Molière. TARTIUFAS Premjera

  • Spektaklis

    Molière. TARTIUFAS

  • Režisierius

    Oskaras KORŠUNOVAS

  • Salė

    Didžioji salė

  • Premjeros data

    2017 m. vasario 4 d.

  • Atšaukta <p>2017 m.<strong>&nbsp;kovo 25 d. 18.30 val.&nbsp;</strong>skelbtas spektaklis<strong>&nbsp;TARTIUFAS neįvyks</strong>. Žiūrovai įsigytus bilietus gali grąžinti iki 2017 m. balandžio 8 d.&nbsp; toje &bdquo;Tiketos&ldquo; kasoje, kurioje jie buvo įsigyti. Pirkusieji internetu grąžinti bilietus gali prisijungę prie savo paskyros svetainėje&nbsp;<a href="http://www.tiketa.lt/">www.tiketa.lt</a>.</p> <p>Atsiprašome už nepatogumus!</p>

Apie

Iš prancūzų kalbos išvertė Aleksys CHURGINAS

Režisierius Oskaras Koršunovas: „Tartiufas – tai šių dienų „herojus“. Tobulas prisitaikėlis, karjeristas, pragmatikas ir ištvirkėlis. Siekdamas savo tikslų šis personažas nesibaido jokių priemonių. Žinoma, naujajame spektaklyje jis neapsimetinės šventuoliu; jis greičiau yra puikus viešųjų ryšių specialistas, gerai suprantantis, kad nėra geresnio įrankio mulkinti lengvatikius už moralę, kuria jis ciniškai manipuliuoja. Veidmainystė ir melas jam tėra įvaizdžio kūrimas, o praturtėjimas kitų sąskaita – stiprybės ir pranašumo įrodymas. Tartiufai visada išpažįsta aktualiąją „religiją“. Molière’o laikais jie buvo sulindę į Bažnyčią, sovietmečiu – į partiją, o dabar jie ten, kur Mamona: bankuose, politikoje ir t. t. Jie visada ideologiškai korektiški ir blogiausius darbus sugeba įvilkti į gražiausių žodžių rūbą. Pasaulinė finansinė krizė – tartiufizmo pasekmė. Ši komedija šiandien ypač aktuali Lietuvoje, kur tiesiog klesti tartiufizmas.


Naujajame pastatyme neketinu laikytis vien klasicistinių kanonų: čia bus ir tekstinių, ir veiksminių akibrokštų. Pats Molière’as diktuoja įdomias pastatymo sąlygas. Šis autorius aštrus, aktualus. Jokia pjesė pasaulyje iki šiol nėra sukėlusi tokio didelio skandalo kaip „Tartiufas“. Tai pirmas dramos kūrinys, tapęs tarptautiniu įvykiu: supriešinęs vieną iš didžiausių valstybių su įtakingiausia galia, megavalstybe – Popiežiaus rūmais. Lietuvoje tartiufizmą aš matau ne Bažnyčioje, o tarp šiuolaikinių valdininkų, šiuolaikinėje politikoje, šiuolaikiniame versle, kur labai daug kalbama gražiomis frazėmis, bet už viso to slypi korupcija. Kaip lengvai ir ciniškai manipuliuojama žmonėmis, pasitelkus propagandines viešųjų ryšių priemones... Spektaklyje tai bus atpažįstama. Deja, ateinanti karta nėra sąžiningesnė. Ji tiesiog geriau pasiruošusi tai manipuliacijai, kuri ypač puikiai atsiskleidė dabartiniame liberalų skandale. Liberalai tiesiogiai kalbėjo apie tai, kad ateina sudaužyti korupcijos, o mums pasiūlė patį didžiausią korupcijos pyragą, kurį mes dabar raikom.“

