PAŠALINIAMS DRAUDŽIAMA (Klaipėdos dramos teatro gastrolės)

Oskaras Koršunovas: Šlovė veikia klastingai

Rūta Žukė, „Vakarų ekspresas“, 2016-12-01

Gruodžio 16-ąją Klaipėdos dramos teatre vyks spektaklio "Pašaliniams draudžiama" premjera, kurią režisuoja viena stambiausio kalibro Lietuvos teatro personų - Oskaras Koršunovas.

Režisierius, kurio darbai nepalieka abejingo, "Vakarų ekspresui" atvirai papasakojo apie naują kūrinį, darbą su Klaipėdos dramos teatro aktoriais, modernų požiūrį į teatrą ir šlovę, kurią skaniausia gerti užsienyje.

Teatras turi įspėti

"Pašaliniams draudžiama" - tai naujausia klaipėdiečio poeto, eseisto, prozininko, dramaturgo Gintaro Grajausko pjesė. Kuo jums šis kūrinys pasirodė įdomus?

Su šio autoriaus pjesėmis esu dirbęs ir anksčiau. Prieš gerą dešimtmetį pagal jo pjesę "Rezervatas" stačiau inscenizaciją prancūzų kalba prestižiniame Tarptautiniame teatro festivalyje Avinjone, Prancūzijoje.

Pjesė "Pašaliniams draudžiama" įdomi tuo, jog joje galima apčiuopti biografinių akcentų, įžvelgti glaudžių ryšių su Klaipėda. Spektaklis bus labai vizualus, čia skambės daug muzikos, nors tai tarsi prieštarauja intymumui bei dvasingumui.

Su Klaipėdos dramos teatro kolektyvu bendradarbiaujate ne pirmąsyk. Kaip vertinate darbą su klaipėdiečiais aktoriais?

2004-aisiais statėme spektaklį pagal šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę "Šaltas vaikas", kuris buvo apdovanotas trimis "Auksiniais scenos kryžiais". Tuo metu ši pjesė buvo labai šiuolaikiška. Autoriaus požiūris į dramaturgiją, teatrą, aktoriaus darbą buvo išskirtinis. Apskritai manau, kad šiuolaikinė pjesė yra ne ta, kuri būtinai parašyta šiandien, o ta, kuri kuria naują teatro kalbą. Juk būna ir šiandien parašytų, tačiau seno raugo darbų.

2007-aisiais Klaipėdoje stačiau spektaklį pagal Augusto Strindbergo "Kelias į Damaską". Tai vėlgi buvo labai sudėtingas kūrinys, siejamas su autoriaus biografija. Šiandien jis man šiek tiek primena paskutinę G. Grajausko pjesę.

Tiek prieš dešimtmetį, tiek šiandien Klaipėdos dramos teatro aktoriai nori dirbti ir jie dirba su entuziazmu. Tokiu darbštumu toli gražu ne visi didelių ar mažų miestų teatrai gali pasigirti. Šiandien šiame teatre dirba nauja, labai įdomi aktorių karta.

Labai džiaugiuosi, jog turiu galimybę dirbti su šiais aktoriais, ypač dabar, kai teatras atgimė po rekonstrukcijos. Reikia pagirti ir įstaigos vadybą, ir naująjį vadovą Tomą Juočį.

Jūsų spektakliai išsiskiria modernumu ir netradiciniu pastatymu. Kas formuoja modernų jūsų požiūrį? Ar jis yra įgimtas?

Mano manymu, teatras privalo būti modernus. O dažnai, deja, jis toks nebūna. Žiūrovai yra įpratę ir netgi nori saugaus ir konservatyvaus teatro, kuris diegia tas pačias, laiko patikrintas vertybes, kelia tuos pačius sentimentus, kurių mes nuolat esame išsiilgę. Toks teatras tarsi sukuria iliuziją, jog mes gyvename saugioje sendaikčių krautuvėlėje. Tačiau pasaulis, vertybės keičiasi ir teatras turi eiti koja kojon su pasauliu arba netgi būti visu žingsniu priekyje. Teatras turi įspėti, pranešti kažką svarbaus, supurtyti žiūrovą. Jis turi kalbėti apie tai, ką mes jaučiame, bet kol kas dar nemokame tų jausmų įvardinti. Teatras turi kilstelėti mūsų dabartį ant koturnų.

