VOICEKAS. Pagal Georgą Büchnerį

  • Režisierius

    Antanas OBCARSKAS

  • Trukmė

    1 val. 15 min.

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2018 m. birželio 1 d.

  • N-18

Apie

2015 m. kovo 24 d. „Germanwings“ lėktuvas reiso numeriu 9525 su 150 keleivių pakilo iš Barselonos oro uosto ir pakeliui į Diuseldorfą rėžėsi į Alpes. Savo debiutiniame spektaklyje režisierius Antanas Obcarskas ir dramaturgas Laurynas Adomaitis garsiajam Georgo Büchnerio personažui Voicekui suteikia būtent minėtą tragediją sukėlusio piloto Andreaso Lubitzo veidą.

Istorinis Voicekas (tikrasis jo vardas Johanas Kristianas) buvo kirpėjas-kareivis, peiliu nužudęs savo vaiko motiną. Tą lemtingą dieną į Voiceko rankas pateko peilis, o štai šiuolaikiniams voicekams, kurių skurdas vis dar tvyro aplink mus ir mumyse, pasiekiami kur kas galingesni įrankiai. Daugybė voicekų vis dar skuta savo kapitoną, valgo jiems priskirtą „sveiką“ maistą, kankina savo mylimąsias, nors tėra jų norų vergai. Peilis, pistoletas, optinis taikiklis, vairalazdė, atominė bomba – prie bet kurio iš šių ginklų gali atsidurti niekuo neišsiskiriantis, iškankintas Voicekas, kuriam trūks plyš reikės įrodyti savo tikrumą sisteminio normalumo akivaizdoje.

Voicekas, pasak spektaklio kūrėjų, gali būti vidutinybės sinonimas. Vidutinybės su didžiulėmis ambicijomis, kurioms nelemta išsipildyti. Paradoksaliausia, kad kasdienė, pati įprasčiausia voicekų veikla gali tapti mirtina grėsme. Spektaklyje Andreaso Lubitzo ir jo į šipulius sudaužyto lėktuvo istorija panardinama į tirpstantį vašką, atmenantį pirmąjį Ikaro skrydį ir kritimą. Voiceką supantys personažai čia paprasti ir antiherojiški, o pasaulis – skurdus ir sterilus. Voiceko drama tampa visuotine, nes jis susivokia esąs vidutiniškas (kad jis „voicekas“), bet nesugeba to pripažinti.

Šiandien Voicekas kaip ir Lubitzas bet kokia kaina stengiasi išlikti, nepaisydami smaugiančių totalinės administracijos gniaužtų, einančių iš kartos į kartą. Ieškodamas savo tikrumo Voicekas tampa mirtinu įrankiu ir sugedusiu lėktuvo mechanizmu, o jo beviltiškos ambicijos nuveda jį per arti saulės. Tamsiame ir mįslingame spektaklyje regime normalų šiandienos Voiceką, stovintį oro uosto salėje, – vietoje, kur net menkiausia klaida gali būti lemtinga, o normalumo poreikis absoliutus. Ten prasideda keleivių laipinimas į 2015 m. kovo 24 d. „Germanwings“ reisą 9525 iš Barselonos į Diuseldorfą.

Georg Büchner laikomas vienu talentingiausių ir pažangiausių dramaturgu Vokietijoje. Jo pjesės seniai įsitvirtino klasikiniame repertuare. Nepaisant savo ankstyvos mirties, Büchneris paliko labai gilų įspaudą vokiečių kultūroje bei teatro dramaturgijoje. Svarbiausias literatūrinis apdovanojimas Vokietijoje yra pavadintas Georgo Büchnerio prizu (Georg-Büchner-Preis).  Turbūt žymiausia šio autoriaus pjesė yra „Voicekas“. Pjesės naratyvo pagrindas yra istorinė medžiaga, t. y. tikro žmogaus gyvenimo istorija, ir nors pjesė liko nebaigta ir fragmentiška, tačiau pasakojama istorija yra belaikė dehumanizuoto žmogaus situacijos ekspozicija. Spektaklyje pasirinkta konceptuali prieiga prie pjesės teksto (vertimo), kurios pagrindu tapo „Germanwings“ piloto Andreaso Lubitzo istorija.

