Maksim Gorkij. VASA ŽELEZNOVA (Maskvos A.P. Čechovo vardo dailės teatro spektaklis)

Apie


Dviejų dalių tragikomedija Maksimo Gorkio pjesės motyvais
Trukmė -  2 val. 45 min.


Režisierius Levas ERENBURGAS
Dailininkas Valerijus POLUNOVSKIS

Kostiumų dailininkė - Vera Kuricina
Šviesų dailininkas - Damir Ismagilov
Muzika - studija „SounDrama“
Choreografas - Leonid Timcunik

Pagrindiniame vaidmenyje Marina GOLUB

Vaidina: Sergej Kolesnikov, Leonid Timcunik, Eduard Čekmazov, Ksenija Teplova, Olga Krasko, Julija Šarikova, Ksenija Lavrova–Glinka, Anastasija Skorik, Janina Kolesničenko, Sergej Medvedev, Julija Čebakova, Pavel Vorožcov, Evgenij Miller

 

Spektaklio „Vasa Železnova“ scena primena šlaitą, nuožulniai kylantį nuo avanscenos iki galinės uždangos-dangaus. Volgos garlaivių verslo valdytojos Vasos Borisovnos Železnovos namas erdvus ir tuštokas, sienų jame apskritai nėra, šviesos kerta erdvę kiaurai, o dailios juodos kolonos remia ne lubas, o tuštumą. Ne namas, o laivas: tam tikrą akimirką kolonos tampa kaminais, leidžiančiais dūmus ir gaudžiančiais, o pakyla vis labiau primena denį. Peterburgiečio režisieriaus Levo Erenburgo rankos negailestingos, o jo žvilgsnis – žiaurus. Su visomis jo statytomis rusų autorių pjesėmis nutinka vis tas pats: herojai atsiduria pas režisierių kaip pas gydytoją. Įeina į kabinetą daugiau mažiau sveiki žmonės, o išeina ligoniai – slaptas (o kartais ir nebylias) jų ydas ir dvasines jų negalias Levas Erenburgas padaro akivaizdžias. Rezultatas – kartais baisus, kartais linksmas ir juokingas, kartais itin skausmingas, net fiziologiškai, retsykiais net atgrasus, tačiau visada įdomus ir visais atvejais netikėtas. Gorkio pjesė pasakoja apie dramatišką šeimyninių aistrų ir dalykinių interesų susidūrimą. Tačiau atrodo, kad režisierių mažiausiai domina „kapitalizmo raidos Rusijoje“ tematika. O štai pati Rusija – net labai domina. Tiksliau, rusiška šeima, vietiniai charakteriai ir savitas gyvenimo būdas – palaidas, nuodėmingas, apgirtęs, neprotingas. Šia prasme „Vasa Železnova“ tiesiog prašyte prašėsi į režisieriaus rankas: Železnovų-Chrapovų šeima Gorkio pjesėje išsigimsta ir išmiršta, krečiama priešmirtinių konvulsijų. Svarbiausia spektaklio sėkmės priežastis ir didžiausias „nervas“ – Marinos Golub atliekamas Vasos vaidmuo. Jos kuriamai herojei tenka būti įvairialypei, ir aktorė šiuos pasikeitimus nuostabiai pateisina, nepaversdama Vasos nei permaininga isterike, nei apsukria klastūne. Nesiseka Vasai tik vienas dalykas – būti laiminga.

