Sezono naujiena Spektaklis Režisierius Trukmė Salė
Tankred Dorst, Ursula Ehler. NUSIAUBTA ŠALIS Gintaras VARNAS 3 val. 50 min. Didžioji salė

Atnaujinto spektaklio premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre:  2011 m. rugsėjo 22 d.

 

Spektaklis pagal Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler pjesę „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“. Pjesę iš vokiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas.

Spektaklyje skamba Henry Purcello, Johno Dowlando, Georgo Friedricho Händelio ir budistų vienuolių muzika.

Premjera – 2004 m. birželio 3 d.    

 

"Nusiaubta šalis" – tai originalus spektaklis pagal vieną didžiausių XX amžiaus pabaigos pjesių. Tai – viduramžius ir mūsų dienas jungianti dramaturginė misterija, vaizduojanti Utopijos atsiradimą ir žlugimą. Tankredo Dorsto pjesė „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“ pastatyta daugelyje pasaulio teatrų. Šiandien „Nusiaubtos šalies“ parabolė išreiškia suskilusį, prieštaravimų draskomą pasaulį, kuriame utopija įgauna naują prasmę XXI a. pradžios globalių ekonominių ir moralinių krizių akivaizdoje. Režisierius Gintaras Varnas kartu su rinktine skirtingų kartų lietuvių aktorių komanda žvelgia į Tankredo Dorsto pjesę šiandieninio žmogaus, išgyvenančio, anot Susan Sontag – „utopijų pabaigą ir atgimstantį jų ilgesį“, – akimis.

Gintaras Varnas pirmą kartą režisavo spektaklį „Nusiaubta šalis“ 2004 metais apleistose „Tiesos“ spaustuvės patalpose besikuriančioje „Menų spaustuvėje“. Pastatymas buvo įgyvendintas bendradarbiaujant su tarptautine programa „SEAS“ ir „Intercult“ (Švedija). „Nusiaubta šalis“ buvo parodyta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Gdanske (buvusioje laivų statykloje, kur gimė „Solidarumo“ judėjimas) ir tapo pirmuoju po atkurtos Nepriklausomybės tęstiniu bandymu kurti teatrą netradicinėse erdvėse. Spektaklis buvo atnaujintas 2009 metais bendradarbiaujant su programa "Vilnius - Europos kulturos sostine".

 

 

Prodiuseriai: Menų spaustuvė, Teatras „Utopia“
Koprodiuseriai: Intercult (Švedija), „Naujosios dramos akcija“, Goethe-Institut Vilnius
Spektaklio sukūrimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Kultūros rėmimo fondas ir Vilniaus miesto savivaldybė

 


Kostiumų dailininkė
Jolanta RIMKUTĖ

Dailininkė
Marta VOSYLIŪTĖ

Šviesų dailininkas
Vilius VILUTIS

Režisieriaus asistentė
Violeta VALATKAITĖ

Vaidina

Arūnas SAKALAUSKAS (Merlinas)
Saulius BALANDIS (Karalius Artūras)
Povilas BUDRYS (Seras Lancelotas)
Marius JAMPOLSKIS (Mordredas)
Evaldas JARAS (Seras Kėjus, Klounas)
Neringa BULOTAITĖ (Persifalio motina, fėja Morgana, Morgauzė)
Airida GINTAUTAITĖ (Persifalio motina, fėja Morgana, Morgauzė)

Vytautas RUMŠAS (Velnias, Seras Lamorakas ir kiti riteriai)
Eimutis KVOŠČIAUSKAS (Kronikininkas ir kiti riteriai)
Martynas NEDZINSKAS (Kronikininkas ir kiti riteriai)
Miglė POLIKEVIČIŪTĖ (Eleinė, Orlegauza)
Antanas OBCARSKAS (Jaunasis Artūras)
Viktorija KUODYTĖ (Gineverė)
Jonė DAMBRAUSKAITĖ (Jaunoji Gineverė)

Dainius SVOBONAS (Seras Lancelotas)
Gytis IVANAUSKAS (Persifalis)
Emilija LATĖNAITĖ-BELIAUSKIENĖ (Eleinė, Orlegauza)
Ainis STORPIRŠTIS (Seras Agraveinas ir kiti riteriai)
Dovydas STONČIUS (Seras Gaveinas ir kiti riteriai)
Marius REPŠYS (Seras Gaheris ir kiti riteriai)

Galerija

Recenzijos

Apskritojo stalo šachmatininkai

Konstantinis Borkovskis, "7 meno dienos", 2011-10-07


Spektaklį „Nusiaubta šalis" pavyko pamatyti rugsėjo 22 d. Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje. Beveik keturias valandas su dviem pertraukomis trukusiame, bet neprailgusiame reginyje puikavosi retas scenos pažibų žvaigždynas: Vytautas Rumšas, Arūnas Sakalauskas, Saulius Balandis, Povilas Budrys, Viktorija Kuodytė, Evaldas Jaras, Marius Jampolskis, Gytis Ivanauskas, Neringa Bulotaitė, Martynas Nedzinskas ir kiti jauni talentingi aktoriai.