 

 Spektaklio rėmėjai:

        

 

Kūrėjai

  • Režisierius — Antanas OBCARSKAS
  • Dramaturgas — Laurynas ADOMAITIS
  • Scenografai — random heroes
  • Kostiumų dailininkai — Juozas VALENTA, Flore VAUVILLÉ
  • Kompozitorius — Rolandas VENCKYS
  • Vaizdo projekcijų autorė — Justina ŠIAULYTĖ
  • Šviesos dailininkas — Julius KURŠYS
  • Prodiuseris — Vidas BIZUNEVIČIUS
  • Konsultantas — Audrius POCIUS
  • Režisieriaus asistentas — Deivydas VALENTA

Vaidina

Recenzijos

Pasaulis iš daugybės gabalėlių // Anna R. Burzyńska, „Didaskalia“, 2018

Pasaulis iš daugybės gabalėlių

Anna R. Burzyńska, „Didaskalia“, 2018

 

Anna R. Burzyńska – Jogailos universiteto Teatro ir dramos katedros adjunktė, knygų „Stebuklo mechanika“ (Mechanika cudu, 2005), „Klasika ir tie, kurie kelia rūpesčių“ (The Classics and the Troublemakers, 2008), „Veido kaukė (Maska twarzy, 2011) ir „Mažosios dramos“ (Małe dramaty, 2012) autorė, knygos „Jungtinės pajėgos. Žiūrovų dalyvavimas teatre“ (Joined Forces. Audience Participation in Theatre, 2016) redaktorė.

 

Antano Obcarsko režisuotas „Voicekas“ prasideda ir baigiasi iš garsiakalbio sklindančiu raginimu eiti į Germanwings lėktuvą, vykstantį reisu numeris 9525 iš Barselonos į Diuseldorfą. 2015 metų kovo 27 dieną šis lėktuvas tapo įrankiu, kuriuo savižudybę ir šimto penkiasdešimties asmenų žmogžudystę įvykdė jo antrasis pilotas Andreas Lubitzas: išsekintas nepakeliamo darbo, sergantis depresija, prarandantis regėjimą, klaidingai diagnozuotas ir netinkamai gydytas.

Nors įvykių, lėmusių lėktuvo sudužimą Prancūzijos Alpėse, eigą tiksliai atkūrė tyrėjai, liko neatsakytas svarbiausias klausimas: koks buvo nusikaltimo tikslas. Ar tai buvo visiškas Lubitzo egzistencijos prasmės paneigimas? Dviejų istorijos šimtmečių skiriamų vilties netekusių asmenų – ir nusikaltimo vykdytojų, ir aukų tuo pat metu – kurių psichinę ligą lėmė vidinės ir (žinoma) išorinės priežastys, sugretinimas yra toks akivaizdus, kad stebėtina, jog niekas iki šiol to nepastebėjo. Tačiau Obcarsko – šiuo spektakliu Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje debiutuojančio režisieriaus, buvusio Eimunto Nekrošiaus mokinio (mokėsi du semestrus – red. pastaba) – įžvalgumas neapsiriboja vien pasakojimo lygmeniu. Jaunas kūrėjas iš ypatingos dramos formos, tiksliau, iš Georgo Büchnerio dramos fragmento, teksto, suskaidyto į keliasdešimt nepaskaitomų ištraukų, iš kurių daugelis negrįžtamai dingo dėl tragiškų istorijos įvykių – vienas kitą sekusių gaisrų, katastrofų, karų – padarė toli siekiančias išvadas. Voiceko adaptuotojai kaip taisyklė stengiasi juos hierarchizuoti, sujungti, sudėlioti į logišką pasakojimo visumą. Tuo tarpu Büchneris beveik visuose savo tekstuose naudoja metodą, kurio išmoko kaip medicinos ir lyginamosios anatomijos studentas: jis pradeda nuo žinomos, neabejotinos paskutinės būsenos (Dantono mirties, Lenco, Voiceko atveju tai visuotinai žinomos istorijos), kad paskiau skrodimo metodu sluoksnis po sluoksnio tirtų, kaip buvo prieita prie tokios būsenos: kas pastūmėjo Lencą į beprotybę, Voiceką – į nusikaltimą, Prancūzijos revoliuciją – į pralaimėjimą?

Scenoje – sudužusio lėktuvo fragmentai: korpuso dalys, durys, krėslai, sparnas, kabinos elementai. Tuo pat metu esame ir veiksmo pradžioje, ir eigoje, ir pabaigoje (galbūt Voiceko-Lubitzo galvoje paskutinėmis jo gyvenimo sekundėmis, kai jis nukreipė lėktuvą tiesiai į kalno šlaitą): aplink išmėtyti ledo gabalai – tai tuo pat metu ir Alpių ledyno nuolaužos, ir medžiaga, naudojama palaikų konservavimui prozektoriume, ir pagalbinės priemonės atliekant atpalaiduojančias procedūras po wellness & spa ženklu, kurios spektaklyje atstoja barzdaskučio paslaugas. Stebėsime daugelio trumpų, dažnai nebylių scenų kaleidoskopą, Voiceko gyvenimo situacijas, kurios kartais stebina emociniu intensyvumu, o kartais atrodo abejotinos ir neesminės. Tačiau sunku pasakyti, kurios lėmė jo tragiškus sprendimus – juos hierarchizuoti galime tik mes, žiūrovai.

