Marius Ivaškevičius. DIDIS BLOGIS

  • Spektaklis

    Marius Ivaškevičius. DIDIS BLOGIS

  • Režisierius

    Árpád SCHILLING

  • Trukmė

    2 val. 15 min. (vienos dalies)

  • Salė

    Didžioji salė

  • Premjeros data

    2015 m. rugsėjo 23 d.

  • N-18

  • Atšaukta <p><strong>2017 m. vasario 10 d. 18.30 val. skelbtas spektaklis DIDIS BLOGIS neįvyks</strong>. Žiūrovai įsigytus bilietus gali grąžinti iki 2017 m. vasario 24 d.&nbsp; toje &bdquo;Tiketos&ldquo; kasoje, kurioje jie buvo įsigyti. Pirkusieji internetu grąžinti bilietus gali prisijungę prie savo paskyros svetainėje&nbsp;<a href="http://www.tiketa.lt/">www.tiketa.lt</a>.</p> <p>Atsiprašome už nepatogumus!</p>

Apie

◊ 2015 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias nacionalinės dramaturgijos pastatymas – Marius Ivaškevičius ir Árpád Schilling  

*** Dalis spektaklio vyksta rusų kalba. Lietuviški vertimai pateikiami subtitruose. 

 

Mes ilgai svarstome, renkamės, kuo mums būti gyvenime, o paskui mokomės, dedame pastangas, kad taptume tuo kažkuo – mokytoju, mokslininku, inžinieriumi, aktoriumi, ir mums duotas tik vienas šansas, o tikimybė nepataikyti, suklysti yra milžiniška. Bet kartais likimas suteikia ir kitokią galimybę: pasirinkti, kuo mums būti kare. O čia jau nebegalima klysti – reikia pataikyti arba mirti.

Tarptautinį pripažinimą pelniusio vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus bendras darbas apie karo nuojautą ir apie tai, ką kiekvienas jaučiame, bet nedrįstame sau pripažinti.

Spektaklį kartu kuria ir jame savo pačių vardais dalyvaus aktoriai Valentinas Masalskis, Nelė Savičenko, Vaiva Mainelytė, Diana Anevičiūtė, Vitalija Mockevičiūtė, Jevgenija Gladij, Rasa Samuolytė, Beata Tiškevič, Dainius Gavenonis, Martynas Nedzinskas, Gytis Ivanauskas, Valentinas Novopolskis.  

 

Árpádas Schillingas (g. 1974) – vengrų teatro režisierius ir šiuolaikinio meno agentūros „Krétakör“ meno vadovas. 1991–1993 m. jis buvo „Kerekasztal“ („Apskritojo stalo“) teatro trupės narys, iki 1995 m. vaidino „Arvisura“ teatre. Statyti spektaklius pradėjo būdamas devyniolikos, 1995-aisiais įstojo į Budapešto teatro ir kino akademiją studijuoti režisūros, tais pačiais metais įsteigė „Krétakör“ („Kreidos rato“) teatrą. 1998–2000 m. pripažintas Vengrijos režisierius Gáboras Zsámbékis pakvietė Schillingą dirbti pasaulyje garsiame „Katona József“ teatre. 1999-aisiais su studentais iš Strasbūro nacionalinio teatro Schillingas sukūrė ir Europos teatrų sąjungos festivalyje parodė spektaklį „Be tėvo“ pagal Antono Čechovo kūrinį „Platonovas“. Tais pačiais metais Schillingas laimėjo Vengrijos teatro kritikų prizą „Perspektyvių profesionalų“ kategorijoje už spektaklį pagal Istváno Tasnádi kūrinį „Visuomenės priešas“, sukurtą taip pat „Katona József“ teatre. Vėliau režisierius atmetė kelis kvietimus dirbti valstybiniuose teatruose ir drauge su kultūros vadybininku Máté Gáspáru „Krétakör“ teatrą pavertė nuolatine teatrine organizacija. Ryškiausias pastatymas, tam tikra „Krétakör“ emblema laikoma 2003 m. sukurta Čechovo „Žuvėdrė“.

2008 m. Árpádas Schillingas pertvarkė įsteigtą teatrą: repertuarinę sistemą pakeitė projektais paremtu darbu, atsisakė trupės, iš pavadinimo išmetė žodį teatras, liko tik „Krétakör“. Šiuo metu „Krétakör“ prisistato kaip šiuolaikinio meno agentūra ir yra daugiausiai gastroliuojanti ir geriausiai užsienyje žinoma vengrų kūrybinė grupė. Po pertvarkų režisierius ėmėsi didžiulių meninių eksperimentų, orientuotų į švietimą, socialinį vystymąsi ir talentų ugdymą. Nuo 2008-ųjų Schillingas dirba meno vadovu keliose kultūrinėse ir mokymo programose Budapešte ir užsienyje (Paryžiuje, Prahoje, Miunchene), savo projektus kuria mokyklose, mažose ir atokiose bendruomenėse. Nuo 2006 m. svečio teisėmis dėstytojavo įvairiose teatro mokyklose Paryžiuje, Šampanės Šalone, Lione, Lozanoje, Strasbūre.

Režisierius laimėjo daugybę apdovanojimų, tarp kurių – tarptautinė Stanislavskio premija (2005), Prancūzijos kultūros ministerijos suteiktas Meno ir kultūros kavalieriaus ordinas (2008) ir Europos naujosios teatro realybės prizas (2009).

Datos

  • Vasario 10 (Pn), 18:30 Atšaukta <p><strong>2017 m. vasario 10 d. 18.30 val. skelbtas spektaklis DIDIS BLOGIS neįvyks</strong>. Žiūrovai įsigytus bilietus gali grąžinti iki 2017 m. vasario 24 d.&nbsp; toje &bdquo;Tiketos&ldquo; kasoje, kurioje jie buvo įsigyti. Pirkusieji internetu grąžinti bilietus gali prisijungę prie savo paskyros svetainėje&nbsp;<a href="http://www.tiketa.lt/">www.tiketa.lt</a>.</p> <p>Atsiprašome už nepatogumus!</p>
  • Kovo 24 (Pn), 18:30 Pirkti bilietą
  • Gegužės 27 (Št), 18:30 Pirkti bilietą

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Árpád SCHILLING
  • Scenografas — Marius NEKROŠIUS
  • Kostiumų dailininkė — Sandra STRAUKAITĖ

Vaidina

Interviu

A. Schillingas: Džiaugčiausi, jei pavyktų įžiebti diskusijas, neišsitenkančias tarp keturių teatro sienų // Donatas Puslys, bernardinai.lt, 2015-09-30

A. Schillingas: Džiaugčiausi, jei pavyktų įžiebti diskusijas, neišsitenkančias tarp keturių teatro sienų

Donatas Puslys, bernardinai.lt, 2015-09-30

 

Praėjusią savaitę pagaliau žiūrovams pristatytas vengrų režisieriaus Arpado Schillingo spektaklis „Didis blogis“, pastatytas pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, įžiebė daug diskusijų ir suskaldė publiką. Vieni giria kūrėjus, kad šie nepabijojo politinių temų, netgi karštų aktualijų, ir apie tai prakalbo teatre, tuo tarpu kiti baisisi tuo, kiek daug smurto liejosi per dvi valandas trukusį vaidinimą. Siūlome jums pokalbį su spektaklio režisieriumi, su kuriuo kalbėjomės ne tik apie tai, kaip jis jaučiasi vos tik praūžus premjerai ir įsiliepsnojus diskusijoms, tačiau ir apie tai, kaip teatras gali kalbėti apie smurtą, politiką, cenzūrą ir kitas opias mūsų amžiaus problemas.

Pradėkime nuo paprasto klausimo. Kaipgi jaučiatės, kai spektaklio „Didis blogis“ premjera pagaliau jau įvyko?

Viskas puiku. Kiekviena pabaiga yra nuostabi, nes aš pagaliau galiu keliauti namo (juokiasi). Man buvo didžiulis malonumas darbuotis čia – ačiū teatro meno vadovui, kuris mane čia pakvietė, ačiū puikiems aktoriams, kuriuos teko pažinti. Žinau, kad pats spektaklis padalino žiūrovus į dvi stovyklas, tačiau manau, jog tai yra gerai, nes visa tai tik paskatins tarpusavio diskusijas. Kurdamas spektaklį, aš stengiausi atsižvelgti ir įtraukti į jį aktorių patirtis bei nuomones, dramaturgo poziciją, stengiausi, kad visi bendradarbiai taptų spektaklio dalimi. Tikiuosi, kad visa tai taip pat prisidės prie diskusijos įžiebimo. Man tai buvo nuostabus laikotarpis.

Ar tai buvo pirmasis kartas, kai atvykstate statyti spektaklio, tačiau pradžioje dar neturite parengtos pjesės, o ši gimsta eigoje jau atrinkus aktorius ir sukvietus juos bei dramaturgą į kūrybinę stovyklą?

Ne, tai nebuvo naujas dalykas. Vengrijoje šį metodą naudoju darbuodamasis su savo kompanija. Man labai patiko dirbti čia – aš nurodžiau ar pasiūliau bendrą temą, o tuomet prasidėjo darbas su dramaturgu ir aktoriais. Pradžioje surengėme labai intensyvią aktorių atranką, kuri truko 5 dienas. Į atranką atėjo apie 60 aktorių. Vyko savotiškos dirbtuvės. Tuomet atrinkti aktoriai iškeliavo į kūrybinę stovyklą, trukusią 10 dienų. Galiausiai dar 5 savaites dirbome čia. Žingsnis po žingsnio proceso metu viskas ir gimė. Aišku, būta nemažai streso, nes sprendimus dažnai reikėjo priimti skubant. Iš Vengrijos aš čia buvau vienas, kiti buvo lietuviai, tad turėjau su jais užmegzti ryšį, išmokti juos išklausyti. Man pačiam ne tiek svarbu buvo tai, ką atsivežiau iš Vengrijos, tačiau tai, ką radau čia. Man svarbu buvo kuo geriau suprasti vietinį kontekstą, kurį supinčiau su savo jausmais, patirtimi, išgyvenimais.

Pjesės pavadinimas yra „Didis blogis“. Mes dažnai viešojoje erdvėje esame maitinami tekstais, nuotraukomis, vaizdo reportažais, kupinais smurto, prievartos. Tačiau tas blogis būna atskiestas, tačiau mažomis dozėmis vis dėlto esame pripratinami jį vartoti, laukti panašių naujienų. Tuo tarpu šiame spektaklyje regime didžiulę blogio koncentraciją ir, galiu pasakyti nuoširdžiai, vienu metu spektaklyje man netgi buvo bloga nuo viso to smurto pertekliaus. Ar visa tai darėte sąmoningai? Gal ir siekėte specialiai šokiruoti tam, kad galiausiai priverstumėte kiekvieną susimąstyti, kaip kasdienybėje mes jau susigyvenome su smurtu, aplinkui tvyrančiu blogiu?

Taip, pirminė reakcija veikiausiai yra šokas. Tačiau, jei atsimenate, spektaklio metu herojai labai daug kalba apie teatrą, jie prisistato kaip aktoriai, prisistato savo vardais. Man esminis klausimas buvo, ką mes galime padaryti su šia karo tema, kokia yra aktorių ir menininkų pozicija šiuo klausimu ir kaip galime išnaudoti teatrą, kad apie tai prabiltume, kokiomis priemonėmis pasinaudodami turime kalbėti. Smurtas yra tik viena iš priemonių kalbėti apie valdžią, galią, žmogų.

