PRIEŠ SROVĘ (Jurbarko Konstantino Glinskio teatras)

Juozo Petrulio muzikinė drama PRIEŠ SROVĘ

Režisierė – Danutė Budrytė-Samienė

Rež. padėjėjai – Raimondas Buitkus, Indrė Kateivė

Dainų autorė – Rūta Šličkutė

Dailininkė - Almutė Budrytė-Busch

J.Jasinskio monologo laisvas vertimas iš lenkų kalbos Aldonos Pauliukaitienės

VAIDINA:

ANTANAS STRAZDAS, (kunigas) – Edgaras Pilypaitis

ANTANAS STRAZDAS, (kunigas senatvėje) - Saulius Ambrazaitis

JULĖ BAUSYTĖ (Tarnaitė) - Gina Meškauskienė

JULĖ BAUSYTĖ (senatvėje) - Birutė Skandūnienė

GRAINEVSKIS - Kęstutis Matuzas

GRAINEVSKYTĖ -  Monika Buitkuvienė

KLIAUGA – Stasys Kliukas

DAUGAILA ( jaunystėje) -  Mindaugas Balčaitis

DAUGAILA ( Senatvėje) -  Arvydas Vyšinskas

PALŠOVSKIS  - Alvydas Šimaitis

ŠIMANOVSKIS ( Prelatas) –Darius Juodaitis

CIMIALKOVSKIS ( Rektorius) -  Juozas Karvauskas

GLAUDENIENĖ - Judita Vilimienė

JUKNA – Linas Parulis

Šinkorka, Kunigo gaspadinė - J.Videikienė

Batų valytojas – Povilas Buitkus

Strazdas Paukštis – Rūta Šličkutė

Moterys Paukštės – Monika Buitkuvienė, Jūratė Videikienė, Gitana Tenikaitienė

Sukilėliai: Raimondas Buitkus, Saulius Ambrozaitis, Vytautas Bacevičius

Strazdas giesmininkas

Jei miestelis neturi savo teatro, tai nėra apie ką kalbėti, tuščia vieta. Jeigu miestelyje arba kaime gyvena nors vienas inteligentas nuo neatmenamų laikų būtinai ten bus ir teatras.

Jurbarko teatras daugiau nei trisdešimtmetį atkakliai saugo nacionalinės dramaturgijos primatą. Su Juozo Petrulio muzikine drama „Prieš srovę“ atėjo legendinė lietuvių kultūros asmenybė Strazdelis. Gamtinės pasaulėjautos darinys – žmogus ir paukštis. Kaip tokį atkurti teatre?

Labai sudėtinga ir asmenybės struktūra. Sakoma „iš ubagų išėjęs iki pono nepriėjęs“. Jį suprato ir vertino vyskupas Valančius. Panašiai abu atėjo iš baudžiavos, iš mužikų. Jucevičius savo veikale „apie mokytus žemaičius“ argumentuotai pagrindžia Strazdelio žūtbūtinį konfliktą su lenkų dvasininkija kaip tautinį ir pasaulėjautinį. Strazdelio dainos maitinosi lietuvių liaudies poetika ir poniška pasaulio samprata jam buvo mirtinai svetima.

Spektaklio režisierė D. Budrytė - Samienė gabiai dalija Strazdelio likimą į dvi dalis: jaunas kunigėlis ir jau išeinantis. Kadangi Strazdo dainos gimdavo kaip giesmės, kartu su melodija, tai dainavimas spektaklyje turi ne tik muzikinę prasmę. Kunigėlį vaidinantis aktorius Edgaras Pilypaitis turi gero balso dovaną ir tai sudaro didelę dalį vaidmens patrauklumo. Būtent finalas suvaidintas ne kaip siužeto dalis, bet kaip išėjimo malda, kaip nuojauta neišvengiamybės, kaip įsiklausymas į amžinybę. Išnyksta buitinė erdvė. Būtent ta erdvė, kuri atsiveria tarp būties ir dausų, talentingai užpildoma paukščių sparnų šlamėjimu. Tokiu būdu dviejų artimų sielų- senojo Strazdo  (Juozapas Abromavičius, Saulius Ambrazaitis) ir senosios Julijos (Birutė Skandūnienė) atsisveikinimas įgyja platesnę, mistinę prasmę.

Kiekvienas personažas čia skamba, bet reikėtų papildomai pagerbti Juozą Karvauską už vyskupo vaidmenį ir kaip jo antipodą Darių Juodaitį (prelatą). Tiesiog stebina jų organika, sceninio dėmesio valdymas, tikslūs vyksmo vertinimai. Ir žinoma nepalyginama dainų autorė -Rūta Šličkutė.

Lietuvių teatre Strazdelis turi gana dramatišką likimą. Pirmą spektaklį apie poetą pastatė Valstybės teatre B. Dauguvietis 1936 m. Pirmosios okupacijos metais bolševikai uždraudė visus nacionalinės dramaturgijos spektaklius, jų tarpe ir „Prieš srovę“. 1970 m. režisierius Jonas Jurašas Kauno dramos teatre pastatė Juozo Glinskio  „Grasos namus“. Spektaklis irgi labai nepatiko antrosios okupacijos valdžiai. 1984 m. režisierius Jonas Vaitkus irgi Kauno dramos teatre pastatė S. Gedos ir B. Kutavičiaus operą-poemą „Strazdas - žalias paukštis“, kur kartu skamba “roko fragmentai, didmiesčio triukšmas ir kaimiška kalba“. Jurbarko Konstantino Glinskio teatre režisierė D. Budrytė-Samienė po aštuoniasdešimt metų vėl mums grąžino  lietuviškiausią poetą Antaną Strazdelį.

 Prof. Petras Bielskis