Išvaryta Lietuva XXL formatu

Elona Bajorinienė, "Kultūros barai", 2012 m. Nr. 1

Nacionalinis dramos teatras Kalėdų išvakares ir Naujuosius metus sutiko trankiai, su keiksmais (ojėzau). Triukšmingoje masuotėje ant aktoriaus ir Teatro sąjungos naujojo pirmininko Ramučio Rimeikio galvos šmėsčiojo Kalėdų senio kepuraitė, bet ne todėl, kad Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Išvarymas”, režisuotos Oskaro Koršunovo, premjera įvyko paskutinėmis gruodžio dienomis. Surūdijusiame laive, ant dugno, liūliuojamas Temzės vandenų, Kalėdas sutiko beveik mirtinai primuštas pagrindinis herojus - maišyto kraujo lietuvis Benas Ivanovas. Spektakliui įsibėgėjant, keiksmų tolydžio mažėjo, bet grotesko daugėjo.

Muzikinis dramos spektaklis trunka daugiau kaip penkias valandas ir pasakoja vos ne „Krikštatėvio” vertą epopėją. Išvaryta Lietuva XXL formatu. Galutinis įspūdis neslegia, priešingai - publiką išlydi miela daina ir turistų fotoaparatų blykstės. Žiūrovai, kaip dabar dažnai nutinka, plojo atsistoję, ir tarp jų tikrai buvo emigrantų, sugrįžusių namo švęsti Kalėdų. Keistos tonacijos pramoga - tarsi Milano Kunderos aprašyta nepakeliama būties lengvybė.

„Išvarymas” - ne visai įprastai rengtas spektaklis. Tokie projektai bręsta ilgai. Kad jis atsirado, visų pirma prisidėjo - atsiprašau - emigravusi Lietuva. O jau paskui įsitraukė prasmingus ryšius mezganti Lietuvos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Daiva Parulskienė, būsimasis NDT meno vadovas Audronis Liuga ir, žinoma, rašytojas Marius Ivaškevičius, kuriam buvo sudarytos sąlygos apsistoti Londone ir rinkti medžiagą pjesei autentiškoje aplinkoje. Daug lėmė ir deklaruota naujoji teatro programa, žadėjusi sutelkti po vienu stogu stipriausias kūrybines jėgas. 2010 m. rudenį, kai NDT vadovu tapo Martynas Budraitis, visas pirmasis sezonas iš esmės buvo skirtas realiam planavimui antrojo, kurio rezultatai ir turėjo parodyti, kaip ir ar sėkmingai teatras keičia kryptį. Žingsnis po žingsnio, pradėdamas nuo kamerinių pastatymų ir susikaupęs premjeroms didžiojoje scenoje, NDT per 2011/2012 m. sezono pirmąjį pusmetį pristatė save kaip teatrą Tribūną, aktyvios kūrybos, įdomaus kultūrinio vyksmo vietą.

Šiaip jau sena kaip pasaulis (e/i)migracijos tema tapo viena iš šiuolaikinės globalios visuomenės socialinio gyvenimo magistralių su daugiakrypčiu judėjimu. Dar visai neseniai, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, pirmiausia buvo kalbama apie XX a. emigrantų grįžimą ar įsitraukimą į šalies gyvenimą. Vakariečių užuominos, kad netrukus ir mes patys neišvengiamai susidursime su naujais šio reiškinio pavidalais, tai tik laiko klausimas, atrodė nepagrįsti gąsdinimai, ar bent jau tolima, todėl nepavojinga, perspektyva. Homogeniškai (jei ne klaustrofobiškai), gintis įpratusiai Lietuvai pirmiausia kėlė nerimą imigrantai, pabėgėliai iš skurdžių ar diktatoriškų kraštų. Bet procesas „netikėtai” pasisuko priešinga krytimi - masės ėmė ir išvažiavo. Keliomis bangomis. Naujausia, niekaip neslūgstanti, kilo maždaug prieš trejus metus. Šiandien viešojoje erdvėje jau sklando futuristinės prognozės, kad pigią darbo jėgą teks importuoti iš tolimų ir artimesnių Rytų, nes savos greitai pritrūks. Kita vertus, neseniai LTV studijoje greta Lietuvos bočių sėdėjo ir diskutavo lietuviškai su akcentu ir be jo kalbantys išsilavinę kitašaliai ir savi reemigrantai (bravo vedėjai Editai Mildažytei už laidos „Europos vidury” dalyvių parinkimą).

(E)migraciją kaip galimybę išnaudojo ne vienas, ypač jaunesnės ir viduriniosios kartos, kūrėjas (ne tik iš kultūros srities). Štai keletas pavardžių: kompozitorius Vykintas Baltakas, operos solistai nuo Violetos Urmanos iki vadinamųjų „bohemiečių”, dailininkas Žilvinas Kempinas, režisieriai Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Cezaris Graužinis... Kad ir kur būtų jų namai, jie kuria, būna „ten ir čia”. Todėl nevisiškai įtikina Oskaro Koršunovo per spektaklio spaudos konferenciją pasakyti žodžiai, kad jis - irgi savotiškas emigrantas, nes neturi galimybių visų savo sumanymų realizuoti Lietuvoje. Dėl galimybių „čia” - matyt, tiesa. Tačiau galimybės „ten” - vis dėlto ne „išvarymas”, o talentu ir atkakliu darbu pelnytas pasirinkimas, istorijos dovana, kokios pusšimtį metų neturėjo ankstesnių kartų kultūros žmonės.

Nepasakysi, kad Lietuvos kūrėjai ignoruoja emigraciją kaip reiškinį. Nepretenduojant į išsamų vaizdą, galima prisiminti Paulinos Eglės Pukytės ironiškus patirties dviejose šalyse sugretinimus knygoje „Netikras zuikis”, Kristinos Sabaliauskaitės ir Agnės Narušytės kultūrinę publicistiką iš britų salyno (įdomu, kad visos trys išeivės yra baigusios Vilniaus dailės akademiją). Pastarosiomis dienomis perkamiausių knygų dešimtuke atsidūrė Zitos Čepaitės lengva ranka parašytas „Emigrantės dienoraštis”, ir tai nenuostabu, nes kažin ar Lietuvoje rastume žmonių, kurių artimiausioje giminių, draugų ar pažįstamų aplinkoje nebūtų naujųjų emigrantų (kaip kadaise - tremtinių). Vis dėlto naujausio NDT spektaklio ambicija yra kito lygmens - tai bandymas kurti kolektyvinį emigravusios Lietuvos portretą.

„Išvarymo” ir ankstesnės NDT premjeros - Jono Vaitkaus pastatyto Henriko Ibseno „Visuomenės priešo” - pradžia panaši: kai publika įleidžiama į salę, abu spektakliai jau vyksta. „Visuomenės priešo” scenoje grūdasi besilinksminantys žmonės, plyšauja, blyksi spa centro diskoteka. „Išvarymo” scena, tokia pat didelė ir taip pat pilna žmonių, primena industrinį loftą ir tipišką britų barą su milžinišku ekranu per visą galinę sieną, transliuojančiu futbolo rungtynes. Scenografas Gintaras Makarevičius, jam talkinančios animatorės ir videomenininkės, rodomas Dariaus Žiūros videofilmas „Kelias” su mirguliuojančiais vandenimis puikiai organizuoja ir išplečia scenos erdvę, palieka vietos vaizduotei.

Mariaus Ivaškevičiaus tekstas toks tirštas, tarsi į pjesės formą būtų norėta sutalpinti romaną. Režisieriui teko veiksmą gryninti, kad jis neslėgtų, nedusintų žiūrovų. Geras vaistas - humoras, kurio nestokoja nei rašytojas, nei spektaklio kūrėjai. Režisieriui dar pasitelkus ir gyvai grojančius muzikantus, žiūrėti spektaklį tapo tikrai smagiau ir lengviau. Penki „Happyendless” grupės muzikantai - Saulius Prūsaitis, Laimonas Jančas, Kęstutis Pavalkis, Paulius Adomėnas, Gediminas Augustaitis - yra lygiaverčiai spektaklio dalyviai, aktorių partneriai, padedantys išlaikyti spektaklio ritmą, spinduliuojantys uždegančią kūrybos energiją. Būtent iš muzikantų duobės sklinda pozityvas, „švarios gaidos”, skambančios tarsi kontrapunktas riebiai kalbinei aplinkai.

„Išvarytųjų” istorija prasideda ir baigiasi kolektyvine kelione autobusu. Jau pirmoji scena intriguoja į muzikinį taktą linguojančiais į „naują rytojų” išsiruošusiųjų veidais, o epizodo kulminacijos, kai keliolika nederančių balsų iš širdies užbliauna dainą „Balnokit žirgus, lietuviai”, galėtų pavydėti pats Zappa. Dar viena puikiai surežisuota komiška masuotė - broliai ir sesės rankose laiko dalgius, kastuvus ir šakes, o didžiajame ekrane šie daiktai sklando ore kaip besvoriai, niekam nereikalingi žaislai. Iškėlę koją į Rytų Londono parko pievelę ir iškart apgauti, netekę pasų, būrai lietuviai išsiskirsto kas sau - ieškoti laimingo gyvenimo.

Pagrindinio herojaus tekstą režisierius padalija dviem aktoriams, kad suprastintų gana komplikuotą pjesės struktūrą. Pasakojimas tampa aiškesnis, vertinamas per distanciją. Pusamžis Benas (Vytautas Anužis), sėdėdamas invalido vežimėlyje su įsmeigta mažyte trispalve, tarsi kapitonas vairuoja spektaklį - susieja paskiras scenas, komentuodamas dvylikos metų klajonių istoriją. Suvaržytas, turintis viso labo mikrofoną, kad būtų girdimas, aktorius (drauge su muzikantais) diktuoja emocinį epizodų toną. Tai visko matęs vienakojis. Jo leksika jau švari, be keiksmų, bet gyvi prisiminimai vis dar graužia iš vidaus, verčia iš naujo išgyventi prievartą, meilę, kraipyti žandikaulius, mokantis anglų kalbos, verkti ir šauktis Aukščiausiojo, kai sugriūva paskutinis bandymas gyventi gražiai.

Visa tai išskleis atskirais siužetais jau kitas Benas - jaunasis Ainis Storpirštis, tapęs vienu iš aktorinių spektaklio atradimų. Atkaklus, nenuilstantis, akrobato sugebėjimų turintis vyrukas daug kartų viską pradeda nuo nulio, nuolat keičia vardus, apsimeta lenku, anglu, jau, regis, išsikapstys ir įsitvirtins, bet vėl nubloškiamas į dugną. Jo prieglobstis - laidojimo namai Funeral, minkščiausia lova - karstas, geriausias draugas - Fredis. Idealas vos nesužlunga, kai Benas sužino, kad Mercury gėjus, maža to - kažkoks azijietis, bet vis tiek sugebėjo tapti žmogumi, „gyvenimo čempionu” (žinoma, spektaklyje gyvai atliekamas grupės The Queen hitas). Taip Benas pratinasi prie įvairovės, kuri į jo gyvenimą įsiveržia kartu su kaleidoskopiškai užklystančiais personažais. Toks, pavyzdžiui, yra Azimas (Tadas Gryn) - su tabaluojančia ant kaklo galva ir kvailu juokeliu out of date apie pasibaigusį dešros galiojimo laiką lūpose, amžinai laimingas, išsišiepęs, nuolankiai pasirengęs tapti kilimėliu kojoms valytis. Bet vis dėlto iki tam tikros ribos, kol neliečiamas jo fundamentas - koranas.

Per visą spektaklį Benas ieško savo priešo - vyro, po kurio smūgių per stebuklą liko gyvas, bet iš tikrųjų didysis jo, kaip ir visų spektaklio personažų, priešas tūno viduje. Spektaklio pabaigoje herojus, jau apsitrynęs Londone, kalba švariai, tačiau susikaupęs įniršis, agresyvus barbaro genas niekur nedingo (tiesa, aktoriaus Ainio Storpirščio prigimtis tą bjaurastį gerokai sušvelnina).

Beno klajonių karuselė atskleidžia vis kitus likimus, spektaklyje jų gal koks tuzinas, tiesa, nelygu, kiek kuriam dramaturgas skiria vietos, o režisierius - sceninio laiko. Ryškiai švysteli anarchistė Olga (Elzės Gudavičiūtės vaidinama herojė atšiauresnė, kieta ir šiurkšti, palyginti su jausminga Gintarės Sabaliauskaitės vaidyba). Kalba ji su rusišku akcentu, kaip ir kiti personažai, turi mėgstamą žodelį avtomatiškai ir madingą draugelį - latvį Karlį su oranžinėmis tamprėmis (Marius Čižauskas). Balalaikinė ukrainiečių pora, Saško (Irmantas Jankaitis) su Oksana (Rimantė Valiukaitė, Vitalija Mockevičiūtė), žiūri Kijevo TV, kuri per politinius skandalus transliuoja multikus, - tai išplečia spektaklio geografiją iki Rytų Europos platumų.

Įsimena ir stačiokiškos Reginos (Jolanta Dapkūnaitė, Neringa Bulotaitė), tarmiškai kalbančio Romo (Arūnas Vozbutas), apsimiegojusio Algirdo (Algirdas Dainavičius) veidai. Kartais atrodo, kad epizodų virtinė niekada nesibaigs, tarsi koks begalinis serialas. Gausybė medžiagos sprogdina tiek dramaturgo, tiek režisieriaus, tiek aktorių vaizduotę, vedžioja visus už nosies, ne visada pasiduoda disciplinai. Nors Koršunovas pjesę šiek tiek kupiūravo, atsisakė epizodo apie lenkę Karoliną ir sprogimą Londono metro, citatos iš filmo „Haris Poteris”, dar šio to, bet šiuos trumpinimus tuoj pat kompensuoja aktorių improvizacijos ir muzikiniai numeriai.

Už svaiginančių skrydžių ir sukrečiančių nuopuolių, švelnumo ir žiaurumo protrūkių, neįtikėtinai groteskiškų istorijų iškyla paprastas kuklus noras - būti žmogumi. Iš esmės šitas siekis yra visų spektaklio personažų variklis. „Išvarytos” Lietuvos ambicija.

„Arčiausiai žmogaus” jaučiasi priartėjęs nuostabusis Edis (Martynas Nedzinskas). Konteinerių turinio žinovas, plaukus susukęs į dredus, kai gauną spyrį į tarpkojį, išraiškingai suvaidina ištisą pantomimą apie skausmą. Buvęs benamis neatpažįstamai pasikeičia, virsta glebiu dabita, dendžiu su languotomis kelnėmis (visus „vintažinius” kostiumus parinko ar sukūrė Agnė Jagelavičiūtė). Netenki amo, kai šis karališkųjų medžioklių dalyvis staiga pratrūksta loti kaip šuo ir, metęs niekinamą žvilgsnį publikos pusėn, išeina toliau rinkti savo gyvenimo ančių.

Eglė - vienintelė emigrantų autobuso keleivė, kuri atvyko dar „būdama žmogumi”, ir nuėjo šiurpios degradacijos kelią. Su šia heroje Ivaškevičius susiejo nemažai epizodų, siužetiškai ne pačių originaliausių. Svajojusi fotografuoti žmones, jų sielas, Eglė „matuojasi” ir barakudos, ir klubo prostitutės rūbą, ir islamišką burką. Aktorė Monika Vaičiulytė demonstruoja tokį emocinių išlydžių diapazoną, kad tampa viena ryškiausių spektaklio žvaigždžių. Svajonių nuotaką su firminių pirkinių krepšeliais, su baltų gėlių puokšte ir nuolat kartojamu nevermind („nesvarbu”) galėtų suvaidinti bet kuri aktorė. Bet kai reikia „išversti vidurius” (Eglė klausia: „Ką mes čia veikiam? Kodėl iš viso mes šitam mieste?”) arba išgrūsti artimu tapusį Beną, žavioji blondinė parodo plėšrūno „nagus”, laukinę jėgą. Vaidmens viršūnė - epizodas, kai duris į klubą, tapusį vieninteliais jos namais, užtveria Mareku pasivadinęs apsaugininkas Benas. Blondinė, užsivilkusi žydrą triko, epizodą pradeda nuo lengvo flirto su oriai dirbančiu tautiečiu, kaskart sugrįždama su nauja energija ir įniršiu, tarsi galva daužytų sieną, kol virsta ant aukštakulnių klypinėjančia apgailėtina kale. Ji dar kartą pakyla lemiamai atakai - išsviesta iš orbitos, metalo tinklu kabarojasi jau ne prasigėrusi mergšė, o piktoji dvasia. Po akimirkos peršlapusi, pažeminta ji sustingsta stop kadre - ventiliatoriaus šachtoje žemyn galva pakimba sunaikintas žmogus.

Pasigėrėtinais vaidybos perliukais virsta Beno susitikimai su dar vienu autobuso keleiviu - Vandalu (Marius Repšys). Gražu žiūrėti, kaip mirtini priešai broliaujasi ilgoje bičiulių sugėrovų scenoje. Spektaklio pradžioje Vandalas, po stora odine striuke slepiantis fantastiškai valdomą breiko šokėjo kūną, kalba išimtinai necenzūriniais žodžiais. „Neaišku, stiprus ar durnas”, anot jo paties, įsibėgėjant veiksmui, jis įterpia ir normalių žodžių, o keiksmams suteikia vis daugiau „teigiamų” intonacijų. Vandalui, įsikūrusiam statybose, komforto viršūnė yra nudrengtas lėktuvo krėslas. Londone jis griauna, o Kaune stato namą - regi jį su balkonais prie upės ir Puntuko vaizdu. Vandalo siekį būti žmogumi dar labiau sustiprina svajonė turėti šunį - kartono lape nupieštas mastifo snukis Vandalui yra šventas paveikslas. Dar jis norėtų pamatyti karalienę ar bent jos rūmus, mat iki jų jam toloka. Kai turėsimam mastifui Benas ir Vandalas renka vardą, aktoriai juokais pasiūlo savo tikrąsias (ir muzikuojančio Prūsaičio) pavardes, taip spektaklyje auginama žmogaus šuns metafora. Simpatiško snukio mastifas (vis dėlto, matyt, vardu Repsys) pasitinka Beną, kai šis ateina atsiimti Vandalo pelenų, supiltų į skardinę dėžę.

Viena įspūdingiausių spektaklio scenų - Vandalo ir Beno maudynės Temzėje. Į dumblą grimztantys vyrukai bando gelbėtis, sliuogia stulpais aukštyn, šaukiasi Jėzaus, o prie jų kojų stiebiasi žmonių piramidė. Biblinį vaizdą primenanti mizanscena. Spektaklyje aliuzija į Nukryžiuotąjį sušvinta ne kartą, tiek paskiras istorijas, tiek visą spektaklį kilstelėdama iki egzistencinio lygmens. Tai erdvė, kurioje dėl žmogaus sielos kovoja bestijos ir dievai. Šitoje erdvėje vyksta paskutinis Beno ginčas su burką vilkinčia Egle - jiedu stovi kaip įbesti ant baro kėdžių. Eglės frazė „tu maiše” ir šėtoniškas juokas neleidžia abejoti, kieno viršus. Šitoje erdvėje atsiduria ir Olga, kai ją lyg baleriną Benas kelia aukštyn. Pirmą kartą - kaip svajonę, kai reikia įsiropšti į skvoterių bandomą užgrobti pastatą, kad jie pagaliau turėtų namus. Antrą - kai Olga išniekinama, ieškant jos tarpvietėje LSD (nuostabios mizanscenos - ikebanos, prie kurių ranką, spėju, pridėjo choreografė Vesta Grabštaitė). Dar viena vertikalė - iš šokančių žmonių suformuota rytietiško grožio kompozicija, tokia utopinė komanda Babay United, kai žiūrėdami futbolą Benas ir Azimas užlipa ant „minos”, t. y. užkabina tapatybės temą. Rytai ir Vakarai, Čingischanas ir Kristus, gyvulys ir žmogus yra svarbiausios spektaklio takoskyros, brėžiamos daugybe pavidalų, pasitelkiant aibę vardų.

„Išvaryme” apstu literatūrinių aliuzijų ir kodų: Benas - tai ir garsusis Londono bokštas Big Benas, o didžiausias Beno priešas pavarde Stillmanas - išvertus reikštų „dar žmogus” (jo dramą vaidina Paulius Ignatavičius). Painių užuominų ir sąryšių apstu. Kita vertus, daugiažodė Ivaškevičiaus pjesė galbūt slepia įvairių sceninių sprendimų galimybę. Štai paskutinė Beno mylimoji, korektiška britė Liz (Toma Vaškevičiūtė), kuriai patikėtas epilogas - pokalbis su Beno sūnumi, mažuoju „princu Viljamu”, klausinėjančiu apie ambicijas ir Harį Poterį. Pjesėje Liz lyg tarp kitko užsimena apie jogą ir Benui, kai šį apima įsiūčio priepuoliai, vis pataria teisingai kvėpuoti. Spektaklyje šių frazių nėra, bet skaitant pjesę topteli, kad laisvai kvėpuoti mokėsi ir sovietinis kalinys iš Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Kvadratas”. Netoli nuėjome.

Visi iki vieno sulipa, o aš ir nespėju (kalba netaisyta)

Rimgailė Renevytė, tinklaraščio asteatre.wordpress.com autorė, 2012-02-04

Manau, kad bet koks tekstas parašytas apie šį spektaklį gali perteikti tik TO žiūrovo emociją ir jo santykį su teatru, todėl nesistengsiu išanalizuoti ar aprašyti to, ką mačiau. Noriu tik pasidalinti savo įspūdžiu, nes niekaip negaliu JO pamiršti.

Man tik įėjus į teatrą kažkoks keistas jausmas užima kvapą. Bilietų kontrolierius puola iš pasalų, man net nespėjus atsikvėpti: „Ko taip nedrąsiai? Užeikit“. Užėjau. Kiek toliau nuo pirmojo įėjimo – antrasis… tvora ir du metalo detektoriai, klykiantys bene kiekvienam išdrįsusiam įeiti. Aš praėjau nepastebėta. Bent taip manau. Tyliai mintyse save nuraminau. Sunku pasakyti dėl ko. Gėles pamerkiau fojė fontane ir nuėjau paskui trečią skambutį.

Ir prasidėjo. Man net kojos nutirpo. Iš tiesų, nenoriu ir neketinu pasakoti siužeto. Nebandysiu naujam šio spektaklio žiūrovui gadinti malonumo. Tiesiog spektaklio pradžia mane nustebino. Gal net šis žodis yra per silpnas tam jausmui nusakyt.

Kadangi nesu apie teatrą rašantis žmogus ir gal mažai apie tai nusimanau, galiu tik  pasakyti, ką jaučiau sėdėdama salėje. Na, tai ir pasakysiu, kad spektaklis man buvo nuostabus. Aš sugebu ištarti tik vieną žodį apie penkias valandas trukusį gyvenimo, nors vis dar esu užsimerkusi ir gyvenu tame.

Jeigu atvirai, man nuo pat pradžių viskas čia kažkaip nesisiejo – Marius Ivaškevičius, Oskaras Koršunovas, Išvarymas, emigracija, tie atvirukai visame mieste su linkėjimais iš Ispanijos ar Londono. Netgi iš Vietnamo vieną mačiau. Žinojau, kad čia kažkas negerai. Žinojau, kad jie kažką slepia. Netikėjau spektaklio reklamomis, skelbiančiomis, kad Oskaras Koršunovas stato pjesę apie emigraciją. Netikėjau iki pat tos akimirkos, kol baigėsi pirmasis spektaklio veiksmas. Tada ir supratau, gal tik tada apie tai pagalvojau – tiek čia tos emigracijos – tiek, kiek pats matai, ne ypatingai daug. Išvarymo temą drąsiai galima vadinti emigracija, tačiau šios pjesės mintys ir siekiai yra pakankamai toli nuo bendros šio žodžio sąvokos. Tai labiau bėgimas nuo savęs.

Benas ir Vandalas yra tie žmonės, kurie jaukia visą spektaklio meninę erdvę. Jie  kovoja vienas prieš kitą, kaip aiškinama apie Jėzaus Kristaus ir Čingischano kovą. Pasaulio valdymo metaforą ir tautiškumo pagrindus prasidedančius baltose adido juostelėse. Atsiras tokių, kurie pasakys, kad tai netiesa, kad tai tik pjesė, nei iš tolo neatspindinti realybės. Gal ir neatspindi, bet aš patikėjau.

Beno susidūrimas su Fredžiu tiesiog stulbina. Tuo metu, kai Fredis užvaldydavo Beną vis pagalvodavau: “nieko sau judesiukus atkalęs“. Fredis tampa Dievu. Galbūt jis yra priežastis keltis ir eiti, imti daryti kažką. Ir Fredžio praradimas kažkur ten reiškia kur kas daugiau nei gali būti ar yra parodoma čia. Juk Dievo praradimas itin skaudus dalykas. Na, tik ne tiems, kurie netiki, arba nėra praradę.

Labai asmeniškas pojūtis apima iškart pasibaigus spektakliui. Man jis toks – atrodo, jog visą spektaklį kažkas tave pildė, kaupė kažkieno gyvenimo fragmentus, dėliojo biografines detales į stalčiukus ir staiga – viskas. Tačiau man tas viskas reiškia mano asmenybės ištrynimą. Mano kūne ir mintyse dabar JIS. Tokio asmens kaip aš nebelieka. Trumpam. Kokioms trims dienoms. Ir negaliu pakęsti, kai kas nors paklausia: „nu kaip?“ Ką atsakyt? Niekada nežinau ar pasakau teisingai. Aš iš salės išeinu paskutinė, nors sėdžiu arčiausiai durų. Tiesa pasakius, šįkart prie manęs priėjo vyras ir paklausė: “Gal jau eisi?“. Aš iškart sureagavau: “O galiu dar neiti?“. Negaliu ramiai susitaikyti su tuo vidiniu žmogumi.

Ir tas klausimas – „nu kaip?“.Niekada nežinau ką atsakyti. Kiekvieną kartą norisi vis kitaip nupasakoti šį spektaklį, paskolinti bent po dalelę mizanscenos, queen’ų, Beno.“Nu tai tu sakyk, kaip yra. Ar geras?“ – vėl manęs nepaleidžia. Suprantu, jog vis tiek nepavyks pasakyti taip, kaip yra.  Niekas nesupras, jog mane krečia šaltis, kai tik pagaunu pažįstamą žvilgsnį, kai tik JIS suranda mane pilnoje salėje žiūrovų, kad man užgniaužia kvapą vien nuo žmogaus akių. Tai taip sentimentalu. Niekas to nesupras. Ir atrodo, kad nėra nei jokio Čingischano ar Jėzaus Kristaus. Tik mes. Daug paprasčiau.

"Išvarymas". Ištarta

Dovilės Zelčiūtės pokalbis su "Išvarymo" kūrybinės grupės nariais - kompozitoriumi Sauliumi Prūsaičiu, kostiumų dailininke Agne Jagelavičiūte ir pagrindinio Eglės vaidmens atlikėja Monika Vaičiulyte.

