Molière. TARTIUFAS Premjera

  • Spektaklis

    Molière. TARTIUFAS

  • Režisierius

    Oskaras KORŠUNOVAS

  • Trukmė

    1 val. 50 min. (vienos dalies)

  • Salė

    Didžioji salė

  • Premjeros data

    2017 m. rugsėjo 27 d.

  • Pirkti bilietą

Apie

Iš prancūzų kalbos išvertė Aleksys CHURGINAS

Režisierius Oskaras Koršunovas: „Tartiufas – tai šių dienų „herojus“. Tobulas prisitaikėlis, karjeristas, pragmatikas ir ištvirkėlis. Siekdamas savo tikslų šis personažas nesibaido jokių priemonių. Žinoma, naujajame spektaklyje jis neapsimetinės šventuoliu; jis greičiau yra puikus viešųjų ryšių specialistas, gerai suprantantis, kad nėra geresnio įrankio mulkinti lengvatikius už moralę, kuria jis ciniškai manipuliuoja. Veidmainystė ir melas jam tėra įvaizdžio kūrimas, o praturtėjimas kitų sąskaita – stiprybės ir pranašumo įrodymas. Tartiufai visada išpažįsta aktualiąją „religiją“. Molière’o laikais jie buvo sulindę į Bažnyčią, sovietmečiu – į partiją, o dabar jie ten, kur Mamona: bankuose, politikoje ir t. t. Jie visada ideologiškai korektiški ir blogiausius darbus sugeba įvilkti į gražiausių žodžių rūbą. Pasaulinė finansinė krizė – tartiufizmo pasekmė. Ši komedija šiandien ypač aktuali Lietuvoje, kur tiesiog klesti tartiufizmas.


Naujajame pastatyme neketinu laikytis vien klasicistinių kanonų: čia bus ir tekstinių, ir veiksminių akibrokštų. Pats Molière’as diktuoja įdomias pastatymo sąlygas. Šis autorius aštrus, aktualus. Jokia pjesė pasaulyje iki šiol nėra sukėlusi tokio didelio skandalo kaip „Tartiufas“. Tai pirmas dramos kūrinys, tapęs tarptautiniu įvykiu: supriešinęs vieną iš didžiausių valstybių su įtakingiausia galia, megavalstybe – Popiežiaus rūmais. Lietuvoje tartiufizmą aš matau ne Bažnyčioje, o tarp šiuolaikinių valdininkų, šiuolaikinėje politikoje, šiuolaikiniame versle, kur labai daug kalbama gražiomis frazėmis, bet už viso to slypi korupcija. Kaip lengvai ir ciniškai manipuliuojama žmonėmis, pasitelkus propagandines viešųjų ryšių priemones... Spektaklyje tai bus atpažįstama. Deja, ateinanti karta nėra sąžiningesnė. Ji tiesiog geriau pasiruošusi tai manipuliacijai, kuri ypač puikiai atsiskleidė dabartiniame liberalų skandale. Liberalai tiesiogiai kalbėjo apie tai, kad ateina sudaužyti korupcijos, o mums pasiūlė patį didžiausią korupcijos pyragą, kurį mes dabar raikom.“

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Oskaras KORŠUNOVAS
  • Scenografas — Vytautas NARBUTAS
  • Kostiumų dailininkė — Sandra STRAUKAITĖ
  • Kompozitorius — Gintaras SODEIKA
  • Choreografė — Vesta GRABŠTAITĖ
  • Vaizdo projekcijų autorius — Algirdas GRADAUSKAS
  • Šviesos dailininkas — Eugenijus SABALIAUSKAS
  • Režisieriaus asistentas — Antanas OBCARSKAS

Vaidina

Recenzijos

Ar jau nužudėte Tartiufą savyje? // Ingrida Ragelskienė, „7 meno dienos“, Nr. 33 (1227), 2017-10-13

Ar jau nužudėte Tartiufą savyje?

Ingrida Ragelskienė, „7 meno dienos“, Nr. 33 (1227), 2017-10-13

 

Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.

Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.

Rugsėjo 27 d. kartu su kitais teatro gurmanais pasižiūrėjusi Oskaro Koršunovo premjerinį spektaklį „Tartiufas“ tariausi sugalvojusi savotišką terminą – naujadarą: teatrinių bendraminčių terariumas. Šešis mėnesius reanimuotas LNDT projektas tą vakarą atrodė pakankamai žvalus, gyvybingas, netgi savotiškai patrauklus. Ar juokingas? Taip. Ar baugiai įtikinantis? Ne.

Aukščiausia kūrėjo teisė – patikti publikai! Taip pasakė toks Jeanas-Baptiste’as Poquelinas. Žmogus, žaidęs aukščiausioje teatrinėje lygoje, įsitaisęs kruviną opą puotaudamas prie monarcho stalo ir vienintelis, sugebėjęs išravėti tartiufizmo daigus savyje. O kiek Tartiufo slypi manyje, tavyje, mumyse? Į šitą klausimą Lietuvoje gali atsakyti tik režisierius O. Koršunovas – kūrėjas, du kartus susigrūmęs su vidiniu Tartiufu, jį giliai ištyrinėjęs ir įkinkęs į sudėtingą savo naujausio pastatymo mechanizmą.

Dar 2011 m. pavasarį skaitydama kelių laimingųjų Lietuvos teatro kritikų recenzijas apie Orhuse, Danijoje, įvykusią griausmingą O. Koršunovo „Tartiufo“ premjerą, panorau paklaidžioti scenografo Vytauto Narbuto kurto barokinio labirinto vingiais. Kadangi svajonės turi bauginančią tendenciją išsipildyti, nepraėjus net septyneriems metams jau Vilniuje godžiu žvilgsniu naršiau po sodriai žalius Karaliaus Saulės sodų takelius. Dar buvo smalsu – ar sugrąžins režisierius bent jau tautiečiams savo griežta metro ranka kadaise daniškoje „Tartiufo“ versijoje nurėžtą laimingą pabaigą? Ne. Gosliais ką tik pasisotinusio satyro judesiukais pagrindinis herojus išsilanksto triumfo šokyje, laidodamas laimingos pabaigos viltį, šlovindamas tradicinę mirtį, nebūtį, dūlėsius. O. Koršunovas ir vėl nukryžiavo mūsų brangiausias viltis ir iliuzijas apie nemarią būtį, prieš tai leidęs prancūziško bučinio ekstazėje susilieti lietuviškai rambiai Orgono sielai ir nemirtingam demonizuoto Tartiufo kūnui.

Šiame labirinte klajodama paskui kamerą, klajojančią paskui režisieriaus aktorius bendražygius, klajojančius saikingai deformuotose mesje Molièreʼo siužetinėse kreivėse, vis labiau ilgėjausi „Tartiufo“ kūrėjų iš anksto žadėtų vidinių demonų arba to totalaus blogio, slypinčio pačioje dabarties sociumo sandaroje, jos šerdyje, demaskavimo. Kol kas žavi Orgono šeimynėlė demonstruoja klišinių, visiškai dezorientuotų, sutrikusių, eilinių mūsų amžininkų sambūrį. Jų gebėjimas veikti, t.y. vegetuoti pasitelkiant virtualaus proto, medijų infekuoto intelekto ataugas pagirtinas, bet anaiptol neskatinantis susitapatinti, išgyventi atjautą ar, kaip norėtų režisierius, – atgailą, bent jau baimės šešėlį. Aktoriaus Giedriaus Savicko kuriamas Tartiufas – toks velnių priėdęs Orgono (Salvijus Trepulis) personalinis astrologas. Labiausiai identifikuojamas kaip nuoširdžiai savas, tradicinis lietuvių liaudies pasakų pinčiukas, simpatiškas, beragis ir bekanopis, žvitrių akučių, jei ne kuprele, tai bent nediduku pilvuku prisidengęs tą savo negudrų norą – visais įmanomais būdais ir priemonėmis iš rambaus, kietakakčio lietuvioko jo nemirtingąją, vienintelę, neįkainojamąją... paveržti. Kaip ir anksčiau, taip ir nūdienoje – rambus lietuvis Orgonas savo dieviškosios kibirkštėlės ir nevertina, ir net neįtaria tokią turintis. Tad ir sukyla šioks toks homeriškas juokas stebint meistriškai iš Orgono iščiulpiamą „dievišką“ esenciją.

