Moterų laimė

Jelena Strogaliova, 2012-03-09, "Петербургский театральный журнал" (vertė Daiva Šabasevičienė)

Mikos Myllyaho „Chaosas" festivalyje „Naujoji pjesė". Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Režisierė Yana Ross.

Atsitiktinai ar ne, bet projektas „Naujoji pjesė", kuris buvo surengtas festivalyje „Auksinė kaukė", šįmet pažymėtas ženklu femina. Seminaras, skirtas moterų dramai, surinko dramaturges iš Švedijos, Suomijos, Lietuvos, Estijos, Ukrainos ir Rusijos. Dramaturginio „Konkursų konkurso" pjesių sąrašas didžiąja dalimi taip pat moteriškas: Nina Belenickaja, Natalija Vorožbit, Marina Krapivina, Jekaterina Vasiljeva, Ana Baturina. Štai ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Chaosas" tyrinėja moters šiuolaikinėje visuomenėje temą.

Scena iš spektaklio "Chaosas". Nuotr. K.Žičkytės.

Suomių režisierius ir dramaturgas Mika Myllyaho, „Chaoso" autorius, pasakoja apie tris moteris, atsidūrusias netikėto visuomenės susvetimėjimo ir abejingumo situacijoje. Visuomenės akyse visos trys tampa „nusikaltėlėmis" ir automatiškai iš jos pašalinamos. Viešosios moralės ir tolerancijos ribų peržengimas, teisė į pyktį, meilę, neapykantą, mirtį, kuriuos jaučia moterys, vientisos asmenybės skilimas ir savojo „aš" paieška - visa tai byloja apie akivaizdžią šiuolaikinės europietiškos visuomenės krizę, kurią dramaturgas aprašo Griškoveco stiliumi su karčia ironija ir švelniu liūdesiu. Pats spektaklis žiūrovui netikėtai tampa psichoterapijos seansu išsakyti ir išjuokti savo kompleksus ir baimes, daugelis reakcijų sukurtos „atpažinimo" būdu. Neatsitiktinai režisierė, gerokai sutrumpindama pjesę, į tekstą įtraukia dialogus, atsirandančius aktoriams improvizuojant, o tai situacijoms suteikia „tipiškumo".

Juodas scenos kvadratas, sienos iki lubų išrašinėtos baltai: latte, gliasse, espresso, mocha. Scenoje šeši maži kanceliariniai stalai. Biuras ir kavinė - du pasauliai, kur gyvena šiuolaikiniai biuro darbuotojai, sujungti į tuščią, jokio intymumo, asmeninės erdvės neturinčią vietą. Ant stalų - mikrofonai, greta - dėžės su asmeniniais daiktais. Užpakaly - milžiniška žalia mokyklinė lenta. Prie stalų sėdasi visi spektaklio dalyviai - keturios moterys ir du vyrai. Centre - malonios išvaizdos šviesiaplaukė keturiasdešimtmetė moteris. „Aš - Sofija, - praneša ji į mikrofoną, kreipdamasi į publiką. - Man keturiasdešimt metų, turiu du vaikus, vyrą, esu žemesniųjų klasių mokytoja." Ji - moteris iš minios, iš eilės kavinėje, kaip ir dvi jos draugės, dvi seserys: Emi - jauna, miela, linksma žurnalistė - ir vyresnioji Julija, psichoterapeutė. Pastaroji visą laiką cituoja Naomi Klein knygą „Šoko doktrina", ir citatos spektakliui suteikia papildomų prasmių.

Draugės kalbasi, stovėdamos eilėje prie kavos puodelio, nenutrūkstamame balsų ir spigaus, automatiškai greito prekiautojo tono (latte, mocha, ristretto) gaudesy. Mes vis dar neįtariame, kad tai šviesiai, švelniai Sofijai pirmai „išmuš kamščius", sužinojus, jog mokyklą, kurioje dirbo dar jos motina, naujoji direktorė uždaro. Šis įvykis tampa pradiniu tašku, nuo herojės nutraukdamas apsauginį ekraną, ir štai jau kasdienė komunikatyvi prievarta, kuriai mes nuolat paklūstame, Sofiją priveda prie nusikaltimo. Situaciją matome jos akimis, viskas hiperbolizuota ir atpažįstama: įžūlus vadybininkas, garsiai kalbantis telefonu virš Sofijos ausies; ji, užsidengianti ausis ir tarytum sumažėjanti; jo akiplėšiškas juokas - atsakas į moters prašymą leisti ramiai išgerti kavą; tai, kaip jis savo užpakalį nuleidžia ant stalo. Dar sekundė - ir Sofija smulkiai pasakoja, kaip ji karštą kavą išpylė ant to vyriškio, kaip jis užsimojo, bet prarado pusiausvyrą ir kaip jos kumštis atsitrenkė jam į veidą ir pasigirdo trekštelėjimas. Mokytoja, sumušusi kavinėje vyrą, visą laiką gniaužia kumštį, nesusigaudydama, kaip visa tai jai pavyko.

Moteris, sumušusi moterį, su kuria bučiavosi jos vyras, - „ji tol daužė jos veidą į peršviečiamą stiklinį stalą, kol šis sudužo", - tai jau Emi. Ji mėgina sutvirtinti savo santuoką ir maldauja sesers įprastos antidepresantų porcijos. Moteris, spardanti automobilius ir rėkianti ant automobilininkų, - tai vėl Sofija. Tarsi iš interneto antraščių paimti ryškios nevilties ir protesto prieš pasaulio sanklodą epizodai - ir baisūs, ir beprotiškai juokingi. „Kovos klubas", į kurį galima priimti visas moteris.

Veiksmas - prisiminimų ir nukrypimų derinys - šuoliuoja iš praeities į dabartį, jis pilnas šiuolaikinių aliuzijų, reklamos, trumpalaikių naujienų, pajungtas šiuolaikinio gyvenimo ritmui. Šiame pragariškame kasdienybės šurmulyje herojės mėgina laikytis už likučių tų vertybių, kurias dar turi. Taip, Emi bando kovoti už dukrą, kurią nori atimti buvęs vyras. Sofija bando pasipriešinti mokyklos uždarymui, o Julija vėl įsimyli vedusį pacientą, atėjusį pas ją į priėmimą. Vienas iš ryškiausių režisierės atradimų - šio paciento sudvejintos sąmonės vizualizacija. Į priėmimą pas Juliją ateina du žmonės: vienas stiprus, kitas - silpnas. Jie guli abipus jos stalo ir pradeda ginčytis dėl kiekvieno menkniekio - nuo mėgstamo filmo iki tikrovės vertinimo: kaip jūs laikotės? Gerai! Blogai! - abu atsako tuo pat metu. Tik dėl vieno jie sutinka - abu prašo žmogiškų glamonių, kad galėtų pasijusti visaverčiu žmogumi.

Geriausia šiame spektaklyje - aktorių ansamblis, egzistuojantis sudėtingoje žanrų dermėje. Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė - trys aktorės suformuoja labai tikslų tipažinį charakteringą šiuolaikinės moters lipdinį, kiekviena iš jų šimtu procentų atpažįstama. Apskritai šiame spektaklyje režisierė labai tiksliai perteikia tipiškumo kategoriją. Tai suteikia dvejopą prasmę: viena vertus, kiekvienam žmogui iš žiūrovų salės leidžia atpažinti save turint spektaklio herojų bruožų, kita vertus, universalumas, tipiškumas šimtu procentų nusako šiuolaikinį pasaulį, neturintį jokio individualaus gesto ar objekto.

Šiame pasaulyje gyventi nesinori, bet reikia. Kai kas, kaip Julija, vakarus leidžia gurkšnodamas kolą ir ją užkąsdamas bulvių traškučiais, kai kas, kaip Emi, - tabletes užgerdamas degtine, kai kas, kaip Sofija, - paniręs į sentimentalius prisiminimus ir įsikniaubęs į fotografijų albumą. Bet režisierė ir dramaturgas sutinka dėl vieno recepto nuo beviltiškumo: pokštas, papasakotas draugui, - geriausias vaistas nuo vienatvės. Finale ant tuščios kėdės sėdasi nauja herojė. „Aš Mika, man keturiasdešimt ketveri, aš rašytoja", - sako ji, ir aplinkiniai susikimba rankomis kaip per grupinės psichoterapijos seansą. Mes visi sergame, mes visi kenčiame, mums visiems reikia papasakoti savo istoriją. Šias istorijas pasakoja šiuolaikiniai dramaturgai, ir spektaklis „Chaosas" dar kartą patvirtina paprastą tiesą - rusų teatrui nieko taip nereikia, kaip paprastų istorijų apie šiuolaikinį pasaulį.

Raminantis režisierės Yanos Ross "Chaosas"

Jurga Mandrijauskaitė, "G-taškas", 2011-10-18

“Aš žudysiu”, “Aš emigruosiu”, “Aš tapsiu žvaigžde” – tokiais sumaištį ir viešas diskusijas sukėlusiais lozungais Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatė savo “Naujo poveikio” sezoną. LNDT meno vadovo Audronio Liugos teigimu, televizijai pateikiant žemiausio lygio pramogų produkciją, norisi pabandyti atkurti pusiausvyrą. „Norisi tikėti, kad spektakliai bus ne tik kitokie estetiškai, bet ir paveiks žmones būti aktyvesniais visuomenėje. Kiekvienas gali keisti kažką savo siaurame rate ir nori tikėti, kad mūsų spektakliai taps pirmaisiais žingsniais permainų kryptimi“, – kalbėjo jis.

Suomijos dramaturgijos atstovai, anot Audronio Liugos, yra pastaruoju metu nepelnytai primiršti, todėl naujasis teatro sezonas atidarytas būtent suomio Juhos Jokelos pjese „Fundamentalistai“. Režisieriaus Jono Vaitkaus pastatytoje pjesėje vaidino Rasa Samuolytė ir Povilas Budrys. Laikantis naujos teatro vizijos, t.y. stengiantis pritraukti teatrą arčiau žiūrovų šis spektaklis buvo rodomas teatro foje.
Antrąją premjerą spalio 7d. pagal kito suomių dramaturgo, Mikos Myllyahos, pjesę „Chaosas“ pristatė režisierė Yana Ross. Pirmiausia skubu pasidžiaugti, kad LNDT nusprendė tęsti bendradarbiavimą su Yana Ross, kuri šiame teatre pristatė jau penktąjį spektaklį (prieš tai buvo „Bembilendas“, „Meistras Solnesas“, „Juodoji našlė, arba Laisvės kaina“ bei paskutinysis „10 dialogų apie meilę“). Ne visi šios režisierės darbai iki šiol buvo sėkmingi, bet man visada atrodė, kad Yana Ross yra iš tų kūrėjų, kuriems labai svarbu kurti socialinius spektaklius, vienaip ar kitaip paveikiančius žiūrovą.

