Povilas Makauskas. YOLO Premjera

  • Režisierius

    Povilas MAKAUSKAS

  • Trukmė

    1 val. 15 min. (vienos dalies)

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2014 m. rugsėjo 6 d.

Apie

Autorius, režisierius ir dailininkas – Povilas Makauskas

Vaizdo projekcijų autorė – Dominyka Kačonaitė

Muziką atlieka – Gabrielius Zapalskis

Vaidina: Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis, Karolis Kasperavičius, Gabija Urniežiūtė 

 

Spektaklio „Yolo“ dramaturgiją sukūrė pats režisierius. Ją sudaro ne tik dokumentinių faktų ir situacijų, etiudų koliažas, bet ir poezijos intarpai. Spektaklio tema – tai pasakojimai apie nenutrūkstančią karo istoriją (Gernikos epizodas, Hirošimos istorija, Ukrainos įvykiai ir kt.). Istorinių katastrofų paveikslais keliaujama iki šiandienos diktatorių despotijos ir savivalės. Karo neteisybė ir beprotybė – pagrindinis kūrinio leitmotyvas. Tipiškas pavyzdys – miestas Sočis, kurio subtropinės zonos gamtą sunaikinę įvykiai byloja apie apokaliptinio masto nesiskaitymą su gamta ir žmogaus teisėmis.

Gyvename tik vieną kartą, ir šį trumpą gyvenimą stengiamės įvertinti pačiu jautriausiu žmogui menu – teatriniu vyksmu. Naujasis spektaklis „Yolo“ – tai komandinis darbas, kai susirinkę bendraminčiai iš pradžių ne vaidmenis pasiskirstė, o ieškojo sau svarbių žodžių, jog būtų bendraminčių išgirsti. Anot režisieriaus P. Makausko, „ieškojome aiškios ir sąžiningos savos nuomonės apie mus supančią realybę. Į veiksmą įtraukti pacifistinės minties tekstai  apmąsto ir nūdienos konfliktus bei aktualijas.“ Spektaklyje kalbama kontekstais, leitmotyvais, istorinių prasmių persipynimais. Kūrinys išlieka atviras laikui ir suvokimui. Nors jaunieji kūrėjai gilinasi į globalias pasaulio problemas, tokias kaip atominis ginklavimasis, jūrų ir vandenynų taršos atsiradimo priežastys, gyvų žmonių traumos ir jų suvokimas tik per statistiką ir faktus. Tačiau sudėtingos spektaklio temos pateikiamos išradingai, šmaikščiai ir netgi chuliganiškai. Kūrėjai naudoja įvairius stilistinius žanrus: pasaką, paskaitą, hepeningą, kabaretą, istorinę ir šiuolaikinę dokumentiką, o visa tai lydi gyvai atliekama muzika. Spektaklyje dalyvaujantis pianistas – kaip nebyliojo filmo taperis.

Spektaklis įtraukia ir lėlių teatro elementus: popierinių lėlių ir marionečių, šešėlių ir objektų scenas su personažais iš Pablo Picasso drobės „Gernica“, paveikslo eskizus ir pan. Visi scenoje esantys elementai piešti ir kurti koliažo bei grafikos technikomis ir yra tarsi antriniai paveikslai. Jų autorius – pats režisierius Povilas Makauskas. Šis jaunasis menininkas, kadaise mokęsis Justino Vienožinskio dailės mokykloje, ir šiame spektaklyje, ir ateities sumanymuose vaizdinių pasaulį jungia su teatro kalba, kuriai pirmiausia būdinga gyvas impulsas. Dailininko-režisieriaus vizijas išskyrė ir Gintaras Varnas, sakydamas: „Nors tai jauno režisieriaus darbas, jis dvelkia tikra kūryba, ne vien amatu. Kūrybos džiaugsmas lydi visą šio spektaklio kūrėjus. Gal šiame spektaklyje ir bus „neteisingų“ dalykų, tačiau jie kūrybingi. O tai mene svarbiausia. Šis darbas kaip ežys – labai spygliuotas.“

Jaunieji kūrėjai neužsisklendžia nuo aktualių temų, savo spektakliu siekia kalbėti apie vartojimo ir gaminimo akligatvį, apie sunaikintas gyvūnijos rūšis, apie karo istoriją ir nekaltas aukas, apie nevykstantį tarptautinį nusiginklavimą ir apie globaliai gresiančią ir juntamą pabaigą.