Giedriaus Savicko Voicekas – tai neišvaizdus, mažo ūgio, kresnas, per anksti pradėjęs žilti trisdešimtmetis su trupučiu. Mažakalbis, besilaikantis atokiau, nuolankiai sutinkantis visada būti tolimesniame plane. Darbas antrojo, padedančiojo pigių oro linijų piloto pareigose neturi jokio lakūnus supančio žavesio; tai nuolatinė įtampa, miego trūkumas, būtinybė gyvenimą derinti pagal skrydžių tvarkaraštį, mažas atlyginimas ir pasitenkinimo stygius. Voicekas prisideda prie atlyginimo masažuodamas Kapitoną (Kęstutis Cicėnas), kuris Obcarsko inscenizacijoje apjungia Kapitono ir Tamburmajoro funkcijas: tai skulptūriškai gražus, liaunas ilgakojis vyras, kuriam idealiai tinka lakūno uniforma ir kuris traukia susižavėjusių moterų žvilgsnius, taip pat ir Marijos (Agnieška Ravdo) – smulkios, dailios, energingos merginos su rudų plaukų kupeta, kuri po savimi pasitikinčios suvedžiotojos kauke slepia liūdesį ir nusivylimą.

Tačiau erotinio trikampio tema yra antrajame plane, galiausiai atsižvelgiant į naujausius tyrimus, susijusius su Voiceku, iš kurių aiškėja, kad iš pradžių dramą lėmė visuomeninis konfliktas (Voiceką niekino Kapitonas ir Daktaras), o tik jį plėtojant Büchneris įvedė asmeninį konfliktą à la Otelas. Obcarsko spektaklis – visų pirma jaudinanti vieno žmogaus susvetimėjimo šiuolaikiniame pasaulyje studija, pasaulyje, kuris – priešingai, nei teigia demokratinė ir liberali jo išorė – yra nepajudinamai hierarchizuotas, slegiantis, primetantis žmogui jo tariamos laimės ir savęs realizavimo vardu nesuskaičiuojamą daugybę pareigų ir lūkesčių. Voicekas turi būti ne tik pareigingas, darbštus ir doras, motyvuotas ir produktyvus: jis taip pat privalo būti vyriškas, stiprus, švelnus, atidus, mąstyti pozityviai, gyventi slow, zen, hygge, lagom, ikigai ritmu – rūpintis kūnu, jausmais ir protu.

Tuo tarpu tylenis Voicekas sukasi tarp įgulos narių ir keleivių sakomų minčių apie tai, koks turi būti žmogus, glausdamas prie savęs milžinišką propelerį. Paniekos, atšiaurumo, patyčių, neapykantos, su kuriomis susiduria tas paklusnus, tylus žmogelis, keliamą įtampą galima suprasti tik taip, kad atspindinčiame visuomenės modelį lėktuvo mikrokosmose jam tenka atpirkimo ožio dalia. Ruošdamas lėktuvą skrydžiui, paklusniai atsiduodamas Daktaro (Gediminas Rimeika) eksperimentams, masažuodamas Kapitono / Tamburmajoro pečius ir bejėgiškai stebėdamas jo ir Marijos sekso scenas, Voicekas pratrūksta nerišliais monologais, kylančiais iš jo iškankintos sąmonės. Jis mato tai, ko mes nematome, girdi balsus ir muziką; po jo skruzdėliško triūso ir sau pačiam tariamų žodžių paviršiumi palengva, tačiau neatšaukiamai subręsta galutinis sprendimas.

Obcarsko debiutas neatsitiktinai įvyko – tai gana išimtinis atvejis – nacionalinėje scenoje: spektaklis įtikina, kad režisierius turi labai brandų supratimą apie profesiją, pasižymi dideliu jautrumu ir vaizduote, kuri užima vietą kažkur tarp Eimunto Nekrošiaus ir Jerzy Grzegorzewskio. O taip pat šiems dviem režisieriams būdingą gebėjimą dirbti su „neįmanomu“ literatūriniu tekstu.  Kad tik jo profesinio kelio tąsa būtų tokia pat sėkminga, kaip jo pradžia.

 

didaskalia 148 / 2018, p. 113–114.