Dovilė Zelčiūtė, 2012-01-13, "Šiaurės Atėnai"

Maniau, kad tasai jausmas, kokį patyriau, kai, Nepriklausomybei pralaužus užtvanką, budo ir vienijosi tauta, kai purtė karštligiška suvoktis, kad ir pats nebesi išmestas iš barščių, o drąsiai gali save vadinti tautos dalimi, manęs jau niekada neaplankys. Neapims pakilumas, neužsmaugs graudulys: tu esi šios žemės – Lietuvos – savasties dalis, jos gyvybės liudininkas ir tęsėjas. To jausmo nesugrąžino nei kasmet per televiziją kartojami tautos atmintį žadinantys reportažai, nei galop sąžinės balsas: džiaukimės, ką turim. Betgi džiaugtis – kaip visa tai, ko troškome, turim? Kokiu būdu, kokia kaina?

Režisieriaus Oskaro Koršunovo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“ Nacionaliniame dramos teatre privertė ne tik jaunus, bet ir mano kartos žiūrovus pašokti iš kėdžių: tokio bendrumo su saviškiais, tokio abipusio supratingumo jausmo seniai nebuvau regėjusi ir išgyvenusi.

Pradėjusi šio spektaklio gimimo kelionę nuo pirmųjų repeticijų, nerimaudama laukiau, kaip bus sutikta premjera. Koks paradoksas: nei brutalumas, keiksmai, nei prarandančios savastį ir kultūrą tautos ženklai nenutolino, o tik sustiprino išgyvenimus. Išskyrus tuos kelis išlėkusius pro duris po pirmo ar antro veiksmo (ne visi ištveria nukreiptą į savo gyvenimą veidrodį) žiūrovus, daug daugiau buvo sutapusių su spektaklio alsavimu: nuo pirmųjų vaidinimo frazių įsitraukė atsakydami juoku, plojimais, pritardami Sauliaus Prūsaičio ir jo grupės iš orkestro duobės sklindančioms dainoms, niūniuodami pažįstamus motyvus drauge su Benu (akt. Ainis Storpirštis), vyresniuoju Benu (akt. Vytautas Anužis), sėdinčiu neįgaliojo ratukuose, ir visa didele aktorių trupe.

Po premjerinės euforijos atėjo ramybė: tai, kas iki šiol buvo neįvardyta ar nutylėta, tapo atvira.

Su Sauliumi Prūsaičiu, „Išvarymo“ muzikos kūrėju:

– Mielas Sauliau, drauge su visa kūrybine grupe sukūrėte didingą sceninį reginį. „Išvarymas“ neįsivaizduojamas be Jūsų tikro garso muzikos, panardinančios visus į ypatingą atmosferą. Nenorėdama nė vieno kūrėjo išskirti, vis dėlto drįstu teigti, kad Jūs ir visa rinktinė muzikantų grupė – Laimonas Jančas (elektrinė gitara), Kęstutis Pavalkis (klavišiniai), Paulius Adomėnas (bosinė gitara) ir Gediminas Augustaitis (mušamieji) – kūriniui suteikėte dvasią. Kaip pats vertinate darbą šiame spektaklyje?

– Labai malonu, kad jums taip atrodo. Savo darbą vertinu labai paprastai, tai yra vertinu taip, kaip jį vertina žiūrovai. Vertinu taip, kaip jį vertina visa spektaklio kūrybinė grupė. Tai man buvo ir vis dar yra didelis kūrybinis iššūkis, tai yra mano ir mūsų kūrybinės grupės debiutas teatre. Be to, darbas su – galiu ramiai sakyti – vienu žymiausių šios epochos režisierių suteikė ir tam tikros drąsos, kartu ir labai įpareigojo.

– Kiek turėjote kūrybinės laisvės siūlyti užpildyti spektaklio erdvę muzikiniais akcentais?

– Manau, kad kūrybinė laisvė, kaip samprata, yra tai, ko negalima pamatuoti – arba ji yra, arba jos nėra. Šiuo atveju (turiu omenyje spektaklį) ji buvo. Na, o toliau „žaidė“ jausmai ir saikas.

– Kaip nustatėte teksto ir muzikos proporcijas? Ar jos buvo atiduotos į režisieriaus rankas?

– Oskaras nusipelno didelės pagarbos už pasitikėjimą žmonėmis, su kuriais dirba. Režisierius leidžia išreikšti, įkūnyti scenoje savo mintis, jausmus, pojūčius. Aišku, tai yra kolektyvinis darbas, ir visa muzika, kuri buvo panaudota spektaklyje, į jį atėjo tik rūpestingai aptarus ir motyvuotai.

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

– Ar esate patenkintas aktorių darbu? Ar aktorius privalo būti muzikalus?

– Aktorių muzikalumas stebino ir stebina. Nors geriau pagalvojęs suprantu, kad aktorinis menas ir muzika neatsiejami. Taip pat supratau, kad pati pjesė mums, kuriantiems spektaklį, pasiūlė gana įdomias žaidimo taisykles, kurios šiuolaikiniame teatre nedažnos, todėl ir patrauklios. Turiu omenyje scenas, kurios tapo tarsi miuziklais spektaklyje.

– Su jumis kolegiškai dirbo judesio meistrė Vesta Grabštaitė. Porą žodžių apie muzikos ir judesio sintezę…

– Mūsų „sintezė“ gražiai atsiskleidė daugely spektaklio vietų, bet manau, kad labiausiai pavykusios mizanscenos – „Autobusiukas“ ir „Babaj United“. Aš jas vadinu mažais stebuklais. Manau, kad muzika be judesio yra negyva muzika.

– Ar lengvai susitarėte, susikalbėjote su pjesės autoriumi Mariumi Ivaškevičiumi ir režisieriumi Oskaru Koršunovu? Kas Jums šiame darbe buvo netikėta?

– Būtų tiesiog keista nerasti bendros kalbos su tokiais išprususiais žmonėmis ir savo srities profesionalais. Visa kita – tik detalės. Žinoma, dirbant buvo ir pastabų, ir korekcijų – juk tai didelis kolektyvinis darbas ir to neišvengsi. Netikėtumai persekiojo nuolat – kad ir nauji režisieriaus sprendimai, aktorių improvizacijos arba Vestos nauja choreografija, vaizdo projekcijos, scenografija. Žodžiu, man pasirodė, kad pats teatras ir yra vienas didelis netikėtumas.

Su Gintaru Makarevičiumi, spektaklio scenografu ir vaizdo projekcijų autoriumi:

– Kaip scenografas Lietuvoje esate dirbęs su daugeliu režisierių. Kaip nusakytumėte Oskaro Koršunovo spektaklio kūrybinius principus (turiu galvoje scenografiją)?

– Pirmą kartą su Koršunovu savarankiškai kūriau scenografiją jo režisuotai kompozitoriaus Vykinto Baltako operai „Cantio“. Kadangi libretas buvo panašesnis į šiuolaikinę poeziją ir buvo ne itin daug nuorodų, koks galėtų būti scenovaizdis, o ir muzika buvo tik kuriama, tai turėjau visišką laisvę ir mano pasiūlyta idėja patiko Oskarui. „Išvaryme“ situacija buvo kiek kitokia, bet po to, kai sutarėme dėl scenovaizdžio koncepcijos (pačia bendriausia prasme), Oskaras atsitraukė, kol parodžiau jau ganėtinai konkretų variantą. Kita vertus, jau repeticijų metu kartais atsiranda naujų elementų, kaip kad buvo su sofa „Išvaryme“. Pasikeitimai, kurie buvo ir kuriuos numačiau, buvo sutikti teigiamai.

– Kokiai stilistikai priskirtumėte „Išvarymo“ scenografiją? Sąlyginiai ženklai: baras, kaip išviešinta visų čia atvykusių gyvenimo vieta; suolelis, tampantis ir meilės guoliu, ir mikroautobuso sėdyne, ir tiesiog – parko suoleliu; milžiniškas ventiliatorius, primenantis ir mėsmalę, ir skalbyklės centrifugą; ir – gan konkreti dušo kabina, visiškai realistinė, su tikru vandeniu; buitinės kartono dėžės, kuriomis dangstosi benamiai…

– Iš tikrųjų baro sąmoningai nekūriau, nes tai senas fabrikas, kurio konvejerį artistai pavertė baru ir t. t. Tai XIX a. pabaigos fabrikas ar kažkokios prieplaukos angaras. Pavyzdžiui, kolonos nukopijuotos iš Venecijoje esančio istorinio arsenalo, kuriame dabar vyksta Venecijos bienalės parodos. Man atrodė, jog istoriškumas tokiai temai labai svarbus, jau vien tam, kad mūsų didžiai gerbiama LNDT didžioji scena įgautų atmosferinę aurą nieko negražinant ir nemaskuojant. Kartu juk teatras yra tas pats fabrikas, kuriame žmonės dirba nuo sutemų iki aušros, o kartais ir dar daugiau, tik, žinoma, tai kūrybinis darbas, nors darbų dydis ir pastatymo apimtis kartais sukuria būtent fabriko atmosferą. Man ši scenografija svarbi tuo, kad pavyko susilieti su teatro erdve, jos neprievartaujant ir nekeičiant iki visiško neatpažįstamumo, bet kartu ir nepaverčiant tik anonimiška juoda dėžute.

– Ar įsivaizduojate, kad ši scenografija bus mobili galimų gastrolių metu?

– Taip, nors iki centimetro viską sudėliojau būtent šiai scenai.

– Kaip vertinate šią Mariaus Ivaškevičiaus dramą?

– Kadangi pats esu režisavęs spektaklį „Katinas Temzėje“ (pjesės autorė Aneta Anra, Jaunimo teatras) ta pačia – Londono tema, šią Ivaškevičiaus dramą vertinau lygindamas. „Katine“ – švelni autobiografinė devyniolikmetės istorija, supinta su mintimis, svaičiojimais, neurozėmis, sapnais. O „Išvaryme“ – viskas realu. Pavyzdžiui, „Katine“ „vaidina“ katino galva, „Išvaryme“ – šuns. Ir ši metafora daug pasako apie pačias dramas. (Beje, abi šias kaukes kūrė menininkas Donatas Jankauskas.) Murkia ir švelniai glaustosi ir – kandžiojasi ir intensyviai šokinėja. „Mergaitiška“ ir „vyriška“ tos pačios temos versijos. Anetos istorija apie tai, ką ji išgyveno pati, Mariaus – tai, ką jis pamatė ir sužinojo.

– Jūsų darbas šiam spektakliui suteikė tam tikro rūstumo, baugaus liūdesio, grėsmės spalvų. Ar to ir buvo tikėtasi?

– Prisimindavau savo mirusį senelį, kuris dvidešimto amžiaus pradžioje ketino plaukti į Ameriką ir tik per atsitiktinumą pasiliko Lietuvoje, kur nugyveno vienoje vietoje daugiau nei šimtą metų. Kai jis tai pasakodavo, galvodavau apie tai, kad ir manęs tikriausiai nebūtų, jei jam būtų pavykę iškeliauti. Galvojau apie pirmąsias emigracijos bangas ir koks šaltas paprastiems kaimiečiams turėjo atrodyti tas didžiulis svetimas pasaulis. Todėl sąmoningai siekiau to rūstumo, nuolat kartodamas, kad viskas turi būti iš tikro metalo ir pagaminta taip, kaip tai būna realiame gyvenime. Jeigu koks elementas turi atlikti tam tikrą funkciją, tai tą funkciją tas elementas turi atlikti realiai. Manau, kad aktoriams tokiu atveju nereikia galvoti, kaip čia dabar neužmiršus, jog pakėlė sunkų daiktą, kai jis sveria vos kelis šimtus gramų.

Su Agne Jagelavičiūte, kostiumų dailininke:

– Kaip gimė „Išvarymo“ kostiumų sprendimas? Kiek Jums teko gilintis į pačią dramą, į joje aprašomus tipažus?

– Apie spektaklio idėją sužinojau dar labai anksti, kai Marius Ivaškevičius tik pradėjo rašyti, ir, matyt, jau tada pradėjau stebėti dalykus, susijusius su šia tema. Su režisieriumi nemažai diskutavome, o kai pjesė atsirado, žinoma, analizavome kiekvieną personažą atskirai, bandydami rasti pavyzdžių ir tarp pažįstamų, ir tarp gatvės praeivių, ir tarp praeities prisiminimų, ir internete, iš autentiškų nuotraukų.

– Kiek turėjote laisvės spręsti ir siūlyti savo modelius pati? Ar daug tartasi su scenografu, pjesės autoriumi ir režisieriumi? Kaip vyko pats kostiumų kūrimo procesas?

– Šis spektaklis labai smarkiai pakeitė savo veidą nuo pradinio sumanymo. Jis labai išsiplėtė, atsirado daug daugiau personažų, nei buvo iš pradžių. Su režisieriumi jau buvome aptarę, kad personažai turi būti realistiniai, o visa kita jau buvo mano reikalas. Iš esmės daugiausia tariausi su aktoriais, man buvo labai svarbu, kad kostiumai ne trukdytų, o padėtų atskleisti personažą. Režisieriui dažniausiai rodėme jau beveik pabaigtus kostiumus. Rasti bendrą kalbą nebuvo sunku, nes nuomonės apie personažus nuo pradžių sutapo.

Oficialiai teatrui kostiumus kūriau pirmą kartą, ir nors jau yra tekę asistuoti teatro dailininkams, šis kartas, žinoma, ypatingas. Pamatyti, kaip gimsta toks grandiozinis projektas, kaip vienas menininkas papildo kitą, kaip sąveikauja, galų gale kaip sprendžia iškilusias dilemas ir priima bendrą sprendimą, – nepaprasta. Gal kai kuriuos dalykus įsivaizdavau kiek kitaip, kiekviena patirtis buvo vertinga.

– Mačiau, kaip iki pat peržiūros bėgiojote po įvairias parduotuves, ieškodama drabužių, batelių, detalių… Kokią atsakomybę prisiima spektaklio kostiumų kūrėjas?

– Tiesą sakant, atsakomybės dydis iš pradžių kiek išgąsdino, nes viena yra tiesiog įsivaizduoti kostiumus, visai kas kita – juos lipdyti ant personažo ir matyti, kad kartais būtina net mažiausia detalė, kad personažas atsiskleistų. Žinoma, kostiumų svarba priklauso ir nuo spektaklio sumanymo, o konkrečiai šiame jie buvo svarbūs. Jie turėjo atskleisti tikrąją personažo esmę, tai, ką jis slepia, ir parodyti tikrąjį veidą. Negalėjau net įsivaizduoti, kiek visko reikia spektakliui, kuriame vaidina trisdešimt žmonių.

Su Monika Vaičiulyte, Eglės vaidmens atlikėja:

– Sukūrėte įspūdingą, žaižaruojantį spalvomis Eglės vaidmenį. Kuo Jums pačiai Mariaus Ivaškevičiaus personažas artimas, atpažįstamas?

– Kai perskaičiau pjesę, ji man labai patiko – turinys, personažai, likimai, pjesės stilius. Eglės gyvenimas – šiuolaikinės moters drama. Moters paveikslas vyriškame pasaulyje, moters teisės, pasirinkimai arba jų nebuvimas. Kova dėl kiekvienos dienos. Arba priešingai – pasidavimas, jokios kovos. Konkreti siužetinė pjesės linija nebūtinai turi atitikti tavo pasaulio matymą. Bet suvokti, perprasti kitokią asmenybę, kitokią, nei pati esi, moterį – užduotis. Ko žmogus, individualybė, siekia, kokie jo tikslai ir kaip jį vertina kiti. Buvo laikai, kai moteris degino ant laužų. Ar dabar ne tas pats? Tik kitokie tie laužai… Pjesėje rytų europietė, vakariečio akimis, yra tinkama tik „degti“ ant pramogų ir malonumų laužo.

– Kiek prireikė profesinės distancijos vertinant savo personažą? Kaip nusakytumėte Eglės, emigravusios su realiomis svajonėmis ir „atvykusios“ į dramatišką finalą, vaidmens liniją?

– Profesiniu požiūriu vaidinti tokį personažą kaip Eglė labai įdomu, nes jos labai ryškūs likimo pokyčiai. Eglė scenoje pasirodo kaskart skirtingais gyvenimo etapais. Švytinti jaunatviškomis svajonėmis, dūstanti auksiniame narvelyje, pažeminta, sutrypta. Bet – gyva. Ji žavi atvirumu, tiesumu.

Teisi? Ir taip, ir ne. Klystanti? Ir taip, ir ne. Ji nuoširdi, viską daro iki galo, atsiduodama, iš visų jėgų, ji neneigia savęs ir nesiteisina. Eglė sako: „Aš tokia. Aš gyvenu taip.“ Eglė yra vienintelis pjesės personažas, prisipažįstantis garsiai: „Aš noriu namo.“ Ji nenori tapti kitkuo, bet būtent ji bene labiausiai ir pasikeičia.

– Spektaklio ir vaidmens stilistika paremta sąlygiškumais. Ir vis dėlto Jūsų vaidmuo – toks atvirai degantis, regis, visiškai savęs nesigailite. Kokia ateinate į sceną?

– Nesigailiu, nemoku to ir apie tai negalvoju. Kaip aktorė visada siekiu maksimumo ir nelabai įsivaizduoju, kad galima kitaip. Scenoje savęs tausoti negalima. Kalbant apie šį spektaklį – ar Eglė savęs gailėtųsi? Ne. Kai einu vaidinti Eglės, man už nugaros stovi tūkstančiai tokių merginų – eglių, liepų, drebulių – visas miškas ošia tose laukinėse emigracijos džiunglėse.

 *

Liko pusvalandis iki pirmosios „Išvarymo“ premjeros. Kas – ant kėdės, kas – ant grindų… Oskaras Koršunovas tyliai kalba aktoriams, muzikantams, visai trupei, susirinkusiai nedideliame grimo kambaryje prie scenos:

– Pamatykite lauką, kuriame nėra akmenų. Taip ir šio spektaklio prasmės. Jums tuos prasmių akmenis reikia užauginti. Taigi: nostalgijos akmuo; praradimų akmuo; nepamatuotų ambicijų akmuo; vienatvės akmuo; jautrumo akmuo…

Pradžia turi būti šokiruojanti: riksmas, muštynės, anarchistai ir pan. Iš esmės prasminius akmenis įridena, užaugina Eglė ir Benas. Iki spektaklio pabaigos turite taip apauginti viską prasmėmis, kad žiūrovams neliktų jokio įtarimo, jog keturias valandas čia galėjo vykti koks nors „dubasinimas“. Auginkite savo prasmių akmenis!

Išsivalymas

Jūratė Visockaitė, "Literatūra ir menas", 2012-01-13

Mano galva, M. Ivaškevičiaus ir O. Koršunovo „Išvarymą" reikia žiūrėti kažkaip specifiškai staigiai: iš arti - iš tolo.

Taip pat į tą staigų „nuo-iki", į lengvą slydimą sceniniu tekstu, orientuoja ir G. Makarevičiaus retrospekcinė scenografija, ir gyvai senus gabalus grojanti S. Prūsaičio roko grupė, ir dramaturgo Ivaškevičiaus kinematografiniai gabumai. Pagaliau, jeigu spektaklį imsies suvokti kaip reiškinį, kuris atsitiko mūsų scenoje emigracijos reiškinio akivaizdoje, tuomet šitas hipertrofuotų kadrų sceninis komiksas (o gal trileris?) veikia net labai kokybiškai. (Neseniai, beje, „Kitos knygos" išleido taip pat vertingą socialinių komiksų romaną „Persepolis".)

Kai žiūrėjau spektaklį (gruodžio 23 d.), patyrusi premjerinė publika užsisiuvusi tylėjo iki pat antro veiksmo vidurio, kol po įvairiausių žiaurių perturbacijų Benas ir Vandalas susitiko vėl ir taip, žinote, paprastai, žmoniškai ėmė šnekėtis. Staigiai per salę nuvilnijo kontaktiniai drebuliai, atodūsiai - tempas sulėtėjo, ir salei buvo leista aiškiai išgirsti draugų pokalbį - trumpą žmonijos istorijos kursą. Vėliau, kai bilietus ims pirkti normalioji publika, keiksmažodžių leksika kontaktą gerokai paankstins, ir šitas komunikacinis menas prasidės greičiau. Trilerio, komikso ar to užslaptinto reklaminio „25 kadro" technologijos juk turi veikti kiekvieno žmogaus sąmonę.

„Išvarymas" turėtų atbaidyti lietuvius nuo masinės emigracijos. Na, vienas iš spektaklio kūrėjų pasididžiuodamas galėtų tarti šitaip: „Jei nors vieną lietuvį sulaikiau nuo emigracijos, tai savo užduotį atlikau..."

Manau, Ivaškevičius, užrašydamas savo pjesei tokį reikšmingą pavadinimą, duoda jai svarbią kryptį, kurios ir pats nesilaiko, ir konceptualus režisierius per jėgą iš pjesės neišlaužia, ir eilinis žiūrovas nė neįtaria ją esant. Išvarymas iš rojaus, Adomas ir Ieva kažkaip nelemtai slysta ir išslysta iš spektaklio akiračio. Rytų ir Vakarų priešpriešos, Čingischano ir Kristaus užuominos susimala su kitais juokeliais, nei Lietuva, nei Anglija, du poliai, dramaturgiškai nefunkcionuoja, netransliuoja apie save žinių iš rojaus ar pragaro (na, išskyrus vieną sumaitotą patriotinę dainą ir tikslų atributą - tautinę vėliavėlę, prisegtą prie invalido vežimėlio - reikia manyti, tas vežimėlis po daugelio metų tebevažinėja ir reklamuoja tėvynę toje pačioje Anglijoje; o iš tiesų vėliavėlės tylusis vaidmuo spektaklyje yra pats geriausias). Išvarytieji iš Lietuvos nežino, kad jie tokie yra. Tai kokia gi čia drama. Dėl ko liejasi trilerio kraujas, dėl ko baltuoja plikai nusirengiančių herojų kūnai?

Provokuodama galėčiau paklausti: galbūt „Išvarymą" reikėtų pavadinti „Išsivalymu"? („Dieve mano, tegul tik važiuoja!.. Get out!" - rašė ir V. Gedgaudas savo recenzijoje „Menų faktūroje".)

V. Anužio vaidinamas foninis Benas Antrasis (jau pasenęs ir per visą ilgiausią spektaklį sėdintis ir komentuojantis savo praėjusį gyvenimą iš to vežimėlio) yra suragėjęs šašas ant spektaklio kūno, kuris ir nenusikrapšto, ir nepratrūksta. A. Storpirščio jauniklis Benas Pirmasis neišeina iš kadro, kovoja už savo būvį visais raumenimis ir dantimis kaip supermenas. Šitie teoriškai susisiekiantys indai, deja, praktiškai charakteriais nesikabina viens už kito, nes galų gale prasimušusiam ir kietaširdžiu britų policininku tapusiam herojui I toli iki tos herojaus II vėliavėlės.

Vieninteliu realiai išvarytu iš savo motinos-tėvynės vaiku vadinčiau tik Vandalą (M. Repšys), tokį tipišką lietuvišką piemenuką iš vidurio kaimo, kitaip sakant, treninginį lochą. Jisai netėvynėje neišlieka, žūsta, vėliau veiksme apsireiškia po šuns kauke. Už širdies griebia epizodas, kai du draugeliai, nusirengę tamsoje ir šaltyje, iš sąvartyno ropščiasi ant urbanizuotos Temzės pakrantės (kaip reta, šįkart natūraliai su spektakliu suaugusi vaizdo projekcija) ir šoka maudytis jau tarsi į tėvynės upę...

NDT, per pusmetį įsirašęs į repertuarą spektaklius „Visuomenės priešas" ir „Išvarymas", tapo susireikšminusia visuomenine įstaiga, kuri turi teises, galias ir pareigas parodyti tai visuomenei, kokia negraži ji yra. Prikišamai parodyti oficialiame meniniame veidrodyje. Su grandiozinėmis masuotėmis, žiūrovų salės ir scenos ribų suardymu, gyvos muzikos ansambliu, su tuoj pat transliuojamu į vaizdo projekciją scenoje filmuojamo aktoriaus veidu, su nuogais kūnais ir nuogais tekstais ir t. t. Anas NDT naftalinas išdulkintas, aikštelė išvalyta. A. Večerskio domino piknikus pakeitė A. Liugos ir M. Budraičio konceptualūs laukinio kapitalizmo pastoliai. Ir puiku. Pagirtinas reformatorių triūsas.

Čingischano palikuonys Didžiojo Beno paunksmėj

Konstantinas Borkovskis, "Menų faktūra", 2012-01-03

Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo” premjeros Nacionaliniame dramos teatre įspūdžių reminiscencijos.

... Iš pradžių buvo vartai. Nacionalinio dramos teatro fojė, pagrindinis praėjimas ties laiptais užtvertas laikinu barjeru ir dviem metalo detektorių staktomis - kaip oro uoste. Vartai - dveji, ir priverčia spręsti pasirinkimo dilemą. Kokia to pasirinkimo prasmė - išaiškėja po to (ir, savaime suprantama, pernelyg vėlai). Peržengus, varteliai suzvimbia, ir išprovokuoja vienareikšmišką vidinę reakciją: sudiev, Tėvyne!

Žengus kitapus, jausmas toks, tarsi patektum į teatrinę duty free zoną, t.y. švelniąją skaistyklą, kurioje jau nebegalioja įprasto gyvenimo dėsniai, bet dar visu svoriu neužgriuvo kito šiurkštaus pasaulio (šiuo atveju - teatro) poveikio mechanizmai.

Akys, lig tol pratusios nereaguoti į čia, ant geltonų plytų sienų buvusią ritualinę paveikslų galeriją, neišsyk įžiūri pasikeitimą - į tuose pačiuose socrealizmo rėmuose įkomponuotus menininkės Eglės Rakauskaitės rankų darbo milžiniškus „Up-kodus”, dėl kurių prasmės nereikia kvaršinti galvos: nuskenavus juos „išmanuku”, programėlė bemat pateiks koncepcijos išklotinę.

Patekus į šį teatrinį duty free, kirba negera nuojauta, kad patekai į spąstus; kad iš čia jau nebegrįši, arba, jeigu grįši, būsi nebe toks, koks buvai. Užbėgant už akių, tenka perspėti, kad nuojautos pasitvirtino su kaupu...

Trafalgaro godojimas

Viskas iš esmės gali pasikeisti per dieną ar net per kelias valandas - kare, politikoj ar ekonomikoje. Bet, pasirodo, kad per vieną spektaklį viskas gali kardinaliai apsiversti ir mūsų teatre - jeigu tai ta diena, kai Lietuvos nacionalinio teatro didžiojoje scenoje vyksta Mariaus Ivaškevčiaus pjesės „Išvarymas” premjera. Tai leidžia manyti, kad mūsų teatro procesai yra įgiję ir ekonomikos, ir politikos, ir batalinių bruožų - ir kultūros politikoje, o galbūt ir visoje visuomenėje.

(Šių žodžių autorius buvo sąmoningai surizikavęs viename neseniai publikuotų tekstų paskelbti perdėm skeptišką verdiktą mūsų teatriniam procesui, kurio smaigalys dabar yra Nacionalinis dramos teatras. Rizika nepasiteisino, ir dėl šios savo klaidos tenka ne tiek atgailauti, kiek atvirkščiai - džiaugsmingai triumfuoti.)

