Premjera – 2008 m. kovo 6 d.

Iš vokiečių kalbos vertė Edgaras Klivis

Raineris Werneris Fassbinderis (1945–1982) buvo svarbiausias Naujosios vokiečių kino bangos režisierius. Šiam menininkui pavyko keista radikalaus kūrinių subjektyvumo ir betarpiško santykio su žiūrovais sintezė. Per 14 kūrybos metų (1969–1982) Fassbinderis sukūrė 45 kino ir televizijos filmus, parašė 37 scenarijus ir buvo 13 scenarijų bendraautoris, vaidino 21 kitų režisierių ir 19 savo filmų, parašė 14 pjesių teatrui, 4 radijo pjeses, perrašė kitų autorių 6 pjeses, 25 pjeses režisavo teatro scenoje. Jis buvo dažniausiai užsienyje statomas pokario vokiečių dramaturgas.

Pjesę „Laisvė Brėmene“ (spektaklio pavadinimas „Juodoji našlė“) Fassbinderis parašė 1972 m., pasitelkęs tikrą istorinį faktą – XIX a. pradžioje Brėmeną krėtusią nuodytojos Geesche Gottfried bylą. Tačiau vien realus įvykis Fassbinderio nedomino – „Laisvė Brėmene“ gali būti įvardyta ir kaip juodoji komedija, ir kaip dialektinė parabolė, sukurta Bertolto Brechto „Motušės Kuraž“ dvasia. Tragiškoje dvasios nelaisvės ir neleistinų priemonių norint iš jos išsiveržti priešpriešoje galima įžvelgti sąsajų su šeštojo dešimtmečio pabaigoje Vokietijoje sustiprėjusia terorizmo banga. Pjesėje jaučiama klasikinės vokiečių kalbos, kuria rašė Georgas Büchneris ir Friedrichas Hebbelis, bei šiuolaikinės vokiečių šnekamosios kalbos sintezė.

„Juodosios našlės“ veiksmo centre – stipri moteris, tačiau lytis nėra lemiamas veiksnys, nes pjesės veikėjai atitinka archetipinius elgsenos modelius. „Noriu su tavimi pasimylėti“, – sako Gešė, tačiau vyras, užuot apkabinęs, talžo ją tol, kol moteris sukniumba ir susirietusi pradeda inkšti. Pagrindinė veikėja ne kartą žeminama, tačiau jai už viską svarbiau fizinio pasitenkinimo alkis. Vildamasi išsaugoti meilužį, ji net, kaip Medėja, ima žudyti savo vaikus. Kiekviena jos žmogžudystė – tarsi ritualas. Gešė nejaučia kaltės ir neatgailauja – ji pati yra vienišos širdies ir kūniškos meilės auka.