Datos

  • Kovo 25 (Št), 18:30 Atšaukta <p>2017 m.<strong>&nbsp;kovo 25 d. 18.30 val.&nbsp;</strong>skelbtas spektaklis<strong>&nbsp;TARTIUFAS neįvyks</strong>. Žiūrovai įsigytus bilietus gali grąžinti iki 2017 m. balandžio 8 d.&nbsp; toje &bdquo;Tiketos&ldquo; kasoje, kurioje jie buvo įsigyti. Pirkusieji internetu grąžinti bilietus gali prisijungę prie savo paskyros svetainėje&nbsp;<a href="http://www.tiketa.lt/">www.tiketa.lt</a>.</p> <p>Atsiprašome už nepatogumus!</p>
  • Gegužės 28 (Sk), 18:30 Atšaukta <p>2017 m.<strong>&nbsp;gegužės 28 d. 18.30 val.&nbsp;</strong>skelbtas spektaklis<strong>&nbsp;TARTIUFAS neįvyks</strong>. Žiūrovai įsigytus bilietus gali grąžinti iki 2017 m. birželio 11 d.&nbsp; toje &bdquo;Tiketos&ldquo; kasoje, kurioje jie buvo įsigyti. Pirkusieji internetu grąžinti bilietus gali prisijungę prie savo paskyros svetainėje&nbsp;<a href="http://www.tiketa.lt/">www.tiketa.lt</a>.</p> <p>Atsiprašome už nepatogumus!</p>
  • Gegužės 30 (An), 18:30 Atšaukta <p>2017 m.<strong>&nbsp;gegužės 30 d. 18.30 val.&nbsp;</strong>skelbtas spektaklis<strong>&nbsp;TARTIUFAS neįvyks</strong>. Žiūrovai įsigytus bilietus gali grąžinti iki 2017 m. birželio 13 d.&nbsp; toje &bdquo;Tiketos&ldquo; kasoje, kurioje jie buvo įsigyti. Pirkusieji internetu grąžinti bilietus gali prisijungę prie savo paskyros svetainėje&nbsp;<a href="http://www.tiketa.lt/">www.tiketa.lt</a>.</p> <p>Atsiprašome už nepatogumus!</p>
  • Birželio 17 (Št), 18:30 Atšaukta <p>2017 m.<strong>&nbsp;birželio 17 d. 18.30 val.&nbsp;</strong>skelbtas spektaklis<strong>&nbsp;TARTIUFAS neįvyks</strong>. Žiūrovai įsigytus bilietus gali grąžinti iki 2017 m. liepos 1 d.&nbsp; toje &bdquo;Tiketos&ldquo; kasoje, kurioje jie buvo įsigyti. Pirkusieji internetu grąžinti bilietus gali prisijungę prie savo paskyros svetainėje&nbsp;<a href="http://www.tiketa.lt/">www.tiketa.lt</a>.</p> <p>Atsiprašome už nepatogumus!</p>

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Oskaras KORŠUNOVAS
  • Scenografas — Vytautas NARBUTAS
  • Kostiumų dailininkė — Sandra STRAUKAITĖ
  • Kompozitorius — Gintaras SODEIKA
  • Šviesos dailininkas — Eugenijus SABALIAUSKAS
  • Režisieriaus asistentas — Antanas OBCARSKAS

Vaidina

Interviu

Giedrius Savickas: mus apgauna vos tik atsikėlus // Aušra Pociūtė, Menufaktura.lt, 2017-01-25

Giedrius Savickas: mus apgauna vos tik atsikėlus

Aušra Pociūtė, Menufaktura.lt, 2017-01-25

 

Giedrius Savickas repetuoja su Dariumi Meškausku. Tomo Ivanausko nuotrauka
Giedrius Savickas repetuoja su Dariumi Meškausku. Tomo Ivanausko nuotrauka

Naujausioje Lietuvos nacionalinio dramos teatro komedijoje - Moliere´o „Tartiufe“, kurios premjera įvyks jau vasario 4 dieną ir kurią režisuoja Oskaras Koršunovas, pagrindinį Tartiufo vaidmenį pakaitomis kuria du seniai didžiosiose teatro scenose matyti aktoriai Dainius Kazlauskas ir Giedrius Savickas. Artėjant premjerai Giedrius Savickas pasakoja apie savo ir vaidinamo apgaviko bei manipuliatoriaus Tartiufo panašumus bei savo ir Dainiaus Kazlausko skirtumus.