Staiga tapo aiškiai perskaitoma ir Nacionalinio teatro vairininko Audronio Liugos poza, jo tiesi kaip stiebas nugara ir nepriekaištingas kostiumas, kai jis, tarsi admirolas Nelsonas britų laivynui prie Trafalgaro, vadovavo NDT sezono pradžios „paradui”. Reklaminė akcija - „Būsiu žvaigždė”, „Žudysiu”, „Emigruosiu” - skambėjo kaip ultimatumas, o premjerų pavadinimai - „Fundamentalistai”, „Chaosas”, „Tautos priešas”, „Išvarymas” - tarsi jūrų mūšio strateginės kryptys. Ir priešai, ir draugai, ir apsišaukėliai pranašai priversti pripažinti: paleisto į ataką „auksinio rezervo” dėka mūšis buvo visiškai nelauktai laimėtas! („Auksinis rezervas” čia - Mariaus Ivaškevičiaus pjesė, Oskaro Koršunovo režisūra ir visa „Išvarymo” kūrybinė grupė.)

Svajonių išsipildymas

Tačiau į kiekvieną „gerai” galima atsakyti tokiu pačiu „blogai”. Ir kaip tuomet skaitytojui susivokti, kieno čia teisybė? Analitikui kelias dvejopas: arba, kruopščiai detalizuojant, nuodugniai argumentuoti kiekvieną teiginį, bet tuomet rašinys išvirs į išplėstinę studiją; arba perteikti individualius įspūdžius ir jų sukeltas asociacijas. Pastarasis kelias gali atrodyti itin subjektyvus, bet jau laikas mums visiems susitaikyti su tuo, kad dažnai liaupsinamas „objektyvumas” tėra intonacijos dalykas, o prasmės yra visuomet subjektyvios, nes kaskart reikalauja pasirinkimo, tarsi prie vartelių į teatrinę duty free zoną.

Skaitytojas čia galėtų papriekaištauti, ko čia taip pernelyg sureikšminami tie varteliai? Greičiau dėstykit esmę, nagrinėkite patį spektaklį! Bet esmė ta, kad būtent nuo vartelių (t.y. nuo tos vidinės akcijos, kurią išgyvena žiūrovas, per juos žengdamas į teatrinį bemuitį pasaulį) prasideda realus spektaklis - tas, kuris vyksta žiūrovo sieloje, o ne keliomis minutėmis vėliau scenoje. Jis įvyksta tik tuo atveju, jeigu: a) esi pasirengęs tą spektaklį į save įsileisti; b) pasirengęs ir svajoji su šiuo spektakliu ir teatru iš esmės pasikeisti. Abi sąlygos - privalomos.

Parašius žodį „svajoji” net šaltis nupurtė, kaip eretiškai tai skamba, ir kokią skepsio bangą jis turėtų sužadinti. Ir vis tik primygtinai pakartosiu: taip, „sva-jo-nė”! „Turėjau svajonę...” „I had a dream...”

Prieš porą dešimtmečių svajonių kupiname gyvenime iš televizorių dažnai skambėjo viena ypač įsirėžusi melodija, popsinis videoklipas: jaunų muzikantų su gitaromis grupelė, susibūrusi prie teatro scenos, akompanuoja teatriniam vyksmui, atlikdama gūdžią, ritmingą, už širdies griebiančią baladę. Scenoje atseit vyksta proginis saviveiklinis vaikų spektaklis, ir baladė pasakoja apie vaikystės epizodą, pirmą nesėkmingą berniuko sceninį bandymą. Įdomu buvo, kaip savotiškai atrodė teatras, perteiktas per grojančių muzikantų prizmę - teatrinis vyksmas kaip prasminis muzikos „akompanimentas”, o ne atvirkščiai. Tuomet ir gimė svajonė kada nors tai išvysti ir išgyventi realiame teatre.

Iš štai dabar, per spektaklį „Išvarymas” įsitaisęs salėje netoli scenos ir žvelgdamas į jaunuolių iš grupės „Happyendless” sukauptus veidus, paslaptingai pašviestus iš apačios, pajutau tą fantastišką šiurpulį per nugarą, kai teatre išsipildo panašaus pobūdžio svajonės. Regis, girdėjai ir jautei muzikuojančių jaunuolių sutramdytą alsavimą, jų pirštų odos sliuogimą per vibruojančių stygų apvijas, ir kaip tas ypatingai subtilus garsų ir emocijų srautas atsispindi ir įtakoja visa, kas vyksta scenoje.

Praeitis reiškia ateitis?

Kita „svajonė” yra susijusi su Vytautu Anužiu ir tuo, ką jis daro spektaklyje „Išvarymas”. Kažkur nuskambėjo replika, neva visuose pastaruosiuose vaidmenyse šis aktorius yra perdėm monotoniškas. Replikuosiu, kad tokio aukšto lygio artisto, kaip Anužis, „monotoniškumas” iš tiesų prilygsta jo tobulam nuolatiniam buvimui savo pagrindinėje temoje - žmogiškosios egzistencijos aukštesniojo prasmingumo žūtbūtinėse paieškose. O jau jo personažų skirtumai gimsta žiūrovo vaizduotėje, stebint šį kvapą gniaužiantį menininko žygį.

Čia Anužio personažas įvardintas kaip „Benas po N metų” (jaunąjį Beną vaidina Ainis Storpirštis). O su juo susijusi „svajonė” - tai jauno lenko Wojciecho Ziemilskio „Mažas pasakojimas”, matytas pavasarį „Naujosios dramos akcijos” festivalyje. Po to labai knietėjo išvysti ir lietuvių scenoje gerą aktorių, ramiai pasakojantį publikai dramatišką istoriją, kuri užgriebtų iki sielos gelmių... Vaizduotė viltingai piešė žmogų, sėdintį prie pulto ar stalelio, ir dėstančio siužetą, kuris vystosi čia pat scenoje, žiūrovų akivaizdoje... Ir štai - pavyko sulaukti.

Atskirdamas protagonistą pasakotoją (Benas po N metų) nuo pagrindinio personažo (Benas jaunystėje), Oskaras Koršunovas padaro esminį struktūrinį sprendimą. Per „dvigubo komentavimo” efektą (per „Happynedless” grojimą ir per Anužio „pasakotoją”, bendrą sceninį vyksmą naudojant kaip „foną”) režisierius sąmoningai žengia į epinio teatro pasaulį.

Ir iš tiesų, kur jam dar žengti, jei ne ten, kur jis stipriausias?

Bet ką tai reiškia - „po N metų” ? Nuo Beno jaunystės iki dabar? „Dvyniai dar stovėjo, bet Princesė jau žuvo”, sako Anužio Benas. Bet įsižiūrėkime į jį įdėmiau. Jis sėdi invalido krėsle ant ratukų, jo viena koja, pabrėžiant neįgalumą, sukaustyta odiniu įtvaru. Tas jo krėslas - ypatingas, su specialiu pultu, galinčiu uždengti ten gulinčią pjesę, personažas kalba į mikrofoną, o pulto kampą ironiškai puošia mažytė trispalvė. Visas tas įtaisas labiau panašus ne į karo suluošinto veterano vežimėlį, o į mobilų režisieriaus pultą. Juolab kad Anužio - „pasenusio” Beno - aplinkybės nėra apibrėžtos, jis egzistuoja ne kažkur kitame sceninio laiko sluoksnyje, o čia pat, lygiagrečiai su pagrindiniu sceniniu vyksmu, tik už jo rėmų. Prielaida, kad režisierius Koršunovas drauge su Anužio personažu į vežimėlį pasodino ir patį save „po N metų”, o sumaitotas kūnas ir rudimentinė trispalvė gali būti suvokta ir kaip mūsų tautinio kūrybiškumo plačiąja prasme perspektyva - ar ji visai be pagrindo?

Galbūt tai ir pernelyg įžūli prielaida, bet ji šildo.

Eurodramos dėlionė?

Kalbant apie Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas”, jos išradimus ir fenomenus, akivaizdu, kad ne tik režisierių Koršunovą „šildo” daugelis pjesės ypatumų, temų ir teksto bei siužeto išradimų, bet ir Ivaškevičių „šildė” šio režisieriaus teatriškumo samprata ir jo metodo galimybės.

Per spektaklį klausantis pjesės teksto, po kurio laiko pradeda kirbėti įtarimas, ar tik režisierius nebus sąmoningai supainiojęs žanrus? Ar pjesė „Išvarymas” iš tiesų tėra kūrinys, skirtas kamerinei scenai, kur jis geriausiai būtų išspręstas neįmantriomis „vaizduotės teatro” priemonėmis? Ar taip buvo būtina „dopinguoti” šią sceninę istoriją milžiniška masuote, pukiai sustyguotais choreografiniais ir miuziklo numeriais, vaizdo projekcijomis per visą scenos horizontą ir griozdiškomis konstruktyvistinėmis Gintaro Makarevičiaus dekoracijomis? Ar būtina buvo naudoti visus hiperteatro galimybių „pabūklus”, kad būtų išprovokuota ta godotina šiurpo per nugarą reakciją, pasakojant apie vieną rimčiausių (o gal ir patį esminį) mūsų tautos išbandymų - jos dabartinį pražūtingą egzodą?

Atsakymui į šį klausimą dera nukeliauti mintimis į netolimą praeitį, į dramaturginių debiutų festivalį „Versmės” rudenį vykusį čia pat, Nacionaliniame dramos teatre. Ypatingai buvo akcentuota viena pjesė, sukurta, kaip dėlionė, iš tarsi-privalomų šiuolaikinei lietuviškai pjesei komponentų, būtent: a) siužetas turi būti apie emigraciją; b) žodinis vyksmas turi rutuliotis virtualioje erdvėje (pokalbiai telefonu, radijas arba internetas); c) turi nuskambėti kelios dokumentinės kriminalinės lietuvių emigrantų istorijos; d) privalu pateikti seksualines mažumas ir jų problemas pozityviuoju aspektu; e) šiukštu vaizduoti spalvotųjų rasių atstovus neigiamai; f) pjesės tekstas privalo būti homeopatinėmis dozėmis pasodrintas sovietiniais keiksmažodžiais... (šį sąrašą galimą būtų tęsti). Bet, kaip sakoma, kaip iš puikiai veikiančių organų neįmanoma sukurti nuostabaus organizmo, jeigu jame nėra gyvybės, taip iš direktyvų nesumontuosi geros pjesės.

Ivaškevičiaus „Išvarymas”, atrodytų, visiškai atitinka visus aukščiau išvardintus kriterijus, galbūt tik šiek tiek nusižengiant punktui „e” (pakistanietį Azimą - jį fejeriškai atlieka Tadas Gryn - išvadindamas „babajumi”, Benas nemano nusižengiąs „eurostandartams”, nes „babajus” yra tiesiog „babajus”, ir jokio čia įžeidimo nėra), o taip pat ir „d” (nes žodį „gėjus” čia nuolat organiškai lydi „pyderas”, ir yra manančių, kad tai yra skirtingos socialinės kategorijos). Na, o „f” recepto pas Ivaškevičių nepavyksta apibūdinti kaip homeopatinės priemonės, bet apie tai - vėliau.

Ivaškevičius, kalbėdamas apie emigraciją, čia siekia ne „parodyti”, ne „atspindėti”, ne „pamokyti” ar „pasimokyti”. Jo tekstas - atakuojantis, provokuojantis, emociškai visavertis, nesterilizuotas ir nefiltruotas, gyvybiškai pulsuojantis. Jis kuria naują virtualią realybę, sudurdamas du skirtingus mūsų tapatybės suvokimus - ką mes manome apie save „čia”, ir kokie pasirodome visu gražumu, būdami „ten”. Tarp tų dviejų kraštutinumų spektaklio eigoje ir gimsta toji dar neįsisąmoninta, bet jau teatro priemonėmis čiuopiama mūsų naujoji, visai ne daili, bet atpažįstama ir šilta, nes - sava, ir kitos nebus - gležna, infantiliška ir agresyvi tapatybė.

Kodas nėra keiksmas

Pavadinimas „Išvarymas” atrodo tarsi atkeliavęs iš pjesės teksto sumanymo ir kūrimo pradinio etapo. Jo rezultatyvumas verčia taip manyti. Bet nei pats žodis, nei jo panaudojimas pavadinime neturi esminės reikšmės, nes tai - kodas, sutartinis ženklas, viso sumanymo vardas, ir tiek. Ir visas pjesės tekstas gali būti suvoktas pilnumoje ir sceniškai realizuotas, tik suvokus jo kodinę prigimtį. Tokie pat „kodai” yra ir žodelyčiai, kurie minimi aukščiau pateiktoje instrukcijoje ties punktu „f”. Kategoriškai neteisinga juos įvardinti kaip „rusiškus keiksmažodžius”, nes rusiškumo jų etimologijoje nėra nė lašo. Teisingiausia juos būtų įvardinti kaip „sovietiškumo krislus”, savotiškus posovietiškumo „barkodus” arba „Up-kodus”, kaip ir Eglės Rakauskaitės paveiksluose, kuriems iššifruoti, jų ženklo krūvį pilnutinai įsisąmoninti reikia ypatingos sociologinės ir psichologinės būsenos: ypatingo ribinio būvio tarp „aš - čia” ir „aš - ten”, kad būtų užčiuopta: „mes visi kartu - ir čia, ir ten”.

Įdomu, kad XX a. trečiajame dešimtmetyje vienas sovietinių kino pradininkų Vsevolodas Pudovkinas sukūrė galingos apimties nebyliojo kino juostą „Čingischano palikuonis”, kurioje išdėstė savąją masinio sovietinio mentaliteto kildinimo iš Čingischano istorinio palikimo versiją (komunistinio propagandinio atspalvio). Ivaškevčiaus pjesės antrame veiksme įvyksta svarbus buvusio lietuviško „mento” Beno Ivanovo ir lietuviškos „torpedos” Andriaus, pravarde „Vandalas”, dialogas Londono dykrose. Tarp jų, kaip karštas geizerio vanduo iš žemės gelmių į paviršių išsiveržia geo-antropomorfinė teorija apie Rytų Europos egzodą į Vakarus, kaip Čingischano palikuonių instinktyvų susirėmimą su europine civilizacija.

Priklausymas Čingischano ordų giminei čia betarpiškai susijęs su minėtais žodiniais „sovietiškumo krislais” - interneto chuliganų terminais tariant, „bl”, „nx”, „pzdc”, ir pan., - t.y. su tais „kodais”, kurie su jų semantine prasme neturi nieko bendra ir yra tik masinės instinktyvios komunikacijos ženklai. Jų prasmė yra tokia: „aš esu sovietinis, ir tu esi sovietinis, ir niekur tu nesidėsi, kol sakai „bl”, „nx” ir „pzdc”, o jeigu ir nesakai, o tik klausaisi jų, supranti - irgi esi toks pat sovietinis, kaip visi mes”. Toks tad „kodas”, ir tokia „masinė komunikacija”. O tie, kas dėl to piktinasi, iš teisų tik pripildo tuos „kodus” išsivadėjusių reikšmių, kurių tie seniai jau nebeturi.

Žalgirio „vandalai”

Oskaras Koršunovas šiam dviejų „Čingischano palikuonių” dialogui leido išsiskleisti visu grožiu, akivaizdžiai jo nestabdydamas, netaupydamas sceninio laiko ir nepaisydamas menamų saiko kriterijų. Taip „Išvarymas” pagimdė jau daug metų Nacionalinės dramos scenoje neregėtą karališką dviejų talentingų jaunų artistų - Mariaus Repšio (Vandalas) ir Ainio Storpirščio (Benas) unikalų tapatybės paieškų sceninį duetą (sulyginamą gal tik su tuo, ką toje pat scenoje 1989 m. rodė Regimantas Adomaitis ir Vytautas Rumšas Sławomiro Mrożeko „Emigrantuose”).

Taip pat visi jie - dramaturgas, režisierius ir aktorius Marius Repšys - sėkmingai atrado ir sukūrė taip seniai ir karštligiškai ieškotą „mūsų laikų didvyrį”. Mūsų visų nuostabai ir begaliniam siaubui tas „didvyris” pasirodė esąs padugnė su treningu, siaubinga tarpuvartės leksika ir nežabotomis agresyviomis reakcijomis, Vandalo pravarde - „torpeda”, mušeika, alkoholikas, vagis ir žudikas. Aktorius Marius Repšys jį suvaidino taip įkvėptai, plastiškai tobulai, meistriškai ir įtikinamai - kai sakoma, kad tarp aktoriaus ir personažo neįmanoma įsprausti peilio, - kad nekyla jokių abejonių: taip, Vandalas - mūsų laikų didvyris!

Skaitant pjesės siužetą, gali kilti dėl to abejonių. Gali pasirodyti, kad Beno personažas „svarbesnis”, nes jis yra pagrindinis. Iš tiesų savo Benui Ivaškevičius suteikė perdėm sureikšminto Benvolijaus ar Horacijaus (remiantis analogijomis su Shakespeare\'o „Romeo ir Džiuljeta” ar „Hamletu”), na, iš bėdos ir šiek tiek Romeo - bruožų. Bet spektaklio „Išvarymas” tikrasis hamletas, be abejonės, yra Vandalas.

Šis vaidmuo yra svarbus dar ir tuo, kad Repšys kuria ne išgalvotą, ne literatūrišką, ne stilizuotą, ne menamų įtakų ir utopijų paveiktą, o tikrą, apčiuopiamą ir atpažįstamą mūsų laikų didvyrį „visame savo gražume ir vidiniame vystymesi” - nuo totalitarinio sielos vergiškumo tėvynėje iki totalaus pražūtingo išlaisvėjimo svetimoje niekieno žemėje.

Ir, nors tai skambėtų eretiškai, esama ir tam tikro ryšio tarp kadaise toje pat scenoje suvaidinto karaliaus Mindaugo ir šį gruodį gimusio banditėlio Vandalo. Maža to, būtent šis hiperrealistinis „torpeda”, regis, labiau atskleidžia tikruosius mūsų tapatybės klodus, nei idealistinis Mindaugas.

Stebint Repšio personažą staiga labai apčiuopiamai pamatai tą Žalgirio mūšio lietuvį - karį su nertiniais šarvais ir kirviu rankoje, kuris iš pradžių spruko į krūmus, apstulbęs nuo žvangančių geležimi riterių ant pūškuojančių žirgų, o paskui, atsipeikėjęs, ir užvirus kraujui nuo gėdos, puolė atgal ir ėmė taip taškytis, kad priešai „lakstė kaip popierius”...

Epinio herojaus kraujas srūva Vandalo gyslomis, todėl jis luomo atstovo teisėmis ryžtingai manipuliuoja tautosakiniais motyvais, prisigėrusių emigrantų autobusiuke skambant užustalės dainos posmui: „Paduok, sesule kardą...” - „Sukeitėm, (...), posmelius. Kaip ji paduos, (...), kardą, jeigu tu jau ant žirgo?..”

Suprantama, nebūtų visų šių stulbinančių, atveriančių akis ir sukeliančių galingą vertybių kaitą sceninių atradimų, jeigu režisierius rakintų pjesę kaip kamerinį kūrinį „vaizduotės teatrui”. Koršunovas lieka ištikimas savajai hiperteatro sampratai, ir iš pažiūrėti kuklių lokalių siužetų kuria šiuolaikinę sceninę mitologiją. Atrodytų, finalinė novelė apie policininko Roberto (dar viena Beno angliškoji hipostazė) ir jo nėščios kolegės Liz (Toma Vaškevičiūtė) rieda iš inercijos, varoma pradinio epinio pagreičio. Bet kardinaliai išspręsta Roberto-Beno ir fotografės Eglės, tapusios musulmone, scena, lyg ir formali, sudeda teisingus prasminius akcentus. Priversdamas aktorius vykdyti pavojingą akrobatinį triuką - vaidinti stovint ant besisukinėjančių aukštų postamentų (iš tiesų tai aprūdijusios baro kėdės) - jis paverčia tai dviejų „Nelsono kolonų” dialogu, t.y. fiziškai iškelią du tipiškus personažus (iš vienos pusės - lietuvės su britų prostitutės patirtimi, tapusios musulmone, kelyje į šachidės lemtį,- ir, iš kitos, lietuviško „mento” su rusiška pavarde ir lenkišku pasu, galop apsimetusio Londono „bobby”) į mitologizuotą lygį. Sukurdamas tai labiau techniškai, nei organiškai, režisierius tuo pačiu sėkmingai vainikuoja visą kompoziciją ir sumanymą.

Galimybė išlikti atminty

Epinio teatro principas suteikia visiems vyksmo dalyviams ryškiai ir artikuliuotai pateikti kiekvieną savo personažą. Talentingasis Martynas Nedzinskas (Edis) pavydėtinai pasinaudoja proga pateikti savo personažo metamorfozę nuo infantilaus „komputerasto” su „dredais” iki narciziško aristokratų žaisliuko languotomis kelnėmis.

Išradingumu žaižaruojantis Tadas Gryn (Azimas) sukūrė sėkmingiausią iš pastarųjų vaidmenų. Egzotiškoji Elzė Gudavičiūtė (anarchistė Olga) keri savo kūrybiška drąsa ir ryškiu ekspresyvumu. Galingo stoto Irmantas Jankaitis (boksininkas Saško ir keleivis autobuse) stebina savojo monumentalumo įvairove. Šiokį tokį nerimą kelia be abejonės talentinga Monika Vaičiulytė ir jos aiškus pokrypis į „seksbombos” amplua („seksbomba” čia vėl gi ne vertinimas, o nusakomas amplua; antai Marilyn Monroe irgi buvo „seksbomba”, o Giulietta Mazina - jokiu būdu ne).

Negali nekerėti Ainio Storpirščio artistiškumas - jis ir muzikalus, ir plastiškas, ir neatrodo juokingai, parodijuodamas Freddie Mercury, ir saikingai elgiasi su partneriais scenoje, bet lengvas „konferanso” atspalvis jo vaidyboje šiek tiek gadina įspūdį. Tačiau beveik statiškas apsaugininko Mareko-Beno epizodas išties yra puikus.

Įsimena ir Algirdo Dainavičiaus (emigrantas Algirdas) išraiškingas gulėjimas nusisukus ant sofutės, Arūno Vozbuto (Romas) graudus tarmiškumas, Rimantės Valiukaitės (Oksana) slaviškas nusilenkimas svečiui-banditui ligi žemės, Mariaus Čižausko (Karlis) ironiškas „latviavimas”, Oneidos Kunsungos temperamentas ir balsas... Visi antro plano personažai turi po savo tipažą ar kelis, ir galimybes tai užfiksuoti žiūrovų atminty.

Spektaklio fonograma - ir iš įrašo, ir atliekama gyvai, grypės „Happyendless” ir aktorių balsingo choro - panardina vėlgi į postsovietinės nostalgijos terpę. „Led Zeppelin”, „The Queen” ir kiti XX a. 8-9 dešimtmečių roko ir popso hitų melodijos ir atgarsiai dar ir dar sykį tendencingai kreipia žiūrovus link jų tikros prigimties, kilmės ir esmės, t.y, į tą nenykstantį čingischaniškąjį sovietiškumą, kurio, kuo labiau išsižadama, tuo vėliau dar įnirtingiau griebiamasi - kaip šiaudo, kai atsiduri akistatoje su savimi. Ne tokiu, koks nori atrodyti, o koks esi iš tikrųjų...

Po 15 metų

... Pastarąsias porą savaičių tenka įdėmiai stebėti paskutinius politinius įvykius Rusijoje, ten vykstančią taikią „internetinę revoliuciją”, ir visa tai atrodo kaip fantastiškas virtualus reginys. Buvo taip pat pastebėta, kad į daugiatūkstantinius mitingus prieš valdžios apgaulę ir savivalę protestuotojai eina pro tokius pat kontrolinius „vartelius”, kaip ir mūsų žiūrovai į spektaklį „Išvarymas”. Ironiškai pasimąstė: kokie, pasirodo, neprotingi ir naivūs tie rusų tvarkdariai! Užuot skaidę protestuotojų minią, jiems, niekuo nežabojamiems, yra leidžiama per simbolinius „protesto vartelius” įžengti į vieningą „protesto zoną”, kur jie, peržengę tą simbolinį slenkstį, tampa jau kur kas labiau suvienyta ir sinchronizuota vienminčių tauta. Po minėtų mitingų daug rusų atvirai pripažino, kad kitądien jie „pabudo kitoje šalyje” - tokioje, kur laisvė tapo apčiuopiama ir realiai pasiekiama bendra visos tautos dvasine vertybe.

Įžengus pro kontrolinius vartelius į spektaklio „Išvarymas” duty free zoną ir po beveik penkių valandų intensyvių teatrinių įspūdžių pro tą patį barjerą išėjus lauk, teko apčiuopti savyje realią kertinių vertybių kaitą ir tai, kad tas teatras, kuris yra nuolat su mumis ir mumyse, jau niekad nebus toks, koks buvo.

Kaip ir prieš 15 metų su Sigito Parulskio „P.S. byla OK”, taip ir dabar su Marium Ivaškevičiumi režisierius Oskaras Koršunovas vėl stoja į akistatą su mūsų visuomenės dviveidiškumu ir davatkiškumu. Tuomet tai atrodė tarsi vieno režisieriaus karas (one man war), jis jo nelaimėjo, bet ir nepralaimėjo. Dabar prabėgus pusantro dešimtmečio, jis vėl ryžtasi tai pačiai akistatai.

Metai prabėgo, bet ar pasikeitė laikai? Naivusis tautinis idealizmas, kadaise tarpęs po dabartinio Nacionalinio (anuomet Akademinio) teatro stogu - kas iš jo liko? Tik mažytė suvenyrinė trispalvė, invalido talismanas ant Vytauto Anužio - suluošinto režisieriaus - kilnojamo pulto. Užtat visuomenės dviveidiškumas klesti keleriopai. Režisieriui Trafalgaras nenusimato, bet kovoti visvien verta.

Ir - ar mes patys esame pribrendę pasikeisti, susivokti? Eiti ar neiti pro teatro kontrolinius vartelius? Ir pro kuriuos eiti? Jeigu tas pasirinkimas yra prasmingas - kaip Nacionalinio dramos teatro spektaklio „Išvarymas” atveju - tuomet mūsų teatras dar turi šansų. Mes su juo - taip pat.

Mūsų bilietas į vieną pusę

Valdas Vasiliauskas, "Lietuvos žinios", 2011-12-29

Nuostabiausia, kad Marius Ivaškevičius „Išvaryme” Nacionaliniame dramos teatre, kaip galima tikėtis iš pjesės pavadinimo, nieko nekaltina ir nedemaskuoja. Niekuo nesiskundžia, išsiverčia be politikavimo ir laikraštinių frazių apie masinę tautos emigraciją ir genocidą.

Režisierius Oskaras Koršunovas visą „Išvarymo” politiką sutalpino į miniatiūrinę trispalvę prie aktoriaus Vytauto Anužio-Beno („po n metų”) invalido vežimėlio. Talpi ir beketiškai konkreti visos suluošintos kartos metafora - lyg pats Sąjūdis būtų pasodintas į invalido vežimėlį.

