Oscar Wilde. LAIMINGASIS PRINCAS

  • Spektaklis

    Oscar Wilde. LAIMINGASIS PRINCAS

  • Režisierius

    Povilas MAKAUSKAS

  • Trukmė

    1 val. (vienos dalies)

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2016 m. balandžio 9 d.

  • Pirkti bilietą

Apie

Iš anglų kalbos išvertė Rūta Saukienė

Anglų rašytojo Oscaro Wilde‘o (1865–1900) vardą pasaulyje išgarsino pjesės, aforizmai, romanas „Doriano Grėjaus portretas“ ir alegorinės pasakos. Jų rinkinys „Laimingasis princas ir kitos pasakos“ pirmą kartą buvo išleistas 1888 metų pavasarį.

1960-aisiais pasaką „Laimingasis princas“ į lietuvių kalbą pirmoji išvertė Rūta Butkutė-Saukienė, kuri vėliau ne kartą savo vertimą tobulino ir redagavo.

Pasakoje „Laimingasis princas“ išryškėja keli motyvai. Pirmiausia – išorinio blizgesio menkumas bei tikros meilės ir pasiaukojimo grožis, kurie pasakoje iškyla kaip svarbiausios vertybės. Čia taip pat svarstoma apie tai, kad laimės sąvoka yra labai sąlyginė. Laimė bevertė, jei nemoki ja dalintis su kitais, nes ne tik safyras, rubinas ar aukso gabalėlis gali sutekti džiaugsmo – ne mažiau reikšminga karščiuojančiam vaikui pajusti paukštelio sparnų keliamą vėsą.

Liūdnai pasaka baigiasi tik žemiškajame gyvenime – čia dėl to, kam pastatyti paminklą Laimingojo princo vietoje, amžinai lieka ginčytis kvaili ir tušti žmonės. Plyšusi Princo širdis ir kregždžiuko kūnelis – gražiausi daiktai, kuriuos iš žemės Dievui atneša angelas. Todėl tikėjimas meile ir pasiaukojimu yra pagrindinė išmintingos Oscaro Wilde‘o pasakos tema.

Jaunas režisierius, Gintaro Varno studentas Povilas Makauskas pristato antrąjį spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, skirtą paaugliams bei suaugusiems ir sako: „Spektaklio turinys kvies susimąstyti apie grožio likimą ir prigimtį. Šios filosofinės, alegorinės pasakos pagrindinės temos – grožio netektis, platoniška meilė, pasiaukojimas. Oscaras Wilde‘as gina nesavanaudiškus ir kitiems gerą teikiančius poelgius, mus tobulinančias vertybes. Jo itin estetiškai išrankus pasaulėvaizdis, talpinantis meilės ir netekties, amžinybės ir mirties, turto ir skurdo kontrastus, atveria pasaulį kaip teatrą, kurio pasakojimo centre atsiduria stebuklinga skulptūros ir paukščio kelionės į pomirtinį pasaulį paslaptis.

 

Kviečiame susipažinti su skirtingais laikotarpiais verstomis LAIMINGOJO PRINCO pasakos versijomis:

Oscaro Wilde’o pasakas vertė Kazys Puida (1909; išleista 1914) ir Jonas Jablonskis jaunesnysis (1924), pokario metais keletą kartų (1960, 1974, 1975, 1985) buvo leidžiamos Rūtos Butkutės-Saukienės verstos pasakos, 2013 metais išleistam rinkiniui kelias pasakas išvertė Donatas Sauka.

Kazio Puidos ir Jono Jablonskio jaunesniojo vertimai (abu viename dokumente)

Rūtos Butkutės-Saukienės vertimas

Donato Saukos vertimas

 

Spektaklis kuriamas bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademija

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Povilas MAKAUSKAS
  • Dailininkė — Julija SKURATOVA
  • Videoprojekcijų autorė — Dominyka KAČONAITĖ
  • Choreografas — Denisas KOLOMYCKIS
  • Kompozitorius — Karolis KASPERAVIČIUS
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Režisieriaus asistentas — Titas VARNAS

Vaidina

Recenzijos

Šalto grožio pavilioti // Agnė Pulokaitė, menufaktura.lt, 2016-04-25

Šalto grožio pavilioti

Agnė Pulokaitė, menufaktura.lt, 2016-04-25

Laimingasis Princas (Dovydas Stončius) ir Kregždžiukas (Arnas Danusas). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Laimingasis Princas (Dovydas Stončius) ir Kregždžiukas (Arnas Danusas). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Šiemet šviesaus atminimo Sauliaus Mykolaičio režisuotam „Mažajam princui” pagal Antoine'o de Saint-Exupéry knygą sukako dešimt metų, ir to paties Nacionalinio teatro, tik kitoje scenoje užgimė dar viena klasikinė pasaka - Oscaro Wilde'o „Laimingasis princas“, kurios ėmėsi jaunų kūrėjų komanda: Gintaro Varno mokinys, teatro režisūros ketvirtakursis Povilas Makauskas, choreografas Denisas Kolomyckis, vaizdo projekcijų autorė Dominyka Kačonaitė, kompozitorius Karolis Kasperavičius, jaunieji aktoriai bei šokėjai. Tik spektaklio dailininkė Julija Skuratova teatre tikrai ne naujokė: ji yra sukūrusi skirtingų žanrų scenografiją Lietuvos ir užsienio teatruose, dėstė kompoziciją bei lėlių technologiją Vilniaus dailės akademijoje, pelnė ne vieną apdovanojimą. Ir „Laimingajame prince“  ji ištikima savo plokštuminių koliažų braižui.

