Molière. TARTIUFAS

Apie

Gruodžio 20 d. po spektaklio (apie 20 val.) Alytaus kultūros ir komunikacijos centre vyks aptarimas AUDITORIJA TIRIA: TARTIUFAS. Diskusiją moderuos Bernardinai.lt bendradarbis Donatas Puslys. Maloniai kviečiame dalyvauti! 

Iš prancūzų kalbos išvertė Aleksys CHURGINAS

Režisierius Oskaras Koršunovas: „Tartiufas – tai šių dienų „herojus“. Tobulas prisitaikėlis, karjeristas, pragmatikas ir ištvirkėlis. Siekdamas savo tikslų šis personažas nesibaido jokių priemonių. Žinoma, spektaklyje jis neapsimetinėja šventuoliu; jis greičiau yra puikus viešųjų ryšių specialistas, gerai suprantantis, kad nėra geresnio įrankio mulkinti lengvatikius už moralę, kuria jis ciniškai manipuliuoja. Veidmainystė ir melas jam tėra įvaizdžio kūrimas, o praturtėjimas kitų sąskaita – stiprybės ir pranašumo įrodymas. Tartiufai visada išpažįsta aktualiąją „religiją“. Molière’o laikais jie buvo sulindę į Bažnyčią, sovietmečiu – į partiją, o dabar jie ten, kur Mamona: bankuose, politikoje ir t. t. Jie visada ideologiškai korektiški ir blogiausius darbus sugeba įvilkti į gražiausių žodžių rūbą. Pasaulinė finansinė krizė – tartiufizmo pasekmė. Ši komedija šiandien ypač aktuali Lietuvoje, kur tiesiog klesti tartiufizmas.


Šiame pastatyme nesilaikau vien klasicistinių kanonų: čia yra ir tekstinių, ir veiksminių akibrokštų. Pats Molière’as diktuoja įdomias pastatymo sąlygas. Šis autorius aštrus, aktualus. Jokia pjesė pasaulyje iki šiol nėra sukėlusi tokio didelio skandalo kaip „Tartiufas“. Tai pirmas dramos kūrinys, tapęs tarptautiniu įvykiu: supriešinęs vieną iš didžiausių valstybių su įtakingiausia galia, megavalstybe – Popiežiaus rūmais. Lietuvoje tartiufizmą aš matau ne Bažnyčioje, o tarp šiuolaikinių valdininkų, šiuolaikinėje politikoje, šiuolaikiniame versle, kur labai daug kalbama gražiomis frazėmis, bet už viso to slypi korupcija. Kaip lengvai ir ciniškai manipuliuojama žmonėmis, pasitelkus propagandines viešųjų ryšių priemones... Spektaklyje tai atpažįstama. Deja, ateinanti karta nėra sąžiningesnė. Ji tiesiog geriau pasiruošusi tai manipuliacijai, kuri ypač puikiai atsiskleidė liberalų skandale. Liberalai tiesiogiai kalbėjo apie tai, kad ateina sudaužyti korupcijos, o mums pasiūlė patį didžiausią korupcijos pyragą, kurį mes dabar raikom.“

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Oskaras KORŠUNOVAS
  • Scenografas — Vytautas NARBUTAS
  • Kostiumų dailininkė — Sandra STRAUKAITĖ
  • Kompozitorius — Gintaras SODEIKA
  • Choreografė — Vesta GRABŠTAITĖ
  • Vaizdo projekcijų autorius — Algirdas GRADAUSKAS
  • Šviesos dailininkas — Eugenijus SABALIAUSKAS
  • Režisieriaus asistentas — Antanas OBCARSKAS

Vaidina

Recenzijos

А Тартюф-то голый! // Галина ГУБАНОВА, специально для «Обзора», 2018-09-25

А Тартюф-то голый!

Галина ГУБАНОВА, специально для «Обзора», 2018-09-25
Легендарный спектакль Оскараса Коршуноваса «Тартюф» Мольера в варианте французского показа в Авиньоне, Франция. 


Спектакль сразу захватывает зрительными образами - сценография Витаутаса Нарбутаса великолепна. Столько зелёного цвета! Пролог в спектакле посвящен образам барокко, барочной моде с широкой юбкой, ярким гротескным персонажам, которые начинают странную игру в немного игрушечном «версальском» парке. Эта игра в «Мольера» сменяется образами современных людей, которые «живут» с холодильником и унитазом в этом парке, это их дом, там ноутбук, чудесные прозрачные пластиковые стулья и скамейки. 

Художник по костюмам Сандра Страукайте дает и образы мольеровского костюма, и современную одежду. 

Хореограф Веста Грабайтите вносит элементы танца мольеровского времени в современную свободную пластику.
Kлассический стиль, регулярный французский парк, геометрические формы постриженных кустов, деревьев, даже вариант конический стрижки деревьев был использован как костюм, в котором в саду прячется сын Оргона, еще была шляпа, как верхушка постриженного дерева. 

Сам лабиринт дает образ каких-то интриг, тайн, заговоров, которые крутятся как всегда в пьесах, основанных на народной комедии, где молодая пара борется за свое счастье, но девушку хотят выдать замуж за нелюбимого (вариант – злодея). 

Это Мольер, что тут скажешь. 


Коршуновас поднимает нравственную проблему до уровня социально-политической, но при этом остается замечательным комедийным режиссером, выстраивая трюки, гэги, шутки, смешные придумки. Например, Тартюф пальцами ног и всем телом как бы играет на воображаемом клавесине, а жена Оргона вздрагивает в такт всем своим большим декольте. Невозможно удержаться от смеха, когда голый Тартюф, соблазнявший хозяйку дома бродит среди зеленого лабиринта, прячась от хозяина-Оргона. 

За этим смешными сценами тем больнее наступает перелом, когда открывается истинное лицо Тартюфа. Режиссер делает невероятно длинную паузу, стоп-кадр, когда Тартюф целует Оргона после получения дарственной на дом. И начинается страшное. 

Режиссер ищет новый язык театра, импровизирует, экспериментирует с композицией. Так финал «Русского романа» намеренно лишен ударной точки, а в Тартюфе вообще отменен финал Мольера. У Мольера офицер объявляет волю короля, который, как «бог из машины», разрешает все конфликты – велит наказать Тартюфа и возвращает Оргону дом. 

Вместо этого финала Тартюф цинично заявляет семье Оргона, что никто их не спасет, и далее сцена развивается как интермедия, в которой в новом сюжете Тартюф превращается в политического популиста, обещает семье Оргона, превратившейся просто в кучку граждан, разные блага, жители голосуют за него. Тартюф входит в зрительный зал и начинает напрямую общаться с залом. 

Савицкис так карикатурно и обаятельно исполняет импровизации в этом эпизоде, что зрители отвечают громким смехом. Перед спектаклем одна женщина возмущалась у кассы, что билеты очень дорогие. Возможно, это стало причиной такой импровизации, когда Тартюф в финале входит в зал и говорит публике: 

«Что, дорогие билеты? Завтра будут еще дороже. Потому что вы нам дороги». 

Спектакль играется в Русском драматическом театре Литвы, и Тартюф говорит: «Ну как нравится спектакль на литовском языке в русском театре во французском варианте?» 

Но смех стихает, когда он спрашивает: «А вы не боитесь войны?» 





А потом мы видим, как раздавленная несчастьем семья Оргона уходит в нищую бездомную жизнь, лишившись всего. Пронзительные кадры на экране, где персонажи, скорее, люди современного города (литовского? французского?) смотрят прямо в камеру и уходят. 

Игра с живой камерой выстроена виртуозно. Много разных приемов. Особенно интересна съемка через зеркало (что метафорически еще напоминает о том, что Мольер называл театр зеркалом) – то через ручное зеркало за кулисами, то через большое в золоченой квадратной раме. 

Оскарас Коршуновас относится к спектаклю как живому, творящемуся каждый раз с какими-то изменениями. Особенно внимателен режиссер к исполнению в разных странах – в Литве он вводит в спектакль больше литовских актуалий, а, например, во Франции ввел монологи и вставки на французском, съемку на улицах Авиньона, различные намеки на французские актуалии. 

По словам режиссера, французских зрителей поразило, когда Тартюф заговорил про социальное жилье, выгнав Оргона из дома. В этот момент социальное жилье было особенно актуальной проблемой во Франции. 





Иногда некоторые случайности позволяли включать импровизации: когда в роли Тартюфа актер Гедрюс Савицкис – прекрасный импровизатор и любимец зрителей юмористических телепередач и фильмов - шел по Авиньону, и камера снимала его, вдруг он поравнялся с толпой болельщиков, которые праздновали победу Франции на чемпионате мира по футболу, включился в их настроение, стал как бы один из них: он прыгал, обнимался с ними, целовал знамя. Эти видеокадры из Авиньона транслировались в спектакле 15 сентября. И в этой импровизации, и других его подключениях к настроению толпы была страшная способность Тартюфа проникать под видом друга, соратника, единомышленника в любые слои, мимикрировать, затем, чтобы позже жестоко и беспощадно взять все, что можно от этих людей. 

Во Франции в тот момент были актуальны события с выборами Марин Ле Пен, лидера политической партии «Национальный фронт», которая побеждала с программой национального социализма. 

В Литве в спектакле были видеопроекции и до поездки во Францию, но для Авиньона были сделаны специальные обработки видео (автор видеопроекций Альгирдас Градаускас), искажающие лица актеров, что усиливало гротеск и было очень сильным зрелищем. Кроме того, Коршуновас, используя различные актуалии времени, когда, например, Оргон (Сальвиюс Трепулис) включает фейсбук (и мы все видим на большом экране), позже включил и собачий фильтр – снапчат, когда язык увеличивается и прочие смешные искажения, а видеокамера снимает экран мобильного и транслирует на экран. 

Все это удивительное смешение характеристик традиционного Мольера в игре актеров в сценографии и признаков нашего времени создает неповторимый образ спектакля. Такой микс непросто сделать со вкусом и привести к целостности. Но Коршуновасу это удалось. 

Как рассказывали зрители, сначала спектакль был более литовским по манере игры, более сдержанным, и литовским актерам необходимо было преодолеть многое, чтобы включиться в мольеровский стиль игры – легкий, искрящийся как шампанское. 

Удивительно преображение Расы Самуолите, которую мы привыкли видеть нежной, как перышко, с льющейся пластикой – Офелия Коршуноваса, девочка в спектакле «Площадь героев» Кристиана Люпы. А тут мы видим пластику классической субретки, задорную, крепкую, танцующую. Но при этом актрисе удается создать другой более глубокий пласт роли – трудно забыть ее лицо на крупном плане в зеркале, когда она предчувствует страшные события. 

Блестящий ансамбль актеров воплощает оригинальное режиссерское решение с азартом, талантом и пониманием, что характерно для актеров, постоянно работающих с Коршуновасом. 

Музыкальное сопровождение в спектакле очень точное и следует идеально за игрой актеров, внося музыкальные акценты, потому что звукорежиссер находится промо среди «версальских кустов» и действует в открытом приеме, так же как живая видеокамера, когда оператор находится среди исполнителей. 





Каждый спектакль Коршуноваса - это очень серьезный поступок, обличение социально-политической безнравственности. Предчувствие опасных социально-политических моментов, и беспокойство о том, что сейчас происходит с людьми, опутанными ложью и манипуляциями популизма. Коршуновас срывает с Тартюфа маску, показывает Тартюфа в правдивом свете, как мальчик в сказке, указывающий на короля со словами «А король-то голый!». 

Режиссер Оскарас Коршуновас ответил после спектакля на несколько вопросов Галины Губановой (Москва, Россия), заведующей кафедрой журналистики и телевидения Российского Государственного университета им. А.Н.Косыгина (Технология. Дизайн. Искусство). 

- Оскарас, большое спасибо за спектакль! Замечательное ощущение! Нас как на крыльях понесло через весь спектакль. Это праздник сценографии! А с другой стороны кинокадры пробивают очень сильно, да. И когда Тартюф вышел и пошел по улице, стало страшно - Тартюф среди нас. А когда он вышел в зал и стал разговаривать с нами, стало еще страшнее, хотя и смешно очень, потому что это сатира. Вы изменили финал «Тартюфа», выразили главную мысль более прямо, вывели за рамки пьесы. 

- Да, и уже прямее невозможно. Вот я могу прочитать как во Франции было принято. 

- Да, интересно, ведь мы сегодня смотрели французский вариант. 





- Спектакль стал абсолютным фаворитом фестиваля, и вот недавно мне прислали сообщение в фейсбуке (читает с мобильного)…известный французский критик, профессор пишет, что «видит в Тартюфе Мефистофеля, который в современном мире, и когда он в спектакле поднимает руку и брутально приветствует, это напоминает нам о том, что черное привидение преследует Европу, и Коршунов показывает это привидение в ярком огне. Я чувствую запах, он уже близко, это Тартюф. Черная смерть уже приходит». 

Тартюф был оценен и критиками, и зрителями, как спектакль, который говорит нам, что мы живем в предфашистское время. И вот эта матрица истории повторяется. Помните, Тартюф спрашивает: «А вы войны не боитесь»? 

- Да, да! 

- Явно выраженный правый популизм, играют абсолютно нерациональным словами, понятиями, просто взятыми из багажа Тартюфа – семья, бог. 

Это странно что именно теперь, когда мы живем в очевидно глобальном мире, где есть так много свобод - передвижения и всего… И вдруг такая огромная реакция консерватизма и желание вернуться в те дебри, из которых вся Европа кажется уже почти освободилась и вдруг такая реакция… 

И очень странно, что такой дешевый популизм может обладать столькими людьми при всех наших технологиях и инструментах понимать широко мир. И даже фейсбук становится не открытым. Люди не открываются миру, а сходятся в некие группы - футболисты с футболистами, а литераторы с литераторами. И удаляются одни от других. 

Им кажется, что их друзья - это весь мир. Но на самом деле это не так. Это только маленькая ячейка закрытая от других ячеек. И что должно соединять, оно раздробляет. 

И новые сети стали новым фарисейством. Вышли на фейсбуки новые Тратюфы. Тартюфы могут создавать свои новые маски, лица – как бы моральные, умные. Как в Тартюфе говорится, что можно продавать святость, молитву, мораль, делать из этого деньги и и влияние, которое имеет совсем другие цели. 

- А несколько слов про ваших актеров? Вы довольны, как они играли? Мы любовались ими сегодня. 

- Да, я доволен но это было нелегко. Достичь такой свободы. 

Литовская и русская актерская школа далека от французской школы. 

- Большое спасибо! Удачи вам! 

Фото Дмитрия МАТВЕЕВА
 

Tartiufas grįžta namo: bus reikalų // Mindaugas Klusas, lzinios.lt, 2018-09-20

Tartiufas grįžta namo: bus reikalų

Mindaugas Klusas, lzinios.lt, 2018-09-20

 

„Kaip jums patinka šis prancūziškas teatras, kurį vaidina lietuviai Rusų dramos teatre?“ – pasiteiravo Giedrius Savickas-Tartiufas, grįžęs į sceną „daryti finalo“. Žiūrovai nusijuokė, žiūrovams labai patiko.

„Nėra geresnio įrankio nei moralė lengvatikiams mulkinti“, – vos spėjęs įsitaisyti gretimoje kėdėje, pareiškė Seimo narys Julius Sabatauskas. „Nieko sau!“ – pamaniau ir tik tada pastebėjau jį citavus spektaklio programėlę. Šio epizodo tekste nebūtų, jei ne politinės velniavos tema, kiaurai persmelkusi Oskaro Koršunovo ir pono de Moliere‘o „Tartiufą“.

Vis spitrijant didelėmis akimis, vis laukiant, kas čia dar nutiks, po truputį krovėsi paprasti paprasto žiūrovo įspūdžiai. Neslėpsiu, buvo gera po vasaros grįžti į teatrą, pamatyti pirmą naujojo sezono pastatymą ir dar atkeliavusį, kitaip nepasakysi, – tiesiai iš Avinjono. Su spektakliu tarsi grįžo ir vasara – žalios gyvatvorės, žalia veja, žalia orgonų ir tartiufų koalicija. Tfu, čia jau politika.

Viens – šūvis, du – šūvis

Kaip paprastas žiūrovas džiaugiausi kiekvieno aktoriaus pasirodymu, seniai regėtais išsiilgtais veidais. Kokia graži Elmiros vaidmeniui susirpo (ir tuo vaidmeniu dar labiau išaugo) Toma Vaškevičiūtė. Tiesiog charmant! Svarsčiau, ar tik ne dėl tų gėrybių iš šaldytuvo, be perstojo darinėjamo, bus taip pasitaisiusi?

O kokia elegantiška vidury scenos išsitiesė Ponia Pernel – Nelė Savičenko! Dryžuotu „kombinuku“, aukštu peruku ji virto tikra karaliene Ežbieta Kažkelintąja. Ir kaip prie šio įvaizdžio tiko tas jos „pištalietas“. Tik štai, kur bėda, per trumpas vaidmuo. Mon rôle est tout petit, nors tu ką. Todėl ir ilgino jį kiek galėdama – šūvis viens, šūvis du – Šaulė pagal Zodiaką.

Kaip jau įprasta, lengvai ir dalykiškai tarnaitę suvaidino Rasa Samuolytė. O! ilgai Dorina protino tuštutę paauglę Marianą – Agniešką Ravdo, kurią tėvas Orgonas ketino ištekinti už Tartiufo.

Pavydu buvo iš salės veryginėje Lietuvoje žvelgti į sceną. Ten daug visko (ne Lietuvoje) išragavusio režisieriaus personažai taip laisvai ir skalsiai kilojo butelių dugnus. Pavydas, pavydas... Net palaimingai apsalau, kai kažkuris žiūrovas negarsiai tarstelėjo apie alkoholio reklamą. Tiesa, teisybės vardan liudiju – buteliai kiloti dar iki 20 valandos.

Apskritai, Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) aktoriai grįžo gražesni, pasiprusinę, pramokę gražių manierų ir prancūzų kalbos. Tik ir girdėjai „petit, petit“, „je ne regrette rien“, et cetera, et cetera.