Kuo sudomino pasiūlymas vaidinti spektaklyje „Tartiufas“?

Kai režisierius pasiūlo pagrindinį vaidmenį, labiausiai „užkabina“ jo pasitikėjimas. Kad galvodamas apie naują spektaklį, jis pagalvojo apie tave, kad pasitiki. Tai labai paglosto širdį. Šiaip nemėgstu pagrindinių vaidmenų. Vaidinau pagrindinį veikėją spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, žinau, kaip tai sunku. Ypač gastrolėse. Pagrindiniai vaidmenys man neatrodo įdomūs. Labai puikūs yra mažiukai vaidmenys.

Tartiufas šiame spektaklyje irgi nėra pagrindinis veikėjas. Jis yra direktorius, o Orgonas - savininkas. Kaip ir visoje Lietuvoje - oficialiai viską daro, kalbas sako direktorius, o savininkas sprendžia reikalus. Kas Moliere´o pjesėje - tas pat ir Lietuvoje. Svarbiausia ir baisiausia yra tai, kad suprantame, jog mums į akis pučiama migla. Tartiufizmas - ta migla, apėmusi viską. Atsikeli ryte, įsijungi televizorių - kalba tartiufas, pasiimi laikraštį, skaitai apie tartiufą straipsnį, kurį parašė tartiufas. Nueini į parduotuvę, perki iš tartiufo. Mus visur apgauna. Vos atsikeli ir jau apgauna. Kol repetavom „Tartiufą“, pakėlė mokesčius autoriams 30 proc., o mes tik juokiamės. Baisiausia, kad gyvename toje komedijoje ir juokiamės. Bet tai nebejuokinga.

Juk jei normaliai pažiūrėtume į Tartiufo istoriją - žmogus apgavo žmogų, prisidengdamas šventais reikalais. Kur čia komedija? Teisybę sakančių Kleantų labai nedaug, per tą miglą jų žodžiai nesigirdi. Jei jie ir kažką kritikuoja, gauna atsaką, „ai seni, ką tu pakeisi, gyvenk savo gyvenimėlį ir tiek“. Kleantai mūsų visuomenėje būtų kaip a.a. Kunigaikštis Vilgaudas, viską rėžęs tiesiai šviesiai. Kažkodėl sakyti tiesą dažnai laikoma prasčiokiškumo ženklu.

Pastaruoju metu su OKT / Vilniaus miesto teatru vykote į gastroles, o Lietuvoje vaidinote kameriniuose spektakliuose. Ar pasiilgote didžiosios teatro scenos?

Taip, pastaruoju metu nebuvau visai atitrūkęs nuo teatro, vaidinau Oskaro Koršunovo spektakliuose, bet visgi Nacionalinis dramos teatras turi savo aurą, savo kvapą, kurį atsimenu iš studentiškų laikų. Didelis pastatas, trupė, repeticijos, teatro rutina - savotiškai to pasiilgau, to seniai nebuvo mano gyvenime. Tačiau prieš premjerą, kai taip trūksta laiko, apėmęs ir nerimas. Ilgesys visuomet virsta nerimu. Nauja pjesė yra nežinomybė, pilna x ir y, repetuodami ieškome, kaip tuos tekstuose užslėptus x ir y įvardyti žiūrovams. Esame lyg tam tikra mokslininkų komanda, sprendžianti pjesės vingrybes.

Esate tikintis, tačiau vaidinsite šventvagį, žmogų, kaip sako veikėjas Kleantas, preke pavertusį net maldą. Ar nesunku rasti bendrų sąsajų su Tartiufu?

Kuo daugiau žmogus demonstruoja savo tikėjimą, tuo labiau man tai rodosi netikra. Tikėjimas - paprastas dalykas. Jis yra ir viskas, bet matau žmonių, kurie tik prisidengia amžinosiomis vertybėmis. Tikėjimas - vienas stipriausių dalykų pasaulyje, ir žmonės, kurie meldžiasi, man atrodo labai stiprūs, aš pats nebijau sakyti, kad sekmadieniais vaikštau į bažnyčią. O Tartiufas yra tik vaidmuo, aš negyvenu jo gyvenimo. Kartais ir aš padarau dalykų, priešingų savo tikėjimui. Esu jaunas žmogus, turiu visokių minčių. Prisipažinsiu, kartais esu labai nuodėmingas. O jergutėliau!