Su šiuo projektu (nenorom čia tenka pavartoti šį terminą) teko susipažinti per jo sumanymo pristatymą 2003 m. Kultūros ministerijoje. Pirmąkart jis buvo suvaidintas 2004 m. Vilniuje, apleistose „Tiesos" spaustuvės patalpose, paskui buvo surengtas jo parodymas Klaipėdos uoste, Gdansko laivų statykloje, Kauno gamykliniuose ir prekybiniuose angaruose, išgriautoje Kauno dramos scenoje ir galiausiai kelis kartus - Vilniaus Teatro arenoje. Taigi, dabar šis netradicinėms erdvėms pritaikytas projektas pirmąkart rodomas tradicinėje teatro scenoje.

Režisieriaus Gintaro Varno sumanymas iš pat pradžių buvo griežto žanrinio apibrėžimo, tvirtų erdvinių ir laiko rėmų neturintis reginys, pritaikytas rodyti istorinėse ir gamyklinėse erdvėse arba tiesiog paviljone. Toks nesušukuotas, nesuplūktas, ritmiškai itin pratisas ir tradicinių sceninio laiko taisyklių nepaisantis spektaklis. Martos Vosyliūtės scenografija iš dalies perkėlė į Nacionalinio teatro sceną tų netradicinių erdvių dvasią, taip pat išsprendė esminę šio pastatymo - sceninio laiko ir manipuliavimo publikos dėmesiu - problemą. Neįmantrios pastolių konstrukcijos skrodžia tuščią scenos erdvę, o ekrane per visą scenos horizontą monotoniškai juda viduramžių gobelenų projekcijos: kai vaizduoja Apskritojo stalo riterių siužetus - juda į dešinę, o kai tiesiog žvaigždėtą dangų - į kairę.

Toks akivaizdžiai techniškai išspręstas sceninio laiko tėkmės parametras atpalaiduoja aktorius nuo prievolės „stumti" vaidyba ar kaip kitaip rūpintis siužeto ritmingumu. Vokiečių dramaturgų Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler pjesė „Merlinas, arba Nusiaubta šalis" jungia kelis viduramžių literatūros siužetus apie burtininką Merliną, Šventąjį Gralį, Karalių Artūrą ir Apskritojo stalo riterių bendriją į įvairių žanrų tekstinių epizodų seką - filosofinių ir buitinių, meilės scenų ir monologų, kolektyvinių konfliktų ir diskusijų. Režisierius šias scenas paįvairina šešėlių bei lėlių teatro, taip pat įvairiais rekvizito, kostiumų, apšvietimo ir kitais triukais.

Įdomu, kad nepaisant personažų gausos, situacijų spalvingumo ir tekstų dramatiškumo apie brandžius vaidmenis čia sunku šnekėti. V. Rumšas nelabojo vaidmenyje demonstruoja demoniškumą, A. Sakalausko burtininkas - išradingą mistiškumą, S. Balandžio Karalius Artūras - korporatyviškai „karaliauja", o kai pasensta - vaizduoja senatvę; V. Kuodytės suvaidinta aistringa Gineverė rodo aistringumą, P. Budrio Lancelotas - aistrą ir kilnumą, Emilija Latėnaitė trykšta (netgi perdėm) moteriškumu. Tam tikrą (ir labai šokiruojančią) vaidmens evoliuciją nuo infantilaus jaunuolio iki kruvino monstro suvaidina G. Ivanauskas (Persifalis). Užtat M. Jampolskis išsiskleidžia labiausiai. Vaidindamas blogio genijų Mordredą, jis tarsi atgabena į sceną ištisą arsenalą išraiškos priemonių iš rusiškų serialų apie mafiozus, ciniškai ir mikliai besitaškančius aukų krauju, besimėgaujančius išradingais jų pažeminimo būdais.