Tačiau kartais man visa tai primena absurdą tuo atžvilgiu, kad taip pat dera klausti ir to, ar teatras apskritai yra pajėgus svarstyti šiuos klausimus. Galbūt smurtą demonstruoti yra tiesiog paprasčiau, tačiau tuo nieko nepasakome? Jei atsimenate, spektaklyje yra tokia scena, kur scenoje mėtoma nukirsta ranka. Tai yra tarsi šio absurdo ženklas, nes savaime suprantama, jog tai nėra tikra ranka. Visi žmonės žino, kad tai tik sceninė priemonė. Jie netgi gali pradėti juoktis regėdami šią sceną. Tad ji veikiau byloja apie teatro silpnybę svarstant šiuos karo, smurto klausimus. Tačiau mes vis dėlto turime naudotis šiomis sceninėmis priemonėmis, turime pasitelkti efektų, kad apibūdintume situaciją.

Be to, antroje dalyje, vadinamosiose Pragaro scenose, mes naudojamės tik vienu prožektoriumi. Man labai svarbu kalbėti apie tai, ką mes matome ir kas lieka nematoma. Didžioji dalis smurto scenų vyksta tamsoje, tad mes nežinome, kas ten vyksta iš tikro, o tik girdime balsus. Taip simboliškai kalbame apie medijas, kurios tam tikras sritis nušviečia, o tam tikras palieka skendėti tamsoje. Kalbame apie mūsų žinojimo spragas. Vienas paskutinių viso vaidinimo sakinių skamba taip: „Aš nieko nematau.“ Taip kalbame apie savo pačių aklumą, nes labai daug ko nežinome.

Labai lengva kalbėti rūšiuojant, kad štai vienas personažas yra „juodas“, kitas – „baltas“. Pradžioje lyg ir viskas aiškiau, tačiau matome, kad du personažai – vyras, kuris iš pradžių verbuoja karius, ir ukrainietė mergina, kuri ieško lietuvių bendruomenės paramos, – vėliau tampa vienais žiauriausių veikėjų. Jie pradeda tiesiog naudotis žmonėmis kaip lėlėmis. Man čia kyla klausimas, ar karo išprovokuotas nacionalizmas gali būti toks pats pavojingas, kaip ir agresorių smurtas.

Smurtas man yra ne tikslas savaime, o priemonė. Mane iš tiesų nustebino, kad po spektaklio žmonės tiek daug kalbėjo apie smurtą. Pastaraisiais metais aš smurtą kaip priemonę pasitelkiu labai retai, tačiau šiame spektaklyje visa tai kažkaip kilo ir iš pačių aktorių, iš to, kaip jie bandė išreikšti save.

Be to, man atrodo, kad pats spektaklio pavadinimas „Didis blogis“ kiek kontrastuoja su tuo, kas iš tiesų vyksta scenoje. Kai kalbame apie kažkokį didį blogį, tai kažkaip natūraliai kyla mintis, kad štai tereikia apsidairyti aplinkui ir besti pirštu nurodant tą didžio blogio šaltinį, kuris yra dėl visko kaltas. Tačiau scenoje regime, kad tas blogis yra išsiskaidęs į daug mažų blogių, kurie slypi skirtinguose personažuose. Tie personažai skriaudžia vieni kitus taip didindami blogio kiekį pasaulyje.

Mes būtent to ir norėjome. Nenorėjome sukurti vieno personažo, kuris būtų pats blogiausias. Aišku, galime kalbėti apie Valentino Masalskio vaidinamą Masarą kaip to blogio šaltinį. Tačiau jis pats asmeniškai nieko nežudo. Pačioje pradžioje jis žaidžia kardu, tačiau iš viso scenoje žūsta keturi žmonės, ir nė vienas – nuo jo rankos. Tad lieka klausimas, kas gi iš tikrųjų yra žmogžudys, kas tas blogis – ar jis tūno kiekvieno žmogaus viduje, ar yra išorės fenomenas, apnuodijantis žmogų? Man tai buvo labai svarbus klausimas, ir man labai patinka Mariaus Ivaškevičiaus pjesė, nes antroji jos dalis yra visiškai siurrealistinė, ir mes net nebežinome, kas yra kas. Mes regime tuos pačius kostiumus, kurie buvo ir pirmojoje dalyje – tėvą, jo sūnų, – tačiau Masara apie juos jau kalba kaip apie karius. Tačiau jų kostiumai visiškai neprimena karinės aprangos. Mes regime du neonacius, kurie bando išprievartauti rusę merginą, tačiau pragaro scenoje jiedu jau atsiduria šalia tos merginos tėvo kaip kariai. Visi jie pristatomi kaip lietuviai iš Vilniaus. Vėliau abu vaikinai tampa tarsi Masaros pakalikais. Man buvo labai svarbu parodyti, kaip kinta tų personažų charakteriai. Galbūt Masara yra filosofas, o šalia jo esanti ukrainietė mergina yra žymiai pavojingesnė? O galbūt tie žmonės yra pavojingi dėl to, kaip jie elgiasi ir mąsto? Tai filosofinis klausimas. Mums tikrai paprasčiau yra pasirinkti vieną asmenį ir viską suversti jam.

Spektaklyje mes žaidžiame Putino pavarde transformuodami ją į Tupiną. Mes galime šį Tupiną pavaizduoti kaip velnią, pasakyti, kad jis yra atsakingas už viso pasaulio problemas, tačiau tai nebūtų tiesa. Juk jis pats gali būti tik produktas.

Spektaklyje mes kalbame apie skirtis tarp Rytų ir Vakarų civilizacijų, taip pat apie tuos, kurie gyvena tarpinėje pereinamoje zonoje tarp šių civilizacijų – nuo Baltijos valstybių iki Balkanų. Kokia mūsų pozicija? Kartais mes nesprendžiame – negalime ar nenorime priimti sprendimo. Ar blogis prasideda ne nuo to?

Spektaklyje daug smulkių detalių, tačiau jos labai svarbios. Čia paminėsiu tik kelias. Pačioje pradžioje regime besiginčijančią šeimą. Konflikto priežastis yra ta, kad sūnus prastai mokosi, o visą laiką praleidžia žaisdamas kompiuterinius žaidimus. Paaiškėja, kad šaudo tankais. Susidomėjęs tėvas ima gilintis į žaidimo subtilybes, ir sūnus aiškina, kad, girdi, ten gali rinktis, ar būti vokiečiu, ar amerikiečiu, ar kinu. Tačiau ar nėra taip, kad ir kasdienybėje apie karą mes pradedame mąstyti ne teisingumo, teisės, moralės kategorijomis, o kaip tame kompiuteriniame žaidime, kuriame tiesiog turi pasirinkti tau patrauklesnę pusę ir tiesiog palaikyti ją?

Taip, esi teisus – labai svarbu kalbėti apie tai, kokia yra mūsų pozicija ir kaip ji gimsta. Dėl to scenoje dažnai pasitelkiame mobiliuosius telefonus ir planšetinius kompiuterius. Juk vis dažniau informaciją apie aplinkinį pasaulį ir gauname per šias komunikacijos priemones. Čia kalbame apie du aspektus. Viena vertus, dabar informaciją gauti ir ja dalintis yra žymiai lengviau, tačiau, kita vertus, tuo puikiai naudojasi teroristai ar separatistai, kurie skleidžia savo žinias apie priešų pažeminimą, dehumanizavimą, paniekinimą. Tad iš vienos pusės mes nebeturime laukti, kol kažką praneš valstybinė televizija ar kita žiniasklaidos priemonė, esame laisvi dalintis. Tačiau tuo puikiai gali pasinaudoti teroristai, viešindami savo nusikaltimus ir siekdami įbauginti, patraukti, paralyžiuoti žiūrinčiuosius. Kiekvienas gali sukurti savo filmą, tačiau kiekvienas gali nufilmuoti ir savo teroristinį išpuolį. Man atrodo, kad kartais mes pradedame nebejausti, jog už viso to slypi gyvi žmonės.

Čia prisimenu vasarą berods Tunise įvykdytą teroristinį išpuolį. Nors ten žuvo dešimtys žmonių, jau kitą dieną į išpuolio vietą sugužėjo turistai, kurie fotografavo asmenukes komentuodami: „Mes esame čia.“ „Tiesiai iš įvykio vietos, kur įvykdytas išpuolis.“ Tai yra visiška dehumanizacija, mes nebejaučiame žmogiškosios tragedijos, o žmogaus kūną ir lavonus naudojame kaip paprasčiausius objektus, populiarindami save, provokuodami stiprias emocijas.

Man labai svarbu kalbėti apie tai, kaip apskritai karas gali tapti meno objektu. Tai nėra tikras kraujas, o tik dažai, kuriais tapiau paveikslą. Tai nėra tikras lavonas, o tik lėlė, kurią pasitelkiau kaip priemonę minčiai perteikti. Tačiau kam mes visa tai darome? Dažnai nutinka, kad žmogaus kūnas tampa tik priemone, jis yra atsiejamas nuo konkretaus asmens istorijos. Nebelieka jokios asmeninės istorijos, o tik abstraktūs bruožai.

Kitas dalykas, kuris man labai įstrigo, tai buvo scena, kurioje vyko numušto Nyderlandų lėktuvo aukų paminėjimas. Gale jo nuskambėjo visiems puikiai žinoma daina iš „Titaniko“ filmo. Klausydamas jos, susimąsčiau, ar tik nėra taip, kad mes verkiame žiūrėdami tragišką filmą, išspaudžiame ašarą stebėdami naujienų reportažą apie įvykusią realią tragediją, tačiau tos mūsų ašaros abiem atvejais yra vienodos ir iš esmės nieko nekeičia? Ir vienu, ir kitu atveju mes tarsi tampame vartotojais, kurie vartoja kito tragediją, siaubingus tos tragedijos vaizdus, o ašarą išspaudžia kaip savęs pateisinimą, kad štai aš tikrai liūdžiu, užjaučiu, suprantu. Tačiau ar tos ašaros nėra apgaulė ir visų pirma saviapgaulė?

Taip, tas verksmas yra svarbus. Ta konkreti scena yra proga aptarti vakarietišką kontekstą. Nors scenoje kalbama lietuviškai, tačiau veiksmas gali vykti bet kur – Lietuvoje, Nyderlanduose. Pagrindinis klausimas yra toks – ką mes galime padaryti šios tragedijos akivaizdoje? Mes galime sukviesti į salę, ateis valdžios atstovas, ir visi turės progą kartu paverkti. Tačiau ar galime kažką padaryti be verkimo? Ar piliečiai gali kažką pakeisti?

Juk tai yra paremta tikra istorija. Nyderlandų lėktuvas iš tiesų buvo numuštas. Tada ir kilo klausimas, o ką jie gali padaryti, nes Rusija yra vienas didžiausių ekonomikos partnerių, tulpių eksporto rinka. Taip, tai didžiulė tragedija, didžiausia aviacijos katastrofa Nyderlandų istorijoje, tačiau gal nereikia drumsti vandens? Gal tiesiog užtenka surinkti žmones į salę ir leisti jiems išsiverkti? Scenoje ta pirmoji moteris verkia nesustodama, ir regime, kaip valdžios atstovė tą skatina, veda atgalios prie mikrofono, kad ji tik verktų, nes visa tai yra patogu valdantiesiems.

Tačiau man tai groteskiška. Noriu klausti: ar tai yra vienintelis dalykas, kurį man gali pasiūlyti mano vyriausybė – verkti drauge, suorganizavus brangų minėjimo vakarą, lyjant tulpėms ir skambant liūdnai muzikai? Tačiau ar mes galime padaryti kažką daugiau, ar galime gauti visą informaciją apie tai, kas iš tiesų nutiko, ar valdžiai tai pernelyg nepatogu? Čia taip pat susiduriame su nužmoginimu, nes tuos verkiančius žmones kiti, t. y. politikai, naudoja kaip paprasčiausias po sceną stumdomas lėles.

