Saara Turunen. BROKEN HEART STORY (SUDAUŽYTOS ŠIRDIES ISTORIJA)

  • Spektaklis

    Saara Turunen. BROKEN HEART STORY (SUDAUŽYTOS ŠIRDIES ISTORIJA)

  • Režisierius

    Saara TURUNEN

  • Trukmė

    1 val. 30 min. (vienos dalies)

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2014 m. balandžio 24 d.

  • N-14

  • Pirkti bilietą

Apie

Iš suomių kalbos vertė Aida KRILAVIČIENĖ

Šiuolaikinės suomių dramaturgijos atstovė Saara Turunen (g. 1981) kilusi iš Rytų Suomijos. Baigusi Helsinkio teatro akademiją, jaunoji kūrėja šiuo metu derina dramaturgės ir teatro režisierės veiklas skirtingose Suomijos ir pasaulio scenose.

Saara Turunen garsėja tiesmuku, kartais net stačiokišku rašymo stiliumi, o labiausiai ją dominančius fenomenus – moteriškumą, seksualumą ir meną – analizuoja savotiška ir provokuojančia teatrine kalba. S. Turunen pjesėse dera žaismė ir agresija, tame pačiame laike ir erdvėje susiduria fantastiškas pasakų ir sintetinis šiuolaikinės populiariosios kultūros pasauliai. S. Turunen kūryba gali vienu metu žavėti ir erzinti, nes poetiniai įvaizdžiai pjesėse neretai perteikiami konkrečia ir net šiurkščia kalba.

S. Turunen pjesės yra išverstos į 12 kalbų ir pristatytos Suomijos, Estijos, Vengrijos, Ispanijos, Meksikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų teatrų scenose.

Suomijoje ir kitose Europos šalyse S. Turunen išgarsėjo 2007-aisiais, kai Helsinkio teatro akademijos scenoje pastatytas spektaklis pagal jos pjesę „Kiškutė“ („Puputyttö“) sulaukė puikių kritikos atsiliepimų ir netrukus papildė Helsinkio Miesto teatro repertuarą.

„Broken Heart Story“ 2011 m. pirmą kartą pati S. Turunen režisavo viename novatoriškiausių Suomijos nepriklausomų teatrų „Q-teatteri“ Helsinkyje. Šis spektaklis dėl novatoriškos formos teatro kritikų pripažintas vienu geriausių tų metų teatro sezone.

BROKEN HEART STORY

(SUDAUŽYTOS ŠIRDIES ISTORIJA)

„Broken Heart Story“ („Sudaužytos širdies istorija“) – tai moters ir jos sielos istorija. Pagrindinė veikėja – vyriška rašytoja, kurios siela yra visiška jos priešingybė – išsiblaškiusi ir ištroškusi meilės. Ir menininkę, ir jos sielą varžo aplinkinio pasaulio nuostatos ir lūkesčiai, abi jos siekia susijungti, tačiau tai įmanoma tik vaizduotėje, kai rašytoją aplanko įkvėpimas.

„Broken Heart Story“ – tai meno ir meilės istorija. Aplinkinis pasaulis čia nagrinėjamas pirmiausiai per veikėjos vidinę realybę. Spektaklyje sprendžiami tapatumo, pasirinkimo klausimai, ieškoma būdų, kaip gyventi, kad taptum laimingas. Spektaklis nesiūlo atsakymų ar patarimų. Atvirkščiai – jame piešiamas poetinis, absurdiškas vaizdas, kupinas klausimų.

Vis dėlto melancholiškame „Broken Heart Story“ pasaulyje kunkuliuoja humoras ir lengvumas sprendžiant esminius gyvenimo klausimus. Po naiviu stiliumi slepiasi šiuolaikinės visuomenės vertinimas, kurį pirmiausia atskleidžia veikėjos moterys. „Būti subjektu ar objektu?“ – klausia ūsuota moteris, laikydama rankoje katės kaukolę.

Pjesė išversta į anglų, danų, estų, čekų ir graikų kalbas, ji kelis kartus pastatyta Suomijoje, taip pat „Ingenue Theatre“, kuris veikia Niujorko Teatro tyrimų centre (angl. Center For Performance Research).

Pokalbis su dramaturge ir režisiere Saara Turunen

Pastaruoju metu mūsų teatras vis dažniau žvalgosi į suomių teatro kultūrą. Akivaizdu, kad Jūsų krašte daug įdomių šiuolaikinių dramaturgų. Ar Jūs pati jaučiate suomių dramaturgijos renesansą?

Suomių dramaturgija pastaraisiais metais tikrai tapo reikšmingesnė. Prieš kurį laiką tik keletas režisierių norėdavo statyti suomių dramaturgų kūrinius, o dabar atrodo, kad visi tik ir ieško naujų suomiškų pjesių. Įdomu tapti tokių reikšmingų pokyčių liudininke. Mano nuomone, tai vyksta dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, keičiasi mokymo sistema, mokytojai skatina didesnį jaunosios kartos rašytojų savivertės jausmą, antra, keičiasi kultūrinė atmosfera ir didėja susidomėjimas dramaturgija. Šie dalykai vienas su kitu tiesiogiai susiję. Rašytojai mato, kad jų darbas vertinamas, jie įgauna motyvacijos rašyti, o kai parašoma naujų pjesių, jos statomos, žiūrovai ateina jų žiūrėti ir taip toliau.

Jūs gimusi Rytų Suomijoje. Savo kūriniuose stengiatės išlaikyti kalbos šiurkštumą, tam tikrą tiesmukumą. Ar tai susiję su Jūsų gimtine, ar su sąmoninga menine „provokacija“?

Manau, kad žmogaus šaknys visada šiek tiek lemia jo asmenybę ir darbą. Bet nesakyčiau, kad mano meninė kalba ir gimimo vieta turi kokį nors aiškų ryšį. Savo pjesėmis nesistengiu provokuoti. Man kur kas svarbiau perteikti jausmus, patirtį ir pojūčius.

Ar save tapatinate su pjesių personažais, ar stengiatės atsiriboti nuo jų?

Mano kūryboje visada yra tam tikras autobiografinis lygmuo, to nesistengiu slėpti. Bet kartu tai išgalvotas pasaulis, jis gyvena atskirą gyvenimą nepriklausomai nuo to, kas esu aš.

Ar moters tema Jūsų kūryboje užima išskirtinę vietą (ypač pjesėje „Kiškutė“)?

