VERSMĖ 2018. „Melancholija ir demonstracijos“ (pjesės skaitymas)

  • Režisierius

    - -

  • Salė

    Mažoji salė

  • Renginys nemokamas

Apie

Po skaitymo Mažosios salės fojė vyks diskusija, kurią moderuos teatrologė Aušra Kaminskaitė. Kava visus susirinkusius vaišins CAFFEINE.

Lola Arias

Melancholija ir demonstracijos

Melancolía y manifestaciones

Iš ispanų ir anglų kalbos vertė Agnė Pulokaitė ir Laimonas Vaičius

 

Režisierė – Lina Lužytė

Muzikantai: Mantas Joneikis ir Alanas Gurinas

Aktoriai: Nelė Savičenko, Denisas Kolomyckis

 

Tai spektaklis apie dukters norą suprasti mamos depresiją.

Duktė nežino, kaip kurti spektaklį apie psichinę ligą.

Todėl susitinka su mamos psichiatru.

Psichiatras sako, kad mamai toks spektaklis pavojingas.

Taigi duktė atsisako minties kurti spektaklį.

Vėliau ji vis dėlto pagalvoja, kad tai turėtų būti įmanoma.

Duktė paprašo mamos kurti spektaklį kartu.

Mama sutinka padėti, tačiau atsisako vaidinti dukters spektaklyje.

Duktė visur lydi mamą su bloknotu ir kamera.

Baimindamasi, kad mamos greitai nebeliks, duktė trokšta kuo greičiau sužinoti apie

ją viską.

Duktė aprašo viską, ką prisimena apie mamos ligą.

Spektaklis vadinasi „Melancholija ir demonstracijos“.

 

„Melancholija ir demonstracijos“ – tai tarsi dukros dienoraštis apie motinos depresiją.  Pjesėje jautriai aprašoma autobiografinė autorės patirtis, prisiminimų nuotrupos išauga į fragmentišką pasakojimą, abejonės tampa spėlionėmis, o asmeniška išpažintis susilieja su istoriniais Argentinos įvykiais.

Autorė klausia, kodėl jos mama susirgo 1976-aisiais? Ar karinis perversmas Argentinoje susijęs su motinos liga, ar tai tik sutapimas? Galbūt motinos melancholiją gali sustabdyti tik demonstracijos?

 

Lina Lužytė

Baigė kino režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dirbo edukaciniuose projektuose „Mokausi iš kino“, „Kino busas“, „Skalvijos kino akademija“, taip pat kastingo režisiere ir režisieriaus asistente. 2009 m. sukūrė vaidybinį trumpametražį filmą „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ apie tragikomiškas sovietmečio nuoskaudas Nepriklausomybę atgavusių Lietuvos gyventojų kasdienybėje. Tarptautinė filmo premjera įvyko Azerbaidžano sostinėje festivalyje „Start“, kuriame filmas įvertintas pagrindiniu žiuri prizu, taip pat pelnė apdovanojimus festivaliuose „Charity Film“ Monake, „La.Meko“ Landau (Vokietija). 2012 m. pasirodė dokumentinis režisierės filmas „Igruški“ pasakojantis apie Žlobino (Baltarusija) miesto gyventojus, kurių darbas – pliušinių žaislų siuvimas ir pardavinėjimas traukinio stotyse išlipantiems keleiviams. „Igruški“ apdovanotas pagrindiniu Gruzijos dokumentinių filmų festivalio „CinéDOC Tbilisi“ prizu. 2016 m. ji sukūrė savo pirmąjį ilgametražį vaidybinį filmą „Amžinai kartu“, kuris Sidabrinės Gervės nominacijose buvo paminėtas net devynis kartus. Tais pačiais metais ekranus pasiekė dokumentinis Linos Lužytės ir režisierės Sigrid Klausmann filmas „Palaukit mūsų“ apie skirtinguose pasaulio kraštuose gyvenančių vaikų kelionę į mokyklą. 2018 m. rudenį režisierė baigė filmuoti savo antrąjį vaidybinį filmą „Pilis“.

 

Lola Arias

Rašytoja, teatro režisierė, menininkė, atlikėja. Savo kūryboje teatro, literatūros, muzikos, kino bei vizualiųjų menų baruose ji dirba su skirtingomis bendruomenėmis: karo veteranais, buvusiais komunistais, bulgarų vaikais, prostitutėmis, gatvės muzikantais. Jos kūriniai paprastai kuria dialogą tarp realybės (dokumentikos) ir fikcijos.

Nuo 2007 m. L. Arias kuria dokumentinio teatro srityje. Ryškiausiuose savo pastarojo meto teatro spektakliuose ji per asmenines istorijas gilinasi į politinį ir socialinį kontekstą: 6 autentiškomis biografijomis paremtame spektaklyje „Gyvenimas po“ (Mi vida después, 2009) aktoriai atkuria savo tėvų jaunystę Argentinoje diktatūros metais; „Priešas viduje“ (That Enemy Within, 2010) – spektaklis apie tapatybę, sukurtas bendradarbiaujant su identiškais dvyniais; „Metai, kai aš gimiau“ (The Year I Was Born, 2012) paremtas Pinočeto valdymo laikais gimusių žmonių biografinėmis istorijomis, o „Melancholija ir demonstracijos“ (Melancolía y Manifestaciones, 2012) – vienas asmeniškiausių kūrėjos darbų apie mamos depresiją.  

Menininkė taip pat kuria filmus ir instaliacijas. Kartu su Stefanu Kaegi iš pasaulyje garsaus vokiečių teatro kolektyvo „Rimini Protokoll“ inicijavo ir dalyvavo keliuose urbanistinės intervencijos projektuose. Kartu su Ulises Conti kuria ir atlieka muziką. Yra išleidusi poezijos ir prozos knygų bei pjesių.

Kūrėjai

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.