Keraminės šachmatų figūros, sustatytos scenoje, padeda vaidintojams jausti žaidybinę vyksmo prigimtį, o finale estetiškai šokiruojantis tų figūrų daužymas į šipulius stikliniais kumščio dydžio rutuliais ir besisukantis Apskritojo stalo atvaizdas ekrane vainikuoja reginio scenografinę koncepciją. Belieka pridurti, kad spektaklis akivaizdžiai neprailgo nei televizijos serialų mėgėjams, nei įgudusiems ir priekabiems teatralams.

Interviu

Gintaras Varnas: kurti spektaklį "Nusiaubta šalis" įkvėpė ir "Žiedų valdovas"

Kalbino Daiva Šabasevičienė, 2011-09-20

 

„Nusiaubta šalis“ – tai feniksas, vis pakylantis iš pelenų. Tokį vardą teatralai davė spektakliui, sukurtam pagal vieną garsiausių vokiečių dramaturgo Tankredo Dorsto pjesių „Merlinas“. Vėl atnaujintą vaidinimą šiandien išvys Lietuvos nacionalinio dramos teatro žiūrovai. Ta proga siūlome pašnekesį su spektaklio režisieriumi, Nacionalinės premijos laureatu Gintaru Varnu.

- T.Dorsto ir Ursulos Ehler „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“ - įspūdinga šiuolaikinė misterija, savo gilumu ir asociacijų galia primenanti Oskaro Milašiaus kūrybą. Manau, tik dėl jos vidinio grožio, laiko ir erdvės pynių, tam tikros mistikos 2003 metais sutikote šį kūrinį palydėti į sceną.

- Pjesę man pakuždėjo aštrus latvių kritikas Normundas Naumanis. Per bibliotekinį abonementą atsisiunčiau šią knygą anglų ir vokiečių kalbomis. Kai perskaičiau angliškai, buvau tiesiog pritrenktas. Supratau, kad tai net ne pjesė, o epopėja, kurioje panaudoti visi karaliaus Artūro apskritojo stalo, Gralio mitai. Supratau, kad „Merlino, arba Nusiaubtos šalies“, kaip ir „Tolimos šalies“, tiesiog neįmanoma pastatyti. Tačiau šioje medžiagoje mane vis dėlto pakerėjo pasaulio pertvarkymo tema. Ir čia turbūt suveikė mano požiūris, galima sakyti, senoviška, senamadiška simpatija filosofinei dramai, o ne kokiai kambarinei komedijai ar pjesytei.

Kadaise per dvi paras, nesikeldamas iš lovos, perskaičiau visą „Žiedų valdovą“ rusų kalba. Rusai pirmieji jį išleido, ir ne bet kaip, o kaip „Akademinės knygos“ serijos literatūros kūrinį, kaip fenomeną. Buvau visiškai apakęs nuo to perkurto pasaulio. O juk „Merlinas“ irgi savita pasaulio, mėginimo tą pasaulį perkurti vizija, jis labai arti „Žiedų valdovo“ ar panašaus pobūdžio kūrinių. Ir vienur, ir kitur - utopija. Johnas Tolkienas šio modernaus pasaulio nemėgo. Jis sukūrė savą, daugybe šimtmečių atgal nukeltą Viduržemį ir ten apgyvendino keisčiausias būtybes. Taip ir T.Dorstas, paėmęs Artūro apskritojo stalo ir Gralio mitus, mėgina mąstyti apie pasaulį: koks jis yra, ar galima jį kaip nors pakeisti, ar įmanoma rasti tą Gralį, ar įmanoma sukurti tobulą visuomenę? T.Dorsto atveju išvados gana liūdnos.

(Pjesę į lietuvių kalbą yra puikiai išvertęs Antanas A.Jonynas, deja, nė viena leidykla šio kūrinio neišleido, - aut. past.).

- Jūs pats ir kai kurie aktoriai buvote prasitarę, kad nuosekliai statant šį veikalą užtruktų apie septyniolika valandų. Kaip pavyko išsaugoti esmę - temų gausą ir visas peripetijas - trumpinant tekstą? Ar tai nebuvo naujos pjesės rašymas?

- Iš esmės taip. Aišku, išbraukti kai kurias žavias scenas man buvo labai gaila. Supratau, kad kitaip turbūt ir neįmanoma. Iškrito kai kurie personažai, kurių ten - gausybė. Išnyko ir tam tikros linijos. Man atrodo, kad viskas, kas buvo susiję su Merlinu, Artūru ir Gralio paieška, vis dėlto liko „naujoje“ pjesėje. „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“ - labai keistas darinys. Tai nėra pjesė klasikiniu požiūriu, greičiau tai keistas scenarijus: sąmoningas įvairių stilių tekstų - prozinių, poetinių, dainų - lipdinys... T.Dorstas sąmoningai kūrė tokį sluoksniuotą tekstą. Labai žaviuosi stilistiniais vingiais, stiliaus paieškomis.