Čia O. Koršunovo lietuviška „Tartiufo“ versija ir išsisemtų, nes visos tiesmukybės su politikus lituanos, abstrakčiais liberalais ir nepasikėlusiais miesto merais tėra padorioje kompanijoje neminėtina vulgarybė. Arba tiesa apie posttiesą. Nes kas iš to? Dar kartą būti pabaksnotam į politinių šiukšlių krūvelę nacionalinėje scenoje? Nuobodu, savitiksliška, beprasmiška, tuščia – atsikvošėkite, pone režisieriau!

Ir baigdama noriu Jums padėkoti – už tris liepsningas „Tartiufo“ moteris. Elmira – Toma Vaškevičiūtė, Dorina – Rasa Samuolytė, Mariana – Agnieška Ravdo, drąsiai galinti tapti naująja Prancūzijos Marianne – tikruoju naujojo pasaulio demokratijos ir laisvės simboliu. Reikia pripažinti, šiame bendraminčių terariume moteriškos lyties padarai, personažai patelės, dukros ir sielos paklydėlės yra pateikiamos ypač patraukliai, labai talentingai, su azartu ir vidine aistra. Panašu, kad O. Koršunovo, pastarąjį penkmetį kuriančio po keturias premjeras per sezoną, teatro organizmas laikosi ant gelžbetoninio pamato – totalaus aktorių suokalbio atsiduoti, įtikėti režisieriaus gebėjimu atgimti, perkrauti pasaulį ir save.

 

 

Molière’o laikų atavizmas: tarp kameros ir kaukės // Lina Klusaitė, „7 meno dienos“, 2017-10-06

Molière’o laikų atavizmas: tarp kameros ir kaukės

Lina Klusaitė, „7 meno dienos“, 2017-10-06

Scena iš spektaklio „Tartiufas“ D. Matvejevo nuotr.

Jeigu paklaustumėte, koks menas geriausiai išmano fizionomiką, daugelis turbūt atsakytų, kad tai – fotografija. Tačiau aiškindamas atvaizdą be teatro negalėjo išsiversti net Roland’as Barthes’as, teigęs, kad fotografija, kaip ir teatras, reikšmę įgyja tik užsidėdama kaukę. Apnuogindama tai, kas slepiasi po regimu išorės paviršiumi, žmogaus veidą kaukė visais laikais paversdavo visuomenės ir istorijos atspindžiu. Štai kodėl ji visuomet buvo ir yra „prasmė gryniausiu pavidalu“. Būtent dėl to, anot filosofo, visuomenė prisibijo kaukės. Trokšdami tiesos, žmonės kartu siekia, kad prasmė būtų apsupta  ją iškreipiančio ir aplinkybes lengvinančio triukšmo.

Regis, taip nutiko Oskaro Koršunovo režisuotam „Tartiufui“, kurio numarintas ir vėl premjerai prikeltas sceninis kūnas apaugo viešais skandalais, užkulisinėmis intrigomis, asmeninių ambicijų ir nuomonių karais. Kad ir kaip būtų, premjeros vėlinimas vis dėlto išėjo į naudą. Neįvykęs spektaklis atvėrė kelią kasdienybės teatralizacijai su visais privalomais nusivylimų šūksniais, situaciją dramatizuojančiomis kalbomis ir apkalbomis, o „prikeltas lavonas“, anot žiniasklaidos tautosakos, tapo medijų teatro (turiu omenyje socialinę veidaknygės erdvę) dalimi, dar kartą patvirtindamas, kad už patį vaidinimą kartais gali būti svarbesnės „diskusijos“, liaudiškai tariant – pletkai apie jį. O kur dar visa apimanti tartiufiškos veidmainystės tema, neabejotinai daug tiksliau įsirašanti į Lietuvos nacionalinio dramos teatro įvardytą sezono „Po tiesos mirties“ kontekstą.

„Pagaliau valdžia įteisino korupciją“, – begėdiškai skelbė „Tartiufą“ pristatantis reklaminis stendas, pažeisdamas numatytą tiesos principą ir ruošdamas žiūrovą politiškam spektaklio perskaitymui. Tačiau kortas čia, panašu, bus sumaišiusi to paties Barthes’o nusakyta įmantri prasmė, parodanti tikrovės objektą taip, kad tiesos siekiantis kūrinys suvokiamas nebe politiškai, o estetiškai. Personažus paklaidinanti įspūdinga Vytauto Narbuto labirinto scenografija, stilingi Sandros Straukaitės kostiumai, veiksmą lydinti Gintaro Sodeikos muzika – visa čia tarnauja estetiniam žiūrovo malonumui, ir tai nebūtų joks priekaištas nacionalinei scenai, jeigu spektaklis, sąmoningai įtvirtinantis teatrališkumą, tolygiai kalbėtų kritiško mąstymo kalba.

Perskyra tarp teatrališkumo ir jį griaunančio brechtiško sąlygiškumo čia, regis, pasirinkta kaip esminė tartiufizmo išraiška, atidengianti ne tik moralinę veikėjų veidmainystę, bet ir tas vaidmens suvokimo kolizijas, kuriomis apibrėžiamas iliuzijos ir žaidimo, apgaulės ir tiesos, kaukės ir kameros santykis. Jau pirmame epizode į sceną įžengusi Nelės Savičenko ponia Pernel, tarsi iš „Sopranų“ serialo atklydusi mafijos motinėlė, besišvaistanti revolveriu, – pastarasis, anot jos, būtinai turi iššauti, nes tokia yra stanislavskiškojo teatro tiesa, – pareiškia, kad nekenčia melo, ir užkuria tikrą postbarokinio teatro mašiną su jam būdingais puošniais perukais, žaisme ir teatrališka aktorių vaidyba, kuri čia pat išardoma replikomis į šalį. Džiaugiesi atradusi tikrą Molière’o laikų atavizmą – „apartą“, kaip sako Dariaus Meškausko Kleantas. Ir kai į sceną sugužėję personažai nusiima barokines garbanas, sumišę klausdami vienas kito „kas vyksta?“, supranti, kad čia bandoma žaisti teatru ir kvestionuoti prigimtinę jo veidmainystę.