Pasitelkiant šiuolaikiniam teatrui būdingą eklektiką, jaunieji menininkai „keliaus“ nuo Gernicos iki Putino, užduodami klausimus: Ar karas nevyksta viduje? Ar mes, į viską žvelgdami iš šalies ir likdami tik stebėtojais, patys netampame šio karo taikiniais? Kodėl blogis „repuoja“? Ar masinės žudynės yra tik hobis? Kas išrado istorijos vadovėlį? Ar raudona – taip pat jūsų mėgstamiausia spalva? Jums atsibodo būrėjos, meldžiat susitikti su žyniu? Ar ištroškote Soči sniegučio? Ar norite pamatyti šokantį Putiną?

Spektaklio eskizas vasaros pradžioje sėkmingai buvo pristatytas Štutgarte vykusiame lėlių ir objektų festivalyje „Die-Wo-Spielen“, šiuo metu ruošiasi vykti į Rygos festivalį „Patriarcho ruduo“. 

Kūrėjai

Interviu

Spektaklis „Yolo“: kelionė nuo Gernikos iki šokančio V. Putino

Spektaklis „Yolo“: kelionė nuo Gernikos iki šokančio V. Putino

Daiva Šabasevičienė, lrytas.lt, 2014-09-02 

„Buvo nuojauta. Karo nuojauta. Netrukus prasidėjo Ukrainos įvykiai. Taip kūrėsi spektaklio dramaturgija“, – sako jaunas režisierius Povilas Makauskas, debiutuojantis spektakliu „Yolo“ („Gyveni tik vieną kartą“), kuriame keliauja nuo Gernikos iki V.Putino klausdamas: Ar karas nevyksta viduje? Ar mes, į viską žvelgdami iš šalies ir likdami tik stebėtojai, patys netampame šio karo taikiniais? Kodėl blogis „repuoja“? Ar masinės žudynės yra tik hobis? Kas išrado istorijos vadovėlį? Ar raudona – taip pat jūsų mėgstamiausia spalva? Jums atsibodo būrėjos, meldžiat susitikti su žyniu? Ar ištroškote Sočio sniegučio? Ar norite pamatyti šokantį V.Putiną?

– Kokia jūsų režisūrinės kelionės  pradžia? – pasiteiravau P.Makausko.

– Prieš įstodamas į Gintaro Varno režisierių kursą Muzikos ir teatro akademijoje, porą metų šios specialybės mokiausi Klaipėdos universitete. Mano dėstytojai buvo Regina Šaltenytė ir Igoris Reklaitis. Nemažai išmokau ir sužinojau dirbdamas įvairius darbus statant spektaklį „Emigrantai“, kuris iki šiol vaidinamas tiek Klaipėdoje, tiek užsienyje, įvairiuose lietuvių bendruomenėse. (Tai – I. Reklaičio ir Gintaro Čajausko spektaklis pagal lenkų dramaturgo Sławomiro Mrożeko pjesę „Emigrantai“.  – Aut.).

Mokant „Emigrantų“ tekstą atmintinai, visada įdomu stebėti, kaip ir kodėl jis kinta pritaikant spektaklį prie įvairių erdvių. Man ši patirtis labai reikšminga, bet ne mažiau svarbu ir tai, kad nuolat apie tai gali pasišnekėti su profesionalais. Klaipėda – kūrybiškas miestas, bet kai sužinojau, kad Vilniuje renkamas režisierių kursas, supratau, kad reikia iš Klaipėdos bėgti, nes tos mokyklos tendencijos liūdnos.

Vilniuje pirmieji metai buvo sudėtingi, nes atrodė, jog kai ką žinau, bet nieko nežinau. Metai praėjo kaip akimirksnis. Dėstytojas G.Varnas labai reikus: užverčia kalnais darbų, žinai, kad darai tris darbus, o geriau padarysi tik du... Atrodo, neįmanoma, bet dėstytojas viską kontroliuoja, laikas apskaičiuotas teisingai.

 Kaip atsirado „Yolo“ („Gyveni tik vieną kartą“)? Iš kur kilo šis pavadinimas?

