SIRENOS'16: KARALIŠKO DYDŽIO (Šveicarija)

  • Režisierius

    Christoph MARTHALER

  • Trukmė

    1 val. 20 min. (vienos dalies)

  • Salė

    Didžioji salė

  • Premjeros data

    2013 m. rugpjūtis (Šveicarijoje)

Apie

Režisierius: Christoph Marthaler

Prodiuseriai: Theater Basel / Théâtre Vidy-Lausanne

 

Pora stengiasi miegoti jiems nepažįstamame kambaryje, tačiau jaučiasi pasimetę ypatingai didelėje lovoje, tuo tarpu pamažu beatsirandantys jų sapnai keliauja nuo Bacho iki Jacksonų penketuko, juose įsimaišo „The Kinks“, Michelio Polnareffo, Eriko Satie ir kitų melodijos. Šveicarų režisieriaus ir kompozitoriaus Christopho Marthalerio spektaklis „Karališko dydžio“ – tai muzikinis brangakmenis, priverčiantis panirti ne tik muzikoje, bet ir režisieriui būdingame sustingusiame sceniniame laike. „Karališko dydžio“ – tai lengvo absurdo ir nostalgiško komizmo derinys, telpantis viešbučio kambaryje. Marthalerio rankose dainų prisodrintas vakaras virsta žavinga ir gilia meilės ir sapnų vilionių meditacija. Pasak lietuvių teatrologės Rasos Vasinauskaitės, „Susidaro įspūdis, jog daina [Marthalerio] spektakliuose sujungia ir sulygina individus, atgręžia į istoriją, nesvarbu, menką ar didelę. Regis, [režisierius norėtų] vėl grąžinti žmones prie jų praeities, o jie nesiliauja gyvenę dabartyje...“

Pasak spektaklio dramaturgo Maltes Ubenaufo, šio pastatymo šerdis – tai skirtumas tarp to, kokį savo gyvenimą įsivaizduojame ir to, koks jis yra iš tikrųjų: „Visi norime „karališko dydžio“ gyvenimo, tačiau mūsų vilčių ir realybės neatitikimas kartais matomas tik mums miegant – sapnuose“. Rodos, veikėjai tarpusavyje kone nesusiję: ar juos sapnuoja žiūrovai, ar jie sapnuoja žiūrovus, ar jie sapnuoja vienas kitą? Dainos prasideda ir nutrūksta, rodos, neturėdamos jokios aiškios tarpusavio jungties ar akivaizdžios logikos. Spektaklio personažams vienas kitą suprasti trukdo ne tik menkas dialogų skaičius, bet ir gausybė skirtingų spektaklyje naudojamų kalbų: norvegų, vokiečių, prancūzų... Rodos, jie nesusišneka, tačiau, rodos, visi kalba apie tą patį, tuo tarpu gyvenimo ar sapno aplinkybės verčia juos veikti netikėčiausiose vietose ir pozicijose.

Ir, žinoma, humoras. Kol scenoje sapnuojama skirtingomis kalbomis, publiką vienija juokas. Nebūtina suprasti norvegiškai ar skaityti titrus, kad regėtum akivaizdžiai absurdišką ir visiškai suprantamai išartikuliuota nesusišnekėjimo – nors bandant! – situaciją. Nebūtina suprasti vokiškai, kad ilgainiui solidarizuotumeisi su vienatve, apie kurią dainuojama scenoje. Nebūtina pažinti prancūzų kalbą, kad pažintum prancūziškai apdainuojamą meilę: artimam ir tolimam, sapnui ir gyvenimui. Ir visa tai lydi, žinoma, humoras. Pasak režisieriaus Ch. Marthalerio, „Komiškumas paslepia suirutę, žaidžia su nesėkmėmis ir veda link tokio žmogiško būvio, kai nesiliaujame kūrę ir statę, nepaisant, kad viskas ir vėl žlunga“

Vienas inovatyviausių ir įdomiausių šiandieninių režisierių – Christophas Marthaleris, atėjęs į teatrą iš klasikinės muzikos, ir savo spektaklių neįsivaizduoja be muzikos. Profesionalus obojininkas ir fleitininkas, kompozitorius ir režisierius savo tekstus komponuoja tarsi polifonines partitūras. Anot Ch Marthalerio, daina jam – „puiki priemonė ieškoti prasmės, krypties, orientacijos. <...> Muzika mums primena paprastus, pirminius, vaikiškus dalykus, labiau jaudinančius širdį nei protą. Muzika stipresnė už kalbą, nes yra abstraktesnė. Ji leidžia tiesiogiai skverbtis prie prasmės“.

 

Kūrėjai

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.