Pirmoji „Išvarymo” dalis nuteikia linksmam miuziklui, kuriame vyresniosios kartos žiūrovai pasijunta kaip tas V.Anužio pavargęs Sąjūdžio veteranas, atlaidžiai su šypsenėle žvelgiantis į savo šėliojančią jaunystę. Smagu, kad O.Koršunovas, jau tapęs lietuvių teatro klasiku, nesensta, randa kalbą su jaunąja karta. Pirmiausia - per muziką, „Happyendless” gyvai spektaklyje atliekamus „Queen”, „Led Zeppelin”, Stingo ir kitų britų muzikos legendų hitus, per jaunimo subkultūros mitus (ypač puiki Freddie Mercury parafrazė). Tačiau per penkias spektaklio valandas emancipuojasi ne tik „Išvarymo” herojai, bet ir publika, kai net profesorius patiki, kad tai spektaklis anaiptol ne jaunimui. Lietuvių teatre dar to nebuvo, kad sausakimša salė vidurnaktį, lygiai 12 valandą, nesiskirstytų ir šauktų kaip išprotėjusi „bravo”.

O.Koršunovas stato „trečiabangininkų”, masinės tautos emigracijos epą. Epiška spektaklio trukmė, tokia pati kaip ir laikas epinio masto erdvė, išplečiama vaizdo projekcijomis ir futbolo stadionu videoekrane. Seniai nemačiau tokių veiksmingų ir aktyviai spektaklio erdvę formuojančių masinių scenų (baro lankytojai, „busiuko” keleiviai) - nuostabus ritmiškas ir plastiškas ansamblis, kuris tampa lygiaverčiu spektaklio veikėju, kaip ir Sauliaus Prūsaičio „Happyendless” muzikantai.

„Išvarymas” - tai jaunosios lietuvių teatro aktorių kartos triumfas. Gaila, talentingoms artistėms Elzei Gudavičiūtei (Olga), Tomai Vaškevičiūtei (Liz) trukdo išsiskleisti skurdi dramaturgija - šįsyk M.Ivaškevičiui moterų paveikslai nenusisekė, lipdė juos iš dramaturgijos štampų, kurių lietuvių talentas, matyt, prisigraibė tose Londono teatro dramaturgų dirbtuvėse, kepančiose „gerai padarytų pjesių” amatininkus. „Gerai padarytos pjesės” personažas - ir Eglė, tačiau aktorė Monika Vaičiulytė ir savo įspūdingais išoriniais duomenimis, ir vidiniu dramatizmu man priminė nei daugiau, nei mažiau - Giulettą Masiną iš Federico Felini „Kabirijos naktų”.

Išvarytos kartos dramą M.Ivaškevičius atskleidžia per dviejų draugų - Beno ir Vandalo - likimus. Dar labiau dramaturgui pasisekė, kad juos vaidina Ainis Storpirštis (Benas jaunystėje) ir Marius Repšys (Vandalas). Nors jie keikiasi kas žodis, tai nėra vulgaru, nes keiksmažodžiai ne savitiksliai. Štai kas atsitinka, kai žmonės įmetami į svetimą aplinką, kurios jie nesupranta ir kuri jų nesupranta, daryk ir kalbėk ką nori, nėra jokių vidinių ir išorinių varžtų. Yra tokia lingvistinė teorija, kad kalba savo semantinėmis, sintaksinėmis ir fonetinėmis struktūromis primeta žmogui tam tikrą pasaulio viziją ir ji įkalina kalbančiuosius. Kokią pasaulio viziją regi šitie keikūnai? Kaip kalba keičia, formuoja žmogų, lemia jo tapatybę, savo virtuoziškoje lingvistinėje „paskaitoje” apie anglų kalbą pademonstruoja V.Anužio herojus.

Žmogaus tapatybės praradimas, jo nesėkmingas dramatiškas bandymas surasti savo nišą svetimoje visuomenėje ir kultūroje visa jėga suskamba antroje „Išvarymo” dalyje. Reikia savo akimis pamatyti, ką čia išdarinėja A.Storpirštis ir ypač M.Repšys, kuris yra lyg Kosto Smorigino ir Rolando Kazlo kartu jaunystėje sudėjus reinkarnacija. Abu jaunieji aktoriai tartum įkūnija Juozo Miltinio aktoriaus - akrobato filosofo - idealą. A.Storpirštis ir M.Repšys dramos scenoje demonstruoja cirko triukus ir sykiu sėkmingai filosofuoja. Iki jų dar niekas scenoje taip įdomiai neišgėrė butelio: ilgainiui suvoki, kad jų diskusija apie Čingischaną ir Kristų - tai travestuota Samuelio P.Huntingtono civilizacijų konflikto teorija. Dėl tokio intelektualaus humoro M.Ivaškevičiaus dramaturgiją labiausiai ir mėgstu.

Šis humoras dažnai pajuosta ir nepastebimai pereina į groteską - Edžio karjera Londone yra dar vienas ryškus „Išvarymo” vaidmuo. Aktorius Martynas Nedzinskas meistriškai pasitelkia formos ir turinio kontrastą - jo visų ujamas Edis nusikerpa savo įspūdingus „dredus”, išsineria iš nepamirštamo geltono-žalio kaunietiško treningo ir neatpažįstamai pasikeičia - savo manieromis ir kostiumu tampa panašus į tikrą anglų džentelmeną. Tačiau juo rimtesniu veidu ir didesniu pasididžiavimu jis pasakoja savo tariamos sėkmės istoriją, tuo kraupesnis darosi žmogaus nuosmukio ir pažeminimo įspūdis. M.Nedzinsko herojui mažesnė gėda būti šunimi, nei prisipažinti, kuo jis tapo. Nėra abejonių, kad Edis paverstas seksualinių mažumų rinkos preke, nors apie tai spektaklyje - nė žodžio. Tai ir yra tikrasis teatras. M.Nedzinsko herojus toliau lyg niekur nieko pasakoja apie savo antis, žiūrovų salei leipstant iš juoko.

Žinoma, tai juokas pro ašaras. Kur mus nuvežė tas lietuviškomis dešromis prikvipęs autobusiukas? Iki mėsmalės - skalbyklos (ventiliatoriaus), šiukšlių konteinerio, skardinės urnos su Vandalo pelenais palovyje, nes nėra kam parvežti. Lipdami į tą jaunystės vilčių autobusiuką jo keleiviai nežinojo, kad jiems skirtas antrarūšių žmonių likimas.

Torpedoms nebūna Kalėdų

Valdas Gedgaudas, "Menų faktūra", 2011-12-27

Manikiūro tos rankos nematė seniai. Panagės neatplaunamai įjuodę, įrudę, pirštai sugrubę, oda atsiknojus, suskirdus, atšerpetojus. Tarsi po nesibaigiančio bulviakasio. Arba darbo šiukšlynuose, vamzdynuose, kekšynuose, fermose ar gamyklose. Dvi juodadarbio plaštakos, laikančios naujutėlaitį suvenyrinį Londono atviruką, kurio centre - Jungtinės karalystės spalvomis įrėmintas Big Benas. O pats atvirukas įrėmintas karalystės spalvų flaneliniais languotais anoniminio „obuoliuko” (t.y. emigranto) marškiniais (prieš 15-20 metų vadinamosiose komercinėse parduotuvėse tokių buvo galima surasti - ir su pamušaliuku, t.y. pašiltintų,, ir be jo, dabar turbūt tektų ieškoti second hand'uose), ant kurių įsižiebdamas tai nutolsta, tai ir vėl priartėja užrašas-motto-logo: „Ten didesnės galimybės n e b ū t i”.

Tokia ketvirtosios šio sezono Nacionalinio dramos teatro premjeros - Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo „Išvarymo” reklama ilgokai kybojo teatro internetiniame tinklapyje. Gera reklama. Paveiki. Skatinanti atidžiau įsižiūrėti į suvargusias, pūslėtas, „žaizdotas” emigranto letenas. Tarsi signalizuojanti, kad neverta išvažiuoti, nevalia, blogai ten, pražūsit - broliai ir sesės.

Nors, kita vertus, galima būtų ir oponuoti tam įtaigiam reklaminiam vaizdeliui, paklausiant: „O kas, kaip, kur ir kada yra įrodęs, kad jie važiuoja ten verždamiesi, trokšdami b ū t i”. Juo labiau, kad lietuviai baisiai mėgsta meluoti tiek sau, tiek kitiems - giminaičiams, artimiesiems, bičiuliams, psichologams, sociologams... Gal jiems paprasčiausiai mirtinai nusibodo gyvuoti ir klestėti atgimusioje tėvynėje?..

Gal jie tiesiog nebeatšaukiamai panūdo tapti mažais, šūdinais, mechaniškai prisukamais robotukais, aklai vykdančiais tai, ką jiems paliepia orūs Ramiaveidžiai. Ir kraujo burbulas jų panosėse tvinkčioja, kaista, pučiasi, žiburiuoja, kol nusignybia, išsprogsta, ir perskeltos sąmonės horizontą raudona karalystės spalva uždažo Temzės letalinis rūkas.

Dieve mano, tegul tik važiuoja!.. Juk baisu ir pagalvoti, kas būtų, nutiktų, jei visi ūmai užsimanytų sugrįžti. Ne. Tai tiesiog neįmanoma. Įdubus ligotos tėvynės krūtinė neatlaikytų to svorio. Get out!.. Fucking Aliens!.. Ir be jokių čia, atsiprašant, sorry!..

Kaip ten bebūtų, bet Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas” - žvilgsnis į realią „rezervinę” Lietuvą, o ne į kokį nors Kazimiero Pakšto su(si)fantazuotą Madagaskarą. O ten - sušliundrėjusi fotografė Eglė (Monika Vaičiulytė), kadaise taip gerai žinojusi (įsivaizdavusi, kad žino), ko nori ir troškusi patirti visą tą spalvingą Londono įvairovę, gergždžiančiu balsu traukia savąją Justino Marcinkevičiaus hito „Tėvyne dainų ir artojų” versiją: „Tėvyne, tu mano tėvyne,/ Su kuo ir prieš ką, bliat, eini?/ Kodėl man draskai, bliat, krūtinę/ ir, nachui, neleidi man grįžt?..”.

Tenka konstatuoti, kad šiame ketureilyje tarytum tyrame ašaros karolyje atsispindi pagrindiniai emigracinio „sanskrito” ypatumai: jei „bliat” yra veiksnys, tai „nachui” - tarinys, o vietos-laiko-būdo-tikslo-priežasties-sąlygos aplinkybes dažniausiai išreiškia visaapimantis sakralinis „pyzdiec”.

Be abejo, išvardintieji sakinio dalių semantiniai vienetai priklausomai nuo konkrečios situacijos, ir kalbėtojo intonacijos gali šiek tiek įvairuoti ar net keistis vietomis cementuodami obsceniško epinio monumentalumo sklidiną tekstinės ir sceninės „Išvarymo” leksikos freską.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir valstybinės kalbos inspekcijos pareigūnams nuo apsilankymo „Išvaryme” vertėtų susilaikyti, nes jų kalbinė skaistybė-nekaltybė gali patirti rimtų įtrūkių, įplyšimų, sunkesnių ar lengvesnių sužalojimų, o potrauminis šokas - provokuoti agresiją prisiminus, pavyzdžiui, koloritingo plokščianosio banditėlio Vandalo (Marius Repšys) ir infiltruoto, po to išfiltruoto, demaskuoto buvusio perspektyvaus mento, slaptojo agento, kovotojo su mafija Beno Ivanovo (Ainis Storpirštis) dialogus („Ką darysim?.. Žudysim. Sakiau, bliat, žudysim, rūkysim ir valgysim, kurva, dešras”).

Politiniams kaliniams ir tremtiniams taip pat vertėtų sutramdyti savo norą pamatyti Ivaškevičiaus-Koršunovo „Išvarymą”: ne už tai jie kovojo, jaunas galvas klojo, ne dėl to jie kentėjo, kalėjo, žudė priešus ir žudėsi.

„Rezervinėje” britiškoje Lietuvoje tarpsta įvairiaplunksnių, autsaideriškų personažų-tipažų panoptikumas: jau minėtas deklasuotas mentas Benas (vėliau baro apsauginis Marekas, dar vėliau britų policininkas Robertas); sveiko natūralizmo ir griovimo džiaugsmo pritvinkęs nepakartojamas Vandalas (vėliau Šuo Vaiduoklis); paprasčiausiai geros širdies, šiek tiek išsiblaškęs bičiukas, sumautas fizikas (vėliau karališkasis, rafinuotas, homoerotizuotas antininkas), nežinantis, ar prieš atrasdamas visuotinės traukos dėsnį Niutonas kratė obelį, Edis (Martynas Nedzinskas); žaviai charakterinis „Babaj United”-„Out Of Date”-„Out Of Licence” atstovas Azimas (Tadas Gryn); pajuodus, gotiškai komjaunuoliška anarchistė Olga (Elzė Gudavičiūtė); kiek nuosaikesnis, švelniai šaržuotas, žaliomis pėdkelnėmis apoloniškas blauzdeles apsitempęs jos kolega iš broliškosios Latvijos Karlis (Marius Čižauskas); jau minėta naivi fotografė (vėliau dešrinė kekšė, dar vėliau džinsuota sexy-musulmonė) Eglė; nuoširdžiai-organiškai buduliškas, pusiau profesionalus sunkaus svorio snukiadaužys Saško (Irmantas Jankaitis); ant kabelinio animacinio Kijevo pasismeigusi, psichomotoriškai kiek sutrikusi, bet švelnių jausmų nestokojanti imbeciliška jo nėščia sugyventinė Oksana (Rimantė Valiukaitė); savo vyrui profilaktinį tarnybinį patikrinimą „užtaisanti”, gerai instruktuota, lyriškai vampyriška britų policininkė Liz (Toma Vaškevičiūtė); šventeiviškai groteskiška pirmosios bangos lietuvių emigrantų - pūvančių Londono „alyvinukų” - šeimyna - stabilus, urvinis chroniukas Algirdas (Algirdas Dainavičius), žiurkiška, smaili provincialė Regina (Jolanta Dapkūnaitė) ir tarytum iš Julijos Žymantienės puslapių nužengęs, tarmiškojo teisumo ir teisingumo sklidinas Romas (Arūnas Vozbutas); pagaliau santaklausinis Barzdyla (Ramutis Rimeikis); aviacinis Zbignievas (Remigijus Bučius), benamiai lenkai, mikroautobuso vairuotojai, anglai, bičai iš Viktorijos parko, baro lankytojai...

Vytautas Anužis, Monika Vaičiulytė ir Ainis Storpirštis. D. Matvejevo nuotraukos

Visoms šioms paklydusioms, nežinia kur  gravituojančioms megapolio molekulės mikro- makrokosmose našlaičiaujančioms  „chromosomoms” akompanuoja atidūs ir  susikaupę „Happyendless” vaikinai (Saulius  Prūsaitis, Laimonas Jančas, Kęstutis Pavalkis,  Paulius Adomėnas, Gediminas Augustaitis),  šiurkščiam sceniniam hiperrealizmui  suteikdami  rafinuotos elegancijos, subtilios  (dažnai retro) nostalgijos.

Kartais susidaro įspūdis, jog visai nedaug  trūksta, kad „Išvarymas” taptų miuziklu - kai  kurios pirmo ir antro veiksmo masinės  daugiafigūrinės muzikinės-choreografinės  mizanscenos (gražu žiūrėt, kaip visi dirba!..),  paremtos auksinėmis legendinių „Queen'ų” su  Freddie Mercury priešakyje šlagerių šukėmis,  suteikia rimto pagrindo taip manyti. Galbūt  išeitų tokia visai smagi „Pažemintųjų ir  nuskriaustųjų” arba „Big Beno favoritų” versija  su gedulingais „We are the Champions” serpantinais.

Scenoje (scenografas Gintaras Makarevičius) - pramoninė „funeral” erdvė: stotis, baras, loftas, apleisto fabriko cechas su įvijais laiptais kairėje, nuo kurių žemyn galva leidžiasi „babajų savyje nurijęs” Ainio Storpirščio Benas, dešinėje - multifunkcinis ventiliatorius-defibriliatorius, kuriame kruvina prašiepta burna beišauštančio ramadano paieškas gana dinamiškai kontempliuoja nusivalkiojusi Monikos Vaičiulytės Eglė.

Išilgai scenos - stalviršis, bėgiai, platforma, šarvojimo lenta, ant kurios grūdasi, santykiauja, tarpusavyje kaktomis, šonais, profiliais, nugaromis sąveikauja, ieško „didesnių galimybių nebūti”, savąjį išvarymo fandango aistringai trypia dulkėtos, rūdijančios tautinės torpedos, kurioms nebėra Kalėdų - jos laukia, kada iššaus. Ir „iššauna”. Ir dar kaip.

„Išvaryme” yra ir įstabių „torpedų”, ir pasigėrėtinų (trajektorijos, nuotolio ir tikslumo atžvilgiu) „šūvių”. Pirmiausia, be abejo, Siamo dvynių, suaugusių čingishaniškomis širdimis, duetas -  Storpirščio Benas ir Repšio Vandalas: brilliant. Vaičiulytės Eglė ir Paškevičiūtės Liz: bravo. Gryn Azimas ir Nedzinsko Edis: ok. Gudavičiūtės Olga ir Valiukaitės Oksana: good. Čižausko Karlis ir I. Jankaičio Saško: well done.

Pagaliau Vytauto Anužio Benas po 10-ies metų - invalido vežimėlyje tupintis kontūzytas, demarkacinis sfinksas, frankenšteiniškas savos praeities komentatorius, suteikiantis „Išvarymui” įžeminimą, rišamąjį emocinį strampą, vertikalią amputacinę dimensiją. Tikslus, preciziškas, techniškas, telekineziškas, mokantis klausyti spektaklio alsavimo ir savo buvimu sušvelninti (jeigu reikia) temperatūrų skirtumus ar energetines perkrovas. Liuksusinis iešmininkas: the best.

„Išvaryme” gausu įstabių žanrinių mizanscenų, tiesiog perliukų. Pirmame veiksme - Stanley Kubricko „Prisukamo apelsino” stilistika subtiliai paspalvintas tilto užėmimas arba muštynių scena, anarchistinis Olgos-Beno-Karlio endšpilis; antrame - (ne)įžeidžiančios formos Azimo ir Beno mikrodvikova, Saško ir Oksanos lyrinė interliudija, sukimbanti su drastiškuoju Mareko ir Eglės meilės ir neapykantos skrepliu; pagaliau dešimtbalis Beno ir Vandalo etiudų fejerverkas, kurio finalas, bent jau man - įspūdingiausias šio pusšeštos valandos trunkančio spektaklio epizodas: po ilgo nesimatymo aptarę einamuosius-darbinius-gyvenimiškus reikalus, pasilinksminę su įsivaizduojamu mastifu (jo šmėkla trečiajame veiksme suteiks „Išvarymui” katarsiško pasmerktumo atspalvį) jiedu nusprendžia išsimaudyti - iš esmės imasi kardinalių Karalienės ir Bekingemo, Kristaus ir Čingischano, Rytų ir Vakarų leitmotyvų...

Du į Temzę brendantys, į dugno žvaigždyną didėjančiu greičiu smingantys išvietintieji krituoliai. Ir dugnas juos priglaudžia - metaliniais stulpais jiedu sliuogia į viršų, kimstančiais balsais šnabždėdami „Jėzau, padėk!..”, tačiau išnokę geležiniai mongolai jų širdyse gesina šį šūksnį. Du žūstantys sudaužyto tėvynės burlaivio jungos, blausiai apšviesti ant milžiniško kryžiaus sparnų - tik centre Nukryžiuotojo vis dėlto nėra - jis taip ir liko „ant praėjimo” nepastebėtas.

Trečiojo veiksmo pabaigoje ši ritualinio išsimaudymo pelenuose mizanscena atsikartoja (tiesa, jau kiek mažesne jėga) prieš visiems paskutinįkart susėdant į klegantį startinį-finalinį kelionės mikroautobusą su puikiu galiniu valytuvu - Mindaugu Jusčiumi.

Prieš keletą savaičių „Menų spaustuvėje” vykusiame pokalbyje „Prie arbatos” Marius Ivaškevičius nenustebino prisipažindamas visą laiką tik įsivaizdavęs, kad rašo pjeses, bet iš esmės rašęs kino scenarijus, kurie buvo nesėkmingai bandomi pastatyti teatre.

Tiesą sakant, pirmas įspūdis prieš gerą mėnesį perskaičius „Išvarymą” ir buvo toks - „matau filmą”... Buvo smalsu ir įdomu, kaip su ta į minkštuosius pjesės teksto audinius kruvinai įsirėžusia „emigracine džinsų šiknos siūle” susitvarkys Oskaras Koršunovas. Ką ir kaip jis padarys?..

Ir susitvarkė, ir padarė taip, kad sunku ir įsivaizduoti kaip bebūtų galima padaryti geriau. Režisūros „siūlė” spektaklyje raumeninga, gyvybinga, veržli, laisvai pulsuojanti, drąsi, plačios amplitudės, audrota, skatinanti ir provokuojanti žiūrėjimo godulį, „šalinanti šūdą ir iš jo formuojanti” grupinį pastarojo dešimtmečio obuolmušiškų lietuvių emigrantų portretą sutemusio megapolio džiunglių interjere.

Po „Išvarymo” jautiesi kaip po gero tūso. O po jo ryte dažniausiai esi truputuką pavargęs, šiek tiek skaudą galvą. Bet malonus prisiminimas, kad vakar nutiko kažkas superinio, atperka laikinus, negeidautinus šalutinius efektus.

Lendi po dušu, sustingsti po jaukaus vandens srovelėmis, sieki švaraus rankšluosčio. Ir pagalvoji - gera gyventi, gera būti, gera savo tėvynėj kalbėti, rašyti, skaityti savo kalba. Kol būnasi. Kol dar kažkiek gyvenasi.

Is this the real life?.. Yes. Is this just fantasy?.. Sometimes... Maybe... Often... Nes galimybė i š b ū t i čia - vis mažesnė, efemeriškesnė, tolydžio silpstanti. „Šalis ta Lietuva vadinas - / Bet aš neilgai ten buvau...”, - anot Prano Vaičaičio. Nevermind. Juk skrydžiai čia pigūs.

"Išvarymas" - spektaklis apie pažadėtąją žemę ar prarastą rojų?

Jurga Mandrijauskaitė, "G-taškas.lt", 2011-12-27

Sužinojusi šios premjeros datas, pakviečiau draugus emigrantus grįžti keliomis dienomis anksčiau, prieš šventes, kartu aplankyti “Išvarymą”. Jie, visi iki vieno, maloniai atsisakė, padėkojo už pasiūlymą: vieni sakė, jog gal “ant švenčių visai negrįš, nes dirbs” (suprask, šventiniai tarifai dvigubai didesni); kitas nutarė padirbėti kalėdų seneliu,  t.y. per šventes už šlamančius lankyti emigravusių lietuvių vaikučius, o jei nebus pakankamai užsakymų, eis dirbti gruščiku į įgarsinimo įmonę, vienžo, darys bet ką, kad tik vienui vienas nesėdėtų per šventes savo kelikvadratiniame kambarėlyje, kurio pusę dalies išnuomavo kitam “laimės ieškotojui”; dar vienas giminaitis jau seniai Kalėdų švęst negrįžta namo, nes pigiau iš Londono skristi kažkur kitur paatostogauti, nei pas tėvus ir senelius Lietuvon, tik aš įsitikinusi, jog niekur jis neskrenda, o tokią pasiteisinimo “giesmelę” gieda artimiesiems. Šie visi minėtieji yra skirtingų išsilavinimų, skirtingo statuso, skirtingų priežasčių “išvaryti” iš Lietuvos ir jie visi daugiau, mažiau naujosios Mariaus Ivaškevičiaus pjesės herojai, kurie silpnumo akimirką prieššventiniame šurmulyje sau tyliai prisipažįsta: “Aš taip norėčiau namo, bet man taip gėda, kad nieko neišėjo…”.

Emigracijos tema šiandien savo aktualumu jau tapusi netgi nuvalkiota. Daug svarbiau už statistinius rodiklius yra psichologinės pasekmės, kurios pažymi vis daugiau emigracijos palytėtų šeimų. Kartą oro uoste stebėjau tokią sceną — žilstelėjęs lietuvis, išlydėdamas dukros šeimyną, ant rankų laikė anūką, gražų, kavos spalvos azijietišką pupuliuką, kuris su seneliu bendravo tik apsikabinimų ir gestų kalba. Šios dvi, tarsi iš skirtingų pasaulių, būtybės, tiesiančios viena į kitą rankas, tebuvo tik aplinkybių aukos, ne pačios pasirinkusios tokį likimą, o tik priimančios nūdieną kaip neišvengiamybę, kaip skaudžią gyvenimo realybę.

Prieš šventes sausakimšoje salėje stebėtas “Išvarymas” toli gražu neprilygo kalėdinei dovanėlei įpakuotai į raudoną blizgantį popierių. Labiau visa tai panašėjo į LNDT prieššventinę akciją “atverkime žmonėms akis”, kas galbūt ne taip blizgės ir derės prie Kalėdų eglutės, bet gal turės daugiau naudos visuomenei nei dar viena naujametinė “Traviata” ar “Žmogus iš La Mančos”.

Marius Ivaškevičius rašydamas šią pjesę, manau tikslingai pasirinko tas  mūsų kraštiečių emigracijos istorijas, kurios savo dramatiškumu labiausia sudrebintų visus naiviuosius, vis dar tikinčius, kad “TEN KITUR ir žolė žalesnė”. Pjesės “Išvarymo” turinys gan realistiškas, daugelis situacijų, istorijų net stereotipinės, atpažįstamos iš spaudos, emigrantų draugų ir giminaičių laiškų. Vis neapleido deja vu, kad šį “filmą” jau esu mačiusi, tik M. Ivaškevičius skirtingus herojus, skirtingus likimus susaistė filosofiniais, psichologiniais dramaturgijos siūlais, suteikdamas pjesei ne tik realistiškumo, bet ir daugiasluoksniškumo.

Pritariu melpomene.lt rašinyje išsakytai minčiai, kad O.Koršunovas pastatė miuziklą apie budulius.  Pridurčiau tik tai, kad, mano manymu, pagal tokią pjesę, vietoj šio teatrinio miuziklo, galėjo išeiti dar sėkmingesnis filmas.  Bet jokiu būdu nieko negaliu prikišti scenografui ir vaizdo projekcijų dailininkui G. Makarevičiui, kuris kuo autentiškiau pasistengė perteikti Londono megapolio rajonėlių panoramą. Visa kita, kas vyko tarp lėktuvų išraižyto Londono dangaus ir Temzės dugno, palikdamas dramaturgo, režieriaus ir aktorių valiai…

Vandalas (Marius Repšys), Benas (Ainis Storpirštis) ir Eglė (Monika Vaičiulytė). D.Matvejevo nuotr.