Tartiufų yra ir Vatikane, ir Tibeto vienuolyne, ten, kiek žinau, vienuoliai daugiau laiko praleidžia ne melsdamiesi, o sėdėdami prie kompiuterio - susirašinėja su savo pasekėjais Amerikoje, šie jiems siunčia pinigus. Jei koks amerikietis, tarkim, išsiskiria, vienuolis kviečia jį pas save. Mokiniui atvažiavus, vienuolis išsiveda jį pasivaikščioti, prieina kalną, amerikietis skubindamasis lipa į kalną ir tada vienuolis jam sako: n e s k u b ė k. Amerikietis - tiksliai! Neskubėti... Koks išmintingas vienuolis, kokį gerą patarimą jis davė, ir visai negaila jam sumokėtų tūkstančių dolerių. Tai čia ir yra tartiufizmas!

Visokių herojų pilna ir dabar: Tartiufų, Robinų Hudų, na gal dabar greičiau yra „half Robin Hood“  (pusiau Rubinai Hudai - A.P.) - jau priplėšė... bet dar nedalina! Aš visą laiką vaidmenis atskiriu nuo gyvenimo. Panašumų tarp manęs ir Tartiufo yra, aš irgi nuodėmingas, bet niekada nesiekiu naudos kito žmogaus sąskaita. Tai vienas iš esminių dalykų.

Ar konkretūs asmenys, visuomenėje besiklostančios situacijos Jus įkvepia kuriant šį vaidmenį? Gal dabartinis „džipo skandalas“?

Taip, vyksta skandalas, bet mes vėl apsigaunam! Kol mes žiūrime istoriją apie neišsilavinusią blondinę ir Karbauskį, kol šnekam apie tą džipą, kažkas daro kitus reikalus. Galvojame, kad aiškinamės, kaip viena moteris gavo džipą, o kažkas tuo metu gauna visą džipų gamyklą. Štai Tartiufas šneka žiniose, aiškinasi žurnalistams, bet Orgonas daro savo reikalus. Gal jis net specialiai pamėtėjo tą džipą, tai lengvas grobis liaudžiai. Mes visi diskutuojame, teisiame, aiškinamės, o tuo metu... Apie embrionus irgi visa Lietuva skambėjo, o tuo metu mokesčių pakėlimas įvyko tyliai ir ramiai.

Dainius Kazlauskas, kaip ne kartą sakėte, yra žmogus, paskatinęs Jus studijuoti aktorystę. Susipažinote su juo „Žilvičio“ jaunimo stovykloje Karklėje. Nuo ko prasidėjo Jūsų pažintis? Kokį atsimenate Dainių Kazlauską?

Kai susipažinome, jis buvo lygiai toks pat kaip dabar. Pirmoji pažintis greičiausiai įvyko, kai man buvo treji, o Dainiui - dvylika. Tada stovyklos vadovas buvo a.a. Leonidas Donskis. Vėliau vadovai buvo jau jie abu, aš buvau būryje, dar vėliau, kai Leonidas išvažiavo, mes su Dainiumi vadovavome stovyklautojų būriams. Dainius nuo tų laikų visai nepasikeitė. Jis visad buvo aštrus, ambicingas, protingas. Jis man labai daug padėjo. Iš jo stoto gali pasirodyti, kad yra arogantiškas, bet jis visuomet nuoširdžiai padeda. Dainius labai žmogiškas, tik tai reikia pamatyti. Jis labai talentingas, aukščiausios klasės aktorius.

Ar galėjote vaikystėje pagalvoti, kad su Dainiumi vaidinsite vienoje scenoje, kursite tą patį vaidmenį?