Dar iki pasirodant spektakliui mąsčiau, kad laimingas vis tik režisierius Povilas Makauskas: pirmiausia dėl to, kad, kaip pats minėjo, nuo Černobylio dokumentikos, kurioje „užsivėlė“ ir pasimetė, stryktelėjo į Wilde'o grožio ir gėrio pasaulį. Ir laimingas net ne dėl to, kad šio kūrinio ėmėsi, o kad turėjo kūrybinio smalsumo ir galbūt netgi tam tikro tyrumo, tikėjimo teatru, kuris gali sudominti ne aštriom, drastiškom, socialiai angažuotom, o paprastom ir senom kaip pasaulis istorijom. Gražios tos ištakos - nuo socialinės dokumentikos prie to, kas tikra, amžina, universalu. Ir Wilde'o figūra tam ypač tinkama: jis, priešingai nei kai kurie kiti jo tautiečiai amžininkai, neįsitraukė į airių tautinį judėjimą, kurį laikė provincialiu, pernelyg siauru, bet svarbiausia - stokojančiu to grožio, kuriam jis pats vis dėlto jautėsi sutvertas; jis kaip tik pasinėrė į estetikos, grožio ir gėrio poezijos, žmogiškosios prigimties akivarus. Būtent tą vaildišką estetiką ir grožėjimąsi dailiais daiktais jaunieji kūrėjai perėmė su kaupu. Tačiau grožis spektaklyje liko šaltas, iš nugludintos, sterilios formos taip ir neišsiskleidęs į pilnavertį turinį, pakeliui pametęs (o gal, viliuosi, dar nesubrandinęs, juk spektaklio gyvenimas tik prasideda) tą gėrio krislą. Gal dėl to prapuolė vaildiškas grožio trapumo, efemeriškumo pajautimas, o kartu - tame slypintis tragizmas, ir veiksmas scenoje atrodė ne tiek išjaustas ir išskaudėtas, kiek iliustratyvus ir išmąstytas.

Spektaklio faktūroje suausta daug skirtingų teatrinės raiškos formų: čia ir dramos teatras, ir šokis, esama čia ir lėlių, ir šešėlių teatro užuominų, mobili, veikiančių objektų scenografija, vaizdo projekcijos, gyvas muzikos atlikimas. Tiek daug skirtingų žanrų, formų blyksteli vos valandos trukmės vaidinime! Tačiau tai atrodo padiktuota ne paties kūrinio, o veikiau uolaus studentiško maksimalizmo ar jaunatviško smalsumo išbandyti, pažaisti su begalinėmis teatro galimybėmis. Vis dėlto kūrybinėms ambicijoms taip aukštai padangėmis lekiojant, kyla šioks toks pavojus užsižaisti, praslysti paviršiumi, pritrūkti kantrybės nugludinti kiekvieną sceninį judesį, taigi ir pabirti jau net ne teatrinėje polifonijoje, o veikiau kakofonijoje. Spektaklyje užkoduoti įdomūs režisūriniai bei vizualiniai sumanymai, tik kai kuriems pritrūko švaresnio jų įgyvendinimo, o dėl kitų norėjosi, kad į juos būtų pažvelgta ne taip iliustratyviai ir tiesmukai.

Apskritai perdėtas iliustratyvumas yra didžiausias spektaklio trūkumas, kurio neatperka net ir čia pat scenoje besiskleidžiantis estetizuotas pasaulis. Teksto perteklius to iliustratyvumo irgi neužtušuoja, o netgi jį išryškina. Gražu, kad scenoje skamba nekeistas ir grakštus Wilde'o tekstas, tačiau jį vertėjo kupiūruoti, labiau pasitikint teatro priemonėmis ir pačiais aktoriais, leisti istorijoms atgimti jas ne atpasakojant, o atkuriant. Štai kad ir tris kregždžiuko žygdarbius įvaizdinančios mobilios plokštumos: jos pačios pakankamai - gal net per daug - iškalbingos ir iliustratyvios, tad tikrai nebuvo reikalo kiekvienos jų dar taip nuodugniai įžodinti. Nes kai pasakai, parodai, o tada dar kartą pasakai, pasidaro nebeįdomu, mizanscenos tampa uždaros, baigtinės ir kiek nuobodokos. Ypatingai buvo gaila šešėlinės istorijos apie šąlantį ir pjesės užbaigti niekaip negalintį studentą, kur nesinorėjo nė vieno žodžio, o tik šešėlių, čia pat kuriamų garsų ir kregždžiuko plastikos kuriamos magijos. Kiek klišinis ir banalokas pasirodė ir skurstančių vaikų plokštuminių lėlių pavidalais paradas - čia turbūt dar ir dėl to, kad mūsuose vargstančius, badaujančius ir visaip kaip labiausiai nuskriaustus vaikus visada geriausiai atskleidžia būtent Afrikos, Indijos ir kitų tolimų kraštų vargšiukų liūdni veidai, tarsi svetimą ir tolimą skausmą parodyti lengviau.