 

Iš lenkų kalbos išvertė Helmutas Šabasevičius

Maži dideli žmonės // Sigita Ivaškaitė, menufaktura.lt, 2018-06-25

Maži dideli žmonės

 

Sigita Ivaškaitė, menufaktura.lt, 2018-06-25

 

Gediminas Rimeika spektaklyje „Voicekas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Debiutas - žanras sudėtingas, čia daugelis stebinčiųjų žino, gi ir moka, daugiau, nei tu ir, aišku, yra visada pasiruošę pamojuoti piršteliu ir išmone. Paradoksalu, bet net į niekad nematyto kūrėjo pirmąjį darbą galima ateiti su tam tikru nusistatymu, kaip tarkime: „Voicekas“ debiutui - stipru... iš pradžių taip sau pagalvojau ir aš, apie Antano Obcarsko pasirinkimą dirbti pagal Georgo Büchnerio „Voiceką“. Tuomet pati savęs ėmiau klausti, o kodėl? Nejaugi dėl to, kad tai - nebaigta pjesė? Per daug atsakomybės, užbaigiant tokį garsų kūrinį? Ne, - „stipru“ dėl to, kad tai - populiarus kūrinys, - teks iš karto nusiteikti tam, jog visi žino, kaip iš tiesų jis turi būti „apdorotas“.

Iš tiesų, galbūt Lietuvoje statyta jau senokai, ši drama išlieka žinoma, nors paskutiniu metu man pačiai ji dažniau asocijuojasi su jos operine Albano Bergo versija. Pats kompozitorius yra sakęs, kad jį iš karto sužavėjo dramos realizmas, tikrumas, - vertybės, kurių teatre ieškoma nuolat. Žinoma, dažnai šios tikrovės prireikia tam, kad būtų galima sukurti visiškai kitokius pasaulius scenoje. Tikriausiai būtent situacijos tiesmukumo ir neįprasto šiuolaikinės operos skambesio susidūrimas lėmė iki šiandien besitęsiančią Bergo kūrino sėkmę. O kalbant apie muzikinius sprendimus, matyt ne veltui miuziklu šią istoriją pasakojo ir Robertas Wilsonas, pasikvietęs Tomą Waitsą, o vėliau muzikinę interpretaciją rengė ir Nick Cave'as...

Kalbėdamas apie savo „Voiceko“ idėją, Obcarskas skamba racionaliai ir aiškiai: sistema nepakito, pasaulis ir toliau laikosi ant Voicekų, tik kai kurie iš jų nori išsivaduoti. Bėda ta, kad šiandien jie nežudo vieno žmogaus, o su savimi pasiima būrius nekaltų aplinkinių. Kaip kad kūrėjų pasirinktas pilotas Andreasas Liubitzas, tyčia sukėlęs keleivinio lėktuvo katastrofą. Kažkada buvusi mažo eilinio žmogelio tragedija šiandien kainuoja šimtus kitų gyvybių.

Tas mažas žmogelis, to mažo žmogaus tragedija... Čia atminty iššoka akademija ir paskaitos apie kad ir Rimo Tumino kūrybą, kurioje, kaip diktuodavo kiekviena dėstytoja, svarbiu tapdavo mažo žmogaus tragedija. Kartais ima atrodyti, jog iki šiandien vis stengiamės parodyti, kokie visi herojai ir pagrindiniai didieji veikėjai yra maži, paprasti, tokie kaip mes. Bet kartais jų istorijos yra sukurtos taip, jog jie turi tapti išskirtiniais, antraip voicekai pradings. O jei ne voicekai, kas tuomet?

Būtent tai ir nutiko Obcarsko „Voiceke“, įrėmintame lėktuvo detalėse su „besisukančiu“ „Vienas namuose 2“ filmu, ironiškai - ir lėktuvu playlisto klasika, ir istorija apie oro uostus, lėktuvus... Ironija, ta paprasta, gera ir sveika 21-ojo amžiaus ironija ir sarkazmas, kurių veidu spektaklio pabaigoje tampa Gedimino Rimeikos Daktaras. Ačiū jam už finalą ir ačiū režisieriui už tas kelias sekundes, leidusias suprasti, jog visgi nėra viskas taip rimta ir svarbu, kaip pasirodė eigoje.

Visgi Voiceko stiprybė - jo silpnume, o jo tragedija slypi apatijoje. Voiceko, o ir Andreaso palūžimai tampa istorija. Paklaidos, atsikvėpimo ir kontrasto norėjosi ir jaunojo režisieriaus darbe, kuriame kol kas viskas ir visi nori būti tik geri ir teisingi, taip skandindami žiūrovus į monotoniją, ženkliai persiritančią per spektaklio atmosferos ribas. Buka ir lėkšta atrodo kalbėti apie klaidos žavesį, bet juk viskas nurodo į tai, jog būtent tuomet maži žmonės tampa dideliais.

Beje, šįryt mačiau Voiceką, po to ir su Marija prasilenkiau... Jų tikrai verta bijoti.

Sigitos Ivaškaitės komentaro įrašas čia.