Spektaklio pradžioje išties dominuoja kritiškas sąlygiškumas, leidžiantis aktoriams nusimesti teatrališkas kaukes prabylant iliuzijas ardančiomis frazėmis, staiga nutraukiant savo monologą, mestelint frazę „nesąmonė“ ir taip išsakant savo pačių kritišką požiūrį ar netikėjimą personažu. „Nejau tikro veido neskiriat nuo kaukės“ – tai ištara, kurią galima laikyti šio etapo raktiniu kodu, pristatančiu pagrindinę apgaulės ir teisybės skirtį, režisieriaus bandomą spręsti pasitelkus kamerą ir filmavimą realiu laiku. Čia gana taikliai traktuojamas Salvijaus Trepulio Orgono – turtus susikrovusio prisitaikėliško apykvailio politiko vaidmuo, kurio pabrėžtinas susitelkimas į kamerą reprezentuoja dirbtinai kuriamą įvaizdį, visiems gerai atpažįstamą politinį melą. Kamera šiuo požiūriu iškyla kaip politikų tribūna, privaloma dėvėti kaukė, atstojanti būtiną Molière’o laikų grimą. Neapleidžia jausmas, kad būtent Orgono aplinkoje regimas tikrasis tartiufizmas, slepiantis išbalintus „gyvenimo aktorių“ veidus. Neatsitiktinai jų tvarkingą pavidalą kamera ne kartą iškreipia ekrano projekcijoje. Gal todėl protagonisto figūra spektaklyje priešinama su tais „dabarties laikus puošiančiais herojais“, kurių tikslas gyventi garbingai suprantamas kaip kultūrinis šių dienų oksimoronas: „Nusikalsti slaptai nereiškia nusidėti.“ Giedriaus Savicko šventeiva Tartiufas pasirodo veikiau kaip simpatiškas folklorinis personažas Pinčiukas nei savo tikslų siekiantis pavojingas klastūnas, kaip kadaise Gedimino Girdvainio puikiai suvaidintas chrestomatinis velniūkštis gundytojas, kurio – suprask – „nekaltos“ išdaigos, silpnybė pinigams ir moterims sugriauna žmonėms gyvenimą. 

Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad vienu iš pagrindinių spektaklio struktūros elementų, leidžiančių skirti, kur tiesa, kur melas, turėjo tapti sceninį žiūros tašką iš esmės keičianti užkulisiuose filmuojama erdvė. Būtent čia turėjo pasimatyti tradicinės scenos ir natūralios aikštelės perskyra, leidžianti atsirasti pradžioje numatytoms vaidybos ir nevaidybos, teatrališkumo ir tikroviškumo plotmėms, kuriančioms pageidaujamą kritiško mąstymo, žaidimo teatrinėmis konvencijomis įspūdį. Tam tikrais momentais tai iš tiesų įvyksta. Kai vestuvių sąmokslo scenoje Rasos Samuolytės Dorina ir Agnieškos Ravdo Mariana teatrališkai pasimaiviusios išeina į užkulisius ir kamera pritraukia nerimo kupinus aktorių veidus, negali nematyti pasikeitusio, tikro, nuoširdaus jų santykio su savo vaidmeniu. Tačiau šią taisyklę išlaiko toli gražu ne visi aktoriai, todėl imi abejoti tokios koncepcijos pagrįstumu. Galiausiai kamera apskritai dingsta nuo scenos, o kartu su ja ir aktoriams užduotas sąlygiškumas. Kuo toliau, tuo labiau žaidimas teatru išblėsta, užleisdamas vietą grynajam žanrui – klasicistinei komedijai ir visa persmelkiančiam teatrališkumui su išties žaviais seksualiosios Tomos Vaškevičiūtės Elmiros viliojimo numeriais. Šiuo atveju simboliškas tampa makaronų valgymo epizodas, kai aktoriams nerišliai kažką murmant pasigirsta replika: „Žiūrovas kuo daugiau stebi, tuo mažiau gyvena.“ Galima būtų perfrazuoti – tuo mažiau supranta. Sutrikusiai publikai lieka palikti teatrą, kaip palikdama scenoje užsikonservavusius „tartiufus“, lydima vėl trumpam sugrįžusios kameros, iš teatro išeina kone visa spektaklio aktorių šutvė.

„Tartiufo“ recenzija: užkulisinių kalbų buvau nuteiktas išvysti Oskaro Koršunovo fiasko // Andrius Jevsejevas, lrytas.lt, 2017-10-04

„Tartiufo“ recenzija: užkulisinių kalbų buvau nuteiktas išvysti Oskaro Koršunovo fiasko

Andrius Jevsejevas, lrytas.lt, 2017-10-04

 

Ilgai laukta ir turbūt dar ilgiau publikai žadėta Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera pagaliau įvyko. Sceną pasiekti turėjęs dar pačioje šių metų pradžioje, tačiau netikėtai atšauktas, Oskaro Koršunovo režisuotas „Tartiufas“ galiausiai akistaton su publika stojo rugsėjo 27, 28 d.  

Ar verta buvo laukti? Turbūt ir taip, ir ne. Nes, viena vertus, kokiais nors didesniais netikėtumais, atradimais ar paradoksais, kurių ištikimiausi O.Koršunovo kūrybos gerbėjai jau lyg ir įprato tikėtis, ši nauja prancūzų komedijų meistro Moliere'o teksto sceninė interpretacija nenustebino. 

Antra vertus, kūrybine nesėkme, apie kurią premjerai artėjant gaudė kone visi vilnietiški teatriniai kuluarai, šio spektaklio irgi jokiu gyvu nepavadinčiau. Nors eidamas į antrąją spektaklio premjerą buvau girdėjęs apie sudėtingą, problemišką „Tartiufo“ repeticijų procesą ir, atvirai sakant, užkulisinių kalbų buvau nuteiktas išvysti kone O.Koršunovo fiasko, vos spektakliui įsivažiavus supratau, kad nieko tragiško čia neįvyko. Drąsiai sakau: pamačiau profesionalų, kokybišką, nors ne be priekaištų, gal ne visai išbaigtą teatrinį produktą, o kartkartėmis išgirdus kokį vietoje ir laiku pasakytą Moliere'o ar kūrybinės komandos improvizacijų metu atrastą kalambūrą ir raiškesnę nuorodą į šiandieną buvo net labai smagu.

Juk kartais teatrams greta įvairių sceninių eksperimentų, kurių LNDT pastaraisiais metais buvo daugiau nei bet kuriame kitame mūsų šalies teatre (ir už tai šio teatro vadovai, manau, nusipelnė mažų mažiausiai pagarbos), reikia ir daugiau ar mažiau patikrinto bei saugaus varianto, galinčio sudominti ne tiek teatro profesionalą, kiek vadinamąjį „paprastąjį“ žiūrovą. Jei ne tam, kad būtų toliau formuojama tam tikra kultūros vyksme aktyviai dalyvaujančių žmonių bendruomenė, tai bent dėl to, kad, atradusi teatro repertuare tokį „žiūrovišką“ spektaklį, ji surizikuotų užsukti ir į tame pačiame teatre rodomą teatrą vadinamiesiems gurmanams. Arba bent tam, kad, pasipildžius teatro kasai, atsirištų rankos naujiems drąsiems ir rizikingiems repertuaro formavimo sprendimams, kurių LNDT vadovybė, manau, dar tikrai turi.

O naujajame „Tartiufe“ pamačiau daugelį komponentų, kurie paprastai spektaklį daro publikos mylimą ir lankomą. Pradedant nuo daugeliui neblogai pažįstamo klasikinės prancūziškos komedijos teksto ir baigiant spalvinga, išmoninga vizualine puse (scenografas Vytautas Narbutas, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė), dinamišku, žaismingu muzikiniu apipavidalinimu (kompozitorius Gintaras Sodeika, koncertmeisteris Joris Sodeika) bei, aišku, puikiu individualių aktorių kolektyvu, kuris tikra komanda scenoje po pirmųjų spektaklio parodymų gal dar ir netapo – bet juk mes visi puikiai žinome, kad kiekvienas profesionalus teatro spektaklis iš tikrųjų subręsta savo laiku. Ir itin retai optimali forma pasiekiama jau per premjerą.