Gražus ir daug sceninės iškalbos galimybių žadantis pasirodė pagrindinio personažo Kregždutės - o tiksliau, spektaklyje atsiradusio jos manieringojo giminaičio Kregždučio - trilypumas. Per paukštelio virsmą iš nerūpestingo savimylos į pasiaukojantį geradarį skleidžiasi gražiausi pasakos motyvai: gėrio pranašumas, atjauta, besąlygiška meilė ir džiaugsmas dalintis gerumu. Spektaklyje Kregždutis pasirodo keliais pavidalais: aktoriaus (Arnas Danusas), šokėjo (Denisas Kolomyckis, Mykolas Jocys) ir lėlės. Vis dėlto ryškiausias, nustelbiantis kitus pasirodo Arno Danuso paukštelis, kuris yra ir stipriausias šio spektaklio vaidmuo. Nors daug žadėjęs, tačiau ne iki galo sukurtas  lieka tas paukštelio sutrejinimas: Danusas labai plastiškas, savo judesiais puikiai atskleidžiantis kregždės vikrumą, staigumą, jos skrydžio aštrumą - taip ir regi ją sparnais karpančią dangaus mėlynę. O štai šokio etiudai (choreografas Denysas Kolomyckis) atrodo nepateisinti, ir net ne dėl to, kad jie būtų nevykę - nors tą pažodiškumą ir netgi klasikinio baleto inspiruotą egzaltaciją galima buvo retušuoti sąlygiškumu ir drąsesne improvizacija, - tačiau dėl to, kad dubliavosi ir, regis, niekuo nepapildė, nepraplėtė Kregždučio personažo, o buvo gražūs vardan gražumo.

Kregždutis apskritai yra vienintelis dvasinį virsmą patiriantis personažas, ir Arnas Danusas su tuo neblogai susidorojo: gal per laiką kiek nubyrės manieringumo pudra, tačiau jau nuo pirmųjų spektaklio akimirkų jauti, kad įnoringame, savimi besipuikuojančio paukštelio kūne plaka jautri širdis, kuri geba mylėti, skaudėti ir pasiaukoti. Ir toji scena, kai Kregždutis su liūdesiu ir nostalgija prisimena Nilo skalaujamą Egiptą, kurio niekada nebepasieks, didingus sfinksus ir raudonuosius ibius, kurių niekuomet nebeišvys, nes jo žemiškoji kelionė eina į pabaigą, viena linija vos bangavęs sceninis veiksmas pasiekia kulminaciją, ir čia turbūt vienintelį kartą spektaklyje iš tiesų suspaudžia širdį, nes gėris ima ir pranoksta grožį, o toje dailiai išpuoštoje scenoje pagaliau pradeda plakti širdis. 

Širdies plakimą jauti ir gyvai čia pat scenoje gimstančiuose muzikos garsuose (kompozitorius ir atlikėjas Karolis Kasperavičius), kurių kinematografiškumas (kai kurie muzikiniai motyvai, jei tik ausis neapgavo, priminė vieno filmo garso takelį) įžemino pernelyg estetišką spektaklio vizualiką, uždėjo „grūdą“, pašiaušė tą nuo gyvasties nugludintą, sterilų grožį. Čia norėtųsi grįžti prie tos laimės, apie kurią užsiminiau teksto pradžioje. Šis spektaklis sukurtas kaip Jaunųjų menininkų skatinimo programos dalis, ir iš tiesų laimingi atrodo jaunieji kūrėjai, kurie dar studijuodami turi galimybę išbandyti save Nacionalinio scenoje, kad ir Mažojoje. Laimingi, nes ne kiekvienam taip pasiseka, o tuo pačiu jie įpareigoti, suvaržyti, nes juk, sutikite, iššūkis ir atsakomybė nemenki. Ir gal kaip tik tas pasitempti skatinantis „nacionalinio“ statusas čia kyštelėjo koją - atrodo, jaunieji kūrėjai taip panoro būti nebe jaunais, o subrendusiais, kad atėmė iš savęs jaunystės privilegiją eksperimentuoti ir klysti. Jie taip pasitempė ir surimtėjo, kad net persistengė. O truputis chuliganizmo, kreivumo ar maišto net ir dirbant su tokia klasika kaip Wilde'o „Laimingasis princas“, man regis, būtų pasiteisinę labiau nei bandymas įvaldyti estetišką, grakščią ir polifonišką formą, kuri, regis, gimė ne iš savos teatrinės kalbos paieškų, o iš stropaus sekimo mokytojo stilistika. Gal dėl to, kad nesava, liko kažkaip tuščia, nors ir be galo gražu.

Nuskaidrinančios Laimingojo Princo ašaros // Ieva Tumanovičiūtė, menufaktura.lt, 2016-04-19

Nuskaidrinančios Laimingojo Princo ašaros 

Ieva Tumanovičiūtė, menufaktura.lt, 2016-04-19

LMTA Scenos ir kino menų istorijos ir kritikos studentė 

Scena iš spektaklio „Laimingasis princas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Laimingasis princas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Išėjus iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažosios salės gaudžia varpai, Katedros aikštės tolumoje išgirsti krišnaitų būrelio skambesį, iš pilko dangaus lėtai leidžiasi balandis, o akimirką matai kregždę, nes ji ką tik sklendė scenoje, režisieriaus Povilo Makausko premjeroje pagal Oscaro Wilde'o pasaką „Laimingasis princas“. Spektaklis nukreipia žvilgsnį į vidų, pro jį regi apsiblaususią išorę, kurioje susilieja vaizduotė ir materiali tikrovė. Sklendi būsenoje tarp, tarsi trumpam atsidūręs budistiniame mirtiesbardo, reiškia - priartėjęs prie amžinybės. Tokiame būvyje nykstama, silpsta aistros, susilieja kontrastai, vis labiau tolstama, - tokį pojūtį sukelia spektaklio estetika. „Laimingasis princas“ - spektaklis, išaugęs ne tik iš Wilde'o kūrybos, bet ir iš meilės menui ir Vilniui.