Tai buvo seniai suplanuota. „Žilvičio“ stovykla buvo mano didžioji aktorinė mokykla. Mus mokęs Leonidas Donskis labai domėjosi teatru. Atsimenant jį, visad norisi dėkoti Dievui, kad vienu metu leidžia gyventi su nuostabiais žmonėmis, ir tokių žmonių mano gyvenime yra daug. Trylika metų dirbu su Oskaru Koršunovu. Aktoriai Darius Gumauskas, Saulius Mykolaitis - kartu labai daug išgyvenome. Vaikystę praleidau su Leonidu Donskiu ir su Dainiumi Kazlausku - tai juk aukščiausia klasė, penkios žvaigždutės! Jie neišmokė manęs vaidinti (apskritai, manau, kad neįmanoma išmokyti žmogų vaidinti), bet išmokė suvokti, turėti skonį ir pasikliauti savo intuicija.

Jūs tas skolas atiduodate? Daug bendraujate ir bendradarbiaujate su jaunimu?

Taip, labai stengiuosi, kiek galiu. Aišku, kai kam ir neatrašau, nespėju. Nepykite. Ačiū noriu pasakyti ir televizijai, nes joje užsidirbdamas, prie kitų projektų ar iniciatyvų galiu prisidėti ir negaudamas atlygio. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai prašo nemokamai pavaidinti jų spektakliuose ar kine - prašau, mielai jiems padedu.

Grįžtant prie spektaklio, kuo skirsis Jūsų ir Dainiaus Kazlausko kuriami Tartiufai? Ar jaučiama konkurencija, kai turite sukurti tą patį vaidmenį?

Aš pripratęs. Spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“ keičiausi su Gyčiu Ivanausku. Aš pasitikiu Dainiumi, mes visiškai skirtingi, turime visai kitą organiką, bet džiaugiuosi, kad galiu iš jo kuriamo vaidmens paimti gerų dalykų, jis gali paimti kai ką iš manęs. Kiti aktoriai iš principo nepriima kolegos pasiūlytos idėjos, matyt, atmesdami nori parodyti, kad ji nėra gera. O mes su Dainiumi to nebijome.

O kaip sekasi dirbti su ką tik studijas baigusiais aktoriais? Pernai kai kurie iš jų perėmė Jūsų, Rasos Samuolytės, Dainiaus Kazlausko kurtus vaidmenis spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Todėl dabar „Tartiufe“ susitinka tarsi dvi kartos.

Na, kai repetuojant į mane kreipiasi Jūs, suprantu, kad nesu jauniausias komandoje. Bet galvoju, nieko, palaukit! Ir jums ateis laikas, kai kažkas ims kreiptis Jūs. Šiaip tai jie - labai šaunūs jauni aktoriai, darbštūs, turintys labai gerą humoro jausmą. Aš su jais susikalbu, reiškia, ačiū Dievui, dar nesu senas. Ir jei mes galim kartu juokauti - vadinasi, susigaudau, kas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje.

Daugeliui žmonių Jūs geriausiai žinomas kaip komikas, tačiau kai kurie aktoriai labai vengia komiko etiketės, nenori būti taip vadinami, priima taip kaip žeminantį epitetą. Koks Jūsų požiūris, ar irgi vengiate šio apibūdinimo?

Aš toks gimiau ir nieko nepadarysiu. Nemeluosiu sau, neslėpsiu savęs ir negniaušiu savyje juoko. Man patinka, kai žmonės juokiasi, man patinka juoktis ir juokinti kitus. Niekad specialiai nesistengsiu nejuokinti. Tai būtų absurdas. Vieni gimsta linksmesni, kiti liūdnesni. Mes visi skirtingi ir visų reikia. Aišku, jeigu negali, bet stengiesi būti juokingas, tai labai graudu.

Tik, žinoma, juokinti už pinigus yra žymiai sunkiau. Draugų kompanijoje visai kitaip - labai daug prisijuokiam ir tai yra pats geriausias juokas, kai dėl nieko nesistengi.

***

Spektaklio „Tartiufas“ premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje įvyks vasario 4, 5, 12 dienomis.  Prieš premjerą, nuo vasario 1 dienos LNDT fojė veiks fotografo Tomo Ivanausko darbų paroda iš šio spektaklio kūrimo užkulisių „Moljero labirintai. Oskaro Koršunovo spektaklio „Tartiufas“ repeticijų akimirkos“.