Kita vertus, taip pat regime, kad ta moteris, kuri bando kritikuoti vyriausybę ir kalbėti apie tai, jog valdžia dėl ekonominių interesų viską taip tyliai ir numarins, yra nustumiama nuo scenos tos pačios valdžios atstovės, kuri taip skatino prieš tai kalbėjusią moterį kuo ilgiau verkti prie mikrofono. Ar tik čia nėra užuomina į savotišką cenzūrą?

Taip, visa tai be galo svarbu. Labai lengva kalbėti apie cenzūrą Rusijoje, tačiau sunkiau kalbėti apie Europoje egzistuojančią cenzūrą. Dažnai esame linkę tiesiog konstatuoti, kad Vakaruose viskas beveik padaryta, čia viskas yra geriau nei Rusijoje. Aš tuo neabejoju, noriu gyventi čia, o ne ten, tačiau nemanau, kad dėl to turėtume nekalbėti apie savo problemas, jas pridengdami tuo, kad kitur tos problemos žymiai didesnės. Manau, kad vakarietiška sistema kelia daug klausimų, susiduria su daugeliu problemų. Įprastomis sąlygomis viskas veikia gerai, tačiau tragedijos ar krizės metu išaiškėja silpnosios sistemos vietos. Kad ir dabar regime didžiulį skandalą su „Volkswagen“ automobilių gamykla. Mes turime vis daugiau klausimų, tačiau neretai gauname tiek pat atsakymų, kiek ir Rusijos piliečiai. O juk normaliomis sąlygomis mes mėgaujamės žymiai didesnėmis laisvėmis nei jie.

Žinoma, žiniasklaida pas mus yra daug stipresnė nei Rusijoje, ir normaliai pas mus gali rašyti apie ką panorėjęs. Tačiau problemos vis dėlto egzistuoja, o ES susiduria su cenzūra savo viduje. Malaizijos oro linijų lėktuvo tragedija virš Ukrainos įvyko jau prieš daugiau nei metus, tačiau mes dar negavome gausybės atsakymų. Visi kaip ir žino, kas tai padarė, tačiau politikai nenori apie tai kalbėti.

Beje, manau, kad dabartinė pabėgėlių problema yra labai naudinga Putinui. Jau dabar jis kalba apie tai, kaip padės Europai išspręsti pabėgėlių problemą, nusiųsdamas Rusijos karinius laivus į Viduržemio jūrą, kad jie padėtų pabėgėliams. Ką gi tai reiškia – jau pamiršome karą Ukrainoje, o kaip dėl Malaizijos oro linijų lėktuvo numušimo? Galima sakyti, kad neretai politika tiek Rytuose, tiek Vakaruose tik nuslepia didžiuosius klausimus.

Viena vertus, su naujųjų technologijų iškilimu vos ne kiekvienas dabar gali manytis esąs žurnalistas ir internete skelbti naujienas. Tačiau, kita vertus, susiduriame jau ne su informacijos trūkumu, o veikiau su pertekliumi. Naujausios karštos žinios greitai nustelbia tai, kas buvo prieš tai. Galiausiai tai, kas buvo vakar ar užvakar, labai greitai pamirštama. Atmintis tampa gana trumpalaikė. Jūs lygiai taip pat, man atrodo, rizikuojate nerdamas į karščiausius įvykius, kurių atspindžių regime spektaklyje. Kodėl tokia rizika?

Visa tai yra smarkiai susiję su valstybe, iš kurios aš atvykau. Tiesa, man šie klausimai rūpėjo ir anksčiau, t. y. prieš į valdžią Vengrijoje ateinant Viktorui Orbanui. Augau kaip katalikas, tačiau 14 metų palikau Bažnyčią. Vis dėlto man labai svarbu tai, ko išmokau iš Biblijos. Biblijos istorijos pasakojo apie tai, kokia turi būti tikra bendruomenė, kaip mes turime megzti tarpusavio ryšius, kaip priimti kitą. Nesu religingas, tačiau tai liko man svarbia gyvenimo pamoka. Man ypač svarbi ta vieta, kurioje Kristus klausia, kodėl tu teisi kitą, tačiau nepradedi nuo savęs paties.

Aš šeimoje buvau vienintelis vaikas, tad man visada atrodė svarbu atitrūkti nuo šeimos ir atsigręžti į didesnius klausimus. Tuomet susidomėjau politika, o tai yra didžiausia racionali galimybė suorganizuoti žmonės draugėn. Man parūpo, kaip visa tai veikia. Man svarbus tapo demokratijos klausimas.

Galiausiai 2010 metais į valdžią atėjo Orbano vyriausybė, kuri pasėjo gausybę klausimų dėl žmogaus teisių, žiniasklaidos įstatymų, Konstitucijos, santykių su kitomis valstybėmis, Europos Sąjunga. Pradėta klausti, kas apskritai yra ta ES ir kokios jos mums reikia. Mane įtraukė vis daugiau politinių klausimų.

Aš Vengrijoje regiu daug rasizmo, ypač prieš romus. Dabar tas pastebima ir kalbant apie pabėgėlius. Visuomenėje egzistuoja didžiulė neapykanta. Jei aš turiu teatrą, tai kodėl negaliu jame kalbėti apie visa tai, kas mane taip jaudina. Be to, rašau ir tinklaraštį, rašau į laikraštį, dalyvauju demonstracijose, diskusijose. Be to, vyriausybė bando daryti įtaką ir menininkams, bando kreipti juos viena linkme. Dalis tų menininkų dėl finansinių sumetimų ar dėl to, jog tiki šia vyriausybe, pasiduoda tam spaudimui. Man tai yra beprotiški dalykai.

Taigi viskas prasidėjo nuo labai asmeninių patirčių, tačiau dabar esu įsitikinęs, kad tiesiog privalome apie tai kalbėti. Man labai svarbu yra kalbėti apie tai, kas vyksta realybėje.

Sakote, kad jums labai svarbu kalbėti apie tikrovę. Tačiau pačiame jūsų spektaklyje yra scena, kur į numušto Malaizijos lėktuvo avarijos vietą atskubėję ar tai Rusijos pasiuntiniai, ar separatistai kuria propagandinį vaizdo klipą, kuriame vysto sąmokslo teorijas, kurpia alternatyvią iškraipytą realybę, kuri medijų pagalba peršama žmonėms. Ir tada gali klausti, kas gi yra ta tikrovė, jei dalis žmonių įtiki ta propaganda. Galiausiai ir Masara vienoje scenų skaito argumentus, kodėl Rusijos karių Ukrainoje vis tik nėra ir penktasis, teologiniu pavadintas argumentas skelbia, kad apie tai nepaskelbta per televiziją, dėl to ir nėra. Ar televizija, kaip kad pranašauta kai kuriose distopijose, tapo ta priemone, kuri sukonstruoja mūsų realybę?

Aš esu tik režisierius, o ne šio teatro vadovas, tačiau manau, kad šis spektaklis galėtų paskatinti diskusijas būtent apie šiuos tik ką išdėstytus klausimus. Apie juos po pasirodymo galėtų diskutuoti žiūrovai, galėtų diskutuoti ekspertai. Mano tikslas yra užduoti temą, o ne susakyti atsakymus. Labai puiku, jei po dviejų salėje praleistų valandų žmonės galėtų kalbėti ne apie pasirodymo detales, o apie būtent šiuos platesnius klausimus, neišsitenkančius vien tarp teatro sienų. 

 

Kad gyvenimas per lengvas neatrodytų. Interviu su M. Nekrošiumi // Daiva Šabasevičienė, lzinios.lt, 2015-09-29

Kad gyvenimas per lengvas neatrodytų. Interviu su Mariumi Nekrošiumi

Daiva Šabasevičienė, lzinios.lt, 2015-09-29

Marius Nekrošius. Nuotr. D. Matvejevo

Architektūros mokslus Vilniaus dailės akademijoje studijavęs Marius Nekrošius jau šešiolika metų kuria scenovaizdžius ir dramos, ir operos pastatymas. Šiuo metu baigia kurti trisdešimtąjį spektaklį –  Mariaus Ivaškevičiaus „Didis blogis“, kurį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kuria garsus vengrų režisierius Árpádas Schillingas (premjera – rugsėjo 23 d.). Pavasarį žiūrovai turėjo galimybę išvysti Eimunto Nekrošiaus režisuotą Aleksandro Puškino „Borisą Godunovą“, kuriame M. Nekrošiaus išradingas scenovaizdis tapo svarbia spektaklio koncepcijos dalimi.

Apie šiuos darbus ir kalbamės su dailininku Mariumi Nekrošiumi.

Įgimtas kuklumas ir santūrumas tarytum saugo Jus nuo šiuolaikinio gyvenimo „žvaigždžių“ ligos. Niekada nesiafišuojate, vengiate plačiau komentuoti kuriamus spektaklius. Ar tokia laikysena priklauso nuo charakterio, o galbūt ir nuo to, kad Jūsų pagrindiniai darbai sukurti su tėčiu Eimuntu Nekrošiumi?

Teatre dirbu jau septynioliktu metus, spektaklių neskaičiuoju. Afišuotis nelabai yra dėl ko, scenografas beveik visada yra šešėlyje. Gal nebent operoje mano darbas labiau įtakoja režisieriaus sprendimus.

Manau, yra du tipai menininkų: mokantys / norintys gražiai kalbėti apie save ir nemokantys / nenorintys. Nesmerkiu pirmųjų, gal net kažkiek jiems pavydžiu. Galbūt mano požiūrį lemia ir darbas su tėvu, kuris irgi nelabai gausiai kalba. Negaliu juk kalbėti daugiau už jį.

Režisierius, kurdamas autorinį teatrą, apgalvoja ir vaizdinį spektaklio piešinį. Tačiau niekas neįrodys, kad jis „viską sugalvoja“, o Jūs tik išpildote. Be to, Jūs esate sukūręs puikių scenovaizdžių ir kitų režisierių spektakliuose. Ką Jums apskritai reiškia dailininkas šiuolaikiniame teatre?

Dabar nesigilinu, ką reiškia dailininkas teatre, tiesiog dirbu savo darbą. Kartais atrodo, kad dailininkas šiandienos teatre išvis kažkoks XIX amžiaus rudimentas. Nekenčiu žodžio „dekoracijos“. Su tėvu būna, kad net nebežinau, ar ką pats sugalvojau, ar čia jis mane gudriai pastūmėjo link tam tikro sprendimo. Jei spektaklyje yra tik mano vieno sugalvotas ir įsiūlytas elementas, labai tuo džiaugiuosi. Ne su tėvu buvo ir taip, kad tikdavo pirmas atneštas eskizas. Tada gal nelabai įdomu būna dirbti toliau – atsiprašau, jei ką įžeidžiau.

Esate baigęs architektūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Ar pastebėjote, kad ne vienas pasaulyje garsus scenografas turi rimtų sąsajų su architektūra? Juk tai nėra vien scenos įforminimo problema. Šiuolaikiniame teatre, kaip niekad anksčiau, reikalinga tam tikra askezė, kuria bene geriausiai pasižymi architektūrinį mąstymą išvystę menininkai (Robertas Wilsonas, Gintaras Makarevičius). Kartu su režisieriais ieškodamas kompozicinės spektaklių erdvės, susiduriate su  įvairiausiomis dilemomis. Kas teatre yra sunkiausia?

Teatre man sunkiausia nesikartoti ir nekartoti kitų. Kiekvieną spektaklį pradedu nuo nulio, peržiūriu, kaip tą medžiagą darė kiti, kad neduokdie ko nepakartočiau. Architektūra vis dar mano akiratyje, kartas nuo karto kažką pakrapštau toje srityje. Mane labai ramina pernai Vilniuje viešėjusio Danielio Libeskindo biografija – pirmą rimtą konkursą laimėjo keturiasdešimt trejų, pirmą projektą realizavo po penkiasdešimtmečio. Dar turiu keletą metų svajonėms. Mano scenografijos dievas Josefas Svoboda taip pat architektas. Architektūra – mąstymo būdas, leidžia matyti ir toliau juodos teatro dėžutės sienų. Mane gal tik kartais stabdo profesinis racionalumas, norėtųsi dirbti laisviau, tapybiškiau. Viską bandau iškart paversti konstrukcijomis, „aukso pjūviais“ ir kitomis nesąmonėmis.