Wilde'o pasaka vyksta mieste: Kregždžiukas sklendžia virš miesto stogų, kaip ir Laimingojo Princo statula yra iškilusi „virš“. „Jis skrido pro katedros bokštą, kur stovėjo iškaltos baltos marmurinės angelų statulos“[1], - citata iš Wilde'o pasakos, kurios įvaizdžiai - erdvė vaizduotei. Scenos horizonte, pailgoje juostoje, palengva slenka Dominykos Kačonaitės sukurtos vaizdo projekcijos - miesto kontūrai. Tik Kregždžiukas ir Laimingasis Princas žvelgia į miestą „iš viršaus“, todėl mato daugiau nei grindiniu vaikštantys miestiečiai. Juodais, stilizuotais XIX a. elementais persmelktais kostiumais vilkintys aktoriai - Aidas Jurgaitis, Karolis Kasperavičius, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, Agnė Amalija Sirgėdaitė ir Arūnas Vozbutas - įkūnija ne tik miesto gatvių praeivius, bet ir priverčia atgyti dailininkės Julijos Skuratovos lėles bei scenovaizdžio elementus.

„Laimingasis princas“ prasideda tamsoje skambančia aktorių choro giesme; spektaklio metu Karolis Kasperavičius (įsitaisęs avanscenos kairėje) atlieka bei technologijų pagalba atkuria iš gitarų, varpų ir natūralių (vandens, akmenų, smėlio) garsų sintezės sukurtas variacijas. Teatras yra sintetinis menas, tačiau paveikiausias „Laimingajame prince“ yra vaizdas. Wilde'o pasaką spektaklio kūrėjai scenoje seka vaizdais: scenografijos elementais, apšvietimu, kostiumais, aktorių plastika ir lėlėmis kuria subtilų pasaulį, kuriame nėra vulgarumo, smurto, aistrų proveržių ar tragiškų konfliktų. Tai švelnus ir estetizuotas pasaulis, bylojantis apie gėrį ir grožį, galintis atsiskleisti ne tik suaugusiam, bet ir vaikui, todėl žiūrovų amžiaus cenzas „N-14“ yra nepagrįstas, balsuočiau už teisę į teatrą ir jaunesniems.

Spektaklio pradžioje, sekant Wilde'o pasaka, pristatomas miestas, kur stovi Laimingojo Princo statula - scenos gilumoje šviesos spinduliu išskirta, ant aukšto postamento iškilusi, Renesanso epochos šarvais apsitaisiusi figūra. Prieš ją prasilenkia grafiškai išrikiuotos miesto gyventojų eilės, pasirodo miestietis su dviračiu - aktoriaus ir lėlės junginys. Povilas Makauskas naudojo lėles ir ankstesniame spektaklyje „Yolo“ (2014), kuriame atgiję Pablo Picasso paveikslo „Gernika“ personažai tapo spektaklio dalyviais. „Laimingajame prince“ Julijos Skuratovos lėlės ir scenos objektai įgyja dar didesnę reikšmę, tačiau svarbiausia, - scena lengvai gali virsti tuščia erdve, atsiveriančia Deniso Kolomyckio šokiui, arba akimirksniu tapti užpildyta objektais. Visa scenoje lengvai transformuojama ir mobilu: prasilenkdamos ant nepastebimų ratukų rieda plokštės - stilizuoti daugiabučiai namai, uždangos pridengti ekranai ir lėlės. Dviejų išmatavimų objektai scenoje dera su tūriniais elementais: gatvių žibintais, Princo statula bei aktorių kūnais. Plokščiąsias lėles pratęsia aktorių kūno dalys, pavyzdžiui, senoviškas, neproporcingų ratų, nespalvotas dviratis ir aktorius tampa vientisu personažu, kaip ir miestietė-aktorė ir jos dukra-lėlė, - tokios spektaklio sąlygiškumo taisyklės aiškios nuo pradžių. Todėl ir pagrindiniai veikėjai - Laimingasis Princas ir Kregždžiukas - scenoje pasirodo keliais pavidalais. 

Laimingasis Princas - žmogaus mastelio metalinis siluetas, padengtas Renesanso epochos šarvais, virš kurių iškyla aktoriaus Dovydo Stončiaus veidas; spektaklio eigoje aktorius gali palikti savo šarvuotą pavidalą ir judėti scenos erdvėje. Princas yra vienintelis, kurio kostiume atsispindi Renesanso formos, tai išduoda ne tik gofruota apykaklė, bet ir juodo aksomo trumpas rūbas plačiomis rankovėmis, kitų personažų aprangoje ryškėja užuominos į Romantizmo epochą. Reikšminga, kad Princas išsiskiria iš aplinkos, jis priklauso ne tam pačiam laikui kaip miestiečiai ir Kregždžiukas. Svarbiausia Dovydo Stončiaus išraiškos priemone tampa balsas ir įprasmintas Wilde'o pasakos žodis. Būtent Princas yra tas, kuris iškilęs virš miesto gali matyti gyventojų skurdą. Tylias Laimingojo ašaras keičia kilnūs veiksmai, kuriuos įgyvendinti jam padeda Kregždžiukas. Jis spektaklyje dalyvauja trimis pavidalais, tai - aktoriaus Arno Danuso kuriamas personažas, choreografo-šokėjo Deniso Kolomyckio judesio kompozicijos ir tūrinė lėlė. Danusas ir Kolomyckis vilki stilizuotus juodus frakus, jų kaklus puošia balti šilko šalikai, veidai pabalinti grimu.