Manau, taip. Bet rašydama savo pirmąją pjesę „Kiškutė“ per daug apie tai negalvojau. Tiesiog pradėjau rašyti apie tai, kas man buvo įdomu ir truputėlį mane siutino: apie moteriškus žurnalus, kvepalus, valymo priemonių reklamą, kosmetiką, bernvakarius, seksbombas ir dienines TV laidas. Tačiau kai pjesė buvo parašyta, ji įvertinta kaip su moterų problematika susijęs kūrinys. Iš pradžių toks apibrėžimas man nepatiko, kažkodėl man atrodė, kad tai menkina mano darbo reikšmę, apriboja jo auditoriją. Dabar taip nebegalvoju. Leidžiu skaitytojams ir žiūrovams patiems pasidaryti išvadas.

„Broken Heart Story“ („Sudaužytos širdies istorija“) pirmą kartą pati režisavote novatoriškumu garsėjančiame Helsinkio teatre „Q-teatteri“. Kaip pasisekė spektaklis?

Rezultatu esu visiškai patenkinta. Premjera įvyko 2011-ųjų rudenį, taigi jau praėjo šiek tiek laiko, ir, žinoma, kai ką šiandien tikriausiai daryčiau kitaip, bet iš esmės viskas vyko labai sklandžiai. Mūsų komanda buvo nuostabi, aktoriai tikrai puikūs.

Ar Lietuvoje ketinte sukurti visiškai naują šio kūrinio traktuotę?

Tai man didžiulis iššūkis. Iš esmės norėčiau su kita komanda kitame teatre ieškoti naujų dalykų. Tačiau naudosiu ir kai kuriuos savo pirmojo pastatymo sprendimus.

Ką Jūs žinote apie šiuolaikinį Lietuvos teatrą, apie Lietuvos nacionalinį dramos teatrą?

Esu mačiusi kelis Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklius festivaliuose Suomijoje, be to, gavau labai daug informacijos, kai šią gegužę jame lankiausi. Kai kurie spektakliai mane labai sužavėjo, esu nustebusi, kad bendras spektaklių meninis lygis toks aukštas.

Gana dažnai dramaturgai bando režisuoti savo pjeses, bet nusvyla pirštus. Ar Jums režisūra tapo artima? Kaip Jūs pati vertinate tokį profesijų duetą?

Šios profesijos labai skirtingos, bet jas galima suderinti. Kartais dramaturgai, statantys savo kūrinius, vertinami kritiškai. Teigiama, kad dramaturgas negali tinkamai atsiriboti nuo savo kūrinio. Turbūt taip būna ne visada. Iš tikrųjų kai kurie mano mėgstami teatro kūrėjai yra kaip tik dramaturgai ir savo tekstų režisieriai. Man atrodo, kad dramaturgas geriau nei bet kas kitas pažįsta savo tekstą. Taip pat – bent jau man – režisuojant savo tekstą atsiranda didžiulė viso darbo motyvacija. Kita vertus, tai, kad žinai savo tekstą, nereiškia, kad pavyks jį įdomiai pastatyti. Tam reikia plačiau domėtis pačiu teatru.

Kalbėjosi Daiva Šabasevičienė

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Šviesų ir vaizdo projekcijų autorius — Ville SEPPÄNEN
  • Scenografijos adaptuotoja ir kostiumų dailininkė — Simona BIEKŠAITĖ
  • Kompozitoriai — Rita MAČILIŪNAITĖ, Karolis DRĖMA
  • Režisieriaus asistentė — Giedrė KRIAUČIONYTĖ

Vaidina

Recenzijos

SUDUŽUSI ŠIRDIS ŠIANDIEN KLIJUOJAMA VILNIUJE // Jouko Grӧnholm, Suomijos žurnalas „Teatteri & Tanssi“

SUDUŽUSI ŠIRDIS ŠIANDIEN KLIJUOJAMA VILNIUJE

Jouko Grӧnholm„Teatteri & Tanssi“ 4/2014 – žurnalas „Teatras & Šokis“, Suomija

 

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kuriamoje naujoje Saaros Turunen Broken Heart Story (2011 m.) pjesės interpretacijoje dominuoja vienu metu kintantys video vaizdai ir įprastos teatrinės scenos. Pjesė priskiriama prie geriausių naujosios suomių dramos kūrinių, statomų užsienio šalių teatruose; lietuviškas spektaklis puikiai atskleidžia pjesės stiprumo ištakas.

Du kartus pasižiūrėjus spektaklį nesunku įsitikinti, kaip originaliai lietuviškame spektaklyje režisierė Turunen stiprų prasminį pagrindą susieja su naujoviškų priemonių įgyvendinimo sprendimu. Nors apie tradicinį scenos realizmą šiame spektaklyje negali būti nė kalbos, glaustas turinys lemia niuansų kupiną formą.

Aidos Krilavičienės lietuviškas vertimas pritaikytas sėkmingai; jis dar pagardinamas pora pikantiškų lenkiškų frazių.

Mintis apie moteriškumą puoselėjanti pagrindinė veikėja – Rašytoja – atsiduria aklavietėje, pradėjusi gilintis į kapitalizmo ir mirties temas. Todėl užmezga intensyvų dialogą su Siela ir ieško giliausios jos esmės. Rezultatas – audringa kelionė iš svajonių į tikrovę, į visuomeninius ir asmeninius santykius, visur tykančius cinizmo pavojus, sudužusi širdis ir galimybės ją suklijuoti.

Lietuviško spektaklio pradžia suskamba kaip gėlyno poezija. Bet nuo jo leidžiamasi į ilgą ir prasmingą kelią po klaidžius vaizdinius, kaustantį gyvenimo melą, netikras didvyriškumo iliuzijas.

Turunen ir lietuvių aktorių meistriškumą liudija tai, kad griežti ir rimti dalykai dažnai rodomi pasitelkiant puikaus ir išlaisvinančio humoro priemones. Drąsi ironija valdo daugybę situacijų tiek video vaizdais, tiek įprastoje scenoje. Kelių asmenų choras ir pagrindiniai veikėjai atlieka aikštingą dialogą. Jaunosios kartos aktoriai gražiai pratęsia įspūdingą lietuviško teatro tradiciją.

***

Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Sudaužytos širdies istorija (Broken Heart Story). Autorė Saara Turunen, iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė, režisierė Saara Turunen, šviesų, garso ir video projekcijų autorius Ville Seppӓnen, scenografė Simona Biekšaitė, kompozitoriai Rita Mačiliūnaitė ir Karolis Drėma, vaidina Dainius Gavenonis, Miglė Polikevičiūtė, Rasa Samuolytė, Paulius Tamolė, Rimantė Valiukaitė ir Toma Vaškevičiūtė.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera 2014.04.24.