Per trumpą laiką sukūrėte scenovaizdžius dviem dideliems spektakliams. Šiuo atveju dydį matuojame ne vien formos, bet ir turinio prasme. Tai – „Borisas Godunovas“ ir „Didis blogis“. Nors kūrinių autoriai – Aleksandras Puškinas ir Marius Ivaškevičius – XIX ir XXI amžiaus autoriai, vidinių konfliktų požiūriu jų kūriniuose galime atrasti nemažai sąsajų. Kuo Jums ypatingi šie du kūriniai?

„Godunovas“ man nebuvo naujiena, statėm operą Florencijoje ir Venecijos „La Fenice“. Tai tema, kurioje ypač sunku pasakyti ką nors naujo. Tekstas aktualus ir dabar. Norisi pernelyg nepolitizuoti, bet negali šiandien bėgti nuo realybės, negali dangstytis menininko vardu ir „amžinosiomis vertybėmis“.

Su gyvais autoriais dirbti įdomiau. „Didis blogis“ vyksta dabar, už 1000 kilometrų, už dviejų Europos buto sienų (Lietuvos-Baltarusijos ir Baltarusijos-Ukrainos). Galutinis tekstas gimė mūsų akyse. Atpažįsti situacijas, įvykius, personažus iš TV ir socialinių tinklų naujienų. Jautiesi dalyvaujantis istorijoje, kuriantis ateities mitologiją. Kartu yra ir didžiulė atsakomybė prieš tave stebintį autorių. Tai dvi labai skirtingos patirtys.

Pastaruoju metu Jūs beveik gyvenate teatre, esate neatskiriamas nuo visos trupės. Dailininkai dažnai repeticijas seka tik tam tikrą laiką, vėliau dingsta gamybos cechuose. Kaip dėstote savo darbo eigą? Kas lemia tokį požiūrį į spektaklio atsiradimo aplinkybes?

Gamybos cechais pasitikiu, teatre yra puikus gamybos vadas Darius Bastys, puikūs meistrai. Salėje jaučiu pareigą būti nuo dekoracijų montažo iki premjeros. Premjeros paprastai nebežiūriu, „sergu“ užkulisiuose. Darbas operoje įpratino – po generalinės repeticijos darbas nebepriklauso tau. Kurį laiką bėgiojau iš repeticijų į vieną architektūrinį biurą, darėm šiokį tokį konkursėlį. Po to bandžiau atsigriebti, suimti darbų vadžias atgal.

Kai pradėjote kurti „Didį blogį“, atrodė, kad Ukrainos įvykiai nulėmė kūrinio atsiradimo aplinkybes. Šiandien didžiulis dėmesys sutelktas ir į Sirijos imigrantų problemas. Spektaklio pagrindinė tema – karas. Kaip Jūs manote, ar teatras suspėja su gyvenimu? Ar ta karo analizė bėra tik „atvirukas“ palyginus su tuo, kas vyksta čia pat už teatro sienų?

Teatras ne CNN, tikrai nebespėja. Gal reiktų bandyti spėlioti ateitį, aplenkti įvykius? Ukraina mums svarbi, nes ten ir čia žmonės beveik niekuo nesiskiria. Ta pati skurdi vaikystė su „Nu, pagadi!“ filmukais, tie patys anekdotai, keiksmažodžiai. Baisu, kai žmonės, tokie patys kaip mes, ima vieni į kitus šaudyti. Galvoji, jei tai atsitiktų Lietuvoje, ar tavo kaimynas į tave šautų? Imigrantai mūsų kraštus aplenkia, pas mus šalta ir per skurdu. Bet tema ta pati. Jie bėga nuo didžio blogio. Gal vieną dieną ir mes taip bėgsim, o mus gaudys ant sienos ir bandys neleisti bėgti toliau. Analizuoti karą reikia.

„Borisas Godunovas“ ir „Didis blogis“ gimė iškart vienas paskui kitą, todėl būtų įdomu išgirsti, kaip scenovaizdžius „išprovokuoja“ skirtingi režisieriai? Kas vienu ir kitu atveju buvo svarbiausia? 

„Boriso Godunovo“ scenografija gimė iš veiksmo repeticijų metu, spaudė laikas, sutartas maketo pridavimui. Pagrindiniai elementai atsirado gal savaitė iki sutartos dienos. Na čia tokia darbo su tėvu specifika, kad gyvenimas per lengvas neatrodytų. Jam netinka lengvai atsiradę sprendimai.

Į „Didį blogį“ mane pakvietė Audronis Liuga, tai buvo pasiūlymas, kurio aš negalėjau atsisakyti.

Su Árpádu Schillingu ir Mariumi Ivaškevičiumi susitikau praėjus savaitei po „Boriso Godunovo“ premjeros. Papasakojo man siužetą, kažką šiaip pašnekėjome. Tada stovykloje prie Merkinės pamačiau kaip jis dirba. Aš jau žinojau pjesės siužetą, o aktoriai – ne. Aš stebėjau detektyvą, kaip Árpádas su Ivaškevičiumi aktorius įviliodavo į man žinomo siužeto spąstus ir išprovokuodavo reikiamai reakcijai. Supratau, kad formaliai neišsisuksiu, esu bendrininkas.

Žvelgiant į Jūsų darbų retrospektyvą, įdomūs Jūsų pastebėjimai apie skirtingų šalių darbo kultūrą. Kuo ir kaip, pavyzdžiui, dekoracijų gamyba skiriasi Italijoje ir Lietuvoje? Kas ir dėl ko labiau pažengę?

Su italais iš pradžių buvo sunku. Jiems pietų pertrauka – šventa. Viršvalandžių nežino, profsąjungos neleidžia. Bet kažkaip jie viską padaro laiku ir kokybiškai. Technologijos tradicinės. Lenta, vinis, plaktukas. „Štangų“ nėra, tik virvės juvelyriškai nuleidžiamos reikiamam taške. Mums, lietuviams, reiktų pasimokyti dirbti per tam skirtą laiką, mes viską atidedame paskutinei dienai, tada naktimis nemiegame. Bet kokybe mes niekuo neblogesni už italus.

Lygiai prieš porą metų Italijoje, Vičencos „Teatro Olimpico“ erdvėje kuriant „Jobo dramą“ (rež. Eimuntas Nekrošius) Jūs minimalistiškai integravotės į XVI a. erdvę. Architekto Andrea Palladio statinys ir Vicenzo Scamozzi sukurta teatro scena, vaizduojanti Graikijos Delfų miestą, Jobo dramai ypač tiko, o kita vertus, ši muziejinė erdvė sunkiai įsileido bet kokius „modernistinius“ sumanymus. Kaip Jus veikia tokios unikalios erdvės? Ar stengiatės „pratęsti“ jų architektoniką, ar atvirkščiai, siekiate „naikinti“, kad žiūrovas atrastų naują spektaklio dramaturgiją?

Stengiuosi neprišiukšlinti scenoje. Nors „Teatro Olimpico“ užkulisiuose, didžiulėje menėje aukštomis kesoninėmis lubomis, mėtydavau popierinius lėktuvėlius. Po porą kartų esu dirbęs ir Herodo Atiko Odeone, „Akropolio“ papėdėje, ir Adriano viloje prie Romos. Tokiose vietose gali daryti ką tik nori, jos išbuvo tūkstančius metų iki tavęs, išbus tiek ir po tavęs. Bet gerbti jas privalai, ne tiek dėl jų pačių, kiek dėl savęs.

O Maskvos atvejis? „Boriso Godunovo“ scenovaizdis vertas atskiros analizės. Manau, tai vienas rimčiausių Jūsų darbų. Maskvos partinė Kremliaus sieną, sugėrusi ir Rubliovo, ir šių dienų raudas, mediniai veltiniai, laiptai į dangų ir į pragarą, „cirkas“ kuris vyksta ant Lomonosovo universiteto „maketo“ ir kiti įtaigūs vaizdiniai atradimai byloja apie kruopščią ne vien Puškino, bet ir Rusijos sostinės architektūros analizę. Pavyzdžiui, Vladimiro Mirzojevo filmas „Borisas Godunovas“ (2011), kuris po premjeros iš karto buvo uždraustas, sukurtas šiuolaikinės Maskvos fone. Kartu su režisieriumi siekiate minimalizmo ir tuo pačiu niekada neatsisakote teatrališkumo. Kas lemia tai, kad Jūsų kurtuose spektakliuose visada svarbus pats teatro kūrimo procesas?

Ta Kremliaus siena buvo sugalvota pusiau juokais, kaip ir indaujos dydžio Universitetas su kraneliu gazuotam vandeniui. Daug kas taip būna sugalvojama, idėja turi būti „smagi“, kaip sako tėvas. Maskva pati tokia yra – miestas-parodija. Vakarietiški dangoraižiai centre, mažytės cerkvytės jų fone ir Indijos skurdas už MKAD‘o (Maskvos žiedinis aplinkelis / Московская кольцевая автомобильная дорога), komunistai su pravoslavų vėliavomis, didžiuliai blizgantys džipai ir bobutė su veltiniais gramdanti ledą nuo šaligatvio. Bandėme rasti raktą Maskvai be tam tikro laikmečio apribojimų, ir manau, radom.

Kaip vyko darbas su Árpádu Schillingu? Jūs pateikėte savo sumanymą ir jis buvo priimtas?

Na taip. Pasikalbėjome dvi valandas apie pjesę ir apie gyvenimą, pabuvau kelias dienas stovykloje prie Merkinės, pripiešiau kalną eskizų ir nusiunčiau el. paštu. Kažkuri idėja tiko, vysčiau toliau. Jam atvažiavus buvo negailestingai apipjaustyti nereikalingi elementai. Man ne gaila, mėgstu pjaustyti idėjas.

Dažnai prisimenu Jūsų scenovaizdį Howardo Barkerio dramai „Europiečiai“, kurį 2002-aisiais Nacionaliniame dramos teatre pastatė Lary Zappia. Ar Jums neatrodo, kad tas spektaklis gimė per anksti? Ar būna gerų spektaklių, kuriems publika tam tikrais momentais dar nepasiruošusi? Atrodytų, jis šiandien priklausytų dabartiniam „aukso fondui“, ypač temos prasme?

Tema gal buvo tikrai per ankstyva šiandieninio Vakarų ir Rytų kultūrų konflikto kontekste. Gal tada mes aplenkėm laiką, kaip sakiau aukščiau. Zappia teatro kalba irgi buvo per nauja to meto publikai. Buvom naivūs, laukėm Europos gėrybių. Kiek žinau, dabar Lary – komercinis lėktuvų pilotas Kanadoje. Labai džiaugiuosi tokiais atvejais, kai žmogus, savo srityje nemažai pasiekęs, nebijo pradėti gyvenimo iš naujo, turi svajonę ir aktyviai siekia jos.

Gimėte Palangoje. Ar jūros stichija veikia Jūsų sielą?

Norėčiau, kad veiktų labiau. Per mažai laiko praleidžiu prie jūros, apskritai gamtoje. Palangą myliu, sergu už ją. Man patinka Basanavičiaus gatvė šiltą vasaros vakarą. Ten vaikšto mano žmonės. Pasipuošę kaip kas moka, gal kiek per daug išgėrę „ant drąsos“. Nežinau, ar aš čia rimtai.

 

Ačiū už pokalbį.

Daiva Šabasevičienė

Árpádas Schillingas: kultūra praeina pro teatrą // Daiva Šabasevičienė, „Menų faktūra“, 2015-09-14

Arpadas Schillingas: kultūra praeina pro teatrą

Daiva Šabasevičienė, „Menų faktūra“, 2015-09-15

Režisierius Árpádas Schillingas spektaklio „Didis blogis“ repeticijoje. Nuotr. Dmitrijaus Matvejevo.