Naujasis spektaklis „Chaosas“, pristatytas mažojoje salėje, yra vienas sėkmingesnių režisierės darbų. Pirma – reikiamai pataikyta į laikmetį, antra – surinktas fantastiškas aktorių kolektyvas, trečia – puiki režisūra, ketvirta – neapkrauta, bet tiksli ir taikli scenografija.
Scena, išmarginta įvairaus dydžio ir šrifto užrašais, iš pirmo žvilgsnio labiau primena formulių ar skaičių eilutes mirguliuojančias biržų maklerių kompiuterių ekranuose, nei kavinių meniu su šimtais kavos variantų įvairiomis kalbomis. Ši scenografija – tarsi aliuzija į mus supantį kasdienį pasaulį, kuriame viską nulemia pasiūla ir paklausa, skaičiai ir formulės, prekiniai ženklai ir kredito kortelių turinys.

Sunku nepastebėti didmiesčiuose tarp verslo centrų vis dygstančius „išsinešamos kavos“ punktus, kuriuose rasite ne dvi tris, o keliasdešimt kavos variantų. Popierinis ar plastikinis gėrimo sklidinas puodelis tapo neatskiriama miesto paveikslo dalis, liudijanti apie laiką, kurio mes neturime, kad ramiai ją išgertume vienoje iš rudenio lapais užsnigtų lauko kavinukių.

Kažkada močiutei pasakojau, kad mieste mes už kavą mokame 6-7 Lt už puodelį, tiek pat mokame už vakuumuotą pašildytą sumuštinį. Dar pasakojau, kaip šiuolaikinis žmogus neapsieina be sušių, pagamintų iš žalios žuvies ir jūros dumblių, ir visai tai valgome lazdelėmis, susikėlę kojas ant pagalvėlių. Močiutė stebėjosi, klausė, kas parduodama tose „ekologiško maisto“ parduotuvėse? Kodėl jaunimas nebijo imti pusę milijono kredito, kurį baigs išmokėti tokio amžiaus, kaip ji dabar? Kodėl dabar žmonės skiriasi ir tuokiasi po tris kartus? Nevaisingai bandžiau išaiškinti dar daug keistų dalykų, kurie lyg savaime suprantami tik jaunam šiuolaikiniam miesto žmogui, bet dėl vieno ji buvo teisi – pasaulis eina iš proto!

Yanos Ross spektaklis yra būtent apie tai, kas veda žmones link beprotybės, iš kokių mažmožių kyla visą pasaulį ant kojų sukeliančios pasaulinės ir asmeninės krizės. Spektaklio metu cituojamos „Šoko doktrina“ autorės Naomi Klein mintys skamba kiek paranoiškai, bet tai tik dar sykį įrodo, kad nieko nėra šiame pasaulyje vienareikšmiškai teisingo ar klaidingo, kad viskas, kas vienomis aplinkybėmis gali skambėti labai rimtai, kitomis – kelia juoką ir atvirkščiai.

„Chaosas“ – šiandienio gyvenimo atspindys, parodantis kokiomis ligomis serga žmogus. Ne tik kuo serga, bet ir kuo gydosi. Alkoholis, antidepresantai, kava, liekninamosios piliulės, cigaretės – tarsi panacėja nuo visų ligų, padedanti kurti iliuziją apie laikiną išsigelbėjimą, nusiraminimą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad spektaklyje sprendžiamos problemos – banalios ir šimtą kartų skaitytos moteriškuose žurnaluose ar girdėtos visokių Nomedų ir Rūtų pokalbių laidose. Tačiau kūrybinė grupė banalius tikrovės atspindžius sugeba pateikti žiūrovui su subtiliu jumoru ir gera ironijos doze, leidžia žiūrovui pačiam iš šono pažvelgti į mūsų gyvenimus, leidžia pačiam suprasti, kas yra kas, kodėl viskas įvyksta vienaip, o ne kitaip. Beje, visai nesijautė, jog pjesė parašyta suomių, o ne vietinio dramaturgo, bet gal taip dėl to, kad Lietuva su Suomija turi bendrumų: abi pirmauja Europoje pagal savižudybių skaičių ir išgerto alkoholio kiekį. Pridurčiau, kad ir suomių jumoras nėra labai jau svetimas lietuviams.

Pjesė „Chaosas“ parašyta tik trims 35-45 metų amžiaus aktorėms, bet režisierė nusprendė surizikuoti ir perrašiusi pjesę savaip, įtraukė daugiau aktorių su didesne amžiaus amplitude. Spektaklyje vaidina: Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Dalia Michelevičiūtė, Džiugas Siaurusaitis, Jolanta Dapkūnaitė ir Algirdas Gradauskas. Ne pirmam spektakliui suburta fantastiška aktorių komanda jau yra pirmasis režisierės nuopelnas, bet tikrai ne paskutinis.

„Chaosas“ pastatytas kinematografiniu principu. Publikai prisistato trys draugės, kiekviena pasakoja asmenines istorijas iš savo perspektyvos, nors istorijos susikerta, visuma primena pusantros valandos trunkantį psichoterapijos seansą. Scenoje atkuriamos gyvenimiškos situacijos – lyg prisiminimų gidas, atbuline įvykių seka nurodanti kur, kada ir kodėl pradedame slopinti save, savo jausmus, troškimus, svajones, kurie niekur nedingsta, bet vieną dieną virsta galingu smurto prieš save ir kitus užtaisu, ištaškančiu susvilusiom skeveldrom, stiklo šukėm viską, kas mums buvo brangu. Stebėdama spektaklį ėmiau nevalingai galvoti, kad šiame, beprotišku greičiu skriejančiame, pasaulyje daugelis iš mūsų esame savotiški sielos ligoniai, turintys pakankamai prikaupę brudo, užteksiančio ne vienam apsilankymui pas psichiatrą; kad scenoje išgirstos, pamatytos istorijos yra kažkur girdėtos, kažkur matytos, ne, ne kažkur…  o mūsų pačių ir artimųjų gyvenimuose.

Svarbiausia “Chaoso” mintis – net ir chaosas, krizės, katastrofos, depresijos vėliau ar anksčiau neišvengiamai baigiasi. Chaosas tėra tik ciklo dalis, tarpinė stotelė į ramybę. Vieniems sekasi harmonijos su savimi (ir pasauliu) būseną pasiekti greičiau ir lengviau (pvz. užsiėmus Tai- chiar išsivėmus ant motinos kapo), kitiems emocinė masturbacija užtrunka ilgiau, priklausomai nuo to, kiek nori savęs gailėtis.

Yana Ross yra šaunuolė, nes nebijo eksperimentuoti su pjese, erdve, spektaklio struktūra, su aktoriais ir žiūrovais. Yanai Ross nereikia teatro dėl teatro, jai kūrybos procese svarbus visos kūrybinės komandos dvasinis komfortas, jai svarbus žiūrovas, kuris privalo išeiti iš teatro „paliestas“, jai svarbus pasaulis – kad jis bent kiek pasikeistų, kai iš jos spektaklio išeis dar vienas žmogus, kažką supratęs, iš kažko pasijuokęs, kažką prisiminęs. Ne kiekvienas spektaklis turi būti adresuotas tau, nes taip jau esti, kad daugumai visada atrodo, kad pačiam proto, harmonijos ir meilės netrūksta, kad nesmurtaujam ir prieš mus niekas rankos nekelia, kad depresija nesergam, kad neturim finansinių rūpesčių, paskolų, dėl katrų pilkąsias ląsteles eikvojame nemylimame darbe. Mes nieko nežudom, neemigruojam, niekas negrasina uždaryti mūsų darbovietės ar vaikų mokyklos. Bet mes žinom, kad tai vyksta ir kur tai vyksta, todėl negaliu neigti “Chaoso” aktualumo šių dienų žiūrovui.

Rekomenduoju, nes myliu režisierius, kurie myli savo žiūrovą.

Audros mažyčiame kavos puodelyje

Aurimas Minsevičius, Menų faktūra, 2011-10-17

Režisierė Yana Ross šį kartą imasi tikro gyvenimo vaizdų. Galbūt kartais netgi per daug tiesmukai paprastų. Kasdienybės nuvarginti žmonės kasdieniškose situacijose kalba tos pačios kasdienybės nuvalkiotomis temomis. Aktualu, tačiau ar vis dar skanu?

Keturios moterys ir du vyrai (tiesa, vėliau tapsiantys vieno vyro dviem kardinaliai skirtingom pusėm). Vyrų personažai režisierei šį kartą - tik pagalbinė priemonė kalbėti apie moteris, tik raktas, padedantis jas „atrakinti". Visas veiksmas sukasi aplink tris moteris - mokytoją Sofiją (Dalia Michelevičiūtė), psichoanalitikę Juliją (Rimantė Valiukaitė) ir žurnalistė Emi (Toma Vaškevičiūtė). Tiesa, yra dar ketvirta, Jolantos Dapkūnaitės kuriama mokyklos direktorė, tačiau tai yra tik dar vienas pagalbinio pobūdžio vaidmuo. Bet visa istorijos esmė sukasi taip moteriškai painiai, jog kartais net pakrypsta į dar vienų nusivylusių namų šeimininkių pusę.

Pagrindinė ašis - Dalios Michelevičiūtės kuriamas geraširdės, netoleruojančios blogio mokytojos Sofijos vaidmuo. Aktorei pavyko sukurti įvairiapusiškai stiprų charakterį, vieną akimirką galintį atvirai siųsti visus negražia kryptimi, o jau kitą, vos po sekundės ar dviejų, kalbėti švelniausio ir švenčiausio angelo balsu. Sofija negali susitaikyti su esamu visuotiniu (moters akimis) chaosu, tačiau nedrįsta imtis  kiek drąsesnės nei pasyvaus stebėtojo ir liudininko pozicijos. Tiesa, net ir būdama visiškai pasyvi, ji  kritiniu momentu sugeba aktyviai išrėkti savo nuomonę: sakydama savo kalbą mokyklos jubiliejaus proga, vos per akimirką „perlūžta" ir kalbą apie mokyklos kaip mažos mielos krautuvėlės modelį pakeičia šaižus klyksmas - „Šitą mokyklą uždarys!" Sofijai bene vienintelei pavyksta daugiau ar mažiau išlipti iš chaoso: mokykla neuždaroma, o ji tampa jos direktore. Pasirodo, pasyvumas laiku ir vietoje gali tapti teigiama savybe.

