SHELL-TER Premjera

Apie

Romuald Krężel ir Monica Duncan yra laisvai dirbantys menininkai, nuolat keliaujantys iš projekto į projektą ir  trumpam apsistojantys skirtinguose miestuose ar šalyse. Toks gyvenimo būdas tapo akstinu sukurti projektą, nagrinėjantį namų sąvoką kapitalistinio pasaulio fone. Susidurdami su problemomis ir pažadais lydinčiais klajoklišką gyvenimą XXI amžiuje, kūrėjai klausia: Ar vis dar yra vieta, kurią galime vadinti namais? Nuolat keičiantis aplinkybėms, gal namai keliauja kartu? Ar kaskart keliaudami mes bandome pasiimti bent dalelę namų, nesvarbu kur galiausiai atsidursime? Menininkai įkvėpimo semiasi iš gamtos, kurioje namų gabenimasis su savimi, adaptacija ir prisitaikymas prie aplinkos yra natūralus procesas.

Monica Duncan – performanso ir video meno kūrėja iš Bruklino (Niujorkas, JAV), savo kūryboje didelį dėmesį skiria žiūrovui– skatina jį įsilieti į veiksmą, provokuoja jo vizualinį suvokimą, ieško auditorijos formuojamo kolektyvinio įvaizdžio ištakų. Šiuo metu Monika dirba prie kelių projektų: kartu su Romuald Krężel rengia 2 premjeras – vasario mėnesį pristatys darba „Nowy Teatr“ Varšuvoje bei gegužės mėnesį  surengs spektaklio „Shell-ter“ premjerą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Taip pat 2019 pavasarį su ilgamete kūrybine partnere Lara Odell rengia performansą „Fitting In“ galerijoje „Cohen“ Niujorke.

Romuald Krężel – šiuolaikinio teatro ir performanso kūrėjas, aktorius, choreografas iš Lenkijos, reziduojantis Berlyne (Vokietija). Romuald tyrinėja įvairias scenos menų formas, kuria dramos spektaklius, judesio ir šokio kompozicijas bei performansus. Pagrindinė Romualdo darbų tematika – šiuolaikinio menininko pozicija, darbinė aplinka ir darbų ištakos vakarų visuomenėje.

Monikos ir Romualdo kūrybinis duetas susiformavo studijų „Institute for Applied Theatre Studies in Giessen“ (Vokietija) metu.  Savo kūryboje jie jungia video meno, choreografijos, performanso ir šiuolaikinio teatro elementus. Jų bendri darbai buvo pristatyti įvairiuose meno festivaliuose: HAU Hebbel am Uffer (Berlynas), Kunstlerhaus Mousonturm (Frankfurtas), Theatre Confrontations Festival (Liublinas), Malta Festival (Poznanė), Nowy Teatr (Varšuva) ir kt.

 

Šis spektaklis yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro įgyvendinamos Jaunųjų kūrėjų programos dalis. Romuald Krężel ir Monicos Duncan tapo vienu iš trijų šio konkurso nugalėtojų. Žiūrovai jų sumanymą scenoje pamatys jau gegužės 24 d.

 

Spektaklio rėmėjas:


Kūrėjai

  • Koncepcijos autoriai ir režisieriai — Romual KRĘŻEL and Monica DUNCAN
  • Dailininkė — Ona JUCIŪTĖ
  • Šviesos dailininkas — Aistis BYLA
  • Režisieriaus asistentas — Antanas OBCARSKAS
  • Režisieriaus asistentė — Eglė ŠVEDKAUSKAITĖ
  • Vadybininkė — Vytautė BRAZDYLYTĖ

Vaidina

Recenzijos

Jiems nelemta atsibusti // Ingrida Ragelskienė „7 menos dienos“ Nr. 23 (1302), 2019-06-07

Jiems nelemta atsibusti

Ingrida Ragelskienė „7 menos dienos“ Nr. 23 (1302), 2019-06-07

 

 

Lietuviškas pavasaris dosnus jauniems teatro kūrėjams – 2019 m. atsirado keletas programų bei projektų, skatinančių sukurti savo pirmą teatrinį opusą, pasinaudoti galimybe klysti ir gal net pasimokyti iš savo klaidų. Net keli valstybiniai teatrai, daug metų stebėję vieninteliu tokio projekto analogu buvusią „Menų spaustuvės“ „Atviros erdvės“ strategiją – iš kelių sėkmingiausių jaunų menininkų teatrinių produktų formuoti savo pagrindinį repertuarą, – nusprendė rizikuoti. Rizika jauno kūrėjo atžvilgiu beveik visada pasiteisina, kiekviena projekte pristatoma premjera sulaukia bent vienkartinio atbalsio, įgyja svorio ir lokalaus reikšmingumo jau vien dėl teatrinę Lietuvos erdvę šiuo metu kaustančio mentalinio sąstingio ir stiprios idėjos bei įdomaus jos sceninio pateikimo ilgesio. Kol smalsiai laukiame paskelbiant tris inovatyviausius, aktualiausius ir kūrybiškiausius Nacionalinio Kauno dramos teatro konkurso jauniems menininkams „IDėja“ projektus, galime sutelkti žvilgsnį į Lietuvos nacionalinio dramos teatro Jaunųjų kūrėjų programos rezultatus. Juo labiau kad vienas stipresnių programos aspektų buvo tarptautinė aprėptis, leidžianti teikti projektus konkursui jauniems teatro menininkams iš užsienio.

