Mindaugas Nastaravičius. DEMOKRATIJA

  • Spektaklis

    Mindaugas Nastaravičius. DEMOKRATIJA

  • Režisierius

    Paulius IGNATAVIČIUS

  • Trukmė

    2 val. (vienos dalies)

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2014 m. gegužės 14 d.

  • N-18

  • Pirkti bilietą

Apie

◊ 2014 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausia nacionalinė dramaturgija – Mindaugas Nastaravičius 

Spektaklis „Demokratija“ – groteskiška istorija apie daugiabutyje gyvenančius kaimynus, kuriems įgrysta nuolat dingstanti elektra. Kaimynai suvokia šios problemos priežastį – elektros instaliacijoje apsigyveno graužikai. Įkūrę namo bendriją, kaimynai svarsto, kokiu būdu „padaryti tvarką“. Galiausiai, jie nusprendžia, kad naikinti reikia ne tik graužikus.

Ši pjesė 2013-ųjų lapkritį pristatyta Nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“. Užuot rengęs pjesių idėjų konkursą, Lietuvos nacionalinis dramos teatras pasikvietė tris jaunus dramaturgus ir užsakė jiems parašyti po pjesę, kurios tema – „Graži tu, mano brangi tėvyne“. Nuo rašymo pradžios kūrybiniame procese dalyvavo ir trys jauni režisieriai.

Dramaturgas Mindaugas Nastaravičius ir režisierius Paulius Ignatavičius – vienas iš trijų duetų. Pasak spektaklio autorių, piliečių renkamos valdžios ir jos galios tema subrendo diskutuojant apie vieną šiandieninių politinių bei socialinių problemų – lietuvių ir lenkų santykius.

„Mums atrodo, kad gatvių pavadinimai dviem kalbomis ar lenkiškų pavardžių rašymas originalo kalba – smulkmenos, kurias tam tikri asmenys sureikšmina ir paverčia dviejų tautų konfliktu. Žymus lenkų istorikas ir publicistas Adamas Michnikas tokius žmones vadina kenkėjais ir naikintojais. Pelės ir kiti parazitai – taip pat yra smulkmenos, tačiau kas atsitinka, kai ima atrodyti kitaip? Šis spektaklis – apie kenkėjus ir naikintojus. Apie mus pačius“, – teigia jaunieji kūrėjai.

„Demokratija“ – trečioji poeto ir dramaturgo M. Nastaravičiaus pjesė. Dvi ankstesnes – „Paukštyno bendrabutis“ (2012 m.) ir „Kita mokykla“ (2013 m.) – Klaipėdos jaunimo teatre pastatė Valentinas Masalskis. 

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Dailininkė — Gintarė JONAITYTĖ
  • Kompozitorius — Vladas DIENINIS
  • Režisieriaus asistentas — Titas VARNAS

Vaidina

Recenzijos

Demokratija daugiabutyje // Agnė Bilotaitė, kafehauzas.lt, 2014-06-02

Demokratija daugiabutyje

Agnė Bilotaitė, kafehauzas.lt, 2014-06-02

 

Gegužės mėnesį Nacionalinis dramos teatras pateikė premjerą – jauno dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjesę „Demokratija“, kurią režisavo jaunas režisierius Paulius Ignatavičius. Neseniai pasibaigusiame „Naujajame Baltijos šokio“ festivalyje teko džiūgauti akyse augančia jaunąja šiuolaikinio šokio kūrėjų karta. Panašu, kad ilgalaikės pastangos skatinti nacionalinę dramaturgiją taipogi ima duoti vaisių. Neseniai buvo pastatytos „Barikados“, o po jų iškilo ir „Demokratija“. Nuoširdžiai įdomu kokią aktualią temą jaunieji kūrėjai rinksis rytoj.

10275497_789193767757830_6605926437817352375_o

Tie, kurie karščiausiais savaitgaliais pareigingai atlikinėjo pilietinę pareigą ir pakeliui į sodybą, vestuves ar pajūrį nusukdavo į rinkimines apylinkes, spektaklio plakatus tokiu politkorektišku pavadinimu laisvai galėjo supainioti su politine kampanija. Neabejoju, kad kūrėjai tokių tikslų turėjo. Nes nūdienos pasaulinės aktualijos vis labiau ima panėšėti į nelinksmą vaidinimą. Taigi tiems, kam už raudonos ribos jau kuris laikas vaikštantis ir savo prakaituotus bicepsus demonstruojantis kaimynas Putinas neleidžia pamiršti, jog jūsų elektros jungiklis yra jam po ranka – šis spektaklis– kaip tik. Grakščiai mosuodami absurdo ir humoro peiliais kūrėjai išmėsinėja tai, kas vadinama netobulu, bet kol kas geriausiu sugyvenimo būdu Vakaruose – demokratiją. Pasitelkiant daugiabučio kaimynų bendrijos metaforą atsiskleidžia kiek pasyvūs gali būti individai, kol niekas nesikėsina pagraužti jų Maslow piramidės pamatų. Kaip pradeda augti sparnai susibūrus. Kaip kiekvienas vištų būrys išsirenka savo gaidį, kad jas vaikytų. Kaip intertiška masė, kaip ją išjudini, tampa griaunančia galia.