Aktorius Arnas Danusas, išsiskirdamas kūno plastika, judesių manieringumu, savitu balso tembru, suteikia Kregždžiuko personažui vėjavaikiškumo, švelnia ironija pabrėžia jo polinkį į tuštybę. Tačiau būtent paukštis, nors pradžioje ir naivus, tačiau jautrus grožiui, per meilę Princui pasikeičia ir geba atjausti kitą. Deniso Kolomyckio šokio intarpai išreiškia subtilią ir jautrią kregždės prigimtį, judesiu perteikdami personažo vidinės kaitos istoriją. Kolomyckio šokis - kupinas stilizuotų klasikinio baleto elementų, išaugęs iš Vakarų Europos šokio tradicijos, kaip ir Laimingasis Princas - iš vaizduojamojo meno istorijos. Artimų sielų - Laimingojo Princo ir Kregždžiuko - meilė bei draugystė įgalina juos kartu atlikti kilnius darbus, keičiančius pasaulį.

Roland'as Barthes'as, mąstydamas apie fotografiją, rašė: „Fotografiniu referentu“ vadinu nepasirinktinai realų dalyką, į kurį nurodo vaizdas ar ženklas, bet būtinai realų dalyką, kuris buvo pastatytas priešais objektyvą, be kurio nebūtų fotografijos. Tapyba gali dėtis realybe jos nemačiusi. Fotografijoje niekada negaliu paneigti, kad daiktas ten buvo“[2]. Realybės matmuo į spektaklio audinį įsilieja būtent lėlių-fotografijų pavidalu. Žmonių skurdas, skausmas, kurį regi Laimingasis Princas, yra realus, todėl skriaudžiami, nepritekliaus kamuojami vaikai, kuriems Princas per Kregždžiuką siunčia nuo savo statulos plėšiamus brangakmenius, yra lėlės-nuotraukos, kurių liūdnus veidus paukščio dovana akimirksniu pakeičia besišypsančiais. Įvairių rasių, badaujančių, kenčiančių vaikų nuotraukas scenoje keičia laimingų veidų atvaizdai. Wilde'o pasakoje slypintį paradoksą režisierius atskleidė kartu iškeldamas esminį meno funkcijos visuomenėje klausimą. Pasakoje Laimingasis Princas, norėdamas tiesiogiai padėti kenčiantiems, susinaikina, kaip ir jo draugas Kregždžiukas. Brangakmeniai, aukso lapai išdalinti vargšams, statula sulydyta, „gyvieji visados mano, kad auksas gali padaryti juos laimingus“[3], - taria išnykstantis Princas. Personažai moko kilnumo, pasiaukojimo, užuojautos artimui, kartu klausdami, ar galima leisti naikinti patį meną dėl praktiškų tikslų. Povilas Makauskas meno neaukoja, bet kuria jį, suvokdamas, kad tikrasis grožis gali gelbėti pasaulį, kad įmanoma diskutuoti aktualiomis temomis, neišsižadant estetikos, kad menas visų pirma - forma.

Spektaklis „Laimingasis princas“ išsaugo ir perkuria Vakarų vaizduojamojo meno istorijos, šokio ir teatro išraiškos priemones. Todėl jame regima padėka Povilo Makausko kūrybai įtaką padariusiems teatro režisieriams: Gintarui Varnui, Rimui Tuminui, Robertui Wilsonui, kitiems. Spektaklyje atsisakoma bet kokių nuorodų į populiariąją kultūrą, tai - išrinktųjų pasaulis, kuris atspindi nepriklausomybės kartos dalies, išaugusios dailės, muzikos mokyklose ar baleto salėse, patirtį, neatsiejamą nuo klasikinio meno formų. Spektaklis artimas tiems, kam žvaigždėta Laimingojo Princo naktis asocijuojasi ne tik su dangumi, bet ir su teatro salės skliautu, kuriame gęstant šviesoms prasideda tikrasis gyvenimas. Povilo Makausko spektaklis - tai kvietimas tikėti menu, o scenoje išlikęs Princo siluetas, pro kurį plaukia debesys, - autoriaus parašas.   

 

[1] Wilde, Oscar. Laimingasis Princas ir kitos pasakos; iš anglų kalbos vertė Rūta Zita Saukienė ir Donatas Edmundas Sauka. Vilnius: Vaga, 2013, p. 75.

[2] Barthes, Roland. Camera lucida: pastabos apie fotografiją; iš prancūzų k. vertė Agnė Narušytė. Kaunas: Kitos knygos, 2012, p. 93.

[3] Wilde, Oskar. Min. veik., p. 81.

 

 

Interviu

„Laimingasis Princas“. Interviu su kūrėjais // Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, 2016-03-25

„Laimingasis Princas“. Interviu su kūrėjais

Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, 2016-03-25 

 

2016 m. balandžio 9, 10 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks premjera, kurią rengia jauniausios lietuvių teatro pajėgos: Oskaro Wilde‘o vieną gražiausių pasakų stato režisierius Povilas Makauskas, dailininkė – Julija Skuratova, choreografas Denisas Kolomyckis, vaizdo projekcijų autorė Dominyka Kačonaitė. Vaidina ir muziką kuria Arnas Danusas, Mykolas Jocys, Aidas Jurgaitis, Karolis Kasperavičius, Denisas Kolomyckis, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, Agnė Amalija Sirgėdaitė, Dovydas Stončius, Arūnas Vozbutas.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatro režisūros programos ketvirtakursis Povilas Makauskas – Gintaro Varno mokinys, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūręs spektaklį „Yolo“ (2014) bei parengęs Stanisławo Ignacy Witkiewicziaus-Witkacy pjesės „Batsiuviai“ skaitymą (2015).