“Išvarymas” – komiškai dramatiškas, su daug skirtingų, bet spalvingų personažų, kurie kiekvienas savaip kapanojasi šitoje “pažadėtoje žemėje”.  Dramaturgas neapsiriboja vien lietuvių portretais, įpina ir babajų Azimą,  rusę anarchistę Olgą, baltarusius Oksaną su Saško ir tipišką anglą Harį Stilmaną, kruopščiai ištyręs kiekvieno tautinį identitetą, net kalbos niuansus, nupiešė gan spalvingus šaržus. Pjesėje supinta daug likimų, bet nėra nei vienos laimingos pabaigos. Jie visi  jaučiasi čia nemylimi, bet kartu retoriškai klausia –  „o už ką mus čia turėtų mylėti?“.

Akivaizdu, kad M. Ivaškevičius kūrė pjesę ne apie patį intelektualiausią emigrantų sluoksnį, todėl pjesė gavosi tokia šmaikščiai kandi, gerokai pašiepianti mūsų išvarytuosius.  Nežinau, ar jis pats vienam iš pjesės herojui Edžiui sugalvojo “ančių nešiotojo” profesiją, bet potekstė gavosi jau artima net juodajam jumorui, — viena iš sėkmingiausių ir kulminacinių pjesės vietų, kurią spektaklyje suvaidino jaunosios kartos aktorius Martynas Nedzinskas. Apskritai, jaunieji aktoriai, su kuriais šį kartą buvo pastatytas “Išvarymas”, turėjo nuostabią galimybę atsiskleisti ir daugelis šiuo šansu pasinaudojo.

Vandalas (Marius Repšys). D.Matvejevo nuotr.

 Atskirai norisi pagirti Azimo vaidmenį atlikusį Tadą Gryną, Vandalo vaidmenį  - Marių Repšį. Neįsivaizduoju ar pastarajam galėtų būti dubleris, bet akivaizdu, kad jis bus šio spektaklio žvaigždė, talismanas, varikliukas, savo laikysena, išvaizda primenąs jauną Egidijų Dragūną. Puikia vaidyba sužibėjo ir nelengvus vaidmenis gavusios merginos: Monika Vaičiulytė, Elzė Gudavičiūtė. Eglės vaidmenį kūrusi M. Vaičiulytė eilinį kartą stebino publiką savo scenine organika.  Fantastika, kaip ji “skraidė” po sceną su aukštakulniais–žudikais! Rodos, būtų gimusi su jais, ar turinti ne vienerių metų sukimosi aplink stulpą “stripako” klube patirtį,  kokie jie “lengvi ir savaime suprantami” atrodė ant jos laibų  kojelių.

Eglė (Monika Vaičiulytė). D.Matvejevo nuotr.

Monikai šįkart buvo patikėtas gan spalvingas puolusios moters vaidmuo. Taikliai parinkta scenos, kai Eglė parsiveda Beną į “savo prabangius namus”, paralelė su nyderlandų dailininko H. Bosho triptiku “Žemiškųjų malonumų sodas”, tiksliau, su triptiko viduriniąja dalimi, meno pasaulyje vadinama “skaistykla”. Pradžioje, kai dar tik Eglė atvažiuoja į Londoną, ji kupina šviesių užmojų “fotografuoti įdomų Londono gyvenimą”, vėliau, kaip dažnai nutinka, su savo svajonėmis ima elgtis niekšiškai, jas pamiršta, leidžiasi į gyvenimo primestus kompromisus. Taip, čia ji apsupta prabangos, valgo krevetes, kvėpinasi prabangiais kvepalais, bet čia ji tik “ugly kekšytė”, kurią savo smagumui laiko ir vartoja senolis britas. H. Bosho “skaistykla” yra ne kas kita, kaip jos gyvenimo atspindys, tarpinė stotelė į pragarą.

Ainis Storpirštis, kuriam patikėtas pagrindinis Beno vaidmuo, mano atminty išliks bene nuobodžiausiu personažu. Nežinau, ar jį savo charizma užgožė Vytautas Anužis, ar, tiesiog, jis toks — nuobodus, eilinis tipas, kokių Londone aibė — turėjo būti. Benas gyvena naivia viltimi, su ambicija pasiekti kažką daugiau šitame sumautame Anglijos megapolyje. Jis pereina veik visus įmanomus emigracijos etapus: pažeminimą, nusivylimą, apgavystes, neapykantą ramiaveidžiams britams, atranda ir praranda naujus stabus, griebiasi bet ko, kad tik nugintų vienatvę. A. Storpirščio Benas, vienintelis iš visos margos kompanijos, nesitenkina dabartimi, gyvena viltimi apie gražesnę ateitį, svajoja apie kerštą jį pažeminusiam britui, laukia vaiko gimimo, tikisi šanso garbingesniam darbui ir pan.  Išoriškai gal jo gyvenimas ir gerėja, bet tai, kad jis vakarus su besilaukiančia mylimąja iškeičia į pasisėdėjimus pub’e, ar tai kad nesuvaldo agresijos darbe, rodo, kad niekur jis nepasistūmėjo. Gyvenimas laukime, neapykanta britams ir svajonės apie kerštą išpučia jį iš vidaus tarsi skausmingą kraujo burbulą, kuris vėliau ar anksčiau  turi sprogti.  Manau, tai esminė šios pjesės žinutė. Daugelis emigrantų metų metus gyvena guosdami save pažadu, kad “tai” tik laikinas gyvenimo etapas, reikalingas užsidirbti butui, pragyventi krizes, sukaupti kapitalą ateičiai ir t.t.. Metų metus jie gyvena ankštuose kambarėliuose, dirba po 12 valandų per dieną ir po 7 dienas per savaitę, neleisdami sau mėgautis turtingu Londono kultūriniu gyvenimu, praleisdami Lietuvoje šeimos šventes, senelių laidotuves, vis guosdamiesi, kad tai tik LAIKINAI.  Tame „laikinume“ gimsta vaikai, kurie pradeda lankyti vietinius darželius, mokyklas, kalba angliškai, o kalbos apie sugrįžimą vis retėja, tyla. Taip, kai kurie ten užkaltas babkes siunčia į Lietuvą, statosi namus, bet kokia taikli ši Beno Vandalui išsakyta mintis: “tu čia griauni, o ten statai”. Daugelis pamynę orumą, dešimtmečius dirbdami  fabrikuose, statybose,  nešiodami antis, valydami turtuolių namus, GRIAUNA SAVE DABARTYJE, vardan gražios ateities? Gal dramaturgas kiek perlenkė lazdą su Vandalo “pabaiga”, kiek per tiesmukai perteikdmas mintį “gyvenk šia diena, o ne siųsk babkes rytojui, nes rytojaus tiesiog gali nebe būti”, bet iš tikrųjų tai yra sena, kad ir banali tiesa.

Labiausiai „Išvaryme“ imponavo sumanymas pasitelkti gyvai atliekamą Sauliaus Prūsaičio muziką, suteikusią visumai šarmo ir melodingumo. O.Koršunovas, kaip žinia jau ne pirmą kartą, į savo spektaklius kviečiasi profesionalius muzikantus: “Meistre ir Margaritoje” prie fortepijono buvo pasodintas maestro P. Geniušas. Šįkart muzikinio takelio kūryba patikėta muzikantui, kuris pats kelis metus gyveno emigracijoje ir puikiai nutuokė, kokie muzikiniai motyvai, temos gali tiksliausiai perteikti intymiausias spektaklio akimirkas. Vykęs ir režisieriaus sprendimas muzikantus neizoliuoti nuo spektaklio veiksmo, o atvirkščiai – paversti spektaklio dalimi, leisti diriguoti aktorių chorui, vesti aktorius ir žiūrovus paskui savo muziką. Labai tikiuosi ir jau dabar laukiu šio spektaklio muzikinio takelio CD pavidale.

Spektaklio akimirka iš Sauliaus Prūsaičio ir jo muzikantų "orkestrinės duobės". D.Matvejevo nuotr.

Silpniausia spektaklio grandis man visgi pasirodė pati režisūra. O.Koršunovas savo markės nepagadino, bet tai jau kvepia fabrikėliu, kuris gamina tą patį produktą atnaujintame įpakavime. „Išvarymas“ — spektakliukas (arba spektaaaaaklis, vertinant pagal laiko trukmę) gimęs iš reikalo, bet ne iš meilės ir įkvėpimo.  Nors pati pjesė, mano manymu, buvo tinkamai subalansuota O. Koršunovui. Esminis privalumas — kad režisierius ištempė į rampų šviesą jaunimą, antraplaniuose vaidmenyse palikdamas tokias aktorius kaip J.Dapkūnaitę, A.Dainavičų, A.Gradauską ir kitus scenos senbuvius.

Spektaklis truko veik 5 valandas. Nepasakyčiau, jog labai prailgo, bet bariuką visgi nusprendėm aplankyti ir nuo antrojo veiksmo scenos įvykius stebėjome su stiklu rankoje — kad ne toks sprangus atrodytų tas emigranto gyvenimas.  Visgi siūlyčiau padaryti išvarytiesiems nuo pasilikusiųjų dovanėlę ir nuvežti “Išvarymą” į Londoną.  Jie tikrai to verti…

„Išvarymas“ – teatro kūrybos džiaugsmui patirti

Rūta Oginskaitė, 2011-12-23, "Lietuvos rytas"

Dinamiškas spektaklis truko keturias valandas ir pasakojo pirmųjų nepriklausomos Lietuvos emigrantų į Londoną likimus.

Kas atsitinka su žmonėmis per dvylika metų?

Kas tas vyras neįgaliojo vežimėlyje su mažyte Lietuvos trispalve? Kažkuriuo spektaklio įžangos momentu, kai jis stabteli scenos priekyje, pavargusiom akim žiūrėdamas į salę, vėliavėlė dengia jo veidą ir atrodo kaip kaukė.

O Londono žmonės už jo nugaros klega bare.

Svaigi spektaklio atmosfera

Pjesėje, kaip sakė dramaturgas M.Ivaškevičius, Londono lietuvių gyvenimas „suintensyvintas, sudramatintas“. Kai perskaitai šimtą „Išvarymo“ puslapių, atrodo, pažvelgi į gilią ir žiauriai padarytą žaizdą, su kuria žmonės neįtikėtinu būdu išmoko gyventi.

Bet per „Išvarymo“ vaidinimą liūdėti neteks. O.Koršunovo spektaklis juk vyksta scenografo Gintaro Makarevičiaus sukonstruotame bare su spalvinga, trisdešimties aktorių vaidinama Londono visuomene.

Trys dešimtys skirtingų personažų, kurių kiekvienas gauna jei ne po epizodą, tai bent po akimirką individualaus veiksmo! Keturias valandas trunka vaidybos džiaugsmo šventė.

Scenos dešinėje – mažytė orkestro duobė grupės „Happyendless“ muzikantams. Spektaklio atmosferos svaigumas priklauso ir nuo jų grojamos muzikos, ir nuo aktorių dainavimo, nuo jų bendravimo su muzikantais ir su žiūrovais.

„Išvaryme“ O.Koršunovas tarsi tęsia spektaklio „Dugne“ interaktyvumą, tik čia publikai siūloma ne degtinė ir pasibučiavimas išgėrus „už žmogų“, o vienodas reagavimas į bendrus prisiminimus sukeliančią muziką. Juk visiems kažką sako ir „Balnokim, broliai, žirgus“, ir „Satisfaction“, ir „We Are the Champions“. Yra ir „Happyendless“ lyderio Sauliaus Prūsaičio dainų, sukurtų „Išvarymui“ – buvusio emigranto patirties eskizų.

Du aktoriai vienam vaidmeniui

Ar dar kuris nors Lietuvos teatro aktorius turėjo tokį krūvį, koks tenka pagrindinį herojų Beną vaidinančiam Ainiui Storpirščiui? Dramaturgija: Benas visą laiką scenoje, epizodų be jo – kelios minutės. Režisūra: keturios valandos aktorystės, dainavimo, akrobatikos.

Svarbu ne krūvis, o turinys. Ainis yra aktorius, su kuriuo įdomu visą laiką. Turbūt tai ir yra charizma. Jis gali būti visiškai ramus, aplink jį temperamentingai veiks partneriai, ir vis tiek žiūrovas seks Ainio personažo gyvenimą. „Išvaryme“ tokių scenų apstu.

Benas per keturias „Išvarymo“ valandas nugyvena dvylika emigracijos ir tapatybės ieškojimo metų. Keičiasi ne kostiumai, o Beno savigarbos, vidinės ramybės laipsnis. Tik visko, kas pasiekta, trapumas nekinta.

O žmogus neįgaliojo vežimėlyje – tai Benas po n metų, ir jį vaidina Vytautas Anužis. Jis visą laiką šalia, jis klauso A.Storpirščio vaidinamų istorijų – savo praėjusio gyvenimo – lyg vis dar dalyvaudamas, bet jau ir matydamas visas tas drastiškas scenas iš šalies. Jam visa tai brangu, dar skausminga, bet jis jau gali šypsotis. Kaip išminčius.

Spindesys visu purvu

Aplink Beną reiškiasi galybė ryškių personažų, tarsi kokių Saulės palydovų, kurie pretenduoja apakinti savo spindesiu. Monikos Vaičiulytės Eglė – viena tokių. Dramaturgo sumanyta, kad jos likimas, vis persikertantis su Beno likimu, būtų kitos krypties, nei jo: jis pradeda nuo padugnių ir kyla, ji – krenta.

M.Vaičiulytė, pažinta ir įvertinta Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (Jono Vaitkaus režisuota Gintaro Grajausko pjesė), „Išvaryme“ iš tiesų spindi. Ir vaidina taip, tarsi Eglė būtų svarbiausias jos gyvenimo vaidmuo.

Mariaus Repšio vaidinamas Vandalas – „Išvarymo“ atrakcionas. Plastiškas, organiškas, lengvai atpažįstamas mušeikos keikūno tipas. Vandalo su Benu improvizacijos net gresia virsti spektakliu spektaklyje. Gal būtent jos ištempia „Išvarymą“ iki keturių valandų?

Publikai, kuri ketina krūpčioti nuo keiksmažodžių scenoje: žmonės, o kaip mes kalbamės gatvėje? Nepamirškime, kad teatras – veidrodis, kaip sakė vienas klasikas. Verčiau kiekvienas sau pasvarstykime, ką simbolizuoja žmogus neįgaliojo vežimėlyje su miniatiūrine trispalve.

Bendras Kalėdų laikas

Kai jaunas Benas išnyra iš konteinerio, kur nakvojo ir džiaugiasi ramybe – nes Kalėdų naktis – suvoki, kad netgi laikas „Išvarymo“ premjerai parinktas itin tinkamai.

Jie ten, scenoje, ieško saugios vietos vieninteliam savo gyvenimui skleistis. Kartais toji vieta būna konteineris, vagonėlis arba naktimis ištuštėjantis „Funeral“ – laidojimo biuras. Kartais – prabangus butas šeimininko, kurio šuo gyvena geriau, nei emigravęs žmogus. Arba Temzė.

Mes, čia, savo šalies teatro salėje, žiūrėdami premjerą prieš pačias Kalėdas, vis dar karštligiškai skaičiuojame, kam nespėjome nupirkti dovanų, su kuo netrukus susėsime prie Kūčių stalo, o kas liko svetimos šalies kampe, bare, konteineryje. Arba ten, iš kur negrįžtama.

Žiūrovų nuomonė: spektaklis "Išvarymas" - ilga kelionė iš savęs

Užrašė Mindaugas Nastaravičius, "15min", 2012-02-11



Nacionaliniame dramos teatre Oskaro Koršunovo pastatytam Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymui“ didžioji žiūrovų dalis ploja atsistojusi. Tiesa, yra iš išeinančių po pirmo veiksmo. Unikaliu teatro įvykiu šį spektaklį įvardija ir kritikai. Tiesa, yra ir labai tuo abejojančių. Nusprendėme nekalbinti nei spektaklio kūrėjų, nei teatro kritikų ir beveik penkias valandas trunkantį, ženklu „N-18“ pažymėtą spektaklį pasižiūrėti kartu su trimis žiūrovais.

Virginija Pranckietytė Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijoje ketvirtus metus dirba lietuvių kalbos mokytoja. Priėjus prie jos po pirmo veiksmo, jauna moteris ištarė tik tiek: „Man labai patinka.“ Vėliau, spektakliui pasibaigus, ji dar kartą pakartos tuos pačius žodžius, tačiau suskubs pridurti dar kelis, „Išvarymo“ kontekste – esminius: „Ir aš esu dirbusi Anglijoje.“

Šioje šalyje praleisti vieneri metai, autentiška emigrantės patirtis suteikė jai galimybę palyginti socialinę ir meninę tikrovę. „Ten viskas vyksta beveik taip pat, kaip ir „Išvaryme“. Kartu su Egle (aktorė Monika Vaičiulytė) man norėjosi juoktis, verkti, apkabinti ją ir guosti, kartais stipriai papurtyti ir išrėkti: „Sugrįžk“ , – tikino mokytoja.

„Esi nebereikalingas“

Emigrantai sėdi „autobusiuke“ ir važiuoja į „Jungtines Karalystes“, Vandalo (aktorius Marius Repšys) žodžiais tariant, tikrinti, „ar teisingai, bliat, sujungtos“. Kodėl Virginija nepasiliko Anglijoje? „Nes nenorėjau važiuoti tuo „autobusiuku“, kuris pajudėjo iš Lietuvos ir kurio kryptis iš esmės yra neaiški. O patikėti, kad svetimame krašte kažką atrasiu – negalėjau, nemokėjau, nenorėjau“, – savo patirtini dalijosi pašnekovė.

Paprašyta nusakyti pagrindinę spektaklio temą, Virginija prakalbo apie žmogaus nebetikėjimą Tėvyne. „Manau, kad spektaklio kūrėjai žiūrovui norėjo atskleisti tą didžiulę gėlą dėl sulaužytų likimų. Gėlą dėl visų tų, kurie išvaryti. Dauguma išvyksta tik trumpam: padirbėsiu, užsidirbsiu, grįšiu. O kas tada? Tada supranti – esi nebereikalingas. Ar gali būti baisiau?“ – po spektaklio paklausė žiūrovė.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Mokytoja Virginija Pranckietytė.

Tačiau filosofė Jūratė Baranova mano, kad skaudi akistata su aplinka ir pačiu savimi žmogų lydi nuolat. „Pjesę galima matyti kaip socialinę dramą: kaip ekonominio nepritekliaus iš savo šalies išstumtų likimus svetimoje šalyje. Žvelgiant psichologiniu aspektu, tai galėtų būti spektaklis apie psichologinį neadekvatumą, infantilumą, nesugebėjimą adekvačiai suvokti savo vietos pasaulyje ir pasaulio savyje. Tačiau šiame spektaklyje yra ir gilesnis egzistencinis „užtaisas“. Tai spektaklis apie vienatvę, kaip pamatinį egzistencinį žmogaus likimą. Kol gyveni sau įprastoje terpėje, dažniausiai esi aklas šiai likimo dimensijai. Pavyksta apgauti vienatvę, ją prijaukinti“, – dėstė  Lietuvos edukologijos universiteto Filosofijos katedros profesorė.

Ji atsiremia į filosofo Martino Heideggerio mintį „žmogus miršta vienas“, kartu pripažindama, kad žmogus ir gyvena vienas, nors ir visomis išgalėmis mėgina įsitverti, gyventi su kitais. „Emigracija tik išryškina  žmogaus vienišumą, nes jam reikia iš naujo pasiteisinti pasauliui, kad jis apskritai turi teisę egzistuoti, ir sulaukti šio pasaulio maloningo pritarimo. Jis turi būti įvertintas esąs „žmogumi“. Paradoksas tas, kad niekas už jį negali atsakyti į klausimą, kas gi toks jis yra. Pagrindinis spektaklio veikėjas Benas (aktorius Ainis Storpirštis) desperatiškai ieško atsakymo per visą ilgą spektaklio veiksmą, bet taip ir neranda“, – pabrėžė filosofijos profesorė.

Žmogus – šuo

Tarp spektaklio žiūrovų – ir istorikas Tomas Baranauskas, priminęs, kad emigracijai buvo skirtas ir pirmasis lietuviškas spektaklis – 1899 m. Palangoje parodyta Keturakio „Amerika pirtyje“.  „Nepasakyčiau, kad „Išvarymas“ tęsia Keturakio tradiciją. Greičiau pati tema Lietuvai yra jau tradiciškai aktuali ir skaudi“, – aiškino istorikas.

Dėmesį jis atkreipia į važiuojančius „autobusiuku“ – scenoje nematome to, ką paprastai įsivaizduojame kalbėdami apie emigraciją kaip „protų nutekėjimą“, veiklių, energingų žmonių netektį.

„Matome paprastus žmones, netgi nevykėlius. Paskui dar sužinome, kad vienas iš jų, Edis, buvo fizikas (aktorius Martynas Nedzinskas), bet ta aplinkybė jo likimui didesnės reikšmės neturi: savo emigracinę karjerą jis pradeda prie šiukšlių konteinerio, o visišką pasitenkinimą savimi ir savo likimu pasiekia gavęs turtuolių sumedžiotų ančių surinkėjo darbą – šuns darbą, kaip tiesiai pasakoma spektaklyje. Tai, beje, – sėkmingiausiai susiklosčiusio likimo pavyzdys. Ta proga pagrindinio veikėjo užduotas klausimas „koks tavo statusas?“, ko gero, yra vienas svarbiausių klausimų, į kurį spektaklio kūrėjai nori atsakyti. Pagrindinis veikėjas turėjo kitiems nebūdingą ambiciją – pasiekti daugiau, nei įmanoma – tapti žmogumi. Tačiau įgyti žmogaus statuso jam taip ir nepavyko“, – įspūdžiais po spektaklio dalijosi T.Baranauskas.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Istorikas Tomas Baranauskas.

Kaip vieną įdomiausių idėjų įvardijęs spektaklio kūrėjų pastangą parodyti, kad „per sieną negalima įvežti vertės“, istorikas suabejojo scenoje bandoma nagrinėti žmogaus tapatybės skirtumų problematika. Benas aiškina Vandalui, kad Kristus „kapojasi“ su  Čingischanu, „kapojasi mumis“.

„Kam nors gali pasirodyti svarbūs pagrindinio herojaus samprotavimai apie rytų europiečiuose tūnantį Čingischaną ir vakariečius valdantį Kristų, tačiau man toks „tapatybės nagrinėjimas“ įspūdžio nedaro. Tai gan lėkštas požiūris, maždaug atspindintis blogiausius vakarų europiečių stereotipus. Tačiau jis gali visai tikti tam išsilavinimo lygiui, kuriam atstovauja pagrindinis veikėjas Benas“, – samprotavo istorikas.

Mažo žmogaus tragedija 

Sekdama rašytojo Fiodoro Dostojevskio įvaizdžiais, J.Baranova pastebi, kad „Išvarymas“ – apie pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Filosofės manymu, scenoje metamas iššūkis surambėjusiam egocentrizmui – įpročiui pasaulį matyti ir aiškinti remiantis tik savimi.

„Įvyksta beveik nesusitinkančių dviejų socialinių sluoksnių prasilenkimas. Šio spektaklio veikėjų prototipai nevaikšto į teatrus, o dažnas žiūrovas, išgirdęs gyvenime besikeikiančius ir prasto skonio žargonu kalbančius pakeleivius, neretai iš tiesų nelaiko jų „žmonėmis“. Spektaklio kūrėjai skatina peržengti šį barjerą: užjausti paprastą nevykėlį, kuris irgi kenčia ir yra gyvas žmogus. Kurį laiką žaisdami žargono korta, jie juokina žiūrovą. Bet, galiausiai pamatai, kad tai, kas vyksta scenoje, nėra komedija ir net ne drama. Tai mažo žmogaus tragedija. Kai Benas, ieškodamas draugo, suranda tik skardinę su jo pelenais, laikomą „kažkur prie miltų“, jis pravirksta. Tai aukščiausias spektaklio emocinis taškas“, – akcentuoja filosofė.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Filosofė Jūratė Baranova.

Išskirdama spektaklio metu Sauliaus Prūsaičio ir jo grupės gyvai atliekamą muziką, jaunų aktorių plastiką, energiją ir meistriškumą, J.Baranova turėjo pastabų dėl spektaklio trukmės. „Antrą ir trečią dalį buvo galima trumpinti, jungti į vieną ir aiškiau užakcentuoti finalą. Jis išskysta. Šios dvi pernelyg užsitęsusios dalys nebeprilygsta pirmosios dalies energijai ir įtaigumui. Tačiau, nepaisant to, nuobodu nebuvo“, – apibendrino žiūrovė.

Tuo metu istorikas T.Baranauskas atsisakytų vienos kitos vulgaresnės scenos ir sumažintų keiksmažodžių srautą. O keikiasi beveik visi: nuo „kurva, kaip sprandą nuspaudei“, iki „kokio, bliat, bybio?“

„Aš galiu suprasti motyvus – tarkim taip vaizduojama neiškreipta realybė. Tačiau teatras – ne realybės šou. Šiame spektaklyje tiek sąlyginio ir simbolinio vaizdavimo, kad tas keiksmažodžių prisodrintas žargonas lieka vos ne vienintelė tiksli kopija iš tam tikrų socialinių sluoksnių gyvenimo. Tačiau simboliai ir realybės modifikavimas mene turi tokią prasmę, kad padeda kūrėjui pasakyti tai, ką jis nori. Šiuo atveju kalbinio „natūralizmo“ atsisakymas irgi būtų padėjęs išgryninti spektaklio idėją. Ji tikrai neblogai sumanyta, bet scenoje tiesiog vyksta kova tarp noro tą idėją kuo įtaigiau atskleisti ir keiksmažodžių srauto, kuris toms pastangoms trukdo“, – po „Išvarymo“ teigė istorikas.

Po "Išvarymo": aktorė Monika Vaičiulytė apie "čia" ir "ten"

Gintarė Albrechtaitė-Lingienė, portalas IQ.lt, 2012-01-28

Tokiame romantiškame įvaizdyje tokios tvirtos asmenybės, kiek probėkšmiais prisimenu, sutikti dar neteko. Dailios, trapios išvaizdos aktorės Monikos Vaičiulytės didelės svajingos akys pridengia geležinę valią ir nepajudinamą nuomonę. Ji visada tiksliai žinojo, ko siekia gyvenime, o jos tikslai, rodos, didesni už ją pačią. Jei ji nenori kalbėti viena ar kita tema, antrą karto klausimo pakartoti nesiryžti. Užtat pasakojimas apie kūrybą liejasi iš pačių aktorės širdies gelmių.

- Kaip gyvenate po Oskaro Koršunovo spektaklio „Išvarymas“ premjerų maratono?

- Į spektaklį vis grįžtu prisiminimais, galvoju, kaip viskas vyko, kaip bus toliau. Išėjus iš intensyvaus ritmo, kai nuo ryto iki vakaro praleidi teatre ir turi vienintelę pietų pertrauką, atrodo, lyg kažko trūktų, atsiradus daugiau laisvo laiko, nebežinai, ką su juo daryti. Tokias pauzes stengiuosi išnaudoti poilsiui tiek fiziškai, tiek emociškai, galų gale, susitvarkyti žemiškus reikalus, kuriems nebuvo skirta laiko. Šiuo metu vis labiau įsigyvenu į būsimus darbus, bet apie tai kalbėti dar anksti.