1548121_789193314424542_8924166145924088964_o

„Demokratija“ – puiki realybės imitacija, tokia reali, kad sunku nustatyti kur ta riba, ties kur baigiasi realistiškumas ir prasideda farsas, groteskas, šaržas ar net ironija. Tokiose absurdiškose situacijose esame atsidūręs kiekvienas, tokių personažų –  sutirštintų ir necenzūruotų – pilni Vilniaus miegamieji rajonai. Scenoje sukurtame namo šiluminiame mazge dingus elektrai susirenka septyni kaimynai, atstovaujantys statistinę senų namų gyventojų imtį. Puikiausiai savo kailyje jautėsi mikčiojantis tolimųjų reisų vairuotojas Bogdanas (Algirdas Dainavičius), potencijos nestokojantis auksarankis elektrikas Algis (Algirdas Gradauskas) ir tik ką iš dušo išpuolusi Lietuvos lenkė Hana (Rimantė Valiukaitė). Tuo tarpu dar kartą įsitikinau, kad lengviau ir subtiliau į sceną perkelti tuos, kurie yra bent viena karta už tave vyresni. Gal dėl to, kad juos – išgėrinėjančią pedagogę ar pensininką inteligentą –  nuo mažens smalsiai stebėjai, piktinaisi ir juokeisi iš keistų įpročių, kuriuos taip gerai pažįsti, kad nors su jais nesitapatini, bet gali lengvai išgryninti ir metaforizuoti. Taip apsimestinis dorovingumas, pabrėžtinai filosofinė nuostata buitinių situacijų atveju, keletos rusiškų bliatstvų universalus vartojimas bet kokiame kontekste tampa anos kartos, anos santvarkos, ano socialinio sluoksnio bruožu, puikiai atpažįstamu iš keleto štrichų. Tuo tarpu bendraamžius t.p. gana lengva imituoti, jie irgi lengvai atpažįstami iš pasirinktų manierų: paaugliško grubumo, hipsteriško pozityvizmo ir t.t. Tačiau kažkodėl jie – šiuo atveju laiptinės jaunimas – taip ir lieka tik plokščios realių prototipų kopijos, juose pritrūksta dviprasmiškumo, charakterio įvairovės, besiskleidžiančios tame pačiame sakinyje. Būtent todėl Ignas (Tadas Gryn) ir Jolanta (Toma Vaškevičiūtė) pasirodė vienpusiški,  išsemiantys savo personažų galimybes spektakliui dar neįpusėjus, o tada pradedantys nuobodžiauti ir verčiantys nuobodžiauti publiką nuolatiniu savęs pakartojimu.

10380596_789193311091209_120631247721684472_o

Dvi ištisas valandas besiklausant ne ypač įvairios, bet vis tik savaip rafinuotos rusiškų keiksmažodžių lavinos nėra ko tikėtis patirti egzistencinio katarsio, koks, jeigu pasiseka, gali ištikti nuo ypač kokybiško ir taiklaus meno – nesvarbu, sakralios R.Wilsono režisuotos Šv.Jono pasijos ar provokatyvaus M.Abramovič performanso.  Iš tiesų spektaklyje „Demokratijoje“ daug ko pritrūko. Prisiminiau toje pačioje Mažojoje salėje prieš keletą metų matytą Sigito Račkio režisuotą Romualdo Granausko „Duburį“, kurio bent pusė visų pokalbių vyko rusų kalba be vertimo ir kuris taip užkabino kažkurį nostalgišką nervą, kad nesiseka pamiršti iki šiol. Dar prisiminiau Viktoro Pelevino romaną „Generation P“, kuriame, jeigu neklystu, vienas girtas marozas aiškina kitam girtam marozui esmines Budizmo tiesas vartodamas iš esmės vien necenzūrinius rusiškus žodžius. Abiem mano minimais atvejais kūrėjai užkabina nemenką šaukštą egzistencializmo, kuris suteikia viltingo būties saldumo toje sušiktoje buities kartybėje.