Sąmonės labirintai // Milda Brukštutė, „7 meno dienos“, 2014-05-02

Sąmonės labirintai

Milda Brukštutė, „7 meno dienos“, 2014-05-02

Istorijos apie menininko gyvenimą mane visuomet gąsdindavo tuomet, kai žiūrovui ar skaitytojui suteikiama galimybė pamatyti vieną iš minimų didžio kūrėjo šedevrų (išskyrus biografijas, kuriose matome tikrus tikrų menininkų darbus). Todėl geriausia išeitis dažnai atrodo apskritai nerodyti aptariamos kūrybos rezultato, gilinantis vien tik į patį kūrybos procesą. Tačiau kai menininko temą gvildenančiame spektaklyje aukščiausią įkvėpimo akimirką iš rašytojos sielos gelmių pasigirsta tokios eilutės: „mano širdies daina / tai ekskavatorius ir skalda / tai žuvies pardavimo įmonė / ir menkė šaldyta“, o po to autorę apninka dvasinis pasitenkinimas, supranti, kad čia jau esama kažkokių kitokių, logika nepaaiškinamų dėsnių, kad čia (jokiais būdais!) negalima į nieką žiūrėti pernelyg rimtai.
Istorija gana aiški ir atpažįstama. Rašytoja, neatrandanti pusiausvyros tarp gyvenimo ir kūrybos, turi rinktis tarp meno, vadinamo laisve, ir meilės. Nekeista ir tai, kad prie noro kurti prisidėjo įvairios vaikystės nuoskaudos ir, žinoma, tėvams ne itin ja besirūpinant, vienatvė. Tik tiek, kad ši ir taip paprasta istorija dar labiau supaprastinama, taip jai suteikiant nepaprastumo atspalvį: pasitelkiamas kontrastų gretinimas bei viso ko (minties, širdies, sielos...) sudaiktinimo, vizualizavimo principas, įžeminant, netgi, sakyčiau, suplastmasinant bet kokius dvasinius dalykus.
Jauna šiuolaikinė suomių dramaturgė ir režisierė Saara Turunen spektakliu „Broken heart story (Sudaužytos širdies istorija)“, kurį pagal savo pačios pjesę pastatė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, ieško, o ir atranda erdvės pačiame gyvenimo paviršiuje. Kadangi visas turinys yra išskaidytas ir išklotas žiūrovui prieš akis (kas aiškiausiai atsispindi rašytoją ir jos sielą padalijus į dvi itin kontrastingas dalis ar pabaigoje veikėjams pažėrus naivių, spektaklio metu lyg ir turėjusių iškilti klausimų), dėmesį labiausiai traukia ne kurios nors temos skleidimasis, o pasirinkta (ir pjesės, ir spektaklio) forma. Kaip tik ji parodo, kad laisvė fantazijai skleistis galima bet kur, net ir visiškai buitiniame, komerciniame pasaulyje. Žiūrėti televizorių čia toks pat įvykis kaip ir mirtis, širdį atstoja nešiojamas radijas, kečupą – daugybė blizgučių. Taip ir tas pacituotas eilėraštis gali būti laikomas skaitytojų dėmesio ir autorės kančių verta poezija. Spektaklis įgauna savitos logikos, nes žiūrovui siūloma galimybė persikelti iš jį supančio pasaulio ir patekti į rašančios moters, kuri, tenka pripažinti, nėra labai gili asmenybė, sąmonės gelmes.
Pjesės pasakojimas, kuriantis minčių sekos iliuziją, dėliojamas tarytum labai lengvai, asociacijų principu. Istorija seka istoriją panašiai kaip mintis seka mintį: pačioje istorijoje gimsta dar viena, o joje – ir dar viena siužetinė linija. Užtenka tik veikėjai įsijungti televizorių ar nusipirkti sofą, ir veiksmas tęsiasi: nėra didelio skirtumo tarp kalbų apie meilę, mirtį ar buitį (bet kuri iš šių temų susiniveliuoja su aplinka ir pavirsta tiek egzistenciniu, tiek buitiniu, tiek išgalvotu, tiek ir tikru nuotykiu).
Spektaklį pagyvina vaizdo projekcijos (šviesų ir vaizdų projekcijų autorius – Ville Seppänenas). Vaizdai ne tik praplečia erdvę, bet ir sukuria įvairius blizgučius atsveriančią estetiką. Nespalvotas, priartintas ir gerokai statiškesnis vaizdas projekcijose, kuriose matome tuos pačius akimirkai nuo scenos pasitraukusius aktorius, nė nebando prisitaikyti prie sceną dažnai užplūstančio bobiško-popsinio maskarado (šis pateisinamas tuo, kad Tomos Vaškevičiūtės vaidinama Siela tėra mini sijonėlius dėvinti ir nuolat besidažanti kvailelė). Taip sukuriamas antras, daug gyvesnis pasaulis ir jam ta gyvybė teisėtai priklauso, juk jis atstovauja visam tam, kas vyksta už pervargusios rašytojos kambario ribų.
Šviesų bei garso efektai kiek užgoždavo išties įdomių aktorių raišką. Kartais net atrodydavo, kad jų vaidyba buvo įdomesnė mažiau įpareigojančiame šios pjesės skaityme, dar rudenį vykusiame „Versmės“ festivalyje, kai įvairių režisūrinių užmanymų būta daug mažiau. Tuomet, pavyzdžiui, Rasos Samuolytės rašytoja atrodė dar ūsuotesnė, o Miglės Polikevičiūtės Deizė – katiškesnė, t. y. ryškesnis bei ironiškesnis buvo pačių aktorių santykis su jų kuriamais vaidmenimis. Žinoma, aktoriai vis dar turi galimybę nemažai pasireikšti (ir puikiai ja naudojasi) dėl to, kad atlieka ne po vieną, o po kelis vaidmenis. Tačiau pats laisvės santykis atrodo nelygus: dramaturgija bei režisūra gali sau leisti įvairiausią tiek logikos, tiek skonio trūkumą (tai panašiau į stilių nei į jaunystės klaidas), o vaidyba – ne, jai kažkodėl jau reikalingas kuklumas. Vėliau (režisierei sugrįžus į savo šalį) šį spektaklį verta pažiūrėti dar kartą: turiu slaptą, nors ir nepagrįstą, viltį, kad tuomet išvysime kitą, aktorinio šėlsmo bei ironijos kupiną šio spektaklio variantą. Galbūt tuomet jis taps ir linksmesnis, ir tragiškesnis – to labiausiai pritrūko stebint pirmąjį premjerinį variantą.

