SIRENOS`15: Orchidėjos

Compagnia Pippo Delbono (Italija)

Režisierius – Pippo Delbono

Scenoje: Dolly Albertin, Gianluca Ballarè, Bobò, Margherita Clemente, Pippo Delbono, Ilaria Distante, Simone Goggiano, Mario Intruglio, Nelson Lariccia, Gianni Parenti, Pepe Robledo, Grazia Spinella

Šviesų dailininkas – Robert John Resteghini

Muzika: Enzo Avitabile and Deep Purple, Miles Davis, Philip Glass, Victor Démé, Joan Baez, Nino Rota, Angélique Ionatos, Wim Mertens, Pietro Mascagni

Garsas – Giulio Antognini

Šviesos ir video – Orlando Bolognesi

Kostiumai – Elena Giampaoli

Prodiuseriai: Emilia Romagna Teatro Fondazione, Teatro di Roma, Nuova Scena Arena del Sole Teatro Stabile di Bologna, Théâtre du Rond Point Parigi, Maison de la Culture d’Amiens

Ypatingai jautriame ir makabriškame Delbono spektaklyje „Orchidėjos“ pasitelkiami Williamo Shakespeare‘o, Antono Čechovo, Georgo Büchnerio, Jacko Keruaco, Peterio Weisso ir kitų autorių tekstai. Spektaklyje vaidina ir ištikimas Delbono bendražygis, keturiasdešimt penkerius metus psichiatrijos klinikos palatoje praleidęs sutrikusio vystymosi nebylys Bobò. Bendravimas su juo režisieriui padėjo padėti pamatus

autentiškam savo teatrui, esančiam meno ir tikrovės paribyje. Scenoje kartu su profesionaliais atlikėjais magiško grožio kūriniuose vaidmenis atlieka ir „gyvenimo artistai“ – benamiai, emigrantai, psichikos ligoniai, paženklintieji kitoniškumo žyme. Pasak lietuvių teatrologės Ramunės Marcinkevičiūtės, „Delbono vadina juos idealiais aktoriais, kurie savo fiziškumu išreiškia ir meilę, ir švelnumą, ir didelę neteisybę“.

Delbono spektaklius ne stato, o kuria totalinius kūrinius, kuriuose susidūrimas su socialiai marginaliais žmonėmis nubrėžia jo poetinių paieškų atspirties tašką. Delbono darbai jau yra pristatyti daugiau kaip penkiasdešimtyje šalių, prestižiniuose teatruose ir tarptautiniuose festivaliuose, jis stažavosi pas Eugenio Barbą, garsioji choreografė Pina Baush pakvietė jį į „Wupppertaler Tanztheater“.

Anot R. Marcinkevičiūtės, praktika pas žymiąją Piną Bausch „sutvirtino Delbono viziją, išgrynino jo kuriamo teatro kalbą scenoje svarbiausia kūno ir judesio dramaturgija, tačiau tai turi būti ypatingas kūnas. Kaip yra nenorminė kalba, taip Delbono teatre veikia nenorminis kūnas, visų pirma jo paties, nes jis kaip atlikėjas dalyvauja visuose savo spektakliuose. Aukštas, stambus, pliktelėjęs vyras ilgomis nepaprastai plastiškomis ir

gražiomis rankomis juda taip nevaržomai ir natūraliai, kaip jokios šokio technikos nepažinęs vaikas. Naivi, pačios prigimties diktuojama (meistriškumo nesugadinta) plastika. Žinoma, technika, įgyta dirbant kartu su Baush, niekur nedingo, bet ji nebeturi reikšmės. Svarbiausia unikali paties Pippo Delbono energetika”.