Tiesa, reikia pripažinti, kad kažkaip šviežiau, aštriau pažvelgti į „tartiufizmo“, veidmainystės, prisitaikėliškumo temas „Tartiufo“ kūrėjams su režisieriumi priešaky lyg ir nepavyko. Taip, akimirkų, kai XVII amžiaus tekstas vaiskiau prabildavo šiandiena buvo ne vienas, o publika juos kaipmat įvertindavo juoku, tačiau į organišką, nuoseklesnę ir vientisesnę mintį jie tarsi ir neišaugo. 

Bet žinant kai kurias šio spektaklio atsiradimo LNDT repertuare aplinkybes, turbūt to ir naivu buvo laukti. Šis „Tartiufas“ – tai 2011 m. Orhuso teatre sukurto spektaklio kone identiškas dvynys. LNDT vadovybė, esu tikras, šį darbą matė ir puikiai suvokė visas galimas problemas, susijusias su tokiu spektaklio perkėlimu iš Danijos į pagrindinę Lietuvos dramos teatro aikštelę. Kita aktorių trupė, kitas laikas, kitas socialinis ir politinis kontekstas, galiausiai – kita sceninė erdvė. Visa tai turėjo padiktuoti kiek kitokią režisūrinę prieigą prie statomos medžiagos.

Bet tam režisierius turi ja tikėti. Ar bent pamėginti įtikėti. O atrodo, kad O.Koršunovui labiau pavyko antrasis variantas. Šįsyk net režisieriaus ikipremjerinės mintys buvo beveik be korekcijų perkeltos iš pranešimų spaudai apie šešerių metų senumo daniškąjį „Tartiufą“.

Nors šis „Tartiufas“ į LNDT sceną įžengė pavargęs, nervingas, pasimetęs tarp kontekstų, privalu pagirti įdomius vaidmenis sukūrusią aktorių komandą: stebėtinai griežtai vis išlendančią perteklinę ekspresiją suvaldžiusį, net santūrų Giedrių Savicką (Tartiufas), netikėtai raiškų ir komišką Salvijaus Trepulio (Orgonas) ir Tomos Vaškevičiūtės (Elmira) duetą, organiškąją Rasą Samuolytę (Dorina), o ir daugelį kitų spektaklyje vaidinusių aktorių. 

Istorija byloja, kad kai Moliere'as 1664 m. parašė „Tartiufą“ ir parodė jį Versalio rūmuose, prancūzų katalikų bažnyčios patriarchai net siekė rašytojo ekskomunikavimo. Žiūrėdamas šį gerokai žaviai šlubčiojantį „Tartiufą“ pagalvojau, jog šio lietuviškojo pastatymo autoriai gali miegoti ramių ramiausiai. 

Ir dar pagalvojau, kad nors dideliu teatriniu stebuklu šis pastatymas ir netapo, bet jei kiekvieno valstybinio teatro repertuare būtų toks spektaklis, bendras lietuvių teatro lygis, manau, ūgtelėtų bent per pusę piršto.


„Tartiufas“ pusiaukelėj // Alma Braškytė menufaktura.lt, 2017-10-02

„Tartiufas“ pusiaukelėj

Alma Braškytė menufaktura.lt, 2017-10-02 

Orgonas - Salvijus Trepulis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Orgonas - Salvijus Trepulis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Pradžiai nedidelė digresija: Oskaras Koršunovas ne sykį priekaištavo, neva lietuvių kritikai bijo dionisiškojo prado teatre (spėju, turėjo omeny „ir gyvenime“). Suprask, nei suvokia jį, nei geba aprašyti (o jau atsiduoti šitos gaivališkos dievybės vilionėms apskritai nėra pajėgūs, veikiau slepiasi savo knygų lentynose ir dar stiklines dureles užsidaro, kad galėtų saugiai, su racionalaus apoloniškojo rūpesčio raukšlele kaktoj tuo siautuliu baisėtis). Gal ir nevieta čia, ginant cecho garbę prieštarauti, kad juk tie patys kritikai ir aprašė iracionaliuosius dalykus paties Oskaro Koršunovo, o ir kitų režisierių spektakliuose (juolab pats kalbėjimas cecho vardu visada kelia abejonę), bet galima priminti, kad sceninio vyksmo suvokime ir kritikos teksto rašyme iracionalusis pradas dalyvauja lygiai sėkmingai (arba - nesėkmingai), kaip ir teatro kūrėjo darbe. Esminis kriterijus ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje yra tai, ar iracionaliosios nuojautos, emocijų griūtys ir visoks ėjimas apgraibomis pavirsta vienaip ar kitaip artikuliuotais ir įmanomais kitam perteikti pavidalais, ar nepavirsta. Pereinant prie Molière'o „Tartiufo“ premjeros Nacionaliniame dramos teatre, norisi iš karto įvertinti: pirma, dionisiškasis šėlsmasčia yra įdomiausioji ir vertingiausioji spektaklio dalis; antra, jo, to dionisiškojo gaivalo,naujajame „Tartiufe“ galėjo būti ir daugiau.

Pjesę Oskaras Koršunovas sykį jau režisavo Danijoje, Orhuso teatre (2011 metais), iš ten į Nacionalinio spektaklį atkeliavo ir Vytauto Narbuto scenografija - visą sceną užimantis gyvatvorių labirintas, kuriame patogu paklysti be drabučių užtiktam Tartiufui, netikėtai pasirodyti ar pasislėpti kuriam nors iš personažų, tame labirinte įkurtos Orgono šeimynos gyvenamosios salelės (valgomojo stalas, kėdės, suolas, kompiuteris, šaldytuvas ir wc). Imtis vienos žinomiausių ir dažniausiai statomų Molière'o komedijų, parašytos 1664 m. ilgais eiliuotais dialogais ir pasibaigiančios tarsi Apvaizda apsireiškiančia gerojo monarcho galia, kuri atstato Tartiufo apverstą pasaulį, galima tik turint aiškų sumanymą. Kaip išpakuoti nesenstantį „Tartiufo“ turinį, įvyniotą į pasenusią ir dirbtinai šiandien atrodančią teatrinę konvenciją? Kaip šiandienos tikrovėje atpažinti siužetą apie tai, kaip laisvė mąstyti, vertinti ir būti atsakingam už savo sprendimus tampa per sunki ir atiduodama šventeivai manipuliatoriui? Pastarojo klausimo atsakymą brukte bruka į rankas mūsų par excellence tartiufiškas viešasis gyvenimas, kuriam toną tiesiog čempioniškai užduoda politinės viršūnėlės. (Žinoma, visiems laikams būdinga dūsauti o tempora, o mores, tačiau tokio atotrūkio tarp „raidės ir dvasios“, kaip pastaruosius keleris metus, man regis, senokai nebuvo: nuo valstybę valdančiųjų neatsilieka ir abiejų didžiųjų miestų galvos, apsikaišiusios erzaciniais angelais.)