O tada – Tartiufas, rimtas komikas

Ir tada – pasirodė Tartiufas, stulbinantis, ar kaip siūlo kalbainiai, – stulbinamas. Į sceną išėjo švytintis televizine šypsena, basas (po scenos, kitos pradėjo siausti ir visai basutėlis). Iš pradžių dar jaukiai lūkuriavo Elmiros, apžiūrinėjo kojų pirštus. Ir staiga su koncertmeisteriu Joriu Sodeika nata po natos siautulingu motyvu lyg vežimu pasileido per sceną.

Matyta, matyta. Ar tik ne Begemotas iš Volando svitos – iš „Meistro ir Margaritos“? Nuo tada abejonių neliko, kad Orgono ir Elmiros namuose prasidės tikra velniava.

Tartiufo vaidmenį O. Koršunovas siūlęs Rolandui Kazlui. Tas atsisakė – gal dėl paūmėjusios arogancijos, ar kad labai užsiėmęs arenose, „kur milijonas mainomas po rublį“.

G. Savicko pasirodymas tapo tikru benefisu. Dar kartą galėjome įsitikinti, kad subrendo rimtas komikas. Gali patikėti vaidmenį bet kuriame linksmesniame veikale (nesakau, kad nesuvaidintų liūdname) ir būti ramus – surinks pilnas sales. Ką gi, Rolandai, teks pasislinkti.

Bus nice, bus Naisiai

Spektaklio būta prancūziško, tačiau tenka grįžti namo. O čia naujas politinis sezonas kūrybinei grupei pažėrė aktualijų. Aktoriai prisiminė ir kultūros darbuotojų mitingą, ir artėjantį reikšmingą vizitą. Besitariant, kada vėl galėtų maloniai sueiti, Tartiufas siūlo Elmirai šį savaitgalį. „Šį savaitgalį negaliu – popiežius“, – nukerta ta.

Grįžęs į finalą Tartiufas pareiškė kandidatuosiąs į prezidentus. „Kultūra – mūsų kelias!“ – šaukė ir visus palaimino fašistiniu gestu. Po jo ranka stiklinis suolelis virto balsadėže ir nusidriekė Tartiufo-Volando valdoma rinkėjų vora.

Prancūzišką spektaklio versiją LNDT vaidino tik pastaruosius du kartus. Nuo šiol bus grįžta prie lietuviškos. Nieko baisaus, gyvatvorių netrūksta ir mūsų tėvynėje. Gražiausios jos buvusių kolūkio pirmininkų sodybose, kruopščiai prižiūrimose atžalų. Tad sugrįš lietuvių Tartiufas į Lietuvą ir sužaliuos valstietiška gyvatvorė. Ir bus nice, bus Naisiai.

Ištrauka apie „Tartiufą“ prancūzų portale telerama.lt

Dalijamės į lietuvių kalbą išversta rezencijos ištrauka apie šių metų Avinjono festivalį ir jame rodytą Oskaro Koršunovo „Tartiufą“ viena didžiausių Prancūzijos portalų www.telerama.fr

***

Į 72-ąjį Avinjono festivalį kvietė užkrečiantys ir įtraukiantys kūriniai

Fabienne Pascaud, 2018-07-24, telerama.fr

150 000 atvirų scenos iššūkiams programos In žiūrovų: 2018 m. Avinjono festivalis yra jo direktoriaus Olivier Py sėkmė, nes šiais metais pristatyti kūriniai nagrinėja socialines ir politines temas. Jis tikisi ir kitais metais laikytis temos kaip pagrindinio festivalio principo.

Paskutiniai festivalio spektakliai visiškai subjektyvūs, visiškai asmeniniai. Festivalis užtikrintai mėgino mus priversti galvoti apie mūsų vakarykštės ir šiandienos visuomenių žiaurumus – kolektyvinius ir asmeninius, nagrinėjant žanro problematiką, apie kurią tiek diskutuojama pastaruoju metu. Chaotišką, įniršusį ir absurdiškai linksmą „Tartiufą“ prancūziškuose labirintų soduose savaip interpretavo lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas (49 metai).


Molière‘o veidmainis čia tampa pavojingu kraštutinės dešinės vedliu, kuris sveikinasi nacistiniu pasisveikinimu ir iškrausto iš namų pernelyg pasyvią buržuazijos šeimą. Drąsus – labai šmaikštus ir seksualus – mirktelėjimas dabartinės kartos pavojingiems vadovams Rytų Europoje? Čia komedija baigiasi blogai. Jokio happy endo kaip Molière‘o kūrinyje. Naujieji politikai mūsų nepasigailės...

 

 

2018-07-24

https://www.telerama.fr/scenes/avec-ses-oeuvres-virulentes-et-engagees,-le-72e-festival-davignon-a-rassemble,n5741930.php

 

Iš prancūzų kalbos išvertė Julija Šabasevičiūtė

 

Prancūzijos kritikų atsiliepimai apie LNDT „Tartiufą“

Liepos 17–21 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Tartiufas“, kurį režisavo Oskaras Koršunovas, sėkmingai buvo parodytas viename seniausių ir labiausiai vertinamų Europoje Avinjono teatro festivalyje. Ši Molière‘o komedija dalyvavo pagrindinėje festivalio programoje, kurioje buvo pristatyti garsiausių pasaulio režisierių darbai. Net penki spektakliai vyko „Opera Confluence“ salėje.

Kviečiame susipažinti su į lietuvių kalbą išverstomis recenzijomis, skirtomis pasirodžiusiomis prancūzų spaudoje.

 

Rana Moussaoui 

„Tartiufas“: technoversija Avinjono festivalyje

 

Ar Molière‘as vartosi kape? Avinjono scenoje lietuvis Oskaras Koršunovas rodo Tartiufą, kuris simuliuoja masturbaciją, Orgoną, kuris tikrina facebook paskyrą, o jo dukra Mariana pramogauja su programėle snapchat, fone skambant technomuzikai.

Labiausiai klasikinė iš visų Molière‘o pjesių vaidinama lietuviškai su titrais, ji pateikiama „su XXI amžiaus padažu“ siekiant demaskuoti tariamus šių laikų pamaldžiuosius; lietuvių teatro meistras socialinius tinklus vadina „nauja erdve veidmainystei“.

Koršunovas „Tartiufe“ mirkteli tiems, kuriuos vadina šiandienos politikais pamokslautojais: vienu metu ekrane pasirodo milžiniško grafičio, 2016 m. atsiradusio Lietuvos sostinėje, vaizdas: Donaldas Trumpas bučiuoja Vladimirą Putiną į lūpas.

Tartiufas, į valias manipuliuojantis Orgonu, apsimeta jo dvasios vadovu, jis yra „naujų ideologijų, kurios atsiranda ir tampa priebėga įvairiausiems sukčiams“, atspindys, pasak 49-erių Koršunovo, Lietuvoje pažinusio ir komunistinius, ir liberalius tartiufus.

Režisierius ėmėsi iššūkio prajuokinti – kartais visa gerkle – vieno didžiausių pasaulyje Avinjono teatro festivalio žiūrovus, kur dauguma žiūrovų prancūzai.

 

Visur esanti videoprojekcija

 

Režisierius, norėdamas sustiprinti dabarties pojūtį, scenoje rodo videoprojekciją, kurioje matome Tartiufą Avinjono gatvėje apsimetant žaliųjų atstovu, artimu liaudžiai ir net... švenčiant mėlynųjų pergalę Pasaulio čempionate šalia prancūzų futbolo sirgalių.

Dekoracijos – Versalio parkų įkvėptas platus žalias labirintas, kur veikėjai pasiklysta ir susitinka, – tai Orgono paklydimo simbolis.

Beveik visur esanti kamera tiesiogiai filmuoja aktorius scenoje, taip pat užkulisyje, kur jie atsipalaiduoja rūkydami ir šnekėdamiesi tarpusavyje: teatras teatre siekiant pabrėžti dvilypį pagrindinio veikėjo charakterį.

Režisierius šaiposi ir iš žiūrovų: teksto srautą kartais pertraukia aktorių kreipimasis į publiką tai prancūziškai, tai angliškai. Kai kurie aktoriai ateina į sceną iš lauko, kur juos taip pat filmuoja.

Orgono sūnus Damisas žaidžia kompiuterinius žaidimus, aktoriai pasirodo su perukais, bet dėvi adidas drabužius, techno stiliaus muzika persipina su barokine.

Kartais atmosfera priartėja prie diskotekos, o spektaklio pradžioje epilepsija sergantys žiūrovai įspėjami, kad jo metu žybsės stroboskopai.

Orgono žmona Elmira, pasiryžusi demaskuoti Tartiufą ir paspendusi jam spąstus, labai primena Merliną Monro: platininio baltumo plaukai, giliai iškirpta raudona suknelė ir maivymasis. Ji dainuoja Ne me quitte pas, Je ne regrette rien ir net I Wanna Be Loved by You ištraukas.

 

Neslepiamos glamonės

 

Jei Molière‘as buvo parašęs – kaip remarką – kad Tartiufas „imdamas Elmiros ranką ir spausdamas jai pirštus“, tai šiame jaunesniems negu 14 m. žiūrovams uždraustame spektaklyje scena su Elmira pavirsta akivaizdžiomis glamonėmis: netikras šventuolis gniaužo Elmiros krūtinę, o ką tik prieš tai tarnaitei Dorinai sakė garsiąją pastabą: „Prisidenkite krūtinę“.

Glamonės tęsiasi ir užkulisyje, o paskui netikras šventuolis išbėga į sceną visiškai nuogas.

Pjesės pabaigoje Tartiufas  užsilipa ant stalo ir iškelia ranką nacių pasisveikinimui, skatindamas iki kraštutinumo pasaulį valdančių veidmainystės ir propagandos interpretaciją.


Le Devoir, 2018-07-19 // www.ledevoir.com/culture/theatre/532686/un-tartuffe-version-techno-au-festival-d-avignon

 

***

 

Danièle Carraz

 

Tartiufas: Koršunovas sujungia juoką ir išgąstį

 

<...> Beje, geriau įsižiūrėjus, šiame kruopščiai suprojektuotame ir įtvirtintame sode-labirinte spektaklyje prislapstyta daugybė ekranų, kompiuterių, televizorių. Ten lyg retorikos ir virtualios propagandos mokytojas karaliauja vaiduoklis: viliotojas Tartiufas, kuris paspęs spąstus Orgono šeimai ir ją pražudys.

Šis Tartiufas siaubingai smagus: aktoriai nuolatos tai kalba scenoje tiesiogiai, tai videotransliacijoje iš užkulisių, girdėti įvairūs komentarai už kadro, jie vienas kitą vaikosi (sykį vejasi nuogutėlį Tartiufą), aktoriai nuolat žaidžia su žiūrovais... Tačiau šventė apsiniaukia, videotransliacija darosi panaši į filmą apie vampyrus, Trumpas bučiuojasi su Putinu, pakyla ranka nacių pasisveikinimui, tiesioginis kreipimasis į publiką kupinas vis didėjančio spaudimo...

Tamsa stos virš mumifikuoto Tartiufo, prie kurio kapo kiekvienas lenkiasi. Stingdantis reginys!

La Provence, 2018-07-19 // https://www.laprovence.com/article/critiques-avignon-in/5076822/tartiufas-korsunovas-entre-rires-et-effroi.html

 

***

 

Stephane Capron

 

Politinis Oskaro Koršunovo „Tartiufas“

 

Oskaras Koršunovas grįžo į Avinjono festivalį su sprogstamąja Tartiufo versija, jis pakeitė pjesės pabaigą ir suteikė jai labiau politinį negu religinį atspalvį. Taip pat į niūroką 2018 metų festivalį atvežė šiek tiek juoko.

Lietuva, iš kurios kilęs Koršunovas, nepriklausoma nuo 1990 m., nepatikliai stebi kaimyninėse Baltijos šalyse – o ypač Putino Rusijoje – kylančią populizmo bangą. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė net kreipėsi į Vakarus, skatindama ruoštis rusų invazijai. Jos šalyje palei sieną su Rusija pradedama statyti 44,6 km ilgio siena! Šiuos duomenis dera turėti galvoje, norint suprasti O. Koršunovo Tartiufą. Čia Tartiufas ir Orgonas yra politiniai priešininkai. Esame toli nuo originalios Molière‘o pjesės versijos ir kaip tik todėl ši versija yra tokia įdomi.

<...> Prisimenam Shakespeare‘o „Vasarvidžio nakties sapną“ 2011 m. – 20 aktorių plikoje scenoje, vienintelės dekoracijos – medinės lentos! O čia – didelė prabanga. Į scenografiją jis įkomponuoja videoprojekciją, bet, keista, aktorių neįgarsina. Vilniaus keturiasdešimtmetis (kitąmet jam sukaks 50 metų) priešinasi pasitelkęs technines savo laikų priemones. O būtent – socialinius tinklus. Orgono politinei kampanijai sukuria fiktyvią paskyrą facebook tinkle.

<...> Čia Orgonas nesislepia po paklode, kaip visuose pastatymuose, bet paspęstus spąstus stebi gulėdamas po organinio stiklo suoliuku. Oskaras Koršunovas atskleidžia Orgono lytinį potraukį Tartiufui, – šis pasinaudoja žmonos pinklėmis, kad prisiliestų apsimetėlio rankos, o paskui jį bučiuoja, scena baigiasi ménage à trois (santykių trikampio) užuomazgom.

Oskaro Koršunovo aktoriai nuostabūs. Toma Vaškevičiūtė laimi visus balsus už Elmiros vaidmens sukūrimą – sultinga moteris prigludusia raudona suknia, leidžiančia matyti jos apvalumus. Jai neįmanoma atsispirti, kai atkartodama Merlinos Monro mimiką iš filmo „Džiaze tik merginos“ dainuoja „pu pu pidu“. Nelė Savičenko mažame ponios Pernel vaidmenyje verčia leipti juokais – ji vilki vilnonį kostiumėlį, vis grasina revolveriu ir po pirmos replikos pareiškusi „Mon rôle est tout petit...“ („Mano vaidmuo labai mažas“) žada grįžti spektaklio pabaigoje. Kartkartėm aktoriai pasako frazes prancūziškai – trumputes replikas tarsi taiklius pokštus. Visa tai vyksta skambant elektroniškai apipavidalintai barokinei muzikai, sukurtai Gintaro Sodeikos ir klavišiniais grojamai Jorio Sodeikos, stroboskopiniame Eugenijaus Sabaliausko sukurtame apšvietime.

Pasakojimo moralė pagal Oskarą Koršunovą: nepasitikėkime tylia kiaule. Nacionalistai jau už mūsų durų ir gali bet kurią akimirką pasinaudoti patiklumu tautos, apimtos, pavyzdžiui, sirgalių džiaugsmo antplūdžio po prancūzų komandos pergalės Pasaulio futbolo čempionate. Koršunovo komanda filmavo prancūzų komandos sirgalius Avinjono gatvėse finalo su Kroatijos komanda metu, pirmame plane šypsojosi Tartiufas, prisiskirdamas šį įvykį savo naudai. Jo videoklipe skaitome šūkį: „Jų pasišventimas – žmogiškas“.

 

Sceneweb.fr, 2018-07-19 // https://sceneweb.fr/le-tartiufas-de-oskaras-korsunovas/

 

***

 

Patrick Sourd

 

Lietuviškas „Tartiufas“ purto Avinjoną juoku

 

Oskaras Koršunovas asmenuoja Molière‘ą esamuoju laiku ir pateikia mums kandžios ironijos persmelktą politinį hepeningą.

Ragindamas visus būti budriais, jis rodo „Tartiufą“ esamuoju laiku, siekdamas paversti jį politiniu juoku apsiginklavusio populiaraus teatro manifestu – tam, kad būtų išgirsta jo kritiška žinia. Viena farso scena veja kitą, jis supina intrigą ir demaskuoja pavojus chaoso visuomenėje, kur pagunda susitaikyti su vyraujančia tartiufizacija tampa kasdieniu dalyku.

Oskaras Koršunovas, nusprendęs juokinti pridėjęs pirštą prie žaizdos, išsyk pažaboja dabarties aktualijas: beda pirštu į beribį mūsų neteisingo pasaulio žiaurumą, kur nė vienas negali būti tikras, kad nei iš šio, nei iš to nebus išmestas į gatvę, teturėdamas tik akis ašarojimui ir tuščias kišenes.

Les Inrockuptibles, 2018-07-17 // https://www.lesinrocks.com/2018/07/17/scenes/le-tartuffe-lituanien-qui-secoue-avignon-de-rire-111105679/

 

***

 

Philippe Chevilley

Avinjonas 2018: „Tartiufas“, veidmainiai valdžioje

 

Lietuviškajam „Tartiufui“ nestinga nei žavesio, nei linksmumo. Po ištisos viena už kitą niūresnių tragedijų jis pralinksmina į Opéra Confluence susirinkusią Avinjono festivalio publiką. Tradicijas laužantis režisierius Oskaras Koršunovas Molière‘o pjesę paverčia juodu šiuolaikinės politikos farsu skambant elektroninei postbarokinei muzikai, o fone matyti tiesiogiai (taip pat ir užkulisyje) filmuojamos scenos, kompiuteriniai žaidimai ir facebook puslapiai. Labai toli pastūmėtas šis perkėlimas, jame politikas Tartiufas net įsilieja į džiūgaujančią po mėlynųjų pergalės Pasaulio futbolo čempionate avinjoniečių minią... Svarbiausia – tai gali sukrėsti repertuaro sergėtojus: tekstas apkarpytas, šios apokaliptinės versijos pabaigoje laimi Tartiufas.