Aš tam nepasiruošęs. Spektaklis „Voicekas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre // Aušra Kaminskaitė, 15min.lt, 2018-06-09

Aš tam nepasiruošęs. Spektaklis „Voicekas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Aušra Kaminskaitė, 15min.lt, 2018-06-09

Prieš „Voiceko“ premjerą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, spaudoje pasirodė puikūs spektaklio režisieriaus Antano Obcarsko ir dramaturgiją kūrusio Lauryno Adomaičio (to paties, kuris į lietuvių kalbą išvertė Spinozos „Teologinį-politinį traktatą“) interviu, kuriuose kūrėjai aptarė būsimą interpretaciją, pasiūlydami įdomų ir aktualų požiūrį į vieną kertinių XIX amžiaus pjesių.

Interviu taip užkabino, kad pradžioje net erzino mintis, jog teks eiti žiūrėti spektaklį – norėjosi tiesiog ramiai apsvarstyti kūrėjų pristatytus sprendimus. Ypač sprendimą į dėmesio lauką sugrąžinti prieš trejus metus įvykusią Germanwings lėktuvo tragediją, kai skrydžio iš Barselonos į Diuseldorfą metu antrasis įgulos pilotas Andreasas Lubitzas užsirakino kabinoje ir nukreipė lėktuvą tiesiai į Alpes. Gyvų, žinoma, neliko.

Per trejus pastaruosius metus pasaulyje nutiko pernelyg daug tragedijų, tad Germanwings lėktuvo tragedija buvo nustumta į užmarštį. Šiandien įvykį nušviesti bandžiusių straipsnių tekstai, o ypač jų antraštės kelia šypseną – kokia neįtikėtina pasaulio bejėgystė prieš tai, kam niekas nėra pasiruošęs. Kas? Kodėl? O svarbiausia – kaip ateityje to išvengti? Oro linijos tuoj pat paskelbia įvedančios naujus įstatymus – pilotų kabinoje visuomet turės būti po du žmones. Kiti aiškina, jog jei lėktuvas būtų buvęs 10 metų naujesnis, pirmasis pilotas būtų galėjęs iš išorės atsirakinti kabiną ir sustabdyti Lubitzo planą. Visomis priemonėmis stengtasi nuraminti visuomenę ir patikinti, kad skristi lėktuvu nėra pavojingiau nei anksčiau. Netgi priešingai – juk dabar keleiviai apsaugoti nuo dar vieno potencialaus pavojaus.

Ilgainiui paaiškėja, kad Lubitzas sirgo depresija ir gydytojai rekomendavo jam neskraidyti, tačiau jis jų neklausė. Piloto depresija – štai įvykio priežastis! Aviakompanijos skelbia griežtinančios pilotų psichologinės sveikatos patikrą ir visuomenė supranta, kad dabar jau viskas gerai – tragedijai nebus leista pasikartoti.

Tik visuomenė nesupranta, jog tokių problemų šaknys paprastai slypi ne konkrečių žmonių poelgiuose, bet jos pačios ligose. Pavyzdžiui, polinkyje dėlioti žmones į stalčiukus ar teikti pirmenybę verslo interesams. Apie tai didžiąja dalimi ir yra A. Obcarsko „Voicekas“. Büchnerio pjesėje atvaizduotą žemesnės klasės individo murkdymą įvairių visuomenės sluoksnių interesuose spektaklio režisierius ir dramaturgas paliko kertiniu tašku, pakeisdami tik link ribos artinusias situacijas bei aukas, į kurias nukrypo Voiceko atsakas pasauliui.

Obcarsko ir Adomaičio „Voiceko“ veiksmas vyksta orlaivio salone prieš minėtą Germanwings skrydį nr. 9525. Sunku pasakyti, ar spektaklio scenografija tėra lėktuvo salono stilizacija, ar nuoroda į sudužusį lėktuvą: kai kurios salono detalės sudėliotos tiksliai pagal išplanavimą, kitos jo neatitinka, dar kitos – sumestos kaip pakliuvo. Piloto kabina ir stiuardesių vietos pastatytos taip, kad publikos vietos atitiktų keleivių sėdėjimo kryptį. Spektaklio pabaigoje pasigirdus kylančio lėktuvo garsams žiūrovai apšviečiami, leidžiant suprasti, kad mes patys esame keleiviai, potencialiai skrendantys į žūtį.

Septyni personažai spektaklyje susirenka tam, kad vieni kitus kankintų – patys nesuprasdami savo baimių ir poreikių, kiekvienas bando paversti aplinkinius įrankiais savo momentiniams įgeidžiams tenkinti. Voicekas Francas (Giedrius Savickas), Daktaras (Gediminas Rimeika), Marija (Agnieška Ravdo), Kapitonas (Kęstutis Cicėnas) – spektaklio istorija galėtų būti papasakota iš bet kurio perspektyvos ir kiekvienas jų galėtų tapti Lubitzo atitikmeniu. Andreso (Laurynas Jurgelis), kuris spektaklyje greičiau primena ne žmogų, o sąžinę ar kažkieno alter ego būsena taip pat leistų sukti Lubitzo pasirinktu keliu. Šiuo atžvilgiu kūrėjai pataikė ten, kur, regis, ir ketino – suvokdami voiceką kaip bendrinę sąvoką, jie voicekais pavertė visus personažus, drauge kiekvienam įteikdami dalelę Lubitzo. Aukos ir kankintojai tuo pačiu metu.