 

Gegužės 24 d. pasižiūrėjus jau antrą LNDT Jaunųjų kūrėjų programoje pristatomą premjerą – Romualdo Krężelio (Lenkija) ir Monicos Duncan (JAV) spektaklį „Shell-ter“ – sustreikavo visi mano, dvidešimties metų stažą skaičiuojančios teatro kritikės, skonio receptoriai. Bandydama kuo tiksliau apibūdinti po spektaklio-instaliacijos burnoje likusį skonį, paskubomis užsirašiau „Shell-terio“ siužetinį karkasą. Mintimis nenoriai vis grįždama prie šio kūrinio supratau, kad pirmas įspūdis nebuvo klaidingas. „Shell-terio“ siužeto centre – keturi žmonės. Lyties apibrėžimas čia visiškai nesvarbus, „vyras“ ar „moteris“ – čia tik patogūs, judesio nevaržantys universalūs drabužiai, pridengiantys totalios vienatvės kūną. Visi keturi gyvena beribėje futuristinėje realybėje, palaikomoje simuliatoriaus. Jie nuolat egzistuoja šiandienoje, kiekvienas yra įkalintas savame pasaulyje ir savo nuostabioje vienatvėje. Keturių žmonių fiziniai kūnai išgyvena emocinę komą, jie plaukia, ritasi, šiurena per visatą, amžiams įkalinti virtualiame pasaulyje. Jiems niekada nelemta atsibusti.

 

Akivaizdu – neviltis vedžiojo mano ranką, lygiai taip pat galėjau aprašyti, kiek kartų per premjerinį spektaklį nusižiovavo priešais sėdintys ir lyg pro didinamąjį stiklą matomi žiūrovai: sumanymas susodinti žiūrovus veidas į veidą pastaruoju metu ima rutiniškai kartotis dažname jauno teatro menininko kūrybiniame bandyme. Mes nebuvome pati geranoriškiausia „Shell-terio“ publika – neatsivėrėme sąmoningai vangiam, somnabuliškam spektaklio ritmui, pasipriešinome juslėmis. Žmonės-krabai, formaliai įkūnijantys LNDT jaunųjų programos ideologines grotažymes #namai #migracija #bendruomenė, budino, pratino prie erdvės savo kūnus, lindo į didelius maišus, užpildydami savo, pasaulio klajūnų, kūnais simbolinę mantos, užgyventų daiktų vietą. Tada tie liauni klajūnų kūnai raičiojosi maišų pakuotėse – lyg užpildydami erdvę, lyg ieškodami vienas kito. Susikrebždėdami, priartėdami, nutoldami keturi žmonės vykdė performatyvią spektaklio kūrėjų užduotį – ištransliuoti mintį, kad savo namus šiuolaikinis žmogus gali, o gal privalo visur ir visada neštis su savimi.

 

„Shell-terį“ gerokai pagyvina instaliacijos tekstinė dalis. Čia jau galima identifikuoti, kad apie savo dabartinį būstą žodžiais, judesiais ir panaudodami lipniąją juostą mums pasakoja LNDT aktorė Jolanta Dapkūnaitė ir LMTA absolventai Karolis Legenis, Fausta Semionovaitė ir Iveta Raulynaitytė. Pradedant nuo mažiausio, asketiškiausio Ivetos būsto apibūdinimo, scenoje kūrėsi trapus emocinis, energinis apsaugos kiautas, išvaikęs nuobodulį ir pavertęs vaidybinę aikštelę fantazijos ir nuoširdaus įkvėpimo prisodrinta konstrukcija. Paeiliui su savo namų žodiniu įkūnijimu prisijungiantys aktoriai sukūrė kažką nematomo, bet itin brangaus savo bendra, mus staiga suvienijusia namų turėjimo, branginimo ir atsisakymo patirtimi. Kitos scenos išnaudoja vaizdo įrašų komunikacijos galimybes, po to aktoriai trumpam sugrįžta į maišus ir vyksta ilgas kūnų prisitaikymo prie tuščiavidurių dėžių, taip kuriant savotišką erdvinį koliažą ir choreografiją, finalas.

 

Pabaigoje norisi paskelbti lažybas: kaip manote, keli iš trijų LNDT Jaunųjų kūrėjų 2018 m. programos finalinių kūrinių taps naujosios šio teatro salės repertuaro branduoliu? Salės, statomos ir įrengiamos specialiai jiems – savo teatriniais darbais reprezentuojantiems netradicines formas bei kvestionuojantiems šiuolaikines tendencijas. O gal vis dėlto sėkmingesni bus 2019-ieji, kviečiantys kurti spektaklius „laisvės formulė pagal mus“ tema. Juk artėja dar vieni, teatrui jubiliejiniai 2020 metai.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.