<...> Salvijus Trepulis (Orgonas) ir Giedrius Savickas (Tartiufas) kuria puikų apsukrių politikų duetą – pirmasis visai nusivaręs nuo kojų, sekdamas paskui antrąjį ekstremistinėje populistinėje kovoje. Toma Vaškevičiūtė neatsispiriamai įkūnija Elmirą – svaiginančią miesčionę, kuri suvilioja Tartiufą pagal visus naujosios burleskos kodus. Žavinga, kaip Nelė Savičenko panaudoja nepalankų savo vaidmenį...

 

Les Echos.fr, 2018-07-20 // https://www.lesechos.fr/week-end/culture/spectacles/0301995184116-avignon-2018-tartiufas-les-hypocrites-au-pouvoir-2193011.php

 

***

 

Jean-Pierre Han

 

Peržiūrėtas ir pataisytas „Tartiufas“

 

Pasaulis taip sukurtas, kad yra stebėtinai sunku arba neįmanoma ištrūkti iš prieštaravimų tinklo, į kurį esam patekę. Štai lietuvis režisierius Oskaras Koršunovas per visą kūrybinę biografiją nesiliauja pliekęs savo šalies socialinės tikrovės, tačiau visuomenėje yra labai gerbiamas. Tiesa, jo reputacija jau seniai peržengusi šalies sienas: jis gavo naujosios Europos teatro realybės apdovanojimą, yra nuolat kviečiamas į Avinjono festivalį. Mūsų laikų blogybėms kritikuoti pasirinktas Molière‘o „Tartiufas“ jam kaip minkštas pyragas, jis galėjo lygiai taip pat pasirinkti Molière‘o „Don Žuaną“, kuriame „didysis ponas“ garsiojoje tiradoje kritikuoja veidmainystę, tą madingą ydą, kuri laikoma dorybe... Koršunovas lygiai taip pat galėjo „sumiksuoti“ kelis Molière‘o tekstus, žodžiu, padaryti montažą, ir tai nė kiek nebūtų pakenkę jo darbui, nes jo „Tartiufas“ (būtų teisingiau patikslinti, kad spektaklis yra pagal „Tartiufą“) leidžia sau nukrypti nuo originalo ir imasi šios atsakomybės. Taip, kad pabaiga apsiverčia aukštyn kojom, nes joje triumfuoja Tariufas. O dėl visų kitų dalykų – Koršunovas smaginasi į valias gražiose Vytauto Narbuto dekoracijose, augalų labirinte, kuris, gaila, nedaug tenaudojamas, kaip visad meistriškai imasi darbo ir pateikia mums režisūrą – ši taip pat labai madinga, su videovaizdu, aktorių – tiesa, puikių – pabrėžtinu kreipimusi į žiūrovą, mirktelėjimais ir kitais šio žanro piruetais, žaidimais ir tuščiais numeriais, kurie sąmoningai krypsta į pervaidinimą, teatrą teatre su perėjimais į užkulisį ir t.t. Kartais tai smagu, nors ir nutolina nuo teksto tikrovės. Gaila, juolab, kad kartais matyti įdomių nujautimų: ménage à trois tarp Tartiufo, Orgono ir Elmiros, o ši nedvejodama seksualiai provokuoja Tartiufą... Tai baigiasi finaline scena (tai jos diskursas ir žinia): Tartiufas, iki tol mažas blankus žmogelis, užsilipa ant pakylos ir kreipdamasis į minią rodo nacių pasisveikinimą.

 

Frictions / revue en ligne. Festival d‘Avignon In // http://revue-frictions.net/enligne/index.php?post/2018/07/21/FESTIVAL-D-AVIGNON-IN

 

***

 

Thierry Jallet

 

Kas dirbtina, kas tikra – atskirti neįmanoma

 

Atkreipiame dėmesį į kvatotis verčiančią vaidybą: Nelė Savičenko – neapsakoma ponia Pernel, šūvius pliekianti močiutė šaulė, nes yra „šaulė pagal zodiaką“, o jos vaidmuo „visai mažas“, ir Toma Vaškevičiūtė – pritrenkianti Elmira, stebinanti fatališka moteris: ji ir juslinga Merlina, ir manipuliatorė markizė de Mertėj (iš Pierre‘o Choderlos de Laclos „Pavojingų ryšių“, vert. past.), įsispraudusi į itin prigludusią suknelę su gilia iškirpte ir prakirpimais šonuose, akinančiai raudonos prie jos lūpų dažų (o lūpos labai gausiai dažytos) priderintos spalvos, primena karikatūrišką ir absurdišką amerikietiškos muilo operos veikėją.

Orgonas – dinamiškasis Salvijus Trepulis – valdo savo namus ir visus jų gyventojus. Dar blogiau: jis kreipiasi į mus rinkiminiame videoklipe, transliuojamame ant milžiniško ekrano, jame pasigirsta tuščia retorika, o ir visas jo scenarijus yra keistai atpažįstamas. <...> Suprantama, Tartiufas taip pat valdžios troškimo valdomas. Tačiau Molière‘o „niekšo“ pasirodymas III veiksmo pradžioje: baso, juodai vilkinčio, niekuo nepatraukia dėmesio ir „nosinės scena“ su kibirkščiuojančia Rasos Samuolytės Dorina praeina kiek nepastebimai. Tačiau aktorius Giedrius Savickas pamažu nuves išdaviką triumfo link. Mat tokią pesimistinę pjesės ir veikėjo interpretaciją siūlo režisierius Oskaras Koršunovas: iš kovos dėl įtakos Tartiufas išeina nugalėjęs. Nėra jokio deus ex machina. Čia nėra ir karaliaus teisingumo. Tiesa, iš pradžių jis kovingos ir provokuojančios Elmiros – galų gale jį įveikiančios – vilionių žaisliukas, nuogut nuogutėlis, paklusnus jos norams, o ji tuo metu laiko sugriebusi jo drabužius. <...> Taigi, į įsimintiną „pastalės“ sceną pažvelgta iš naujo: Orgonas lindėdamas po permatomu suolu dalyvauja Elmiros ir Tartiufo scenoje. Prisiminkime, kad Stéphane‘as Brauschweigas drįso parodyti homoseksualų sutuoktinio potraukį – Orgonas nuogu torsu šioje scenoje apglėbė „niekšą“, o lietuvių režisierius tiesiai šviesiai parodo jų potraukį vienas kitam. Vyrai audringai bučiuojasi ir užkulisyje tikriausiai leidžiasi į seksualinius santykius su Elmira: jų instinktų proveržis rodomas nesidrovint.

<...> Tartiufas triumfuoja iškėlęs ranką. <...> Niekas nebegali jo sustabdyti, kaip niekas nesustabdo ir spektaklio. Tartiufas baigia spektaklį tikindamas, kad „žiūrovui skirtų vietų nebeliko“, o „spektaklis vyksta visur“. Tai nuskamba kaip siaubingas perspėjimas mums.

 

Wanderersite.com, 2018-07-24 //

http://wanderersite.com/2018/07/le-faux-et-le-vrai-limpossible-distinction/

 

***

 

Perkurti Molière‘ą lietuviškai

 

Regis Bardon

 

Pirma „Tartiufo“ scena įstabi: įžengia ponia Pernel, jos manymu, namai pavirto tikru sąmyšiu po jos marčios, Damiso ir Marianos motinos, pirmos Orgono žmonos, mirties – ji tikriausiai mirė gimdydama (Molière‘as nepatikslina), ir ją pakeitė Elmira. Nėra nei Orgono, nei Tartiufo. Visi kalba ir šurmuliuoja vienu metu skambant Lully ar Charpentier muzikai – elektroaranžuotei, dėl kurios ji tampa neatpažįstama – ir mirgant stroboskopų šviesai.

Sąmyšis nurimsta ir suaktyvėja režisieriaus videokamera. Kol perukus dėvinti šeima nesėkmingai ginasi nuo ponios Pernel žeriamų tiesų, ji klauso pati savęs ir yra rodoma kadre. Jos atvaizdas deformuojasi ir tampa groteskišku skaitmeniniu vaizdu.

Vėliau Orgonas panašiai elgiasi su kamera. Kai kalba apie savo draugą Tartiufą, atsistoja prieš ją, o vargonuotojas (kurį matom dešinėje) sugroja muzikėlę iš jo paties fantazijų. Jei prisiartina Kleantas, tas jam šaukia (prancūziškai): „Išeikit iš kadro!” – tai labai prajuokina, bet ir parodo situacijos pobūdį: šie XXI amžiaus žmonės nėra paprasti bepročiai. Juos drasko keistas narcisizmas, o jo instrumentas – įjungtas ekranas.

Jie, kaip ir Narcizas, besistengdami sugauti savo atvaizdą rizikuoja paskęsti. Ekranas pagauna juos žavėjimosi savimi spąstais, kitaip sakant, miražu. Antikos laikų išmintis įvardino tą blogį ir nurodė vaistą: reikia stengtis pažinti save per dialogą su kitu, mat kitas – jeigu jis draugas tikrąja, platoniška žodžio prasme – klausinėdamas padaro man paslaugą ir atskleidžia mano vidų, padeda jį išreikšti, pasak gerai žinomos metaforos – padeda gim[dy]ti. Tad galim daryti išvadą, kad technologija čia niekuo dėta, nes klausimas nuo graikų laikų liko tas pats. Pasikeitė tik aplinkybės.

<...> Ši režisūra sėkminga, nes labai elegantiškai parodo, – ir tai paremta laisva teatro kūryba: šiandien žmonija iš esmės vartotojiškumo ir technologijų pakeista, nors pagrindinės jos problemos taip ir liko neišspręstos.

<...> Tartiufo atėjimas sukrečia ir Pernelių šeimą, ir trapią iš pradžių daug žadėjusio pasakojimo pusiausvyrą. Koršunovas nusprendžia Tartiufą paversti juokdariu. Jis nėra tas niekšas apsimetėlis, prie kokio esame pripratę, bet veikiau simpatiškas ir beveik nevėkšla, kuris kaip kvaišas ir juokingas klounas verčia juoktis. Elmira iš jo tyčiojasi, iki kraštutinumo apsimeta, spendžia jam spąstus, jos akivaizdoje jis lieka visiškai nuogas ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Taigi spektaklis virsta farsu ir nuo tos akimirkos visi režisūros štrichai yra pabrėžiami. Tad homoseksualumas, interpretacijose kartais suteikiamas Orgonui, jau ne tik numanomas. Jis jau nebeslypi tų dviejų vyrų bendravimo pasąmonėje. Toli gražu. Tad būtina jį iškelti į paviršių (ilgas aistringas Orgono ir Tartiufo bučinys), nes dievobaimingumo kaukė jau nieko nebeįtikina. <...>

 

Atgaivinti ir perkurti Molière‘ą

 

Atrodo, pasak lietuvio režisieriaus Oskaro Koršunovo, tokia mūsų dienų situacija: demokratijos-sąmyšiai, gyvos, simpatiškos, bet neveiksmingos ir trapios, išgyvenančios istorinį griuvimo laikotarpį. Viena po kitos jos patenka į nykių ponų rankas (nebūtina priminti pavardes). <...>

Tačiau ši patirtis primena, kodėl mes mieliau statome Shakespeare‘ą, o ne Molière‘ą, Corneille‘į ar Racine‘ą. Prancūzų režisieriai su Shakespeare‘o tekstu elgiasi kaip tinkami – gal todėl, kad jį reikia išversti. Režisierius lietuvis mums parodo – mutatis mutandis – kad su Molière‘o tekstu galima daryti ką tik nori, kai tik jį „ištrauki“ iš prancūzų kalbos. Tada lieka iššūkis kilti į naują teksto supratimo lygį pagal savotišką išdavystės ir pagarbos dialektiką, kurios paslaptį reikia įminti – o kodėl gi ne prancūziškai, kodėl ne su originaliu tekstu?

Šiuo požiūriu, Oskaras Koršunovas pateikia tokių paieškų, perspektyvos, drąsos ir rizikavimo pavyzdį. Jis liudija tokią kūrybinę laisvę, kurios mūsuose neturėtų panaikinti pagarba klasikiniam tekstui.

 

Avignon in 2018, 2018-07-24 // https://www.nonfiction.fr/article-9498-avignon-in-2018-recreer-moliere-en-lituanien.htm

Iš prancūzų kalbos išvertė Akvilė Melkūnaitė


Avinjonas. Oskaras Koršunovas iš arti šauna į visus tartiufus // Marie-José Sirach, humanite.fr, 2018-07-19

Avinjonas. Oskaras Koršunovas iš arti šauna į visus tartiufus

Marie-José Sirach, humanite.fr, 2018-07-19

 

 

Lietuvių režisierius su įkarščiu ir pasimėgavimu senoje galynėjasi su sprogstančia Molière‘o pjese.

Atrodytų, kad Molière‘o pjesė pasmerkta būti amžina. Gerai apsižvalgykite: kiek savanaudžių tartiufų šlaistosi aplink? Kiek? Kai tik kalbama apie valdžios – patriarchalinės, religinės, politinės – perėmimą, tartiufų daugybė. Metafora akivaizdi – ir Molière‘o tekste, ir Koršunovo spektaklyje.

Jo Tartiufas kilęs iš kruopščiai Molière‘o sukurto personažo, kurį šis bus perėmęs iš Shakespeare‘o. Iki begalybės suvešėjęs cinizmas, akiplėšiškiausias melas, nuolatinės išdavystės. Koršunovas galvoja apie buvusio Rytų bloko valstybių vadovus (jis žino, apie ką kalba, jis su tuo užaugo), apie jų atsivertimus ir apie jų įpėdinius. O mes galvojame apie mūsiškius, apie paskutinįjį, tą, kuris dedasi Jupiteriu ir vyriškai apsikabina futbolininkus, juos bučiuodamas į kaktą. Jis ne vienintelis. Jupiterių, kaip ir tartiufų, pilna visur, visose šeimos, įmonės, valstybės, Kultūros ministerijose ir net Avinjojo gatvėse.

ŽMONA – KAIP IŠ FILMO „KERĖTOJA“

Apsimestinai dievobaimingas Tartiufas, tikras manipuliatorius, vedžioja Orgoną, šeimos galvą, gerą pilietį, už nosies. Orgoną, sensacingai įėjusį į salę pro atsarginį išėjimą, jo žmona, kaip iš TV serialo „Kerėtoja“ (254 epizodų JAV televizijos serialas, rodytas 1964–1972 – D. Š.), pasitinka kaip pavyzdingą šeimos tėvą; jis tiki viskuo ir neaišku kuo, apakintas Tartiufo, ir šis susižavėjimas primena hipnozę ar meilės kerus. Koršunovas labai greitai parodo šią meilę Tartiufo ir Orgono prancūzišku bučiniu. Lietuvių režisierius kala geležį kol karšta ir iškart žeria klausimus apie galią, valdžios užgrobimą ir melą.

Labirintiškuose labai versališkuose soduose, kurie vyrauja scenoje (nuostabi ir išradinga Vytauto Narbuto scenografija) visas šis mažas pasaulis pajudės iš savo vietų, pasimes, slėpsis, atsiskleis. Tačiau vaidinama ne tik čia – taip pat ir užkulisiuose, kur kamera seka paskui aktorius ir kur matome juos atgaunančius kvapą, valgančius, geriančius, rūkančius, vaidinančius, kritikuojančius režisieriaus sprendimus... Kiekvieną kartą sugrįžimas į sceną – lyg tūžmingas įžengimas. Yra dėl ko būti įtūžusiems. Scenos, nors ir ne visos tokio paties lygmens, vienodai intensyvios. Koršunovo pasirinktas kelias remiasi vodeviliu su jam būdingais personažų įėjimais ir išėjimas, farsu: Dorina skaito žurnalą tualete „ant sosto“, ponia Pernel, kaip britų karalienė, šauna į viršų iš pistoleto, kad nutildytų tuos, kurie blogai atsiliepia apie „jos“ Tartiufą; iš commedia dell‘arte ateina virtualios kaukės – įterpus video vaizą, kuris deformuoja, ištęsia aktorių (visi be išimties nuostabūs) veidus, rodomus stambiu planu. Viskam akomponuoja Joris Sodeika, kuris pianinu distiliuoja klavesino – kaip Karaliaus Saulės dvare – ir elektroninius garsus.

KARTI KONSTANTA, KUR DOMINIOJA LIBERALI IDEOLOGIJA

Niekas neprasprūsta pro Koršunovo akis, jis labai greitai kuria Tartiufą, linksminasi siųsdamas replikas žiūrovams, labai profesionaliai jungdamas visus mūsų šiuolaikinėms visuomenėms būdingus bruožus, palikdamas nuošalyje religinį klausimą tam, kad daugiausia dėmesio skirtų politinei kritikai. Tartiufas yra strategas, pasirengęs viskam, kad užkariautų Elmirą, Orgono žmoną; jis pasirengęs vesti dukrą Marianą ir pasiryžęs užkariauti visus namus, tapdamas vieninteliu teisėtu Orgono turtų paveldėtoju, kuriuo jį padaro pats Orgonas, palikdamas savo paties vaikus be nieko. Prireiks viso Elmiros apsukrumo (nuostabi Toma Vaškevičiūtė), kad įtikintų savo vyrą, jog visa tai apgavystė. Elmira kūniška, užkelta ant smailių aukštakulnių, aprengta raudona suknele su giliais praskiepais – kaip Betty Boop (XX a. ketvirtajame dešimtmetyje JAV prodiuserio ir režisieriaus Maxo Fleischerio sukurtas animacinis personažas, iki šiol pasirodantis komiksuose ir reklamose – D. Š.), kuri kvailai šypsosi, bet reikiamu momentu parodo nagus. Jokios laimingos pabaigos, jokios netikėtos atomazgos, grąžinančios Orgonui jo turtus. Žiauri konstanta, karti konstanta, kur dominuoja liberali ideologija: Orgono šeima liks gatvėje. Tai kelia žiaurų ir gąsdinantį juoką. Tartiufams šypsosi sėkmė. Jie valdo pasaulį kaip startuolį, ir veikia abejingai. Šiandien tartiufai necenzūruojami. Cenzūra klastinga – ji virsta autocenzūra. Ir tai atskleidžia visą mūsų bejėgiškumą...