Žinoma, klasika nemirtinga. Galima statyti spektaklius ir pagal klasikos kūrinius, tačiau tik tuo atveju, jei jie kalba apie čia ir dabar su mumis vykstančius dalykus ir padeda juos suvokti. Dėl to klasiką aš visada stengiuosi statyti moderniai.

Esate minėjęs, kad teatre jus labai domina žmogaus psichologija, tad stengiatės giliai įlįsti į jo vidų. Ar laisvu laiku jūs studijuojate šį mokslą, semiatės psichologijos žinių iš knygų?

Iš tiesų domiuosi psichologija. Tačiau teatre egzistuoja ne vien ji. Siekiant teatre "nupiešti" žmogaus portretą, vien psichologinės žinios nepadeda. Šis mokslas leidžia išspręsti vieną ar kitą problemą, tačiau atskleisti žmogaus vidų, matyt, gali tik menas.

Daugelis meną sieja su grožiu, pakylėtais jausmais. Kiti, galvodami apie modernų meną, jį įsivaizduoja bjaurų, šokiruojantį. Tačiau egzistuoja neapčiuopiama informacija, esminiai, patys giliausi žmogaus jausmai, kurių negali įvardyti niekas: nei filosofija, nei psichologija, nei matematinės formulės, nei žodžiai - tik menas. Tik jis gali kalbėti apie šiuos neapibūdinamus jausmus ir tik jis leidžia pro juos prasiskverbti bei pažinti.

Vienas pačių geriausių kada nors mano matytų spektaklių buvo jūsų pastatytas "Išvarymas". Išduokite, kaip įmanoma taip pritraukti žmogaus dėmesį penkių su puse valandos trukmės spektakliu? Kokias klaidas daro kiti režisieriai, kuriems nepavyksta išlaikyti žiūrovo dėmesio?

Pagrindinė klaida yra ta, jog režisieriai, aktoriai, dramaturgai, kritikai dažnai nesuvokia kertinių, nepajudinamų dramaturgijos dėsnių. Apskritai, mano nuomone, silpnoji Lietuvos teatro pusė yra režisūrinė dramaturgija... Juk kiekvienas kūrinys turi savo vidinę kompoziciją, skambėjimą, pradžią, kulminaciją, visa tai reikia kruopščiai apgalvoti.

Na, o "Išvarymas" yra atskira tema. Kartais dėl aktorių ar net žiūrovų improvizacijos spektaklio trukmė pailgėja dar kokia valanda... Manau, jog populiarumui įtakos darė temos aktualumas, istorija, paremta tikrais emigrantų pasakojimais, puikūs aktorių darbai, muzikinė Sauliaus Prūsaičio dalis, gera režisūra, dramaturginis pajautimas, sklandus kolektyvinis darbas.

MENAS. Anot režisieriaus Oskaro Koršunovo, egzistuoja neapčiuopiama informacija, esminiai, patys giliausi žmogaus jausmai, kurių negali įvardyti niekas: nei filosofija, nei psichologija, nei matematinės formulės, nei žodžiai - tik menas. Eimanto Chachlovo nuotr.

Daugelis kūrybinės trupės narių baiminosi, kad penkias valandas truksiantis spektaklis nebus lankomas, nes "kas gi čia tiek išsėdės?" Tačiau "Išvarymas" tapo bestseleriu. Norintys pamatyti šį spektaklį nepabūgsta tų penkių su puse valandos ir perka net stovimus bilietus.

Nėra geros dramaturgijos?

Daugeliui jaunų režisierių jūs esate autoritetas. Kas režisūrinio kelio pradžioje buvo jūsų herojus?

Visų pirma - režisierius Jonas Vaitkus. Jis buvo mano mokytojas. Studijų metais maniau, kad jis manęs nieko neišmokė, tačiau buvau perspėtas, kad žinios "išlįs" su laiku. Teatre statyti spektaklius pradėjau labai anksti, būdamas vos 19-os. Šiandien, praėjus maždaug trisdešimčiai metų, vis dažniau pamatau, kaip daug iš J. Vaitkaus išmokau.

Na, o mano apsisprendimą pasirinkti teatrą, manau, lėmė matyti Eimunto Nekrošiaus spektakliai, tokie kaip "Kvadratas", "Dėdė Vania" ir kiti.

Ar kada nors planavote sukurti filmą?