Postmodernioji Alisa, arba Mažoji suomių salė // Alma Braškytė, „Menų faktūra“, 2014-04-29

Postmodernioji Alisa, arba Mažoji suomių salė 

Alma Braškytė, „Menų faktūra“, 2014-04-29


Tomos Vaškevičiūtės Siela ir jos rožinė gyvenimo vizija. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukaPradėsiu nuo pabaigos: premjerinis spektaklis „Broken Heart Story" Nacionalinio Mažojoje baigiasi, žiūrovai ploja, aktoriai lenkiasi, kreipia tradicinį gestą kažkur į parterio gilumą. Iš ten išnyra ir tarp išsirikiavusių aktorių įsimaišo smulkutė šviesiaplaukė - ką tik suvaidintos pjesės autorė ir spektaklio režisierė. „Carrollio Alisa", dingteli: protinga ir drąsi, pastabi ir įžvalgi vertintoja, kuriai pasaulis patikliai atveria savo naiviai užsispyrusių gyventojų nusikamavusias sielas ir juokingomis kaukėmis pavirtusias jų pasirinktas gyvenimo strategijas painaus siužeto sapne. Suomė Saara Turunen stebi šito sapno personažus smalsiai ir su užuojauta, bet nepaskęsta joje - jos žvilgsnis fiksuoja begalinį mūsų dienų pasakos komiškumą.

Audiovizualinės industrijos ir scenaristikos studijas bei Helsinkio Teatro akademiją baigusi Saara Turunen įžvalgiai reflektuoja ne tik trafaretiškas ir negudrias šiandieninio gyvenimo formas, bet ir kintančią, negrįžtamas transformacijas išgyvenančią ir lengva širdim iš savęs besišaipančią, iš kino įkvėpimo besisemiančią šiandieninę teatro kalbą (čia puikus jos partneris - šviesų ir vaizdo projekcijų autorius Ville Seppänenas). Spektaklio programėlė informuoja: „pagal Helsinkio teatre „Q-teatteri" 2011 pastatytą to paties pavadinimo spektaklį". Et. Tokie spektaklių „persodinimai" a priorižadina skepsį (kartais net priešiškumą, bent jau šio rašinio autorei), tačiau per pirmąsias dešimtį minučių tą apmaudžią priešistorę pamiršti (apmaudas, žinoma, iš noro gauti viską 100 proc. „autentiška", tik „iš pirmųjų rankų"!). Tiesą sakant, pamiršti pačias minutes ir (taip reta!) per visą spektaklį nė sykio neištiesi rankos, kad išžvejotum iš rankinės mobilų, kurio diskretiškai delnu pridengtame ekrane gal netolimą išlaisvinimą žada laikrodis.

Vilnietiška „Sudaužytos širdies istorija" atrodo lyg čia gimusi - išaugusi iš vilniečių aktorių susitikimo su pjese - toks atpažįstamas iškart pasirodo jos pasaulėlis, toks natūralus lyg kvėpavimas jos humoras. Be to, regis, visai netyčia spektaklis užpildė tam tikrą nišą Nacionalinio teatro repertuare, netiesiogiai ir neprimygtinai replikuodamas kitiems šios vis galingiau įsisukančios teatro mašinos spektakliams. Bent jau Mažoji salė po pastarojo meto premjerų („Nuošaly" ir „Barikadų" - visais atžvilgiais absoliučiai skirtingų, bet daugybės rimtų priekaištų vertų spektaklių) reikalavo perkrikštijimo profesionalumu, amato išmanymu ir - bene svarbiausia - blaiviu protu ir (subtiliu) humoro jausmu. Plius stipria, meistriška, režisūros tiksliai vairuojama aktoryste. (Beje, tyrinėjant „nepagrindinių" Nacionalinio scenų repertuarą, krenta į akis, kad būtent suomių dramaturgijos - „Broken Heart Story", Mikos Myllyaho „Chaosas" ir Juhos Jokelos „Fundamentalistai" - pagrindu sukurti bene įdomiausi šių aikštelių darbai. O trys - tai jau beveik tendencija!).

Saaros Turunen pjesė - postmoderni alegorija apie Rašytoją ir jos Sielą. Mergaitei sudūžta širdis, ir jai į pagalbą ateina ūsuota Rašytoja (kuri nemano esanti vyras, bet su ūsais viskas lengviau). Jos sėkmingai bendradarbiauja - Siela diktuoja, Rašytoja rašo. Bet ilgainiui Sielai pabosta būti Rašytojos (politinės, trokštančios rašyti tik apie kapitalizmą ir mirtį) belaisve. Siela pabėga ir sutinka Vyrą, kuris sudeda jos širdį į vietą ir su kuriuo ji apsigyvena sename užmiesčio name. Idilę sugriauna iš paskos atsekusios Rašytojos žvilgsnis - nuo jo nuvysta gėlės, pasimato, kad namas apšiuręs, o kaimynystėje gyvena skurdžiai. Siela nusivylusi palieka Vyrą. Čia viskas turėtų ir baigtis. Bet dramaturgė Sielai duoda paskutinę happyendo galimybę: Siela pažada papasakoti Rašytojai paskutinę istoriją ir tada pasprunka nuo jos galutinai. Nuošalioj benzino kolonėlėj ji vėl sutinka Vyrą, kurį myli labiau už viską. Sielai viskas baigiasi laimingai. Užtat Rašytojai - visai nekaip. Ji tampa Mirusia moterim, kurios name želia dumbliai ir kuri žiūri priešais save stiklinėm akim, kol dingsta laikas.