Klausimas apie teatrinę konvenciją sudėtingesnis. Jį ypač užaštrina ką tik įvykusi kita Nacionalinio teatro premjera, Lukaszo Twarkowskio režisuotas Merimée „Lokis“ (jame impulsą spektakliui davusios pjesės teksto neliko visai). Ką šiandien teatre darome autentiškai, o kas yra nereflektuojama ir automatiškai perimama kanoninė matrica - vaidybos, režisūros, dramaturgijos? Ir koks santykis su tąja matrica yra produktyvus ir gyvybingas? Ar užtenka tik pademonstruoti, kad nesitapatinam su XVII a. tekstu (kurio, pvz., eiliuotos retorinių figūrų prikaišiotos replikos šiandien skamba perdėm teatrališkai, dirbtinai?), todėl tokią repliką ištarus šmaikščiai atsiprašyti? Oskaro Koršunovo „Tartiufas“ stipriausias ten, kur neužsiima tokiais atsiprašinėjimais. Nes santykio su teatrine konvencija aiškinimasis, mano galva, jame mažiausiai įdomus, labiausiai perteklinis ir nuspėjamas. Žinoma, Rasos Samuolytės (Dorina), Nelės Savičenko (Ponia Pernel) gebėjimas „perlaužti“ eiliuoto teksto suvaržymus ir sukurti iš savo monologų tobulus komiškus benefisus yra tikras puikios aktorystės triumfas, tačiau tai (ir daugelis kitų į tradiciją referuojančių spektaklio fragmentų) yra tam tikras teatrinis paveldas, kultūrinis kontekstas, kuris vargu ar gali ką naujo pasakyti apie šiandieną.  

Spektaklis išties įtraukia, kai persijungia į savo, pavadinkim, antrąjį registrą, ir iš referavimo į tradiciją pereina į šviežią, šiuolaikišką teatrinę artikuliaciją ir pjesės svarstomos temos savarankišką interpretavimą. Kuomet išveda aktorius iš scenos į užkulisius ir tiesiogiai transliuoja jų filmuojamą kitonišką, „užkulisinį“ buvimą į ekraną, kai akyse besideformuojančiu kameros vaizdu perteikia slystančių, netvarių tapatybių nesuvaldomas grimasas, kai verčia kalbines metaforas iškalbingu vaizdu (kaip antai makaronų kabinimo pirštais ir valgymo scena, kurioje dalyvauja Tartiufas - Giedrius Savickas, Elmira - Toma Vaškevičiūtė  ir Orgonas - Salvijus Trepulis), pagaliau, kai įmeta savireferencinę citatą iš OKT „Vasarvidžio nakties sapno“, ar kai iš pusiausvyros išvestas Tartiufas tarsi „sprogsta“ ir iš jo ištekėjusi agresyvi ir perdėm jusliška energija pavirsta commedia dell' arte personažo pozas primenančiais mėšlungiškais judesiais, tokiais isteriškais, kad daugiau beprotybės ir gaivalo nelabai galėtum įsivaizduoti, arba kai viliotoja Elmira (Toma Vaškevičiūtė) koketavimą priveda iki tokios ribos, kad jei paprašytum suintensyvinti viliojimą bent viena šimtąja procento, to įvykdyti nebebūtų įmanoma, nes maksimumas jau pasiektas ir t.t. 

Tą „tradicinį“ klodą spektaklyje norisi redukuoti iki minimumo, o to gyvo, nereferuojančio, čia ir dabar kuriančio ir pulsuojančio teatro norisi daugiau. Kad kiekvieną kartą, kai spektaklyje, metaforiškai kalbant, ima pavojingai švytuoti scenos centre kabantis šviestuvas, o kamera pritraukia aktorių veidus svaiginamai arti ir matai juose baugulį keliančias aistrų žymes, toje magmoje ima formuotis įžvalgos nuojauta ir norisi, kad šitame registre būtų ir pasilikta. Bet spektaklis vis sustoja pusiaukelėj ir grįžta atgal į saugųjį modusą. Toks pats saugus lieka ir jo aktualusis (pavadinkim, politinis) pranešimas:  Salvijaus Trepulio Orgonas čia yra prieš kameras ir feisbuką pozuojantis politikas, savimi nepasitikintis, gerokai netašytas naujalietuvis, savęs ir savo prisiimto vaidmens besibaiminantis, todėl besąlygiškai Tartiufo reikalingas. Tartiufas spektaklio pabaigoje iš savo geradario ir jo šeimos turtą ir namus atėmęs (viskas „dėl tautos ir tėvynės“), parimsta rūpintojėlio poza, o visa Orgono šeima (be aukščiau minėtųjų, Sandros Straukaitės kurtais kostiumais vilkintys: Džordaną Butkutę primenanti Mariana - Agnieška Ravdo, treninguotas nuo kompiuterinių žaidimų priklausomas Damisas - Kęstutis Cicėnas, Nacionalinio teatro dramaturgo kostiumo replika dėvintis Kleantas - Darius Meškauskas) beveik nesipriešindami palieka ne tik sceną, bet ir patį teatrą - kamera per visą fojė juos išlydi į lauką. 

Interviu

Giedrius Savickas: mus apgauna vos tik atsikėlus // Aušra Pociūtė, Menufaktura.lt, 2017-01-25

Giedrius Savickas: mus apgauna vos tik atsikėlus

Aušra Pociūtė, Menufaktura.lt, 2017-01-25

 

Giedrius Savickas repetuoja su Dariumi Meškausku. Tomo Ivanausko nuotrauka
Giedrius Savickas repetuoja su Dariumi Meškausku. Tomo Ivanausko nuotrauka

Naujausioje Lietuvos nacionalinio dramos teatro komedijoje - Moliere´o „Tartiufe“, kurios premjera įvyks jau vasario 4 dieną ir kurią režisuoja Oskaras Koršunovas, pagrindinį Tartiufo vaidmenį pakaitomis kuria du seniai didžiosiose teatro scenose matyti aktoriai Dainius Kazlauskas ir Giedrius Savickas. Artėjant premjerai Giedrius Savickas pasakoja apie savo ir vaidinamo apgaviko bei manipuliatoriaus Tartiufo panašumus bei savo ir Dainiaus Kazlausko skirtumus.

Kuo sudomino pasiūlymas vaidinti spektaklyje „Tartiufas“?

Kai režisierius pasiūlo pagrindinį vaidmenį, labiausiai „užkabina“ jo pasitikėjimas. Kad galvodamas apie naują spektaklį, jis pagalvojo apie tave, kad pasitiki. Tai labai paglosto širdį. Šiaip nemėgstu pagrindinių vaidmenų. Vaidinau pagrindinį veikėją spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, žinau, kaip tai sunku. Ypač gastrolėse. Pagrindiniai vaidmenys man neatrodo įdomūs. Labai puikūs yra mažiukai vaidmenys.

Tartiufas šiame spektaklyje irgi nėra pagrindinis veikėjas. Jis yra direktorius, o Orgonas - savininkas. Kaip ir visoje Lietuvoje - oficialiai viską daro, kalbas sako direktorius, o savininkas sprendžia reikalus. Kas Moliere´o pjesėje - tas pat ir Lietuvoje. Svarbiausia ir baisiausia yra tai, kad suprantame, jog mums į akis pučiama migla. Tartiufizmas - ta migla, apėmusi viską. Atsikeli ryte, įsijungi televizorių - kalba tartiufas, pasiimi laikraštį, skaitai apie tartiufą straipsnį, kurį parašė tartiufas. Nueini į parduotuvę, perki iš tartiufo. Mus visur apgauna. Vos atsikeli ir jau apgauna. Kol repetavom „Tartiufą“, pakėlė mokesčius autoriams 30 proc., o mes tik juokiamės. Baisiausia, kad gyvename toje komedijoje ir juokiamės. Bet tai nebejuokinga.