Lygiai prieš 75-erius metus savo kūrybinę veiklą pradėjo dabartinis Lietuvos nacionalinis dramos teatras. 1940-aisiais spalio 6-ąją tuometiniame Vilniaus valstybiniame teatre Basanavičiaus g. 13 buvo suvaidinta olandų dramaturgo Hermano Heijermanso drama „Viltis“. Pjesės apie žvejų gyvenimą vaizdinis motyvas - laivelis - tapo Nacionalinio dramos teatro emblema. Šiandien šį grafiškai Vytauto Palaimos plunksna įamžintą laivelį blaško karo audros - originaliai apie karą prabilsiantį spektaklį „Didis blogis“ kuria dramaturgas Marius Ivaškevičius, vengrų režisierius Árpádas Schillingas, scenografas Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, aktoriai Diana Anevičiūtė, Dainius Gavenonis, Jevgenija Gladij, Gytis Ivanauskas, Vaiva Mainelytė, Valentinas Masalskis, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Valentin Novopolskij, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko ir Beata Tiškevič-Hasanova.

Apie karą ir teatrą kalbamės su spektaklio režisieriumi Árpádu Schillingu.

Pradėsiu nuo paprasto dalyko: „Didis blogis“ - tai beveik vaikiškas pavadinimas, bet naujajame spektaklyje ketinate kalbėti apie sudėtingiausius dalykus.

Žinoma, pagrindinė spektaklio tema yra karas, ir mes bandome kalbėti šia tema. Ypač dabar, stebint situaciją Kijeve, matant Rusijos agresiją. Tačiau iš kitos pusės matome ir neonacių judėjimą Kijeve. Tuo pačiu metu šiomis temomis sudėtinga kalbėti iš vieno požiūrio taško. Sudėtinga surasti vieną karo priežastį. Šiuo spektakliu bandysime kalbėti apie žmoguje vykstantį karą: iš kur jis, kas jį sukelia, kur jo šaknys, ar jis instinktyvus? Turiu omeny ne vien konkrečią situaciją Ukrainoje, Sirijoje ar kitur, bet žmogaus prigimtį, jo agresiją, kaip tai veikia žmogaus viduje. „Blogis“, - tai ne vienas blogas personažas. Kai mes šnekam apie karą, galime lengvai sutapatinti velnią su Putinu, galime kalbėti apie Rusijos agresiją, tačiau kartu bandome išvengti konkrečios asociacijos, visas problemas užversti ant vieno žmogaus pečių. Putinas yra vienas ir svarbus šio „žaidimo“ personažas, bet jis nėra velnias. Mums šis klausimas bus svarbesnis, bandant suprasti psichologinius aspektus, karo aspektus.

Pavadinime slypi ir karo „žavesys“, „glamūras“... Norime kalbėti apie menininko poziciją. Kartais menininkui karas arba katastrofa - geriausia tema. Paradoksalu: karo nekenčiame, bet teatrui tai pati geriausia tema. Apie ką kalbėti, kai nėra karo? Šį paradoksą ir norėjome išreikšti pavadinimu „Didis blogis“.          

Net galvojant apie karą sunku užčiuopti jo esmę - ilgai priešinasi vaizduotė. Kokie procesai vyko su Jumis, prisilietus prie šios temos?

Pirmiausia aš rinkau informaciją apie konkrečią situaciją. Daug kalbėjausi su įvairiais žmonėmis. Man buvo įdomu sužinoti, ką šis konkretus karas Ukrainoje reiškia Lietuvai, Lietuvos žmonėms? Dėl to buvo labai svarbu suorganizuoti vasaros stovyklą, kurioje galėjau pamatyti ir aktorių reakciją į šią temą, sužinoti jų nuomonę.

Mano paties pirmoji reakcija yra pasekmių baimė. Vengrija turi sieną su Ukraina. Baimė man labai svarbus faktorius, kaip ir karo absurdas. YouTube galima pamatyti įvairių filmukų, kuriuose, pavyzdžiui, kalbasi Donecko separatistai. Kartais net juokinga, lyg žiūrėtum televizijos šou: daugybė įvairių kvailysčių, juodų juokelių. Karo siurrealizmas, kai, pavyzdžiui, iš pašauto lėktuvo, tiesiog iš dangaus krenta žmonių kūnai... Galvojant šia tema labai daug atspalvių, o pirma reakcija - baimė.            

Žmogaus prieštaringa prigimtis užfiksuota jau mitologijoje ar pirmojoje biblijinėje žmogžudystėje - Kainas nužudo Abelį. Kokią Jūs regite karo anatomiją?

Tai būtų viena perspektyva: su Mariumi Ivaškevičiumi bandėme sukurti kuo sudėtingesnę konstrukciją, kurioje būtų pateikti ir poetiniai, filosofiniai karo aspektai. Nesu pakankamai drąsus, kad galėčiau situacijas lyginti su antikinių siužetų sudėtingumu, kompleksiškumu. Siekėme pavaizduoti psichologinį karo poveikį žmogaus prigimčiai. Nenorėjome scenoje rodyti karių, kovų su ginklais, kur kas daugiau kalbėjome apie baimę, kankinimus, kankinimų baimę, žmogaus nuogumą, trapumą, žmoguje glūdinčią gyvulišką agresiją. O gal apskritai žmogus negali gyventi taikoje, gal tai neįmanoma, gal karas yra žmogaus prigimtyje? Tai reikštų, kad mes visuomet turėtume gyventi karo akivaizdoje.

Po Antrojo pasaulinio karo Europoje karas Ukrainoje yra didelė staigmena. Nieks negalvojo, kad po 70 metų Europoje vėl kils karas. Ir dabar tas karas prasidėjo, mes nežinome, kodėl jis kilo. Šiuo metu susiformavo tokia europietiška koncepcija: vengti karo bet kokia kaina, visada. Skambėtų panašiai: yra žmogus, kuris už kitą žmogų nusprendžia: „daugiau nebebūsiu agresyvus“, „pasistengsiu vengti savo tamsiosios pusės“, „kovosiu su savimi“. Lyg narkomanas sakytų „aš nenoriu vartoti, nenoriu...“ Tačiau mes vėl ir vėl paslystame. Klausimas, kaip žmogus negali išvengti savęs, išmesti iš prigimties to „aspekto“, to noro. Todėl šioje pjesėje klausiame - ar tai tęsis amžinai?       

Aš suprantu, kad Jums svarbi ne spektaklio forma, bet turinys. Dar tiksliau - tai, kas bus pasiekta išprovokavus žiūrovą. Kaip Jūs apsidraudžiate ir kuriame taške lieka didžiausia rizikos galimybė?

Kai dirbu užsienyje, visada didžiausia rizika išlieka supratimo klausimas: „Ar jie mane supras?“ Kitas klausimas: aš nepažįstu lietuvių publikos, nežinau jų reakcijos į stilių, kurį čia bandome sukurti. Ar jie nori, kad šia tema būtų kalbama teatre? Ar reikalinga ši analizė? Juk kai kas gali pasakyti, kad užtenka naujienų TV žiniose, kad apie tai galima paskaityti laikraštyje, mes nenorime to scenoje žiūrėti. Problema - tai per daug arti mūsų, mes neturime pakankamo atstumo. Bandome žaisti su šio spektaklio nuotaika. Tai truputį ir komedija, ir tragedija, ir viskas kartu. Reikia duoti publikai galimybę surasti  atstumą. Intelektualūs klausimai yra įdomesni, aktualesni už emocinius klausimus.

Aš nežinau, kas bus su publika, nes karo tema dabar yra aktuali. Žinoma, mes bandome šiek tiek publiką ir provokuoti, nes yra patogu būti šiek tiek auka. Ar mes krentame į aukos poziciją - „Taip, mes esame lietuviai, šio karo aukos“? Kaip galime šią poziciją pakeisti? Nuo pradžios iki pabaigos buvimas auka - tai nėra terapija, tai nepadeda. Šioje būsenoje žmonės nenusiramins, nesijaus patogiai. Man, dramaturgui, aktoriams didelis svarbus klausimas - kaip žmonės gali kalbėti apie tai? Kokie klausimai ar atsakymai gali kilti publikai?       

Ar spektaklis yra meninis, lyg pasakoje, bandymas sustabdyti permanentiškai besitęsiantį karą tai vienoje, tai kitoje pasaulio dalyje? Ar tai yra daugiau pasąmonės analizė?

Tai tarsi psichologinė kelionė. Šiame spektaklyje bus naudojami netgi tikri aktorių vardai, kurie šiam spektakliui suteikia nemažai asmeniškumo. Tačiau metaforinis aspektas bus daug svarbesnis už realius atsakymus. Tai nėra dokumentinis teatras. Žinoma, kai kurias scenas kuriame iš realybės, tačiau palaipsniui jos tampa metaforomis. 

Siužetas aiškus - šeima skirtingose situacijose. Ir kažkas atsitinka spektaklio viduryje, po to tie patys personažai atrodo gerokai pasiklydę, pasimetę pragare arba šachtoje. Tai psichologiška: menininkai, pasiklydę ties šiuo klausimu.

Jūs jau seniai garsėjate savo netradiciniu darbo stiliumi. Kaip dirbote šį kartą?

Man labai svarbu kuo giliau įtraukti aktorius. Labai gerai, jeigu jie patys gali spręsti. Aš atvykau iš Vengrijos ir noriu kalbėti apie tai, kaip lietuviai bijo karo, man aktualu kalbėti su šiais žmonėmis ir su aktoriais, kaip tikrais žmonėmis: ką ir kaip jie galvoja? Dėl to vasaros stovykloje aš jiems suteikiau laisvę, tik nubrėžiau tam tikras ribas. Aktoriai jas jautė, bet galėjo siūlyti savo idėjas, kaip jie įsivaizduoja skirtingas situacijas, kad galėtų patys apibūdinti tą baimę, apie kurią kalbėjau pradžioje. Ką jiems reiškia ta baimė? Ir aš norėjau pamatyti, sužinoti, kokios jų ribos. Jeigu jų neprašau padaryti vieno ar kito, įdomu sužinoti, ką jie pasiūlys, kaip toli jie „nueis“, kokia jų medžiaga, turinys? 

Aktoriai greiti. Man tai labai patinka. Jie labai greit viską supranta, pagauna. O tai, ką aš darau dabar - tiesiog viską perkeliu ant scenos, kad surasčiau spektaklio struktūrą. Aktoriai labai paslankūs. Galbūt gerai dėl to, kad buvo stovykla, kurioje jie pajuto, kad aš nenoriu vien jais naudotis ar visą laiką diktuoti, užduoti klausimus. Tai tarsi pokalbis, ir man tai svarbu.

Atrankoje dalyvavo daug aktorių, net iš kelių teatrų. Kokiu principu juos atrinkote?

 Vyko penkių dienų kastingas, ir aš aktoriams daviau sudėtingas užduotis, per kurias tyrinėjau jų reakciją: kaip jie paslankūs, kaip greitai gali pasikeisti, kalbėti, judėti, bendrauti ne kaip personažai. Žmogiškas aspektas buvo labai svarbus.

Pasirinkau aktorius, kurie atrankoje per daug „nekovojo“. Išsirinkau tuos, kuriuos domino taproblema, ta tema, kurie supranta, kad svarbiausia - ne laimėti atranką. Tie žmonės ypatingi, nes jie nori galvoti karo tema, ne vien „tarnauti“ mano koncepcijai.