Dainius Kazlauskas į Didžiąją teatro sceną grįžta su spektakliu „Tartiufas“ // Aušra Pociūtė, Bernardinai.lt, 2017-01-19

Dainius Kazlauskas į Didžiąją teatro sceną grįžta su spektakliu „Tartiufas“

Aušra Pociūtė, Bernardinai.lt, 2017-01-19

 

Tomo Ivanausko nuotr.

Paaiškėjo, kas naujame LNDT spektaklyje „Tartiufas“ kurs pagrindinį Tartiufo vaidmenį. Apgaviką, manipuliatorių ir melagį, apsimetusį šventuoliu, pakaitomis vaidins du labai seniai didžiosiose Lietuvos teatro scenose matyti aktoriai, ypač virtuoziškai atliekantys komiškus vaidmenis – Dainius Kazlauskas ir Giedrius Savickas. Kalbėdamas apie būsimą spektaklį Dainius Kazlauskas sako, kad malonu po ilgos pertraukos grįžti pas bendraminčius, tačiau jį apėmęs dvilypis ir keistas jausmas. 

Prieš  trejus metus režisavote „Tartiufą“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, dabar Oskaro Koršunovo režisuojamame spektaklyje vaidinsite pagrindinį vaidmenį. Kuo, Jūsų nuomone, „Tartiufas“ aktualus šiuolaikiniam žiūrovui?

Tartiufo istorija apipinta įvairių legendų, tikrų ir netikrų istorijų. Pirmajame Moliere‘o parašytame pjesės variante Tartiufas buvo vyskupas, tokia istorija, pripažinkim, skamba vienaip. Po Vatikano įsikišimo, dvasininkijos kritikos, Tartiufas jau „tapo“ pasauliečiu, labai dievotu, tad irgi iš karto pasikeitė jo reikšmė. Jei žiūrime į Tartiufą kaip į pasaulietį, tai jis nėra nei didelis nusikaltėlis, nei patenka į filosofinę Tartiufo kategoriją plačiąja prasme. Tiesiog smulkus apsišaukėlis, sukčius, kuris pasinaudojo žmonių patiklumu ir iš to gyveno. O jei jis būtų vyskupas, kaip Moliere‘as rašė pirminiame variante, tuomet Kleanto pradinis monologas įgautų visai kitą prasmę. Gautųsi smarki istorija! Kita vertus, tokių žmonių buvo visą laiką ir jie neišnyks. Tik būna etapai, kai jie pradeda dominuoti, manau, kad dabar ir yra tas laikas, kai jų per daug. „Tartiufas“ yra labai laiku.

Kuo sudomino galimybė vaidinti? Norite išbandyti kitą pusę, jaučiatės dar kažko neišsakęs?

Šią Moliere‘o pjesę esu labai išanalizavęs, tad apima dvilypis jausmas, keista – kaip ir viskas aišku, kaip ir ne iki galo aišku. Kiekvieno režisieriaus požiūris ir spektaklis yra skirtingi. Pjesė ta pati, bet tikslai kitokie. Šiuo atveju tarp to, ką aš kūriau, ir to, ką kuria Oskaras, yra didelis skirtumas, ir jis man labai priimtinas, labai įdomus, teisingas. Žiūrėsim, kas iš to gausis.

Ar nesunku priimti kito režisieriaus idėjas, kai pats jau režisavote šį kūrinį, turėjote savo viziją?

Yra tokia taisyklė – jei esi vienoje barikadų pusėje turi elgtis vienaip, jei esi kitoje barikadų pusėje – turi laikytis tos pusės įstatymų. Šiuo atveju šeimininkas yra Oskaras, ir aš priimu jo režisavimą be jokių kalbų, tai yra jo kūrinys. Mes, aktoriai, prisiliečiam prie jo kūrybos, esame to dalis, ir tik stengiamės padėti, įsiklausę viską atlikti taip, kaip turėtų būti. Tad jokio diskomforto šiuo atveju nejaučiu.