Iš prancūzų kalbos išvertė Julija Šabasevičiūtė

Recenzija originalo kalba: 

https://www.humanite.fr/avignon-korsunovas-tire-bout-portant-sur-tous-les-tartuffe-658245

 

Ar jau nužudėte Tartiufą savyje? // Ingrida Ragelskienė, „7 meno dienos“, Nr. 33 (1227), 2017-10-13

Ar jau nužudėte Tartiufą savyje?

Ingrida Ragelskienė, „7 meno dienos“, Nr. 33 (1227), 2017-10-13

 

Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.

Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.

Rugsėjo 27 d. kartu su kitais teatro gurmanais pasižiūrėjusi Oskaro Koršunovo premjerinį spektaklį „Tartiufas“ tariausi sugalvojusi savotišką terminą – naujadarą: teatrinių bendraminčių terariumas. Šešis mėnesius reanimuotas LNDT projektas tą vakarą atrodė pakankamai žvalus, gyvybingas, netgi savotiškai patrauklus. Ar juokingas? Taip. Ar baugiai įtikinantis? Ne.

Aukščiausia kūrėjo teisė – patikti publikai! Taip pasakė toks Jeanas-Baptiste’as Poquelinas. Žmogus, žaidęs aukščiausioje teatrinėje lygoje, įsitaisęs kruviną opą puotaudamas prie monarcho stalo ir vienintelis, sugebėjęs išravėti tartiufizmo daigus savyje. O kiek Tartiufo slypi manyje, tavyje, mumyse? Į šitą klausimą Lietuvoje gali atsakyti tik režisierius O. Koršunovas – kūrėjas, du kartus susigrūmęs su vidiniu Tartiufu, jį giliai ištyrinėjęs ir įkinkęs į sudėtingą savo naujausio pastatymo mechanizmą.

Dar 2011 m. pavasarį skaitydama kelių laimingųjų Lietuvos teatro kritikų recenzijas apie Orhuse, Danijoje, įvykusią griausmingą O. Koršunovo „Tartiufo“ premjerą, panorau paklaidžioti scenografo Vytauto Narbuto kurto barokinio labirinto vingiais. Kadangi svajonės turi bauginančią tendenciją išsipildyti, nepraėjus net septyneriems metams jau Vilniuje godžiu žvilgsniu naršiau po sodriai žalius Karaliaus Saulės sodų takelius. Dar buvo smalsu – ar sugrąžins režisierius bent jau tautiečiams savo griežta metro ranka kadaise daniškoje „Tartiufo“ versijoje nurėžtą laimingą pabaigą? Ne. Gosliais ką tik pasisotinusio satyro judesiukais pagrindinis herojus išsilanksto triumfo šokyje, laidodamas laimingos pabaigos viltį, šlovindamas tradicinę mirtį, nebūtį, dūlėsius. O. Koršunovas ir vėl nukryžiavo mūsų brangiausias viltis ir iliuzijas apie nemarią būtį, prieš tai leidęs prancūziško bučinio ekstazėje susilieti lietuviškai rambiai Orgono sielai ir nemirtingam demonizuoto Tartiufo kūnui.

Šiame labirinte klajodama paskui kamerą, klajojančią paskui režisieriaus aktorius bendražygius, klajojančius saikingai deformuotose mesje Molièreʼo siužetinėse kreivėse, vis labiau ilgėjausi „Tartiufo“ kūrėjų iš anksto žadėtų vidinių demonų arba to totalaus blogio, slypinčio pačioje dabarties sociumo sandaroje, jos šerdyje, demaskavimo. Kol kas žavi Orgono šeimynėlė demonstruoja klišinių, visiškai dezorientuotų, sutrikusių, eilinių mūsų amžininkų sambūrį. Jų gebėjimas veikti, t.y. vegetuoti pasitelkiant virtualaus proto, medijų infekuoto intelekto ataugas pagirtinas, bet anaiptol neskatinantis susitapatinti, išgyventi atjautą ar, kaip norėtų režisierius, – atgailą, bent jau baimės šešėlį. Aktoriaus Giedriaus Savicko kuriamas Tartiufas – toks velnių priėdęs Orgono (Salvijus Trepulis) personalinis astrologas. Labiausiai identifikuojamas kaip nuoširdžiai savas, tradicinis lietuvių liaudies pasakų pinčiukas, simpatiškas, beragis ir bekanopis, žvitrių akučių, jei ne kuprele, tai bent nediduku pilvuku prisidengęs tą savo negudrų norą – visais įmanomais būdais ir priemonėmis iš rambaus, kietakakčio lietuvioko jo nemirtingąją, vienintelę, neįkainojamąją... paveržti. Kaip ir anksčiau, taip ir nūdienoje – rambus lietuvis Orgonas savo dieviškosios kibirkštėlės ir nevertina, ir net neįtaria tokią turintis. Tad ir sukyla šioks toks homeriškas juokas stebint meistriškai iš Orgono iščiulpiamą „dievišką“ esenciją.

Čia O. Koršunovo lietuviška „Tartiufo“ versija ir išsisemtų, nes visos tiesmukybės su politikus lituanos, abstrakčiais liberalais ir nepasikėlusiais miesto merais tėra padorioje kompanijoje neminėtina vulgarybė. Arba tiesa apie posttiesą. Nes kas iš to? Dar kartą būti pabaksnotam į politinių šiukšlių krūvelę nacionalinėje scenoje? Nuobodu, savitiksliška, beprasmiška, tuščia – atsikvošėkite, pone režisieriau!

Ir baigdama noriu Jums padėkoti – už tris liepsningas „Tartiufo“ moteris. Elmira – Toma Vaškevičiūtė, Dorina – Rasa Samuolytė, Mariana – Agnieška Ravdo, drąsiai galinti tapti naująja Prancūzijos Marianne – tikruoju naujojo pasaulio demokratijos ir laisvės simboliu. Reikia pripažinti, šiame bendraminčių terariume moteriškos lyties padarai, personažai patelės, dukros ir sielos paklydėlės yra pateikiamos ypač patraukliai, labai talentingai, su azartu ir vidine aistra. Panašu, kad O. Koršunovo, pastarąjį penkmetį kuriančio po keturias premjeras per sezoną, teatro organizmas laikosi ant gelžbetoninio pamato – totalaus aktorių suokalbio atsiduoti, įtikėti režisieriaus gebėjimu atgimti, perkrauti pasaulį ir save.

 

 

Molière’o laikų atavizmas: tarp kameros ir kaukės // Lina Klusaitė, „7 meno dienos“, 2017-10-06

Molière’o laikų atavizmas: tarp kameros ir kaukės

Lina Klusaitė, „7 meno dienos“, 2017-10-06

Scena iš spektaklio „Tartiufas“ D. Matvejevo nuotr.

Jeigu paklaustumėte, koks menas geriausiai išmano fizionomiką, daugelis turbūt atsakytų, kad tai – fotografija. Tačiau aiškindamas atvaizdą be teatro negalėjo išsiversti net Roland’as Barthes’as, teigęs, kad fotografija, kaip ir teatras, reikšmę įgyja tik užsidėdama kaukę. Apnuogindama tai, kas slepiasi po regimu išorės paviršiumi, žmogaus veidą kaukė visais laikais paversdavo visuomenės ir istorijos atspindžiu. Štai kodėl ji visuomet buvo ir yra „prasmė gryniausiu pavidalu“. Būtent dėl to, anot filosofo, visuomenė prisibijo kaukės. Trokšdami tiesos, žmonės kartu siekia, kad prasmė būtų apsupta  ją iškreipiančio ir aplinkybes lengvinančio triukšmo.

Regis, taip nutiko Oskaro Koršunovo režisuotam „Tartiufui“, kurio numarintas ir vėl premjerai prikeltas sceninis kūnas apaugo viešais skandalais, užkulisinėmis intrigomis, asmeninių ambicijų ir nuomonių karais. Kad ir kaip būtų, premjeros vėlinimas vis dėlto išėjo į naudą. Neįvykęs spektaklis atvėrė kelią kasdienybės teatralizacijai su visais privalomais nusivylimų šūksniais, situaciją dramatizuojančiomis kalbomis ir apkalbomis, o „prikeltas lavonas“, anot žiniasklaidos tautosakos, tapo medijų teatro (turiu omenyje socialinę veidaknygės erdvę) dalimi, dar kartą patvirtindamas, kad už patį vaidinimą kartais gali būti svarbesnės „diskusijos“, liaudiškai tariant – pletkai apie jį. O kur dar visa apimanti tartiufiškos veidmainystės tema, neabejotinai daug tiksliau įsirašanti į Lietuvos nacionalinio dramos teatro įvardytą sezono „Po tiesos mirties“ kontekstą.

„Pagaliau valdžia įteisino korupciją“, – begėdiškai skelbė „Tartiufą“ pristatantis reklaminis stendas, pažeisdamas numatytą tiesos principą ir ruošdamas žiūrovą politiškam spektaklio perskaitymui. Tačiau kortas čia, panašu, bus sumaišiusi to paties Barthes’o nusakyta įmantri prasmė, parodanti tikrovės objektą taip, kad tiesos siekiantis kūrinys suvokiamas nebe politiškai, o estetiškai. Personažus paklaidinanti įspūdinga Vytauto Narbuto labirinto scenografija, stilingi Sandros Straukaitės kostiumai, veiksmą lydinti Gintaro Sodeikos muzika – visa čia tarnauja estetiniam žiūrovo malonumui, ir tai nebūtų joks priekaištas nacionalinei scenai, jeigu spektaklis, sąmoningai įtvirtinantis teatrališkumą, tolygiai kalbėtų kritiško mąstymo kalba.

Perskyra tarp teatrališkumo ir jį griaunančio brechtiško sąlygiškumo čia, regis, pasirinkta kaip esminė tartiufizmo išraiška, atidengianti ne tik moralinę veikėjų veidmainystę, bet ir tas vaidmens suvokimo kolizijas, kuriomis apibrėžiamas iliuzijos ir žaidimo, apgaulės ir tiesos, kaukės ir kameros santykis. Jau pirmame epizode į sceną įžengusi Nelės Savičenko ponia Pernel, tarsi iš „Sopranų“ serialo atklydusi mafijos motinėlė, besišvaistanti revolveriu, – pastarasis, anot jos, būtinai turi iššauti, nes tokia yra stanislavskiškojo teatro tiesa, – pareiškia, kad nekenčia melo, ir užkuria tikrą postbarokinio teatro mašiną su jam būdingais puošniais perukais, žaisme ir teatrališka aktorių vaidyba, kuri čia pat išardoma replikomis į šalį. Džiaugiesi atradusi tikrą Molière’o laikų atavizmą – „apartą“, kaip sako Dariaus Meškausko Kleantas. Ir kai į sceną sugužėję personažai nusiima barokines garbanas, sumišę klausdami vienas kito „kas vyksta?“, supranti, kad čia bandoma žaisti teatru ir kvestionuoti prigimtinę jo veidmainystę.

Spektaklio pradžioje išties dominuoja kritiškas sąlygiškumas, leidžiantis aktoriams nusimesti teatrališkas kaukes prabylant iliuzijas ardančiomis frazėmis, staiga nutraukiant savo monologą, mestelint frazę „nesąmonė“ ir taip išsakant savo pačių kritišką požiūrį ar netikėjimą personažu. „Nejau tikro veido neskiriat nuo kaukės“ – tai ištara, kurią galima laikyti šio etapo raktiniu kodu, pristatančiu pagrindinę apgaulės ir teisybės skirtį, režisieriaus bandomą spręsti pasitelkus kamerą ir filmavimą realiu laiku. Čia gana taikliai traktuojamas Salvijaus Trepulio Orgono – turtus susikrovusio prisitaikėliško apykvailio politiko vaidmuo, kurio pabrėžtinas susitelkimas į kamerą reprezentuoja dirbtinai kuriamą įvaizdį, visiems gerai atpažįstamą politinį melą. Kamera šiuo požiūriu iškyla kaip politikų tribūna, privaloma dėvėti kaukė, atstojanti būtiną Molière’o laikų grimą. Neapleidžia jausmas, kad būtent Orgono aplinkoje regimas tikrasis tartiufizmas, slepiantis išbalintus „gyvenimo aktorių“ veidus. Neatsitiktinai jų tvarkingą pavidalą kamera ne kartą iškreipia ekrano projekcijoje. Gal todėl protagonisto figūra spektaklyje priešinama su tais „dabarties laikus puošiančiais herojais“, kurių tikslas gyventi garbingai suprantamas kaip kultūrinis šių dienų oksimoronas: „Nusikalsti slaptai nereiškia nusidėti.“ Giedriaus Savicko šventeiva Tartiufas pasirodo veikiau kaip simpatiškas folklorinis personažas Pinčiukas nei savo tikslų siekiantis pavojingas klastūnas, kaip kadaise Gedimino Girdvainio puikiai suvaidintas chrestomatinis velniūkštis gundytojas, kurio – suprask – „nekaltos“ išdaigos, silpnybė pinigams ir moterims sugriauna žmonėms gyvenimą. 

Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad vienu iš pagrindinių spektaklio struktūros elementų, leidžiančių skirti, kur tiesa, kur melas, turėjo tapti sceninį žiūros tašką iš esmės keičianti užkulisiuose filmuojama erdvė. Būtent čia turėjo pasimatyti tradicinės scenos ir natūralios aikštelės perskyra, leidžianti atsirasti pradžioje numatytoms vaidybos ir nevaidybos, teatrališkumo ir tikroviškumo plotmėms, kuriančioms pageidaujamą kritiško mąstymo, žaidimo teatrinėmis konvencijomis įspūdį. Tam tikrais momentais tai iš tiesų įvyksta. Kai vestuvių sąmokslo scenoje Rasos Samuolytės Dorina ir Agnieškos Ravdo Mariana teatrališkai pasimaiviusios išeina į užkulisius ir kamera pritraukia nerimo kupinus aktorių veidus, negali nematyti pasikeitusio, tikro, nuoširdaus jų santykio su savo vaidmeniu. Tačiau šią taisyklę išlaiko toli gražu ne visi aktoriai, todėl imi abejoti tokios koncepcijos pagrįstumu. Galiausiai kamera apskritai dingsta nuo scenos, o kartu su ja ir aktoriams užduotas sąlygiškumas. Kuo toliau, tuo labiau žaidimas teatru išblėsta, užleisdamas vietą grynajam žanrui – klasicistinei komedijai ir visa persmelkiančiam teatrališkumui su išties žaviais seksualiosios Tomos Vaškevičiūtės Elmiros viliojimo numeriais. Šiuo atveju simboliškas tampa makaronų valgymo epizodas, kai aktoriams nerišliai kažką murmant pasigirsta replika: „Žiūrovas kuo daugiau stebi, tuo mažiau gyvena.“ Galima būtų perfrazuoti – tuo mažiau supranta. Sutrikusiai publikai lieka palikti teatrą, kaip palikdama scenoje užsikonservavusius „tartiufus“, lydima vėl trumpam sugrįžusios kameros, iš teatro išeina kone visa spektaklio aktorių šutvė.

„Tartiufo“ recenzija: užkulisinių kalbų buvau nuteiktas išvysti Oskaro Koršunovo fiasko // Andrius Jevsejevas, lrytas.lt, 2017-10-04

„Tartiufo“ recenzija: užkulisinių kalbų buvau nuteiktas išvysti Oskaro Koršunovo fiasko

Andrius Jevsejevas, lrytas.lt, 2017-10-04

 

Ilgai laukta ir turbūt dar ilgiau publikai žadėta Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera pagaliau įvyko. Sceną pasiekti turėjęs dar pačioje šių metų pradžioje, tačiau netikėtai atšauktas, Oskaro Koršunovo režisuotas „Tartiufas“ galiausiai akistaton su publika stojo rugsėjo 27, 28 d.  

Ar verta buvo laukti? Turbūt ir taip, ir ne. Nes, viena vertus, kokiais nors didesniais netikėtumais, atradimais ar paradoksais, kurių ištikimiausi O.Koršunovo kūrybos gerbėjai jau lyg ir įprato tikėtis, ši nauja prancūzų komedijų meistro Moliere'o teksto sceninė interpretacija nenustebino. 

Antra vertus, kūrybine nesėkme, apie kurią premjerai artėjant gaudė kone visi vilnietiški teatriniai kuluarai, šio spektaklio irgi jokiu gyvu nepavadinčiau. Nors eidamas į antrąją spektaklio premjerą buvau girdėjęs apie sudėtingą, problemišką „Tartiufo“ repeticijų procesą ir, atvirai sakant, užkulisinių kalbų buvau nuteiktas išvysti kone O.Koršunovo fiasko, vos spektakliui įsivažiavus supratau, kad nieko tragiško čia neįvyko. Drąsiai sakau: pamačiau profesionalų, kokybišką, nors ne be priekaištų, gal ne visai išbaigtą teatrinį produktą, o kartkartėmis išgirdus kokį vietoje ir laiku pasakytą Moliere'o ar kūrybinės komandos improvizacijų metu atrastą kalambūrą ir raiškesnę nuorodą į šiandieną buvo net labai smagu.

Juk kartais teatrams greta įvairių sceninių eksperimentų, kurių LNDT pastaraisiais metais buvo daugiau nei bet kuriame kitame mūsų šalies teatre (ir už tai šio teatro vadovai, manau, nusipelnė mažų mažiausiai pagarbos), reikia ir daugiau ar mažiau patikrinto bei saugaus varianto, galinčio sudominti ne tiek teatro profesionalą, kiek vadinamąjį „paprastąjį“ žiūrovą. Jei ne tam, kad būtų toliau formuojama tam tikra kultūros vyksme aktyviai dalyvaujančių žmonių bendruomenė, tai bent dėl to, kad, atradusi teatro repertuare tokį „žiūrovišką“ spektaklį, ji surizikuotų užsukti ir į tame pačiame teatre rodomą teatrą vadinamiesiems gurmanams. Arba bent tam, kad, pasipildžius teatro kasai, atsirištų rankos naujiems drąsiems ir rizikingiems repertuaro formavimo sprendimams, kurių LNDT vadovybė, manau, dar tikrai turi.