Labiausiai mane nustebino žmonių kuklumas. Ir man tai labai patiko. Pavyzdžiui, aktorė Nelė Savičenko: garsi, galinti daryti „ką nori“, bet ji yra kukli. Nelė padeda, tarytum tarnauja vienai ar kitai temai. Būtent į šį kastingą atėjo garsūs aktoriai ir aštuonias valandas tik improvizavo... Man buvo įdomus jų susidomėjimas. Aš jaučiu, kad aktoriai manimi pasitiki. Gal paskutinius metus per daug dirbau su operos dainininkais, bet tai, ką regiu dabar - tai rojus po pragaro.    

Iš pradžių buvo manoma, kad tekstai bus visų, tik juos dramaturgas užrašys. Palaipsniui Marius Ivaškevičius  vėl įgijo savarankiško dramaturgo statusą. Nuo ko tai priklausė?

Iš pradžių Mariui Ivaškevičiui keista atrodė „dirbti kartu“, naudoti aktorių idėjas. Jam tai buvo visiškai nauja - kas vis dėlto atsakys už pjesės tekstą?  Kai pasakiau, kad jis gali imtis šios atsakomybės tik po to, kai mes apie tai išsikalbėsime, surasime spektaklio struktūrą, įtraukę aktorius, Marius pamažu suprato, kad savo pozicijos nepraras. Jis labai gerai išnaudojo vasaros stovyklą: ėjo paskui aktorius ir daug idėjų įtraukė į savo kūrinį. 

Pjesės siužetas priimtas bendru mano ir Mariaus sprendimu, vėliau aktoriai pasiūlė kitų idėjų. Galų gale Marius viską surinko ir parašė pjesę, kurios pusę aš iškirpau. Tai tikrai bendras darbas. Tačiau galų gale jis pasijautė autoriumi.     

Koks charakterio bruožas pavojingiausias režisieriui?

Visais laikais blogiausias dalykas, kurį aš matau - nesmalsus režisierius, kuriam neįdomūs aktoriai, kuris jais tik naudojasi. Man tai svetima. Kalbant apie filmus, ten šiek tiek kitokia situacija. Filmų režisieriai arba operatoriai - vis tik jie turi tą supergalią. Tačiau teatre kiekvieną dieną turime eiti ir kažką kurti. Pavojingiausia, kai režisierius visą procesą „naudoja“ savo asmeniniam vystymuisi. Kai kurie režisieriai per repeticijas išlaiko didžiules pauzes. Aktoriai tik stovi ant scenos arba sėdi. Jie laukia prakalbos ar kažkokių „genialių“ idėjų, o režisierius negali žinoti, kas jo galvoje „vyksta“. Akivaizdu, kad režisierius visą laiką turi būti atviras ir savo režisieriaus galvą „atverti“ aktoriams.   

Tiek Vengrijoje, tiek pasaulyje Jūs garsėjate savo drąsa, performatyvumo veiksmingumu. Esate spektaklio metu apsinuoginęs prieš žiūrovą, sėdintį ne daugiau nei per metrą.

Aš nenoriu šokiruoti tuščiai. Bet visa tai susiję su bendravimu. Man svarbu pasiekti tokį lygį, kuriame galima būtų laisvai bendrauti, kada galima būtų užduoti įvairiausius klausimus. Man įdomiausia pokalbis. Žinoma, daug lengviau tai daryti su vengrais vengrų kalba, nes tai yra ir verbalinė situacija, tačiau aš ir kitur tai bandau. Panašiai esu dirbęs Prancūzijoje su prancūzų studentais, įvairiose teatro mokyklose. Mes kartu siekėme šio tikslo: juk kam kurti teatrą, jeigu ne tam, kad kalbėtumėmės vieni su kitais? Svarbu į šoną nustumti teatro blizgesį ir scenoje būti kuo paprastesniam. Tai nereiškia būti nepoetišku, tačiau - labai asmenišku. Dėl to man labai patinka dirbti su dabartiniais aktoriais: aš jaučiu jų individualumą, asmenybes... Aš ir noriu ant scenos išsakyti labai asmeninius dalykus, kad įvyktų dialogas su publika.        

Pasaulio istorijos pavyzdžiai byloja, kad geri politikai šalia savęs turėjo po išmintingą filosofą. Žinant, kad jau Antikoje teatro mąstytojai - dramaturgai, aktoriai užfiksuoti anksčiau už pirmuosius filosofus, panašu, kad teatro praktikų intuicijos nėra tušti svaičiojimai. Įdomu būtų išgirsti Jūsų nuojautas apie įsisiūbavusius pasaulio įvykius.

Manau, kad teatras labiau susijęs su pramogomis nei su politika. Per pastaruosius septynerius metus Vengrijoje rengiau daug įvairių politinių akcijų, bendravau su įvairiais piliečiais. Bandžiau įtraukti publiką į sceną ir kažkaip sudaužyti tą ketvirtą sieną, norėjau surasti praktinį teatro poveikį pasauliui... Bet turiu pasakyti, kad yra riba. Mes galime kalbėti, vaizduoti savo pasaulį, ir tai labai sudėtinga, paveikti publiką - taip pat labai sudėtinga. Aš mačiau teatro ribas, aš jas jaučiau.

Mes kalbame apie dabartinį laiką: žmogus turi naujus įrankius realybei kurti. Senovėje teatras buvo vienintelė vieta, kur žmonės susirinkdavo ir kalbėdavosi opiomis temomis, kažko mokėsi iš istorijos, kultūros ir t. t.. Tačiau šiandien yra daugybė būdų tai daryti. XXI amžiuje daug visokio „aktyvizmo“. Šiandien svarbus klausimas, ar mes pakankamai drąsūs, kad išeitume į gatvę ir galėtume kurti savo pasaulį. Demokratija - labai svarbus klausimas. Taip, mes galimetai daryti, mes galime išeiti gatves, mes galime dalyvauti demonstracijose. Kiekvienas gali būti kalbėtoju, oratoriumi, dalintis savo mintimis internete, per facebooką, gali suorganizuoti revoliuciją, tūkstantį skirtingų renginių mieste ar kaime - kur tik nori. Kartais teatras yra tarsi sena, purvina spinta - atidarai duris, pro kurias gali iškristi daugybė senienų. Kartais jaučiu, kad jau nenoriu kurti teatro, o siekiu organizuoti demonstracijas ar kurti kokį nors klubą.

Manau, svarbus etinis, moralinis klausimas - mes tikime teatru ar tik naudojamės juo? Dabar aš patiriu, jaučiu ne tik didelį darbo greitį, bet ir tą greitį, kuris yra už teatro ribų. Aš dažnai matau - teatras kenčia kaip senas vaikas, kuris neranda sau vietos, ir kartais jaučiu - ir žmonės, ir laikas, ir kultūra praeina pro teatrą. Pralekia didžiuliu greičiu.

Kartais jaučiu didžiulę prabangą - egzistuoja milžiniškos valstybės institucijos tai prabangai. Jeigu kalbame apie karą ar imigrantus, apie globalinį atšilimą, įvairius įtampos taškus pasaulyje - ką galima daryti su šia išraiškos forma, kaip galime reaguoti? Nes tokia forma daug labiau tinka filosofavimui, negu atviram veiksmui kažką daryti. Galbūt komunizmo laikais teatras buvo vieta, kur žmonės susitikdavo, kalbėdavosi apie didžiulius dalykus, tačiau šiandien, demokratijos sąlygomis - ką galime daryti teatre to, ko daryti negalime kitur? Mes bet kur galime susitikti ir viską suorganizuoti už teatro ribų. Publikai mes tos žinutės neturime siųsti „tarp eilučių“, galime tik kalbėtis ir sakyti tiesiai. Demokratija gali nužudyti teatrą.                            

Karo analitikai teigia, kad pyktis ir žiaurumas kyla iš nuolatinės kančios (Sacharos dykumos pavyzdys). Kaip Jūs manote, iš kur žmoguje formuojasi žiaurumas? Koks siutas verčia žmones siųsti į mirtį?

Gal žiaurumas kyla iš instinktų? Kai matau, ką kuria rusų propaganda, karas Ukrainoje vyksta dėl politinių Putino interesų. Tai politinė manipuliacija, ir tame kančios aš nejaučiu. O Sirijos atvejis - labai sudėtingas: yra Basharo al Assado režimas, sukilėliai ir Islamo valstybė - trys skirtingos stovyklos. Tie žmonės, kurie pradėjo kovoti „iš kančios“, daugiausiai prarado. O Islamo valstybė  ne už tai kovoja, šių žmonių kova pritvinkusi bjaurios vyriškos energijos.

Aš kartais įsivaizduoju, kad didžiąsias problemas sukūrė Vakarų Europos civilizacija ir JAV, todėl dabar jie patys negali jų išspręsti. Kaip ir Afrikoje. Akivaizdu, kad daugybė karų gali kilti vien dėl politinių interesų. Po kurio laiko žmonės ima kentėti, prasideda karas. O pati pradžių pradžia - kurios nors vienos vyriausybės interesai. Manau, ir dabar didžiausia ir akivaizdžiausia problema - politika.

Ką Jūs manote apie Europos bandymus integruoti atvykėlius iš Artimųjų Rytų? Šiandien mes stebime jau integruotų žmonių elgesį toj pačioje Europoje - Prancūzijos satyrinio žurnalo redakcijos atvejis, bombos Londono metro ir t. t.? Ar Senasis žemynas turi tapti Eurabija?

Manau, kad čia demagogijos pradžia. „Charlie Hebdo“ - tik vienas pavyzdys, o yra daugybė imigrantų ir pabėgėlių Prancūzijoje, Vokietijoje ir visur. Šiandien Europoje šiai demagogijai stiprinti naudojami vos keli atvejai prieš tikrai stipriai kenčiančius žmones. Tai, ką aš regiu šiandien (nes Vengrijoje yra daugybė imigrantų), panašu į holokaustą. Akivaizdus cinizmas, nors kalbama apie krikščionišką Europą... Bet aš nematau tos krikščioniškos Europos, nematau krikščioniškos reakcijos... Aš tik girdžiu iš Baltijos šalių, iš Balkanų, kad nenorim tųžmonių, nenorim jiems padėti, mums jų nereikia, nes jie juodaodžiai, raudonodžiai, musulmonai, arabai ar dar kažkokie potencialūs teroristai. Man dėl to tik gėda.  

Labai įdomu, kad tie žmonės, kurie gyvena prie jūros, Italijoje, Graikijoje - jie arti tos problemos. Jie susitinka, mato tuos žmones, ir kai susiduria, jie keičiasi, nes ima suprasti kančios mastą. Kenčiantys žmonės yra trapiausi ir labiausiai pažeidžiami. Tik įsigilinus į jų kančią atsiranda galimybė juos suprasti. Pavyzdžiui, vienas iš imigrantų pasakoja apie išžudytą šeimą, susprogdintus namus, apie tai, kad jis yra čia, nes ten neturi ateities. Tikiu, kad išgirdęs kitų istorijas, žmogus gali pasikeisti.

Šiuo metu mes turime atsisukti į realybę ir suprasti, kad Europa yra kontinentas, pilnas demagogijos, nacionalizmo, kvailumo. Mes visą laiką kalbame apie kažkokią praeitį, nors yra dabartis. Kodėl žmonės visą laiką skundžiasi, nors patogiai gyvena, viską turi? Mėgstama kalbėti apie savo problemas, apie tai, kas atsitiko prieš penkiasdešimt metų. Gal galime dabar tai pamiršti?  

O kaip laikosi Vengrija šiame kontekste?