Tikėjau, kad kinas yra pakeliui. Visų pirma planavau stoti į teatro režisūrą ir vėliau mokytis kinematografijos meno. Tačiau teatras mane taip įsiurbė, kad iki šiol filmo taip ir nesukūriau. Tačiau vis dar tikiuosi tai padaryti. Kartu su vienu dramaturgu jau kuriame scenarijų. Tačiau kol kas jokių detalių negaliu išduoti.

Lietuviškas kinas iš žiūrovų ir kritikų sulaukia daug rykščių. Nuobodus, liūdnas, nostalgiškas, lėtas - tokių galima išgirsti apibūdinimų. Kas, jūsų akimis, su mūsų šalyje gimusiu kinu yra blogai?

Vėlgi ta pati problema - nėra geros dramaturgijos, scenarijų, istorijų. Nėra gebėjimo gerai pasakoti. Mano nuomone, "Išvarymas" galėtų tapti puikiu kino filmu. Keista, kad lig šiol neatsirado geras prodiuseris, kuris užsikabintų už šios idėjos. Tikiu, jog tai seniai būtų įvykę Didžiojoje Britanijoje ar Rusijoje. "Išvarymas" yra puikiai papasakota paprasto žmogaus istorija ir ji, kaip spektaklyje, taip ir kine, tampa didžio žmogaus istorija. Įsijautę į tokią istoriją žiūrovai tampa savo istorijos herojais.

Vieno kraujo

Jūs įkūrėte ir OKT - Oskaro Koršunovo teatrą. Kaip atsirenkate kolektyvą? Su kokiais žmonėmis nedirbate?

Aš dirbu su tais, kurie nori su manimi dirbti. Su tais, kurie kažkuria prasme yra to paties kraujo. Sunku pasakyti, kaip įvyksta ši alchemija, kaip atsirenku personažą. Dažnai tai vyksta intuityviai.

Ar su jumis dirbti sunku? Esate griežtas?

Aš esu "minkštas" režisierius. Kai vykstu spektaklius statyti užsienyje, tarkime, Rusijoje, su manimi pradėję dirbti aktoriai sutrinka. Į galvas įkalta Stanislavskio sistema įpareigoja juos stengtis įtikinti režisierių. O aš jų idėjas priimu lengviau, stengiuosi jiems padėti surasti sprendimus, juos skatinu. Esu įsitikinęs, kad aktorius dažnai teisingai mąsto, ir režisierius jam turi padėti išreikšti tas mintis. Jis turi tapti tarsi veidrodžiu. Tačiau to paties rezultato kiti režisieriai tikisi per negatyvą - kritikuodami, "nusodindami", žemindami aktorių.

Tai, jūsų nuomone, yra blogai?

Toks darbo pobūdis nėra geras. Tačiau yra ir kita medalio pusė - aktoriai labiau gerbia despotą režisierių. Tarkime, Juozas Miltinis buvo nežmoniškai reiklus, ir jis iš aktorių išsireikalaudavo.

Mano žiniomis, jūsų brolis bendradarbiavo su "Apeirono" teatru. Ar pats esate pastebėjęs šį ir kitus nepriklausomus Klaipėdos teatrus?

Aš daug skaičiau ir girdėjau apie "Apeirono" teatrą, tačiau dar neteko matyti jų darbų.

Teatras yra žiūronai

Apie jūsų kūrybą žino turbūt visa Lietuva. Tačiau ko tautiečiai apie jus nežino? Galbūt esate labai jautrus?

Būtent. Visuomenė nežino, jog esu jautrus žmogus.

Kokių turite pomėgių?

Vasaras mėgstu leisti prie jūros, Smiltynėje. Šiaip turiu daug pomėgių, tačiau turiu pernelyg mažai laisvo laiko. Kita vertus, mėgstu būti teatre. Būdamas čia, aš gyvenu labiau nei realiame gyvenime. Juk teatras gimsta iš gyvenimo, jis kalba apie tavo gyvenimą ir kitų gyvenimus. Jis man padeda suprasti save. Girdėjau palyginimą, jog teatras yra tarsi juoda dėžutė. Tačiau man teatras yra žiūronai, priartinantys žmones, įvykius.

Daugelį didžių menininkų apnuodijo gardus šlovės skonis. Kokią įtaką visuomenės pripažinimas, apdovanojimai padarė jums?