Gal ne visi žiūrovai žino, kad Jūs esate baigęs režisūrą, kodėl visgi persigalvojote ir pasukote į aktorystę?

Labai paprastas atsakymas – anksti pradėjau filmuotis, vaidinti. Taip susiklostė aplinkybės ir aš tam neprieštaravau, bet režisūra niekur nedingo. Atėjus tam tikram laikui, brandai, grįžau prie jos. Esu labai patenkintas, kad galiu prisiliesti ir iš vienos pusės, ir iš kitos.

Ar matote šį spektaklį kaip būdą kritikuoti dabartinę visuomenę?

Tą kritiką gal labiau įžvelgia Oskaras, tai ir yra vienas iš skirtumų tarp mano ir jo režisuotų spektaklių. Aš labiau akcentavau Tartiufą, jo fenomeną, o Oskaras atrado dar vieną įdomų kampą ir labiau išryškina Orgoną. Jei dar giliau – jų tandemą, Tartiufo ir Orgono duetą. Tartiufas šiame spektaklyje nėra tokia dominuojanti asmenybė. Nagrinėjama tema, kaip vienas kitą veikdami gali funkcionuoti tokie žmonės. Oskaro požiūris yra radikalus ir įdomus. Didžioji dalis jo kūrybos yra šiuolaikiška, spektakliuose kalbama apie nūdieną, tad ir šiame „Tartiufe“ ne ką mažesnis akcentas tenka šiandienos aktualijoms. Sakoma, kad ateina momentas, kai reikalingas Hamletas arba Tartiufas, šiuo atveju atsirado Tartiufas. Matyt, reikia bent jau pažadinti, išjudinti mūsų visuomenę, kaip sakoma ir šio sezono teatro afišoje „Išjudink sąžinę“.

Pakalbėkime apie „kitą Tartiufą“. Giedrius Savickas dažname interviu sako, kad Jūs buvote tas žmogus, kuris jį pastūmėjo į aktorystę, kai būdamas vaikas susidūrė su jumis „Žilvičio“ stovykloje. Jūsų vizija išsipildė, Giedrius tapo aktoriumi,  ne kartą vaidinote vienoje scenoje. Bet to paties vaidmens tuo pat metu tikriausiai dar kurti neteko? Ar stebite vienas kitą, jaučiasi konkurencija?

Pradėkim nuo to, kad Giedriaus pamiršti negalima. Jis buvo labai ryškus vaikas. Kadangi esam daugiau negu draugai, mūsų istorija tęsiasi ir dabar. Galiu pasakyti, kad didžiuojuosi, jog Giedrius vis dėlto pasirinko aktoriaus profesiją, jis tikrai labai geras, įdomus aktorius. Dabar jis jau subrendęs vyras, tai aišku, ir mūsų bendravimas pasikeitė, amžiaus skirtumas jau nieko nereiškia, o turėti tokį talentingą draugą bei kolegą yra ir dovana, ir atsakomybė. Išlaviruoti nesugadinant santykių, kai tenka drauge kurti, yra didelis menas. Reikia labai stipriai padirbėti su savo egoizmu ir puikybe, bet kadangi abu esame labai adekvatūs, tai nedaro įtakos nei draugystei, nei kūrybai.

Kalbant apie Tartiufo vaidmenį, mes su Giedriumi esame labai skirtingi. Nors kai kuriuos dalykus turime padaryti vienodai, tikiu, kad skirtumai vis tiek išryškės. Beje, Giedriui labai tinka šis vaidmuo ir manau, kad jam puikiai pasiseks. Jis labai gerai jaučia vaidmenį, yra labai organiškas ir paradoksalus.

Su Koršunovu dirbate tarsi etapais. Vaidinote jo viename pirmųjų spektaklių „Labas Sonia Nauji metai“ (1994), tuomet po ilgos pertraukos spektaklyje „Meistras ir Margarita“ (2000) bei „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (2003), dabar, po dar ilgesnio laiko susitikote spektaklyje „Tartiufas“. Po ilgų pertraukų ryškiau matosi, kas keičiasi. Kaip keičiatės jūs patys, spektakliai, temos, žiūrovai?