10317744_789193551091185_6367413945416786792_o

Tuo tarpu „Demokratijoje“ ir dramaturgas, ir režisierius renkasi maksimaliai apnuoginti demokratijos, o gal tiesiog bendruomenės, sociumo, valstybės, pasaulio gyventojų kasdienybės absurdiškumą ir beviltiškumą. Tačiau nuplėšę bet kokias viltis ir išeitis, kuriomis būtų galima prisidengti, jie gesina šviesas ir jokio „Exit“ nebeįjungia. Išeities nepasiūlo. Taip, galima atsukti atmintyje visą vyksmą ir atrasti vieną ar kitą esminį lūžio tašką, kuriame nusprendus kitaip, viskas tarsi filme „Atsargiai, durys užsidaro“ imtų rutuliotis pagal kitą logiką. Tačiau, jei minėtą filmą matėte, tai prisiminsite, kad pabaiga vis vien tokia pat neišvengiama ir liūdna. Visgi reikia pagirti kūrėjus ir trupę už labai elegantiškai ir su didžiule humoro doze atvaizduotą homo postsovieticum realybę.

10257197_789193721091168_5953078931529675416_o

Lyginant „Demokratijos“ dialogus su tuo, kas vyksta tokiuose lietuviškuose filmuose kaip pvz. Janinos Lapinskaitės „Stiklo šalis“ ar Kristinos Buožytės „Kolekcionierė“, apima net gi didelis džiaugsmas – pagaliau atsiranda žmonių, galinčių sukalti pokalbį taip, kad sektum kiekvieną jo vingį bijodamas garsiau įkvėpti; galinčių juokinti publiką ištisas dvi valandas; galinčių žongliruoti keliomis užsienio kalbomis iš karto, žaisti žodžiais, hiperkontekstais ir asociacijomis. Bet vis tik ne kiekviena stand-up comedy išlaikys laiko išbandymą. Todėl norėtųsi palinkėti dramaturgui ne tik taškytis puikiai valdomu žodžių, sakinių, pokalbių purslais, bet ir panardyti giliau, patyrinėti už tų purslų besiformuojančias bangas ir povandenines sroves, kurias savu ruožtu formuoja  dugno landšaftas ir nuskendę laivai.

Agnė Biliūnaitė

Nuotraukos Dmitrij Matvejev

Kafehauzas.lt

 

Tvarka turi būti // Lina Klusaitė, „7 meno dienos“, 2014-05-23

Tvarka turi būti 

Lina Klusaitė, „7 meno dienos“, 2014-05-23

 

Kad Lietuvoje demokratija turi trūkumų, seniai nieko nestebina. Jauna šalis dar tik mokosi pilietiškumo abėcėlės, todėl siekis suvaldyti politikų savivalę ir įvesti tvarką čia kartais susiduria su desperatiškomis pastangomis. Su tokiomis pastangomis, regis, susidūrė ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro iniciatyva palaikyti jaunus menininkus. Praėjusiais metais vykusio dramaturgijos festivalio „Versmė“ organizatoriai, eliminavę konkursą ir savo nuožiūra atrinkę tris rašančius žmones, pavedė kiekvienam jų sukurti pjesę šmaikščiai maironiška tema „Graži tu, mano brangi tėvyne“. Į teksto kūrimpo procesą buvo įtraukti ir aktoriai bei režisieriai. Tai tik dar kartą parodė, kaip rizikinga pirkti katę maiše. Tokiais atvejais rezultato beveik neįmanoma numatyti, o rengėjai gali džiaugtis, kad novatoriškas strategijas taikančios kūrybinės dirbtuvės įvyko. Turbūt tokia yra demokratijos kaina.
 