- Kiekvienas laikas turi savo žiūrovą. Norėtųsi, kad būsimai publikai pristatytumėte šio spektaklio temas.

- Man nemalonu girdėti, kai, tarkime, kam nors skambini, o telefonu automatinis „balselis“ atsako, kad „vartotojas nepasiekiamas“. Ne žmogus, o vartotojas! Išeitų, žmones jau vadiname tiesiog vartotojais, tais, kurie visą laiką ką nors vartoja: telefoną, maistą, paslaugas. Spektakliai vadinami „produkcija“. Tai katastrofa. Vadinasi, žmogus, menas, maistas - viskas paversta vartojimu. „Nusiaubta šalis“ - žmogiškas ir idealistinis spektaklis. Dėl to jis labai senamadiškas, nors forma tokia nėra. Bet iš esmės „Nusiaubtos šalies“ personažai, taip pat ir neigiami, kupini idealizmo. Net galvažudžiai siekia tam tikro tobulumo. Monredas irgi nori tapti šventuoju, nori rasti Gralį, kad ir kaip paradoksalu būtų. Vis dėlto jie visi gyvena ne dabartiniame pasaulyje. Ir tai yra savotiška pasaka, kuri baigiasi liūdnai - viskas sugriaunama. Tačiau tai pasaka apie žmones, kurių galvoje dar kildavo utopijų.

- Šis darbas jūsų kūryboje - tarytum „kelioninis“ spektaklis. Su juo pradėta gyventi dar „Menų spaustuvės“ nerekonstruotose patalpose, vėliau jis vaidintas Kaune, Klaipėdoje, Gdanske, vėl Vilniuje. Ir visos erdvės - netradicinės. Kaip sukasi šis kelionių ratas? Kaip vertinate spektaklio gyvenimo pradžią Nacionaliniame dramos teatre?

- Spektaklis, sukurtas 2004 metais kartu su tarptautiniu projektu SEAS, Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centru tuometinėje „Menų spaustuvėje“, o tiksliau - buvusios „Tiesos“ spaustuvės antro aukšto milžiniškame ceche, buvo skirtas tik neteatrinėms, specifinėms, poindustrinėms erdvėms. Iš Vilniaus jis nukeliavo į Klaipėdos uostą, vėliau - į garsiąją Gdansko laivų statyklą, tą pačią, kurioje atsirado labai svarbi XX amžiaus utopija - lenkų „Solidarumas“. Kurį laiką „Nusiaubta šalis“ buvo rodoma Kaune, metaliniame angare, stovėjusiame dabartinio „Akropolio“ vietoje. Simboliška ir liūdna: ten, kur vaidinta Apskritojo stalo riterių istorija ir tragiška jos baigtis, dabar sėkmingai veikia mūsų gerovės simbolis - milžiniškas prekybos centras. Pradėjus statyti „Akropolį“ spektaklis dar keletą kartų buvo suvaidintas buvusiame „Vilko“ fabrike, vėliau perkeltas į renovuojamo Kauno dramos teatro sceną, kuri pati panėšėjo į nusiaubtą šalį. Bet ir čia neužsibuvo - įsisiautėjusi teatro rekonstrukcija vėl paliko spektaklį be namų. Atrodė, jog mūsų riterių migracija baigėsi. Įkūrus Vilniuje naują teatrą „Utopia“, „Nusiaubtos šalies“ riteriai atsekė iš paskos - kur kitur jiems vaidinti savąją iliuzijų utopiją, jei ne „Utopioje“? O ir naujam teatrui spektaklis turėjo tapti jo vėliava, vizitine kortele. Perkelta į Teatro areną „Nusiaubta šalis“ buvo iš naujo pritaikyta vaidinti teatro scenoje, sukurta speciali scenografija, pakeisti keli pagrindiniai aktoriai ir, atsižvelgiant į laiką, net pavadinimas. Tačiau ir Teatro arena netapo mūsų riterių namais. Buvo suvaidinti tik du spektakliai.

Dekoracijos ir jausmai keletą metų dulkėjo sandėliuose. Pagaliau Nacionalinio dramos teatro didžiojoje scenoje tas feniksas vėl atgyja pritaikytas naujai erdvei.