Francui skundžiantis, kad aplinkiniai primeta jam Voiceko asmenybę, kurios jis pats nenori prisiimti, įgula klausosi taip pat atidžiai, kaip klausomasi šimtąjį kartą girdimos evakuacijos iš lėktuvo instrukcijos. Kapitonas Voiceką laiko nieko nesugebančiu menkysta patarnautoju, Daktaras skatina ir išnaudoja Voiceko baimes priaugti svorio ar apakti (jas, anot spaudos, turėjo ir pats Lubitzas), stiuardesė, Voiceko vaiko motina Marija pati užlipa ant Kapitono, o vėliau, sąžinės graužiama, grąžina Voiceką į savo gyvenimą, bet ne širdį ir aiškiai leidžia jam tai suprasti.

Büchnerio pjesėje Marijos neištikimybė tampa riba, prie kurios privestas Voicekas žudo – jis užmuša moterį, kurios negali nugalėti. Spektaklyje Voicekas pasikėsina į visuomenę, kurios taip pat nugalėti negali. Jis negali įveikti žmonių skirstymo į stalčiukus: šis užima aukštas pareigas, o šis nevedęs, tas turi bipolinį sutrikimą, o su šituo apskritai viskas aišku. Čia gi Voicekas, Voicekas geras žmogus – tokius žodžius kartoja Andresas, Kapitonas, kiti įgulos nariai. Jie žino, koks yra Voicekas. Tačiau pačiam Voicekui svarbu grįžti į save. Tik jau nebeaišku, kas apskritai yra „tikrasis aš“.

Ši linija atrodo kur kas reikšmingesnė Voiceko sprendimui (jei galima vadinti sprendimu tai, ką daryti liepia balsai galvoje) nei Marijos neištikimybė. Galima kalbėti ir apie galios klausimą – Voicekas galiausiai perima lėktuvo valdymą taip, kaip Kapitonas perėmė Mariją. Tačiau jau spektaklio pradžia nurodo, jog Voiceko kelias į finalą prasidėjo gerokai anksčiau nei neištikimybė ir primena, jog fatališkų sprendimų priėmimas yra ne konkrečių įvykių pasekmė, bet ilgas procesas.

Lubitzo istorijos motyvai spektaklyje lieka užuominomis, pavyzdžiu, leidusiu kūrėjams atrasti „Voiceko“ pjesės aktualumą. Spektaklyje pristatomą visuomenės modelį galima pritaikyti kalbant apie bet kurį pasikėsinimą viešumoje – Breiviko įvykdytas žudynes, pasikėsinimą į Jono Pauliaus II gyvybę, Johno Lennono nužudymą... Visuomenė, kurioje tarpsta spektaklio voicekai ir lubitzai, pirmiausia yra nelaiminga visuomenė. Ji negali padėti sau, todėl tegali kenkti kitiems. Moterys čia – vien sekso objektai, vyrai – pažeidžiami ir kompleksuoti, nors viešumoje apsimetantys tvirtais ir visa žinančiais.

Ši terpė itin palanki veistis tokiems tipams kaip spektaklio Daktaras – psichologas-šarlatanas-verslininkas, gydantis nuo visų ligų ir dirbantis tik „savo malonumui“. Būtent Daktaro personažu plėtojama dar viena visuomenės tragedija – verslo interesų pirmenybė. Po Germanwings lėktuvo tragedijos pasirodę straipsniai transliavo aiškią žinią – įvyko klaida, pilotas slėpė informaciją, mes viską griežtinsime, neatsisakykite Germanwings skrydžių. Nei piloto liga, nei žmonių gyvybės dėmesio centre ilgai nebuvo – kur kas svarbiau išlaikyti klientūrą ir nuraminti žmones patikinant, jog nuo šiol viskas kontroliuojama. „Voiceke“ būtent Daktaras kontroliuoja situaciją – jis, lygiai taip patikina, jog tiksliai diagnozavo problemas, ir padės jas išspręsti – jums tereikia jo klausyti ir gyventi kaip anksčiau. Turtus jis kaupia manipuliuodamas žmonių baimėmis ir režisuodamas aplinkinių sprendimus. Paties Daktaro pažeidžiamumą liudija tik aktoriaus kalbėjimo pobūdis – šokinėjantis balso aukštis, svyruojantis tarp tvirtos įžemintos nuomonės ir meditacijos seanso vedėjo kalbos – bei agresyvi reakcija į jį erzinantį Voiceką.