Kadangi pradžioje buvo pjesė, nuo jos ir reikėtų pradėti. „Versmės“ dalyviams pasiūlius maironišką motyvą, iš dramaturgų buvo tikimasi anaiptol ne romantizuoto Lietuvos vaizdų, šilų ir klonių apdainavimo, bet tiesaus, atviro, nepagražinto kalbėjimo apie šiandieninę Lietuvą, naujai iškylančias jos žmonių problemas. Kitaip tariant, buvo tikimasi kompensuoti Lietuvos teatre įsisenėjusį aktualių socialinių temų stygių. Formą, žanrą, stilių, priemones jaunieji dramaturgai, žinoma, galėjo rinktis laisvai. Perskaičius Mindaugo Nastaravičiaus „Demokratiją“, pirmiausia į akis krito ne drąsus, šiandien jau nieko nestebinantis asocialus kalbėjimas, o tai, kad jos negalima pavadinti nei socialine, nei absurdo, nei situacijų komedija. Iki groteskiško absurdo pjesė nepakyla, nes jai akivaizdžiai trūksta gilumos, prieštaringų, alogiškų, mistifikuotų situacijų vaizdavimo. Kad pjesė būtų socialinė, joje stinga ne tik apčiuopiamų personažų su savo gyvenimo istorijomis, likimais, bet ir elementaraus veiksmo, sukuriančio natūralias aplinkybes realistiškiems charakteriams plėtotis. Nėra čia ir pagrindinio konflikto, kurio būtinumą mėgsta pabrėžti pats Nastaravičius. Atrodo, kad jam svarbiausia įterpti kuo daugiau juokelių, nesąmonių, priskaldyti kuo daugiau „bajerių“, kurie atspindėtų natūralią veikėjų kalbą. Jei ir galima pagirti dramaturgą, tai už gatvinį slengą, organiškai įpintą į natūralius dialogus. Tačiau juokingų situacijų ir natūralios kalbos ieškojimas Nastaravičių, regis, taip „užneša“, kad jis ne tik pamiršta struktūruoti veiksmą, bet ir pameta problematiką. Imi įtarti, ar dramaturgas apskritai žino, apie ką rašo. Pjesė primena be galo ištęstą, lėkšto humoro kupiną vienos dalies feljetoną apie bendriją kuriančius daugiabučio namo gyventojus, žaidžiančius demokratiją tol, kol pasiryžimas naikinti graužikus perauga į agresiją pagyvenusiai kaimynei. Ši mintis turbūt taip patiko jaunam rašytojui, kad personažų charakteriai nuėjo į antrąjį planą – jie tapo tik abstrakčiai idėjai pajungtais tipažais. Matyt, nujausdamas, kad veikėjai stokoja gyvenimo tiesos ir gyvybės, pabaigoje Nastaravičius jiems sugalvoja dirbtinę, „iš esmės“ juos atskleidžiančią situaciją. Iškilus pavojui nudaigoti kaimynę, dramaturgas jiems leidžia išsakyti savo paslaptis. Į juokelius visą laiką laidžiusius veikėjus pagaliau įliejama gyvybės. Pasirodo, kad ir jie yra žmonės, turi savų „psichologinių niuansų“ ir problemų. Tik lieka neaišku, kodėl Nastaravičiui atrodo, kad „Demokratija“ yra probleminė pjesė apie lietuvių ir lenkų santykius, slepiančius įsitikinimų konfliktą. Nebent jis mano, kad veikėjų suskirstymas į lenkus ir lietuvius bei draugiškas pažongliravimas lenkiška fraze „Ulica Mrówek sześć“ (Skuzdžių g-vė 6), renkant bendrijos pavadinimą, sukuria konfliktines dramos aplinkybes. Nastaravičiaus pjesė iš tiesų lieka balansuoti tarp neįgyvendinto socialumo, konfliktiškumo ir banalaus komiškumo.
 
Kadangi daugiau socialumo, nei yra tekste, iš šios pjesės neišspausi, buvo galima tikėtis, kad režisierius Paulius Ignatavičius interpretacijos vairą pasuks būtent absurdo linkme. Atradęs reikiamus sprendimus, sutirštinęs absurdiškus veikėjų pasisakymus, mistifikuodamas atmosferą režisierius pjesę galėjo išties gerokai pagilinti. Tačiau kad ir kaip žiūrėtum, spektaklyje pasimatė tos pačios problemos, neapsisprendimas, kuria kryptimi eiti, kuriuos aspektus – socialinius, komiškus ar absurdiškus – ryškinti. Aktoriai, ieškodami teisingos personažų išraiškos, čia kuria socialinius tipažus. Apauginus juos subtiliais vaidybos niuansais, tekstas, be abejo, įgauna gyvenimiškų charakteristikų, veikėjai tampa socialiai atpažįstami, tokie, kokius kasdien gali sutikti gatvėje. Didžiausias krūvis čia, žinoma, tenka Algirdo Gradausko elektrikui Algiui – tvarkos darytojui, kurio realumas scenoje įtikina labiau, nei reikia. Ne todėl, kad kas antras jo tariamas žodis – keiksmažodis. Tiesiog aktorius taip organiškai sutampa su savo vaidmeniu, kad kitokį elektriką sunku įsivaizduoti. Būtent jis parodo tikrąjį į jį panašių visuomenės tvarkytojų veidą. Juk, kaip sako Rimantės Valiukaitės Hanna, „mūsų namas – tai mažas pasaulis, tai, kas vyksta name, vyksta ir pasaulyje“. Bėda ta, kad šiame pasaulėlyje žmonių problemos tokios menkos ir paviršutiniškos, kad jau po kelių tuščio juokinimo minučių imi pasigesti prasmės. Nors žiūrovus juokas pasiekia dėl aktorių meistriškumo, pavojus, kad „bajeriai“ taps pagrindiniu „Demokratijos“ traukos centu, visai realus. Todėl tenka klausti: kokiai auditorijai spektaklis apskritai adresuojamas?