O naujajame „Tartiufe“ pamačiau daugelį komponentų, kurie paprastai spektaklį daro publikos mylimą ir lankomą. Pradedant nuo daugeliui neblogai pažįstamo klasikinės prancūziškos komedijos teksto ir baigiant spalvinga, išmoninga vizualine puse (scenografas Vytautas Narbutas, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė), dinamišku, žaismingu muzikiniu apipavidalinimu (kompozitorius Gintaras Sodeika, koncertmeisteris Joris Sodeika) bei, aišku, puikiu individualių aktorių kolektyvu, kuris tikra komanda scenoje po pirmųjų spektaklio parodymų gal dar ir netapo – bet juk mes visi puikiai žinome, kad kiekvienas profesionalus teatro spektaklis iš tikrųjų subręsta savo laiku. Ir itin retai optimali forma pasiekiama jau per premjerą.

Tiesa, reikia pripažinti, kad kažkaip šviežiau, aštriau pažvelgti į „tartiufizmo“, veidmainystės, prisitaikėliškumo temas „Tartiufo“ kūrėjams su režisieriumi priešaky lyg ir nepavyko. Taip, akimirkų, kai XVII amžiaus tekstas vaiskiau prabildavo šiandiena buvo ne vienas, o publika juos kaipmat įvertindavo juoku, tačiau į organišką, nuoseklesnę ir vientisesnę mintį jie tarsi ir neišaugo. 

Bet žinant kai kurias šio spektaklio atsiradimo LNDT repertuare aplinkybes, turbūt to ir naivu buvo laukti. Šis „Tartiufas“ – tai 2011 m. Orhuso teatre sukurto spektaklio kone identiškas dvynys. LNDT vadovybė, esu tikras, šį darbą matė ir puikiai suvokė visas galimas problemas, susijusias su tokiu spektaklio perkėlimu iš Danijos į pagrindinę Lietuvos dramos teatro aikštelę. Kita aktorių trupė, kitas laikas, kitas socialinis ir politinis kontekstas, galiausiai – kita sceninė erdvė. Visa tai turėjo padiktuoti kiek kitokią režisūrinę prieigą prie statomos medžiagos.

Bet tam režisierius turi ja tikėti. Ar bent pamėginti įtikėti. O atrodo, kad O.Koršunovui labiau pavyko antrasis variantas. Šįsyk net režisieriaus ikipremjerinės mintys buvo beveik be korekcijų perkeltos iš pranešimų spaudai apie šešerių metų senumo daniškąjį „Tartiufą“.

Nors šis „Tartiufas“ į LNDT sceną įžengė pavargęs, nervingas, pasimetęs tarp kontekstų, privalu pagirti įdomius vaidmenis sukūrusią aktorių komandą: stebėtinai griežtai vis išlendančią perteklinę ekspresiją suvaldžiusį, net santūrų Giedrių Savicką (Tartiufas), netikėtai raiškų ir komišką Salvijaus Trepulio (Orgonas) ir Tomos Vaškevičiūtės (Elmira) duetą, organiškąją Rasą Samuolytę (Dorina), o ir daugelį kitų spektaklyje vaidinusių aktorių. 

Istorija byloja, kad kai Moliere'as 1664 m. parašė „Tartiufą“ ir parodė jį Versalio rūmuose, prancūzų katalikų bažnyčios patriarchai net siekė rašytojo ekskomunikavimo. Žiūrėdamas šį gerokai žaviai šlubčiojantį „Tartiufą“ pagalvojau, jog šio lietuviškojo pastatymo autoriai gali miegoti ramių ramiausiai. 

Ir dar pagalvojau, kad nors dideliu teatriniu stebuklu šis pastatymas ir netapo, bet jei kiekvieno valstybinio teatro repertuare būtų toks spektaklis, bendras lietuvių teatro lygis, manau, ūgtelėtų bent per pusę piršto.


„Tartiufas“ pusiaukelėj // Alma Braškytė menufaktura.lt, 2017-10-02

„Tartiufas“ pusiaukelėj

Alma Braškytė menufaktura.lt, 2017-10-02 

Orgonas - Salvijus Trepulis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Orgonas - Salvijus Trepulis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Pradžiai nedidelė digresija: Oskaras Koršunovas ne sykį priekaištavo, neva lietuvių kritikai bijo dionisiškojo prado teatre (spėju, turėjo omeny „ir gyvenime“). Suprask, nei suvokia jį, nei geba aprašyti (o jau atsiduoti šitos gaivališkos dievybės vilionėms apskritai nėra pajėgūs, veikiau slepiasi savo knygų lentynose ir dar stiklines dureles užsidaro, kad galėtų saugiai, su racionalaus apoloniškojo rūpesčio raukšlele kaktoj tuo siautuliu baisėtis). Gal ir nevieta čia, ginant cecho garbę prieštarauti, kad juk tie patys kritikai ir aprašė iracionaliuosius dalykus paties Oskaro Koršunovo, o ir kitų režisierių spektakliuose (juolab pats kalbėjimas cecho vardu visada kelia abejonę), bet galima priminti, kad sceninio vyksmo suvokime ir kritikos teksto rašyme iracionalusis pradas dalyvauja lygiai sėkmingai (arba - nesėkmingai), kaip ir teatro kūrėjo darbe. Esminis kriterijus ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje yra tai, ar iracionaliosios nuojautos, emocijų griūtys ir visoks ėjimas apgraibomis pavirsta vienaip ar kitaip artikuliuotais ir įmanomais kitam perteikti pavidalais, ar nepavirsta. Pereinant prie Molière'o „Tartiufo“ premjeros Nacionaliniame dramos teatre, norisi iš karto įvertinti: pirma, dionisiškasis šėlsmasčia yra įdomiausioji ir vertingiausioji spektaklio dalis; antra, jo, to dionisiškojo gaivalo,naujajame „Tartiufe“ galėjo būti ir daugiau.

Pjesę Oskaras Koršunovas sykį jau režisavo Danijoje, Orhuso teatre (2011 metais), iš ten į Nacionalinio spektaklį atkeliavo ir Vytauto Narbuto scenografija - visą sceną užimantis gyvatvorių labirintas, kuriame patogu paklysti be drabučių užtiktam Tartiufui, netikėtai pasirodyti ar pasislėpti kuriam nors iš personažų, tame labirinte įkurtos Orgono šeimynos gyvenamosios salelės (valgomojo stalas, kėdės, suolas, kompiuteris, šaldytuvas ir wc). Imtis vienos žinomiausių ir dažniausiai statomų Molière'o komedijų, parašytos 1664 m. ilgais eiliuotais dialogais ir pasibaigiančios tarsi Apvaizda apsireiškiančia gerojo monarcho galia, kuri atstato Tartiufo apverstą pasaulį, galima tik turint aiškų sumanymą. Kaip išpakuoti nesenstantį „Tartiufo“ turinį, įvyniotą į pasenusią ir dirbtinai šiandien atrodančią teatrinę konvenciją? Kaip šiandienos tikrovėje atpažinti siužetą apie tai, kaip laisvė mąstyti, vertinti ir būti atsakingam už savo sprendimus tampa per sunki ir atiduodama šventeivai manipuliatoriui? Pastarojo klausimo atsakymą brukte bruka į rankas mūsų par excellence tartiufiškas viešasis gyvenimas, kuriam toną tiesiog čempioniškai užduoda politinės viršūnėlės. (Žinoma, visiems laikams būdinga dūsauti o tempora, o mores, tačiau tokio atotrūkio tarp „raidės ir dvasios“, kaip pastaruosius keleris metus, man regis, senokai nebuvo: nuo valstybę valdančiųjų neatsilieka ir abiejų didžiųjų miestų galvos, apsikaišiusios erzaciniais angelais.)

Klausimas apie teatrinę konvenciją sudėtingesnis. Jį ypač užaštrina ką tik įvykusi kita Nacionalinio teatro premjera, Lukaszo Twarkowskio režisuotas Merimée „Lokis“ (jame impulsą spektakliui davusios pjesės teksto neliko visai). Ką šiandien teatre darome autentiškai, o kas yra nereflektuojama ir automatiškai perimama kanoninė matrica - vaidybos, režisūros, dramaturgijos? Ir koks santykis su tąja matrica yra produktyvus ir gyvybingas? Ar užtenka tik pademonstruoti, kad nesitapatinam su XVII a. tekstu (kurio, pvz., eiliuotos retorinių figūrų prikaišiotos replikos šiandien skamba perdėm teatrališkai, dirbtinai?), todėl tokią repliką ištarus šmaikščiai atsiprašyti? Oskaro Koršunovo „Tartiufas“ stipriausias ten, kur neužsiima tokiais atsiprašinėjimais. Nes santykio su teatrine konvencija aiškinimasis, mano galva, jame mažiausiai įdomus, labiausiai perteklinis ir nuspėjamas. Žinoma, Rasos Samuolytės (Dorina), Nelės Savičenko (Ponia Pernel) gebėjimas „perlaužti“ eiliuoto teksto suvaržymus ir sukurti iš savo monologų tobulus komiškus benefisus yra tikras puikios aktorystės triumfas, tačiau tai (ir daugelis kitų į tradiciją referuojančių spektaklio fragmentų) yra tam tikras teatrinis paveldas, kultūrinis kontekstas, kuris vargu ar gali ką naujo pasakyti apie šiandieną.  

Spektaklis išties įtraukia, kai persijungia į savo, pavadinkim, antrąjį registrą, ir iš referavimo į tradiciją pereina į šviežią, šiuolaikišką teatrinę artikuliaciją ir pjesės svarstomos temos savarankišką interpretavimą. Kuomet išveda aktorius iš scenos į užkulisius ir tiesiogiai transliuoja jų filmuojamą kitonišką, „užkulisinį“ buvimą į ekraną, kai akyse besideformuojančiu kameros vaizdu perteikia slystančių, netvarių tapatybių nesuvaldomas grimasas, kai verčia kalbines metaforas iškalbingu vaizdu (kaip antai makaronų kabinimo pirštais ir valgymo scena, kurioje dalyvauja Tartiufas - Giedrius Savickas, Elmira - Toma Vaškevičiūtė  ir Orgonas - Salvijus Trepulis), pagaliau, kai įmeta savireferencinę citatą iš OKT „Vasarvidžio nakties sapno“, ar kai iš pusiausvyros išvestas Tartiufas tarsi „sprogsta“ ir iš jo ištekėjusi agresyvi ir perdėm jusliška energija pavirsta commedia dell' arte personažo pozas primenančiais mėšlungiškais judesiais, tokiais isteriškais, kad daugiau beprotybės ir gaivalo nelabai galėtum įsivaizduoti, arba kai viliotoja Elmira (Toma Vaškevičiūtė) koketavimą priveda iki tokios ribos, kad jei paprašytum suintensyvinti viliojimą bent viena šimtąja procento, to įvykdyti nebebūtų įmanoma, nes maksimumas jau pasiektas ir t.t. 

Tą „tradicinį“ klodą spektaklyje norisi redukuoti iki minimumo, o to gyvo, nereferuojančio, čia ir dabar kuriančio ir pulsuojančio teatro norisi daugiau. Kad kiekvieną kartą, kai spektaklyje, metaforiškai kalbant, ima pavojingai švytuoti scenos centre kabantis šviestuvas, o kamera pritraukia aktorių veidus svaiginamai arti ir matai juose baugulį keliančias aistrų žymes, toje magmoje ima formuotis įžvalgos nuojauta ir norisi, kad šitame registre būtų ir pasilikta. Bet spektaklis vis sustoja pusiaukelėj ir grįžta atgal į saugųjį modusą. Toks pats saugus lieka ir jo aktualusis (pavadinkim, politinis) pranešimas:  Salvijaus Trepulio Orgonas čia yra prieš kameras ir feisbuką pozuojantis politikas, savimi nepasitikintis, gerokai netašytas naujalietuvis, savęs ir savo prisiimto vaidmens besibaiminantis, todėl besąlygiškai Tartiufo reikalingas. Tartiufas spektaklio pabaigoje iš savo geradario ir jo šeimos turtą ir namus atėmęs (viskas „dėl tautos ir tėvynės“), parimsta rūpintojėlio poza, o visa Orgono šeima (be aukščiau minėtųjų, Sandros Straukaitės kurtais kostiumais vilkintys: Džordaną Butkutę primenanti Mariana - Agnieška Ravdo, treninguotas nuo kompiuterinių žaidimų priklausomas Damisas - Kęstutis Cicėnas, Nacionalinio teatro dramaturgo kostiumo replika dėvintis Kleantas - Darius Meškauskas) beveik nesipriešindami palieka ne tik sceną, bet ir patį teatrą - kamera per visą fojė juos išlydi į lauką. 

Interviu

Oskaras Koršunovas: kalbėsime atvirai // Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, 2018-09-14

Oskaras Koršunovas: kalbėsime atvirai

Pokalbis su režisieriumi po Avinjono teatro festivalio

Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, 2018-09-14

 

Oskaras Koršunovas Avinjono teatro festivalyje. A. Kremer-Khomassouridze nuotr.
Oskaras Koršunovas Avinjono teatro festivalyje. A. Kremer-Khomassouridze nuotr.

Oskarai, kaip Tu jautiesi po triumfo Avinjone?

 

Noriu kalbėti atvirai, nenoriu nieko slėpti ir „vynioti į vatą“. Kažkada jaunystėje buvau labai atviras. Kai 1990 m. pastačiau „Ten būti čia“, pirmame savo interviu pasakiau, kad esu naujasis Mejerholdas. Vėliau, 1995 m., spektaklis „Labas Sonia Nauji Metai“ Edinburge buvo apdovanotas prizu „The Bank of Scotland Herald Angel“, su kuriuo buvau nufotografuotas greta Pinos Bausch, Peterio Steino ir kitų pasaulio grandų. (Man tuomet buvo dvidešimt penkeri.) Šį apdovanojimą įteikė grupės „Queen“ gitaristas Brianas May’us.

Kai po pirmojo spektaklio pasakiau, kad esu naujasis Mejerholdas, kurį laiką tuo įsitikinęs ir gyvenau. Man tai labai padėjo kurti drąsiai. Sėkmė užsienyje šį mano įsitikinimą dar labiau sustiprino. O Lietuvoje tokia mano drąsa buvo nuolat „numušinėjama“. Gyvenime buvo daug laikotarpių, kai ši būsena, pasitikėjimas savimi buvo apskritai sudaužyti, kai gyvenau jausdamas tam tikrą baimę ir nepasitikėjimą. Kažkuria prasme po Avinjono aš vėl atgavau pasitikėjimą. Dabar valgydamas nejaučiu skonio, nes visi mano receptoriai yra perpildyti pergalės jausmo.

Rodyti spektaklį pagrindinėje Avinjono festivalio programoje In – neįtikėtinai didelės atsakomybės reikalaujantis veiksmas. O ką jau kalbėti apie Molière’o „Tartiufą“! Prieš pat išvykstant į Avinjoną restorane sutikau Aurelijų Verygą. Jo paklaustas, kaip gyvenu, aš atsakiau, kad labai gerai, nes Lietuvos garbei atstovaus Nacionalinis dramos teatras, netrukus vyksiantis į garsiausią pasaulyje teatro festivalį Avinjone. Šis festivalis tolygus Kanų kino festivaliui. Gal ir netaktiškai, bet pasakiau, kad tai tas pats, kaip lietuvišką šampaną vežti į Šampanės regioną, į šampano festivalius. Aišku, Veryga nusijuokė. Beje, jis linksmas vyras, ir kad apribojo alkoholio vartojimą – labai gerai, bet kad iš vaikų atėmė saldainius, jam šito neatleisiu.

Kuo ypatinga Avinjono programa?

Tarkim, šįmet Sashos Waltz, kuri po Pinos Bausch yra antra tokia metrė, spektaklį „Kreatur“ kritikai tiesiog sudraskė, tikra to žodžio prasme. Mano draugė, versdama tuos interviu, pradėjo verkti... Su Sasha Waltz mes buvome susitikę dar iki jos spektaklių rodymų. Panašiai galėjo atsitikti ir su „Tartiufu“, bet įvyko kitaip. Kalbėkime sportiniais terminais – juk graikų teatras prasidėjo nuo varžybų. Teatras visą laiką konkuruoja tarpusavy ir tai yra jo esmė. Varžybos! Ir Shakespeare’o laikų teatre varžybos niekur nedingo. Anaiptol, jos tik sustiprėjo. Pjesių nurašinėtojai buvo mušami pagaliais ir t.t. Ir, kalbant sportiniais terminais, mes šias varžybas laimėjome, tapome festivalio favoritais. Festivalis buvo visas žalias. „Tartiufo“ scenovaizdžio labirintą galima buvo išvysti visur. Išėjo begalė recenzijų, jų srautas nenutrūksta iki šiandien, nes dabar jau pradėjo rašyti įvairūs solidūs žurnalai. Visuose bendruose aprašymuose, skirtuose Avinjono festivaliui, taip pat buvo dedamos „Tartiufo“ nuotraukos. Aš jau nekalbu apie žiūrovų reakciją.