Juk jei normaliai pažiūrėtume į Tartiufo istoriją - žmogus apgavo žmogų, prisidengdamas šventais reikalais. Kur čia komedija? Teisybę sakančių Kleantų labai nedaug, per tą miglą jų žodžiai nesigirdi. Jei jie ir kažką kritikuoja, gauna atsaką, „ai seni, ką tu pakeisi, gyvenk savo gyvenimėlį ir tiek“. Kleantai mūsų visuomenėje būtų kaip a.a. Kunigaikštis Vilgaudas, viską rėžęs tiesiai šviesiai. Kažkodėl sakyti tiesą dažnai laikoma prasčiokiškumo ženklu.

Pastaruoju metu su OKT / Vilniaus miesto teatru vykote į gastroles, o Lietuvoje vaidinote kameriniuose spektakliuose. Ar pasiilgote didžiosios teatro scenos?

Taip, pastaruoju metu nebuvau visai atitrūkęs nuo teatro, vaidinau Oskaro Koršunovo spektakliuose, bet visgi Nacionalinis dramos teatras turi savo aurą, savo kvapą, kurį atsimenu iš studentiškų laikų. Didelis pastatas, trupė, repeticijos, teatro rutina - savotiškai to pasiilgau, to seniai nebuvo mano gyvenime. Tačiau prieš premjerą, kai taip trūksta laiko, apėmęs ir nerimas. Ilgesys visuomet virsta nerimu. Nauja pjesė yra nežinomybė, pilna x ir y, repetuodami ieškome, kaip tuos tekstuose užslėptus x ir y įvardyti žiūrovams. Esame lyg tam tikra mokslininkų komanda, sprendžianti pjesės vingrybes.

Esate tikintis, tačiau vaidinsite šventvagį, žmogų, kaip sako veikėjas Kleantas, preke pavertusį net maldą. Ar nesunku rasti bendrų sąsajų su Tartiufu?

Kuo daugiau žmogus demonstruoja savo tikėjimą, tuo labiau man tai rodosi netikra. Tikėjimas - paprastas dalykas. Jis yra ir viskas, bet matau žmonių, kurie tik prisidengia amžinosiomis vertybėmis. Tikėjimas - vienas stipriausių dalykų pasaulyje, ir žmonės, kurie meldžiasi, man atrodo labai stiprūs, aš pats nebijau sakyti, kad sekmadieniais vaikštau į bažnyčią. O Tartiufas yra tik vaidmuo, aš negyvenu jo gyvenimo. Kartais ir aš padarau dalykų, priešingų savo tikėjimui. Esu jaunas žmogus, turiu visokių minčių. Prisipažinsiu, kartais esu labai nuodėmingas. O jergutėliau!

Tartiufų yra ir Vatikane, ir Tibeto vienuolyne, ten, kiek žinau, vienuoliai daugiau laiko praleidžia ne melsdamiesi, o sėdėdami prie kompiuterio - susirašinėja su savo pasekėjais Amerikoje, šie jiems siunčia pinigus. Jei koks amerikietis, tarkim, išsiskiria, vienuolis kviečia jį pas save. Mokiniui atvažiavus, vienuolis išsiveda jį pasivaikščioti, prieina kalną, amerikietis skubindamasis lipa į kalną ir tada vienuolis jam sako: n e s k u b ė k. Amerikietis - tiksliai! Neskubėti... Koks išmintingas vienuolis, kokį gerą patarimą jis davė, ir visai negaila jam sumokėtų tūkstančių dolerių. Tai čia ir yra tartiufizmas!

Visokių herojų pilna ir dabar: Tartiufų, Robinų Hudų, na gal dabar greičiau yra „half Robin Hood“  (pusiau Rubinai Hudai - A.P.) - jau priplėšė... bet dar nedalina! Aš visą laiką vaidmenis atskiriu nuo gyvenimo. Panašumų tarp manęs ir Tartiufo yra, aš irgi nuodėmingas, bet niekada nesiekiu naudos kito žmogaus sąskaita. Tai vienas iš esminių dalykų.

Ar konkretūs asmenys, visuomenėje besiklostančios situacijos Jus įkvepia kuriant šį vaidmenį? Gal dabartinis „džipo skandalas“?

Taip, vyksta skandalas, bet mes vėl apsigaunam! Kol mes žiūrime istoriją apie neišsilavinusią blondinę ir Karbauskį, kol šnekam apie tą džipą, kažkas daro kitus reikalus. Galvojame, kad aiškinamės, kaip viena moteris gavo džipą, o kažkas tuo metu gauna visą džipų gamyklą. Štai Tartiufas šneka žiniose, aiškinasi žurnalistams, bet Orgonas daro savo reikalus. Gal jis net specialiai pamėtėjo tą džipą, tai lengvas grobis liaudžiai. Mes visi diskutuojame, teisiame, aiškinamės, o tuo metu... Apie embrionus irgi visa Lietuva skambėjo, o tuo metu mokesčių pakėlimas įvyko tyliai ir ramiai.

Dainius Kazlauskas, kaip ne kartą sakėte, yra žmogus, paskatinęs Jus studijuoti aktorystę. Susipažinote su juo „Žilvičio“ jaunimo stovykloje Karklėje. Nuo ko prasidėjo Jūsų pažintis? Kokį atsimenate Dainių Kazlauską?

Kai susipažinome, jis buvo lygiai toks pat kaip dabar. Pirmoji pažintis greičiausiai įvyko, kai man buvo treji, o Dainiui - dvylika. Tada stovyklos vadovas buvo a.a. Leonidas Donskis. Vėliau vadovai buvo jau jie abu, aš buvau būryje, dar vėliau, kai Leonidas išvažiavo, mes su Dainiumi vadovavome stovyklautojų būriams. Dainius nuo tų laikų visai nepasikeitė. Jis visad buvo aštrus, ambicingas, protingas. Jis man labai daug padėjo. Iš jo stoto gali pasirodyti, kad yra arogantiškas, bet jis visuomet nuoširdžiai padeda. Dainius labai žmogiškas, tik tai reikia pamatyti. Jis labai talentingas, aukščiausios klasės aktorius.

Ar galėjote vaikystėje pagalvoti, kad su Dainiumi vaidinsite vienoje scenoje, kursite tą patį vaidmenį?

Tai buvo seniai suplanuota. „Žilvičio“ stovykla buvo mano didžioji aktorinė mokykla. Mus mokęs Leonidas Donskis labai domėjosi teatru. Atsimenant jį, visad norisi dėkoti Dievui, kad vienu metu leidžia gyventi su nuostabiais žmonėmis, ir tokių žmonių mano gyvenime yra daug. Trylika metų dirbu su Oskaru Koršunovu. Aktoriai Darius Gumauskas, Saulius Mykolaitis - kartu labai daug išgyvenome. Vaikystę praleidau su Leonidu Donskiu ir su Dainiumi Kazlausku - tai juk aukščiausia klasė, penkios žvaigždutės! Jie neišmokė manęs vaidinti (apskritai, manau, kad neįmanoma išmokyti žmogų vaidinti), bet išmokė suvokti, turėti skonį ir pasikliauti savo intuicija.

Jūs tas skolas atiduodate? Daug bendraujate ir bendradarbiaujate su jaunimu?

Taip, labai stengiuosi, kiek galiu. Aišku, kai kam ir neatrašau, nespėju. Nepykite. Ačiū noriu pasakyti ir televizijai, nes joje užsidirbdamas, prie kitų projektų ar iniciatyvų galiu prisidėti ir negaudamas atlygio. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai prašo nemokamai pavaidinti jų spektakliuose ar kine - prašau, mielai jiems padedu.

Grįžtant prie spektaklio, kuo skirsis Jūsų ir Dainiaus Kazlausko kuriami Tartiufai? Ar jaučiama konkurencija, kai turite sukurti tą patį vaidmenį?