Dramaturgams sunkiau ne pradėti kurti, o tobulėti // Sigita Ivaškaitė, Menufaktura.lt, 2014 05 22

Dramaturgams sunkiau ne pradėti kurti, o tobulėti 

Sigita Ivaškaitė, Menufaktura.lt, 2014 05 22

 

Demokratiški videoklipai gimsta laiptinėse. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukaPoetas Mindaugas Nastaravičius teikia bene daugiausia vilčių jaunajai Lietuvos dramaturgijai. Jo trečiosios pjesės „Demokratija" premjerą Nacionalinio teatro Mažojoje scenoje režisavo Paulius Ignatavičius.

„Demokratijoje", kaip ir anksčiau sukurtose pjesėse „Paukštyno bendrabutis" ir „Kita mokykla", dramaturgas tyrinėja kasdienybę, iš pirmo žvilgsnio vietines aktualijas, visuomet pasirinkdamas ironišką, absurdiško humoro pripildytą požiūrį.

Šio dramaturgo privalumas - sugebėjimas atkurti kasdienius tipažus. M.Nastaravičius užčiuopia esmines aprašomo žmogaus savybes ir kalbą.

Būtent kalba autorius personažų paveikslus tapo taip, kad atpažintume savo senelius, bendradarbius, kolegas ar kaimynus.

Vaidina radijo taškus

„Demokratijos" veiksmas vyksta „eilinės laiptinės" rūsyje, apkrautame nebenaudojamais daiktais. Šią laiptinę sukūrė dailininkė Gintarė Jonaitytė.

Tik čia dar ir erdvu: telpa keli baldai, improvizuotas stalas. Prie jo susėdę kaimynai vis dingstant elektrai dvi valandas kalbasi, steigia bendriją, renka pirmininką, užsimena apie lietuvių ir lenkų santykius, ruošiasi naikinti parazitus.

Tolesnį „Demokratijos" populiarumą turėtų užtikrinti talentingų ir žinomų aktorių komanda: Algirdas Gradauskas, Rimantė Valiukaitė, Algirdas Dainavičius, Rimantas Bagdzevičius, Elzė Gudavičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Tadas Grynas.

Visi puikiai dirba, tačiau jų funkcija - radijo taškai, transliuojantys dramos eilutes scenoje. Kai kurie aktoriai pasinaudoja ir savo išvaizda, kiti - net asmeniniais vaidybos štampais, o tretiems kartais pakanka, atrodytų, suvaidinti pačius save. Žinoma, visame spektaklyje jie išlieka žavūs ir įdomūs. Pirmiausia sau ir vienas kitam.

Režisierius vertina žodį

Vis dėlto tokia situacija susidaro ne tik dėl aktorių kaltės. Už jų pasislėpęs sėdi režisierius P.Ignatavičius. Jo indėlis į šį dvi valandas trunkantį vyksmą - minimalus ir beveik nepastebimas, telpantis poroje spektaklio scenų. Ir tai tikrai ne komplimentas.

P.Ignatavičius pasirinko dirbti kartu su M.Nastaravičiumi, kai šis kūrė naująją pjesę. Dramaturgui toks bendradarbiavimas nebuvo vaisingas.

Režisierius P.Ignatavičius yra užsitikrinęs literatūrinio, žodinio teatro gerbėjo įvaizdį. Anksčiau jis pasirinkdavo sudėtingą dramaturgiją, kuri kalba pati (pavyzdžiui, Ewaldo Palmetshoferio „Hamletas mirė, gravitacijos nėra"), arba ryškius literatūros kūrinius (pvz., Franzo Kafkos „Metamorfozė").

P.Ignatavičius, atrodo, buvo taip užliūliuotas stiprios, savimi „pasirūpinančios" dramaturgijos, jog net pamiršo, kad kartais tenka ne tik tiesiogiai perkelti žodį į sceną, bet ir jį įkūnyti. Šiuo atveju - kartu su rašytoju atrasti prasminius kūrinio akcentus ar net jų patiems sukurti.

Niekam nereikėjo aktualijų

Pats M.Nastaravičius yra minėjęs, jog kol kas užsiima paviršiumi ir jo tyrinėjimu ir tikisi, jog tai „nėra paviršutiniška". Yra. Deja.

Atrodo, jog dramaturgas jau išmoko vieną istorijos konstravimo būdų, kuriame gali laisvai manipuliuoti šmaikščiais dialogais. Kol kas čia neatsiranda vietos veiksmui.

Personažai reiškiasi gana automatiškai, pagal iš anksto numatytą kryptį, todėl jų veiksmams ir pasirinkimams dažnai trūksta aiškios priežasties, o lūžio akimirkos lieka seklios. Visa tai užtepama dar vienu, jau beskoniu, šmaikštumo sluoksniu.