Rašytoją priklijuotais ūsais ir vyrišku kostiumu vaidina Rasa Samuolytė, Sielą - Toma Vaškevičiūtė. Netikėtai sugretintos jos atrodo stebėtinai panašios - tarsi Siela, vilkinti raudona trumpute suknele ir avinti aukštakulniais, būtų išdidintas Rašytojos variantas. Arba atvirkščiai: Rašytoja - tai sumažinta ir į griežtą kostiumą įsprausta Siela. Vaizduoti Sielą kaip raudonu lūpdažiu pasipuošusią blondinę, vietoj rankinuko besinešiojančią sudaužytą širdį kaip nebeužsidarančią seno tranzistoriaus dėžę su besiveržiančiais lauk kontaktais yra sykiu naivu ir įžvalgu, nostalgiška ir juokinga, jausminga ir santūru. Tokia daugialypių emocijų tirštuma persunktas visas spektaklis: pjesės teksto eliptiškus trūkius ir fantastiškus viražus, kai buitiškai prasidėjęs veiksmas įgauna apokaliptiškų savybių, o kasdieniškai bendravę veikėjai išsviedžiami į sapniškos logikos orbitas, Saara Tununen taikliai ir be galo juokingai pratęsia sceniniu vyksmu. Aktoriai puikiai pagauna režisierės komiškųjų intonacijų niuansus, kurių skalė prasideda kažkur ties visiškai santūriu ir bemaž teoriniu juokavimu apie spektaklyje veikiantį chorą ir baigiasi subtiliai pakaruokliškomis (rašinio autorė atsiprašo už tokį junginį, bet šie žodžiai neatskiriami kalbant apie keletą šmaikščiausių spektaklio epizodų), tarantinišku kečupu varvančiomis intonacijomis.

Spektaklio kečupas, gausiai naudojamas videokamera filmuojamiems vaizdams užlieti, yra, beje, visiškai ne raudonas, o bjauriai rudas. Todėl Dainiaus Gavenonio žudikas maniakas (visą laiką troškęs save išreikšti ir pagaliau jam pavykę!) iš televizijos laidos, kurią Rašytoja žiūri, kad negirdėtų Sielos verksmo, neturi tarantiniško kraujo purpuru nušviestos aureolės. Kinas - netiesioginėmis asociacijomis ar kaip konkrečiai minimas filmas („Graži moteris" - Pretty Woman, kurį nuolat žiūri ir iš kurios savo laimės viziją susikuria Siela) spektaklyje visada ranka pasiekiamas. Ar tiksliau - kinas nuolat tiesia pagalbos ranką savo stipriai vyresniam ir gerokai nuvargusiam broliui teatrui, ir Saara Tununen puikiai tuo pasinaudoja. Kaip, beje, ir atmosferos bei asociacijų kūrimo galimybėmis, kurias teikia ekrane rodomos kiek padūmavusios barokinės tapybos gėlių vinjetės - švelnus memento mori ir mostas scenos kairėje išrikiuotom kelioms eilėms gyvų gėlių, sumerktų į vazas lyg Fabre's „Requiem metamorfozei" arba Koršunovo „Hamlete". Pjesės siužete esantys „teatro teatre" epizodai filmuojami ir rodomi dvigubame ekrane. Nebyliojo kino estetiką imituojančiame vaizde Rasa Samuolytė hiperišraiškingu išbalusiu veidu yra neprilygstama.

Ir jau pats laikas pasakyti, kad nepaisant išmoningai naudojamos multimedijos, „Broken Heart Story" pirmiausiai yra „aktorinis" spektaklis. Pasigėrėtina jame Rasa Samuolytė, kurianti atkaklios ir tiesmukos, save pačią į akligatvį įstūmusios Rašytojos, o pabaigoje tiesiog nelaimingos Mirusios moters, vaidmenis. Su publika ji bendrauja virtuoziškai, bet visad išvengdama „benefiso" prieskonio, jos komiškos gaidos itin tikslios, sceninio egzistavimo intensyvumas pavydėtinas. Gavusi šansą dar labiau „žanrinei" vaidybai (sinefiliškuose teatro teatre epizoduose) ji išvis pražysta: atrodo, kad gyvenime nėra didesnio malonumo nei žaidybiškas komiškos stilizacijos džiaugsmas. Puikiu humoro jausmu (su kiek tamsesniu, tarpais beveik makabrišku prieskoniu) apdovanota ir Miglė Polikevičiūtė (katė Deizė), kuri dar yra ir nuostabiai plastiška (ir, svarbiausia, plastiška itin tikslingai - Deizės judesius galima būtų „išrašyti" į ištisą novelę, o vestuvių dainininkės epizodą reikia rodyti kaip pavyzdį scenos judesio pamokose.) Tomos Vaškevičiūtės Siela pateikia turbūt mažiausiai staigmenų - aktorė vaidina tai, ką šiandien, turbūt geriausiai moka: emocingumą, atvirumą, šilumą, jautrumą. Tikslūs ir užtikrinti Rimantė Valiukaitė (Motina) ir Dainius Gavenonis (Tėvas, Žudikas), juokingas Pauliaus Tamolės Beethovenas.

Ir dar. Smulkmena, bet maloni: „Sudaužytos širdies istorijoje" yra epizodas, kuomet aktoriai kviečia žiūrovus įsitraukti į spektaklio veiksmą (kūnas dar nepamiršo neapsakomai nejaukaus „Barikadų" premjeros toje pačioje salėje momento, kuomet aktoriai be ceremonijų privertė žiūrovus atsistoti, susikabinti rankomis ir traukti Baltijos kelio dainą).  Į žiūrovus kreipiasi Miglė Polikevičiūtė: paaukštintu išdresiruotos renginių vedėjos balsu, bet sumažindama decibelus ir įvesdama tokią humoro priegaidę, kad bene pirmą kartą po daugelio metų kyla noras taip pat sudalyvauti žaidime, ji kviečia mesti ant praeinančių „jaunavedžių" žibančius konfeti. Ta priegaidė, primenanti, kad „show must go on" ir daugiau ar mažiau visi jame dalyvaujame, bet mes suprantame, kad jūs suprantate, o jūs suprantate, kad mes suprantame, jog tai, kas mums visiems iš tiesų rūpi - tai kaip dabar jaučiasi Siela ir kaip bus atsakyta į paskutinį spektaklio klausimą.1

 


 

1 Paskutinis spektaklio (ir pjesės, vertė Aida Krilavičienė) sakinys yra „Ar tu mane tebemyli?"

Interviu

Suomių režisierė Saara Turunen: „Kartais norisi turėti ūsus, kad į tave žiūrėtų rimčiau“ // Brigita Adomaitytė, 15min.lt, 2014-05-05

Suomių režisierė Saara Turunen: „Kartais norisi turėti ūsus, kad į tave žiūrėtų rimčiau“

Brigita Adomaitytė, 15min.lt, 2014-05-05

„Broken Heart Story“ („Sudaužytos širdies istorija“) – naujas Nacionalinio dramos teatro spektaklis, pastatytas suomių režisierės Saaros Turunen. Kaip matome iš reklaminių plakatų ir tik spektaklio metu pagrindinei veikėjai įžengus į sceną, visas spektaklis sukasi apie ūsuotą rašytoją. Tačiau tik prakalbus apie lyties simbolį spektaklyje, režisierė iškart pasakė: „Šis spektaklis statytas ne tam, kad būtų nagrinėjama lyties problema“. Su rašytoja 15min.lt daugiausia kalbėjosi apie moters padėtį visuomenėje bei kaip ji turi kovoti su aplink esančia vyriška valdžia.