Tai viena iš tų pjesių, kurios mane iš tikrųjų domina. Daug kas niekina Gorkį, o man jis patinka. Kadaise jis buvo nepelnytai išaukštintas kaip asmenybė ir kaip menininkas. O vėliau gero tono ženklu tapo jį žeminti. Bet man atrodo, kad Gorkio pjesėse, nepaisant visų jose pasitaikančių stiliaus ir kalbos netikslumų, labai daug „pastatyta“ ant turinio lygmens. Ant jausmų ir jausmingumo lygmens. Atkreipkite dėmesį į tai, kad pas Gorkį visada visiems yra ką vaidinti. Be to, mane visada traukė Gorkio asmenybės kontrapunktas: viena vertus, nepalenkiamas skaistybės siekis, kita vertus, neįtikėtinas jausmingumas. Jo pjesėse mažai kalbama apie meilę, tačiau už viso to atsiveria tokia praraja! Statau antrąjį „Vasos“ variantą, parašytą 4-ajame dešimtmetyje. Sutinku, kad pirmasis variantas buvo gyvesnis, tikroviškesnis, bet antroji versija – dramaturgiškai sodresnė: pjesė prasideda žmogžudyste ir baigiasi pagrindinės herojės mirtimi.

Spektaklyje mes, žinoma, omeny turime praėjusio amžiaus pirmąjį dešimtmetį, bet norime, kad pjesė nuskambėtų šiuolaikiškai... Grubiai tariant, „Vasa“ – visos šeimos dvasinės savidestrukcijos istorija, kurioje kiekvienas save pražudo savaip.

Levas Erenburgas, Interviu žurnalui „Kommersant. Vlast“

 

Levą Erenburgą, regis, mažiausiai domina „kapitalizmo raidos Rusijoje“ tematika. O štai pati Rusija – net labai domina. Tiksliau, rusiška šeima, vietiniai charakteriai ir savitas gyvenimo būdas – palaidas, nuodėmingas, neprotingas. Šia prasme „Vasa Železnova“ tiesiog prašyte prašėsi į režisieriaus rankas: Železnovų-Chrapovų šeima Gorkio pjesėje išsigimsta ir išmiršta, krečiama priešmirtinių konvulsijų.

Vis dėlto peterburgiečio režisieriaus rankos negailestingos, o jo žvilgsnis – žiaurus. Su visomis jo statytomis rusų autorių pjesėmis nutinka vis tas pats: herojai atsiduria pas režisierių kaip pas gydytoją. Įeina į kabinetą daugiau mažiau sveiki žmonės, o išeina ligoniai – slaptas (o kartais ir nebylias) jų ydas ir dvasines jų negalias Levas Erenburgas padaro akivaizdžias. Rezultatas – kartais baisus, kartais linksmas ir juokingas, kartais itin skausmingas, net fiziologiškai, retsykiais net atgrasus, tačiau visada įdomus ir visais atvejais netikėtas.

Marinai Golub pavyko sukurti iš tiesų talpų Vasos Železnovos paveikslą – čia ji nuolat triūsianti šneki tetulė, čia nuo nepakeliamos naštos mirtinai nuvargusi moteris, čia geležinė namų valdytoja. Jai tenka būti įvairiai, tačiau nepavyksta būti laimingai. Finale, mirusi, ji guli beformė ir apsunkusi, o ranka mėšlungiškai spaudžia dukters plaukus. Kas nutiks su nuosavybe šią akimirką domina tik revoliucionierę Rašel, o velionės dukra pavėlavusi verkia: „Aš noriu pabūti su tavimi, mamyte...“

laikraštis „Kommersant“

 

Kur gi tragedija? Gorkio pjesėje kapitalistės Vasos priešingybe tampa revoliucionierė Rašel, jai ir publikai aiškinanti, koks atgrasus yra gyvenimas dėl pinigų. Erenburgo pastatymas nėra stiprus ideologiškai. Jo stiprybė – žiauri tiesa, fiziologinis patikimumas, kuriuo pasižymi spektaklyje vaidinantys Maskvos dailės teatro aktoriai, kuriantys aiškius, kartais grubius, bet kur kas dažniau iki poezijos užaugančius paveikslus. Taigi, tragedija čia tampa ne kažkokios nežinomos klasės žūtis, o geležinės milžinės Vasos mirtis, įvykstanti čia pat mūsų akyse.

Interneto portalas Infox.ru

Kūrėjai

Komentarai

2011 m. lapkričio 4 d. 15:52 / rūta

lietuvių kalba bus?