POKALBIAI NE APIE TEATRĄ. Sukilo masės: nuolat pildoma Sezono naujiena

  • Spektaklis

    POKALBIAI NE APIE TEATRĄ. Sukilo masės: nuolat pildoma

  • Režisierius

    - -

  • Trukmė

    1 val. 30 min.

  • Salė

    Fojė

  • Renginys nemokamas

Apie

Diskusiją veda žurnalistas ir kino režisierius Karolis Kaupinis

Pokalbyje dalyvauja:

- Prof. dr. Andrius Vaišnys, VU Komunikacijos fakulteto dekanas

- Simas Čelutka, žurnalo IQ. The Economist politikos apžvalgininkas

- Vykintas Pugačiauskas, LRT užsienio naujienų redaktorius

- Rugilė Trumpytė, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus projektų vadovė

- Dr. Nerijus Maliukevičius, politologas, informacinio karo ir propagandos tyrėjas

- Mindaugas Jackevičius, DELFI žurnalistas

 

Masių sukilimas, antielitizmo banga, manipuliacijų apogėjus, racionalumo dekadansas. Viskas, kas tinka apibūdinti 2016-uosius. Ir visiems šiems reiškiniams buvo būdingas nustebęs žiniasklaidos žvilgsnis. Milžinišką valdžią vakarų visuomenėse turinti medija, rodės, kartais jautėsi bejėgė. Didžioji žiniasklaida sunkiai sugebėjo prognozuoti Brexit, JAV rinkimų, Italijos referendumo, Lietuvos rinkimų baigtis. O visoms joms buvo būdingas stiprus „antielitizmas“ – tikėjimas, kad yra kažkoks susimokęs, juos niekinantis, turtingas, mieste gyvenantis, žiniomis ir kapitalu disponuojantis elitas, kuris sąmoningai „kažką slepia nuo visuomenės“: turtą, informaciją, tiesą ir t.t.

Pastaroji tendencija lėmė ir tai, kad „antielitistinis“ buvo ne tik tų žinių turinys, bet ir jų plitimo forma. Štai Beppė Grillo Italijoje besididžiuodamas sakė, kad jo judėjimas iš nulio išaugo į vieną stipriausių politinių jėgų šalyje būtent pasitelkus socialinius tinklus ir taip „apeinant“ įprastines visuomenės informavimo priemones, nekreipiant į jas dėmesio. Žurnalistai, anot jo, buvo pritrenkti pamatę, kiek žmonių remia „Movimento 5 Stelle“, kiek susirenka į mitingus ir kaip vieningai balsuoja nepaisant to, kokias pastangas žiniasklaida deda faktais paneigti tai, kuo įtiki šie žmonės (dažnai konspiratyvia, manipuliatyvia, nepatikrintomis prielaidomis ar tiesiog neegzistuojančiais faktais paremta informacija. Kartais – priešingai, akivaizdybėmis, apie kurias didžioji žiniasklaida nelinkusi kalbėti). Tad žurnalistas šiais metais galėjo pasijusti bejėgis, besistengdamas racionaliai pateikti tai, kas atrodė visiškai neracionalu.

Todėl trečiojoje LNDT „Pokalbių ne apie teatrą“ diskusijoje norime kalbėti apie dvigubą žiniasklaidos vaidmenį – bejėgystę ir milžinišką valdžią. Kokia gi visame tame yra didžiosios žiniasklaidos pozicija – tiek profesinė (kiek ji dar pajėgi pateikti patikrintus faktus, racionaliai ir argumentuotai skleisti tai, ką bent jau pati laiko esant tiesa), tiek moralinė (kiek jai ta tiesa apskritai rūpi, o kiek čia vis dėlto esama elementarių ekonominių „parduodu-perku informaciją“ santykių, ir svarbiau čia ne produkto kokybė, o suviliotų pirkėjų kiekis)? Gal žurnalistai pasaulį mato ne tokį, koks yra, bet tokį, koks norėtų, kad būtų? O gal tokį, kokį nori matyti žiniasklaidos vartotojai? Kas vyksta – sąmoningas atsisakymas kritiškai mąstyti didėjančio chaoso akivaizdoje? Proto kova prieš emocijas? Ultrasėkminga Rusijos propaganda? Liberalios pasaulio tvarkos nesėkmės? Ir kokį vaidmenį tam turi informacijos priemonės? Gal kinta atsakomybė, kurią jos turi? Gal turi kisti jų darbo metodai? Ar gali žiniasklaida kaip nors sumažinti šią atskirtį valstybėje ir ką turėtų daryti? O galbūt tai tik fiktyvus noras „vienybės“, kuri visiškai nėra būdinga demokratinei visuomenei? Ar apskritai reikia su tuo kovoti, ar geriau išmokti teisingai „vartoti“?

Kūrėjai

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.