Saara Turunen

– „BrokenHeart Story“ – pjesė, rašyta jūsų pačios. Kodėl nusprendėte parašyti ją? 

– Dažnai kažką rašau, tačiau su šia pjese buvo sunkiau, rašiau ją ilgai. Buvau panašioje padėtyje, kokioje yra pagrindinė veikėja – kai teksto rašymas užstringa ir negali judėti toliau. Nežinojau, ką daryti. Tada iškeliavau į Meksiką su vienu iš savo spektaklių ir apsilankiau pas aiškiaregę, kurios paklausiau, ką, po velnių, turiu daryti, nes negaliu pabaigti savo darbo.

Ta moteris žiūrėjo į mane ir pasakė mananti, kad esu labai liūdnas žmogus. Tada pagalvojau: „Ką?“. Daugiau ji nieko nesakė. Ši moteris sugebėjo kažkaip mane palaužti, nes grįžusi namo apsiverkiau. Turėjau pripažinti, kad privalau parašyti šią „BrokenHeart Story“.

Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad ši pjesė yra gana naivi, emocionali. Pradžioje ji tokia nebuvo, šis įvykis ją pasuko tokia linkme. 

Iškeliavau į Meksiką su vienu iš savo spektaklių ir apsilankiau pas aiškiaregę, kurios paklausiau, ką po velnių turiu daryti, nes negaliu pabaigti savo darbo

– Ar lengva statyti pjesę, kurią pati parašėte?

– Beveik visi spektakliai, kuriuos stačiau, buvo pagal mano pačios pjeses. Manau, kad yra lengviau statyti savo pjeses, nes žinai, ką jomis norėjai pasakyti, turi jų viziją. Pavyzdžiui, jeigu statai spektaklį pagal Skakespeare'o pjesę, tai reikia aiškintis, ką jis norėjo tuo pasakyti, ką tai reiškia. 

– Šį spektaklį taip pat statėte savo šalyje. Kaip šie du spektakliai skiriasi?

– Yra daugybė panašumų. Pavyzdžiui, estetika ir spektaklio stilius. Taip pat abiejuose spektakliuose naudojame video įrangą. Tačiau tuo pat metu juose yra begalė skirtumų: labai skirtingi aktoriai, kurie, manau, ir yra šių dviejų spektaklių didžiausias skirtumas.

Pavyzdžiui, rašytoja, kurią vaidina Rasa Samuolytė, Suomijoje yra didžiulė, galinga, stipri ir garsi, o Rasa yra smulki ir kalba tarsi sau pačiai, todėl tai yra visiškai skirtingos veikėjos interpretacijos. Tačiau man labai patinka Rasos vaidyba. 

– Kurioje šalyje spektaklis buvo labiau emocingas?

– Manau, kad čia jis yra šiek tiek lengvesnis. Man jis čia – kaip pavasario versija. Suomijoje spektaklį stačiau rudenį, todėl jis niūresnis. Pavyzdžiui, visos gėlės, kurios yra scenoje – lietuviška spektaklio versija.

Dmitrij Matvejev nuotr./„Broken Heart Story“
Dmitrij Matvejev nuotr./„Broken Heart Story“

– Ką reiškia gėlių simbolis būtent šiame spektaklyje?

–  Nenoriu to pasakyti tiesiogiai. Manau, kad jos gali reikšti labai skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms. Man jos – sielos pasaulis, jos yra susijusios su siela. Ta teksto dalis, kai sakoma, kad siela laisto gėles ant palangės, tai gėlės – lyg sielos draugai. 

Kai keliauju į susitikimą su teatro direktoriais, vyrais, sėdinčiais prie stalo, ateinu ir dažniausiai nedrąsiai pasisveikinu. Tokiais atvejais norėčiau turėti ūsus ar barzdą

– Šiame spektaklyje pateikiate dvi skirtingas moters versijas: viena – jautri ir seksuali, o kita – rimta ir vyriška. Ką manote apie šiuolaikinės moters stereotipą? Kokia ji turi būti, kad nebūtų atstumta visuomenės?

– Turbūt Lietuvoje yra truputėlį kitaip nei Suomijoje... Labiau galiu pasakyti iš asmeninės patirties, kad viskas priklauso nuo tavęs pačios. Kai kurios moterys jaučiasi visada puikiai ir nemato jokių problemų, tačiau ne visoms tai pavyksta.

Pavyzdžiui, menininko (rašytojo ar režisieriaus) darbas yra subjektyvus, nes turi kovoti su valdžia. Tai ne toks darbas, kai kažkas tau pasako, ką ir kaip turi daryti. Ne – tu pats turi žinoti, kaip viską atlikti, ir man tai kartais atrodo kaip problema.

Pavyzdžiui, kai keliauju į susitikimą su teatro direktoriais, vyrais, sėdinčiais prie stalo, ateinu ir dažniausiai nedrąsiai pasisveikinu. Tokiais atvejais norėčiau turėti ūsus ar barzdą, kad atėjusi galėčiau drąsiai pasisveikinti ir paklausti, kaip jie laikosi. Tada lyg ir būtume vienodame lygyje. 

– Kartais sunku būti moterimi?

– Nejaučiu tiesioginės diskriminacijos. Aš labai jausminga ir, jei aš kažkaip ne taip jaučiuosi, tai ir pasakau. Žinoma, vadovaujančiose pareigose vis dar yra daugiau vyrų nei moterų. Todėl, jei esi režisierė, daugiausia tenka susidurti su kitais režisieriais vyrais. Kartais tai būna sudėtinga. 

Dmitrij Matvejev nuotr./„Broken Heart Story“
Dmitrij Matvejev nuotr./„Broken Heart Story“

– Moteris gali būti aktorė, režisierė ir t.t. Tačiau ar prezidento postą gali užimti moteris, pavyzdžiui, kaip tai yra Lietuvoje? Ar moteriškos savybės turi būti slepiamos būnant šalies galva?