- Žiūrovai pastebėjo, kad Eglės vaidmeniui „Išvaryme“ atidavėte visą save. O jei atvirai, kiek šis personažas buvo jums artimas?

- Jau pirmą kartą perskaičiusi susižavėjau pjese, pasakojančia, kaip žmonės prisitaiko arba neprisitaiko prie gyvenimo užsienyje. Patiko ir Mariaus Ivaškevičiaus rašymo stilius, ir turinys, ir tema, ir mano vaidmuo. Su Eglės personažu labai susigyvenau, įtikėjau, kaip aktualu kalbėti apie tai, kas vyksta su jaunais žmonėmis čia ir dabar, tiksliau sakant, ten ir dabar.

- O kiek asmeniškai artima ar, priešingai, tolima pagrindinė spektaklio tema – emigracija?

- Į emigraciją niekada nežiūrėjau tik kaip į statistines žinutes iš trumpų televizijos ar spaudos pranešimų, tačiau pradėjusi repetuoti „Išvaryme“ ėmiau labiau domėtis šia tema, skaityti įvairius straipsnius, patirtimi dalinomės su kolegomis. Už bauginančiai didelių skaičių glūdi tikros istorijos su giliomis priežastimis. Pačioje artimiausioje aplinkoje su emigracija susidūriau nedaug, turiu pažįstamų, kurie išvažiavo dirbti į užsienį. Taigi ruošdamasi spektakliui šią temą analizavau daug išsamiau, o Eglės vaidmenyje pirmą kartą į tai pažvelgiau per konkrečios asmenybės išgyvenimus.

„Išvarymo“ siužetas yra paremtas tikrais faktais, konkrečių žmonių likimais, personažai „sulipdyti“ iš kelių realių asmenybių," - sako M. Vaičiulytė. (D. Matvejevo nuotr.)

- Ir ką pavyko įžvelgti?

- Pasakodama vienos merginos istoriją, supratau, kad iš tiesų tokių yra daugybė, taip gyvena šimtai lietuvaičių. „Išvarymo“ siužetas yra paremtas tikrais faktais, konkrečių žmonių likimais, personažai „sulipdyti“ iš kelių realių asmenybių. Eglė yra mergina, tiksliai žinanti, ko siekia išvykdama į užsienį – fotografuoti, atrasti galimybių, įvairovės, erdvių, tačiau jaunatviški jos užmojai niekam neįdomūs. Žiauri realybė išstumia Eglę į visai kitokią aplinką, kitokias elgsenos ir gyvenimo sąlygas. Kaip ji pati sako, „aš jau taip žemai buvau, net nenoriu ir pasakoti“. Mane be galo žavi šio personažo atvirumas, drąsa be užuolankų kalbėti apie savo patirtis.

Linkėčiau, kad kuo mažiau merginų patirtų tokį savivertės praradimą, kaip atsitiko mano herojei. Norėčiau suprasti, užjausti, bet, kita vertus, suvokiu, kad kažin ar tokie geri mano norai joms neatrodytų kaip pseudogailestis. Kartais pagalvodavau: jei aš, Monika, iš tikrųjų sutikčiau tokią Eglę, manau, man ji tepasakytų: „Ar tu bent įsivaizduoji, kaip viskas yra iš tikrųjų?“. Vaidindama visa savo esybe stengiuosi atsakyti į šį klausimą.

- Kuo, jūsų nuomone, skiriasi tas, kuris išvažiuoja į užsienį dirbti gero darbo ir ilgainiui ten lieka, nuo to, kuris važiuoja tiesiog ieškoti laimės. Kuris iš jų emigrantas?

- Nesiimčiau spręsti, kuris darbas yra geras, kuris – ne. Kas yra emigrantai? Visi išvažiavę gyventi svetur. Kaip šiandien vertinti emigraciją, šiuo klausimu, manau, mūsų visuomenė yra pasiklydusi: man atrodo, kad tiek išvykę, tiek likę Lietuvoje žmonės nežino. Blogiausia – tai pasidalijimas: jūs ten, mes čia. Svarbiausia, nesiskirstyti, nes visi esame lietuviai. Mes per maža tauta, kad skaidytumėmės.

- Kaip manote, kodėl vis daugiau lietuvių pasiryžta ieškoti laimės ir gerovės svetur?

- Kaip minėjau, teko skaityti nemažai straipsnių, pasisakymų, nuomonių šia tema. Dažna motyvacija – ekonominė, materialinės gerovės siekimas. Tačiau vis tik dažniausia – socialinė: Lietuvoje žmonės nesijaučia reikalingi darbuotojai, bijo senti, jauni – studijuoti.

- Kaip pati suvokiate materialinę gerovę?

- Mano nuomone, pinigų reikia tiek, kad eilinę dieną galėtum normaliai pragyventi, o ne tempti iš paskutiniųjų. Juk kainuoja ne tik maistas ir būstas, bet ir knyga, ir bilietas į koncertą.

- O kokios aplinkybės jūsų kelią galėtų pasukti į svetimą kraštą?

- Emigruoti nenorėčiau. Tačiau galimybės pakeliauti, pamatyti pasaulio tikrai neatsisakyčiau.

- Jums pačiai teko gyventi ne viename Lietuvos mieste…

- Mano gyvenimą skirtinguose miestuose nulėmė profesiniai posūkiai. Augdama Kaune norėjau studijuoti aktorystę. Vilniuje tais metais nerinko aktorių kurso, tad nuvykau į Klaipėdą. Ten įstojau, ketverius metus studijavau bakalauro studijose, vėliau – režisūros magistrantūroje. Beveik penkerius dirbau Klaipėdos dramos teatre. Šios vasaros pabaigoje sulaukiau pasiūlymo vaidinti Nacionaliniame dramos teatre, tad persikėliau gyventi į sostinę.

M. Vaičiulytė: „Kai kurie spektakliai būna emociškai sunkūs, vaidinimui pasibaigus kartais nelengva save surinkti, o artėjant kitam - sunku vėl pasiruošti emocinei iškrovai."(D. Matvejevo nuotr.)

- Lietuvoje buvote pastebėta su Marijos vaidmeniu, pelniusiu apdovanojimų, Jono Vaitkaus spektaklyje pagal Gintaro Grajausko pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Kuo šis įsikūnijimas brangus jums pačiai?

- Brangu tai, kad sutapo, jog personažas, už kurio sukūrimą buvau įvertinta, kalba labai aktualiomis temomis: apie individo teisę būti unikaliu, turėti savo nuomonę, apie gyvenimą visuomenėje, valdomoje daugumos, žlugdančioje asmenybę.

Spektaklyje žmogus spaudžiamas į kampą: arba turi išsižadėti savo idealų ir tik tada tau leidžiama ramiai egzistuoti kaip lygiam su lygiais, arba, jei turėsi kitokią nuomonę, būsi pašalintas ir sunaikintas. Ką pasirinkti? Išsižadėti savęs ir tykiai gyventi ar  būti savimi ir tapti atstumtam? Trečio varianto nėra. Marija išdrįsta pasipriešinti, nes ji negali pakęsti apsimetinėjimo, dviveidiškumo, neteisybės. Šis herojės pasirinkimas man artimas. Vos perskaičiusi pjesę, ja susižavėjau.

- O jei aktorius, kaip jūs sakote, kūriniu nesusižavi?

- Yra pjesės, kuriomis susižavi vos perskaitęs, yra tokių, kurias reikia prisijaukinti. Ir tą padarai, nes  privalai. Į sceną eidamas, visų pirma, turi tikėti tuo, ką vaidini.

- Kiek personažų išgyvenimai tampa asmeninėmis emocijomis?

- Kai kurie spektakliai būna emociškai sunkūs, vaidinimui pasibaigus kartais  nelengva save surinkti, o artėjant kitam – sunku vėl pasiruošti emocinei iškrovai. Bet turbūt čia vienas iš profesinių stebuklų – kuo daugiau atiduodi, tuo daugiau gauni, atrodo, esi visas išsunktas, bet kartu toks pilnas.

„Turbūt čia vienas iš profesinių stebuklų – kuo daugiau atiduodi, tuo daugiau gauni," - įsitikinusi Auksiniu scenos kryžiumi įvertinta jauna artistė.(A. Kubaičio nuotr.)

- Kas yra geriausi jūsų vertintojai?

- Man svarbi tų žmonių, kuriuos laikau autoritetais, nuomonė, išsakyta ne kažkur viešai, o asmeniškai man. Tai šeimos nariai, kai kurie aktoriai, režisieriai. Nuoširdūs patarimai tų, kurie sukūrė didelių dalykų, yra didžiulis įvertinimas.

- Visgi aktoriumi gimstama ar tampama?

- Mokymosi klausimu aš turiu labai tvirtą nuomonę – pradedant studijomis ir baigiant kiekvienu vaidmeniu teatre, darbo reikia įdėti labai daug. Puiku, jei šalia to dar yra gabumai, aktorinė intuicija. Tačiau tinginiaujant net dideli talentai gali likti nepastebėti.

- Jūs matoma ne tik teatre, bet ir televizijos ekrane…

- Televizijoje darau tai, kas yra tiesioginė mano profesija – vaidinu. Šį sezoną sukūriau vieną personažą seriale „Moterys meluoja geriau“. Rinkdamasis bet kokią veiklą, aktorius turi pasverti, ką ir kur daryti, kaip tuos darbus suderinti. Mano atveju, visos papildomos veiklos visų pirma derinamos pagal užimtumą teatre, kuris yra mano prioritetas. Serialas – vienas iš papildomų uždarbių, kitas – įvairių renginių vedimas. Tuo užsiimu jau nemažai metų.

- Kaip jaučiatės gyvendama sostinėje?

- Vilnius – gražus miestas. Ypač patinka vaikštinėti siauromis senamiesčio gatvelėmis.

Gintaras Makarevičius: "Van Gogho laiškai nulėmė mano ateitį"

Kalbina Daiva Šabasevičienė, "Literatūra ir menas", 2012-01-06

 
Spektaklio "Išvarymas" scenovaizdis. Tomo Lukšio (BFL) nuotrauka.

Ne vienas šiandienos teatro dailininkas kuria arba bando kurti „dailininko teatrą". Vitalijui Mazūrui tai padaryti pasisekė lengviausiai. Gal dėl to, kad jis unikalus lėlininkas. Dramos teatre iš scenografijos į režisūrą žengė ir Jonas Arčikauskas, ir a. a. Jūratė Paulėkaitė, ir Tu. Kas skatina imtis tokios kūrybos? Akivaizdu, kad scenografo rėmai Tau per ankšti, bet vėl ir vėl į juos grįžti. Kuri dokumentinius filmus, dalyvauji įvairiose parodose... Kokiame kontekste atsiduria pastarasis Tavo darbas - Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas", kurį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įgyvendino Oskaras Koršunovas?

Man atrodo, kad išvarymas yra svetimumo būsena sau. Keistas dalykas: atrodo, gyveni, dirbi, kuri, tave supa tam tikra aplinka, bet kuo toliau, tuo labiau viskas svetimėja. Aš tampu sau svetimas? Aplinka tampa svetima? Draugai lyg ir tie patys... Kodėl tas pasaulis darosi toks svetimas? Ir tas svetimumo jausmas virsta tam tikra metafizika: jis viską persmelkia.

Kalbant apie emigraciją - aš iš tikrųjų daug keliavau, buvo realių galimybių pasilikti - ne kažkokioje neapibrėžtoje, bet labai geroje pozicijoje: būčiau patogiai vedęs ir panašiai. Atgavus Nepriklausomybę, tikėjau, kad mes pradedame naują etapą, kad mūsų visa šalis - ir aš pats, ir mes visi - išeinam iš provincijos, tampame pasaulio dalimi... Tada pradėjau intensyviai kurti dokumentinius filmus. Tuomet labai aiškiai supratau, kad jaučiu tikrovę, kad galiu kalbėti per ją. O jeigu aš išvyksiu kažkur kitur, šito neteksiu. Tikrovė buvo mano meno mediumas. Rašytojai sako, kad mediumas - kalba, o man mediumas buvo tikrovė. Kuriamų filmų temos sutapo su mano asmeninio gyvenimo temomis.

Kaip teatras žaloja žmogų? Mes jame viską išgyvename intensyviau, todėl realiame gyvenime daug kas tampa neįdomu. Gal dėl to kai kurie dalykai darosi svetimi?

Aš teatre buvau visada: ir mažas jį kūriau, ir kai 1980-ais metais atvažiavau į Vilnių, tiksliau, pabėgau į Vilnių, kuris man labai patiko, iš Elektrėnų, tos ankštos terpės. Ir su draugais, ir vienas darydavau „nekaltas" akcijas. Pavyzdžiui, nupirkdavau gėlę ir padovanodavau kokiai liūdnai moteriai - ne mergaitei, bet moteriai. Mūsų karta buvo romantikų, idealistų karta. Aišku, kad visa tai keitėsi. Kiek tai asmeniškai susiję su patirtimi, kiek ta tikrovė susijusi su mumis? Galvoju, kad tai neatskiriama. Jeigu mes pradedame kalbėti, kad čia viskas blogai, kad viskas pakrypo į formalią pusę - save tarytum „išimame" iš visos situacijos, lyg būtume niekuo dėti. Bet tai netiesa. Kalbėti vien apie save: „Man taip gyvenime susiklostė, aš toks esu, tokia mano profesinė, asmeninė patirtis, ir dėl to šitas jaukus pasaulis, kuris kuriamas, man yra svetimas" - nesąmonė. Tie du dalykai neatskiriami. Aš dėl to dažnai susinervinu. Pavyzdžiui, neseniai susinervinau, kad kažkieno rašytame reklaminiame straipsnyje neradau savo pavardės. Tai galiu paaiškinti tik to ryšio nutraukimu: gyvena šeima, visiems duoda po saldainiuką, o tau vienam neduoda.

Bet su tokiomis situacijomis mes vis dažniau susiduriame, ir to, deja, jau sustabdyti neįmanoma. Išsišiepę, galvutėmis linkčiodami žmonės nuolat peržengia elementaraus padorumo ribas, o mes visada privalome tylėti, nes tai esą smulkmenos.

Niekas nekreipia dėmesio į tokius dalykus. Korektiškumo, mandagumo - viso to galima išauklėti ir išmokyti.

Įvairias nesąmones kuriame tam, kad galėtume kontroliuoti, kad būtų patogu pasakyti: „Mes padarėme viską". Kuriamos struktūros, kuriomis siekiame visus sulyginti.

Supratau, kad nebėra tokios vietos, kur galėčiau pasislėpti. Kažkada galvojau, kad kažkur galiu išvažiuoti, susikurti savo kampelį, savo „rojuką" ir laimingai gyventi. Šios iliuzijos nebeliko. Aišku, yra panašiai galvojančių žmonių, bet esmė ta - iliuzijos žlugo. Todėl šiame kontekste spektaklis „Išvarymas" - tai ne vien išvarymas iš šalies, tai išvarymas ir iš savęs: praradimas tos būsenos, tos vidinės tėvynės praradimas. Čia yra esmė.

Mes gyvename rėksnių visuomenėje. Kas garsiau, tas pirmame plane. Taip neturėtų būti.

Negalima aukštinti vieno, nepastebint kito. Normaliam menui nereikalinga „marazmatinė" reklama.

Aukštoji kultūra visame pasaulyje užima santūrią vietą, dėl to ji ir yra aukštoji. Ji reikalinga intelektualiam elitui, kuris egzistuoja kiekvienoje šalyje.

Yra tas uždaras ratas, ir tai lyg suprantama, bet kai tame rate kas nors pradeda jaustis pasaulio bamba, jis viską sugriauna. Tai įrodo mūsų premijų skirstymai: dažnai apdovanojami žmonės už dekoratyvumą, formalumą, o ne už profesionalius, aktyvius, ieškančius darbus.

Gintaras Makarevičius. Brėžiniai spektakliui „Išvarymas"

Meno pasaulyje yra daug paradoksų: būna ir tokių atvejų, kad geras kūrinys ar menininkas nespėja laiku ir vietoj pasirodyti, ir jis gali visai nepelnytai nunykti, o vidutiniški darbai ir toliau sėkmingai skinasi kelią.

Menas negali egzistuoti, jei yra ignoruojamas. Aišku, pirmiausia mes esame užsiėmę savimi. Tai normalu. Mes kažką dirbam, darom, kol neįvyksta didelė neteisybė. Ir tik tada, kai tai nutinka, mes pastebim ir kitus dalykus. Todėl visus darbus turime daryti švariai, reikia sąžiningai vertinti kiekvieną žmogaus darbą. Šiandien viskas yra labai suvelta. Tiesa labai suvelta. Viskas yra kažkokiame nuovargyje, kažkokiame keistame intensyvume. Kažkada dėl kai kurių dalykų aš ilgai svarstydavau, bet dabar, kai pasilieku vienas, nori nenori, daug kas atsistoja į savo vietas. Kiekvienas žmogus tikrą savo elgesį jaučia vienatvėje. Net didžiausias mulkis šito neišvengia.

O kas Tave priviliojo į „Išvarymą"? Tu vis žadi iš teatro ištrūkti, bet dar tebesi jame.

Oskaras pasiūlė. Iš tikrųjų aš to teatro ir nekenčiu, ir myliu. Aš jį pažįstu, jaučiu. Jeigu tik įjungčiau žinojimą, kad „čia netiesa", negalėčiau dirbti. Ir tikrai ne pinigai svarbiausia. Kurdamas patiriu labai stiprų pasitenkinimą. Kada ką nors sugalvoju, įsivaizduoju, ir tai įvyksta, tai tampa labai svarbia gyvenimo motyvacija. Itin svarbu, kai tavo vaizduotė materializuojasi. Viena, kai tu kalbi, kita - tavo vidinė valia, kuri neša tave per gyvenimą. Gali kalbėti kokius nori žodžius ir negali jais nuoširdžiai tikėti, nes kiekvienas žmogaus - skirtinga struktūra. Žmonės - kaip alkani žvėrys. Ir nuo to nepabėgsi. Gal tai godumas? Tai iš tikrųjų yra baisus dalykas. Ar tai būtų teatras, ar kinas - gali visa tai apipinti žodžiais: „aš tame matau prasmę ", „matau gyvenimo neteisybę", bet esmė ta, kad rodydamas ar atlikdamas savo darbą, kažką išgyveni. Ir tai nėra ekshibicionizmas. Mintis tampa reali, įvyksta migracija.

Pasaulio menininkų istorijose visa tai akivaizdu. Prisimenant Henri Perruchot biografijas, ar vėliau - XX amžiaus pabaigos menininkų likimus, ryškiai matyti tragiškas žmogaus vienatvės ir meno santykis.

Aš menininku tapau dėl modernistų ideologijos, o ne dėl kažko kito. Kai atsigręžiu atgal, matau, kad man didžiausią įtaką padarė Vincento van Gogho laiškai broliui. Man neblogai sekėsi ir matematika, ir kiti dalykai, bet šie laiškai nulėmė mano ateitį.

O vis dėlto kokia Tavo teatrinės biografijos pradžia, kada Tu „pagavai" teatrą - tuo labiau, kad studijavai tapybą?

Čia ta pati van Gogho aura. Aišku, dar mokykloje stačiau naujametinius spektaklius, kurdavau šarvus ir visokius kitokius butaforinius elementus. Kalbant apie „nesąmoningą" periodą, tai man visad buvo įdomus tas „kitas" pasaulis, į kurį įtraukdavau ir aplinkinius žmones. Aš visą laiką kažką inicijuodavau, nors dažnai nieko ir neįvykdavo.

Man didelę įtaką darė kinas, ypač kai atvažiavau į Vilnių. Tuomet vykdavo įvairių šalių filmų savaitės, kurių metu buvo galima pamatyti tokių filmų, kurių niekur kitur nerodydavo. O kai „Skalvijoje" pirmą kartą pamačiau Andrejaus Tarkovskio „Andrejų Rubliovą", „Stalkerį", „Soliarį", „Veidrodį"... Tarkovskis man „nunešė stogą". Turbūt pirmą kartą supratau, kad su manim kalbama kažkokia kalba, ir kad labai svarbu ją suvokti. Pirmą kartą pajutau tą įtampą, kad ne viskas pasakoma logiškai, kad yra pasaulis, kuriame labai daug sąsajų, asociacijų, ir tai labai įdomu. Iki tapybos dar studijavau architektūrą. Bet po įvairių praktikų supratau, kad architektai - daugiau technikai, ypač kai neturi užnugario. O laikai buvo tokie. Sėdėti ir braižyti nesąmones - neviliojo. Tuomet dar žuvo brolis, ir tai mane išplėšė iš „stabilaus" pasaulio, pakliuvau į visai kitą tikrovę. Tada supratau, kad man labai svarbu jausmai ir iracionalus pasaulis. Jeronimo Boscho pasaulį atradau kaip realią tikrovę. Architektūroje nebūčiau galėjęs viso to realizuoti, todėl nuėjau į tapybą. Iš pradžių tai buvo racionalus sprendimas, bet vėliau mane įtraukė visai kiti dalykai.

Kitas dalykas - būtent sovietinis, kada atrodė svarbu būti nepriklausomam. Tuo metu daugybė menininkų dirbdavo sargais ir kūrė savo darbus. Tai vyko dėl to, kad galėtum būti laisvas. Toks idealas man buvo artimas. Taip pat nusprendžiau nieko bendro neturėti su anuometine sistema, siekiau užsidaryti ir kurti.

Gal valstybė būtų kitokia, jei menininkai iki šių dienų būtų išlikę partizanais?

Tikriausiai mus suvedžiojo. Iš pradžių Sorosas, parodydamas, kad gali egzistuoti tokia struktūra, kuri remia tikrą meną, o po to Vakarų pasaulis, kuris teigė, kad tiesa priklauso tiems, kurie ją išpažįsta - tokia lyg „demokratija".

„Mažvydas" su Algirdu Latėnu buvo pirmas darbas su profesionaliais teatro žmonėmis.

Pakeliui į teatrą dar dariau visokias erdvines instaliacijas, įvairius objektus. Iš tikrųjų man tapyba labai patiko. Tai buvo tokia klampynė, gilus kapstymasis savyje, vidinių resursų traukimas... Tradicija, kurią perėmiau iš savo mokytojų Povilo Ričardo Vaitiekūno, Mindaugo Skudučio ir kitų žymių Lietuvos tapytojų. Dėstytojai buvo autentiški. O tam, kad kurtumei meną, turi nuolat save prievartauti, „traukti" iš savęs... Šie dėstytojai ne tiek davė, kiek išmokė iš savęs „ištraukti" esmę.

Prasidėjo alergija tokiai sistemai. Be to, pavargau, nors ir labai patiko šis savotiškas mazochizmas. Dar studijuodamas pradėjau važinėti į Vokietiją, pamačiau daug įvairaus meno pavyzdžių. Ar sukilo ambicijos, ar kas kita, bet pradėjo ryškėti visiškai nauji dalykai. Tuomet ėmiau kurti erdvinius kūrinius, „Plaukus" (dabar jie eksponuojami Nacionalinėje dailės galerijoje; dar anksčiau G. Makarevičius sukūrė instaliaciją „Teatro uždanga" buvusio Rusų dramos teatro Vilniaus gatvėje griuvėsiuose - D. Š.) ir pan. Kaip tik tada a. a. Jūratė Paulėkaitė pasiūlė sukurti scenografiją Algirdo Latėno režisuojamam „Mažvydui" Vaidilos teatre.

Gintaras Makarevičius. Spektaklio „Patriotai" scenovaizdis

Tuo metu draugavau su Arūnu Sakalausku ir su kitais aktoriais... Taip teatras natūraliai ir suviliojo. Be to, buvo galima gauti honorarą, nes pinigų visiškai neturėjau.

Ne visada galiu rinktis, bet stengiuosi daryti tai, kas man svarbu. Neseniai sukūriau dokumentinį filmą „Kažkur kitur", dabar statau dar vieną dokumentinį filmą darbiniu pavadinimu „Gedimino prospektas 1990 ir 2009". Veikiu tą, ką galiu ir noriu daryti, jeigu leidžia galimybės. Sakysim, ne visi projektai su kinu buvo kurti turint paramą. Kartais pats filmuoju, sumontuoju, jeigu galutiniam sutvarkymui reikia pagalbos - pats už tai sumoku. Pavyzdžiui, jau ilgai svajoju apie Samuelio Becketto „Merfį". Labai norėčiau šį kūrinį pastatyti. Iš pradžių galvojau, kad daugiau nerežisuosiu, bet ši medžiaga manęs nepalieka. „Merfis" - labai tiksli šiandieninė diagnozė - meilė ar darbas? Per tą laiką įgijau ir naujos patirties. Statydamas „Katiną Temzėje" ar „Bestiją žydrom akim" pagal Anetos Anros pjeses, daug ką supratau. Nereikia stengtis būti režisieriumi. Manau, jog ši profesija Lietuvoje tapo perdėtai nekūrybinga. Tai - melas sau, dėl to atsiranda nuoskaudos. Tik dabar suprantu, kad daug dalykų reikėjo spręsti būtent kaip „dailininko teatre", negalvojant apie tradicinius teatro sprendimus. Reikia viską užmiršti, nekompleksuoti ir kurti. Jeigu atsirastų galimybė dirbti, tai Beckettą ir statyčiau. Kino taip pat nepaliksiu: vystau biografinį-dienoraštinį scenarijų; ilgiau nei dvidešimt metų rašau dienoraštį. Struktūra filmui labai paprasta - laikas neturi jokios reikšmės, nes atmintis neturi senaties termino. Man patinka kurti įvairius menus. Jeigu jauti tuos dalykus, jeigu turi patirties, tai ir privalai kurti.

Nacionalinio dramos teatro erdvė ypatinga, ją ne taip paprasta paversti realiu kūriniu. „Išvarymas" nuo pat pirmų akimirkų žavi vaizdo plastine išmone, spalva. Kaip gimė šis sumanymas?

Galiu paaiškinti paprastai: viskas, ką darau teatre, arba „nusipaišo", arba „nenusipaišo". Galima šnekėti apie įvairiausias idėjas, tačiau tik vienas namuose galiu pasitikrinti - „nusipaišo" jos ar ne. Nieko per jėgą negaliu daryti. „Išvarymas" „nusipaišė". O tada jau sekė idėjų įgyvendinimas. Sumanymas kaip tam tikra koncepcija ne visuomet pasitvirtina todėl, kad neturi savyje pagrindimo. Šis išvarymo baras mane „nunešė" į pirmąsias emigracijos bangas dvidešimto amžiaus pradžioje. Dėl to atsirado tos surūdijusio metalo konstrukcijos, o baras - tai tas pats gamyklos konvejeris. Pasaulis svetimas lietuviškam kaimietiškam suvokimui. Metalo šaltis.

Būtent su Oskaru Koršunovu kuri „netradicinius" spektaklius.

Su Oskaru ir Jūrate gal kiek kitaip kūrėme spektaklį „Coco" (pagal B.-M. Koltèsą, parodytas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 1998-aisias - D. Š.), bet, pavyzdžiui, Miunchene statyta opera „Cantio" (pagal Sharon Lyn Joyce ir Vykintą Baltaką, pristatyta festivalyje „Gaida" 2004-aisiais - D. Š.) gimė iš nieko: daugiau negu keistas libretas, iš pradžių ir muzikos nebuvo... Muziką galima pabaigti improvizuojant, o dekoracijas tai reikia dar ir pagaminti.