Jolantos Dapkūnaitės mokyklos direktorės vaidmuo - pagalbinė dirva mokyklos uždarymo temai vystyti. Jos kuriamas personažas stiprus (gal labiau vizualiai nei iš vidaus, mėginant tai pernelyg atvirai pabrėžti) tik tol, kol visos vadžios jos rankose.

Rimantės Valiukaitės psichoanalitikę Juliją, Naomi Klein knygų fanę, galima priskirti tam tipui, kuriems patiems reikia psichoanalitiko pagalbos. Ir netgi ne vieno. Ne atsitiktinai po kurio laiko Julija meta šį darbą.

Emi, kuriama Tomos Vaškevičiūtės - niekur nespėjanti žurnalistė, savo mažametę dukrą auginanti ant galinės automobilio sėdynės ir maitinanti pakelės užkandinėse. Personažo kulminacija taip pat nestebina: alokoholizmas ir prarastas vaikas, kuomet jo priežiūra patikima tėvui. Toma Vaškevičiūtė, kaip ir pastarosios trys jos kolegės, kuria vaidmenis spektaklyje, kokius dažnas kuria gyvenime: mamos, karjeristės, direktorės, valdovės.

Algirdas Gradauskas - akiplėšiškai pasyvus, kokį matėme daugumoje jo sukurtų vaidmenų. Skirtumas tik toks, jog šį kartą tas „chamiškas" pasyvumas organiškai tinka jo kuriamam vaidmeniui. Ypač tuose epizoduose, kuomet jam tenka depresuotosios asmenybės pusės vaidmuo. Džiugas Siaurusaitis - pastarojo priešingybė: aktyvus, nenustygstantis vietoje, tiek optimistiškas, jog jau netoli iki parodijos ar bent jau ironiško šaržo.

Vizualus spektaklio apipavidalinimas - labai žavus. Scenografas Marijus Jacovskis kiekvienam aktoriui įrengia visiškai vienodą erdvę. Klonuota erdvė, kaip ir klonuoti, anti-individualūs gyvenimai. Kita vertus, juk patys žmonės visa tai ir klonuoja.

Scenovaizdis kvepia kava. O kava šiandieninėje kasdienybėje „kvepia" nuolatiniu skubėjimu, lėkimu be galvos, be akių, miego stoka. Kava - kaip priemonė atsikratyti chaoso. Arba tiesiog trumpai veikianti (bet veikianti) saviapgaulė. Klonuotas staliukas, kokį scenoje turi kiekvienas aktorius - veikėjo kovos su savimi ir išpažinties vieta. Žiūrovams šį kartą tenka nuodėmklausio vaidmuo. Taip pat klonuota dėžutė šalia kiekvieno stalo - materializuotas veikėjų gyvenimas ir moralė. Dėžutė klonuota, tačiau jos turinys - individualus, asmeniškas: kas turi diktofoną, kas - degtinės, kas - Naomi Klein „Šoko doktriną". Spektaklio pabaigoje kiekvienas jų tvarkingai susideda ir išsineša savo turtą.

Dar viena sceninio dekoro detalė - didelis, beveik visą scenos erdvę apimantis videoekranas. Jame videomenininkė Eglė Eigirdaitė kuria savąjį chaoso modelį. Vienu metu jis tiesiog dubliuoja scenoje esantį veiksmą jo atitikmenimis, nufilmuotais atviroje lauko aplinkoje. Kitą kartą ekranas „žaidžia" kontrasto principu: scenoje verdančius agresiją ir neapykantą jis atsveria nekaltais vaizdais, paremtais švelniomis pastelinėmis spalvomis. Paskutinės moterų išpažinties vieta tampa videokameros objektyvas ir tiesioginė transliacija į ekraną.

Režisierė, kurdama chaoso įspūdį, rėmėsi gyvenimiškomis formulėmis: šeima vs karjera, karjera lygu lova, karjera vs teisingumas. Į formules įrašė spektaklio veikėjus kaip dėmenis ir tikrino, kaip tai veikia. Kartais veikdavo, kartais ne. Tiesa, dažniausiai veikdavo, nepaisant vos keleto išimčių.

Apokalipsės pardavėjai

Melpomenė.lt, 2011-10-11

Aš labai mėgstu dieviškąją Kirą Muratovą – už jos totalią neapykantą žmonijai, už nemeilę žmogui, už klasikinės mizantropijos sklaidą menu ir mene. Bet aš labai mėgstu ir Yaną Ross, už visiškai priešingą poziciją – ši teatro režisierė pasižymi stebėtina žmogmilyste ir pakantumu kiekvienai žmogystai, net menkiausias dievo skreplelis jos kūryboje nusipelno reabilitacijos ir teisės į išsisakymą bei išgirdimą.

Tuo išsiskiria ir naujausia režisierės premjera „Chaosas“ Nacionaliniame dramos teatre. Spektaklis labai drąsus, asketiškas, šviesus savo pagarba ir atidumu žmogui, suvertas ant plieninio teatrinės logikos stuburo. Ir kartu sąmoningai patosiškas, karščiuojantis, demaskuojantis perversišką sentimentalumą, personažų savigailą ir saviplaką – visą puokštę šleikščiausių bruožų, būdingų šiuolaikiniam žmogui, šiuolaikinei dramaturgijai, šiuolaikiniam teatrui. Esu mačiusi visus Yanos Ross Lietuvoje statytus spektaklius –  mano mėgstamiausių trejetukas: intelektualusis „Bembilendas“, drastiškoji „Liučė čiuožia“, glamūriniai „Dešimt dialogų apie meilę“ – radikalumu ir novacija, šviežiu, nuo prigimtinio lietuviško atsargumo nepriklausomu polėkiu, meniniais sprendimais erzino ir stebino dažną teatralą. Lietuvaičiams sprangoka, neperprantama, einanti prieš srovę režisierė per penkerius aktyvaus darbo Lietuvos teatre metus padarė mažą stebuklą – subūrė, suvienijo vieną iš stipriausių, talentingiausių teatro profesionalų, bendraminčių komandą, gebančią kūrybingai ir maksimalistiškai šturmuoti sunkiausias teatrines viršukalnes.

Scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, kompozitorius Antanas Jasenka, video dailininkė Eglė Eigirdaitė, aktoriai Algirdas Gradauskas, Rimantė Valiukaitė, Dalia Michelevičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Jolanta Dapkūnaitė, Džiugas Siaurusaitis, šviesos dailininkas Vilius Vilutis – menininkai, kūrėjai dirbantys su režisiere jau nebe pirmame pastatyme. Visi jie – „Chaoso“ įtrauktieji, nors spektaklis gal labiausiai apie vieną iš jų – Dalios Michelevičiūtės suvaidintą Sofiją, mokytoją – tokią baltą varną, negražią, silpną, pilką pelkę, bet su gerokai atsipalaidavusiais varžteliais. Ją, erzinančią savo kitoniškumu ir atsipalaidavimu nuo bendro ritmo, pradžioje užsipuola, bando fiziškai pritrėkšti, visi personažai. Ir ji, gudrioji, praėjusi visus išbandymo Chaosu ratus, galiausiai tampa naujaja mokyklos direktore. Išrėkusi, išliejusi, iškarščiavusi visą savo įtūžį, nepasitenkinimą didžiaja neteisybe, netvarka žmonių santykiuose, chaosu į bedugnę besiritančiame pasaulyje, pilkoji Sofija nurimsta, atlėgsta, net laikinai nustoja į neteisybę reaguoti smurtu, nes gi pagaliau tampa įvertinta, priauga iki svarbesnės kėdės, praplečia savivertės ribas.

Abejoti viskuo – tokia pagrindinė antrosios herojės – Julijos, suvaidintos Rimantės Valiukaitės, paskirtis šioje žemėje. Smagi, ironiška ir visiškai atsipūtusi psichoanalitikė, visą aistrą didžiajai revoliucijai perkėlus į savo pacientų lovas. Apsiginklavusi žinojimu – kaip koziris ant stalo dedama Naomi Klein „Šoko doktrina“. Ką gi, pjesė paremta geležine tėze – materialioji krizė tiesiogiai susijusi su dvasine.

O čia jau norisi pasakyti stop! Aš galiu daug ką suvirškinti, ir sąmokslo teorijas, ir psichoanalizę, ir sceninę prievartą bei prievartos išspaudas vizualinėj reklamoj. Bet tokios sušvinkusios, daugkartinio naudojimo idėjos nenorėčiau priimti už tikrą pinigą. „Chaoso“ dramaturgas muša varpais ir skelbia pasaulio pabaigą, Nacionalinio dramos teatro vadovo žodis prasideda sakiniu: „Slegianti šiandienos tikrovė – korupcija, kylančios kainos, agresija, žlugdanti bendravimo atmosfera, emigracija, skurdas, nykstantys kultūros resursai, pasiduodanti šalis.” O taip! Kiek save prisimenu, iš labai labai seniai, tikrovė visada slėgė ir ten kur stodavo bent du žmonės – visada plieskėsi konfliktas. Šis pasaulis, šita realybė niekada nebuvo harmoninga – nei seilėtoj vaikystėj septyniasdešimtaisiais, nei pilkoj paauglystėj aštuoniasdešimtaisiais, nei karštoj jaunystėj devyniasdešimtaisiais. Tai ką man dabar daryti jei aš savo brandos metais įžengiau į harmonijos ir santarvės būseną? Prisijungti prie tų -  versliųjų apokalipsės pardavėjų, prievaizdų, skelbėjų, ar likti su tais mulkiais, tikinčiais jog ir tai praeis???

The nedvasingi

Karolis Jachimavičius, Uroboras.lt, 2011-10-09

Šį savaitgalį Nacionaliniam dramos teatre įvyko režisierės Yanos Ross spektaklio “Chaosas” pagal suomio Mikos Myllyaho pjesę. Žiūrėjau šiandien, sekmadienį. Gyvas, spalvingas ir formomis įvairus kaip gyvenimo būdo žurnalas, jis turi patikti daugeliui.

Pakrikusi mokytoja turi dvi pakrikusias drauges – pakrikusią psichiatrę ir pakrikusią žurnalistę. Mokytojai bėda, kad uždaro jos mokyklą, psichiatrei – kad prasidėjo su vedusiu vyru, žurnalistei – kad visur skuba ir praranda dukters globą. Veiksmas dažniausiai vyksta į publiką atgrežtose dviejose suolų eilėse, scenos grindys ir sienos apkabinėtos kavinės meniu: ten capuccino, mokos ir dvigubi espresso.