– Nežinau, kaip yra čia, Lietuvoje. Suomijoje mes esame turėję prezidentę dešimt metų - Tarją Halonen. Visi ją labai mėgo. Pirma, kai mes balsavome už ją, ji vos laimėjo, tačiau antrą kartą už ją balsavo praktiškai visi. Po jos dviejų kadencijų esu girdėjusi tokį lyg ir pokštą, kad maža mergaitė yra paklaususi tėvų, ar vyras gali būti šalies prezidentu? 

Po dviejų prezidentės kadencijų esu girdėjusi tokį pokštą, kad maža mergaitė yra paklaususi tėvų, ar vyras gali būti šalies prezidentu?

Prezidentė yra daug kartų viešai pasakiusi, kad žiūrėkite pirmiausia ne į tai, kaip aš apsirengusi, nes čia aš kalbu ne tam, kad pristatyčiau rūbus.

Manau, kad moteriai yra sunkiau, nes žmonės yra orientuoti į tokius kvailus dalykus, kaip – ką tu esi apsirengęs, kai kur nors eini. Būnant vyru paprasčiau – apsirengi kostiumą ir viskas. Tikiuosi, kad moterys visada galės būti valdžioje ir joms nereiks ūsų, kad į jas žiūrėtų rimtai. 

– Jei jau prakalbome apie valdžią, viena iš populiariausių temų Lietuvoje – Ukrainos situacija. Kaip Suomija žiūri į visą šią susidariusią situaciją ir ką asmeniškai Jūs apie tai manote?

– Mes turime visai kitokius santykius su Rusija nei jūs, niekada nebuvome Rusijos dalimi. Manau, kad Suomija yra taip pat įbauginta, kaip ir kitos šalys, nes mes turime sieną su Rusija. Taip pat Suomijoje yra daug kalbama apie tai, būti NATO nare ar ne. Yra didžiulių skirtumų tarp mūsų ir jūsų santykių su Rusija.

Pavyzdžiui, Lietuvoje yra daug žmonių, kurie kalba rusiškai. Daugybė aktorių paprašo subtitrų rusų kalba, kai žiūrime filmus, nes jų rusų kalbos žinios yra geresnės nei anglų. Suomijoje niekas nekalba rusiškai, todėl įvyksta daugybė kultūrinių nesusipratimų, nes mes vienas kito nesuprantame.

Suomija yra taip pat įbauginta, kaip ir kitos šalys, nes mes turime sieną su Rusija.

Žinoma, aš palaikau mažesnes šalis, nes kiekvienas žmogus, kiekviena šalis privalo turėti savo erdvę. Reikėtų visiems stengtis labiau vienas kitą suprasti, o ne kovoti.

– Ar moteris, esanti valdžioje, gali būti įtraukta į karą? Ar ji nėra per silpna tam?

– Žinoma, nes tai – ne lyties problema. Manau, kad lytis turėtų būti tai, ne į ką pirmiausia būtų kreipiamas dėmesys, nes jei kalbama apie politiką, tai ir reikia kalbėti apie politiką. Nesvarbu, ar tu gėjus, heteroseksualas, transvestitas. Tai nieko nereiškia. 

– Taip pat šiame spektaklyje perfrazuojate garsųjį Skakespeare'o Hamleto klausimą „būti ar nebūti?“ į „būti subjektu ar objektu?“. Kas nulėmė tokį Jūsų sprendimą? Ar žmogus vienu metu gali būti ir subjektu, ir objektu?

– Gali, nes mes vienu metu sugebame būti ir tuo, ir anuo. Tai pagrindinė idėja, kuri užfiksuota tame nedideliame pokšte. Dažnai man pačiai iškyla klausimas ne „būti ar nebūti?“, bet „Po velnių, turiu būti subjektu ar objektu?“. Kaip jau minėjau anksčiau, jei reikia susidurti su valdžia, būnant režisieriumi privalai būti subjektu. Tačiau jei nori būti moterimi, mylima moterimi, tada reikia būti objektu. 

– Ar menas gali egzistuoti be meilės? Visa pjesė daugiausia yra apie yra meilę, meną ir savo sielos paieškas.

– Taip, gali.

Jei reikia susidurti su valdžia, būnant režisieriumi privalai būti subjektu. Tačiau jei nori būti moterimi, mylima moterimi, tada reikia būti objektu

– Tačiau ar žmogui nereikia jausmų? Nes dėl meilės galima ir kurti, ir naikinti. Viskas daugiausia vyksta dėl meilės

– Tada pirma reikia atsakyti sau, kas yra meilė. Aš šito galiu tik paklausti, negaliu atsakyti.

– Tačiau galima mylėti savo darbą, kažkokį žmogų, šeimą. Galima mylėti beveik viską. Kaip jūs jaučiate būtent tą meilę?

– Šiuo atveju tinka spektaklio scena, kurioje ateina Bethovenas į rašytojos butą ir jie tarpusavyje kalbasi. Bethovenas pasako rašytojai, kad tu gali padaryti kažkokį meno darbą tik tada, kai atiduodi save. Meilė turi būti tame. Savęs atidavimas – meilės bruožas.

– Taigi, pirmiau minėjote, kad menas gali egzistuoti be meilės. Galbūt dabar pakeitėte savo nuomonę? 

– Taip!

– Kas menas yra jums?

– Tai, kas labai svarbu visuomenei, ir tai, kas labai svarbu man pačiai. Mano profesija – kurti meną. Visada tai, ką darai, privalo būti tau labai svarbu. Dažnai tave gali kviesti, pavyzdžiui, į kitus teatrus statyti tam tikras pjeses, tačiau privalai pasakyti ne, nors žinai, kad gerai uždirbsi, tačiau pats darbas nebus tau artimas.

Džiaugiuosi, kad man pasisekė ir visada galiu ištarti „ne“, nes aš darau tik tai, kas yra svarbu man pačiai. 

 

 

Ūsuotos moters istoriją suomės spektaklyje pasakos dvi aktorės // Daiva Šabasevičienė, lrytas, 2014-04-21

Ūsuotos moters istoriją suomės spektaklyje pasakos dvi aktorės

Daiva Šabasevičienė, lrytas, 2014-04-21

 

Rašytoją vaidina Rasa Samuolytė, jos sielą – Toma Vaškevičiūtė. Premjera Nacionalinio teatro Mažojoje salėje numatyta balandžio 24 d.

Ir menininkę, ir jos sielą varžo aplinkinio pasaulio nuostatos ir lūkesčiai. Abi jos siekia susijungti, bet tai įmanoma tik vaizduotėje, kai rašytoją aplanko įkvėpimas.