Apmaudu ne vien dėl dramaturgo galimybių, bet ir dėl to, jog pasirinkta tikrai aktuali situacija ir taikliai skambanti tema: kaimynų susibūrimo kelias iki jų pačių sukurtos ir vėliau juos pavergusios valdžios, kurios viršūnėje - elektrikas.

Nuolatinės kaltųjų paieškos, absurdiškiausi sprendimai, tvirtinami savo galios nesuvokiančių vadovų. Čia apstu erdvės aktualioms paralelėms atsirasti. Gaila, jog niekam to neprireikė.

Tikiu, kad Lietuvoje kuriantiems dramaturgams sunkiau ne pradėti kurti, o tobulėti. Kol režisieriai aklai pasitiki ir nesiima iš tiesų nagrinėti dramaturgijos net turėdami galimybę tai daryti su rašytoju, sėdinčiu šalia, situacijos pakeisti neįmanoma.

 

Interviu

Demokratijos grimasos: atsuktuvas ir valdžia elektriko rankose // Daiva Šabasevičienė, Lrytas.lt, 2014-05-14

Demokratijos grimasos: atsuktuvas ir valdžia elektriko rankose

Daiva Šabasevičienė, Lrytas.lt, 2014-05-14

 

30 metų dramaturgas M.Nastaravičius  buvo vienas tų jaunų dramaturgų, kuriuos 2013-aisiais LNDT pakvietė dalyvauti nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“. Pakviestieji turėjo parašyti po pjesę, kurios tema – „Graži tu, mano brangi tėvyne“. M.Nastaravičius parašė „Demokratiją“ – apie namą, kuriame dingsta elektra, o jame gyvenantis elektrikas tampa visagaliu padėties šeimininku.

– Jūsų kūrinys maironiškomis nuotaikomis nekvepia. Kaip atsirado ši pjesė? - paklausiau dramaturgo.

– Nusprendžiau rašyti pjesę apie lietuvių ir lenkų santykius. Esu užaugęs Vilniaus rajone, etniškai turbūt vienoje mišriausių Lietuvos vietų. Gimtajame Marijampolio kaime lietuviškų šeimų yra mažuma, todėl tiek mokykloje, tiek šeimoje buvau mokomas puoselėti lietuvybę. Nepaisant to, man neatrodo, kad lenkiškos pavardės dokumentuose negali būti rašomos originalo kalba.

Ėmiau galvoti ir apie kitas konfliktines aplinkybes, pavyzdžiui, gatvių pavadinimus dviem kalbomis, kol mintyse pradėjo suktis žodis „smulkmenos“. Tam tikri asmenys jas sureikšmina iki dviejų tautų konflikto.

Paprasti žmonės tiesiog gyvena kartu, susikalba ir nesivelia į jokias politines batalijas. „Demokratijoje“ smulkmenos pavirsta parazitais – pelėmis, tarakonais, blusomis. Šie parazitai tampa esmine skirtingų tautybių kaimynų problema.

– Daugiabutyje gyvenantiems kaimynams įgrysta nuolat dingstanti elektra. Septyni personažai ieško išeities. Veiksmas virsta visai kitos „tvarkos darymu“. Kada ir kaip kilo tokia idėja?

– Pradėjęs rašyti pjesę vieną rytą perskaičiau interviu su lenkų istoriku, publicistu Adamu Michniku. Jo citata: „Žmones, kurie dėl pavardžių rašybos įtraukia Lietuvą į lietuvių ir lenkų konfliktą, pavadinčiau tiesiog kenkėjais, naikintojais.“

Dingus elektrai ir ėmus „daryti tvarką“ iškyla valdžios tema, nes pagrindinio pjesės personažo – elektriko Algio – rankose atsiduria ne tik atsuktuvas, bet ir galia. Iš pradžių tarsi žaidę demokratiją, kaimynai suteikia vienam žmogui galią valdyti juos pačius, leidimą naikinti „visus parazitus“.

„Liaudies“ valdžia ima veikti „liaudies“ balsu. Ir šis balsas tampa nebevaldomas.

– Pastaruoju metu vis daugiau kuriate teatrui. „Demokratija“, kaip ir jūsų pjesės „Paukštyno bendrabutis“ ar „Kita mokykla“, tiria aplinką. Ar tai susiję su žurnalistika, pirmąja jūsų profesija?

– Žurnalistikos ir dramaturgijos tiesiogiai nesieju. Žinoma, socialinėms pjesėms turi įtakos kasdienybė, esamasis laikas, tačiau dramaturgijoje stengiuosi ne atkartoti realybę, o kurti hiperrealybę.

