NEKROZĖ (Apeirono teatro spektaklis)

Po spektaklio gegužės 5 d. apie 20 val. kviečiame į susitikimą su žiūrovais, kuris vyks Mažojoje salėje.

Dramaturgė – Greta Kazlauskaitė

Režisierės: Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė

Aktoriai: Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius, Greta Kazlauskaitė, Eglė Kazickaitė

„Nekrozė“ - savotiškas psichologinis trileris, į kurį instaliuoti pagrindiniai šiam žanrui būdingi elementai (nerimas, laukimas, įtampa,  klaidinančios situacijos, susierzinimas ir pan.), o „realųjį“ spektaklio pasaulį nuolat transformuoja painūs ritualai, prasmių, ženklų, kaukių ir įvaizdžių metaforika. Kas slypi po tais įvaizdžiais? Kas sudaro įvaizdžio branduolį? Ar sąvoka „žmogiškumas“ netapo tuščiu kevalu?

Trys pagrindiniai spektaklio veikėjai – Viktorija (Greta Kazlauskaitė), Lukas (Ričardas Bartašius) ir Monosofija (Kristina Švenčionytė) - ištisinio, klaidingo savęs įrodinėjimo, laimės troškimo, kritiško požiūrio į kitą asmenį, konkurencijos cikle užstrigę žmonės (jų dalyvavimas neįprastame žaidime dėl didelio piniginio prizo tam tikrais momentais primena Jerry Zucker filmą „Žiurkių lenktynės“). Šių personažų konkurencija pagimdo pavydžių „dievų“ realybę, kurią spektaklio režisierės vadina ,,ego paranoja“. Kiekvieno veikėjo pastangos apsaugoti savo lyderystę, sėkmę, iškelti save paneigiant kitą – tai nenutrūkstamas ego procesas (greičiau, - nenutrūkstamumo iliuzija), stimuliuojamas nesupratimų ir nesu(si)vokimų, dangstomas dvasiniu materializmu. Deja, spektaklio veikėjai iš „aš“ ar „mano“ įvaizdžių negali sukurti tvirtai egzistuojančios realybės, todėl pastangos gyventi nenutrūkstamumo, amžinumo iliuzijoje sukelia didžiulę įtampą.

Ar įmanoma ištrūkti iš kalėjimo, kuriame žmogus pats save įkalina?  Kas tas Ariadnės siūlas, išvesiantis veikėjus iš painaus labirinto? Spektaklio „Nekrozė“ kūrėjai neišsisukinėja, tačiau ir vienintelio atsakymo nepateikia. Galbūt vienintelis būdas išsilaisvinti iš kankinančios ego diktatūros yra savo paties laikinumo suvokimas? Gal išsivaduoti iš labirinto galima tik atsakant į tūkstančius erzinančių, gaišinančių, skaudinančių klausimų? O gal reikia užsiimti alchemija, ieškoti haliucinacinės „dievų pasaulio“ amžinybės, kurioje nevaldomas ego kaip nekrozė ims plisti fiziniame ir dvasiniame kūne?