Obcarsko „Voiceke“ išdėliota aibės ženklų, siūlančių žiūrovui nuolat mąstyti ir klausti „kodėl?“. Vis dėlto net neinterpretuojant kai kurių simbolių galima sėkmingai perskaityti spektaklį per vieną iš pačių kūrėjų pateiktų temų – didžius įvykius dažniausiai kuria vidutinybės. Spektaklio istoriją galima supaprastinti iki buitinio konflikto, Voicekui tapusio kertiniu tašku, pareikalavusiu išleisti viską, kas susikaupę.

Jau minėta, kad spektaklio pabaigoje šviesų pagalba publika sutapatinama su keleiviais, tačiau pasijusti spektaklio dalimi trukdo pernelyg fragmentiškas ženklų dėliojimas. „Voiceke“ prasmės kuriamos ir temos plėtojamos pateikiant gausybę nuorodų, tačiau nepakankamai dėmesio skiriama tarp nuorodų vykstančiam veiksmui, jungiančiam išmėtytus simbolius. Prasmes spektaklyje sukuria ženklai, veiksmas tai daro rečiau – galbūt todėl sunku suvokti ryšį tarp spektaklio metu keliamų idėjų. Tam padeda jau minėti spektaklių kūrėjų interviu, kuriuose jie aiškiai nurodė, kokių temų reikia ieškoti spektaklyje. Savo temas, be abejo, vysto ir aktoriai, kurių charakteriai ir būsenos veda prie svarstymų apie tai, kas ir kaip kuria šį sugedusį pasaulį, ir kas leidžia jam tokiam tarpti. Tačiau kol kas aktorių ir simbolių pasauliai spektaklyje egzistuoja atskirai ir persipindami išmuša iš vėžių viename iš jų įsigyvenusį žiūrovą.

Jeigu pasaulis valdomas manipuliacijomis ir stereotipais, tada niekas neturi prasmės ir naikinti tokią visuomenę nėra nusikaltimas. Tai galėtų tapti paaiškinimu (bet ne pateisinimu) Voiceko sprendimui, tačiau spektaklyje ryškiau nuskamba ne pasirinkimo žudyti, bet nuovargio gyventi tema. Noriu, bet pavargau, noriu, bet kūnas neleidžia, noriu, bet kiti man nesuteikia to, ko esu verta – šie spektaklyje ironija persmelkti „bet“ atsiranda personažams susidūrus su tuo, ko jie nesitikėjo sulaukti iš gyvenimo. Su kažkuo, kas nepažinta, nesuprantama ir ne jų valioje. Su kuo ir Lubitzas privertė susidurti visuomenę. Tačiau verslininkai viską sudėliojo į stalčiukus ir leido mums suprasti, kaip viskas yra iš tikrųjų, tad toliau galime gyventi ramiai ir saugiai. Iki kitų susidūrimų.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/teatras/as-tam-nepasiruoses-spektaklis-voicekas-lietuvos-nacionaliniame-dramos-teatre-283-984082?c=kultura

Interviu

Georgo Büchnerio portretas. Interviu su Jadvyga Bajariūniene // Daiva Šabasevičienė, lrytas.lt, 2018-07-19

Georgo Büchnerio portretas. Interviu su Jadvyga Bajarūniene

Daiva Šabasevičienė, lrytas.lt, 2018-07-19

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Voicekas“ (premjera – 2018, birželio 1) kūrybinė komanda pakvietė žiūrovus į skrydžių laukimo salę. Spektaklio koncepcijos autorius ir režisierius Antanas Liudvikas Obcarskas su dramaturgu Laurynu Adomaičiu naujam gyvenimui prikėlė vokiečių rašytojo Georgo BÜCHNERIO (1813–1837) kūrinius ir susiejo juos su tyčine, pasaulį sukrėtusia aviakompanijos „Germanwings“ katastrofa. Pasak režisieriaus, Büchnerio kūrybos bruožai ir amžinai likęs jaunas žvilgsnis į neteisybę yra didžiausias įkvėpimas mąstant apie Voiceką kaip idėją. Apie Georgo Büchnerio kūrybą su vokiečių ir šveicarų literatūros tyrinėtoja Jadvyga BAJARŪNIENE kalbasi teatrologė Daiva ŠABASEVIČIENĖ.