Aš pripratęs. Spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“ keičiausi su Gyčiu Ivanausku. Aš pasitikiu Dainiumi, mes visiškai skirtingi, turime visai kitą organiką, bet džiaugiuosi, kad galiu iš jo kuriamo vaidmens paimti gerų dalykų, jis gali paimti kai ką iš manęs. Kiti aktoriai iš principo nepriima kolegos pasiūlytos idėjos, matyt, atmesdami nori parodyti, kad ji nėra gera. O mes su Dainiumi to nebijome.

O kaip sekasi dirbti su ką tik studijas baigusiais aktoriais? Pernai kai kurie iš jų perėmė Jūsų, Rasos Samuolytės, Dainiaus Kazlausko kurtus vaidmenis spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Todėl dabar „Tartiufe“ susitinka tarsi dvi kartos.

Na, kai repetuojant į mane kreipiasi Jūs, suprantu, kad nesu jauniausias komandoje. Bet galvoju, nieko, palaukit! Ir jums ateis laikas, kai kažkas ims kreiptis Jūs. Šiaip tai jie - labai šaunūs jauni aktoriai, darbštūs, turintys labai gerą humoro jausmą. Aš su jais susikalbu, reiškia, ačiū Dievui, dar nesu senas. Ir jei mes galim kartu juokauti - vadinasi, susigaudau, kas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje.

Daugeliui žmonių Jūs geriausiai žinomas kaip komikas, tačiau kai kurie aktoriai labai vengia komiko etiketės, nenori būti taip vadinami, priima taip kaip žeminantį epitetą. Koks Jūsų požiūris, ar irgi vengiate šio apibūdinimo?

Aš toks gimiau ir nieko nepadarysiu. Nemeluosiu sau, neslėpsiu savęs ir negniaušiu savyje juoko. Man patinka, kai žmonės juokiasi, man patinka juoktis ir juokinti kitus. Niekad specialiai nesistengsiu nejuokinti. Tai būtų absurdas. Vieni gimsta linksmesni, kiti liūdnesni. Mes visi skirtingi ir visų reikia. Aišku, jeigu negali, bet stengiesi būti juokingas, tai labai graudu.

Tik, žinoma, juokinti už pinigus yra žymiai sunkiau. Draugų kompanijoje visai kitaip - labai daug prisijuokiam ir tai yra pats geriausias juokas, kai dėl nieko nesistengi.

***

Spektaklio „Tartiufas“ premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje įvyks vasario 4, 5, 12 dienomis.  Prieš premjerą, nuo vasario 1 dienos LNDT fojė veiks fotografo Tomo Ivanausko darbų paroda iš šio spektaklio kūrimo užkulisių „Moljero labirintai. Oskaro Koršunovo spektaklio „Tartiufas“ repeticijų akimirkos“.

Dainius Kazlauskas į Didžiąją teatro sceną grįžta su spektakliu „Tartiufas“ // Aušra Pociūtė, Bernardinai.lt, 2017-01-19

Dainius Kazlauskas į Didžiąją teatro sceną grįžta su spektakliu „Tartiufas“

Aušra Pociūtė, Bernardinai.lt, 2017-01-19

 

Tomo Ivanausko nuotr.

Paaiškėjo, kas naujame LNDT spektaklyje „Tartiufas“ kurs pagrindinį Tartiufo vaidmenį. Apgaviką, manipuliatorių ir melagį, apsimetusį šventuoliu, pakaitomis vaidins du labai seniai didžiosiose Lietuvos teatro scenose matyti aktoriai, ypač virtuoziškai atliekantys komiškus vaidmenis – Dainius Kazlauskas ir Giedrius Savickas. Kalbėdamas apie būsimą spektaklį Dainius Kazlauskas sako, kad malonu po ilgos pertraukos grįžti pas bendraminčius, tačiau jį apėmęs dvilypis ir keistas jausmas. 

Prieš  trejus metus režisavote „Tartiufą“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, dabar Oskaro Koršunovo režisuojamame spektaklyje vaidinsite pagrindinį vaidmenį. Kuo, Jūsų nuomone, „Tartiufas“ aktualus šiuolaikiniam žiūrovui?

Tartiufo istorija apipinta įvairių legendų, tikrų ir netikrų istorijų. Pirmajame Moliere‘o parašytame pjesės variante Tartiufas buvo vyskupas, tokia istorija, pripažinkim, skamba vienaip. Po Vatikano įsikišimo, dvasininkijos kritikos, Tartiufas jau „tapo“ pasauliečiu, labai dievotu, tad irgi iš karto pasikeitė jo reikšmė. Jei žiūrime į Tartiufą kaip į pasaulietį, tai jis nėra nei didelis nusikaltėlis, nei patenka į filosofinę Tartiufo kategoriją plačiąja prasme. Tiesiog smulkus apsišaukėlis, sukčius, kuris pasinaudojo žmonių patiklumu ir iš to gyveno. O jei jis būtų vyskupas, kaip Moliere‘as rašė pirminiame variante, tuomet Kleanto pradinis monologas įgautų visai kitą prasmę. Gautųsi smarki istorija! Kita vertus, tokių žmonių buvo visą laiką ir jie neišnyks. Tik būna etapai, kai jie pradeda dominuoti, manau, kad dabar ir yra tas laikas, kai jų per daug. „Tartiufas“ yra labai laiku.

Kuo sudomino galimybė vaidinti? Norite išbandyti kitą pusę, jaučiatės dar kažko neišsakęs?

Šią Moliere‘o pjesę esu labai išanalizavęs, tad apima dvilypis jausmas, keista – kaip ir viskas aišku, kaip ir ne iki galo aišku. Kiekvieno režisieriaus požiūris ir spektaklis yra skirtingi. Pjesė ta pati, bet tikslai kitokie. Šiuo atveju tarp to, ką aš kūriau, ir to, ką kuria Oskaras, yra didelis skirtumas, ir jis man labai priimtinas, labai įdomus, teisingas. Žiūrėsim, kas iš to gausis.

Ar nesunku priimti kito režisieriaus idėjas, kai pats jau režisavote šį kūrinį, turėjote savo viziją?

Yra tokia taisyklė – jei esi vienoje barikadų pusėje turi elgtis vienaip, jei esi kitoje barikadų pusėje – turi laikytis tos pusės įstatymų. Šiuo atveju šeimininkas yra Oskaras, ir aš priimu jo režisavimą be jokių kalbų, tai yra jo kūrinys. Mes, aktoriai, prisiliečiam prie jo kūrybos, esame to dalis, ir tik stengiamės padėti, įsiklausę viską atlikti taip, kaip turėtų būti. Tad jokio diskomforto šiuo atveju nejaučiu.

Gal ne visi žiūrovai žino, kad Jūs esate baigęs režisūrą, kodėl visgi persigalvojote ir pasukote į aktorystę?

Labai paprastas atsakymas – anksti pradėjau filmuotis, vaidinti. Taip susiklostė aplinkybės ir aš tam neprieštaravau, bet režisūra niekur nedingo. Atėjus tam tikram laikui, brandai, grįžau prie jos. Esu labai patenkintas, kad galiu prisiliesti ir iš vienos pusės, ir iš kitos.

Ar matote šį spektaklį kaip būdą kritikuoti dabartinę visuomenę?