„Demokratija“ persmelkta absurdo, humoro – tai, kas yra tragiška, virsta komiška. Ir atvirkščiai.

Gal nuskambės keistai, bet man įdomus paviršius. Jo nepriešpriešinu gelmei, reikalaujančiai ir daugiau talento, ir didesnės išminties bei patirties. Tiesiog dabar žvalgausi ir mėginu suprasti, kas vyksta paviršiuje, kas ir kodėl į jį iškyla. Ir viliuosi, kad tokie žvalgymaisi nėra paviršutiniški.

– Kiek jūsų gyvenime liko grynosios žurnalistikos? Kiek poezijos?

– Žurnalistikos liko nedaug. LRT radijuje vedu dvi laidas – „Literatūros akiračius“ ir „Nežinau“. Anksčiau dirbau ir spaudoje.

O poezijos dėl teatro nei sumažėjo, nei padaugėjo. Neseniai išleidau antrąją eilėraščių knygą „Mo“. Dabar atrodo, kad mano poezija baigėsi. Kad ji jau pasirašė. Tačiau panašiai maniau ir po pirmosios knygos „Dėmėtų akių“.

Žinote, poezijos nesuplanuosi, neprigaminsi. Kiekvieną eilėraštį suvokiu kaip daiktą. Kaip įvykį man pačiam. Poezijai reikia tam tikro nusiteikimo, kuris grįstas ne tiek įkvėpimu, kiek susitelkimu.

Pastaraisiais metais labiau susitelkiu rašydamas dialogus ir monologus.

– Kada ir kaip jūsų biografijoje atsirado teatras?

– 2009 metais rengiau radijo apybraižą apie Valentiną Masalskį – žmogų, kurio vaidmenys ir režisuoti spektakliai visada palikdavo ryškų įspūdį. Susipažinus artimiau jis pasiūlė pamėginti parašyti pjesę.

Tuo metu režisierius turėjo surinkęs aktorių kursą Vilniaus kolegijoje. Vienuolikai merginų ir vienam vaikinui reikėjo medžiagos dramos spektakliui.

V.Masalskiui paskambinau maždaug po pusmečio. Jis kiek nustebo. Sakė manęs, kad dingau visam laikui.

Kitą dieną susitikome, perskaičiau šūsnį dialogų. Jam pasirodė, kad viskas „gana neblogai“. Ir taip pradėjome kartu dirbti, svarstyti siužetą, veikėjų charakterius. 2012 metais žiūrovams parodėme spektaklį „Paukštyno bendrabutis“.

V.Masalskiui išvažiavus dirbti į Klaipėdą, surinkus dar vieną aktorių kursą ir įkūrus Klaipėdos jaunimo teatrą, specialiai jam parašiau ir antrą pjesę „Kita mokykla“. Taigi būtent šiam režisieriui visada būsiu dėkingas už pasiūlymą pamėginti ir tą „gana neblogai“.

– Ar nenusivylėte teatru?

– Ne, anaiptol. Palengva noriu suvokti skirtingas teatro mokyklas, atpažinti aktorių vaidybos būdus, domiuosi teatro teorija, ieškau skaityti vis naujų pjesių. O nuolat girdėdamas, kad beveik visa lietuviška dramaturgija neįdomi, nepaskaitoma ar nepastatoma, jaučiu kūrybingą iššūkį rašyti teatrui toliau.

– Kokius procesus stebite, nuolat lankydamasis, dirbdamas teatre?

– Vienas reiškinių – stiprėjanti pastanga statyti spektaklius apeinant pjesę. Tai kol kas labiau reiškiasi jaunųjų režisierių darbuose. Dramaturgiją ima kurti patys aktoriai ir režisieriai.

Taip pat daugėja spektaklių, į kuriuos įtraukiami žiūrovai. Tiesa, šie ne visada atsiveria naujoms teatro formoms, nes nežino, kaip elgtis. Žiūrovai įpratę būti tiesiog žiūrovais.

Paminėčiau ir dar vieną reiškinį, kuris turbūt nėra naujas. Jaunieji režisieriai yra kupini idėjų, tačiau būtent dramaturgas turi būti tas, kuris pradėtų jas įgyvendinti. Po „Paukštyno bendrabučio“ susitikau su keliais režisieriais, siūliusiais dirbti kartu. Pamėginsiu atkartoti mūsų pokalbių esmę: „Aš noriu pastatyti spektaklį apie moterį ir vyrą. Jau žinau, kaip viskas galėtų vykti, bet vis tiek reikia, kad parašytum pjesę“.