Pats Delbono, savo spektaklį „Orchidėjos“, kritikų įvardytą brandžiausiu jo darbų, pristato taip: „Italų režisieriaus Piero Paolo Pasolini draugas poetas Dario Bellezza, marinamas AIDS, kartą rašė „aš vis dar galiu rašyti apie meilę“. Mano draugas man kartą sakė, kad orchidėjos yra gražiausios ir pavojingiausios gėlės, nes neatskirsi tikros nuo dirbtinės. Taip pat mūsų laikais yra ir su tiesa. „Orchidėjose“, kaip ir daugelyje kitų savo spektaklių, kėsinuosi sustabdyti savo gyvenamą laiką. Sustabdyti savo ir savo kompanijos, žmonių, su kuriais esu jau daugelį metų, laiką. Sustabdyti laiką, kuriame gyvenam – italai, europiečiai, pasaulio piliečiai. Sutrikimo laiką, kuriame aš, mes, daugelis mūsų, manau, jaučiamės pasimetę... arba jaučiamės, tarsi pasimetė kažkas. Amžiams. Gal tokia mūsų lemtis, mūsų politinė, revoliucinė, žmogiškoji, dvasinė lemtis. „Orchidėjos“ atkeliavo iš begalinio tuštumos jausmo, kuris liko su manimi po to, kai mama išėjo amžiams. Mano mama su kuria aš buvau iš naujo suartėjęs po mūsų konfliktų, po mūsų išsiskyrimų, su kuria iš naujo tapome draugais. Aš užaugau, buvau išmintingesnis, o ji besendama pamažu vaikėjo. Ir staiga – ertmė. Aš tapau nieko vaiku. Be meilės. „Orchidėjos“ gimė iš daugelio ertmių.

Teatrą dažniausiai jaučiu kaip dulkiną, netikrą, negyvą vietą. Bet „Orchidėjose“ mes susiduriame ir su vitališku mėginimu užpildyti tą ertmę. Su mėginimu ieškoti – naujų motinų, naujų tėvų, naujo gyvenimo, naujų istorijų. Ir tuomet netikėtai teatro „svarbieji“ žodžiai, kuriuos ketinau palikti užnugaryje, grįžo ir pervėrė mane, atverdami visai naują savo reikšmę. Ir mano gyvenimas tapo, turbūt dėka tų žodžių, daugelio kitų gyvenimu.

„Tikiu, kad „Orchidėjos“ atspindi man tą gyvybingą ir neapčiuopiamai stiprų norą rašyti ir kalbėti, nepaisant visko apie meilę“

„Orchidėjos“ tai nuostabus kūrinys, kupinas reto švelnumo, pasakančio mums dar daugiau nei kiti Pippo Delbono darbai: spektaklis atskleidžia, kad Pippo yra labiausiai išprotėjęs, mažiausiai nublizgintas, didžiausias italų teatro talentas. Pippo šokinėja nuo scenos prie auditorijos, iš už nugarų supažindina mus su Hamletu, nuo scenos – su savimi“  Anna Bandettini, „La Repubblica“

„Orchidėjos“ yra vienas labiausiai išbaigtų, brandžiausių Pippo Delbono darbų, kur vaizdai ir žodžiai, gestai, muzika ir erdvė susiduria kartu sukurti begalinį emocinį poveikį. Tai vitališkas ir tuo pačiu – desperatiškas srautas, kuriuo mes sekame beveik sulaikę kvapą“ Maria Grazia Gregori, „L'Unità“

„Šok, šok arba pražūsi“ – šios pamokos, išmoktos iš Pinos Bausch, Pippo Delbono akivaizdžiai nepamiršo <...>, tačiau dramaturginio teksto mažėjimas atsiranda anaiptol ne iš nepasitikėjimo žodžiais: priešingai, išlaisvinti iš konteksto žoddžiai įgauna dar daugiau prasmės. <...> Finale „Orchidėjos“ palieka su tuo pačiu, ką bando pasakyti nuo pat pradžių. Mums nepatinka šis pasaulis. Bet jis yra vienintelis, kurį turime“ Gianni Manzella, „Il Manifesto“