– Tai nebuvo kursinis darbas – jis atsirado laisvalaikiu. Spektaklio eskizą pavadinau „Gernika“, nes  idėja kilo iš Pablo Picasso paveikslo, tačiau po kurio laiko pavadinimas virto į „Yolo“. Tai tam tikras dialogas su jaunąja karta, nors spektaklis skirtas įvairaus amžiaus žiūrovui.

Bet „Yolo“ išplaukia iš to paties: iš aplinkybių, kaip ir dėl ko P.Picasso sukūrė „Gerniką“, iš žinojimo, kokia tuomet sklido agresija, kaip dailininkas priėmė tikrovės faktą ir iš to padarė meno kūrinį... Ir iš tos legendinės istorijos, kai nacistai dailininko paklausė: „Kas šį darbą sukūrė?“, o P.Picasso atsakė: „Jūs“.

Šis paveikslas – tai karo ikona, pribloškiantis mirties momentas. Svarbi ir paties dailininko pacifistinė laikysena, jo meninė pozicija. Man labai svarbu, kad būtent dailininkas ėmėsi šios temos.

Iki pasukdamas teatralo keliu maniau, kad būsiu dailininkas. Ir šiame spektaklyje tai atsispindi. Tam tikrame etape dailė buvo lyg užsiblokavusi, bet dabar visa tai išniro.

Buvo nuojauta. Karo nuojauta. Netrukus prasidėjo Ukrainos įvykiai. Taip kūrėsi spektaklio dramaturgija. Pradžia filosofinė – karo momentas, mirties šokis. Taip šiame spektaklyje atsirado ir Ferenco Liszto muzika, mirties šokio aranžuotė. Ir kartu atsirado kita tema – smurtas, kurį visuomenėje stebiu dar nuo mokyklos laikų. Smurtas išplitęs, gyvename kažkokiame nesveikame amžiuje, kai smurto tik daugėja. Kai susitikau su aktoriais, jiems pasiūliau statyti spektaklį naikinimo tema. Ši ir panašios temos mano kartai aktualios.

– Ar nebaisu eskaluoti temų, kurios ir taip skandina pasaulį?

 Kai konstruojame temų dalelytes, bandome surasti būdą, siūlantį žmogui išvengti bet kokių agresijos išpuolių. O ar negalima spektakliu žmogui priminti, kad jis tonomis neverstų plastiko į jūrą? Teatre apie tai galima kalbėti ir perkeltinėmis prasmėmis. Tai gali būti pateikta kaip pasaka, primenanti, kad esame tik nesubrendę vaikai ir laikas liautis teršus aplinką.

Spektaklio siužete nuolat grįžtama prie P.Picasso „Gernikos“. Šio spektaklio ikonografija nuo pat pradžios vis atsikartoja. Karų pradžios ikona be vilties. P.Picasso užtapė išskrendantį Pegasą, kurį iš pradžių buvo nutapęs. Paveikslas liko be vilties simbolio. Pegasas blaškosi ir mūsų spektaklyje, bet finale jo nelieka.

– Kaip atsirado tekstas?

 Kartais aš suredaguodavau tikslią temą arba pavienių scenų kontekstą. Kai kurios scenos turi tikslų tekstą, o kai kurios – tiesiog be žodžių, paremtos vien plastine improvizacija.

– Kaip ir kada nusprendėte, kad tai bus spektaklis, o ne performansas? Kaip jūs apskritai suprantate teatrą?

 Įvairūs naikinimo temos variantai  komandoje išprovokavo begalę įvairiausių situacijų, paradoksalių pastebėjimų, aktoriai kasdien atsineša begalę asociacijų, įvairių stulbinamų žinučių, kurias svarbu perteikti būtent teatro kalba. Kurdami visą šią dramaturgiją gal net ir intuityviai bandome būti savimi. Gal šiais laikais tai skamba ir ne naujai, bet mums svarbu apie  rūpimus dalykus kalbėti savo kalba. Atsistoti ant scenos ir kalbėti tai, ką galvoju, labai įdomu.

– Bet kitam gali būti neįdomu.