Tai meno ir meilės istorija. Aplinkinis pasaulis nagrinėjamas pirmiausia per rašytojos būsenas. Ieškoma būdų, kaip gyventi, kad taptum laimingas. Autorė nesiūlo atsakymų. Ji kuria vaizdus, kupinus klausimų.

– Pastaruoju metu Šiaurės šalyse tampa įprasta, kad dramaturgai patys režisuoja savo pjeses. Pastebėjote tai? – paklausiau režisierės S.Turunen.

– Ar tikrai šis paprotys Šiaurės šalyse stipresnis? Gal teatras visur po truputį keičiasi.

Niekada nemaniau, kad egzistuoja barjeras tarp režisūros ir rašymo. Mane geriau vadinti teatro kūrėja („theatremaker“) nei dramaturge ar režisiere. Kam save vienpusiškai apriboti, jei gali daryti daug dalykų?

– Kaip kilo mintis imtis ne tik sudėtingos, bet ir senamadiškai nemoteriška laikomos profesijos?

– Režisūra ar rašymas – nemoteriškos profesijos? Žinoma, kai užimi lyderio poziciją, esi susijęs su galia. Gal dėl to vyrai kartais jaučiasi stipresni nei moterys, nes taip istoriškai susiklostė. Bet nemanau, kad galėtų būti profesijos, tinkamesnės vyrams nei moterims.

– Šiuolaikiniai dramaturgai nerašo atsiskyrę, jie paprastai dalyvauja spektaklio kūrimo procese kaip būtina teatro dalis. Anksčiau taip nebuvo?

– Kai kas sako, kad teatre teksto greitai apskritai nereikės. Manau, kad yra daug įvairių įdomių būdų panaudoti tekstą, bet pjesės idėja turi būti suprantama plačiau nei iki šiol.

Labiausiai mėgstu teatrą, kur tekstas yra tik vienas iš elementų, kaip ir bet kurie kiti – garsas, šviesos. Žiūrėti vadinamąjį dramos teatrą daugeliu atvejų nuobodu. Manau, kad lengviau suvokti fragmentus, vaizdus ir muziką negu daug teksto ar tradicinį pasakojimą.

– Ką norite pasakyti pjese „Broken Heart Story“?

– Nenoriu nieko pasakyti. Jei ir norėčiau, nesakyčiau. Mane šiek tiek erzina, kai menininkai nori pasakyti labai daug.

Eidama į teatrą ar bet kurią kitą meno erdvę labiau dėmesį atkreipiu į eksperimentus, kurie manyje sužadina gerokai daugiau jausmų nei sakymas, kas yra tiesa, o kas ne.

Žinoma, mano kūrinyje yra tam tikros vertybės ir pareiškimai, bet noriu, kad kiekvienas galėtų čia atrasti savo idėjų. Užuot ką nors sakiusi, norėčiau parodyti akimirkas, scenas ir vaizdus. Aš tikiuosi, kad žmonės galės apie juos mąstyti ir juos pajusti.

– Po šios pjesės skaitymo, kurį parengėte praėjusį rudenį, tapo aišku, kad tam suvokimui reikia kitokios reakcijos – ne tik aktorių, bet ir žiūrovų. Ar tai naujų teatro formų paieškos?

– Naujas kūrinys visada yra pasiūlymas, koks teatras turėtų būti šiuo metu.

Mano spektaklis galbūt turi šiuolaikiškumo, bet nepavadinčiau jo eksperimentiniu. Yra ir senų dalykų. Manau, kad naujumas nėra vertybė savaime.

Visada bandau atrasti kalbą, kuri mane įkvėptų labiausiai.

– Kokią vietą jūsų kūryboje užima moters tema?

– Domiuosi lyties klausimais apskritai, ne tik moterimi. Lytis nėra kažkas, su kuo mes gimę. Lytis yra daug įvairių vaidmenų, kuriuos mes visą gyvenimą mokomės vaidinti ir kuriuos nuolat kartojame.

Tokie autoritetai kaip Bažnyčia arba medicinos mokslas visada aiškino, kokie vaidmenys priimtini, o kokie ne.

Esu įsitikinusi, kad žmonės neturėtų būti vertinami skirtingai dėl jų lyties.

– Kuo skiriasi darbas su lietuviais aktoriais nuo darbo su suomiais?

– Sakyčiau, aktorių asmenybės juos geriau charakterizuoja nei jų tautybės.

Kita vertus, lietuvių aktorių komanda man labai patinka. Jie puikūs. Žaviuosi, kaip jie dirba ir kaip nuolat bando rasti naujų būdų išreikšti vieną ar kitą mintį. Esu laiminga pasirinkusi būtent juos, nors iki tol jų iš arčiau nepažinojau.

Režisuoja savo pjeses

Šiuolaikinės suomių dramaturgijos atstovė S.Turunen (g. 1981) kilusi iš Rytų Suomijos. Baigusi Helsinkio teatro akademiją menininkė kuria pjeses ir jas režisuoja įvairiose Suomijos ir kitų šalių scenose.

Nacionaliniame dramos teatre statomą pjesę „Broken Heart Story“ 2011 m. pirmą kartą pati S.Turunen režisavo nepriklausomame teatre „Q-teatteri“ Helsinkyje. Šis spektaklis dėl novatoriškos formos suomių teatro kritikų pripažintas vienu geriausių tą sezoną.

S.Turunen pjesės išverstos į 12 kalbų ir suvaidintos Suomijos, Estijos, Vengrijos, Ispanijos, Meksikos, JAV teatrų scenose.

 

S.Turunen „Broken Heart Story“ premjera Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje – balandžio 24 d. 16 val. Bilietų kaina – 35–40 Lt.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2016 m. birželio 11 d. 10:05 / jana

Labai patiko. Spektaklis primena Yanos Ross Chaosą, kuris atrodo turėjo įdomią scenografiją, bet man nepatiko ir buvo nuobodus, o šį kartą ėjau dėl aktorių - tačiau likau sužavėta ir pačia istorija.

2016 m. vasario 23 d. 16:11 / Kristina

Šiuolaikiškas, linksmas, bet poetiškas spektaklis apie Moterį. Subalansuota moterims, bet tinka ir vyrams :) Įdomi pjesė ir pastatymas, smagiai žaidžiama su erdvėmis, kamera, aktoriai akimirksniu transformuojasi. Rekomenduoju.

2016 m. sausio 12 d. 11:36 / Toma

Pagaunantis ir nepaleidžiantis spektaklis.. Labai patiko

daugiau