Kavos Myllyaho simbolizuoja nedvasingumą ir rodo, koks jis pižonas, negali prisipažinti, kad jam ten patinka. Ant gale scenos stovinčios lentos, kur veikėjai kartais nuo karto ką nors papaišo, kad žaismingiau būtų, vienu metu įsijungia klipukas, kur padavėja primygtinai siūlo rinktis vieną iš kurių nors rūšių. Choose a car, choose an electrical tin opener… Vajėj, koks gyvenimas sunkus, pilnas iššūkių, reikia išsirinkt ką valgysi, o Ray Banus jau nusipirkai, antrų juk nepirksi. Bet jaučias ir Myllyaho nuovargis nuo visų “mes visi pasmerkti, nes esam vartotojai, nes esam gyvi” pezalų.

Kaip visiškai natūralus dalykas pateikta, kad mokytoja, susierzinusi, jog ant jos stalo prisėdo praeivis (praktikantės užpakalį aptarinėjantis šiukšlė, ne žmogus), trenkia jam į veidą kumščiu. Dalia Michelevičiūtė paskui pasakoja, kaip tai įvyko, tačiau ne slapta didžiuodamasi savim, o verkdama lyg Lietuvą vėl būtų be pasipriešinimo okupavę. Bet vėliau ji sugebėjo apsiverkti visiškai kvailoj, net komiškoj vietoj. Bet pačioj pradžioj traukė “My heart is beating like a jungle drum” pro šalį kaip kokiam Merfio dėsnyje.

Gal čia taip reikėjo. Mokyklos direktorę vaidinanti Jolanta Dapkūnaitė dainavo kažkokius suomių žodžius labai tiksliai, net mėgautis į dainos pabaigą pradėjo. Toma Vaškevičiūtė kiek nesivaldė, juokėsi po nosim laukdama juokingos scenos, pabaigoje – reaguodama į žiūrovų juoką, bet tai smulkmenos. Čia ji atrodė penkis kartus geriau negu kine “Anarchija Žirmūnuose”.

Visi aktoriai atrodė besimėgaujantys procesu. Džiugas Siaurusaitis, prisėdęs į savo suolą prie mikrofono, kartais įjungdavo Simpsonų balsą, bet greitai susigribzdavo, o atlikdamas jogą kiek drebėjo (Vaškevičiūtė visai ne), tad dar turi kur parako pašaudyt jaunuolis. Bet bučiuodamas Vaškevičiūtę viduj drebėjo turbūt dar labiau – nors veidas bučiavo aistringai, bet kūnas kiek styrojo įsitempęs, hahaha. Gerai, kad man nereikia…

Rimantė Valiukaitė išliko stabili kaip Bruce’as Willis ir Algirdas Gradauskas pasirodė šauniai. Puikiai iš esmės visi pasirodė kiniškame spektaklyje, kur ne tik filmuoto vaizdo buvo daug. Scenaristas ar režisierė ir mąstė kiniškai – tranko Valiukaitė pusę minutęs lapais per stalo kampą, paskui sako “Aišku, aš šito nepadariau”. Kaip situacijų komedijoj.

Bet kas iš tos puikios vaidybos ir aktorių džiaugsmo, jeigu istorija apie nieką? Mokyklą uždaro, mokytoja ir taip pašlijusi, trenkia praeiviui, pašalinama iš mokyklos, vis dėlto skaito jubiliejaus kalbą, gauna per veidą nuo direktorės, viskas galiausiai visiems baigias gerai, o draugės finalinėj scenoj dalyvauja tik kaip statistės, nesusipina jų likimai. Užtat kiek visokių perėjimų iš vienos formos į kitą, juokelių, juokučių! Lyg kokį folklorą “Uroboro” vartytum. Ir scenar…, pjesės autoriaus vardas paskutinėje frazėje. Fap, fap, fap, kas ten fapsi, kažkas lygtai masturbuojas…

Tarp chaoso ir harmonijos

Virginija Majorovienė, "Moteris", 2011-11-03

Su režisiere Yana Ross (37 m.) kalbėjomės rugsėjo 11-osios įvykių Amerikoje dešimtmečio išvakarėse. CNN laidos „Aukštosios mados kultūra“ kūrėjos, dailiųjų menų daktarės Y. Ross nufilmuoti pirmieji kadrai, kaip teroristų užgrobtas lėktuvas rėžiasi į Pasaulio prekybos centro dangoraižius Niujorke, apskriejo Žemės rutulį. Prieš ketverius metus režisierė asmeninę laimę rado Lietuvoje. Čia sukūrė šeimą, čia įgyvendina savo kūrybinius planus.

Spalio pradžioje pamatysime Jūsų režisuoto spektaklio „Chaosas“ premjerą. Pjesės autorius Suomijos nacionalinio teatro vadovas Mika Millyahas kalba apie mūsų dienų visuomenę, balansuojančią ant rutinos ir beprotybės ribos. Kuo Jums įdomi ši intelektuali komedija?

Dėl žanro abejoju. Tekstas manęs neįpareigoja sekti pjesės raide. Drąsiai eksperimentuojame, kuriame savo traktuotę, epizodinę dramą. Užuot išryškinę personažus, į juos žvelgiame per atstumą, tačiau ieškome artimo ryšio, dialogo su žiūrovu. Aktorius turi būti aktyvus, nesislėpti už savo herojaus lyg už sienos, jis privalo įtraukti žiūrovą į scenos gyvenimą.

Svarstydami agresijos, gyvenimo sprogimų temą, norime parodyti, kaip slepiame ir kaip sprogsta agresija, kas ją išprovokuoja. Chaoso metafora perteikiama trimis šiuolaikinių moterų istorijomis. Matome, kaip prarandamos moderniosios vertybės, kaip pasaulis lekia pirmyn, kaip chaosas mus įtraukia. Kapstomės smulkmenose, nematome didelių problemų. Žvilgsnis susitraukia iki visiško aklumo.

„Nors pjesė vadinasi „Chaosas“, ieškome harmonijos“, – teigia režisierė Y. Ross

Vaidmenis kuria aktorių elitas: Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Jolanta Dapkūnaitė, Algirdas Gradauskas, Džiugas Siaurusaitis.

Kuo ypatingos moterys, įsisukusios į savo jausmų chaosą? To paties režisieriaus pjesė „Panika“ – apie vyrus, kurie nuolat verkia ir analizuoja savo gyvenimą, o „Chaoso“ moterys paleidžia į darbą kumščius. Lyčių perversmas?

Taip, scenoje yra moterys. Paradoksalu: jos nesikapsto giliai ieškodamos tiesos, neanalizuoja problemos – jos išspjauna agresiją. Žmogus – tarsi ugnikalnis: kažkas atsitinka, kaupiasi ir tam tikru momentu lūžta, išsiveržia fizinio smurto lava. Tokie proveržiai labiau būdingi vyrams, tačiau nemanau, kad Mika analizavo tik moterų psichologiją. Kaip dramaturgas, jis pirmiausia gilinasi į savo lyties problemas. Tuo teatras ir įdomus, kad vyras gali stebėti moteris ir pažinti save.

O dailiosios lyties atstovės – labai skirtingos. Karjeristė, mama, šeimą sukurti trokštanti vienišė... Trys skirtingi likimo posūkiai ir savaip besiskleidžianti, įtraukianti dvasinė skylė. Chaosas slypi kiekviename iš mūsų. Kai negali kontroliuoti situacijos ir viskas eina velniop, svarbu nepaskęsti tarp buitinių menkniekių, turėti moralinį, etinį stuburą. Nors pjesė vadinasi „Chaosas“, ieškome harmonijos.

Chaoso metafora spektaklyje „Chaosas“ perteikiama trimis šiuolaikinių moterų istorijomis

Paradoksalu, kad chaosas – tai tvarkinga sistema, išreiškiama matematine formule. Chaosas ir tvarka – vienas be kito egzistuoti negalintys to paties reiškinio poliai. Ir pjesė sukasi ciklu „mikroharmonija – chaosas“.

Teigiate, kad materialinė krizė lemia dvasinę arba tarp jų yra tiesioginis ryšys, kad „šiuolaikinė žmogiškoji skruzdėlė bėga suprogramuotą krosą su kliūtimis, kur prie finišo linijos valdžia, oligarchai ir kiti atims paskutinį šiaudą ir privers patikėti: nieko nepadarysi, krizė kalta“. Kodėl Jūsų rankos tiesiasi būtent tokių pjesių link? Lemia laikotarpis ar Jūsų pačios mintys, būties apmąstymai?

Kelionė į Ameriką prieš kelis mėnesius man padarė siaubingą įspūdį. Jau prieš metus buvo jaučiami nemaži finansiniai sunkumai, santykių degradavimas, daugybė šeimų prarado namus. Buvau nusiteikusi optimistiškai, maniau, kad ši situacija laikina, tvarka grįš, nes taip būti negali.

Per įvairius ekonominius nuosmukius Amerikos gyventojų pozityvumas kėlė susižavėjimą. Dirbtinė amerikiečių šypsena vis dėlto reiškė ir ištiestą pagalbos ranką, gražius santykius. Buvo normalu gražiai aptarnauti, įtikti, padėti. Per savaitę, praleistą Amerikoje, pasijutau kaip gilaus sovietmečio Samaroje. Pardavėjų šiurkštumas, aptarnaujančio personalo pareigų nevykdymas, užgauliojimas, įtarumas, chamiškas elgesys šokiravo. Sunku suvokti, kad tos Amerikos, kurią palikau prieš ketverius metus, jau nebėra.

Ar gali taip greitai iš esmės pasikeisti žmonių elgesys?

Ekonominė situacija verčia žmones jaustis bejėgiais skruzdėliukais. Amerika globaliai pasikeitė. Kadaise būta jausmo: jei turi noro, energijos, gabumų, čia pasieksi viską. Galimybių šalis. O dabar juntamas globalus seisminis poslinkis į blogąją pusę. Jauti, kaip keičiasi visuomenės temperatūra ir santykiai.

Šią vasarą, kai stačiau operas Klaipėdoje, su aktoriais ieškojome atsakymų į klausimus, kam kuriame, kokia mūsų misija, ką norime pasakyti publikai kaip menininkai. Šis laikotarpis nėra palankus materialinei menininko gerovei, tačiau būtent menininkas negali sau leisti nusmukti iki buitinio lygmens. Mūsų honorarai maži, bet negalime skaičiuoti repeticijų valandų, nuleisti rankų.

Jaučiu, kad labai greitai kažin kas atsitiks. Aplanko apokalipsės nuojauta. Visame pasaulyje reikalai keičiasi į blogąją pusę. Menininko uždavinys – stoti prieš visa tai visa savo jėga. Intuityviai renku bendraminčius, kuriais pasitikiu darbe, stengiuosi palaikyti gražius santykius su artimaisiais.