Dailininkė Julija Skuratova – scenografė, Vilniaus dailės akademijos auklėtinė, Varšuvos A. Zełwerowicziaus teatro akademijos Balstogės Lėlių teatro fakulteto stažuotoja, nuo 2006 metų Vilniaus dailės akademijoje scenografijos studentams dėsto kompoziciją ir lėlių technologiją, yra sukūrusi daug spektaklių Lietuvos ir užsienio scenose, pelniusi nemažai apdovanojimų, tarp kurių – ir „Auksinis scenos kryžius“ už spektaklių „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ bei „Nedėkingųjų šokis“ scenografiją bei lėles (2009).

Choreografas Denisas Kolomyckis – lietuvių tarpdisciplininio meno kūrėjas, aktorius, šokėjas ir vienas iš performanso pradininkų nepriklausomoje Lietuvoje, mokęsis Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje, Šokio ir dramos konservatorijoje Londone, dirbęs kino režisieriaus Šarūno Barto asistentu, šiuo metu – Portugalijos RAIZVANGUARDA meno rezidentūros meno vadovas.

Anglų rašytojo Oscaro Wilde‘o (1865–1900) vardą pasaulyje išgarsino pjesės, aforizmai, romanas „Doriano Grėjaus portretas“ ir alegorinės pasakos. Jų rinkinys „Laimingasis princas“ ir kitos pasakos“ pirmą kartą buvo išleistas 1888 metų pavasarį. Į lietuvių kalbą O. Wilde‘o pasakas vertė Kazys Puida (1909; išleista 1914) ir Jonas Jablonskis jaunesnysis (1924), pokario metais keletą kartų (1960, 1974, 1975, 1985) buvo leidžiamos Rūtos Butkutės-Saukienės verstos pasakos, 2011 metais išleistam rinkiniui kelias pasakas išvertė Donatas Sauka.

Pasakoje „Laimingasis princas“ išryškėja keli motyvai. Pirmiausia – išorinio blizgesio menkumas bei tikros meilės ir pasiaukojimo grožis, kurie pasakoje iškyla kaip svarbiausios vertybės. Čia taip pat svarstoma apie tai, kad laimės sąvoka yra labai sąlyginė. Pasaka „Laimingasis princas“ baigiasi tik žemiškajame gyvenime – čia dėl to, kam pastatyti paminklą Laimingojo princo vietoje, amžinai lieka ginčytis kvaili ir tušti žmonės. Plyšusi Princo širdis ir kregždžiuko kūnelis – gražiausi daiktai, kuriuos iš žemės Dievui atneša angelas. Todėl tikėjimas meile ir pasiaukojimu yra pagrindinė išmintingos Oscaro Wilde‘o pasakos tema.

Apie naujai gimstantį kūrinį Daiva Šabasevičienė kalbasi su pagrindiniais spektaklio kūrėjais.

 

* * *

Oscaro Wilde‘o asmenybė šiandien svarbi keliais aspektais: gražinant jį į teatrą, ne tik prisiliečiama prie vienos iš centrinių anglų literatūros figūrų, bet teatro smagratis pasukamas kiek kita, vadinkim, nepopulistine linkme. Šiandien įprasta manyti, kad aktualu, šiuolaikiška yra tai, kas skverbiasi į socialinius kūrinio audinius. Gal dėl to Lietuvoje dominuoja įvairios socialinio teatro apraiškos. Wilde‘as – lyg priešnuodis tokio pobūdžio kultūrai. Iš pradžių Tu taip pat galvojai apie Černobylį, ir staiga toks posūkis – viena iš gražiausių Wilde‘o pasakų – „Laimingasis princas“. Kodėl?

Režisierius Povilas Makauskas: Išties noras apmąstyti Černobylio katastrofą sutapo su šiandienos teatro šališkumu tikrovės, socialumo temoms. Montuoti faktus, „koliažuoti“ dokumentiką buvo įdomu, bet norėdamas tai paversti teatrine kalba, visai pasimečiau, supratau, kad tai priešinasi pačiai teatro prigimčiai, vaidybai, atlikimui, dramos dėsniams. Mintis perdegė, niekaip negalėjau rasti teatro šaknies, o vieną vakarą Wilde‘o knygelė sugundė pasakai prieš miegą... Dar sykį betarpiškai išgyvenau istoriją, visas smulkmenas, kvapus, spalvas. Pamilau personažus, susigyvenau su Pasaka. Kregždžiukas išmokė nugalėti mirties baimę, o Princas vis dar moko matyti kitus, girdėti žmogaus vidų, pažinti savo širdies gelmes ir ten ieškoti tikrosios savasties. Susimąsčiau: galbūt pasakos ir yra priešnuodžiai?

Kur slypi šio kūrinio paslaptis?


P. M.: Tikiuosi, paslaptį užminsim spektakliu. Tik mažumėlę užsiminsiu – tai vidinio aukso paieškos.

Dar romantizmo išvakarėse anglų rašytojai atsigręžė į senovės keltų poeziją ir legendas. Kaip manai, ar šiandien kultūroje jaučiami procesai, kurie daugiau pozicionuotų, o ne egzistuotų tik kaip tam tikra saviraiška, net jeigu kalbame ir poetiniame lygmenyje?