Esminis dalykas: Avinjone taip nebūna, kad „kairieji“, „dešinieji“ ar „viduriniai“ vieningai priimtų spektaklį. Jeigu „Le Monde“ rašys gerai, tai „Republique“ – blogai, jeigu „Le Figaro“ – gerai, tai „L’Humanité“ – blogai. Visada taip buvo. O po „Tartiufo“, kai visi rašo tik gerai, visos recenzijos – tik tritaškiai, tai unikalus dalykas! Mes tapome festivalio favoritais! Žinoma, buvo ir dar keli geri spektakliai – Milo Rau „La Reprise – Histoire(s) du théâtre (I)“ ir Ivo van Hove’s „De dingen die voorbijgaan“. Ne tiek svarbu geros recenzijos, svarbu, kad taip tiksliai buvo suprastas spektaklis. Tai atsispindėjo ne tik iš recenzijų, bet ir iš pokalbių su žiūrovais. Buvo rašoma ir sakoma, jog spektaklis aiškiai parodė, kur ir kokiu laiku mes gyvename, – priešfašistiniu laikotarpiu. Tai – vienas dalykas. O antras svarbus momentas – buvo aprašyti visi aktoriai, muzika, šviesos, įvardijant kūrėjų pavardes. To dar nebuvo. Įprastai rašydavo „geras spektaklis“, „blogas spektaklis“... Tekstuose daug dėmesio buvo skiriama Giedriaus Savicko Tartiufui, Salvijaus Trepulio Orgonui, žvaigžde tapo Toma Vaškevičiūtė, o žvaigždžių žvaigžde – Nelė Savičenko. Nė viena recenzija be Nelės neapsiėjo.  

Kodėl aš taip džiaugiuosi šita pergale? Statyti „Tartiufą“ man ėjosi labai sunkiai. Šiam darbui aš, matyt, paaukojau pusę savo likusio gyvenimo. Dar taip nebuvo. Bet įdomu, kad visos nesėkmės virto sėkmėmis. Viskas prasidėjo nuo to, kad pradžioje aš niekaip negalėjau „Tartiufo“ prastumti kaip „projekto“. Buvęs meno vadovas Audronis Liuga griežtai atsisakė, nes šią medžiagą buvau statęs Danijoje, Orhuso teatre. Tuo metu visi taip manė, gal ir dabar tebemano, kad aš stačiau „copy paste“, kad bandžiau prastumti „chaltūrą“. Man nepavyko įtikinti, kad tai yra aktualu. Pasikeitus situacijai, pavyko įkalbinti direktorių Martyną Budraitį, kuris žiūrėjo pragmatiškiau ir suprato, kad bent jau „kasą“ komedija garantuos. Taip mes pradėjome repetuoti „Tartiufą“.

Įdomus dalykas, kalbant apskritai apie komediją, – lietuviai turi gerą humoro jausmą. Tik tas humoro jausmas niekaip neatsispindi nei televizijoje, nei teatre. Mes neturime gerų komedijų apskritai, jeigu neskaičiuosime „Domino“ teatro. „Tartiufo“ repeticijų pradžioje aktoriai ateidavo nusiteikę savotiškai. Tas gilus metaforinis teatras tiek įkaltas į galvą, kad Molière’as visiems atrodė labai lėkštas. Viskas prasidėjo nuo Rolando Kazlo. Aš jam pasiūliau Tartiufo vaidmenį, kurį jis būtų suvaidinęs genialiai. Giedrius – taip pat genialus. Kazlas iš karto pasakė: „Čia – komedija“, ir jis jos nevaidinsiantis. Tada, norėdamas suburti stiprią grupę, pakviečiau dvi aktorių sudėtis. Tartiufo vaidmeniui pakviečiau Dainių Kazlauską ir Giedrių Savicką, Orgono – Dainių Gavenonį ir Salvijų Trepulį, Ponios Pernel – Eglę Mikulionytę ir Nelę Savičenko, Elmiros – Pauliną Taujanskaitę ir Tomą Vaškevičiūtę, Kleanto – Arūną Sakalauską ir Darių Meškauską ir t.t. Visi aktoriai labai stiprūs. Aišku, jie pradėjo konkuruoti tarpusavy. Taip „besikonkuruodami“ jie savotiškai sukilo prieš mane. Savo gyvenime iš aktorių pusės aš niekada neturėjau tokio nepasitikėjimo, kaip statydamas „Tartiufą“. Tas nepasitikėjimas pasireiškė tuo, kad jie faktiškai nesimokė teksto. Vaikščiojo po sceną su lapais rankoje. Kai „Comédie-Française“ stačiau „Užsispyrėlės sutramdymą“, atėjęs į pirmas repeticijas paprašiau, kad aktoriai skaitytų tekstą, ir jie skaitė, kol po kelių dienų supratau, kad vykdė mano prašymą, o tekstus jau buvo seniai puikiai išmokę. Nacionaliniame dramos teatre buvo tokia situacija, kad likus dviem savaitėms iki premjeros aktoriai po sceną dar vaikščiojo su lapais. Aišku, aš visos tos įtampos neišlaikiau ir užgėriau. Todėl spektaklis neįvyko.

Statydamas Vilniuje „Tartiufą“ iš karto pastebėjau, kad jį reikia kreipti „globalizacijos“ link. Buvo aišku, kad Europa skyla. Dešinieji populistai, perėmę bažnytinę retoriką (Dievas, šeima), atėjo tiesiog su Tartiufo retorika. Tartiufas savo šventumą rodė bažnyčioje, o dešinieji populistai savo moralinį veidą ir „šventumą“ visaip rodė, naudodamiesi, kaip Arvydas Šliogeris rašo, nauja mūsų bažnyčia – naujaisiais ekranais, multimedijomis, feisbukais, tviteriais, TV ir pan. Man labai patinka filosofo Šliogerio mintis: naujoji religija yra būtent ekranas. „Tartiufą“ sukau link to, bet išėjo taip, kaip išėjo, – viskas atsidėjo. Ir ši nesėkmė pasitarnavo tam, kad šitas spektaklis, atidėtas ir išėjęs po metų, dar smarkiau palietė globalizacijos temas. Per tą laiką į Lietuvą atėjo lietuviški tartiufai. Iki tol mes stebėjome Lenkiją, Vengriją, Italiją, Austriją, pagaliau Angliją su visu „Brexitu“.

Kas yra Tartiufas iš esmės? Jis nėra niekšas. (Niekšas yra niekšas.) Tartiufas apsimeta esąs šventas, o daro visiškai kardinalius dalykus. Gryniausias pavyzdys yra Eligijus Masiulis, kuris laimėjo programą su reklama, skelbiančia, kad jis kovos su korupcija, ir pats „užlėkė“ ant didžiausios korupcijos. Ramūnas Karbauskis pasakoja, kaip jis, būdamas aštuonerių, pažadėjo mamai kavos negerti ir iki šiol pažadą tesi. Šį jo „prisipažinimą“ aš suprantu kaip prisistatymą: esu šventesnis už šventą. Arba skelbiasi, kad yra kartu su žaliaisiais, o tuo pačiu metu realybėje nuodingas trąšas pardavinėja. Tokie pareiškimai yra grynas tartiufizmas. Arba Mykolas Majauskas eina su vėliava už #metoo, o pats „užlekia“, – čia taip pat tartiufizmas. Naująjį tartiufizmą pagimdė populizmas, kuriam labai padėjo visos tos medijos. Tokia pagrindinė spektaklio idėja.

Kas apskritai yra „copy paste“ dramos teatre? Ar jis įmanomas?

Danijoje „Tartiufas“ buvo visiškai kitoks. Jis neturėjo nei globalinių, nei lokalinių tikslų. Aš tiesiog žavėjausi Molière’o gelmėje glūdinčiais itališkos kaukės, gatvės teatro giluminiais dalykais. Molière’as teatru susižavėjo turguje ir prie viso klasicizmo jo kūriniuose pilna commedia dell’arte teatro gyvybės. Daniškas spektaklis buvo labai teatrališkas, jis neturėjo politinių atspalvių, nes tuomet pasaulyje egzistavo kitoks politinis fonas. Daniškas Tartiufas buvo ryškiai išdažytas, su peruku... Beje, aktorius Peteris Flyvholmas buvo žavingas. Jis buvo toks Tartiufas, kokį Lietuvoje siūlė vaidinti Dainius Kazlauskas. Buvo labai sunku suderinti, nes aš norėjau tokio Tartiufo, kokį dabar vaidina Giedrius. Kadangi Kazlauskas buvo pats statęs „Tartiufą“, jis atėjo su savo labai aiškia vizija, tokia, kokią stačiau Orhuse. Tai buvo visiškai smagus Don Žuanas. Aišku, Kazlauskas „ėjo“ prieš mano idėją. Kadangi jis yra be galo talentingas, sugestyvus aktorius, išdarinėjo tokius dalykus, iš kurių visi juokėsi, o tai, aišku, visiškai trikdė Giedrių, nes jis taip padaryti negalėjo. O iš esmės visa tai buvo priešinga mano koncepcijai. Kita vertus, reikia pasakyti, kad Kazlauskas – labai moljeriškas aktorius. Aišku, daniškai traktuotei jis būtų buvęs idealus. Be abejo, Kazlauskas šiam spektakliui davė labai daug – ir man, ir Giedriui, ir visiems. Nepaisant to, kad po pertraukos pradėję repetuoti mes nuo viso to turėjome apsivalyti, esu jam labai dėkingas. Jis yra vienas iš spektaklio bendraautorių.

Repetuojant pirmą kartą aktorių jokios globalizacijos temos apskritai nejaudino, o antrą kartą, kai Seime pasirodė ryškūs pavyzdžiai, aktoriai tapo konkretesni, jiems tapo lengviau. Spektaklis turi du lygius. Jis labai patinka žiūrovams. Iki šiol Nacionaliniame dramos teatre nenuleistos premjerinės kainos, Klaipėdos „žvejukuose“ į tūkstantinę salę bilietai buvo išparduoti per dieną. „Tartiufas“ – politinis teatras. Jis neša ir globalios politikos žinią, ir lokalios. Yra žiūrovų, kurie supranta tik vieną lygį, bet yra suprantančių abu.

Kalbėdami apie Moliére’ą ir apie komedijos žanrą, turime pripažinti, kad Lietuvoje mes jo statymo tradicijos neturime. Buvo Povilas Gaidys, bet aš jo pastatymų nemačiau. Aktoriams komedijos žanras nelipo, nors tai buvo Savickas, Sakalauskas... Jie lengvai visa tai galėjo padaryti, bet kažkodėl nedarė. Jie repetavo, bet prieš premjerą įvyko, galima sakyti, maištas. Pavyzdžiui, buvo tokia juokinga istorija, kai Salvijus priėjo prie scenovaizdžio elemento – „medžio“ ir pradėjo šaukti: „Kas čia per nesąmonė?“ Kadangi pjesėje kalbama apie „buržua“ šeimą, tai dailininkas Vytautas Narbutas pasiūlė naudoti Philippe’o Starcko baldus. Aš Salvijui paaiškinau, kad tai yra ne medis, o garsiausio šių laikų dizainerio pakaba. Na, o Giedrius likus savaitei iki premjeros pasakė, kad jam nemalonu eiti į sceną. Kaip mes „išėjome“ į premjerą, aš neįsivaizduoju. Bet „Tartiufo“ aktoriai yra profesionalai! Nepaisant visko, jie premjerai atidavė visas jėgas. Aišku, pirmas spektaklis buvo toli gražu ne toks, koks yra dabar. Jis užaugo, tapo pilnaviduris. Ir tokį jį pavertė žiūrovai. Jie aktoriams suteikė drąsos, nes jais patikėjo. Aktoriai tai pajuto. Galima sakyti, kad ir toliau šį spektaklį kūrė žiūrovai.

Aišku, atsirado kritikė, kuri viešai paklausė, kaip teatras galėjo išleisti „žalią“ spektaklį. Aišku, ji turėjo omeny ne spektaklio spalvą. Martynas Budraitis yra „profas“: jis suprato, jis pamatė struktūrą. Nors spektaklis gal dar nebaigtas, antrą kartą stabdyti neįmanoma, nes antraip niekada nebus išleistas. Ir spektaklis staigiai „atsirišo“. Kiekvienas žiūrovas, nors kiek suprantantis teatrą, suvokia, kad svarbiausia spektaklyje – struktūra, mintis, kad vaidmenys tokiame spektaklyje tik vystosi. 

Prisidengus Hansu-Thiesu Lehmannu, postmodernizmu, šiandien į sceną „prastūminėjama“ neįtikėtinai daug spektaklių. Saviveikla ir mėgėjiškumas taip užvaldė viską, kad realiai teatralų skrandžiai jau nebevirškina profesionalumo. Po „Tartiufo“ premjeros prasidėjo neįtikėtini dalykai. Man, pavyzdžiui, labai skaudu, kad vienas iš mano kolegų, neaišku, kokios būklės pažiūrėjęs generalinę repeticiją, feisbuke parašė šiurpų paskvilį. O aš jam, tiesą pasakius, buvau gyvenime ir kūryboje nemažai padėjęs. Ir jį „laikino“ daug aktorių, netgi mano aktorių, begalė žmonių, net nematę šito spektaklio... Tai neįtikėtinas dalykas! Neįtikėtinas dalykas ir tai, kad Avinjone „Tartiufas“ turėjo absoliutų pasisekimą, o Lietuvoje negavo nė vienos „Auksinių scenos kryžių“ nominacijos, nebuvo aprašyta aktorių vaidyba, išėjo tik kelios keistos recenzijos.

Beje, nors daug kalbama apie politinį teatrą, tik maža dalis kritikų supranta, ką tai reiškia. Todėl rašant apie „Tartiufą“ šis klausimas buvo praleistas. Tuo labiau nebuvo pastebėtas finalas. Tai neprofesionalu. O žiūrovai politinį foną suprato. Ir politikai suprato. Į įvairias laidas mane kvietė Rimvydas Valatka, Daiva Žeimytė, ir aš pats pradėjau rašyti į feisbuką...

Spektaklis vystėsi labai įdomiai, o kai atėjo laikas važiuoti į Avinjoną, aktoriai tą spektaklį ir mylėjo, ir nieko nebijojo. Aišku, mes ruošėmės. Svarbu, kad direktorius vidury vasaros padėjo repeticijas suorganizuoti. Spektaklyje pradėjo skambėti labai daug prancūziško teksto. Žiūrovai reagavo į viską. Aišku, tam buvo gerai pasiruošta. Tarkim, Nelės Savičenko Ponios Pernel visas pokalbis, kuriame ji pasakoja apie savo – aktorės problemas. Avinjone ji kalbėjo prancūziškai, angliškai, kalbėjo daugiau nei Lietuvoje. Publika į ją reagavo nuostabiai. Nors tai, atrodytų, maži niuansai, bet jie atidarė vartus. Ir, žinoma, mus lydėjo sėkmė. Mes patekome į futbolo Pasaulio taurės finalą, kuriame laimėjo prancūzai, o mes buvome nusprendę, kad Tartiufo atėjimas bus susijęs su tų dienų prancūziškomis realijomis. Kaip tik prieš spektaklį po pergalės buvo netgi pavojinga: mieste siautėjo sirgaliai, o mūsų Tartiufas ėjo su kostiumu ir šlepetėmis kaip visiškas „pridurkas“. O aplinkui – petardos, putos, – buvo pavojinga. Kitas dalykas, Algirdas Gradauskas viską filmavo profesionalia kamera, o tie sirgaliai pamanė, kad juos parodys per televiziją, ir kaip jie šoko prieš tą kamerą... Neįsivaizduoju, kaip Gradauskas išsilaikė.

Avinjone teisingai buvo suprasta orgijų scena. Toje filosofinių nusikaltimų ir „ekonominės erotikos“ orgijoje pasirodė du pagrindiniai Tartiufai. Veiksmui įsibėgėjus pasirodė pats garsiausias lietuviškas meno kūrinys – Trumpo ir Putino bučinys, apkeliavęs visą pasaulį, pirmą kartą nupieštas ant Vilniaus restorano „Keulė Rūkė“. Kai mes buvome Avinjone, tuo metu Putinas ir Trumpas realiai „laižėsi“ Helsinkyje. Šia prasme mums taip pat padėjo Dievas: tai buvo absoliuti aktualija, žiūrovai tiesiog lūžo.

Visi prancūzai labai gerai žino šią pjesę nuo mokyklos laikų. Kai Tartiufas ateina, turėdamas visus pasirašytus popierius, skelbiančius, kad ir namas, ir turtas priklauso jam, ir turi ateiti karalius, – tuomet mes darome ilgą pauzę. Žiūrovai šiek tiek sutrinka, tada prancūzų kalba klausiama: „Kažkas turi ateiti?“ Prancūzai tai atpažįsta ir jiems tai sukelia didžiausią juoką. Bet niekas neateina, ir tada Tartiufas siūlo visai salei choru dainuoti „Marselietę“ („La Marseillaise“). O tuomet pasimato daugelio kontekstų junginys. Po to Savickas dar liepia „eiti lauk, į socialinį būstą“. Kas yra socialinis būstas, prancūzams itin aišku, nes Prancūzijoje griežtai: mokesčių nesusimokėjai, ir eini į socialinį būstą – būni iškart ištremtas. Šią aktualiją akimirksniu pagavo. Aktorių išėjimas pro videoekraną link geležinkelio stoties, kuri yra netoli teatro, filmuojamas „live stream’u“, visai teatro bendruomenei buvo tiesiog dramatiškas, nes Prancūzijoje katastrofiška aktorių bedarbystė. Na, o kai Tartiufas šoko Liudviko šokį ir perėjo į fašistinę salvę, salė buvo realiai „nukirsta“. Visą spektaklį prasijuokę, jie nežinojo, ką daryti: ploti, neploti ir kaip reaguoti? Tokiu būdu spektaklis tapo dar aktualesnis nei Lietuvoje.

Kitas nuostabus dalykas: po orgijų scenos, kai prasideda postmodernistinių filosofų citatos – Michelio Foucault, Gilles’io Deleuze’o, – tai yra grynas tartiufizmas. Ernestas Gellneris savo knygoje „Postmodernizmas, protas ir religija“, išleistoje 1993 m., dar iki Niujorko dvynių susprogdinimo, rašė, kad kils karas tarp proto, mokslo ir fundamentalizmo. Jis rašė apie tris pasaulėžiūras – postmodernistinę, mokslinę (naująsias technologijas, kurios mums suteikia patogumą, bet niekaip neišsprendžia esminio – mirties klausimo) ir fundamentalistinę. Jis įspėjo apie prasidėsiantį karą. Tuo metu atrodė, kad tai – per grėsmingas įspėjimas, bet dar nespėjus iki galo perskaityti knygos dvynių nebeliko.