Šlovė yra sudėtingas dalykas ne todėl, kad tampi "pasikėlęs". Iš tiesų šlovė veikia klastingai ir net nepajunti, kaip ji tave užvaldo. Tai - lyg nekaltai prasidėjusi priklausomybė. Kaip girtuoklis, nesuprantantis, kad jis geria per daug. Nemanau, kad buvau pernelyg pasidavęs tiems variniams trimitams, bet, analizuodamas daugelį įvykių, suprantu, jog šlovė buvo aplankiusi ir mane.

Kita vertus, šlovę - apdovanojimus, pagarbos gestus, įdomias žiūrovų ir kritikų refleksijas, kritiką - man skaniau "gerti" užsienyje. Juk pranašu savo šalyje netapsi. Tačiau Lietuvoje ne tik pranašu netapsi, bet, jei pernelyg išsiskirsi, čia būsi suspardytas.

Naktį - geriausi sprendimai

Klaipėdoje netyla diskusijos, kaip išgyventi nepriklausomiems teatrams. Kaip tai pavyksta jūsų teatrui?

Pirmasis spektaklis su OKT buvo "Ten būti čia". Šis pavadinimas puikiai įvardija, kaip mes tuos metus gyvenome ir šiandien gyvename. Jeigu mes taip dažnai negastroliuotume užsienyje, nedalyvautume festivaliuose, situacija būtų kur kas prastesnė.

Mūsų valstybės požiūris į kultūrą yra labai menkas. Įsivaizduoju, kaip turėtų būti sunku jauniems teatrams. Valstybė pagaliau turėtų susivokti. Juk kultūra nedidelėse šalyse yra tarsi klijai, kurie turbūt vieninteliai dar geba "suklijuoti" visuomenę.

Anksčiau menininko gyvenimas buvo siejamas su bohema. Net ir šiandien ši uodega velkasi. Tačiau bent jau iš teatralų vis dažniau girdima, jog bohemai tiesiog nebėra laiko. Kaip yra iš tiesų?

Teisybė, nebėra nei laiko, nei sveikatos. Šiuolaikinis menininkas turi labai daug ir sunkiai dirbti. Jis privalo būti ne tik kūrybiškas, bet ir labai verslus. Menininkas dirba dvidešimt keturias valandas per parą. Jis netgi miegodamas dirba. Juk geriausi sprendimai kyla naktį!

Tai kaipgi įmanoma sukurti šeimą?

Na, aš jos ir nesukūriau...

Apie režisierių

Oskaras Koršunovas - vienas garsiausių Lietuvos teatro režisierių, puikiai žinomas visoje Europoje. Režisieriaus biografijoje - įsimintini spektakliai, tapę tiek OKT repertuaro, tiek užsienio gastrolių atramomis. "Vasarvidžio nakties sapnas", "Shopping and Fucking", "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija", "Dugne", "Miranda" bei "Išvarymas" - tai spektakliai, pelnę pagrindinį "Auksinių scenos kryžių" apdovanojimą už geriausią metų pastatymą.

O. Koršunovas - 2002 m. Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas. Tarp garbingiausių apdovanojimų - 2006-aisiais įteiktas teatro visuomenėje ypač prestižiniu laikomas Europos naujosios teatro realybės prizas. 2009-aisiais Oskaras Koršunovas apdovanotas Prancūzijos meno ir literatūros ordinu, o dar po metų jam įteiktas Vsevolodo Mejerholdo vardo apdovanojimas. Kone kiekvieno tarptautinio festivalio, kuriame dalyvauja OKT, apdovanojimų ceremonija neapsieina be Oskaro Koršunovo vardo paminėjimo. 

A. Jasenka: muzika teatre – tai dar vienas personažas

Valentina Žigienė, „Klaipėdos diena“, 2016-12-02

Antanas Jasenka. Asm. archyvo nuotrauka.

Klaipėdos dramos teatre repetuojamas naujas spektaklis – šįsyk statoma klaipėdiečio dramaturgo Gintaro Grajausko nauja pjesė „Pašaliniams draudžiama“. Premjera – gruodžio viduryje. Spektaklį režisuoja vienas ryškiausių režisierių Oskaras Koršunovas, o muziką kuria daugybės konkursų, Auksinio scenos kryžiaus, „Fortūnos“ statulėlių, Lenkijos „Warszawskie spotkania teatralne“ laureatas Antanas Jasenka.