Vasarą Klaipėdoje vykusiame tradiciniame XIV tarptautinės operos ir simfoninės muzikos festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ pristatėte Giacomo Puccini operų diptiką „Džanis Skikis“ ir „Sesuo Andželika“. Pastaroji – apie praėjusio šimtmečio moterų vienuolyną. Kuo šimto metų senumo vienuolyno paslaptys gali patraukti dabartinį žiūrovą?

Kai Klaipėdos dramos teatre pamačiau fantastišką moterų chorą, iškart supratau, kad „Sesuo Andželika“ turi gimti su šiuo didžiuliu moterišku kolektyvu. Ir reikėjo nuspręsti, ką mūsų laikais reiškia tas vienuolynas. Kadaise tai buvo ne tik sielos ramybės vieta. Turtuoliai čia galėjo paslėpti savo nuodėmes.

Ar nuo šeimos ir vaikelio atplėštos Andželikos istorija gali būti įdomi šiandien? Mūsų laikais vienuolyno analogija – uždarų durų dvarai, neretai – reabilitacijos centrai, sanatorijos, pensionatai. Namai, teritorijos su aukštais vartais, kur galima užsidaryti. Ir niekas nesužinos, kur tu buvai. Išvykus į tokį „kurortą“, galima ramiai pagimdyti vaiką ir grįžti į visuomenę.

Scena iš Y. Ross režisuotos G. Puccini operos „Sesuo Andželika“

Reikėjo kovoti už tokį radikalų operos sprendimą, bet pasitariau su kolegomis iš Jeilio universiteto (Yana Ross baigė šį JAV universitetą ir dėstė jame prieš atvykdama į Lietuvą – aut. past.), jie mane palaikė, tad nusprendžiau rizikuoti. Norėjau sukurti scenoje subtilią moteriškos energijos atmosferą. Mano vyras po vienos stebėtos repeticijos pasakė: „Kaip įdomu žiūrėti. Čia – tik moterys. Jų daug, visos gyvena savo gyvenimus ir džiaugiasi kvailomis smulkmenomis, niekais!“

Rutinoje užsisukusios moterys diena iš dienos meldžiasi, mezga, valgo, bet štai kažkas sode surinko obuolius... Joms tai – įvykis! Kai įsiveržia gurkšnelis šviežio oro, atsiranda viltis. Žinią, kad atvyko lankytojas, kiekviena priima asmeniškai. Kiekvienai atrodo, kad tai ji sulaukė artimojo. Moters viltis, nepaprastas ryšio ar žinutės iš šeimos laukimas jaudina. O įsivaizduokime savijautą, kai iš tavęs atima vaiką, kai patenki į asketišką nuošalę, kur klesti stipri, gaivališka moteriškoji energija.

Harmoniją lemia gražus vyriškosios ir moteriškosios energijos tarpusavio ryšys. Jei erdvėje bušavoja vien moteriškoji energija, disharmonijos neišvengsi. Gelbsti muzikos harmonija.

Andželikos vaidmenį kūrė trys skirtingos aktorės: Loreta Karkauskaitė, Loreta Ramelienė ir Aistė Širvinskaitė.

Vos atvykusi į Lietuvą sakėte: „Esu chameleonas – ateinu į teatrą ir iš jo išeinu, dažnai išduodu save, savo miestą, draugus...“ Bet juk viskas yra kitaip! Tai liudija ketveri ištikimybės mūsų šaliai, Vilniui, teatrui, draugui metai. Kaip tapote sėsli? Juk buvote tikras skrajojantis Olandas!

Na, mano sparnai pakelti, bet kitaip – ne topografiškai. Yra darbų užsienyje. Prieš porą metų Berlyne pastačiau spektaklį „Makbetas“. Šešis mėnesius buvau išdavusi Vilnių. Draugas atvažiuodavo kiekvieną savaitgalį. Labai gražus, romantiškas pasimatymų laikas. Laukė darbai ir Budapešte, Niujorke.

Dabar atsirado namai. Todėl miestas, teatras tapo ypač brangūs. Nauja Nacionalinio dramos teatro komanda su Martynu Budraičiu ir Audroniu Liuga priešakyje turi aiškią viziją. Man šis teatras svarbus. Gerai pažįstu aktorius, režisierius. Esu viena iš karių, kurie kovos už šio teatro sėkmę.

Esate patikrinta mūšio lauke. Prieš dešimt metų nemetėte iš rankų kameros, kai CNN pastatas, esantis priešais Pasaulio prekybos centrą, į kurio vieną dangoraižių rėžėsi teroristų užgrobtas lėktuvas, susiūbavo. Dvylika iš penkiolikos komandos narių išsilakstė, likote trise, stengėtės padėti nukentėjusiesiems. Vis dėlto kodėl netrukus po to nutraukėte darbą televizijoje?

Susimąsčiau, ką gyvenime veikiu. Darbas televizijoje neteko prasmės. Pamaniau, kad nieko stipresnio už tai, ką mačiau per kameros langelį, nebenufilmuosiu. Priėmiau pasiūlymą Jeilio universitete dėstyti režisūrą.

Ar laikas keičia prisiminimus? Rugsėjo 11-osios vaizdai liko mano kraujyje. Tos akimirkos padeda suvokti, kaip gali prasidėti karas. Prieskonis to, ką išgyveno mūsų tėvai. Neseniai viešėdama Lenkijoje aplankiau Aušvicą – didžiausią nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovyklą. Rugsėjo 11-osios ir šio konclagerio vaizdai brėžia moralines ir etines linijas, kai mąstai apie tai, kada žmogus nustoja būti žmogumi. Savisaugos, išlikimo instinktas skatina veikti, kai reikia gelbėti savo, vaiko, artimojo gyvybę.

Bandžiau atsakyti sau, kokiu momentu žmogus psichologiškai palūžta ir nustoja būti žmogumi. Sąmoningai eina į mirtį ir sąmoningai skandina kitą, kad išgyventų pats. Tada, Niujorke, pamiršau savo gyvenimą, bėgau padėti kitiems. Prisimenu uniformuotų pareigūnų upę, kylančią į degančio pastato viršų. Ugniagesiai, policininkai sąmoningai ėjo pasitikti savo mirties.

Nežinau, kaip dabar elgčiausi patekusi į dar žiauresnę situaciją. Kai gyvūnas pamato priešą, suveikia refleksas – kovoti arba bėgti. Man įsijungė kodas „kovoti“. Kad iš 15 mūsų grupės narių 12 pabėgo, – ne moralinis ir ne etinis, o gamtinis klausimas. Mane, kaip režisierę, šis įvykis stipriai paveikė ir suteikė impulsų.

Būdama 21-erių, CNN ržisavote laidą „Aukštosios mados kultūra“. Keliavote iš šalies į šalį, iš vieno renginio į kitą, sėdėdavote pirmose eilėse ir filmuodavote podiumu žengiančius modelius, bendravote su pasaulio mados guru. Nepasiilgstate mados temų?

Daug gražių prisiminimų yra iš to laiko. Dabar gyvenu tarsi antrą gyvenimą. Pirmasis buvo susietas su televizija ir kinu. Gavau diplomą, patekau į Niujorką, prasidėjo audringa karjera. Susirgo režisierius, reikėjo skristi į Paryžių filmuoti kolekcijos, mane įkišo į lėktuvą su visomis kameromis – dešimties lagaminų bagažu. Įmetė kaip šunelį į vandenį. Išplauks – gerai, neišplauks – jos reikalas. Išplaukiau. Man buvo įdomu, turėjau ambicijų. Išmokau nesakyti „ne“.

Nepamiršiu ir pirmosios jau anapilin iškeliavusio britų dizainerio Alexanderio McQueeno kolekcijos. Sklido kalbos, kad mados pasaulyje yra talentingas rupūžiokas. Aštrus, su niekuo nebendrauja, bet reikia jį prakalbinti. Mane pastatė prieš ambrazūrą: „Eik ir išmušk interviu.“ Gal sužaidė rytietiškas kraujas, kad pradėjau ne nuo pokalbio, o nuo degtinės ir cigarečių? Ir tas žmogus prakalbo.

Pirmasis televizinis McQueeno interviu. Kadrai skendo dūmuose, bet balsas – Alexanderio. Tai buvo svarbus atskaitos taškas: dabar suprantame, kokį stiprų pėdsaką jis paliko mados ir meno istorijoje. Mūsų, žurnalistų, uždavinys buvo tokius žmones atskleisti.

Režisieriaus profesija reikalauja patirties bagažo. Jau sugebu nepanikuoti, žinau, kad išeičių iš bet kokios situacijos turi būti ne viena. Iš ano laiko nešuosi bendravimo patirtį ir nuolatinę atviro smalsumo būseną. Man įdomus žmogus, jo egzistencija, jausena, mąstysena. Kurdamas gali įsibūti vis kitoje erdvėje, neprisirišti prie buities, namų. Minčių, kūrybos pasaulis išmokė gyventi kukliai.

Prieš kelerius metus namuose padarėme staigų kapitalinį remontą. Savo draugei Jūratei Paulėkaitei guodžiausi: „Pas mane visai tuščia, ko nors juk reiktų...“ O ji sako: „Tu palauk, pusmetį pagyvenk, jei neprireiks, vadinasi, ir nereikia.“ Dvejus metus su Algirdu gyvename be vonios, miegamojo durų. Koridoriuje nėra lempučių. Ir nepasigendame.

Namų jausmas labai svarbus, kai darbas atima didelį fizinių, protinių, emocinių jėgų dalį. Esi nuolat su žmonėmis, bendrauji, o namai – tai tokia erdvė, kur gali patylėti. Tylos mums abiem labai reikia. Kai Algirdas pareina po vakarinio spektaklio, kurį laiką jaučiu keistą būseną: tarsi jis iš kažkokių erdvių pamažu grįžtų į žemę.

Prieš metus su Algirdu Gradausku sukūrėte šeimą. O juk spyriojotės, kad antspaudas pase nėra būtinas.

Visiškai kitas žmogus dabar kalba, tiesa? Štai kaip mane veikia Lietuva! Turbūt kai kas nepaprasta yra šios šalies ore, vandeny...

Amerikietės sutramdymas mažos pasaulio provincijos pakrašty?

Iš Vokietijos, Prancūzijos, Vengrijos pas mane atvažiavę draugai tvirtina, kad Lietuva yra sena, labai graži, europietiška šalis, kad čia gyvena šilti, draugiški, gražūs žmonės. O patys lietuviai to nemato. Ne taip svarbu, kur esi, svarbu, kaip jautiesi. Jei esi atvira vietai, šaliai, žmonėms, ji tave priims. Lietuva manęs neatstūmė. Net tapau šalies patriote.