Nesigailiu kelis tokius pasiūlymus priėmęs, nes įgijau patirties, tačiau šiandien sutikčiau tik tuo atveju, jeigu bendras darbas prasidėtų nuo tuščio lapo. Nuo nežinojimo, nei kas, nei kaip turėtų būti.

 

– Ką manote apie dramaturgo buvimą šalia trupės, apie nuolatinę teksto kaitą? Kiek tai skiriasi nuo klasikinio pjesės supratimo: parašai, ir tekstas laisvai gyvena?

– Čia reikėtų akcentuoti žodį „trupė“. Jaučiu prasmę būti šalia Klaipėdos jaunimo teatro, nes V.Masalskio tikslas ir yra išlaikyti trupę. Ji neišsiskirsto pastačiusi vieną spektaklį, o tobulėja ir kuria toliau. Tiesa, parašęs dvi pjeses specialiai šiai trupei, kartu su ja gludinęs tekstą iki pat premjeros, dabar paprašiau šiek tiek laisvės.

Nenoriu galvoti nei apie aktorių skaičių, nei apie jų amžių, o susikaupti ties tema. Šiuo metu rašau pjesę „Man netinka tavo kostiumas“. Joje susipina tėvo ir sūnaus santykiai ir, reikšmingai tariant, nepriklausomybės laiku subrendusios kartos likimai. 

– Kokią įtaką „Demokratijos“ atsiradimui turi režisierius Paulius Ignatavičius ir septyni aktoriai – Rimantas Bagdzevičius, Algirdas Dainavičius, Algirdas Gradauskas, Tadas Gryn, Elzė Gudavičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė?

– Nacionalinis dramos teatras festivaliui „Versmė“ pakvietė tris režisierius ir tris dramaturgus. Mes pristatėme idėjas, o režisieriai rinkosi. Su P.Ignatavičiumi praleidome nemažai laiko, daug diskutavome, sprendėme, kokia ta „Demokratija“ bus.

Gerą įspūdį palieka šio režisieriaus išmonė ir drąsa. Abu suprantame, kad dalis žiūrovų gali jautriai reaguoti į pjesės kalbą ir tam tikrus įvykius scenoje. Tačiau vis tiek norime rizikuoti, nes kada, jei ne dabar?

O kalbant apie aktorius – puikiai surinkta komanda, turėjusi svarių patarimų ir pjesei, ir režisūrai. Prisipažinsiu, mane šiek tiek nustebino, kaip reikliai kai kurie aktoriai analizuoja medžiagą ir subtiliai, ne durdami pirštu, o per veikimą scenoje, parodo dramaturginės logikos klaidas. Rimantė Valiukaitė rado ir kelias gramatines.

 

Rašo eiles ir dramas

 

* M.Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, jau spėjęs atkreipti į save skaitytojų ir kritikų dėmesį.

* Išleido dvi eilėraščių knygas – „Dėmėtų akių“ (2010) ir „Mo“ (2014).

* Parašė tris pjeses – „Paukštyno bendrabutis“, „Kita mokykla“ ir „Demokratija“.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2017 m. balandžio 25 d. 12:21 / Brigita

Gerbiamieji, neapsimetinėkime snobais ar tokiais, kokiais nesame. Tikrai visi turime tokių personažų kaimynystėje, draugų, giminių, pažįstamų gretose, o gal (nors ir ne visi pripažintume) ir patys esame daugiau mažiau panašūs į kažkurį spektaklio veikėją. O jau formulė "kai gyvas-blogas, kai miršta-buvo pats geriausias, brangiausias ir kaip gaila" tai čia išvis klasika ir jeigu tai neigiate - tik apgaudinėjate patys save. Taip, keiksmažodžių kai kada per daug, bet manyčiau, jog čia smulkmena, palyginus su tuo, kokį (o drįstu sakyti-įprastą) lietuvių bendravimo ir sugyvenimo modelį norima parodyti. Tad būkime paprastesni, nebijokime pasijuokti pirmiausia iš savęs ir nebūkime tokie kritiški bei piktdžiugiški.

2016 m. gruodžio 7 d. 15:09 / Birutė

Rekomenduoju tiems, kieno kasdieniniam žodyne rusiški keiksmaŽODŽIAI, manau patiks! Gal lietuviškas žodynas toks skurdus, kad reikia kas antram sakinio žodyje įtepti rusišką keiksmažodį? Siūlau teatro vadovybei labai gerai pagalvoti, ar galima rodyti tokius spektaklius visiems, gal jie tinkami tik atitinkamoms žmonių grupėms.

2016 m. spalio 25 d. 22:24 / Gintare

Ypač rekomenduoju tiems , kas turi daugiabučių bendrijas ir dalyvauja jų veikloje. Patikėkit manim- veiksmas toks pat ir kuriozų dar daugiau. Super spektaklis.

daugiau