Tai šio kompozitoriaus debiutas uostamiestyje. Ir, beje, spektaklyje gyvai muzikuos ne tik jis pats, bet ir trys grupės „Kontrabanda“ nariai, G.Grajauskas – taip pat. Pjesės autorius nelinkęs atskleisti siužeto, tačiau kompozitorius mielai pasidalijo mintimis apie kuriamą spektaklio muziką ir ne vien ją.

Vedė į susivokimą

– Ne dažnas spektaklis su gyva muzika, ir tai intriguoja. Kaip gimė tokia idėja?

– Mes su Oskaru dalijamės mintimis, kaip atskleisti tą laikmetį po mūsų Sąjūdžio revoliucijos, apie kurį ir Gintaro pjesė. Tuo metu skambėjo daug įvairios muzikos ir „Fojė“ atsirado. Iki „Fojė“ buvo „Antis“, kuri irgi muzikoje darė revoliuciją. Per muziką keitė žmonių sąmonę. Muzika ruošė žmones kokybiniam šuoliui mūsų gyvenime. Prisiminus Vakarų kultūrą, – tuomet šėlo pankrokas. Akivaizdus laisvės troškimas, pasipriešinimas sistemai, nesvarbu kokia jį būtų.

Gintaro pjesėje nėra šekspyrinės dramos, meilės trikampių, tačiau humanizmas, moralė, laisvė, susivokimas – šie dalykai labai išryškinti. Ir mes dėl to su Oskaru ėmėmės šio darbo. Su režisieriumi aptarėme, kokia galėtų būti muzika, o Gintaras groja grupėje „Kontrabanda“, kurios stilius atliepia pjesės atmosferą, troškimą pasakyti, kur mes einame ir kas atsitinka, kai nepaisome minėtų dalykų. O atsitinka dvasinės ir fizinės mirtys, ir tai jau drama. Pagrindinis personažas Poetas irgi trokšta laisvės, nori susivokti, tarsi jis būtų skaistykloje. O visi įvykiai apie jį veda į išsigryninimą.

To devintojo dešimtmečio chaosas vedė kone į susinaikinimą, prisimenant žurnalisto Vyto Lingio istoriją, kuris norėjo susivokti, ir tai jam kainavo gyvybę. Arba galima grįžti prie Romo Kalantos, kuris susidegino dėl to, kad kiti susivoktų. Mūsų tautai ir ne tik jai tai – labai svarbūs ženklai. Tai tuos dalykus pjesės pagrindinio herojaus Poeto personažu Gintaras yra labai tiksliai aprašęs. Yra dar vienas veikėjas – Bitininkas, kuris, kaip bitės medų, neša turtus į mūsų gyvenimą. Šioje pjesėje laiko matrica sudėliota per šiuos personažus. Iš tikrųjų Bitininkas ir Poetas – tai vienas ir tas pats personažas. Tarsi laiko verpetuose susitinki pats save ir pasikalbi. Tada ir praregi.

Suteiks gyvumo

– Ar dažnai tenka kurti muziką spektakliui, kuriam ji ne iš anksto įrašoma, o pasikviečiami muzikantai, grosiantys jo metu?

– Man teko kurti spektaklį su režisiere Yana Ross pagal vieno ryškiausių pasaulyje lenkų dramaturgų Tadeušo Slabodzianeko pjesę „Mūsų klasė“. Vėliau O.Koršunovas šią pjesę statė Norvegijoje. Tam spektakliui aš nutariau pakviesti varinių pučiamųjų kvintetą (vadovas Algirdas Januševičius). Gyva muzika dalyvavo labai svarbiai, nes toje pjesėje kalbama ir apie tai, kaip naciai vesdavo kalinius mirti. Tuomet grodavo pučiamųjų orkestras ir tai būdavo didelė šventė naciams, tarsi kokia darbo stovykla, siekiant pakelti nuotaiką žmonių, kurie bus nužudyti dujų kamerose. Arba kaip ir „Titanikui“ skęstant grojo kvartetas. Bet tai juk buvo  XX a. tragedijos. Šios dvi tragedijos yra sistemų padariniai, kai kapitalizmas, kuris buvo stipriai komercializuotas, ir iš to komercinio kapitalizmo gimęs nacionalsocializmas atvedė į krachą ne tik daugybę žmonių, bet apėmė Europą ir ne vien ją.