Tarptautiniuose festivaliuose mane priima kaip lietuvę, atstovauju Lietuvai. Taip ir turi būti. Atiduodu šiai šaliai savo dvasinę energiją. Tą patį galiu pasakyti ir apie šeimą. Nuo tada, kai kalbėjomės prieš ketverius metus, mano jausmas nepasikeitė. Sutikau savo puselę, mums gera. Tuoktis ar nesituokti – individualu, bet yra pagarba tėvams. Maniškiai netampa jaunesni, jiems malonu matyti vienatinę savo dukterį priimant Santuokos sakramentą. Kodėl nepadaryti jiems malonumo, juk tai taip gražu!

Vieną pusmetį Vokietijoje, kitą – Niujorke, trečią – Vengrijoje... Nesugaunamoji. Aktorius Algirdas Gradauskas turėjo rasti ypatingų žodžių, kad suviliotų režisierę žmonos vaidmeniui ir kad ši nustotų skrajoti?

Tai įvyko Vokietijoje per pusryčius. Gėrėme kavą, ir jis paprašė mano rankos. Sunku apibūdinti režisierės ir aktoriaus sielų bendrystę, gyvenimo įdomumą. Darbe neleidžiame sau bendrauti šeimiškai. Kai dirbu, esu kitokia. Tą kitokią mane mato kolegos, taip pat – ir aktorius A. Gradauskas, bet tik Algirdas mane mato asmeninio gyvenimo užkulisiuose. Pasikeičiame vaidmenimis.

Y. Ross režisuotas W. Shakespeare'o „Makbetas“ Berlyno teatre „Volksbũhne am Rosa-Luxemburg-Platz“

Kai grįžtame iš teatro namo, jis tampa mūsų gyvenimo režisieriumi. Žinoma, tos pačios meno srities duetas turi pliusų ir minusų. Grįžtame abu išspausti kaip citrinos, dvi citrinos ir sėdime. Gražu kitkas: jei dėl ko nors susikertame, tai paprastai antrą valandą nakties, ir kam nors iš šalies būtų sunku suprasti barnio esmę. Pavyzdžiui, galime ginčytis dėl nukrypimų nuo Brechto sistemos. O bartis dėl to, kuris išneš šiukšles, juokinga ir nerealu. Iki to neprieiname.

Ar šeima teikia daugiau ramybės nei viengungystė?

Žmonės turi visokių prietarų. Draugo ir draugės statusas įpareigoja mažiau nei vyro ir žmonos. Pastarojo labai bijojau, bet fantastiška, kad tai įvyko. Yra moterų, kurios mėgsta baltas sukneles. Gražu, bet tai – ne man. Tyliai susikūrėme gražią, šiltą šventę Vilniuje, vėliau – Amerikoje, pas mano tėvus. Džiaugėmės, kad šis asmeniškas įvykis netapo visuotiniu. Santykius lemia tai, kaip vieni kitus saugome, branginame. Tai suvoki su metais: tampa gražiau, aiškiau ir aistringiau.

„Nemyliu, nekenčiu, nenoriu vaikų. Jie mane erzina, skleidžia decibelus, kurių mano ausys nepriima“, – sakėte tada, kai kalbėjomės. Gal ir apie palikuonis nuomonė pasikeitė?

Iš esmės nepasikeitė. Nauja nebent tai, kad kokią sekundę pamąstau, kaip pasisuktų gyvenimas, jei susilauktume vaiko. Akimirkos svajonė, mikroharmonija. Staiga prieš akis iškyla realybė, ir aš suvokiu siaubą: kaip galėčiau sau leisti? Atėjusi į repeticiją, save pamirštu, tada aš – ne žmogus, o kažkokia būtybė. Manęs niekas nesulaiko, nereikia mąstyti apie pašalinius dalykus. O tas žmogutis juk būtų naujas raktelis galvoje, nuolat reikalautų dėmesio, atsidavimo, meilės, rūpesčio – visko! Mama dažnai sako: „Aš irgi tokia pati buvau, bet atsiradai tu, ir viskas pasikeitė. Bus tik geriau.“

Kaip gyvena Jūsų katinas, kurį prižiūrėti įpareigojote tėvelius?

Labai juokinga katė. Tėvai nenorėjo jos prižiūrėti, bet palikau, ir ta savo darbą padarė – ėmė jiems vadovauti. Dabar tėvai šoka pagal katės dūdelę: anksti rytą keliasi pamaitinti, vykdo visas užgaidas. Kartą, vydamasi šikšnosparnį, įkrito į baseiną, abu tėvai su drabužiais nėrė į vandenį paskui... Mama sako, kad tai – jos keturkojė anūkė.

Kaip lietuvį žentą priėmė Jūsų tėvai?

Jis tobulas man ir tobulas mano tėvams. Mama pastebėjo, kaip mes vienas kitą girdime ir gerbiame. Ilgainiui supranti, kad daugelį dalykų reikia daryti labai atsargiai. Prieš tai, kai nori pasakyti buitinę pastabą, turi pagalvoti, ar verta? Jei gali ką nors nuveikti pati, stokis ir daryk. Kuo mažiau smulkmenų, tuo daugiau laiko tylai ir draugystei.

Amerika, palyginti su Lietuva, yra ekonomiškai stipri šalis, ten ir menininkai turi daugiau galimybių. Ar neišvešite aktoriaus A. Gradausko į savo tėvų žemę?

Nežinau, kas laukia ateityje. Tėvai liko vieni. Gal jie čia atvyks? Nesvarbu, kur tu, svarbu, su kuo. Su patirtimi keičiasi ir ekonominės vertybės. Kiek žmogui reikia? Kuo vyresnis esi, tuo mažiau poreikių. Tėvai turi sodą, visą vasarą valgo pačių užaugintus agurkus, pomidorus, cukinijas. Lietuvoje dvigubai pabrango pienas, bet košės ir su vandeniu galima išsivirti. Ne tuo esi gyvas.

Kai patenki į ekstremalias situacijas, pamatai Aušvico barakus, suvoki, kad žmogus pripranta prie visko. Kuo skiriamės nuo žvėrių? Savo dvasia. Siela amžina.

Spektaklis „Bembilendas“ (pjesės autorė – Elfriede Jelinek, režisierė – Y. Ross) rodytas Nacionaliniame dramos teatre

Neseniai sapnavau košmarą apie pasaulio pabaigą. Tolumoje matau atominio sprogimo „grybą“, suprantu, kad per 20 sekundžių turiu suvokti savo baigtį. „Grybas“ artėja, ir aš paliečiu šalia esančią ranką. Jaučiu žmogaus rankos šilumą, ji būtina. Ir gyvenime, ir mirtį sutinkant svarbu, kad greta kas nors būtų. Rugsėjo 11 dieną žmonės šoko nuo degančio pastato po du – laikydamiesi už rankų. Kol greta yra ranka, galima išgyventi karą, krizes, kūrybines peripetijas.

"Žiūrėdamas spektaklį, pastebėjau, kad teksto struktūra kitokia. Pjesė parašyta trims moterims. Nesu matęs jokio šios pjesės pastatymo. Nors pjesę skaičiau anksčiau, manau, kad sprendimas įtraukti į veiksmą du vyriškius yra įdomus – jie skirtingi, skirtingai dalyvauja plėtojant veiksmą. Tekste labai daug ironijos, kuri šiame pastatyme, kaip man pasirodė, subtiliai išryškinta.

Suomiškame tekste labai daug humoro, bet visų pirma tai universali pjesė apie šiuolaikinę visuomenę: tam tikru metu pasijuntame visiškai pasimetę, palūžtame. Tai nėra vien Suomijai būdingos problemos. Pjesėje daug atviro smurto, ir be abejo, tai susiję su dalykais, neseniai vykusiais Norvegijoje ir galinčiais įvykti bet kur kitur. Tai šiuolaikinės Vakarų civilizacijos problemos. Gyvename tokioje visuomenėje, kuri gali pastūmėti mus peržengti tam tikrą ribą. Jau nebėra homogeniškos religijos, filosofijos, moralės, taisyklių – žmogus likęs vienišas, jis nebegali sulaukti pagalbos iš anksčiau egzistavusių struktūrų, kurios galbūt dar egzistuoja kituose kraštuose.

Aktoriai kuria vaidmenis lyg tam tikras uniformas – tai suteikia personažams egzistencinių bruožų. Spektaklyje aiškiai juntamas ansambliškas darbas – čia nėra solistų ar žvaigždžių."

Parengė Daiva Šabasevičienė

Režisierė Yana Ross: "Teatras - tai nūdienos sanatorija"

Renata Baltrušaitytė, "Veidas", 2011-10-01

Praėjusį savaitgalį režisierės Yannos Ross spektaklio “Chaosas” išankstinė peržiūra buvo surengta į tarptautinį teatro festivalį “Sirenos” atvykusiems kritikams, o žiūrovus į premjerą spektaklio trupė kviečia jau šį penktadienį.