Mano paties režisuoti spektakliai yra netradiciniai - tiek „Katinas Temzėje", tiek „Bestija žydrom akim". „Katine..." pagrindinis sprendimas buvo pjesės autorę Anetą Anrą nufilmuoti su profesionaliais aktoriais, taip parodant svetimos šalies šaltumą. Kadangi tai buvo Anetos asmeninė kelionės į Londoną istorija, ji pati „nevaidino" šalia vaidinusių aktorių - juk kai esi devyniolikmetė mergaitė, viena svetimoje šalyje, tam tikra prasme esi „neprofesionalė" toje aplinkoje, terpėje. Veiksmas vyksta vaizdo projekcijoje, o „gyvas" aktorius scenoje įkūnija tai, kas vyksta už kadro - jos mintis, būsenas, ją pačią. Spektaklis jau ketvirtus metus rodomas Jaunimo teatre. Statydamas „Bestiją", daug dėmesio skyriau scenovaizdžiui, apšvietimui, karpiau pjesę, kad neliktų vientisos istorijos, o būtų kuo daugiau metaforų, simbolių.

Apskritai, teatras yra tam tikra baudžiava - su principais, poliais, ant kurių stovi teatro pamatai. Nuo to esi absoliučiai priklausomas. Kas galėtų tą sistemą pakeisti? Turi atsirasti visiškai naujas teatras, kuris nieko bendro neturi su egzistuojančia sistema. Toks teatras turėtų būti finansuojamas, turėtų funkcionuoti 15-20 metų, bet niekas šito nesiims. Turėtų atsirasti žmogus, kuris tai pradėtų.

Visai neseniai Klaipėdos dramos teatre su Gintaru Varnu sukūrėte Augusto Strindbergo „Šmėklų sonatą". Kokią įtaką Tau padarė šis spektaklis?

Dėl šio projekto nuodugniai susipažinau su Strindbergu. Kad ir ką su Varnu darytume, vis tiek išeina menas. Varnas, kaip menininkas, yra labai sąžiningas.

Ačiū už pokalbį.

Marius Ivaškevičius: pjesės užsimezga ir prie butelio

Laima Žemulienė, "Diena.lt", 2011-12-20

Mariui Ivaškevičiui nesvetimos avantiūros. Retas mūsų rašytojas rinkti medžiagos kūriniui trenkiasi į Europos didmiestį. O Marius trenkėsi. Londone išklausytas lietuvių emigrantų istorijas suguldė į pjesę „Išvarymas“. 38 metų M.Ivaškevičius neatsisakė ir senos svajonės – kino. Pagal savo scenarijų režisuoja vaidybinį filmą.

Spektaklio „Išvarymas“ premjera įvyks gruodžio 22 ir 23 d. Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje.

– Kaip rinkote medžiagą tai pjesei – pokalbius su emigrantais įrašinėjote į diktofoną kaip žurnalistas?

– Ne. Jei būčiau atėjęs su diktofonu, man niekas nieko nebūtų pasakoję. Kalbėdavome prie alaus bokalo, geriau – prie degtinės butelio. Užrašinėdavau ne staigiai parbėgęs namo. Turiu gana gerą atmintį. Man nereikia pavardžių, faktų, detalių. Man užtenka istorijos, o ją užrašinėti nebūtina. Net geriau neužrašinėti – tada tai, kas svarbu, lieka atmintyje, o kas nesvarbu – nubyra.

Kai prisistačiau tiems žmonėms, kad esu rašytojas, kad noriu su jais pabendrauti, išklausyti jų gyvenimo istorijas, o paskui apie tai parašyti pjesę, jie į mane žiūrėjo keistai: ko jis iš mūsų nori? Aš lošiau atviromis kortomis. Bet paskui jie atsiverdavo.

– Kaip nutiko, kad parašyti šią pjesę jus paskatino Nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga?

– Tokiam tyrimui reikalingi pinigai. A.Liuga tuomet dirbo prodiuseriu ir sugalvojo, kaip tų pinigų gauti. O paskui pradėjo ieškoti, kas tą darbą galėtų atlikti ir parašyti pjesę. Taip aš leidausi į Londoną – pernai rudenį ir šią vasarą. Tų žmonių likimai – netikėti. Geriausias istorijas sudėjau į pjesę.

– Kuria prasme netikėti?

– Tuo, su kuo susidūrė emigrantai, atvažiavę į Londoną. Jie atvyko į visai kitą pasaulį, kuris labai skyrėsi nuo to, kuriame gyveno anksčiau. Daugeliui buvo net ne šokas – jie perėjo nedidelį pragarą, kol atsistojo ant kojų. Tie dalykai man buvo visai netikėti, tikrai nevažiavau to ieškoti.

Kai vienas žmogus atvažiuoja, gali pamanyti, kad jis nori pamatyti pasaulio, o kai jų atvyksta masiškai, supranti, kad žmonės buvo įstumti į aklavietę, iš kurios nemato kito kelio kaip emigruoti.

Kita priežastis, kurią išgirdau, – tie žmonės jautėsi ir dabar tebesijaučia absoliučiai nereikalingi Lietuvai. Sutikau ir tokių, kurie daug pasiekę savo profesijoje. Jie kalbėjo, kad būtų įdomu grįžti į Lietuvą ir savo patirtį čia pritaikyti. „Bet iš pokalbių su kolegomis lietuviais jaučiame, kad mūsų grįžimo čia nereikia ir apskritai mūsų čia nereikia“, – sakė. Tai – jų nuoskauda.

Sutikau ten įvairių socialinių sluoksnių žmonių: ir paprastų darbininkų, ir su aukštuoju mokslu. Mane labiausiai domino Londono lietuviai. Viena – atvažiuoti iš lietuviško kaimo į anglišką kaimą. Visai kas kita – iš lietuviško kaimo atvažiuoti į Londoną – metropolį. Jie papuolė į katilą.

– Ar teko sutikti tokių, kurie Lietuvoje padarė nusikaltimą ir pabėgo? Ar tokių, kurie pabėgo nuo skolų?

– Teko. Nemažai sutikau ir tokių, kurie pabėgo gelbėdami savo gyvybę, kuriems tas išvažiavimas į Londoną buvo išgyvenimo klausimas. Jie pabėgo vadinamaisiais mafijos laikais – prieš 15 metų.

Labai daug žmonių buvo apgauta. Atvažiavę jie būdavo apiplėšti tautiečių lietuvių ir išmesti į gatvę. Arba lietuviai tautiečius atveždavo ir įdarbindavo, už tai paimdami pinigus, o išaiškėdavo, kad tas darbas – trumpalaikis. Po savaitės atveždavo kitą darbininkų partiją, o šiuos išmesdavo į gatvę.

– Kokio amžiaus tie žmonės, jums pasakoję savo gyvenimo istorijas? Ar jie atsivežę į Londoną savo antrąsias puses, vaikus?

– Įvairaus amžiaus, tačiau man susidarė įspūdis, kad daugiausia emigrantų – 30–40 metų. Mūsų angliškoji emigracija nuo kitų skiriasi tuo, kad dauguma į Londoną jau atsivežė savo šeimas. Į Norvegiją, kaip suprantu, važiuoja vyrai. Jų šeimos, antrosios pusės dar likusios Lietuvoje. Nežinia, gal po penkerių metų ir jie ten įleis šaknis ir pasiims savo šeimas. Aplink Londoną lietuviai jau namų prisipirkę – ten leidžia savo šaknis. Tie, kurie nuomojasi būstą, stengiasi gyventi kartu – nesimaišyti su kitomis tautomis. Taip lengviau – ta pati kultūra, ta pati virtuvė.

– Vis dėlto kur jų namai – plačiąja prasme?

– Ten. Tokia realybė. Čia, Lietuvoje, mes įpratę turėti nuosavybę. O iš tikrųjų didžioji dauguma pasaulio gyvena ne savo namuose, o nuomojamuose būstuose. Kadangi ta nuoma labai brangi, o lietuviai – labai taupūs, tad tuose namuose gyvena labai susigrūdę. Kam leisti pinigus nuomai, jeigu juos reikia taupyti?

Jie nesveikai darbštūs, tiesiog alina save. Kiek žmonės gauna darbo, tiek dirba. Dirba keliuose darbuose, be poilsio dienų. Picerijose, restoranuose, statybose. Londonas jiems apsiriboja namais ir darbu – miesto centre per trejus metus jie yra buvę tik kartą.

Aišku, nemažai lietuvių į Londoną atvažiavo dėl Londono – dėl to, ką tas miestas jiems gali duoti. Dažniausiai tai – išsilavinę žmonės. Aš maliausi visuose socialiniuose sluoksniuose.

– Kokie lietuvių emigrantų tikslai, svajonės? Ar jie galvoja grįžti į Lietuvą?

– Nors ir keista, dauguma sako, kad ruošiasi grįžti į Lietuvą, kad ten gyvena laikinai. Va, dar pagyvensiu penkerius ar šešerius metus, kad ir sunkiai, bet grįšiu į Lietuvą. Čia pirksiu butą arba statysiu namą. Vilniuje arba Kaune. Manau, daugeliu atvejų tos kalbos – tai savęs guodimas, savęs raminimas. Juk tie žmonės turi vaikų, kurie ten ūgtelėjo, eina į mokyklą ir beveik nemoka lietuvių kalbos arba moka ją labai prastai, kurie jau yra britai. Ir vien dėl jų jie negrįš po tų penkerių metų. Be to, jie jau priprato prie britiškos buities, kasdienybės, kultūros, ir kai atvažiuoja į Lietuvą čia pasijunta nesaugūs.

– Kur rašėte pjesę – taip pat Londone?

– Čia, Lietuvoje. Savo studijoje Vilniaus centre, tėvų namuose Molėtuose. Rašyti pirmosios redakcijos dažniausiai važiuoju į Molėtus. Ten rašau naktimis rūsyje.

– Bet girdėjau, kad jūsų pjesė repetuojama ir Londone?

– Londone, Čelsyje, yra „Royal Court“ teatras – dramaturgijos meka. Tai pati prestižiškiausia vieta pasaulyje, kur statoma šiuolaikinė, pati naujausia dramaturgija. Tai – tokia laboratorija, kur gauni režisierių, aktorių trupę, kai kurių dramaturgijos specialistų, ir jie tau stato tavo pjesę. Ji repetuojama ne žiūrovams, o dramaturgui. Pagrindinis žiūrovas – dramaturgas.

– Kokia to prasmė?

– „Royal Court“ teatras dirba su pjesėmis, kurios yra rašymo stadijos. Tarkime, parašyta pirmoji pjesės redakcija. Jie ją išsiverčia į anglų kalbą ir repetuoja. Kažkas keičiama, gludinama. Viso to darbo tikslas toks: ar „Royal Court“ teatras norės tą pjesę turėti savo repertuare, ar ne.

Ten pabūti smagu. Mūsų teatrai labai skiriasi. Ten – kalbinis teatras. Mačiau labai gerų to britiškojo teatro, kuris gal ir nelabai įmanomas Lietuvoje, pavyzdžių. Ten pjesė nėra pagrindas režisieriaus interpretacijai. Jie stato pjesę taip, kad nuo scenos skambėtų žodis. Kartais to pasigendu Lietuvoje.

Teatro vadovybę sudomino pjesės tematika. Kol kas dirbame su tuo teatru. Apie Naujuosius metus jie turėtų duoti atsakymą, ar perkels tą pjesę į sceną, ar ne.

– Pastaruoju metu esate paniręs ne tik į pjesę, bet ir į filmą.

– Taip, kuriu vaidybinį filmą su suomiais. Esu ir scenarijaus autorius, ir režisierius. Tai pirmas mano pilnametražis vaidybinis filmas. Prieš tai buvo du trumpametražiai. Dalį nufilmavome Lietuvoje, vasario mėnesį važiuojame filmuoti į Laplandiją. Vasarą vėl filmuosime Lietuvoje ir vėl – Laplandijoje. Dalis filmo veiksmo vyksta Laplandijoje, todėl automatiškai teko pradėti ieškoti partnerių, pinigų, aktorių Suomijoje. Filmas bus baigtas 2013 m. pradžioje.

– Ir koks velnias jus nešė į kino galerą? Juk filmas – daug didesnė rizika nei pjesė.

– Taip, nes čia sukasi dideli pinigai. Kinas – sena mano svajonė. Tik neįsivaizdavau, kad galėčiau ją įgyvendinti. Bet maždaug prieš 15 metų pradėjau tikėti, kad tai – įmanoma.

– Jums patinka Suomija – šalis, kur vyras žmonai per dieną pasako du sakinius?

– Suomiai labai panašūs į mus, ir tuo jie man patinka.

Aktoriui emigrantų vargai puikiai pažįstami

Deimantė Zailskaitė, "Respublikos" priedas "Julius ir Brigita", 2011-12-18

Pajūryje daug metų pragyvenęs aktorius Vytautas Anužis (55 m.), šiuo metu repetuojantis Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas“, galų gale ryžosi kardinaliems gyvenimo pokyčiams - iš Klaipėdos jis persikraustė į Vilnių. Pirmiausiai jis įsidarbino Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir drauge su žmona Velta Anužiene Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje subūrė pirmą vaidybos specialybės kursą. Ne, niekas aktorių šeimos neišvarė iš pajūrio, tiesiog jie natūraliai subrendo ilgai lauktoms permainoms.

Drąsus ėjimas

V.Anužis su žmona jau spėjo apsiprasti Vilniuje: čia nusipirko naują butą, gražiai susitvarkė buitį, o Klaipėdoje esantį būstą pardavė. Vilniuje jie jaučiasi puikiai, tad sulaukė kolegų pastabų, kad tokių didžiulių permainų reikėjo imtis gerokai anksčiau. O ką apie tai mano patys Anužiai? Velta jau seniai norėjo keltis į didesnį miestą, o Vytautas, kaip paaiškėjo, niekada negalvojo, kad taip ilgai užtruks Klaipėdoje po visų mokslų.

„Buvau įsitikinęs, kad vis tiek kur nors išvažiuosime, todėl mūsų persikraustymas į Vilnių buvo aptartas gana seniai. Dar ir teatras užsidarė ilgalaikei rekonstrukcijai, kuri sustabdė visus kūrybinius procesus. Juk fiziškai sudėtinga repetuoti ir vaidinti, kai teatras neturi savo namų. O dar gavome tokių malonių pasiūlymų vaidinti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bei dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Viskas vyko labai organiškai. Tik reikėjo apsispręsti: ar priimti tokius gyvenimo ir konkrečių žmonių pasiūlymus, ar išsigąsti ir pasilikti patogiai įprastoje vietoje. Pasirinkome drąsesnį ėjimą ir tikrai nesigailime - būtų nuodėmė skųstis dėl savo pasirinkimo“, - savo apsisprendimo motyvus dėsto dabar jau Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius.

Nelegalus emigrantas

Charakteringą biurokrato vaidmenį V.Anužis sukūrė režisieriaus Jono Vaitkaus premjeriniame spektaklyje „Visuomenės priešas“. Šiuo metu jis intensyviai repetuoja Oskaro Koršunovo statomoje M.Ivaškevičiaus pjesėje „Išvarymas“, kurioje paliečiama skaudi šiuolaikinės lietuvių emigracijos tema. „Spektaklyje veikia pagrindinis personažas Benas, tiksliau, tarsi du jo asmenys: išvažiuojantis Benas jaunystėje ir mano įkūnijamas Benas, kuris viską išgyvena iš naujo, tarsi atsukdamas praeities juostą, kai įsėdo į autobusiuką ir išriedėjo link Londono ir ten gyveno. Tai, kas yra parašyta M.Ivaškevičiaus pjesėje, man yra taip pažįstama...“ - prisipažįsta V.Anužis.

Aktoriui nesunku įsijausti į kuriamą personažą, mat jis pats pusę metų buvo atsidūręs emigranto (dargi nelegalaus!) kailyje. Pasirodo, atgavus Nepriklausomybę jis plušėjo viename Londono greitojo maisto restorane - tepė sumuštinius ir ruošė salotas išsinešti.

„Tada Lietuvoje buvo susiklosčiusi tikrai sudėtinga situacija. Mūsų šeimai iš viso teko gyventi iš labai nedidelių pinigų - iš teatre gaunamo nedidelio mano atlyginimo ir iš to, ką gaudavau dirbdamas puse etato kaip teatro pedagogas. O namuose augo du vaikai ir buvo jaučiamas nepriteklius. Labai sunku buvo skaičiuoti centus, nebežinojau, kaip verstis toliau, ir iš nevilties išvykau į Londoną“, - dažnam lietuviui pažįstamą situaciją pasakoja aktorius.

Įdomiausia, kad visi kompanijoje atsidūrę emigrantai iš Rytų Europos turėjo įgiję aukštąjį išsilavinimą. „Atsimenu, priimdamas į darbą įstaigos vadybininkas turkas paklausė: kur tu dirbi? Jam prisistačiau ne kaip aktorius, o kaip universiteto katedros vedėjas. Nemelavau - tuo metu kaip tik pusę metų Klaipėdos universitete pavadavau vieną kolegą. Nusistebėjęs turkas iš karto man pasiūlė ruošti salotas, taigi tik atėjęs dirbti užėmiau gana aukštą hierarchinę vietą, - šypsodamasis atsidūsta aktorius. - Dirbdamas galvodavau tik viena - suspėti salotas padaryti laiku, kad nuo turko negaučiau į kuprą. Jaučiau nuolatinį nuovargį ir baimę, kad manęs neišgrūstų lauk, nes už durų stovėjo eilės kitų nelegalių emigrantų iš Rytų Europos. Keltis reikėdavo labai anksti - antrą trečią nakties, kad spėtum darbą pradėti ketvirtą ryto, todėl labai bijodavau pramiegoti. Buvau labai pavargęs ir išsekęs nuo psichologinės įtampos ir fizinio nuovargio. O kartą, atsimenu, paryčiais policija apsupo visą kvartalą ir gaudė mus, nelegalius emigrantus. Ir penktą ryto bėgome su prijuostėmis slėptis. Porą emigrantų pagavo, bet aš su vienu lenku pasprukome“.

Kad ir kaip ten buvo, nelengva emigranto patirtis aktoriaus nesuluošino - pačiais sunkiausiais momentais jį gelbėdavo iš Lietuvos atsivežti keli širdžiai brangūs knygų tomeliai.

„Londono centre yra tokia ypatinga vieta, vadinamoji teatro žemė, kurioje yra įsikūrę labai daug teatrų. Atsimenu, žiūrėjau garsaus amerikonų dramaturgo Deivido Mameto (David Mamet) pjesę „Oleana“ - tuo metu tai buvo populiariausias spektaklis Jorko karališkajame teatre. Per pertrauką išėjau į balkoną ir pamačiau, kaip atvažiuoja taksi ir limuzinai, skirstosi žmonės. Tada pajutau, kad man reikia kuo greičiau iš čia dingti... Apimtas emocijų kitą dieną iš karto pranešiau, kad po dviejų savaičių išvažiuoju namo. Ir nesigailiu, kad išvažiavau...“ - atsidūsta aktorius. Užtat dabar kas jei ir išgirsta apie jo emigranto patirtį, sunkiai gali patikėti, kad tiek įspūdingų vaidmenų teatre sukūręs V.Anužis kadaise sunkiai lenkė nugarą Londone.

Duetas su žmona

Asmeniniame gyvenime aktoriaus būta nepaprastai pastovaus žmogaus. Jau daug metų jis gražiai sutardamas gyvena su rygiete žmona aktore ir teatro pedagoge Velta Žygure-Anužiene, su kuria susipažino studijuodamas Maskvoje. Sutuoktiniai susilaukė dviejų sūnų: dvidešimtmetis Matas studijuoja Šefilde (Šiaurės Anglija), o trisdešimtmetis Andrius tęsia medicinos studijas Vilniuje. Aktorius spėja, kad vyresnėlis keliauja senelių pėdomis, nes iš žmonos pusės yra daug gydytojų.

Vytautas ir Velta sudaro puikų kūrybinį duetą. Šiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje drauge subūrė pirmą vaidybos specialybės kursą. Ne vieną studentų laidą jie išleido Klaipėdos universitete, paskutinį kartą aktorystei ruošė nemažai apdovanojimų jau pelniusius latvių studentus.

Latviškai aktorius pramoko iš Veltos - jis nenorėjo, kad dėl jo vieno žmonos draugai iš Latvijos kalbėtų rusiškai arba angliškai. „Ne veltui mes, lietuviai ir latviai, esame dvi atskiros tautos. Net ir susidūręs su latvių studentais pamačiau, kad jie yra visiškai kitokie negu mūsiškiai. Pasakysi lietuviui, ir jis šoks į etiudo ar dramaturgijos situacijos vandenis, per daug nesusimąstydamas varys į kitą krantą - nuskęs ar išplauks, bet jis tai padarys. Latvio tu neįstumsi ir su botagu - siekiant tikslo, jam būtinai reikia viską išanalizuoti. Tik racionaliai išsiaiškinęs jis užduotį gali atlikti labai emocionaliai. Ir gal puikybės pas juos šiek tiek mažiau. O tai viena iš didžiausių lietuvių nuodėmių. Pagalvoji, gal dėl to Dievas ir baudžia mūsų tautą, gal dėl to dažnai iš visų pusių gauname per galvą. Puikybė yra Dievo prerogatyva - tik jis turi būti puikus ir išdidus. Bet mes labai dažnai iškeliame save aukščiau - dar nieko, jeigu kitą už nuopelnus paglostome. Latviai yra kuklesni - nors, žinoma, ne visi...“ - svarsto V.Anužis.

Marius Ivaškevičius: "Lietuvį Londone supainiosi nebent su lenku"

Renata Baltrušaitytė, "Veidas", 2011-12-12

Marius Ivaškevičius. "Veido" nuotr.

Premjerai rengiama necenzūruotos kalbos pjesė apie lietuvių emigrantų nuotykius.

Mariaus Ivaškevičiaus interviu kantriai laukėme dvi savaites. Priežastis – tuo metu Vilniuje ir Trakuose sukta „lietuviškoji“ būsimo meninio filmo „Santa“ dalis. Antrą pusę ateinantį vasarį ketinama filmuoti Suomijos Laplandijoje. Ten tikimasi sulaukti ir sniego, kurio scenaristui ir režisieriui taip stigo Lietuvoje: „Labai gilių pusnių nereikėjo, bet tikėjausi „negražios“ žiemos, tokios lietuviškos pliurzos. O išėjo taip, kad aplink žaliavo žolė ir netgi pradėjo skleistis medžių pumpurai, kuriuos reikėjo visaip slapstyti. Mat Lietuvoje galioja toks kvailas įstatymas: jeigu gauni pinigų filmavimui žiemą, turi tuos pinigus išleisti iki gruodžio 16 d. Raminu save tuo, kad sniego užtektinai rasime Laplandijoje. Gal ir gerai, kad filme matysis iškalbingas dviejų šalių kontrastas“.

„Santa“ – populiarus Santa Klauso, arba Kalėdų senelio, kurį vaidina pagrindinis personažas, trumpinys. Filmo siužeto M.Ivaškevičius kol kas atskleisti nelinkęs, teprasitaria, jog šįkart tai ne emigrantiškoji, o tiesiog į skirtingas šalis nublokštų vyro ir moters santykių istorija. Pagrindinį vaidmenį filme kuria populiarus Suomijos aktorius.

Vietoj aukso kalnų

Grįžęs iš filmavimo aikštelių Marius daug laiko praleidžia Nacionaliniame dramos teatre: čia didžiojoje scenoje Oskaras Koršunovas repetuoja jo pjesę „Išvarymas“. Medžiagos jai dramaturgas sėmėsi viešėdamas Londone, kur stengėsi išklausyti kuo daugiau emigravusių lietuvių istorijų. Pjesėje jos „miksuojamos“, t.y. kiekviename personaže susilieja dviejų-trijų prototipų likimai.

Likimai tie – ne iš lengvųjų, patirti dar praėjusio amžiaus pabaigoje gimtinę palikusių emigrantų. „Dabar kone kiekvienas turime Anglijoje arba Airijoje įsikūrusių draugų ar giminių, todėl niekas nebevažiuoja „į nežinomą žemę“. O anksčiau lagaminai būdavo kraunami pasikliaujant akla sėkme, tikintis su keliais nuo bilieto atlikusiais svarais pasaulį užkariauti. Ir dar kur – Londone, viename iš brangiausių pasaulio miestų, kuriame vietoj lauktųjų aukso kalnų lietuvius pasitikdavo įvairiausio plauko sukčiai“, – primena dramaturgas.

Būstas Londone nepasiturinčiam atvykėliui tapdavo pirma opiausia problema, todėl natūralu, kad dauguma atvykėlių kūrėsi atokiuose ir nesaugiuose rajonuose. Ilgainiui, persikėlus jų šeimoms ar ištisoms giminėms, ten formavosi lietuviškos kolonijos, kurios suteikė atvykėliams bent psichologinio saugumo jausmą. Įdomu, jog tokias Londono teritorijas lietuviai neretai dalijasi su atvykėliais iš Pakistano ir Šri Lankos. Tai nereiškia nieko bloga – tiesiog emigracijos „bangos“ iš šių šalių apytiksliai sutapo laike. Pakistaniečiai atvyko šiek tiek anksčiau, jie pernuomodavo savo būstus lietuviams. Panaši emigrantų būstų kaita Londone vyksta nuo seno. Tarkim, pokariu praturtėję žydai paliko anksčiau savo prieglobsčiu laikytą White Chapel rajoną, o užėmė jį tuo metu į Londoną plūdę bangladešiečiai. Būna ir taip, kad kraustytis neprireikia, nes rajono statusas ir nekilnojamojo turto kainos pasikeičia dėl miesto plėtros. „Panašiai gali nutikti lietuviams, dabar įsikūrusiems Easthamo ir Westhamo apylinkėse, nes jų kaimynystėje baigiamas statyti 2012-ųjų vasaros olimpinių žaidynių kaimelis. Akivaizdu, kad po olimpiados sportininkų būstus perdavus nekilnojamojo turto rinkai pradės keistis viso rajono įvaizdis“, – teigia M.Ivaškevičius.

Be cenzūros

Apie tai, kad spektaklio veiksmas rutuliosis ne Big Beno bokšto ir Vestminsterio rūmų fone, byloja scenografo Gintaro Makarevičiaus parengtos dekoracijos: šiukšlių konteineris, invalido vežimėlis, ilgas naktinio baro stalas… „Centrinis Londonas, iš atvirukų pažįstamas mūsų tautiečiams ir rodomas viso pasaulio turistams, neturi nieko bendra su paprastų miestiečių, o tuo labiau emigrantų gyvenamąja aplinka. Nepaisant to, „juodieji rajonai“, apie kuriuos pasiturintys londoniečiai nieko nežino ir nenori žinoti, šiandien sudaro didžiąją miesto dalį“, – tvirtina emigrantų buitį tyręs dramaturgas.

