ne mažiau įdomų nei režisūrinis teatras.

Monospektaklis man artimas pirmiausia gal dėl to, kad mokykloje skambinau pianinu, labai norėjau išmokti griežti smuiku - ir monospektaklis man visados asocijuojasi su muzikinio kūrinio atlikimu. Be to, toks teatras vilioja ir visumos prasme: kaip šiuo žanru panaudoti ir sujungti visas teatrines priemones - muziką, dekoracijas, šviesą? Tad nors scenoje stovi tik vienas aktorius, kiti monospektaklio kūrėjai (kompozitorius, dailininkas, vaizdo menininkas, taip pat garso režisierius ir apšvietėjas) yra labai svarbūs.

Kelionės po pasaulį leidžia pažinti šio žanro galimybes. Paradoksas - regis, trūksta režisierių, kuriančių šioje srityje, bet kai monospektaklis yra režisieriaus sumanymas - dažnai pritrūksta aktoriaus asmenybės. Ne veltui sakoma, kad monospektakliai būna arba labai geri, arba labai blogi. Vidutiniškų nebūna.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2017 m. sausio 29 d. 11:51 / Aldona

Megautis spektakliu negalejau del nesubalansuotto muzikos ir balsu garsumo, o gal as sedejau netinkamoje vietoje... 2027.01.28

2014 m. sausio 28 d. 11:34 / Jelizaveta

Puikus spektaklis. Gilūs jausmai, stiprios emocijos, įsimintini žodžiai, genialūs eilėraščiai. Dėkoju. Visiems linkiu pamatyti šį spektaklį

2014 m. sausio 13 d. 16:17 / Kristina

Bravo - žodžiams, bravo - už žodžius... tenorėjosi sušukti, nusileidus uždangai...

daugiau