– Nuoširdžiai, gal ir naiviai tikiu, kad lakoniškumas, lengvas temų perskaitymas turėtų būti priimtas skirtingo žiūrovo. Juk daugeliui turi būti įdomu, kuo gyvena mano karta. Ši karta pakankamai drąsi.

Taip, kiekvieno amžiaus žmonės skirtingai išgyvena tuos pačius dalykus. Aš neneigiu, kad mano kartoje turi daug agresijos, gyvulizmo, bet yra ir daug gero. Svarbiausia žinutė – „atsibuskite!“, kita – „susitaikykite!“

– Ką jums šiame spektaklyje reiškia lėlė?

 Kodėl atsirado lėlės, sunku pasakyti. Dar kūrimo pradžioje galvojau apie temos išgryninimą ir būtent tuomet naktimis dariau lėles. Kai kuriose scenose tai – pagrindinis objektas, per kurį aš suprantu, kas vyksta, o kai kuriose scenose lėlė naudojama konceptualiai, kaip prasmė, pavyzdžiui, kalbant apie politiką ir apie žmogų. Lėlė – ir vaizdas, ir prasmė. Mano visos lėlės popierinės. Tai irgi sieju su P.Picasso koliažais, konstrukcijomis, detalėmis. Kiekvienos temos lėlės skirtingos.

Scenoje vyrauja visiškas dadaizmas, kol veiksmas baigiasi efemerišku klausimu, vienu „degtuku“ – apie gyvenimo efemeriškumą, apie jo trumpumą, apie prasmių pasirinkimą: kaip aš elgsiuosi, ką aš darysiu? Spektaklis sukurtas kaip ratas laike ir pati konstrukcija turi istorijos sukimosi ir atsikartojimo spiralę. Kartu šiame spektaklyje išlieka svarbūs atsikartojantys leitmotyvai tartum istorijos vadovėlyje, kai vieną kartą jis skelbia sprogdinimą, kitą kartą tie patys faktai traktuojami kaip visiškai bereikšmiai. Karo traumos ir žmogaus atmintis, elgesys, informacijos kiekis, skaičiai pasikartodami sukasi šiame rate.

– Šis spektaklis jau dalyvavo lėlių ir objektų festivalyje „Die-Wo-Spielen“ Štutgarte. Kaip jis buvo priimtas?

– Spektaklio pabaigoje yra scena, kai Vladimiras Putinas susikviečia Vokietijos, Prancūzijos, Amerikos, Didžiosios Britanijos vadovus ir visi šoka baletą su tokiais barokiniais debesėliais. Tai yra tiesmuka publicistika, kai visi šoka pagal vieną dūdelę.

Kadangi tarp žiūrovų buvo beveik visų šalių atstovų, pabaigoje visi nuščiuvo, salėje įsivyravo spengianti tyla. Didesnės tylos teatre aš nesu girdėjęs. Žiūrovai suprato, nors, reikia pripažinti, reakcija buvo nevienareikšmė. Spalio mėnesį „Yolo“ bus parodytas Rygos festivalyje „Patriarcho ruduo“.

Jaunųjų gyvenimo startas

Spektaklio „Yolo“ dramaturgiją sudaro ne tik dokumentinių faktų ir situacijų, etiudų koliažas, bet ir poezijos intarpai. Spektaklio tema – tai pasakojimai apie nenutrūkstančią karo istoriją (Gernikos epizodas, Hirošimos istorija, Ukrainos įvykiai ir kt.). Istorinių katastrofų paveikslais keliaujama iki šiandienos diktatorių despotijos ir savivalės. Karo neteisybė ir beprotybė – pagrindinis kūrinio leitmotyvas. Tipiškas pavyzdys – miestas Sočis, kurio subtropinės zonos gamtą sunaikinę įvykiai byloja apie apokaliptinio masto nesiskaitymą su gamta ir žmogaus teisėmis.

Nors jaunieji kūrėjai gilinasi į globalias pasaulio problemas, tokias kaip atominis ginklavimasis, jūrų ir vandenynų tarša, žmonių traumos ir jų suvokimas tik per statistiką ir faktus, sudėtingos temos pateikiamos išradingai, šmaikščiai ir netgi chuliganiškai. Kūrėjai naudoja įvairius stilistinius žanrus: pasaką, paskaitą, hepeningą, kabaretą, istorinę ir šiuolaikinę dokumentiką, o visa tai lydi gyvai atliekama muzika. Spektaklyje dalyvaujantis pianistas – kaip nebyliojo filmo taperis.