- Sakėte, kad Merlinas yra šio spektaklio režisierius - tas, kuris įkvepia, sukuria. Paskui, kai nusibosta, jis išeina į „gudobelės krūmą“. Anksčiau taip pat mėgdavote trumpam pasislėpti - gal ne gudobelėje, bet paukščių rezervate. Šiandien dirbate be atvangos. Kas taip smarkiai pakeitė gyvenimo ritmą? Mes patys tvarkome savo laiką, o atrodo, kad jis veja nežinia kur.

- Ne, vis dėlto pabėgu, birželį buvau tikrai pabėgęs. Kartais norisi dingti ilgam, ir to turbūt reikia.

- Priklausote retiems režisieriams, kurie pirmiausia stengiasi atrasti kūriniui būdingą dvasią, o ne ant savo kurpalio užtempti tekstą. Kas buvo atraminiai taškai statant beveik kinematografijos reikalaujantį kūrinį? Jis išverstas į kelias dešimtis kalbų, antra tiek pastatyta įvairiuose pasaulio teatruose.

- Kiekvienas spektaklis atsiranda iš tam tikros nuotaikos. „Nusiaubta šalis“ kadaise kilo iš to beprotiško idealizmo, noro ką nors padaryti. Ir iš nevilties. Juk Merlinas finale išeina tiesiog nusivylęs savo darbu, veikla. Pirmiausia jis yra menininkas. Spektaklyje ši frazė labai svarbi: „Aš esu menininkas. Ir man tai patinka.“

- Prisimenu 2003 metų pavasarį, kai Lietuvoje pirmą kartą lankėsi T.Dorstas ir U.Ehler. Susitikimas su jais kažin kodėl vyko Jaunimo teatro fojė, jūs sėdėjote prie ilgo stalo. Buvo labai gera ir jauki atmosfera, įdomus pokalbis, nors visi nepaprastai jaudinotės. Šią viešnagę Lietuvoje autoriai turbūt prisimins visą gyvenimą, nes priešpaskutinę dieną vienoje Vilniaus senamiesčio lauko kavinių gurkšnojant kavą iš ponios Ehler rankinės, kabančios ant kėdės, buvo pavogta piniginė. Akimirksniu dingo ne tik pinigai, visos kortelės, bet ir bilietai į Vokietiją, o ten ji turėjo grįžti laiku. Tada mūsų kraštas autoriams pasirodė ne perkeltine, bet tiesiogine prasme „nusiaubtas“. Ką galėtumėte pasakyti apie mūsų nusiaubtą šalį, kaip ji pakito per šiuos aštuonerius metus?

- Tuomet, kai pradėjome statyti spektaklį (jį galima pavadinti „ilgų distancijų“, keisto likimo spektakliu), aišku, buvome jaunesni ir tas „nusiaubtos šalies“ pojūtis atrodė daugiau meninis, dabar, kai mes jį 2009 metais atgaivinome Teatro arenoje, - daugiau fizinis: kraštas yra nusiaubtas! Jei dirstelėtume į netolimą istoriją, kas buvo artima Artūro, Merlino ir Apskritojo stalo riterių idėjai, tai - Sąjūdis. Prieš dvidešimt metų. Konkrečiai asocijuojant tai yra istorija apie dar vienos idėjos žlugimą, būtent apie Sąjūdžio idėjos žlugimą. O ką mes turime dabar? Tokią pačią vartotojų šalį, kurioje visi tapo vartotojais. Iš esmės ji yra nusiaubta.

 

Komentarai


2012 m. spalio 31 d. 11:17 AD

Įdomus spektaklis, puiki aktorių vaidyba. Padėka visiems. Bet... tokius ilgus spektaklius reikėtų rodyti nedarbo dienomis. Gaila aktorių, gaila žiūrovų, dalis jų išeina anksčiau vien dėl to, kad fiziškai sunku ištverti virš keturių valandų (su pertraukomis). Ir dar - pasiūlymas administracijai - įrenkite kavos aparatus foje, nes žmonės nespėja net ko nors šilto išgerti pertraukų metu.

2012 m. rugsėjo 12 d. 23:38 Besotė

Prasmingas ir gražus spektaklis, puiku kad vėl repertuare.

2012 m. kovo 25 d. 17:25 Žiūrovė

Paskaičius tiek negiamų atsiliepimų negaliu nepasakyti - Puikus spektaklis. !!!!

Rašyti komentarą