Man buvo įdomus jo požiūris į postmodernistinę pasaulėžiūrą – tai yra grynas tartiufizmas. Tiesiog profesoriai, išsikėlę didžiulius atlyginimus, realiai paisto niekus. Manau, kad kažkas panašaus yra ir su Lehmanno knyga „Postdraminis teatras“. Kas apskritai yra postdraminis teatras? Viskas, kas laužo Aristotelio ir fizikos dėsnius, tai ir yra postdraminis teatras. Pavyzdžiui, jeigu teksto nėra, tai jau postdraminis teatras, arba jeigu teksto yra per daug, tai jau postdraminis teatras. Man, tarkim, prancūzų teoretikas Patrice’as Pavis žymiai didesnis autoritetas. (Jis, beje, labai išgyrė „Žuvėdros“ aktorius.)

Akivaizdu, kad teatras, kaip ir fizika, turi savo dėsnius. Tų dėsnių negalima nepaisyti. Juos galima laužyti, juos galima dekonstruoti, bet nepaisyti jų negalima. Lietuvoje postdraminis teatras suprantamas kaip nepaisymas jokių taisyklių. Dėl to mes turime krūūūūūvą saviveiklos. Kaip jau sakiau, realiai naujosios kritikos „skrandžiai“ neatlaiko profesionalaus teatro. Jiems tai per sunkus maistas. Dėl to, matyt, ir buvo tokia reakcija į „Tartiufą“ – kaip į savotiškai gerą meinstrymą ir hipsterišką ignoraciją to paties meinstrymo. Bet tai ne meinstrymas. Avinjonas įrodė tai. Šis spektaklis – aukštasis menas, kuris neša labai svarbią politinę žinią, jis yra profesionalus. Todėl po Avinjono „Tartiufą“ pavadinti meinstrymu – nežinau, kam apsiverstų liežuvis.

O kokią Tu matai teatro situaciją pasaulyje, ypač po peržiūrų Avinjone?

Festivalio direktorius, taip pat ir režisierius Olivier Py iki šiol buvo labai kritikuojamas. Pasibaigus šiam festivaliui daug kas pabrėžė, kad šiais metais programa buvo labai stipri. Oliver Py staiga tapo išgirtas. Spektaklių buvo visokių: vieni labai patiko, kiti – ne. Šiame kontekste prisiminiau, kaip buvo formuojama programa.

Festivalio nariai buvo pakviesti pažiūrėti „Lokio“, pažiūrėję jį išvažiavo. O „Tartiufo“ net nematė, nes tuo niekas nesirūpino. Bet šį spektaklį pamatė kiti, ne festivalio žmonės, ir jie šią žinią perdavė. Tuomet pakartotinai atvažiavo festivalio organizatoriai ir, pažiūrėję „Tartiufą“, pakvietė. Aišku, viskas išėjo tik į gera, nes per tą laiką spektaklis jau buvo įgavęs pagreitį.

„Lokio“ jie paimti negalėjo. Nei Lenkijoje, nei Lietuvoje niekas nesupranta prancūziškos tragedijos. „Tūsintis“ ant šios tragedijos kaulų – prancūzams nesuvokiamas dalykas! Nesuvokiama ir tai, kad Marie Trintignant finale pergalingai dainuoja Bertrand’o Cantat „gabalą“. Nes Cantat Prancūzijoje yra persona non grata. „Lokyje“ vaidina aktoriai, kurie pasisako už #metoo, bet nesuprantama, kaip jie vaidina tokį turinį. Tai neįtikėtinas dalykas! Jie nesuvokia, kokią žinią neša! Kažkuria prasme šis spektaklis geras ir įdomus, nes jame yra pastovi nuojauta, pastovus nerimas, žinant tą istoriją, kad kažkas įvyks. Bet kūrėjai, pagal mane, tiesiog peržengia moralines ribas.

Prancūzijoje tokia spektaklių kryptis labai madinga. Spektaklis „Joueurs, Mao II, Les Noms“ pagal Dono DeLillo kūrinius vyko virš dešimties valandų. Veiksmas sukoncentruotas paviljone, žiūrovai susodinti aplink jį, o kas vyksta to paviljono viduje, rodoma per ekraną. Žodžiu, daugiau nei dešimt valandų vyksta filmas. Aktoriai kartais išeina, truputį pasityčioja iš tos instancijos, į kurią ką tik įėjo, ir vėl grįžta į sakralią filmavimo aikštelę. Šio spektaklio režisierius Julienas Gosselinas pasakė, kad teatras mirė ir jis užsiima kažkokia „tarpine“ kūryba. Jis yra lyderis to judėjimo, kuriam priklausytų ir „Lokis“. Iš esmės jis kameromis mumifikuoja mirusį teatrą. Tarkim, tiek „Tartiufe“, tiek „Pasikėsinimuose į jos gyvenimą“ (OKT spektaklis) filmavimas yra kito pobūdžio, tai yra gyvos ir filmuotos vaidybos priešpastatymas. Čia filmavimas nesusakralinamas, atvirkščiai, jis yra kaip kontrastas, pabrėžiantis sceninę vaidybą. Avinjone šias tendencijos galima buvo stebėti. Pasaulyje yra įdomaus teatro, bet ir šlamšto kosmiškai daugėja.

Daug kartų dalyvavęs Avinjono festivalyje, gal galėtum pakomentuoti būtent šio festivalio rengiamas In ir Off programas?

Šios programos skirtingai suprantamos, tarkim, lyginant su Edinburgo festivaliu. Edinburge tu gali iš frindžo su skulptūrėle papulti šalia Pinos Bausch. Avinjone taip nėra, čia visiškai atskirtos zonos. In yra profesionalaus teatro festivalis, Off – mėgėjiško teatro festivalis. Off turi savo atskirus klubus, atskirus kritikus, atskirus žiūrovus, kurie atvažiuoja žiūrėti būtent Off spektaklių. Šioje programoje maždaug aštuoniasdešimt procentų spektaklių, kuriuose vaidina klounai su raudonomis nosimis. Pasitaiko ir gerų spektaklių, bet retai. Prancūzija apskritai yra hierarchiška. Iš Off programos bilietas į In programą dar egzistuoja, bet jeigu esi Inprogramoje ir kažkaip papuolei į Off, tai bilieto atgal nėra. Tačiau visą šventę Avinjone kuria Off programa: jos dalyviai eina gatvėmis, kuria atmosferą – yra nemažai nuostabių dalykų. Labai teisingai pasakė Vaidas Jauniškis: pats buvimas Avinjono festivalio In programoje jau yra prizas.

Šioje vietoje aš nepraleisiu galimybės pasigirti, nes gal daugiau tokių progų ir nebus. Avinjone buvau aštuonis kartus su spektakliais „Ten būti čia“, „Senė 2“, „Meistras ir Margarita“, „Ugnies veidas“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Hotel Europa“, „God is DJ“, specialioje Inprogramoje pastatyta Sigito Parulskio pjesė „Vienatvė dviese“, taip pat Gintaro Grajausko „Rezervatas“, dalyvaujant prancūzų aktoriams. Devyni kartai ir realiai parodyti aštuoni tikri spektakliai. Tuo tarpu Krzysztofas Warlikowskis šiame festivalyje buvo septynis kartus, Grzegorzas Jarzyna – keturis, Alvis Hermanis – vieną kartą. Kalbu apie Rytų Europos savo kartos režisierius. Kirilas Serebrennikovas – du kartus, Konstantinas Bogomolovas – nė vieno. Tą sakau, nes... kartais tenka išgirsti: „Pas mus nėra tokio režisieriaus kaip Hermanis.“ Pažiūrėkime, kas buvo Avinjone, ir tada kalbėkime. Jeigu jau mes tokie emocingi ir viską vertiname tik per emocijos prizmę, tai pažiūrėkime į skaičius.

Manau, kad mano mokytojas Jonas Vaitkus kadaise neatlaikė. Atsimenu, kai po „Ten būti čia“ gastrolių mes iš Berlyno traukiniu važiavome namo, kalbėjomės apie tai. Tuo metu Akademiniame dramos teatre (dabar – Nacionalinis) jo statytos „Vėlinės“ gastrolių Lenkijoje metu sulaukė absoliutaus pripažinimo. Juk buvo nuostabus Valentino Masalskio vaidmuo! O lietuvių kritikai šį spektaklį tiesiog apėjo. Aš panašius dalykus atlaikiau. Ir atlaikiau „Tartiufą“. Ir tai yra pergalė, apie kurią aš visiems pasakoju. Aš visiems įrodžiau, kad tai esminis įvykis, kurį laikau savo asmenine sėkme. Pergale prieš priešus – kitaip to nepavadinsi.

Pabaigiant gražiai, tai Avinjonas yra cikados, begalinė teatro šventė. Be galo daug nuostabių spektaklių In programoje, daug nuostabių žmonių iš Off programos, kurie kuria visą šventę. Žiūrovas – ir profesionalus, ir tas, kuris mėgsta mėgėjišką teatrą. Pilnas miestas žmonių, daug kavinių, viskas ošia... O mums dar sutapo su futbolo pergalės švente. Mistralis nešiojo tą šventę iš skersgatvio į skersgatvį ir visa tai labai džiugino. Tiesiog buvo smagu po penkiolikos metų grįžti į Avinjoną. Beje, kodėl buvo tokia ilga pertrauka? Po to, kai iš festivalio išėjo mano teatrinis krikšto tėvas Bernard’as Faivre d’Arcier, vadovauti atėjo Vincentas Baudriller’as. Jis pakeitė festivalio koncepciją – programą formavo koks nors vienas pasirinktas menininkas. Pirmas buvo Thomas Ostermeieris, ir ta programa sėkmingai įvyko. Antras turėjau būti aš. Žinoma, norėjau atvežti daug teatro iš Rytų Europos, iš Lietuvos, o Vincentas pasuko visiškai priešinga kryptimi – jis norėjo daugiau vakarietiško ir prancūziško teatro. Mes su juo mirtinai susipykome. Taip buvo uždarytos durys.

O kaip Tu atšventei šią pergalę?

Nuo visos įtampos ir džiaugsmo aš slystelėjau ir likęs Prancūzijoje per pusantro mėnesio išgėriau šešiasdešimt butelių viskio bei nesuskaičiuojamą kiekį vyno ir šampano. Na, ir dar kartkartėmis atsišaldydavau su pastišu. Trumpai tariant, kasdien priimdavau tokią normalią Churchillio dozę. O grįžęs į Lietuvą iš karto nustojau gerti. Ir vėl nebegersiu. Veryginė antialkoholinė kampanija taip paveikė metafizinį klimatą, kad Lietuvoje aš net ir norėdamas negalėčiau gerti.

 

Ačiū už pokalbį ir linkiu sėkmės.

 

Giedrius Savickas: mus apgauna vos tik atsikėlus // Aušra Pociūtė, Menufaktura.lt, 2017-01-25

Giedrius Savickas: mus apgauna vos tik atsikėlus

Aušra Pociūtė, Menufaktura.lt, 2017-01-25

 

Giedrius Savickas repetuoja su Dariumi Meškausku. Tomo Ivanausko nuotrauka
Giedrius Savickas repetuoja su Dariumi Meškausku. Tomo Ivanausko nuotrauka

Naujausioje Lietuvos nacionalinio dramos teatro komedijoje - Moliere´o „Tartiufe“, kurios premjera įvyks jau vasario 4 dieną ir kurią režisuoja Oskaras Koršunovas, pagrindinį Tartiufo vaidmenį pakaitomis kuria du seniai didžiosiose teatro scenose matyti aktoriai Dainius Kazlauskas ir Giedrius Savickas. Artėjant premjerai Giedrius Savickas pasakoja apie savo ir vaidinamo apgaviko bei manipuliatoriaus Tartiufo panašumus bei savo ir Dainiaus Kazlausko skirtumus.

Kuo sudomino pasiūlymas vaidinti spektaklyje „Tartiufas“?

Kai režisierius pasiūlo pagrindinį vaidmenį, labiausiai „užkabina“ jo pasitikėjimas. Kad galvodamas apie naują spektaklį, jis pagalvojo apie tave, kad pasitiki. Tai labai paglosto širdį. Šiaip nemėgstu pagrindinių vaidmenų. Vaidinau pagrindinį veikėją spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, žinau, kaip tai sunku. Ypač gastrolėse. Pagrindiniai vaidmenys man neatrodo įdomūs. Labai puikūs yra mažiukai vaidmenys.

Tartiufas šiame spektaklyje irgi nėra pagrindinis veikėjas. Jis yra direktorius, o Orgonas - savininkas. Kaip ir visoje Lietuvoje - oficialiai viską daro, kalbas sako direktorius, o savininkas sprendžia reikalus. Kas Moliere´o pjesėje - tas pat ir Lietuvoje. Svarbiausia ir baisiausia yra tai, kad suprantame, jog mums į akis pučiama migla. Tartiufizmas - ta migla, apėmusi viską. Atsikeli ryte, įsijungi televizorių - kalba tartiufas, pasiimi laikraštį, skaitai apie tartiufą straipsnį, kurį parašė tartiufas. Nueini į parduotuvę, perki iš tartiufo. Mus visur apgauna. Vos atsikeli ir jau apgauna. Kol repetavom „Tartiufą“, pakėlė mokesčius autoriams 30 proc., o mes tik juokiamės. Baisiausia, kad gyvename toje komedijoje ir juokiamės. Bet tai nebejuokinga.

Juk jei normaliai pažiūrėtume į Tartiufo istoriją - žmogus apgavo žmogų, prisidengdamas šventais reikalais. Kur čia komedija? Teisybę sakančių Kleantų labai nedaug, per tą miglą jų žodžiai nesigirdi. Jei jie ir kažką kritikuoja, gauna atsaką, „ai seni, ką tu pakeisi, gyvenk savo gyvenimėlį ir tiek“. Kleantai mūsų visuomenėje būtų kaip a.a. Kunigaikštis Vilgaudas, viską rėžęs tiesiai šviesiai. Kažkodėl sakyti tiesą dažnai laikoma prasčiokiškumo ženklu.

Pastaruoju metu su OKT / Vilniaus miesto teatru vykote į gastroles, o Lietuvoje vaidinote kameriniuose spektakliuose. Ar pasiilgote didžiosios teatro scenos?

Taip, pastaruoju metu nebuvau visai atitrūkęs nuo teatro, vaidinau Oskaro Koršunovo spektakliuose, bet visgi Nacionalinis dramos teatras turi savo aurą, savo kvapą, kurį atsimenu iš studentiškų laikų. Didelis pastatas, trupė, repeticijos, teatro rutina - savotiškai to pasiilgau, to seniai nebuvo mano gyvenime. Tačiau prieš premjerą, kai taip trūksta laiko, apėmęs ir nerimas. Ilgesys visuomet virsta nerimu. Nauja pjesė yra nežinomybė, pilna x ir y, repetuodami ieškome, kaip tuos tekstuose užslėptus x ir y įvardyti žiūrovams. Esame lyg tam tikra mokslininkų komanda, sprendžianti pjesės vingrybes.

Esate tikintis, tačiau vaidinsite šventvagį, žmogų, kaip sako veikėjas Kleantas, preke pavertusį net maldą. Ar nesunku rasti bendrų sąsajų su Tartiufu?

Kuo daugiau žmogus demonstruoja savo tikėjimą, tuo labiau man tai rodosi netikra. Tikėjimas - paprastas dalykas. Jis yra ir viskas, bet matau žmonių, kurie tik prisidengia amžinosiomis vertybėmis. Tikėjimas - vienas stipriausių dalykų pasaulyje, ir žmonės, kurie meldžiasi, man atrodo labai stiprūs, aš pats nebijau sakyti, kad sekmadieniais vaikštau į bažnyčią. O Tartiufas yra tik vaidmuo, aš negyvenu jo gyvenimo. Kartais ir aš padarau dalykų, priešingų savo tikėjimui. Esu jaunas žmogus, turiu visokių minčių. Prisipažinsiu, kartais esu labai nuodėmingas. O jergutėliau!

Tartiufų yra ir Vatikane, ir Tibeto vienuolyne, ten, kiek žinau, vienuoliai daugiau laiko praleidžia ne melsdamiesi, o sėdėdami prie kompiuterio - susirašinėja su savo pasekėjais Amerikoje, šie jiems siunčia pinigus. Jei koks amerikietis, tarkim, išsiskiria, vienuolis kviečia jį pas save. Mokiniui atvažiavus, vienuolis išsiveda jį pasivaikščioti, prieina kalną, amerikietis skubindamasis lipa į kalną ir tada vienuolis jam sako: n e s k u b ė k. Amerikietis - tiksliai! Neskubėti... Koks išmintingas vienuolis, kokį gerą patarimą jis davė, ir visai negaila jam sumokėtų tūkstančių dolerių. Tai čia ir yra tartiufizmas!

Visokių herojų pilna ir dabar: Tartiufų, Robinų Hudų, na gal dabar greičiau yra „half Robin Hood“  (pusiau Rubinai Hudai - A.P.) - jau priplėšė... bet dar nedalina! Aš visą laiką vaidmenis atskiriu nuo gyvenimo. Panašumų tarp manęs ir Tartiufo yra, aš irgi nuodėmingas, bet niekada nesiekiu naudos kito žmogaus sąskaita. Tai vienas iš esminių dalykų.

Ar konkretūs asmenys, visuomenėje besiklostančios situacijos Jus įkvepia kuriant šį vaidmenį? Gal dabartinis „džipo skandalas“?

Taip, vyksta skandalas, bet mes vėl apsigaunam! Kol mes žiūrime istoriją apie neišsilavinusią blondinę ir Karbauskį, kol šnekam apie tą džipą, kažkas daro kitus reikalus. Galvojame, kad aiškinamės, kaip viena moteris gavo džipą, o kažkas tuo metu gauna visą džipų gamyklą. Štai Tartiufas šneka žiniose, aiškinasi žurnalistams, bet Orgonas daro savo reikalus. Gal jis net specialiai pamėtėjo tą džipą, tai lengvas grobis liaudžiai. Mes visi diskutuojame, teisiame, aiškinamės, o tuo metu... Apie embrionus irgi visa Lietuva skambėjo, o tuo metu mokesčių pakėlimas įvyko tyliai ir ramiai.