Spektaklis įtraukia ir lėlių teatro elementus: popierinių lėlių ir marionečių, šešėlių ir objektų scenas su personažais iš P.Picasso drobės „Gernica“, paveikslo eskizus.

liažo bei grafikos technikomis ir yra tarsi antriniai paveikslai. Jų autorius – pats režisierius Povilas Makauskas. Šis jaunasis menininkas, kadaise mokęsis Justino Vienožinskio dailės mokykloje, ir šiame spektaklyje, ir ateities sumanymuose vaizdinių pasaulį jungia su teatro kalba, kuriai pirmiausia būdinga gyvas impulsas. Dailininko-režisieriaus vizijas išskyrė ir Gintaras Varnas, sakydamas: „Nors tai jauno režisieriaus darbas, jis dvelkia tikra kūryba, ne vien amatu. Kūrybos džiaugsmas lydi visą šio spektaklio kūrėjus. Gal šiame spektaklyje ir bus „neteisingų“ dalykų, tačiau jie kūrybingi. O tai mene svarbiausia. Šis darbas kaip ežys – labai spygliuotas.“

Pasitelkiant šiuolaikiniam teatrui būdingą eklektiką, jaunieji menininkai keliaus nuo Gernikos iki V.Putino klausdami: Ar karas nevyksta viduje? Ar mes, į viską žvelgdami iš šalies ir likdami tik stebėtojai, patys netampame šio karo taikiniais? Kodėl blogis „repuoja“? Ar masinės žudynės yra tik hobis? Kas išrado istorijos vadovėlį? Ar raudona – taip pat jūsų mėgstamiausia spalva? Jums atsibodo būrėjos, meldžiat susitikti su žyniu? Ar ištroškote Sočio sniegučio? Ar norite pamatyti šokantį V.Putiną?

Spektaklio „Yolo“ („Gyveni tik vieną kartą“) vaizdo projekcijų autorė – Dominyka Kačonaitė, vaidina Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis, Karolis Kasperavičius, Gabija Urniežiūtė, Gabrielius Zapalskis.

Spektaklio „Yolo“ („Gyveni tik vieną kartą“) premjera rugsėjo 6 d., šeštadienį, 19 val. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje.

Komentarai

2015 m. kovo 11 d. 16:19 / Raimonda

Šis spektaklis paliko pasišlykštėjimo jausmą. Negaliu patikėti, kad šitoks šlamštas galėjo praeiti režisieriaus mokytojų "cenzūrą". Ir negaliu patikėti, kad jis vis dar repertuare. Tiesą sakant, gerą savaitę negalėjome atsigauti nuo patirto vulgarumo ir tuštybės šoko. Pasitikėdami Dramos teatro vardu ir iki šiol matytais puikiais pastatymais, nusivedėm į spektaklį savo paauglius vaikus, vienam iš jų tai buvo pirmas rimtas suaugusių spektaklis. Paskui neturėjau kur iš gėdos dėti akių prieš vaikus - po spektaklio visi jautėmės tarsi kas būtų ant galvos išvertęs šiukšlių konteinerį. Vaikai į teatrą eiti darsyk atsisako. Viliuosi, kad teatro pamokos mokykloje su profesionalias režisieriais padės jiems šio spektaklio įspūdžius palikti praeity. Niekam nerekomenduoju žiūrėti YOLO - gražus spektaklio kūrimo proceso aprašymas žada, kad keliami klausimai nuskambės, pasieks, užsiliks galbūt, tuo tarpu nieko nebuvo įmanoma nei išgirsti, nei suprasti, nes visą laiką spektaklio reginiai kėlė norą arba išeiti, arba vemti. Na, nebent jums gyvenime trūksta bjaurasties, vulgarumo, kičo, šiukšlių, beprasmio tarškėjimo, isteriškos egzaltacijos, patyčių - tai YOLO yra didžiulė viso šito dozė. Baisu ir liūdna, kai kūrėjams trūksta savikritikos. Nes tuomet rezultatas yra ne menas, o bandymas meną suvaidininti. Šiuo atveju net ir toks bandymas labai nepavykęs.