POKALBIAI NE APIE TEATRĄ: LT tapatybė – ar be jokių E? Sezono naujiena

  • Režisierius

    - -

  • Trukmė

    1 val. 30 min.

  • Salė

    Fojė

  • Renginys nemokamas

Apie

Pokalbį moderuos LRT užsienio naujienų redaktorius Vykintas Pugačiauskas. 

Pokalbio dalyviai:
- dr. Skaidra Trilupaitytė, menotyrininkė, dailės kritikė
- doc. dr. Andžej Pukšto, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros vedėjas 
- prof. dr. Paulius V. Subačius, Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys, švietimo politikos ekspertas.


Lėtai, bet nesustabdomai artėja apsisprendimo laikas. Europa, drebinama maištų prieš status quo, turės pasirinkti kryptį: gelbėti idealistinį, bet stringantį projektą, ar grįžti ten, kur svarbu ne bendri siekiai ir idealai, o krauju ir istorija išrašytos ribos. Arba skilti: leisti vieniems gyventi vienaip, kitiems — kitaip.

2017 m. kovą, minint 1957 m. kovo 25 d. pasirašytos Romos sutarties šešiasdešimtmetį, Europos sąjungos vadovai susitiks ne tik iškilmingai minėti, bet ir ne taip šventiškai kalbėtis dėl Bendrijos ateities ir jos tolimesnės integracijos, o gal priešingai – skilimo. Vieni apsispręs žengti pirmyn greičiau, kiti — liks pakraščiuose, saugodami savo tapatybę, savo sienas ir savo suverenumą. 

Atsakymų apie savo tapatybę nerandame, net kai klausiame apie artėjantį savo šalies šimtmetį, o juk Europa mums kelia tūkstančio metų klausimus. Ir laiko paieškoms ji suteikia vis mažiau, galbūt atsakymo lauks dar šiemet. Kur būsime? Su kuo būsime? Ko norime? Kas esame? Europos Sąjunga pradeda ieškoti atsakymų jau kovo mėnesį ir tikisi rasti iki gruodžio. Ar galėsime pateikti savąjį? Ar apskritai žinome, kaip jo ieškoti? Vos daugiau kaip ketvirtis amžiaus tepraėjo nuo savo valstybės atkūrimo, o jau pusę to laiko priklausome valstybių bendrijai, kuri pagrįsta bendrais idealais, standartais ir suverenitetu. Ar tikrai jie yra ir mūsų idealai?

Ar spėjome į bendras vertybes įsigyventi, ar tesame tik mechaniškai proeuropietiški — mielai raškantys vaisius, bet neprižiūrintys šaknų? Ar šimtmečių istorija užgulusi mus periferiškumo, o gal — netgi kitoniškumo, našta? Gal trylika mūsų narystės metų vis dėlto neįveikė per šimtmečius atsivėrusios vertybinės prarajos, ir nuspręsime likti tą lėtą lietuvišką būdą ir baltiškąjį išdidumą labiau atitinkančiame pakraštyje — net jei tai grėstų ir materialinei gerovei, ir nacionaliniam saugumui?

O gal priešingai — gal bendrų vertybių ir nesama? Gal niekada ir nebuvo tokios Europos, kurią įsivaizdavome pasirinkdami prisijungti prie jos institucijų? Arba gal tai mes išsaugojome tas iš tiesų vienijančias vertybes, kurias pamiršo kiti europiečiai, dėl idealų atsižadėdami istorijos? Gal tie idealai, sugalvoti žmonių, todėl ir byra, kad yra primesti ir dirbtiniai? Gal stiprybės mums teikia tai, kad lietuviškoji tapatybė vis dar be saldiklių ir stipriklių — greičiau gendanti ir prasčiau atrodanti, bet tikra ir natūrali?

Vykintas Pugačiauskas

Kūrėjai

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.