Vengrijoje bjauri situacija, nes vyriausybė visiškai atsisako padėti tiems žmonėms. Tik paprasti žmonės, kai kurios nevyriausybinės organizacijos jiems padeda. Vyriausybė net tualeto šiems žmonėms neskiria, absoliučiai nieko. Pabėgėliai miega gatvėse, visur. Niekas jais nesirūpina. Tai labai sunku suvokti. Apie imigrantus Vengrijoje kartais kalbama labai demagogiškai: „Jie čia atvyksta, nes nori daugiau uždirbti, jiems reikia patogesnio gyvenimo“. Labai nedaug žmonių gali giliau suvokti šią situaciją. Manau, kad Vengrija dabar ciniška, nes vyriausybė šią problemą „naudoja“ kitiems rinkimams. Veikia populistiškai, kaip kampanija prieš terorizmą iš Rytų: „mes juos visus išvarysime ir tapsime herojais.“ Galbūt po metų tų žmonių gatvėse jau nebebus, o mes eisime jomis ir matysime tik monumentus savo gėdai.        

Atrodytų, lyg mūsų lauktų visiškai isteriška ateitis. Kokį Jūs matote rytojų?
Kartais, kai nėra vilties, patogumas tampa visiems svarbus. Mes nenorime jo atsisakyti. Niekas nenori. Europa - tai komforto zona, ir šios zonos mes nenorime palikti. Tai per daug didelė rizika. Mums patinka keliauti į egzotines šalis, naudotis jomis, tačiau elgiamės taip, tarsi nebūtume vientisi žmonės, tarsi kažkas mumyse suirę. Yra labai skirtingi dalykai: komforto zona, kančios zona, ekonominė zona, bet tos zonos tarpusavy nenori bendrauti.

Aš turiu du vaikus. Aš galvoju apie tai. Pirmiausia, aš manau, kad jie turi išvažiuoti iš Vengrijos, iš šios šalies, iš šios visuomenės. Beviltiška, nes aš netikiu, kad kada nors pasikeisšis mentalitetas. Vengrijos bendruomenė yra labai vienspalvė, monochromiška, apskritai nieko nenorinti suprasti. Tokia šalis, tokia tauta neturi ateities, nes mes negalime apsaugoti savęs.

Jūs kalbate kaip Thomas Bernhardas.

Nežinau. Mes negalime statyti sienų, nes jos nepadeda, neišsprendžia problemos. Iškentėję žmonės negali pastatyti tokios sienos, kurios jie neperliptų. Tas pats vyksta Izraelyje ir Palestinoje. Kurį laiką tai gali veikti, bet jokia bendruomenė negali gyventi apsupta sienų. Tai neįmanoma. Tai gali apsaugoti „šiuo momentu“, bet tai - ne atsakymas ateičiai. Aš jaučiu, kad per sekančius dešimt metų Europoje atsiras daug naujų sienų. Gal Baltijos šalys atsitvers nuo Rusijos, kitos - nuo imigrantų, kitos - dar nuo kažko. Atrodytų, kad tai galimybė pasijusti stipresniems, bet aš manau, kad dėl to tampama tik silpnesniais, nes imunitetas jau būna nusilpęs. Dėl statomų sienų mes negalėsime vieni su kitais susitikti, paliesti vienas kito, mes būsime savo urvuose, kiekvienas savo mažose tautose. Jaučiu vis daugiau agresyvaus nacionalizmo Europoje. Tai gąsdina, galbūt turėtume palaukti 30-40 metų, kol į žmonių sąmonę sugrįš kažkas šviežio, ateis kažkas naujo.

 


 

Árpádas Schillingas (g. 1974) - vengrų teatro režisierius ir šiuolaikinio meno agentūros „Krétakör“ meno vadovas. 1991-1993 m. jis buvo „Kerekasztal“ („Apskritojo stalo“) teatro trupės narys, iki 1995 m. vaidino „Arvisura“ teatre. Statyti spektaklius pradėjo būdamas devyniolikos, 1995-aisiais įstojo į Budapešto teatro ir kino akademiją studijuoti režisūros, tais pačiais metais įsteigė „Krétakör“ („Kreidos rato“) teatrą. 1998-2000 m. pripažintas Vengrijos režisierius Gáboras Zsámbékis pakvietė Schillingą dirbti pasaulyje garsiame Katona József teatre. 1999-aisiais su studentais iš Strasbūro nacionalinio teatro Schillingas sukūrė ir Europos teatrų sąjungos festivalyje parodė spektaklį „Be tėvo“ pagal Antono Čechovo kūrinį „Platonovas“. Tais pačiais metais Schillingas laimėjo Vengrijos teatro kritikų prizą „Perspektyvių profesionalų“ kategorijoje už spektaklį pagal Istváno Tasnádi kūrinį „Visuomenės priešas“, sukurtą taip pat Katona József teatre. Vėliau režisierius atmetė kelis kvietimus dirbti valstybiniuose teatruose ir drauge su kultūros vadybininku Máté Gáspáru „Krétakör“ teatrą pavertė nuolatine teatrine organizacija. Ryškiausias pastatymas, tam tikra „Krétakör“ emblema laikoma 2003 m. sukurta Čechovo „Žuvėdra“.

2008 m. Árpádas Schillingas pertvarkė įsteigtą teatrą: repertuarinę sistemą pakeitė projektais paremtu darbu, atsisakė trupės, iš pavadinimo išmetė žodį teatras, liko tik „Kreidos ratas“. Šiuo metu „Krétakör“ prisistato kaip šiuolaikinio meno agentūra ir yra daugiausiai gastroliuojanti ir geriausiai užsienyje žinoma vengrų kūrybinė grupė. Po pertvarkų režisierius ėmėsi didžiulių meninių eksperimentų, orientuotų į švietimą, socialinį vystymąsi ir talentų ugdymą. Nuo 2008-ųjų Schillingas dirba meno vadovu keliose kultūrinėse ir mokymo programose Budapešte ir užsienyje (Paryžiuje, Prahoje, Miunchene), savo projektus kuria mokyklose, mažose ir atokiose bendruomenėse. Nuo 2006 m. svečio teisėmis dėstytojavo įvairiose teatro mokyklose Paryžiuje, Šampanės Šalone, Lione, Lozanoje, Strasbūre.

Režisierius laimėjo daugybę apdovanojimų, tarp kurių - tarptautinė Stanislavskio premija (2005), Prancūzijos kultūros ministerijos suteiktas Meno ir kultūros kavalieriaus ordinas (2008) ir Europos naujosios teatro realybės prizas (2009).

Karo metafora. Interviu su Valentinu Masalskiu // Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, 2015-09-04

Karo metafora. Interviu su Valentinu Masalskiu

Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, 2015-09-04

Nauju dideliu Valentino Masalskio biografijos etapu jau šiandien galima vadinti jo vaidmenis Nacionaliniame dramos teatre: Profesorių Robertą Šusterį Krystiano Lupos režisuotoje Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštėje“ ir Masarą Árpádo Schillingo statomame spektaklyje „Didis blogis“, kurio premjera įvyks rugsėjo 23 dieną. Šio spektaklio dramaturgas – Marius Ivaškevičius, scenografas – Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, jame vaidina Diana Anevičiūtė, Dainius Gavenonis, Jevgenija Gladij, Gytis Ivanauskas, Vaiva Mainelytė, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Valentin Novopolskij, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Beata Tiškevič-Hasanova.

 
Valentinas Masalskis spektaklio „Didis blogis“ repeticijoje. Nuotr. Tomo Ivanausko

Nauju dideliu Valentino Masalskio biografijos etapu jau šiandien galima vadinti jo vaidmenis Nacionaliniame dramos teatre: Profesorių Robertą Šusterį Krystiano Lupos režisuotoje Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštėje“ ir Masarą Árpádo Schillingo statomame spektaklyje „Didis blogis“, kurio premjera įvyks rugsėjo 23 dieną. Šio spektaklio dramaturgas – Marius Ivaškevičius, scenografas – Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, jame vaidina Diana Anevičiūtė, Dainius Gavenonis, Jevgenija Gladij, Gytis Ivanauskas, Vaiva Mainelytė, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Valentin Novopolskij, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Beata Tiškevič-Hasanova.

Esi iki ausų įklimpęs į Klaipėdos jaunimo teatro reikalus, tačiau jau antrą sezoną kuri didelius vaidmenis Nacionaliniame dramos teatre. Panašu, kad Tavo aktoriaus aistros niekas nenumalšins. Vaidinti turbūt yra svarbiausia Tavo gyvenime?

Po „Pasaulio gerintojo“ praėjo jau šešeri metai. Nuo tada labiau rūpinausi pedagoginiu darbu ir stačiau spektaklius su jaunimu. Kuriant spektaklį, aktorių požiūris, jų patirtis labai svarbūs. Jauniems aktoriams atskleidžiau, iškalbėjau visas savo paslaptis. Aktorystė yra magija: kaip įtikinti, kaip apgauti salę, kaip pameluoti, kad patikėtų žiūrovai? Kai kartu su savo mokiniais vaidinau spektaklyje „Kita mokykla“, supratau, kad meluoju ir nemoku apgauti. Jie jau žinojo visus mano „fokusus“. Tuomet buvau nusprendęs pabaigti su aktoryste. Lupos spektaklis „Didvyrių aikštė“, du mėnesiai intensyvaus darbo man grąžino aktorinį pasitikėjimą: vėl nustojau bijoti publikos, scenos. Labai branginu šį susitikimą su Lupa ir teisę suvaidinti Robertą Šusterį.

Man be galo patinka mo-ky-tis. Vertingiausia, kai dirbdamas gali išmokti ko norsnaujo, nesvarbu, kur tai įvyksta, – kine ar teatre. Jei kūrybinėje grupėje neatsiranda bendravimo, tuomet tas mūsų mokymasis yra beprasmis. Juk į spektaklius žiūrovai taip pat ateina tikėdamiesi sužinoti ką nors nauja, patirti ką nors netikėta.

Sutikau vaidinti ir Árpádo Schillingo spektaklyje. Vasaros vidury visa kūrybinė grupė išvažiavome į Merkinę, gyvenome užsidarę miško sodyboje. Tai buvo didžiulis patyrimas: tapome grupe, kuri dešimt dienų kalbėjo vien apie karą. Dar nežinodami kūrinio, mes, aktoriai, analizavome karo temą. Ne žodžiais, bet veiksmais, etiudais. Tokia buvo mūsų išvyka: įdomi, prasminga ir reikalinga.

„Statistų“ šiame spektaklyje nėra, visi kūrėjai?

Aktorius tampa kūrėju, kai pradeda galvoti apie visą spektaklį, kai nuolat dalyvauja jį kuriant. Tai nepriklauso nuo vaidmens dydžio. O jeigu aktorius tik užpildo erdvę, įšoka į sceną ir kažką ištransliuoja, tuomet jis tik atlikėjas. Árpádas – socialus režisierius, reflektuojantis dabartį. Jam rūpi procesai, kurie vyksta mumyse, aplink mus. Turbūt spektaklyje bus nemažai juodumo ir purvo, bet režisierius vis dėlto deda aiškų pliuso ženklą.

Kaip Tu supranti socialumą?

Socialus yra Dostojevskis, kurio kūryba paremta vargšo, nuskriausto žmogaus dejone. Socialus ir Čechovas, ir Shakespeare’as, kalbėdamas apie žudynes ir liejamą kraują...

Tačiau temų socialumas dar nesuformuoja socialinio teatro.

Dabar visur ir viskas dekonstruojama, bet aš laikausi tos nuomonės, kad spektaklio formą turi padiktuoti tema. Man atrodo, kad postdraminis teatras Lietuvoje prasideda tik dabar. Šiandien, žiūrėdamas į jaunus dramaturgus – Mindaugą Nastaravičių, Marių Ivaškevičių, – matau, kad jiems svarbiau tampa ne siužetinės linijos ar aplinkybės, o virsmas. Bandoma įveikti žiūrovo nuobodulį, jį apgauti? Paneigiamas net siužetas, jis sulaužomas. Kodėl? Kad žiūrovas nenuspėtų pabaigos. Kine panašiai dirba Kim Ki-dukas: teigia viena, po to staiga visiškai kita; personažas persiverčia.