P. M.: Manau, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Sluškų rūmus puošiantis užrašas „Burtų ir Magijos mokykla“ yra puikus šiandien vykstančio pozicionavimo rezultatas.

Wilde‘as nebijo jausmingai ir net kiek didaktiškai prabilti apie gėrio pranašumą prieš grožį. Kokie didžiausi pavojai tyko, įmenant scenines „Laimingojo princo“ mįsles?

P. M.: Didaktiškumą įveikėme, iškodavę vidinę kūrinio dramaturgiją. Tad naujas teksto ir temos santykis leidžia kurti spalvingus ir savitus personažus, praplėsti situacijas. Didelių pavojų nematau.

Pasakoje daug sąlygiškų dalykų. Tu dar labiau tas sąlygas užkoduoji, pasitelkdamas lazdelines lėles. Kita vertus, šiame gražiai gimstančiame scenos kūrinyje naudoji net kelis teatro žanrus: čia bus ir šokama, ir kalbama, ir žiūrovo akyse kuriama muzika. Kas išprovokavo tokį polifoniškumą?

P. M.: Matematiškai tikslią personažų hierarchiją išskleidėme daugialype formos įvairove. Spektaklio forma neabejotinai primins Masque žanro rūmų vaidinimą – draminės dalys, šokio scenos, tarsi nešiuolaikiškas dėmesys kostiumams, įvairioms lėlėms, gyvai muzikai, animuotiems paveikslams.

Kuri Nacionaliniame dramos teatre, bet atsivedei savo kartos aktorius. Šito „pareikalavo“ kūrinys, ar tiesiog lengviau kurti su savais? 

P. M.: Su savais kurti įdomiau, mąstom viena kalba, gyvenam viename laike. Nesinori apsiriboti spektaklio kūrimu, mums gera būti kartu, žaisti.

Stebi šiuolaikinį teatrą. Kas Tave labiausiai glumina ir kuo žaviesi?

P. M.: Žaviuosi meilės įkvėptais, aistringais, intelektualiais, sąmojingais spektakliais, bet trūksta grožio, gal kiek ir senamadiško fanatiško tikėjimo teatru kaip  magiška erdve.

Kuo Tau svarbus mokytojas Gintaras Varnas, kuris dėl Jūsų baigia galvą prarasti?

P. M.: Mokytojai keičia mus, tobulina, be jų mes liktumėm akli. Privalom juos mylėti, vertinti ir gerbti. Ačiū.

Kaip jautiesi Oscaro Wilde‘o grožio ir meilės akivaizdoje – ar sunku kurti meninius įvaizdžius pasakai „Laimingasis princas“? Kuo apskritai Tau svarbus šis autorius?

Dailininkė Julija Skuratova: Nesinorėtų analizuoti konkrečios pasakos ar autoriaus biografijos. Greičiau norėtųsi išreikšti įspūdį, kuris lieka perskaičius jo pasaką. Ji artima poezijai. Greta – simbolizmas, romantizmas. Aš girdžiu Nikolajaus Gumiliovo, Aleksandro Bloko, Marinos Cvetajevos eiles. Wilde‘o mieste aš matau Bloko žibinto šešėlį, Laimingasis Princas man primena Aleksandrą Vertinskį (Aleksandr Vertinskij (1889–1957) – rusų poetas, dainininkas, kompozitorius – aut.), vilkintį Pjero kostiumu. Ir Princo širdis, kurią pasakos pabaigoje Angelas neša Dievui, man primena Gumiliovo eiles:

И вот мне приснилось, что сердце моё не болит.
Оно – колокольчик фарфоровый в жёлтом Китае
На пагоде пёстрой... висит и приветно звенит,
В эмалевом небе дразня журавлиные стаи. 

Pažodinis vertimas:

Ir štai sapnavau, kad man nebeskauda širdies.
Ji – porceliano varpelis geltonoje Kinijoje
Ant margos pagodos... kabo ir draugiškai skamba,
Emalio danguj erzindamas gervių pulkus.

Pasakos pradžioje Kregždžiuko meilė Nendrei kelia asociacijas su japonų haiku – ir vėl poezija, nebūtos meilės tema.

Wilde‘o personažai – romantikai, „lunatikai“, poetai. Dėl to jie dažnai netgi ne žmonės – kregždžiukas, skulptūra, rožė, lakštingala ir t. t. Jie „žemės kojomis neliečia“. Wilde‘as tarytum kilsteli juos kuo aukščiau virš žemės. O vėliau bloškia žemyn – į žemę, į realybę... Tai primena paties autoriaus gyvenimą. Vos meilė ir grožis pakyla aukštyn, jie akimirksniu krenta žemyn ir sudūžta į šipulius. Krenta į purvą...

Sunku atrasti formą šiai poezijai. Kurdama eskizus, bandžiau piešti baltą liniją juodame fone. Visuose scenografijos elementuose atsirado plona, kai kada kreiva, trapi, balta linija. Ji vieniša juodame fone. Man tai – vaildiškas vienatvės motyvas, simbolizuojantis nežemišką meilę, „vaikščiojimą ant skustuvo ašmenų“. Tai – tarytum irealybės ir kasdienybės pasienis.

Spektaklio lėlės – tai taip pat meninė forma, padedanti pakilti virš žemės. Kregždžiukas – lėlė, kuri gali skristi. Princo skulptūra – sudėtingesnis dalykas. Ji – iš atskirų dalių, kurios taip pat „skrenda“ virš miesto – taip Princas išdalina save, savo kūną... Virš miesto skrenda ir jo auksinės ašaros.