Vasaros pabaigoje išleidusi scenon dviejų Giacomo Puccini vienaveiksmių operų premjeras Klaipėdos muzikiniame, dabar Yanna Ross kasdien šešias valandas su šešiais aktoriais repetuoja Vilniuje, Nacionalinio dramos teatro mažojoje scenoje. Nors dramaturgo Mikos Myllyaho, pernai tapusio Suomijos nacionalinio teatro vadovu, pjesė “Chaosas” tėra skirta trims aktorėms, mintis apie tai, kad kiekviena veikėja spektaklio eigoje tarsi pasakorė privalėtų dešimtis kartų persikūnyti tiek į vyrų, tiek į moterų vaidmenis, režisierei kėlė dirbtinumo pojūtį. Todėl buvo nuspręsta pasitelkti kita tiek artistų.
“Su M.Myllyaho neseniai buvom susitikę Suomijos mieste Tamperėje. Kaip ir spėjau, tai – dramaturgas, kuris “dirba stovėdamas”: jo pjesės gimsta repeticijų metu ir yra atviros improvizuoti. “Chaoso” veikėjos – trys mažos, tačiau po nuosavą kovos lauką turinčios moterys. Viena – mokytoja, stojanti prieš gresintį mokyklos uždarymą, kita – gydytoja, kovojanti už asmeninę laimę, nors ryšį su pacientu draudžia taisyklės, trečia griūvant šeimai stengiasi išsaugoti kūdikį. Kai viena iš jų dėsto savo istoriją, kiti penki scenos komandos nariai tampa jos istorijos veikėjais. Todėl nevalia su vienu personažu visiškai susitapatinti. Aktorius čia negali sakyti, kad vienas ar kitas poelgis jo personažui “nelimpa”; jis turi mėginti, ieškoti. Nuo pat rugsėjo pradžios repetuodami kartu išsiugdėme tarpusavio pasitikėjimą. Kiekvieną rytą susirinkdami vienas iš kito tikimės atradimų, o ne rutininio epizodų kartojimo. Pasisekė, kad dirbame sezono pradžioje ir todėl galime repetuoti su jau pastatyta scenografija – tokioje aplinkoje aktoriai jaučiasi saugesni, tarsi vikšrai lėliukėse”, – šypteli režisierė.
Didelis pastatymo krūvis tenka videomenininkei Eglei Eigirdaitei: užduotis, kurios suformuluojamos per dieną, jai tenka įgyvendinti per naktį. Kartais videoprojekcijose mirgantys vaizdai tėra atsargiai sufleruojamos asociacijos, o kartais veikia akivaizdaus kontrasto principu: pavyzdžiui, tuo metu, kai scenoje šaukiama ir baramasi, žiūrovai mato dailų gamtos peizažą. Ir tik spektaklio pabaigoje išryškės daugelio užuominų prasmė, iš pateiktų detalių susidėlios vientisas paveikslas.
“Nors pjesė vadinasi “Chaosas”, mes ieškome jo priešingybės – harmonijos. Egzistuoja netgi mokslinė teorija, tvirtinanti, kad tai, kas iš pažiūros apibūdinama kaip chaosas, iš tiesų yra griežtomis formulėmis aprašomas matematinis modelis, ir tai savaime įneša harmonijos viltį. Dažniausiai chaosu vadiname procesus, kurių tiesiog nepajėgiame kontroliuoti. Spektaklyje kaip atsvara jiems pateikiamos “mikroharmonijos” akimirkos, kai herojams leidžiama atsitraukti nuo varginančių konfliktų ir pasidžiaugti artimo buvimu šalia. Taip chaosas veda prie harmonijos, nes vienas be kito jie negali egzistuoti: viskas sukasi tam tikro ciklo ritmu. Ir kiekvieno gyvenime nušvinta laikotarpių, kai atsiranda balansas ir aplinkybės susiklosto tau palankiai. Svarbu intuityviai juos pajusti ir išnaudoti tas retas akimirkas”, – tvirtina Y.Ross.

Agresija scenoje – juokinga

Tik ar ne apie “Chaoso” artėjimą skelbė garsieji teatro plakatai su grėsmingais užrašais “aš žudysiu”? Režisierė vadina tai asociatyvine spekuliacija: “Pradėdami darbą tų afišų net nebuvome matę. Mūsų spektaklyje niekas nesižudo ir nėra nužudomas – jokių lavonų nebus. Teatro sezono reklaminiai plakatai – viso labo drąsi provokacija, kurios nevertėtų sieti su konkrečiais pastatymais.”
Apskritai scenoje imituojama agresija, Y.Ross nuomone, dažniausiai atrodo dirbtina ir juokinga: “Išprievartavimas scenoje neįmanomas net fiziologiškai, o trenkiant į veidą pagal K.Stanislavskio sistemą nevalia kolegai sulaužyti nosies. Tad žiūrovai neišvengiamai pastebės falšą. Bet yra tūkstančiai kitų būdų, kaip apie tai kalbėti. Jau senovės graikų tragedijose apie visus baisiausius karų nutikimus ramiu balsu pranešdavo specialus pasakotojo personažas, ir žiūrovo vaizduotė tuos įvykius nupiešdavo gerokai tikroviškiau, nei galėtų suvaidinti aktoriai.”
Vis dėlto jau spektaklio pradžioje jo herojes išvysime apimtas chaoso, nors jos pačios to nė nesuvokia. Tokios būsenos išoriškai trapios būtybės nesivaržydamos gali užvažiuoti antausį ir apskritai elgtis labiau kaip vyrai, o ne kaip moterys. Vyksta tam tikras emocijų sprogimas, kurį spektaklio kūrėjai stengiasi vaizduoti su gailesčiu ir ironija. “M.Myllyaho būdingas puikus humoro jausmas, leidžiantis pasijuokti iš jo herojų. Tačiau tai, kas nutinka joms, perkeltine prasme galėtume taikyti visam mus supančiam pasauliui, valdomam prekybos, globalizacijos ir t.t. Tik juoktis nebesinori suvokus, kokioje beviltiškoje skylėje visi kartu sėdime”, – teigia režisierė.

Apie gydomąjį poveikį

Pjesės dialogai, pasak jos, atspindi dar vieną būdingą kasdienybės detalę: visi trokšta artimo žmogaus, tačiau atprato vienas kito klausytis. Niekas nebeturi galimybės išdėstyti savo minties iki galo, nes būna egoistiškai sustabdomas. Kai sėdi kavinėje ir tyliai stebi, kaip bendrauja aplinkiniai žmonės, darosi ir juokinga, ir liūdna: kiekvienas stengiasi išgirsti save, o ne kitą. Nors tik kantrybė, išklausymas, o ne savos nuomonės kišimas tegali padėti žmogui ir sugrąžinti santykių harmoniją.
Kodėl šiuolaikiniame teatro repertuare tiek daug pamišimo ir sutrikusios psichikos? “Tikriausiai toks laikotarpio ženklas. Mūsų spektaklyje irgi yra epizodas, kai į psichoterapeutą kreipiasi iš pažiūros sėkmingas vyriškis, ir jam diagnozuojamas asmenybės susidvejinimas. Tuo metu scenoje regime ne vieną, o du aktorius: vienas vaizduoja stipriąją, kitas – silpnąją to paties paciento asmenybės pusę. Mes neteisiame, tik norime pasakyti, kad tas pats žmogus skirtingose situacijose gali tapti neatpažįstamas. Todėl sudėtinga šiais laikais būtų kalbėti apie kažkokį sveiko žmogaus standartą”, – svarsto Y.Ross.
O teatras pagal savo idėją ir yra gydykla, personažų dėka padedanti apsivalyti nuo vidinio chaoso. Tai – kaip sanatorija, veikianti mūsų protą ir emocijas. Netgi pasibaigus spektakliui, jei jis buvo stiprus, jausite gydomąjį jo poveikį dar keletą dienų. Pasąmonėje to neišvengsite ir tuo atveju, jei pastatymas jums pasirodė tolimas ir nesuprantamas. Todėl neverta liguistai saugotis nepriimtinų spektaklių: “Kuo daugiau esi išbandęs – tuo platesnė tavo suvokimo skalė, tuo lengviau ir tiksliau joje surasi vietos bet kuriam matytam kūriniui”, – neabejoja režisierė.

Kalbės genocido tema

Jeilo universiteto (JAV) dramos mokykloje, kurią baigė Y.Ross, vyravo griežtos stiprios vokiečių-austrų teatro tradicijos. Tai neblogai atspindi ir režisierės statytas repertuaras: Elfriede Jelinek, Rainerio Wernerio Fassbinderio, Arthuro Schnitzlerio dramos. Tačiau Henriko Ibseno “Meistras Solnesas” prieš keletą metų tarsi atvėrė naują, skandinavišką etapą. Štai ir dabar – suomio pjesė, be to, užsimenama apie būsimą darbą su kita Suomijos autore Sofi Oksanen… “Taip, persikeliu arčiau namų, – kvatoja pašnekovė. – Man iš tiesų tampa įdomi šiuolaikinė skandinavų dramaturgija. Žinoma, prisideda ir asmeniniai kontaktai: skaitai, susitinki su autoriumi, pajunti požiūrių bendrumą. Bet mąstau ir apie būsimą darbą su savo mylimos autorės E.Jelinek drama “Rechnitz”, kuri žada virsti spektakliu Budapešte. Tai istorija apie paskutinių karo dienų pobūvį, kuriame įsilinksminę gestapininkai pasigenda dėmesio vertų reginių ir todėl sušaudo du šimtus žydų – tiesiog dėl pramogos. Pernai lankiausi Aušvice ir supratau, kad turėčiau kalbėti apie tai nedelsdama, kol yra likęs gyvų genocido liudininkų. Dar keletas metų – ir tokie siužetai virs istorijos archyvu. O S.Oksanen irgi jaudina ši tema, todėl mėginsime kartu apie tai prabilti operos kalba, kuri po G.Puccini pastatymo man tapo nauju “narkotiku”. Laukiu ir naujos progos padirbėti su Mariumi Ivaškevičiumi – su juo šį pavasarį kartu jau dalyvavome teatriniame projekte Niujorke. Tik laiko klausimas, kada įvyks mūsų bendras kūrybinis “sprogimas”, – artimiausius planus dėsto režisierė.

Agresijos ištakų tyrimas. Interviu su spektaklio "Chaosas" režisiere Yana Ross.

Kalbino Daiva Šabasevičienė, 2011-09-14

Spalio 7 dieną Lietuvos nacionalinis dramos teatras pakvies į antrąją šio sezono premjerą premjerą – Mikos Myllyaho „Chaosas“, kurią šiuo metu intensyviai repetuoja Yana Ross. Pjesę iš suomių kalbos išvertė Aida Krilavičienė, spektaklio scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, kompozitorius Antanas Jasenka, videorežisierė Eglė Eigirdaitė, vaidina Jolanta Dapkūnaitė, Algirdas Gradauskas, Dalia Michelevičiūtė, Džiugas Siaurusaitis, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė.

Mika Myllyaho (g. 1966) – vienas garsiausių Suomijos režisierių, todėl natūralu, kad jis įsijungė ir į šiuolaikinės Suomijos dramaturgų gretas. Dirbdamas su Helsinkio „Teatro grupe“, jis derino režisūrą ir tekstų rašymą. Kaip teatro praktikas nuolat ieškodamas naujovių, jis sukūrė daugelį įsimintinų spektaklių – yra statęs ir klasikinius veikalus, tarp jų Williamo Shakespeareo‘o „Hamletą“, ir šiuolaikines pjeses – pavyzdžiui, Martino McDonagh „Inišmoro leitenantas“. Jo spektakliai – suprantami, dažnai juokingi, tačiau tuo pat metu pasižymi sudėtingų gyvenimo reiškinių analize, teatrine patirtimi.

Nuo 2010 metų rudens Mika Myllyaho yra Suomijos nacionalinio teatro generalinis direktorius.

Pirmojoje pjesėje „Panika“ (2005) jis tyrinėjo, ką reiškia šiuolaikinėje visuomenėje būti vyru. Tai komedija, kurioje atskleidžiamos trijų prie vidutinio amžiaus slenksčio artėjančių vyrų neurozės. Pjesė ir spektaklis sulaukė puikių žiūrovų ir kritikos atsiliepimų.