Man didelis malonumas sukurti muziką ne tik spektakliui, bet ir roko muzikos grupei „Kontrabanda“. Sąvoka „kontrabanda“ tikriausiai visiems suprantama, – tai, kas atgabenta slapčia ir visiems žmonėms sistemos yra uždrausta. Pvz., Lietuvos knygnešiai XIX a. slapta gabeno lietuvių kalba parašytas knygas. Bet tai nebuvo blogis. Tačiau sistema manė kitaip. Taigi PAŠALINIAMS DRAUDŽIAMA!

– Kokie kyla pavojai spektaklyje grojant gyvai, nes muzikantams ir aktoriams reikia sekti abipusio  ritmo?

– Nematau čia pavojų. Toks ir režisieriaus sprendimas, kad, įvykus kažkokiai mizanscenai, turi suskambėti devintąjį dešimtmetį atspindinti ar primenanti muzika ar daina. Tai   spektakliui suteiks gyvumo. Pjesės autorius G.Grajauskas yra grupės „Kontrabanda“ lyderis. Jis – ir spektaklio dainų tekstų autorius, ir balsas, ir gros bosine gitara. Saksofoną pūs Arvydas Jakubėnas, būgnus muš Kęstutis Bublys, kartu gitaros stygas brazgins Šventojoje gyvenantis australas Matas Teichmanas, o klavišiniais grosiu aš. Tai labai įdomu, tačiau tradicija nėra nauja, nes jau Antikos epochoje spektakliai buvo papildomi muzikavimu lyromis. Gal dabar toks gyvas grojimas suvokiamas kaip staiga kilusi naujovė. O man tai džiugu, nes muzika dramos teatre išsiskiria ypatingai. Tačiau vienas pagrindinių uždavinių, – kad  vykstant veiksmui nenutrūktų siužetinė linijai ir staiga muzika netaptų tokiu netikėtu, nepritampančiu skambesiu, tarsi koncertiniu numeriu.

Atsakingas darbas

– Spektaklyje muzika funkcionali ir ji neskamba kaip kažkoks atskiro koncertinio kūrinio atlikimas. Veikiausiai čia slypi spektaklio kompozitoriaus išskirtinumas?

– Ilgai lietuviškame teatre muzika tarnavo tiesiog kaip fonas. Man muzika yra dar vienas aktorius, kuris veda tam tikrą liniją paraleliai su tuo, kas vyksta scenoje. Dramos teatre muzika tuo ir yra svarbi. Žinoma, ji gali būti taikomojo pobūdžio, tačiau O.Koršunovo teatre muzika niekada nebūna taikomojo pobūdžio. Ji labai aktyvi ir labai tiksliai naudojama. Su Oskaru bendradarbiaujame beveik 20 metų, nuo spektaklio „Romeo ir Džuljeta“. Kai susitikome, taip ir bendradarbiaujame. Pats Oskaras labai muzikalus, dirbdamas su juo aš pats įgijau daug vertingos patirties.

– Ar galite save vadinti išskirtinai teatro kompozitoriumi?

– Taip, aš esu teatro kompozitorius, vizualaus meno, tarpdisciplininio meno kompozitorius.  Į šią sąvoką telpa ir teatras, ir performansas, ir filmuota medžiaga. Rašau ir atskirus kūrinius simfoniniams orkestrams, operas, kamerinę muziką, taip pat vaikams. Daug dirbu ir su elektronine muzika, koncertuoju Europoje, Amerikoje.

Dirbant teatre, atsitinka ir taip, kad tai, ką tu jame darai, vėliau tampa ir savarankišku kūriniu. Teatre – didžiulis, įdomus ir atsakingas darbas. Siekiama išgauti emociją, o tam reikalinga ir meistrystė. Muzika yra ir proto menas, nes ji yra tam tikros formos, tačiau vienas svarbiausių dalykų – emocija,  nes muzika turi skambėti, ją reikia girdėti.

– Kokie instrumentai jums labiausiai patinka?

– Neturiu kažkokių išskirtinių. Pats įgijau fortepijono specialybę, vėliau studijavau kompoziciją. Valdau elektroninę muziką ir ją atlieku. O sukurti muziką simfoniniam orkestrui, kur daug tembrų ir spalvų, ir kad ją atliktų, – šiandien didžiulė prabanga.