NUSIŠYPSOK MUMS, VIEŠPATIE (Maskvos J. Vachtangovo teatro gastrolės)

Grigorijaus Kanovičiaus romanų motyvais

Režisierius – Rimas Tuminas

Scenografas – Adomas Jacovskis

Kompozitorius – Faustas Latėnas

Kostiumų dailininkė – Aleksandra Jacovskytė

Spektaklyje vaidina J. Vachtangovo teatro žvaigždės – Sergej Makoveckij, Vladimir Simonov, Aleksej Guskov, Jevgenij Kniazev, Viktor Suchorukov (už Avnerio Rozentalio vaidmenį pelnė Olego Jankovskio premiją – „2013–2014 m.  kūrybinis atradimas“), Viktor Dobronravov, Julija Rutberg ir kiti.

Balandžio 19–23 dienomis Vilniaus ir Klaipėdos publika turės unikalią galimybę ne tik prisiminti, bet ir naujai prisiliesti prie vieno unikaliausių spektaklių, kadaise garsinusių visą Lietuvos teatrinę kultūrą – Rimo Tumino „Nusišypsok mums, Viešpatie“, pastatyto šiuo metu Izraelyje gyvenančio Grigorijaus Kanovičiaus romanų „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“ motyvais. Šis ilgai brandintas sumanymas skiriamas Vytauto Šapranausko atminimui. 2013 m. iš gyvenimo pasitraukęs aktorius taip ir nespėjo dar kartą įsikūnyti į Chloinės Genecho vaidmenį naujajame R. Tumino pastatyme Maskvos J. Vachtangovo teatre, kurio premjera įvyko 2014 metais.

V. Šapranauskas apie „Nusišypsok mums, Viešpatie“ sakė: „Man patinka, kai tame pačiame spektaklyje yra ir tragedija, ir komedija. Kai žiūrovas žiūri ir nesupranta: čia verkti ar juoktis reikia. Vaidmenį kūrėme per repeticijas. Aš rodydavau viską, ką žinau iš žydų anekdotų, įvairiausių situacijų. R. Tuminas žiūrėjo ir sakė, ko reikia ir ko ne. Svarbiausia mums buvo situacija, kurią vaidinu taip, kaip joje elgtųsi žydas. Juk tą pačią istoriją galima papasakoti ir su gruzinišku, su ukrainietišku ir, beje, su lietuvišku akcentu. Kaip nori galima. Svarbu tik gerai papasakoti anekdotą. Juk ir kiekvieną spektaklį galima suvaidinti kaip anekdotą – labai trumpai. Ir tuo viskas išsakyta. Kodėl Chloinė Genechas važiuoja į Vilnių? Lipa. Krenta. Vėl lipa – pagaliau įsiropščia. Kam jam ta kelionė? Nežinau. Beje, kodėl mes gyvename? Kodėl čia vaikštome? Kodėl mes, aktoriai, kiekvieną dieną ateiname į teatrą? Keiksnojam jį, bet vis tiek ateinam... Pasitaikytų Chloinės Genecho kelyje kiti trys žydai, – jis liptų į kitą vežimą.“

Valstybinis Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“ apkeliavo visą pasaulį, laimėjo nemaža prizų tarptautiniuose teatro festivaliuose, 1995 metais už jo režisūrą Rimas Tuminas gavo geriausio Lietuvos režisieriaus titulą ir Kristoforo (lietuviškojo Oskaro) statulėlę (tokius pat apdovanojimus gavo ir spektaklio kompozitorius Faustas Latėnas bei Avnerį Rozentalį sukūręs Gediminas Girdvainis). Pagal 1996–1997 metų sezono statistiką „Nusišypsok mums, Viešpatie“ buvo geriausiai lankomas spektaklis, o Maskvos kritikai pripažino jį geriausiu iš užsienio atvykusiu spektakliu. Tai kūrinys, sujudinęs lietuvių ir pasaulio teatrinę visuomenę.

Šiandien R. Tumino naujoji „Nusišypsok mums, Viešpatie“ versija taip pat džiugina ne tik Maskvos publiką, bet keliauja po visą pasaulį. Spektaklis buvo vaidinamas Niujorke, Toronte, Bostone, Tel Avive.

Apsilankykite garsiajame spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir patirsite dvasinio taurumo jausmą.

***

Apie Rimo Tumino spektaklį kalba garsūs teatro kritikai.

Natalja Krymova:

Spektaklis nuostabus. Tai yra tos aukštumos, kurias pasiekia Šolom Aleichemas. Tai yra pati esmė. Yra spektaklių, kuriuose akcentuojama, kad žydai taip pat žmonės. „Viešpats“ ne apie tai. Svarbu ne žydus išskirti, bes suvokti, kad visus mus jungia tam tikra jėga. Režisierius visa tai žino ir myli. Žino ne vien gestus, ritualus, bet ir meilę. R. Tuminas myli svetimą lygiai taip, kaip ir savą. Kol žmonės svetimo nemylės taip, kaip savęs – nieko nebus. Bus tik siaubas, kraujas. Tai jaudina mus visus. Tai geriausias spektaklis, kurį mačiau Maskvoje. Žydas ne žydas, bet tai yra Žemės skausmo šerdis. Ir visa tai atsispindi šiame spektaklyje. Dėl to vieni gali matyti anekdotus ir panašiai, kurie niekada neperžengia ribos. Šiame spektaklyje visi leonovai. Keturios žmonių sielos – ir visos autentiškos. Perėjimai nuo proto iki naivumo, nuo siaubo iki linksmybės, nuo mirties iki gyvenimo, nuo gyvenimo iki mirties... Po spektaklio – toks jausmas, kad išsimaudžiau nuostabioj versmėj, kur viskas teisinga.

Vidas Siliūnas:

Man šis spektaklis patinka. Patinka Tuminas kaip režisierius. Jis – vienas iš originaliausių režisierių. Mane patraukė tai, kad jo originalumas yra gilus: tai ne klipinė režisūra, kuri nori patikti „po sekundės“, ir tau patinka, bet po trijų sekundžių ją užmiršti. Tuminas stato spektaklius, kurie traukia iš lėto, bet labai ilgam. Spektaklis pasibaigia, o tu vėl ir vėl nori jį prisiminti.

„Viešpaty“ režisieriui pavyko sukurti ritualinį spektaklį. Teatras ne veltui yra gimęs iš ritualo, dėl to jo genetinė prigimtis yra labai svarbi. Ir ypač dabar, kai ritualo šaknys visai užmirštos (jas tik istorikai prisimena), ir staiga geriausieji režisieriai pradėjo labai sąmoningai stengtis atrasti kontaktą su tomis šaknimis. Sakysim, kad ir Peteris Brookas aštuntajame dešimtmetyje išvažiavo į Afriką, Aziją, kad tiesiogiai per Rytų ritualą atrastu ritualinį ritmą, teatrą, ritualinę esmę, autentiškumą. Ir iš dalies lengviau pasinaudotų kokiais nors Japonijos elementais, padedančiais ritualizuoti veiksmą. O Tuminas nuėjo sunkesniu keliu – jis be Japonijos, Afrikos ar Azijos parodo, kad galima ritualizuoti kasdienį gyvenimą. Ir ta žydiška dviejų dalių odisėja iš pradžių atrodo egzotiška, o paskui išaiškėja, kad visi mes – keliautojai, kad spektaklis byloja apie visų mūsų kelią. Ir pradedi jausti mitinę spektaklio erdvę, mitinę prasmės erdvę, kuri įtraukia visų mūsų likimus.