Antroji pjesė – „Chaosas“ (2008) – pasakoja apie tris moteris. Sofija – mokytoja, mokyklą, kurioje ji dirba, rengiamasi uždaryti. Julija – gydytoja, užmezgusi romaną su pacientu. Emi – žurnalistė, kuriai gresia kalėjimas, ji linkusi greitai įsiplieksti. Vieną žiemą ir pavasarį nutikę įvykiai iš esmės sujaukia jų gyvenimus – jos suvokia, kad privalo kažką daryti. Problemos, iškylančios pjesės herojėms, susijusios ir su jų pačių asmenybėmis, ir su jautrumą praradusia visuomenine aplinka. Stiprybės jos semiasi iš savo tvirtos draugystės, ir netgi labiausiai beviltiškose situacijose atranda vietos humorui.

Ši pjesė buvo išversta į anglų, danų, estų, vokiečių, rusų ir vengrų kalbas, vien Suomijoje pastatyta septynis kartus, vaidinta ir Edinburgo „Fringe“ festivalyje.

Paskutinioji Mikos Myllyaho trilogijos dalis „Harmonija“ (2009) – dar viena šiurkštoka komedija, kurioje gvildenami darbo ir aistros klausimai.    

Mika Myllyaho taip apibūdina savo rašymo metodą: „Pjesės rašymas – nuolatinis procesas. Repeticijų metu daugybę kartų savo juodraščius nuolat perrašinėju ir taisau. Iš pat pradžių improvizuoju, prašau aktorių, kad jie keistų dialogus, raginu daryti ką nors kita, o aktoriai komentuoja savo personažus. Kitą dieną atnešu jiems naują teksto variantą“.

Į klausimus atsako režisierė Yana Ross:

Kaip Jūs atradote Mika Myllyaho, kuo ypatinga jo pjesė „Chaosas“?

Reiktų pradėti nuo to, kad Suomijoje egzistuoja dramaturgo profesija. Šios profesijos moko ir jaunus dramaturgus „augina“, jiems suteikia galimybę vystytis, dirbti ir savo meistryste užsidirbti duoną. Suomijoje susiformavusi stipri socialinio teatro tradicija, ir jau dešimtmečius gyvuoja požiūris, jog žmogus formuoja visuomenę ir už ją atsako. Ir suomių teatro kūrėjas, ir žiūrovas – tai aktyvus žmogus, ginantis savo poziciją.  

Istoriškai suomių dramaturgija – liaudies komedijos ir socialinio teatro, susiformavusio XIX amžiuje, Romantizmo epochoje, nepriklausomybės nuo Rusijos imperijos laikotarpiu, kai buvo sutektas dėmesys į nacionalines problemas, gimtosios kalbos renesansas, mišinys. Visa tai stipriai įaugę ir į šiuolaikinę dramaturgiją.    

XX a. septintojo dešimtmečio politinis radikalizmas įtvirtino suomių dramaturgijos socialinį „šališkumą“ ir jos populiarumą būtent savo tėvynėje. Šiuolaikinės suomių pjesės pagal naujų pastatymų per sezoną kiekį turbūt gali konkuruoti tik su vokiška (vidutiniškai apie aštuoniasdešimt šiuolaikinės nacionalinės dramaturgijos premjerų!)

Iš teatro žiūrovas laukia aktualaus ir aktyvaus dialogo. Tokioje atmosferoje egzistuoja galimybė organiškai ir ryškiai dramaturgų kartų kaitai. Egzistuoja įdomūs jauni autoriai: Juha Jokela, Saara Turunen, Sofi-Elina Oksanen (su kuria planuoju artimiausiu laiku bendradarbiauti). Pasakyčiau, kad Mika Myllyaho jau priklauso labiau susiformavusiai viduriniajai kartai.

Iš jo penkių pjesių „Chaosas“ – viena iš pačių brandžiausių ir ryškiausių. Dramaturgijos stilius atviras režisūriniam sprendimui ir interpretacijai. Pjesė sudaryta iš epizodų, veiksmas šuoliuoja tarp kelių personažų praeities ir dabarties, perteikdamas universalią, atpažįstamą šių asmenybių charakteristiką. Myllyaho atskleidžia postkrizinio šiuolaikinio pasaulio akimirką, įrodydamas, kad materialioji krizė tiesiogiai surišta su dvasine. Šiuolaikinį žmogų prislėgė tiek kasdienių smulkių problemų, kad jo požiūris į pasaulį susiaurėjo iki visiško apakimo. Dramos herojai eina uždaru ratu ir mėšlungiškai bando išsikapstyti iš krizinių situacijų – kur jos bebūtų: šeimos ar profesijos aplinkoje, ir mes patys repeticijų metu dar nenusprendėm, ar pavyks mūsų herojams įveikti šį kliūčių ruožą. Myllyaho parašė pastorišką, šviesų finalą, kuris, aišku, yra klastingas... Gyvenimas nepanašus į filmo kadrą, kur kamera atsitraukia, o trys neperskiriamos draugės, akimirkai pamiršusios gyvybiškai svarbias problemas, mėgaujasi morkų pyragu ir stebi, kaip už lango krenta geltoni klevų lapai...

Myllyaho žaidžia stereotipais. Jeigu pjesė „Panika“ skirta vyriškam neurozės protrūkiui, tai „Chaosas“ – moteriškam. Nors „Panikoje“ vyrai visą laiką verkia ir analizuoja, o „Chaose“ moterys mosuoja kumščiais ir stoja prieš ambrazūrą. Autorius ironizuoja postfeministinėje visuomenėje pasislinkusius vyriškumo ir moteriškumo plastus, išsitrynusias šių dviejų sąvokų ribas.   

Kur slypi šios pjesės esmė?

Pjesės pamatas, „mėsa“ – šiuolaikinis kontekstas. Myllyaho pjesę įrėmina populiaria sąmokslo teorija, kurią „Šoko doktrinoje“* išdėstė kanadietė žurnalistė Naomi Klein. Vykstant globaliai katastrofai (žemės drebėjimui, kariniam perversmui, Artimųjų Rytų karui ir t. t.) valdžia ir finansinis elitas dirba pagal matematines formules, reorganizuoja visuomenę ir ja manipuliuoja. Kada žmogus išgyvena šoko būseną, jam lengva įteigti naujas vertybes, perkrauti „kompiuterį“. Remdamasis „mažo žmogaus“ pavyzdžiu, Myllyaho patikrina, naujai įvertina ir ironizuoja šią tezę, tuo pačiu palieka vietos šaltai analizei, svarstymui ir abejonei: „O gal taip?“

Šiuolaikinis žmogus-skruzdėlė bėga užprogramuotą krosą su kliūtimis, o prie finišo linijos viso pasaulio galingieji (valdžia, oligarchai, finansų magnatai ir kitos „smegenys“) atims iš jo paskutinį šapelį ir privers patikėti, kad – nieko nepadarysi, kalta krizė...

Kokia pagrindinė šio kūrinio tema?

„Chaosas“ tiria ir scenoje projektuoja šiuolaikinį žmogų – siekiantį viską kontroliuoti, kita vertus, balansuojantį ties plonyte psichologinės krizės ir prievartos protrūkio riba. Nors pati chaoso tema yra labai svarbi, bet pagrindinė, vidinė šios medžiagos tema yra agresija, slypinti žmogaus viduje. Pjesė veiksmas vyksta „čia ir dabar“, kur šiuolaikiniai žmonės bando spręsti savo problemas, bet matome ne problemų sprendimus, o tiesiog fizinius sprogimus: žmonės mušasi, kovoja už savo miegą, už savo darbą, už savo šeimą. Svarbu atsakyti į klausimą, iš kur kyla ta agresija. Man įdomu suprasti, kaip žmonės sprendė tuos dalykus prieš šimtą metų, Viduramžiais ar dar anksčiau. Kaip mes galėjome išgyventi, tramdydami tą agresiją. „Chaose“ moterys apie tai kalbasi, o mes matome, kur slypi ta agresija, kaip ji netikėtai išsprogsta.

Ši pjesė parašyta trims aktorėms. Nors joje yra daug šalutinių personažų, nusprendėme, kad mūsų komandoje bus šeši žmonės. Veiksmas bus epizodiškas, kiekvienas aktorius turės būti ne tik savo personažu, bet ir girdėti, egzistuoti scenoje kaip asmuo, kaip aktorius, kaip žmogus, ir bandyti nesusitapatinti su ta kauke. Man labai svarbu rasti bendrą kalbą su šiuolaikiniu žiūrovu. Mes pripratę sėdėti teatro salės tamsoje ir stebėti viską iš šono. Bet dabar yra XXI amžius, matome, kaip greitai viskas keičiasi, koks mūsų gyvenimo ritmas ir tempas, todėl, manau, kad šiandien teatre negalime sau leisti tik sėdėti ir stebėti. Todėl man labai svarbu priartinti aktorių prie žiūrovo, bent jau pasiekti, kad žiūrovas taptų aktyvesnis, kad atsirastų jo ir spektaklio dialogas. Tai gali vykti ir tamsoje, bet labai svarbu sukurti sąlygas tam bendravimui, atsakyti į kai kuriuos šiuolaikiniam žmogui aktualius klausimus.   

Kaip kuriama šio spektaklio erdvė? Kokie scenografiniai taškai tampa svarbiausiais?

Struktūros epizodiškumas leidžia atsisakyti nuo buities, spręsti erdvės klausimą. Žiūrovas patenka į juodą dėžutę, iš pirmo žvilgsnio užpildytą matematinėmis formulėmis, bet įsižiūrėjęs supranta, kad tai tik padaugintas Coffee Inn meniu ar kažkas panašaus. Universalus vartotojiškumas, ir valiutos denominacijos nebuvimas greta Kapučino, šešios tribūnos ir mikrofonas, mokyklinė lenta – štai ir viskas, kuo naudojasi šešių aktorių grupė, kad sukurtų šiuolaikinę juodąją „skylę“ – chaosą.       

O kaip kuriami spektaklio garsai?

Mes remiamės kiekvieno personažo kasdienine gyvenimo kakofonija. Kas, kokie garsai yra jų dienos natūralus dirgiklis? Mokyklos skambutis ar avarinės sirenos, buto remontui naudojamas grąžtas ar paprastas klaviatūros daužymas – jei visą dieną praleidi prie kompiuterio. Tarškantis televizorius, arbatinuko švilpimas ar lašantis vanduo iš neužsukto čiaupo? Iš čia gimsta temos ir spektaklio, ir kiekvieno personažo atskirai leitmotyvas.