Dainius Kazlauskas, kaip ne kartą sakėte, yra žmogus, paskatinęs Jus studijuoti aktorystę. Susipažinote su juo „Žilvičio“ jaunimo stovykloje Karklėje. Nuo ko prasidėjo Jūsų pažintis? Kokį atsimenate Dainių Kazlauską?

Kai susipažinome, jis buvo lygiai toks pat kaip dabar. Pirmoji pažintis greičiausiai įvyko, kai man buvo treji, o Dainiui - dvylika. Tada stovyklos vadovas buvo a.a. Leonidas Donskis. Vėliau vadovai buvo jau jie abu, aš buvau būryje, dar vėliau, kai Leonidas išvažiavo, mes su Dainiumi vadovavome stovyklautojų būriams. Dainius nuo tų laikų visai nepasikeitė. Jis visad buvo aštrus, ambicingas, protingas. Jis man labai daug padėjo. Iš jo stoto gali pasirodyti, kad yra arogantiškas, bet jis visuomet nuoširdžiai padeda. Dainius labai žmogiškas, tik tai reikia pamatyti. Jis labai talentingas, aukščiausios klasės aktorius.

Ar galėjote vaikystėje pagalvoti, kad su Dainiumi vaidinsite vienoje scenoje, kursite tą patį vaidmenį?

Tai buvo seniai suplanuota. „Žilvičio“ stovykla buvo mano didžioji aktorinė mokykla. Mus mokęs Leonidas Donskis labai domėjosi teatru. Atsimenant jį, visad norisi dėkoti Dievui, kad vienu metu leidžia gyventi su nuostabiais žmonėmis, ir tokių žmonių mano gyvenime yra daug. Trylika metų dirbu su Oskaru Koršunovu. Aktoriai Darius Gumauskas, Saulius Mykolaitis - kartu labai daug išgyvenome. Vaikystę praleidau su Leonidu Donskiu ir su Dainiumi Kazlausku - tai juk aukščiausia klasė, penkios žvaigždutės! Jie neišmokė manęs vaidinti (apskritai, manau, kad neįmanoma išmokyti žmogų vaidinti), bet išmokė suvokti, turėti skonį ir pasikliauti savo intuicija.

Jūs tas skolas atiduodate? Daug bendraujate ir bendradarbiaujate su jaunimu?

Taip, labai stengiuosi, kiek galiu. Aišku, kai kam ir neatrašau, nespėju. Nepykite. Ačiū noriu pasakyti ir televizijai, nes joje užsidirbdamas, prie kitų projektų ar iniciatyvų galiu prisidėti ir negaudamas atlygio. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai prašo nemokamai pavaidinti jų spektakliuose ar kine - prašau, mielai jiems padedu.

Grįžtant prie spektaklio, kuo skirsis Jūsų ir Dainiaus Kazlausko kuriami Tartiufai? Ar jaučiama konkurencija, kai turite sukurti tą patį vaidmenį?

Aš pripratęs. Spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“ keičiausi su Gyčiu Ivanausku. Aš pasitikiu Dainiumi, mes visiškai skirtingi, turime visai kitą organiką, bet džiaugiuosi, kad galiu iš jo kuriamo vaidmens paimti gerų dalykų, jis gali paimti kai ką iš manęs. Kiti aktoriai iš principo nepriima kolegos pasiūlytos idėjos, matyt, atmesdami nori parodyti, kad ji nėra gera. O mes su Dainiumi to nebijome.

O kaip sekasi dirbti su ką tik studijas baigusiais aktoriais? Pernai kai kurie iš jų perėmė Jūsų, Rasos Samuolytės, Dainiaus Kazlausko kurtus vaidmenis spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Todėl dabar „Tartiufe“ susitinka tarsi dvi kartos.

Na, kai repetuojant į mane kreipiasi Jūs, suprantu, kad nesu jauniausias komandoje. Bet galvoju, nieko, palaukit! Ir jums ateis laikas, kai kažkas ims kreiptis Jūs. Šiaip tai jie - labai šaunūs jauni aktoriai, darbštūs, turintys labai gerą humoro jausmą. Aš su jais susikalbu, reiškia, ačiū Dievui, dar nesu senas. Ir jei mes galim kartu juokauti - vadinasi, susigaudau, kas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje.

Daugeliui žmonių Jūs geriausiai žinomas kaip komikas, tačiau kai kurie aktoriai labai vengia komiko etiketės, nenori būti taip vadinami, priima taip kaip žeminantį epitetą. Koks Jūsų požiūris, ar irgi vengiate šio apibūdinimo?

Aš toks gimiau ir nieko nepadarysiu. Nemeluosiu sau, neslėpsiu savęs ir negniaušiu savyje juoko. Man patinka, kai žmonės juokiasi, man patinka juoktis ir juokinti kitus. Niekad specialiai nesistengsiu nejuokinti. Tai būtų absurdas. Vieni gimsta linksmesni, kiti liūdnesni. Mes visi skirtingi ir visų reikia. Aišku, jeigu negali, bet stengiesi būti juokingas, tai labai graudu.

Tik, žinoma, juokinti už pinigus yra žymiai sunkiau. Draugų kompanijoje visai kitaip - labai daug prisijuokiam ir tai yra pats geriausias juokas, kai dėl nieko nesistengi.

***

Spektaklio „Tartiufas“ premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje įvyks vasario 4, 5, 12 dienomis.  Prieš premjerą, nuo vasario 1 dienos LNDT fojė veiks fotografo Tomo Ivanausko darbų paroda iš šio spektaklio kūrimo užkulisių „Moljero labirintai. Oskaro Koršunovo spektaklio „Tartiufas“ repeticijų akimirkos“.

Dainius Kazlauskas į Didžiąją teatro sceną grįžta su spektakliu „Tartiufas“ // Aušra Pociūtė, Bernardinai.lt, 2017-01-19

Dainius Kazlauskas į Didžiąją teatro sceną grįžta su spektakliu „Tartiufas“

Aušra Pociūtė, Bernardinai.lt, 2017-01-19

 

Tomo Ivanausko nuotr.

Paaiškėjo, kas naujame LNDT spektaklyje „Tartiufas“ kurs pagrindinį Tartiufo vaidmenį. Apgaviką, manipuliatorių ir melagį, apsimetusį šventuoliu, pakaitomis vaidins du labai seniai didžiosiose Lietuvos teatro scenose matyti aktoriai, ypač virtuoziškai atliekantys komiškus vaidmenis – Dainius Kazlauskas ir Giedrius Savickas. Kalbėdamas apie būsimą spektaklį Dainius Kazlauskas sako, kad malonu po ilgos pertraukos grįžti pas bendraminčius, tačiau jį apėmęs dvilypis ir keistas jausmas. 

Prieš  trejus metus režisavote „Tartiufą“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, dabar Oskaro Koršunovo režisuojamame spektaklyje vaidinsite pagrindinį vaidmenį. Kuo, Jūsų nuomone, „Tartiufas“ aktualus šiuolaikiniam žiūrovui?

Tartiufo istorija apipinta įvairių legendų, tikrų ir netikrų istorijų. Pirmajame Moliere‘o parašytame pjesės variante Tartiufas buvo vyskupas, tokia istorija, pripažinkim, skamba vienaip. Po Vatikano įsikišimo, dvasininkijos kritikos, Tartiufas jau „tapo“ pasauliečiu, labai dievotu, tad irgi iš karto pasikeitė jo reikšmė. Jei žiūrime į Tartiufą kaip į pasaulietį, tai jis nėra nei didelis nusikaltėlis, nei patenka į filosofinę Tartiufo kategoriją plačiąja prasme. Tiesiog smulkus apsišaukėlis, sukčius, kuris pasinaudojo žmonių patiklumu ir iš to gyveno. O jei jis būtų vyskupas, kaip Moliere‘as rašė pirminiame variante, tuomet Kleanto pradinis monologas įgautų visai kitą prasmę. Gautųsi smarki istorija! Kita vertus, tokių žmonių buvo visą laiką ir jie neišnyks. Tik būna etapai, kai jie pradeda dominuoti, manau, kad dabar ir yra tas laikas, kai jų per daug. „Tartiufas“ yra labai laiku.

Kuo sudomino galimybė vaidinti? Norite išbandyti kitą pusę, jaučiatės dar kažko neišsakęs?

Šią Moliere‘o pjesę esu labai išanalizavęs, tad apima dvilypis jausmas, keista – kaip ir viskas aišku, kaip ir ne iki galo aišku. Kiekvieno režisieriaus požiūris ir spektaklis yra skirtingi. Pjesė ta pati, bet tikslai kitokie. Šiuo atveju tarp to, ką aš kūriau, ir to, ką kuria Oskaras, yra didelis skirtumas, ir jis man labai priimtinas, labai įdomus, teisingas. Žiūrėsim, kas iš to gausis.

Ar nesunku priimti kito režisieriaus idėjas, kai pats jau režisavote šį kūrinį, turėjote savo viziją?

Yra tokia taisyklė – jei esi vienoje barikadų pusėje turi elgtis vienaip, jei esi kitoje barikadų pusėje – turi laikytis tos pusės įstatymų. Šiuo atveju šeimininkas yra Oskaras, ir aš priimu jo režisavimą be jokių kalbų, tai yra jo kūrinys. Mes, aktoriai, prisiliečiam prie jo kūrybos, esame to dalis, ir tik stengiamės padėti, įsiklausę viską atlikti taip, kaip turėtų būti. Tad jokio diskomforto šiuo atveju nejaučiu.

Gal ne visi žiūrovai žino, kad Jūs esate baigęs režisūrą, kodėl visgi persigalvojote ir pasukote į aktorystę?

Labai paprastas atsakymas – anksti pradėjau filmuotis, vaidinti. Taip susiklostė aplinkybės ir aš tam neprieštaravau, bet režisūra niekur nedingo. Atėjus tam tikram laikui, brandai, grįžau prie jos. Esu labai patenkintas, kad galiu prisiliesti ir iš vienos pusės, ir iš kitos.

Ar matote šį spektaklį kaip būdą kritikuoti dabartinę visuomenę?

Tą kritiką gal labiau įžvelgia Oskaras, tai ir yra vienas iš skirtumų tarp mano ir jo režisuotų spektaklių. Aš labiau akcentavau Tartiufą, jo fenomeną, o Oskaras atrado dar vieną įdomų kampą ir labiau išryškina Orgoną. Jei dar giliau – jų tandemą, Tartiufo ir Orgono duetą. Tartiufas šiame spektaklyje nėra tokia dominuojanti asmenybė. Nagrinėjama tema, kaip vienas kitą veikdami gali funkcionuoti tokie žmonės. Oskaro požiūris yra radikalus ir įdomus. Didžioji dalis jo kūrybos yra šiuolaikiška, spektakliuose kalbama apie nūdieną, tad ir šiame „Tartiufe“ ne ką mažesnis akcentas tenka šiandienos aktualijoms. Sakoma, kad ateina momentas, kai reikalingas Hamletas arba Tartiufas, šiuo atveju atsirado Tartiufas. Matyt, reikia bent jau pažadinti, išjudinti mūsų visuomenę, kaip sakoma ir šio sezono teatro afišoje „Išjudink sąžinę“.

Pakalbėkime apie „kitą Tartiufą“. Giedrius Savickas dažname interviu sako, kad Jūs buvote tas žmogus, kuris jį pastūmėjo į aktorystę, kai būdamas vaikas susidūrė su jumis „Žilvičio“ stovykloje. Jūsų vizija išsipildė, Giedrius tapo aktoriumi,  ne kartą vaidinote vienoje scenoje. Bet to paties vaidmens tuo pat metu tikriausiai dar kurti neteko? Ar stebite vienas kitą, jaučiasi konkurencija?

Pradėkim nuo to, kad Giedriaus pamiršti negalima. Jis buvo labai ryškus vaikas. Kadangi esam daugiau negu draugai, mūsų istorija tęsiasi ir dabar. Galiu pasakyti, kad didžiuojuosi, jog Giedrius vis dėlto pasirinko aktoriaus profesiją, jis tikrai labai geras, įdomus aktorius. Dabar jis jau subrendęs vyras, tai aišku, ir mūsų bendravimas pasikeitė, amžiaus skirtumas jau nieko nereiškia, o turėti tokį talentingą draugą bei kolegą yra ir dovana, ir atsakomybė. Išlaviruoti nesugadinant santykių, kai tenka drauge kurti, yra didelis menas. Reikia labai stipriai padirbėti su savo egoizmu ir puikybe, bet kadangi abu esame labai adekvatūs, tai nedaro įtakos nei draugystei, nei kūrybai.

Kalbant apie Tartiufo vaidmenį, mes su Giedriumi esame labai skirtingi. Nors kai kuriuos dalykus turime padaryti vienodai, tikiu, kad skirtumai vis tiek išryškės. Beje, Giedriui labai tinka šis vaidmuo ir manau, kad jam puikiai pasiseks. Jis labai gerai jaučia vaidmenį, yra labai organiškas ir paradoksalus.

Su Koršunovu dirbate tarsi etapais. Vaidinote jo viename pirmųjų spektaklių „Labas Sonia Nauji metai“ (1994), tuomet po ilgos pertraukos spektaklyje „Meistras ir Margarita“ (2000) bei „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (2003), dabar, po dar ilgesnio laiko susitikote spektaklyje „Tartiufas“. Po ilgų pertraukų ryškiau matosi, kas keičiasi. Kaip keičiatės jūs patys, spektakliai, temos, žiūrovai?

Oskaras visada buvo jautrus aplinkai, šiandienai. Jo visa kūryba persmelkta šios dienos aktualijomis. Ta prasme Oskaras nepasikeitė – jis yra aštrus, kandus, šiuolaikiškas, modernus. Jis pasirenka tokias pjeses arba jose taip „susuka“ tematiką, kad spektaklis visuomet būna aštrus, įdomus ir labai šiuolaikiškas. Taip buvo nuo pat pradžių, nuo kultinio spektaklio, kuris tuomet buvo visiškai naujas, pagrįstas nauja teatrine kalba „Ten būti čia“, paskui buvo „Senė“ ir kiti. Jis kai išsikėlė tą aukštą kartelę, šaunuolis, išlaiko ją iki šiol. Kaip Oskaras buvo įdomus prieš 25 metus, taip yra įdomus ir dabar.

Gražu, kad ir mūsų keliai, nors ir po didelių pertraukų, susikerta. Įdomu, kad ir aš keičiuosi, ir jis, ir požiūris į teatrą, ir žiūrovai. Tad po kurio laiko susitikti, pasižiūrėti į vienas kitą, išklausyti, sukurti ką nors, išsiskirti yra gerai. Užsibuvimas kūrybiniam žmogui nėra naudingas. Nauja erdvė, nauji žmonės skatina kūrybiškumą, bet visuomet smagu po kurio laiko grįžti pas kolegas, bičiulius, pas bendraminčius ir vėl iš naujo vienas kitą atrasti. Aš beveik dešimt metų nieko panašaus nesu daręs. Toks kokybiškas prisilietimas prie kitokio tipo kūrybos man yra naudingas ir įdomus, tik gaila, kad dirbame su pjese, kurią aš jau esu išnagrinėjęs.

Daug dirbote Rusijoje? Ko ten išmokote, kokie Rusijos žiūrovai?

Kūryba turi daug apraiškų, stilių, kalbų, žmonių filosofijų. Žiūrovas visur priima tai, ką jis mato, ką supranta ir jaučia. Lietuvos ir, tarkim, Maskvos žiūrovų panašumas yra tas, kad visi išmokyti žiūrėti spektaklį, taip kaip jis buvo žiūrimas prieš septyniasdešimt metų. Aišku, kad naujovėms visada sunkiau prasiskinti kelią, bet man keista, kad, nors esame XXI amžiuje, mūsų mąstymas nesikeičia. Aš tai matau kaip minusą ir manau, kad mes esam vis dar XX amžiuje. Guodiesi tik tuo, kad kitose šalyse yra kitaip. Šiuo metu be „Tartiufo“ repeticijų Lietuvoje, dalyvauju susitikimuose su kūrėjais Maskvoje, režisuosiu ten du spektaklius, laukia ir filmavimai. Džiaugiuosi, kad visus darbus galiu kontroliuoti pats. Tai ką aš darau – yra tai, ką aš tikrai noriu daryti. Gal kai kurie žmonės nesupranta, kodėl kažko atsisakau ar imuosi, bet galiu pasakyti, kad esu labai laimingas galėdamas sau tai leisti.

Spektaklio „Tartiufas“ premjera įvyks vasario 4, 5, 12 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Prieš premjerą, nuo vasario 1 dienos LNDT fojė veiks fotografo Tomo Ivanausko darbų paroda iš šio spektaklio kūrimo užkulisių „Moljero labirintai. O Koršunovo spektaklio „Tartiufas“ repeticijų akimirkos“. 

 

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2018 m. gruodžio 5 d. 23:41 / Irmantė

Daug nesitikėjau iš spektaklio, bet iš tiesų, tai vienas geriausių kada matytų. Tiek metaforų, bendravimas su publika, šių dienų aktualijos, prisitaikymas prie žiūrovų nuotaikos, dekoracijos... Labai šauni vaidyba, šauni idėja. Tas veiksmas su kamera iš tiesų labai įtraukia į patį siužetą. Žodžiu, labai labai verta pamatyti

2018 m. birželio 5 d. 13:23 / Agota

IEŠKAU- dviejų bilietų birželio 8 ar 9 dienai, susisiekite el. paštu gagotele@gmail.com, mielai perpirkčiau :)

2018 m. kovo 8 d. 22:07 / Vilma

Nerealu. Noriu dar.:) Ačiū.

daugiau