Pasakoje svarbi svajonių tema. Nežemiškos svajonės! Nežemiška meilė! Nežemiška pasaka! Ji panaši į Jėzaus Kristaus istoriją – jis taip pat norėjo visiems padėti, aukodamas savo kūną. Šią temą aš siekiu atskleisti, atvaizduodama neturtingų vaikų didelį sielvartą, vaikų, kurie tiki, jog gyvenimas – tai pasaka. Dideli neturtingų vaikų portretai, o jų fone – mažas Kregždžiukas ir maža Princo skulptūrėlė. Čia realioms neturtingų vaikų fotografijoms priešpastatomi Princo ir Kregždžiuko pasakiški lėlių personažai.

Spektaklio finale regiu ploną tuščiavidurės Princo figūros kontūrą, o už jo – plaukiančius debesis. Nežinau, kiek spektaklyje visa tai išsiskleis, išsipildys, bet to siekiu, tokios mano inspiracijos.

„Kiekvienas meno kūrinys yra pranašystės išsipildymas, idėjos įkūnijimas meno vaizdu“ – ar pritartum šiai Oscaro Wilde‘o minčiai?

Choreografas Denisas Kolomyckis: Menininkai – mano vieninteliai draugai ir artimieji, jų kūryba – vienintelis išsigelbėjimas, nes jų vaizduotės pasaulis – amžinybės pasaulis, bet būti kartu su jais yra nežmoniškai sunku. Pokalbiai su jais ir gyvenimas kartu kelia tiek daug klausimų – ir jokių atsakymų! Man menas yra dieviška artuma, į kurią mes visi turėtume patekti per kūrybą. Pasaulio stebuklai, grožis, daiktų formos, jų spalvos, šviesa ir šešėliai – visa tai aš matau, jaučiu, kaip turbūt ir daugelis kitų žmonių. Šie žmonės yra vieninteliai, kurie pagundą pateikia kaip asmeninį eksperimentą. O jame mes dalyvaujame, į jį sąmoningai einame, nes mes negalime pažinti viena be kito. Kaip tiksliai pasakė  Longfellow, „Gyvenimas tikras – gyvenimas rimtas – ir kapas nėra jo lemtis: dulkė esi, į dulkę pavirsi – ne sielai šie žodžiai skirti“. (Henry Wadsworth Longfellow: „What the heart of the young man said to psalmist“).

Kas Tave įkvepia kurti šokius šiam spektakliui?

D. K.: „Eksperimentuok be perstojo, būk kuklus,“ – sakinys iš Johno Cage‘o knygos, kuris galėtų būti moto, tačiau nėra, bet puikiai atsako į klausimą, kas įkvepia kurti. Mokymai, kurie anksčiau buvo praktikuojami individualiai, privalo būti nukreipti į kitus žmonės. Juk tai, kas atrodytų žinoma, suprantama, iš tiesų – nežinoma. Tada kūryba iš esmės tampa galimybe išspinduliuoti idėjas, vienas iš kurių priimame, o kitas – perduodame. Arba, kaip sako tas pats Cage‘as, „vienas idėjas išspinduliuojame, jos sukuria kitas, kurių iš pradžių nebuvo mūsų galvose“. Mane tai įkvepia. Teatras man, kaip ir pačiam gyvenimui, yra artimiausias iš visų meno šakų, nes jo suvokimui reikia ausų ir akių, laiko ir erdvės.

Pasaulis dažniausiai priešiškas estetiniam gyvenimo būdui, o šokiu visada siekiama išgyventi ekstazę. Kaip Tau sekasi balansuoti tarp šių dviejų realybių?

D. K.: Stengiuosi sugerti tiek grožio, kiek tik galiu. Dėl estetinio požiūrio, sutinku su idėja, kad kiekvienas žmogus turi savitą estetinį supratimą, paremtą vertybėmis, žiniomis... Juk laikrodis ne visada atspindi realų laiką, kai tuo tarpu vakarienei padengtas stalas yra tiksli laiko aplinkybė.

Tolesnis mūsų  meno darbų likimas nepriklauso nuo mūsų, bet nuo žiūrovo, vertintojo, nes būtent jis diktuoja, ar konkretus meno kūrinys apskritai gali išlikti.

Kuo įdomūs Tau gyvenimas ir teatras?

D. K.: Kūryba man nėra vieno asmens sukurtas objektas, tai procesas, kuriamas žmonių grupės. Tai ne vieno asmens monologas, bet bendra kūryba, kuri kiekvienam suteikia galimybę įgauti patirties, kurios niekaip kitaip neįgautų. Tačiau tiesa ir ta, kad žmonės negali turėti vienodos patirties, kad ir kaip stengtųsi, todėl teatras kūrėjui padeda atlikti kolektyvinio potyrio funkciją, kūriniu ir išgyvenimais perteikdamas aiškią idėją.

Linkiu sėkmės!

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2016 m. lapkričio 21 d. 13:51 / Skaitytoja (kita)

Tikrai nuostabus spektaklis. Sakyčiau, magiškas. Gilu, jausminga, tikra. Kregždučiai - nepakartojami, visiškai pakerėjo. Tiktai, gerb. žiūrovai, neveskite į šį spektaklį mažvaikių.

2016 m. birželio 19 d. 17:28 / jana

Gražu :)

2016 m. balandžio 18 d. 10:38 / Daiva

Spektaklis labai patiko. Vaizdingas, gražus ir nuoširdus. Manau drąsiai galima vesti mokyklinio amžiaus vaikus, bet ir suaugusiam labai įdomu pasižiūrėti :)

daugiau