Tą kritiką gal labiau įžvelgia Oskaras, tai ir yra vienas iš skirtumų tarp mano ir jo režisuotų spektaklių. Aš labiau akcentavau Tartiufą, jo fenomeną, o Oskaras atrado dar vieną įdomų kampą ir labiau išryškina Orgoną. Jei dar giliau – jų tandemą, Tartiufo ir Orgono duetą. Tartiufas šiame spektaklyje nėra tokia dominuojanti asmenybė. Nagrinėjama tema, kaip vienas kitą veikdami gali funkcionuoti tokie žmonės. Oskaro požiūris yra radikalus ir įdomus. Didžioji dalis jo kūrybos yra šiuolaikiška, spektakliuose kalbama apie nūdieną, tad ir šiame „Tartiufe“ ne ką mažesnis akcentas tenka šiandienos aktualijoms. Sakoma, kad ateina momentas, kai reikalingas Hamletas arba Tartiufas, šiuo atveju atsirado Tartiufas. Matyt, reikia bent jau pažadinti, išjudinti mūsų visuomenę, kaip sakoma ir šio sezono teatro afišoje „Išjudink sąžinę“.

Pakalbėkime apie „kitą Tartiufą“. Giedrius Savickas dažname interviu sako, kad Jūs buvote tas žmogus, kuris jį pastūmėjo į aktorystę, kai būdamas vaikas susidūrė su jumis „Žilvičio“ stovykloje. Jūsų vizija išsipildė, Giedrius tapo aktoriumi,  ne kartą vaidinote vienoje scenoje. Bet to paties vaidmens tuo pat metu tikriausiai dar kurti neteko? Ar stebite vienas kitą, jaučiasi konkurencija?

Pradėkim nuo to, kad Giedriaus pamiršti negalima. Jis buvo labai ryškus vaikas. Kadangi esam daugiau negu draugai, mūsų istorija tęsiasi ir dabar. Galiu pasakyti, kad didžiuojuosi, jog Giedrius vis dėlto pasirinko aktoriaus profesiją, jis tikrai labai geras, įdomus aktorius. Dabar jis jau subrendęs vyras, tai aišku, ir mūsų bendravimas pasikeitė, amžiaus skirtumas jau nieko nereiškia, o turėti tokį talentingą draugą bei kolegą yra ir dovana, ir atsakomybė. Išlaviruoti nesugadinant santykių, kai tenka drauge kurti, yra didelis menas. Reikia labai stipriai padirbėti su savo egoizmu ir puikybe, bet kadangi abu esame labai adekvatūs, tai nedaro įtakos nei draugystei, nei kūrybai.

Kalbant apie Tartiufo vaidmenį, mes su Giedriumi esame labai skirtingi. Nors kai kuriuos dalykus turime padaryti vienodai, tikiu, kad skirtumai vis tiek išryškės. Beje, Giedriui labai tinka šis vaidmuo ir manau, kad jam puikiai pasiseks. Jis labai gerai jaučia vaidmenį, yra labai organiškas ir paradoksalus.

Su Koršunovu dirbate tarsi etapais. Vaidinote jo viename pirmųjų spektaklių „Labas Sonia Nauji metai“ (1994), tuomet po ilgos pertraukos spektaklyje „Meistras ir Margarita“ (2000) bei „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (2003), dabar, po dar ilgesnio laiko susitikote spektaklyje „Tartiufas“. Po ilgų pertraukų ryškiau matosi, kas keičiasi. Kaip keičiatės jūs patys, spektakliai, temos, žiūrovai?

Oskaras visada buvo jautrus aplinkai, šiandienai. Jo visa kūryba persmelkta šios dienos aktualijomis. Ta prasme Oskaras nepasikeitė – jis yra aštrus, kandus, šiuolaikiškas, modernus. Jis pasirenka tokias pjeses arba jose taip „susuka“ tematiką, kad spektaklis visuomet būna aštrus, įdomus ir labai šiuolaikiškas. Taip buvo nuo pat pradžių, nuo kultinio spektaklio, kuris tuomet buvo visiškai naujas, pagrįstas nauja teatrine kalba „Ten būti čia“, paskui buvo „Senė“ ir kiti. Jis kai išsikėlė tą aukštą kartelę, šaunuolis, išlaiko ją iki šiol. Kaip Oskaras buvo įdomus prieš 25 metus, taip yra įdomus ir dabar.

Gražu, kad ir mūsų keliai, nors ir po didelių pertraukų, susikerta. Įdomu, kad ir aš keičiuosi, ir jis, ir požiūris į teatrą, ir žiūrovai. Tad po kurio laiko susitikti, pasižiūrėti į vienas kitą, išklausyti, sukurti ką nors, išsiskirti yra gerai. Užsibuvimas kūrybiniam žmogui nėra naudingas. Nauja erdvė, nauji žmonės skatina kūrybiškumą, bet visuomet smagu po kurio laiko grįžti pas kolegas, bičiulius, pas bendraminčius ir vėl iš naujo vienas kitą atrasti. Aš beveik dešimt metų nieko panašaus nesu daręs. Toks kokybiškas prisilietimas prie kitokio tipo kūrybos man yra naudingas ir įdomus, tik gaila, kad dirbame su pjese, kurią aš jau esu išnagrinėjęs.

Daug dirbote Rusijoje? Ko ten išmokote, kokie Rusijos žiūrovai?

Kūryba turi daug apraiškų, stilių, kalbų, žmonių filosofijų. Žiūrovas visur priima tai, ką jis mato, ką supranta ir jaučia. Lietuvos ir, tarkim, Maskvos žiūrovų panašumas yra tas, kad visi išmokyti žiūrėti spektaklį, taip kaip jis buvo žiūrimas prieš septyniasdešimt metų. Aišku, kad naujovėms visada sunkiau prasiskinti kelią, bet man keista, kad, nors esame XXI amžiuje, mūsų mąstymas nesikeičia. Aš tai matau kaip minusą ir manau, kad mes esam vis dar XX amžiuje. Guodiesi tik tuo, kad kitose šalyse yra kitaip. Šiuo metu be „Tartiufo“ repeticijų Lietuvoje, dalyvauju susitikimuose su kūrėjais Maskvoje, režisuosiu ten du spektaklius, laukia ir filmavimai. Džiaugiuosi, kad visus darbus galiu kontroliuoti pats. Tai ką aš darau – yra tai, ką aš tikrai noriu daryti. Gal kai kurie žmonės nesupranta, kodėl kažko atsisakau ar imuosi, bet galiu pasakyti, kad esu labai laimingas galėdamas sau tai leisti.

Spektaklio „Tartiufas“ premjera įvyks vasario 4, 5, 12 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Prieš premjerą, nuo vasario 1 dienos LNDT fojė veiks fotografo Tomo Ivanausko darbų paroda iš šio spektaklio kūrimo užkulisių „Moljero labirintai. O Koršunovo spektaklio „Tartiufas“ repeticijų akimirkos“. 

 

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2017 m. spalio 4 d. 09:10 / vln

Nuėmė prastą nuotaiką po darbo kaip ranka! Įdomūs techniniai sprendimai, ir smagi Savicko, Samuolytės, Savičenko vaidyba..geras:)

2017 m. rugsėjo 29 d. 12:37 / Antanas

Ačiū! Turbūt, Jūs genijus! Supratimas ateina tik in antrą dieną :)

2017 m. rugsėjo 28 d. 13:20 / Gerda

Ačiū! Prikėlėte Tartiufą kaip naują. Sužavėjo ir muzikos, scenografijos, kitų medijų panaudojimo balansas, visi elementai vienas kitą pagrindė ir papildė, be jokio balasto. Sveikinu, nuostabus darbas! Esu laiminga, kad galiu gyventi dabar ir matyti, kaip sukuriami tokie darbai, žibantys ir žibėsiantys laike.

daugiau