O ir keiksmažodžiai iš personažų lūpų „Išvarymo“ scenoje liesis nevaržomai. „Taip, turbūt pirmąkart rašydamas leidau sau kalbos necenzūruoti. Nesidrovėdamas išguldžiau ne tik visus į galvą atėjusius barbarizmus, bet ir tą kalbos struktūrą, kuri buvo mums būdinga prieš dvylika-penkiolika metų. Žinote, labai smagi patirtis – leisti sau rašyti negalvojant, kaip tai bus skaitoma knygoje ar skambės scenoje. Gyvename suvaržyti įvairiausių normų ir sistemų, o čia – visiška laisvė“, – neslepia rašytojas.
Kaip sekėsi perteikti didmiesčio tautų katilo margumą? „Pjesėje esama fragmentų rusų, lenkų, anglų kalbomis, bet didžiuma teksto skambės lietuviškai, nes mūsų žiūrovai nėra poliglotai. Antra vertus, ilgiau Londone gyvenusių lietuvių kalba savaime pasipildo angliškais įterpiniais. Tie, kurie nuvyko ten su pirmąja nepriklausomybės emigrantų banga, greitai suvokė, kad Londone niekada netaps vietiniais. Jie aukojosi dėl savo vaikų, kurie angliškai kalba ne tik be lietuviško akcento, bet ir su tam tikro Londono rajono dialektu. Tokie vaikai sako: „Mano mama ir tėtis lietuviai“, bet savęs pačių kaip lietuvių jau neidentifikuoja. Akivaizdu, kad asimiliacija įvyko jau antroje kartoje“, – aiškina dramaturgas.

Tačiau pirmoji emigrantų karta nesijaučia savi nei ten, nei Lietuvon sugrįžę. Yra tokių, kurie iš tuščios puikybės norėdami pasirodyti čia per tris dienas ištaško savo trijų-keturių mėnesių uždarbius, o parvažiavę į Londoną toliau kantriai „aria“. „Bet sutikau ir žmonių, kurie Lietuvon negrįžta todėl, kad gyvena keliais socialiniais laipteliais žemiau nei tikėjosi. Sugrįžimas jiems būtų tolygus pralaimėjimo pripažinimui. O lietuviams būdinga kovoti netgi tuomet, kai kovoti iš esmės neverta. Kartais toks atkaklumas padeda, o kartais atsisuka prieš mus pačius”, – pastebi M.Ivaškevičius.

Lietuvį lengva pažinti

Sakoma, kad laimė dramaturgų dėmesio nusipelno tik tuomet, kai apie ją šneka nelaimingi žmonės. Marius neabejoja, kad Londone buvo galima prisiklausyti ir lietuviškų sėkmės istorijų, tik jos šį kartą jo nedomino.

Bet juk žmogus taip sutvertas, kad svetimam mieliau atveria sėkmes, o ne skaudulius. Ir uždarokas lietuvių būdas svetur akimoju neprapuola, todėl, spėju, prašnekinti tautiečius turėjo būti nelengva užduotis. „Pirmiausiai todėl, kad tekdavo ilgai aiškinti, kam jų istorijos reikalingos. Juk nesu žurnalistas, kuris tai išguldytų popieriuje. Nedarydavau jokių įrašų nei diktofone, nei sąsiuvinyje. Pasitaikydavo, kad šalia sėdintis pašnekovo sutuoktinis tokių istorijų dar nebūdavo girdėjęs – tokie skaudūs, giliai užslėpti ten patirti išgyvenimai. Vėliau žmonės neretai gailėdavosi širdį išlieję, bet juk pasakojimų atgal neatsiimsi – jie ne dokumentinėms publikacijoms buvo skirti“, – kartoja rašytojas.

Dažnai girdime tvirtinant, kad lietuvis lietuvio Londone stengiasi apskritai nepažinti. Ar tai netrukdė medžiagą pjesei renkančiam dramaturgui? „Reikia suprasti, kad ten suvažiuoja įvairių socialinių sluoksnių atstovai. Tie, kurie atvyksta pasirengę rimtai karjerai, nenori būti tapatinami su juodadarbiais. Tai būdinga ne vien Londonui. Antra vertus, lietuvių veidai margoje minioje gan lengvai atpažįstami – apsirikti gali nebent supainiojęs su lenku. Iš patirties galiu tvirtinti, kad tautybės spėjimai metro arba gatvėje pasitvirtindavo maždaug šešiasdešimčia procentų, – neslepia pašnekovas. – Pavyzdžiui, eini ryte ir matai – panašus į mūsų tautietį gatvę šluoja. Užsirūkai netoliese ir lukteli, kol prasižios. Netgi angliškai šnekantį atvykėlį iš Lietuvos nesunku pažinti – mūsų akcentas labai specifinis, lenkų jis jau kitoks“.

Tad ar sudėtingų emigrantų istorijų prisiklausęs rašytojas sutiktų išleisti į Londoną gyventi ūgtelėjusią savo dukrą? „Tikrai žinau, kad nedrausčiau. Be jame slypinčios tamsos, tai – ir milžiniškų galimybių miestas. Neverta jaunam žmogui įrodinėti, kad to, apie ką svajoja, ten nepasieks – o gal pasieks? Juk yra tokių, kurie įsitvirtina ir sėkmingai atranda save. Grįžimas iš Londono į Vilnių jiems būtų tolygus grįžimui iš sostinės į kaimą. Aš ir pats dar nesu tikras, kad neišvažiuosiu gyventi į Londoną“, – atvirauja M.Ivaškevičius.

Apie socialinius ir kultūrinius skaudulius

Daiva Šabasevičienė, "7 meno dienos", 2011-12-16

Gruodžio 22, 23 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatys paskutinę šių metų premjerą. Mariaus Ivaškevičiaus dramą „Išvarymas“ režisuoja Oskaras Koršunovas, scenografiją kuria Gintaras Makarevičius, kostiumus – Agnė Jagelavičiūtė, muziką kūrė ir parinko Saulius Prūsaitis. Tarp trijų dešimčių spektaklyje dalyvaujančių įvairių kartų aktorių – Ainis Storpirštis ir Marius Repšys, vaidinantys vienus svarbiausių personažų – Beną ir Vandalą. Abu aktoriai baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (kurso vadovas – Gintaras Varnas), abiem šis darbas – pirmasis su O. Koršunovu. Likus savaitei iki premjeros, jie pasidalijo mintimis apie spektaklio temas ir kūrybinį procesą.

Daiva Šabasevičienė: „Išvarymo“ komanda surinkta atsižvelgiant ne vien į aktorių talentus, bet ir jų gyvenimo patirtį. Kaip Tau sekasi tapatintis su Benu?

Ainis Storpirštis: Kiek žinau, dramaturgas Beną sulipdė iš kelių asmenų. Yra net tokia frazė: „Tu sulipdytas.“ Negaliu pasakyti apie save to paties – nesijaučiu sulipdytas. Kai kur sutinku su Benu, kai kur – visiškai ne. Kalbant metaforiškai, galvoji, kad kelias veda į pietryčius, o eini į šiaurės vakarus. „Išvarymas“ – tarytum kino pjesė: kapota, ryškių vaizdinių. Iki šiol aš nesu vaidinęs tokiame spektaklyje ir nelabai moku tai daryti. Bet iki premjeros dar liko laiko.

D. Š.: Kaip Tu supranti tapatybės problemą, apie kurią nemažai buvo kalbama per pirmąsias repeticijas?

A. S.: Nesuprantu, kaip galima prarasti tapatumą. Beje, „Išvarymas“ tai ir pasako. Žmogus negali tapti kitu žmogumi. Mane erzina tai, kas erzina, man patinka tai, kas patinka. Negali būti kitaip. Kad ir kaip žmogus keistųsi, šitai yra būtent to žmogaus kaita.

D. Š.: Kaip suvoki „dokumentinį“ aktoriaus egzistavimą, apie kurį pastaruoju metu daug kalbama ir kuris svarbus šiame spektaklyje?

A. S.: Dabar sąmoningai siekiama to „čia ir dabar“, kas, mano galva, yra mistika. Juk aišku, kad „čia ir dabar“, negali būti „ten ir tada“. Tačiau kartais nedaug kas priklauso nuo tavo savijautos; svarbiau tai, koks esi dabar.

D. Š.: Ką Tau reiškia emigracija? Jau pirmoje repeticijoje garsiai pasakei: „Niekada nepaliksiu Lietuvos“.

A. S.: Emigracijos problema daugeliui žmonių labai skaudi, bet man ji nesuprantama. Aš – tikintis žmogus. Jeigu aš čia atsiradau, vadinasi, čia ir esu reikalingas. Būna piligriminių kelionių, kuriose žmonės ieško savęs. Bet jeigu žmonės važiuoja dėl asmeninės naudos ar patogumo – aš negaliu to suprasti.

D. Š.: Esi vaidinęs ir klasikinių veikalų pastatymuose, ir šiuolaikinėse pjesėse. Kuo skiriasi Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas?

A. S.: Mariaus pjesė – ypač autentiška. Man tai labai patinka, yra tikros istorijos, tu jomis nė truputį neabejoji. Kodėl tokie geri Vasilijaus Šukšino apsakymai? Jie yra tikri. Jis nieko nesugalvojo, jis tik užrašė. Mariaus Ivaškevičiaus pjesė yra aktuali. Dramaturgas išvažiavo į Londoną, pamatė, kas vyksta, susidarė savo požiūrį į tai, atidavė savo laiką, jėgas, patirtį ir parodė mums, kaip gali būti. Ir tai yra autentika.

D. Š.: Kokias užduotis Tau iškėlė režisierius?

A. S.: Turbūt keisčiausia užduotis, kokią esu girdėjęs: „Viską reikia daryti talentingai“. O dar keisčiau, kad ir stengiesi taip daryti. Svarbu ir įdomu prisiliesti prie Oskaro Koršunovo mokyklos. Jo mokymas, jo įžvalgos, kaip jis interpretuoja medžiagą, kaip jaučia mintį, mizanscenas, – visa tai įstrigs mano galvoje, nors ir ne vien baltomis spalvomis liks nutapyta. Mažas prisilietimas prie to jau atvėrė kitų galimybių pasaulį: kiek svarbu fizinis teatras šalia psichologinio? Kiek jis turi galios? Kiek turi galios vaizdas? Labai įdomu dirbti su Koršunovu, nors jis yra kitos kartos, kitokios estetikos režisierius. Galbūt šis susitikimas su Koršunovu mane dar kelerius metus ragins eiti į priekį.

D. Š.: Kaip derini savo darbą su antrininku Vytautu Anužiu? Kas judu sieja – jaunesnįjį ir vyresnįjį Beną?

A. S.: Pagarba. Galiu su juo ramiai, pagarbiai šnekėti. Jeigu aš klausiu, man visada atsakoma, jeigu siūlau, visada pasišnekama, priimama.

D. Š.: Šiame spektaklyje turi įtaigių scenų su Mariumi Repšiu. Ar skiriasi Tavo partnerystė su bendrakursiais ir kitais spektaklio aktoriais?

A. S.: Be abejo, skiriasi. Dirbdamas su bendrakursiais nejauti jokio fizinio diskomforto, ši riba yra išnaikinta.

D. Š.: Kažkada sakei, kad esi dėkingas Algirdui Latėnui už tai, kad pasiūlė etatą Jaunimo teatre. Bet atsisakei, norėdamas išlikti laisvas. Ar nesunku lakstyti po skirtingus teatrus, šokti, dainuoti?..

A. S.: Tiesiog negaliu vaidinti, kai kažkas verčia. O turėdamas etatą privalėčiau tai daryti. Šią būseną galėčiau sulyginti su emigracija. Nuo sovietų žmonės bėgo į Ameriką, kitas šalis... Ir kas yra šios – lietuvių – žemės didvyriai? Būtent tie, kurie pasiliko. Dabar kitokie didvyriai – kad ir sunkiai gyvenantys, mirštantys varge, yra tie žmonės, kurie lieka čia. Jeigu nori išvažiuoti, važiuok, tik nesakyk nieko blogo apie tuos, kurie liko čia. Jie liko tam, kad čia būtų Lietuvos žemė. O kad nuo Juodosios jūros ji susitraukė iki riešuto dydžio šioje planetoje, tai reiškia, kad kadaise esam pridarę daug blogo, kad yra mums už ką atgailauti. Ir atgailaujam už tai. Atgailauja tie, kurie lieka savo tėvynėje. Tokia imperija spaudė, tiek čia karų praėjo, bet mes neišnykom, vadinasi, tai padeda. Netikiu jokia tautos išnykimą skelbiančia statistika.

D. Š.: Vandalas – dramaturgiškai labai paslankus, gyvas personažas. Ar kuriant jį tau padėjo tai, kad esi geras kovos menų žinovas?

Marius Repšys: Mano gyvenime įvyko stebuklas: buvau nusprendęs bent pusmetį nerepetuoti naujų vaidmenų, atsiduoti šeimai, trijų mėnesių dukrelei. Bet važiuojant paimti jos gimimo liudijimo man paskambino iš teatro ir pakvietė į aktorių atranką. Jeigu ne Oskaras Koršunovas, vargu ar būčiau sutikęs. Viskas vyko labai greitai: atranka truko vos tris minutes, man reikėjo tik dailininką „po velnių“ pasiųsti, ir buvau pakviestas į pjesės skaitymą. Pirmą kartą pjesę skaitė pats autorius. Man labai patiko. Jau tada pagalvojau, kad norėčiau vaidinti Vandalą. Kine paprastai vaidinu vienodus personažus, o tai man jau pradeda įgrįsti. Bet teatre aštrūs vaidmenys viliojo nuo seno. Vaikystėje, paauglystėje mano aplinkoje netrūko tokių tipažų. Manau, kad rimtą dramą gali vaidinti labiau subrendę aktoriai, kol esi jaunas, gali ir pakvailioti.

Kovos menai kadaise man buvo gyvenime svarbiausia. Iki 23 metų aš tik tą ir veikiau, tai buvo mano gyvenimo būdas. Bet Dievas kažkaip stebuklingai mane atvedė į teatrą: vienas treneris pakvietė į operą „Skrajojantis Olandas“. Tai buvo pirmasis „užsikabinimas“. Dar besimokydamas kūno kultūros specialybės Pedagoginiame institute metus lankiau Olego Kesmino teatro studiją „Palėpė“ VGTU, ir tik po to stojau į Muzikos ir teatro akademiją pas Gintarą Varną. Apie jį nieko nežinojau – kaip nedaug žinojau ir apie teatrą.

Kuriu Vandalą ir stebiu jį: matau, kad jam jau viskas. Bet kita vertus, čia kaip budizme: žmogus nušvinta tada, kai supranta, jog šiame gyvenime nėra ką veikti. Man atrodo, kad Vandalas nušvito suvokęs gyvenimo prasmę. Jam gerai savajame vagonėlyje, ir daugiau jam nieko nereikia. Čia – visiškas budizmas. Visada įdomiau vaidinti tai, kas artima. „Išvaryme“ daug personažų, kuriuos gali gerai suvaidinti įvairūs aktoriai, bet geriausiai suvaidintų tie, kurie daugiausiai su tuo susidūrę.

D. Š.: Minėjai, kad teatras žmogų keičia.

M. R.: Niekada negalvoju, kad grosiu fortepijonu. Bet išmokau. Man buvo pavydu, kad visi grupėje ir šoka, ir dainuoja, o aš nemoku nieko. Nusipirkau pianiną ir po šešias valandas grodavau. Teatras pakeičia, ir nebūtinai į gerą pusę. Dabar aš į viską žiūriu paprasčiau. Nes jeigu teatre į viską žiūrėsi rimtai, nieko gero nebus. Teatre kartais pamatai gyvenimą, ir gyvent ne taip įdomu pasirodo. Net ir juoktis kartais negali, nes teatre jau šimtą kartų esi tai matęs. Gerai, kai teatre gali daryti, ką nori. Dabar aš taip ir jaučiuosi, nors iš teatro ir negaliu išgyventi. Dirbu papildomus darbus, nes būna mėnesių, kai už vaidmenis gauni tik šimtą litų.

D. Š.: Kuo Tau svarbi pjesė „Išvarymas“?

M. R.: Man ji labai patinka. Emigracijos problemos ryškiai nejaučiu, gal dėl to, kad su ja nesusidūriau. Skaudžiausiai pjesėje man skamba būtent Vandalo tema, paskiau – Edžio: savęs atradimo, savęs realizavimo tema. Jisai „šuniu“ dirba, ir gerai. Kam nors tai atrodo purvinas darbas, bet kas čia tokio? Žmogui daugiau juk nereikia.

Šioje pjesėje labai daug temų, labai daug personažų. Daug kas pastebi, kad medžiaga panaši į kino scenarijų, ir aš visiškai su tuo sutinku. Oskaras rado gerą sprendimą – scenas montuoti kaip komiksus. Kaip Juozas Miltinis sakė: „Teatre galima pastatyti viską.“ O „Išvarymas“ – ne tik gera pjesė, joje smagu ir vaidinti. Aktoriai labai tiki režisieriumi, visi nori dirbti, galvą guldo už šį spektaklį. Man tai labai patinka.

D. Š.: Ką Tu manai apie emigraciją?

M. R.: Aš apie tai negalvoju, emigruoti nežadu. O emigruojančiam juk negali pasakyti, kad jis neteisus. Jeigu jam Lietuvoje blogai, o man gerai, tai mes vienas kito ir nesuprantam. Vilnius – mano miestas. Kai kas sako: „Čia blogai gyventi“. O ką jie padarė, kad būtų gera? Žmogus turi kurti gyvenimą, o ne bėgti nuo jo. Man Lietuvoje labai gera gyventi. Gal kur nors kitur būtų dar geriau, bet Lietuvoje –  super gerai.

D. Š.: Kas, Tavo nuomone, yra aktorius?

M. R.: Psichinis ligonis. Žmogus, reikalaujantis sau daug dėmesio. Egocentrikas. Jeigu jaunas žmogus kompanijoje reikalauja dėmesio tik sau, panašu, kad jis bus aktorius. Tai ne visai subrendęs žmogus.

D. Š.: O kas tuomet yra teatras?

M. R.: Teatras nėra pastatas, jis yra ore. Tai tam tikra atmosfera. Tai ypač gerai jaučiu repetuojant „Išvarymą“.

O.Koršunovui kurti svetur - ir pasirinkimas, ir išvarymas

Rūta Oginskaitė, "Lietuvos rytas", 2011-11-27

Vilniuje pastatęs M.Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas” O.Koršunovas (nuotr.) vyks kurti spektaklių į Atėnus ir Oslą. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka.

Teatro režisierius Oskaras Koršunovas kasmet tiek laiko režisuoja svetur arba važinėja su savo trupe į užsienio gastroles, kad save vadina pusiau emigrantu.

Kad ir kokia kryptimi suktum pokalbį su 42 metų O.Koršunovu, jis vis atsisuka emigracijos link.

Šią temą režisierius nagrinėja repetuodamas Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas” sostinėje, Nacionaliniame dramos teatre.

Negana to, jo paties įkurtas O.Koršunovo teatras (OKT) ateinančios savaitės pradžioje pristatys svečių spektaklį, kuris vadinasi „Emigrantai”.

„Kas darosi valstybei, tautai, žmonėms? – svarstė režisierius. – Už visų socialinių ir politinių dalykų, už visų padarytų klaidų slypi ne tik statistika – keli šimtai tūkstančių išvažiavusiųjų.

Už to slypi likimai. Ir toli gražu ne patys sėkmingiausi.”

– Kai išvažiuojate su OKT spektakliais į užsienio gastroles, ar susiduriate su lietuviais emigrantais? – paklausiau režisieriaus O.Koršunovo.

– Visur. Net Pietų Korėjoje, Japonijoje. Toks įspūdis, kad lietuvių yra ne trys, o bent keliasdešimt milijonų.

Kai Dubline rodėme „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją”, visuose keturiuose vaidinimuose buvo pilna lietuvių. Festivalio vadovai prisipažino, kad jeigu būtų tai žinoję, būtų suplanavę aštuonis vaidinimus, nes airiai, ko gero, netilpo ir nepamatė spektaklio.

Belfaste spalio pabaigoje buvome su „Hamletu” – labai daug lietuvių atėjo. Ir, Prancūzijoje, ir Italijoje – visur ateina nemažai lietuvių.

Belfaste viešbučio kambarių tvarkytoja buvo lietuvė. Londone arbatos parduotuvėje pardavėja, išgirdusi mūsų pokalbį, ištarė: „Kaip smagu – lietuviai. Turbūt nežinote, kad čia ir Karnišovo teatras atvažiavo.”

Vienas mūsų tada jai parodė, kuris yra tas Karnišovas. Pardavėja padarė mums arbatos su nuolaida.

Pastebėjau, kad daug emigrantų pirmą kartą ateina į teatrą, nes Lietuvoje jie nevaikščiodavo į spektaklius.

Emigravusiems jau nebesvarbu, ar krepšinis, ar teatras. Svarbu, kad lietuviai atvažiavo.

Gerai ar blogai išvažiavę žmonės gyvena, vis tiek susikuria emocinis nostalgijos kamuolys. Kartais jis būna abstraktus, bet jį jaučia kiekvienas.

Aš pats esu pusiau emigravęs, didesnę gyvenimo dalį praleidžiu, deja, ne Lietuvoje.

– Tai jūsų pasirinkimas ar jūsų išvarymas?

– Tam tikra prasme – ir pasirinkimas, ir išvarymas. Neturėjau pakankamai galimybių įgyvendinti savo sumanymų Lietuvoje.

Nepaisant visų OKT laimėjimų užsienyje, nepaisant to, kad Lietuvoje turime žiūrovų, statome ir klasiką, ir aktualiausią šiuolaikinę dramaturgiją ir veikiame kaip repertuarinis teatras, mes iki šiol esame be teatro pastato, pakankamo dėmesio ir paramos.

Mes vis laimime Vilniaus miesto teatro konkursą ir gauname kuklią dotaciją, kurios neužtenka pragyventi – nesugebėtume nuomotis nei salių, nei transporto dekoracijoms suvežti į tas sales. Neišsilaikytume čia, jei negastroliuotume ten. Mūsų teatras, galima sakyti, gyvena emigracijoje.

Teatras visais laikais turėjo judėti. Ieškoti. Migruoti.

Bet yra ir kita pusė. Kiekvienas emigrantas susiduria su tam tikro pobūdžio šizofrenija. Aš nežinau, kur mano kūrybos tėvynė. Ar tai mano teatras? Tai Norvegija ar Lietuva?

Mano kūrybinės retrospektyvos Lietuvoje jau nebematyti. Daugelį pagrindinių spektaklių esu sukūręs ne Lietuvoje. Tokius kaip „Tos akys” ar „Kelias į Damaską” Norvegijoje, „Išteisintieji” ir „Užburtas ežeras” Švedijoje.

Galbūt neįmanoma suprasti, kodėl OKT pastačiau tokį spektaklį kaip „Dugne” nemačius, koks spektaklis buvo Osle, kai stačiau visą Maksimo Gorkio pjesę, ne vien jos ketvirtąjį veiksmą.

Arba – pastačiau Williamo Shakespeare’o „Audrą” Islandijoje. Tai buvo užburianti, graži pasaka, fejerija. O ką aš supratau režisuodamas Islandijoje ir kokį žengiau žingsnį pagal „Audrą” kurdamas „Mirandą” čia? Kas supras, jei nematė spektaklio Reikjavike?

„Audra” – paskutinis W.Shakespeare’o kūrinys, kuriuo jis atsisveikina su kūryba ir susitaiko su mirtimi. Statydamas tą pasaką Islandijoje supratau, kad joje glūdi labai liūdni ir tragiški dalykai. Todėl norėjau Lietuvoje padaryti tokią „Mirandą”, kokią dabar ir pastatėme.

– Turbūt žinote ir savo darbų perspektyvą?

– Lietuvoje pastatęs „Išvarymą” po Naujųjų metų važiuosiu režisuoti į Atėnus, po to į Oslą, po to dar kur nors.

Esu kryžkelėje ir nežinau, ką man daryti toliau, nes jei priimu visus kvietimus statyti spektaklius užsienyje, iš esmės nebūnu Lietuvoje.

Kita vertus, vis labiau tenka suvokti, kad gyvename naujoje šalyje, kuri vadinasi Europos Sąjunga. Ir naujame pasaulyje, kuris suteikia daug laisvės, tam tikro mobilumo, tam tikros saviraiškos.

Tikrai galiu pasidžiaugti, kad turėjau galimybę statyti spektaklį Norvegijos mieste Stavangeryje, jūroje.

Tiesiog stebuklas: scena buvo jūra, aktoriai galėjo vaikščioti vandeniu. Spektaklio sąmata buvo neįtikėtina – apie 40 milijonų kronų (apie 1,5 mln. litų). Tokių galimybių Lietuvoje nėra.

Bet įdomiausi mano darbai sukurti čia. Lietuviškas spektaklis „Dugne”, mano galva, yra nepalyginti įdomesnis už norvegišką.

Nors Norvegijoje – visa pjesė su didžiule scenografija, o teatro tame spektaklyje mažiau nei OKT, kur mes vaidiname tik ketvirtąjį veiksmą ir visai be dekoracijų kamerinėje studijos patalpoje.

– Neseniai OKT prižadėjo keletą premjerų šį sezoną. Jos realios?

– Taip, pažadėjome ir pažadus vykdysime. Ašmenos gatvės studijoje – įdomūs Artūro Areimos ir Agniaus Jankevičiaus sumanymai. Su aktoriumi Juozu Budraičiu statysime Samuelio Becketto „Paskutinę Krepo juostą” – tai mūsų sena idėja, dėl kurios sutarėme dar prieš jam išvažiuojant į Maskvą.

Pavasarį rengiame smagią staigmeną, kurios dabar nepasakosiu, nes tada nebus staigmenos.

Manau, kad tokią patirtį turintis OKT gali būti realus Vilniaus miesto teatras.

Dabar esame labiau virtualus teatras, o Vilnius juk turėtų turėti savo teatrą. Kaip ir visos sostinės, visi didesni miestai.

Nepriklausomi ir benamiai

* O.Koršunovo pirmojo spektaklio „Ten būti čia” premjera įvyko dabartinio Nacionalinio (tada – Akademinio) dramos teatro mažojoje scenoje 1990 m. kovo 22 d. Tai, pasak režisieriaus, buvo apskritai pirmoji premjera nepriklausomos Lietuvos teatre.

* 1999 m. įkurtas O.Koršunovo teatras (OKT), neturėdamas nuolatinių namų, ne tik tapo repertuariniu, publikos mėgstamu teatru, bet ir su savo spektakliais aplankė daug valstybių, dalyvavo svarbiausiuose festivaliuose. Net 9 kartus OKT dalyvavo prestižinio Avinjono festivalio pagrindinėje programoje, pelnė garbingiausią Europos teatro sąjungos prizą „Naujoji teatro realybė”.

* Savo repeticijų studija Ašmenos gatvėje OKT dalijasi su kitais benamiais teatrais. Lapkričio 28 ir 29 d. čia bus vaidinamas Igorio Reklaičio ir Gintaro Čajausko spektaklis „Emigrantai” pagal Slawomiro Mrožeko pjesę.