Oskaras visada buvo jautrus aplinkai, šiandienai. Jo visa kūryba persmelkta šios dienos aktualijomis. Ta prasme Oskaras nepasikeitė – jis yra aštrus, kandus, šiuolaikiškas, modernus. Jis pasirenka tokias pjeses arba jose taip „susuka“ tematiką, kad spektaklis visuomet būna aštrus, įdomus ir labai šiuolaikiškas. Taip buvo nuo pat pradžių, nuo kultinio spektaklio, kuris tuomet buvo visiškai naujas, pagrįstas nauja teatrine kalba „Ten būti čia“, paskui buvo „Senė“ ir kiti. Jis kai išsikėlė tą aukštą kartelę, šaunuolis, išlaiko ją iki šiol. Kaip Oskaras buvo įdomus prieš 25 metus, taip yra įdomus ir dabar.

Gražu, kad ir mūsų keliai, nors ir po didelių pertraukų, susikerta. Įdomu, kad ir aš keičiuosi, ir jis, ir požiūris į teatrą, ir žiūrovai. Tad po kurio laiko susitikti, pasižiūrėti į vienas kitą, išklausyti, sukurti ką nors, išsiskirti yra gerai. Užsibuvimas kūrybiniam žmogui nėra naudingas. Nauja erdvė, nauji žmonės skatina kūrybiškumą, bet visuomet smagu po kurio laiko grįžti pas kolegas, bičiulius, pas bendraminčius ir vėl iš naujo vienas kitą atrasti. Aš beveik dešimt metų nieko panašaus nesu daręs. Toks kokybiškas prisilietimas prie kitokio tipo kūrybos man yra naudingas ir įdomus, tik gaila, kad dirbame su pjese, kurią aš jau esu išnagrinėjęs.

Daug dirbote Rusijoje? Ko ten išmokote, kokie Rusijos žiūrovai?

Kūryba turi daug apraiškų, stilių, kalbų, žmonių filosofijų. Žiūrovas visur priima tai, ką jis mato, ką supranta ir jaučia. Lietuvos ir, tarkim, Maskvos žiūrovų panašumas yra tas, kad visi išmokyti žiūrėti spektaklį, taip kaip jis buvo žiūrimas prieš septyniasdešimt metų. Aišku, kad naujovėms visada sunkiau prasiskinti kelią, bet man keista, kad, nors esame XXI amžiuje, mūsų mąstymas nesikeičia. Aš tai matau kaip minusą ir manau, kad mes esam vis dar XX amžiuje. Guodiesi tik tuo, kad kitose šalyse yra kitaip. Šiuo metu be „Tartiufo“ repeticijų Lietuvoje, dalyvauju susitikimuose su kūrėjais Maskvoje, režisuosiu ten du spektaklius, laukia ir filmavimai. Džiaugiuosi, kad visus darbus galiu kontroliuoti pats. Tai ką aš darau – yra tai, ką aš tikrai noriu daryti. Gal kai kurie žmonės nesupranta, kodėl kažko atsisakau ar imuosi, bet galiu pasakyti, kad esu labai laimingas galėdamas sau tai leisti.

Spektaklio „Tartiufas“ premjera įvyks vasario 4, 5, 12 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Prieš premjerą, nuo vasario 1 dienos LNDT fojė veiks fotografo Tomo Ivanausko darbų paroda iš šio spektaklio kūrimo užkulisių „Moljero labirintai. O Koršunovo spektaklio „Tartiufas“ repeticijų akimirkos“. 

 

Komentarai

2017 m. sausio 30 d. 15:59 / Zydrunas

Del kokiu priezasciu atsauktas?? pirmi pasirodymai pasieke sold out..

2017 m. sausio 26 d. 08:39 / Ruta

Sveiki, išvykstu, todėl parduodu 2 bilietus po 40 eur Vasario 14d. į Tartiufą. Tel. 865011134

2017 m. sausio 23 d. 17:30 / Rasa

Pirkčiau 2 bilietus į vasario 4d. spektaklį "Molière. TARTIUFAS". Tel.867806280

daugiau