Statant „Didį blogį“ ir režisieriui, ir dramaturgui labai svarbu virsmas, tai, kaip viskas apsiverčia. Vieną žanrą keičia kitas. Ir virsmas vyksta greitai, netgi toje pačioje scenoje naudojama skirtinga kalba. Ilgai tam priešinausi, bet supratau, kad šiandien, kai žiūrovai pakankamai išprusę, kai jiems nebeįdomios nei istorijos, nei naujos formos, nei ilgai trunkantis veiksmas, nebėra prasmės slėpti intrigą, paslaptį. Šiandien žiūrovams iš scenos viskas „metama“ tiesiogiai. Ne dėl to, kad norima šokiruoti. Žiūrovai jau „nebeišlaiko“ dėmesio tam pačiam žanrui visą spektaklį. Todėl atsirado žanrų eklektika. Mes joje tiesiog „maudomės“.

Manau, kad ši drama tik dabar pradėjo „rašytis“. Norint pasvarstyti, kas šiandien yra karas čia, Lietuvoje, Amerikoje, manyje, visur, reikia pasinerti į šią temą, tik tuomet karas gali virsti belaikiu, beasmeniu.

Jūsų spektaklis nuo pradžios iki galo išgalvotas, jo jėga – virsmas. O kur jis veda – į mirtį ar kur nors kitur?

Čia bus kalbama turbūt net ne apie mirtį, o apie žiaurumą mūsų viduje, apie karą, kuris vyksta mūsų galvose. Dėl to mes naudojame tikras pavardes ir vardus. Dėl to sakome, kad toks pat karas vyksta ir čia pat, tarp aktorių. Metafora susinaikina ir virsta nebe metafora. O paskui ji tampa nauja metafora.

Prancūzų rašytojas Louis-Ferdinandas Céline’as romane „Kelionė į nakties pakraštį“ rašo: „Su karu reikia pasilikt akis į akį, kad geriau apžiūrėtum tą kiaulę iš priekio ir iš šono.“ Iš kokio šono Jūs žiūrite į karo šmėklą?

Mes juk nežinome, kas yra tas karas. Bet jis labai arti. Realus karas yra labai baisus. Dėl to mes apie jį galime kalbėti tik metaforomis, tik per savo aktorinę patirtį. Neturim teisės pasivadinti Serioža, Nastasija – vardais tų, kurie iš tikrųjų kariauja. Čia gali veikti tik tokie personažai kaip Motina, Saldžioji ar pan. Taip pat ir personažai su savo tikrais vardais. Ši Ivaškevičiaus pjesė man patinka todėl, kad joje yra labai daug virsmo. Jaučiu, kad ateityje teatro spektakliai negalės būti ilgi, jie turės būti aiškūs ir neaiškūs vienu metu, scena turės nuolat transformuotis. „Didžiame blogyje“ labai įdomus šviesos žaismas. Árpádas Schillingas – nuostabus režisierius: naudodamas tamsą ir vieną prožektorių, jis kuria teatrą. Labai svarbu, ką jis tuo momentu apšviečia, ką reflektuoja. Ar akys, kurios gali matyti viena, gali pamatyti ir kita? Formos prasme tai visiškas minimalizmas.

Ar jūs, kūrėjai, repetuodami ieškojote bendro karo suvokimo, ar tiesiog jo formos išraiškų?

Visi buvome „įlindę“ į šią temą, net pavargom nuo jos. Viena grupė net paprašė leidimo pailsėti – taip išsekome nuo neigiamų emocijų, purvo. Karą suprantu kaip pabaigą, kaip bifurkacinį tašką. Jau Remarque’s savo kartą vadino prarastąja, o Borchertas rašė apie sudužusias viltis. „Didžiame blogyje“ žmogus, kuris dalyvauja kare, niekada nebebus tuo žmogumi, kuriuo buvo iki karo. Kai pradėjau domėtis bifurkacija, supratau, kad ji itin susijusi su mūsų menais. Jeigu visuomenė smarkiai nutolsta nuo savo vertybių – viskas, daug ko sugrąžinti nebeįmanoma.

Šią vasarą dalyvaudamas stojamuosiuose egzaminuose pastebėjau štai ką: 1995-aisiais, nusivylimo metais, gimusi karta kalba tik apie viena – apie šeimą. Iš stojusiųjų jaunuolių beveik niekas neturi šeimos. Opiausios jų problemos – „prasigėręs tėvas“, „nekenčiu tėvo“, „tėvą myliu, mamos – ne“, „patėvio nemėgstu“. Tarsi jie būtų išdaužytų pamatų vaikai, net namų neturėję. Jie kaip vilkiukai. Nesusipažinę su pačiomis paprasčiausiomis šeimos užduotimis. O jos juk yra esminės.

Patekus į karo sūkurį, apie jį kalbėti nebeįmanoma. Sakoma: kai ginklai žvanga, mūzos tyli.

Tai kodėl jūs statote šį spektaklį?

Mums svarbu perspėti. Mes negyvename taip, kaip karo apsuptyje atsidūrę žmonės. Mes galime išeiti į gatvę, apsipirkti, šypsotis, kviesti žiūrovus į salę... Mes vis atitolinam tą akimirką ir kol kas nejaučiam jos grėsmės. Mums visiems tolimas Sirijos karas. Paprastas pavyzdys: šiandien kai kas svarsto, ar mums priimti pabėgėlius, ar ne? Kiek jų priimti ir kokiomis ligomis jie mus užkrės? Jeigu mes abejojame, ar Lietuva pajėgi juos priimti, tai mes visiškai neįsivaizduojame Sirijos karo baisybių. Mes neįsivaizduojame pabėgėlio situacijos, esame praradę atjautą. Manau, dabartinė Lietuva dar nejunta karo.

Ar neatrodo, kad tik nuvargusiam žmogui karas tampa nebebaisus? Tik peržengus tą ribą.

Peržengus ribą belstis į žmogaus vidų, sielą, jausmus, emocijas nebėra jokios prasmės. Niekad nepamiršiu, kaip 1990 metais statėme „Vėlines“, o žmonės prospektu ėjo į barikadas ir prie parlamento vyko mitingai... Įdėjome į savo spektaklį begalę meninių simbolių, kategorijų, skausmo... Nors spektaklis buvo nuostabus, iš pradžių salė buvo tuščia. Atsimenu šviesios atminties Alberto Zalatoriaus įdomius tekstus, atsimenu, kaip šis spektaklis veikė tuos, kurie į jį įsiklausė. O koks didelis buvo lenkų spaudos pripažinimas... Lietuvoje jį priėmė tik vėliau. Tuomet, kai šis spektaklis gimė, tautai rūpėjo kiti dalykai.

„Didis blogis“ statomas ne tam, kad gąsdintume žmones ar primintume apie karą. Kalbame tik apie karo metaforą: apie tai, kas žmoguje lindi nuolat, apie tai, kas neišnaikinama. Šioje dramoje per mano personažą Marius Ivaškevičius naudoja herpeso– pūslelinės – metaforą. Kas yra herpesas? Tai virusas, kuris tūno užsislėpęs ir išlenda, kai nusilpsta imunitetas, po to vėl pasislepia. Žmogus negali jo nugalėti. Mano personažas – tai parazitas su svajone, ir ta svajonė „kuria“ to parazito gyvenimą. Šis spektaklis yra perspėjimas.

Tavo personažas yra reto šlykštumo isterikas.

Taip. Mes, aktoriai, šiame spektaklyje „naudojami“ kaip metaforos. Svarbu, kad žiūrovai suprastų, jog mes nebijome šios identifikacijos. Mums svarbu pasakyti, kadtai yra mumyse.

Kuo pasižymi Árpádo Schillingo darbo metodas palyginti su kitais režisieriais?

Jis be galo pasitiki aktoriumi. Schillingas labai paprastas žmogus. Man labai patinka Árpádo tezė: „Mes kursime kartu, bet paskutinis žodis – režisieriaus. Siūlykite!“ Man patinka jo demokratija scenoje. Nors laiko liko nedaug, jis nieko nediktuoja. Man patinka, kad jis konkrečiai įsivaizduoja kiekvieną sceną. Jis ne tik mato vaizdinę spektaklio visumą, bet ir stebi kiekvieno personažo psichologiją, tyrinėja itin subtilius psichologinius niuansus. Jis labai aiškiai suvokia visuomenės hierarchijas, pateikia neįtikėtinai įdomių pavyzdžių. Jis yra didis humanistas. Nesimėgauja purvu, nors jo aplink mus tiek daug ir jo formos taip greitai keičiasi...

Teatre labai daug miesčioniškų, banalių temų. Jeigu liečiama nebanali tema, vadinasi, metamas iššūkis. Į kai kuriuos klausimus galima atsakyti Hermanno Hesse’s žodžiais: „Jeigu žmogus sako tiesą, jis visada tampa žiaurus.“

Šio spektaklio trupė buvo formuojama per pokalbius, šiandien vadinamus „kastingais“.  Kuo ji ypatinga?

Visuomet esu už trupę, bet ne už „projektinius“ spektaklius, nes juose tu ateini duoti tai, ką savyje jau esi atradęs. Tik trupėje per ilgą darbą su „savais“ – „savo“ režisieriumi, „savo“ pedagogu – gali savyje „atrasti“ vaidmenį. Man atrodo, nuvažiavę į Merkinę kūrėme trupę. Ieškojome savyje to, ko niekas nežinojo: ir dramos, ir savo „neįtikėtinų“ spalvų. Kai gavome „išrašytus“ vaidmenis, prasidėjo naujas etapas, kuris dabar ir vyksta.

 

Kalbino Daiva Šabasevičienė

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2016 m. lapkričio 19 d. 14:33 / AJ

... man menas šiame spektaklyje pasibaigė, kai supratau, kad ,,ukrainietė" - aktorė. ... Ir grįžo jo trupiniai, kai V.Mainelytė priartėjo prie žiūrovų... su žvakėmis... Pasibaigus spektakliui - neplojau, nestsistojau, negalėjau... - kankiniams už pinigus.

2016 m. balandžio 21 d. 00:45 / Deividas

Nustebino spektaklio interaktyvumas. Buvo įdomu stebėti aktorių provokacijas ir žiūrovų reakcijas į jas. Kuomet šiandieniniai žiaurumai vis dažniau tampa tik sausa, emocijų nebekeliančia statistika, šiame spektaklyje perteikta "statistika" veikia priešingai. Imi suprasti, kiek daug vidinio blogio gali slypėti mumyse. Bravo aktoriams, kurie tuo įsitikino ir puikiai atskleidė, kad žmogus, kovojantis už savo tiesą, gali peržengti visas žmogiškumo ribas. Netgi tai, kas šioje pjesėje buvo parodyta, pasak pačių aktorių, buvo švelnesnis variantas negu visa komanda sugebėjo atrasti ir išgyventi pasiruošimo spektakliui skirtos stovyklos metu.

2016 m. balandžio 20 d. 13:52 / R

Paskaičiau komentarus ir man daugumos jūsų, mieli kolegos (teatro žiūrovų prasme), beprotiškai gaila. Ko jūs tikitės eidami į teatrą - estetikos, grožio, infantilumo, pompastikos ir gėrio? Kai skaitote naujienas apie išpuolius ne kažkur, o visai šalia - irgi tikitės, kad tie galvažudžiai bent jau prasmingai kažką paaukojo? Kad jų išorinė sandara bus bent jau patraukli akiai? Ar jūs tiesiog to "siaubo" neskaitote, nes "jums ir taip pakanka mėšlo gyvenime"? Atsipeikėkite. Teatro grožis ir yra jo įvairovė. Ir jei sukėlė pasipiktinimą - spektaklis įvyko. Aš labai labai LABAI džiaugiuosi, kad toks reiškinys atsirado, o visiems pasipiktinusiems linkiu atrasti savo vyšnių sodus ir amerikas pirtyje.

daugiau