Georgas Büchneris (1813–1837) – vokiečių rašytojas, dramaturgas, poetas, kurio kūryba susijusi su XIX a. pirmojoje pusėje akivaizdžiu literatūros atsinaujinimo sąjūdžiu. Dėl ankstyvos mirties Büchneris nedaug tespėjo sukurti, tačiau neabejojama, kad jo veikalai pasirenkamų temų, nagrinėjamų klausimų universalumu, literatūrinės formos naujumu būtų galėję prilygti Johanno Wolfgango von Goethe’s ar Friedricho Schillerio kūriniams.

Gimęs Godelau, mažame Heseno Didžiosios Kunigaikštystės miestelyje, gydytojo šeimoje, Büchneris mokėsi Darmštato gimnazijoje, 1828 metais susidomėjo politika, prisijungė prie Williamo Shakespeare’o gerbėjų grupės (vėliau ji tapo Žmogaus teisių draugija).

Sulaukęs aštuoniolikos, pradėjo studijuoti mediciną Strasbūre, susidomėjo prancūzų politine filosofija ir literatūra, studijavo François-Noëlio Babeufo ir Claude’o Henri de Saint-Simono veikalus. Netrukus išvyko studijuoti į Gyseną, įkūrė slaptą draugiją, siekusią politinio gyvenimo permainų. 1834 metais su teologu Friedrichu Ludwigu Weidigu išspausdino pamfletą, kritikuojantį Heseno Didžiosios Kunigaikštystės socialinę neteisybę. Pamfleto autoriai buvo apkaltinti išdavyste ir pradėti persekioti – Weidigas suimtas, kankintas ir netrukus mirė Darmštato kalėjime, Büchneris pabėgo į Strasbūrą, kur rašė, vertė iš prancūzų kalbos (tarp jo vertimų – Victoro Hugo dramos „Lukrecija Bordža“ ir „Marija Tiudor“). 1836 metais, gavęs medicinos daktaro laipsnį, buvo paskirtas į Ciuricho universitetą dėstyti anatomijos, tačiau šiame mieste užsikrėtė šiltine ir mirė.

Pirmoji Büchnerio pjesė „Dantono mirtis“ išleista 1835 metais, netrukus pasirodė apysaka „Lencas“, kurioje remiamasi „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio poeto Jakobo Michaelio Reinholdo Lenzo gyvenimu, o 1836-aisiais – komedija

„Leonsas ir Lena“, aukštuomenės gyvenimo satyra. Nors buvo parašyta, neišliko Büchnerio drama apie italų rašytoją Pietrą Aretiną.

Büchnerio drama „Voicekas“ nebaigta, skaitytojai tegali pasidomėti fragmentais; čia veikia herojai iš darbininkų klasės, tačiau kaip tik šis veikalas išgarsino Büchnerį visame pasaulyje. Susidomėjimas jo kūryba kilo XIX a. aštuntajame dešimtmetyje, jo darbus redagavo ir išleido Karlas Emilis Franzosas; kiek vėliau jie padarė didžiulę įtaką natūralistų ir ekspresionistų judėjimams ir šiandien vadinami pirmaisiais moderniosios Europos literatūros kūriniais.

1923 metais Vokietijoje įsteigtas Georgo Büchnerio prizas šiandien yra vienas prestižinių šios šalies literatūrinių apdovanojimų; pagal „Voiceką“ 1925-aisiais austrų kompozitorius Alanas Bergas parašė atonalinę operą, o 1979-aisiais kino režisierius Werneris Herzogas sukūrė to paties pavadinimo filmą.

Büchnerio kūrybinis palikimas tėra apie du šimtai puslapių kūrybos; iš šešių šimtų laiškų teliko kelios dešimtys – daugumą sunaikino jaunesnysis rašytojo brolis filosofas ir fiziologas Ludwigas Büchneris (1824–1899), todėl apie asmeninį jo gyvenimą žinoma labai nedaug. Remdamasis šiais šaltiniais, naujausią biografiją – knygą „Georgas Büchneris. Genijaus istorija“ – 2013 metais parašė vokiečių literatūros tyrinėtojas Hermannas Kurzke.

 

* * *

Daiva Šabasevičienė. Pirmiausia noriu Jums padėkoti už malonų sutikimą pasidalinti mintimis apie Georgą Büchnerį. Nors jis priklauso garsiausiems dramaturgams klasikams (ne veltui Vokietijoje jo vardu pagerbtas vienas svarbiausių literatūrinių apdovanojimų), Lietuvoje jį žino tik siauras ratas žmonių. Kaip Jūs, būdama viena iš vokiečių ir austrų literatūros tyrinėtojų, galėtumėte jo kūrybą įvertinti bendrame literatūros kontekste?

Jadvyga Bajarūnienė. Georgas Büchneris gyveno ir kūrė XIX amžiuje. Šis amžius Europos literatūrose (rusų, prancūzų, anglų) subrandino stambiosios prozos – romano žanrą. Realistinis romanas vaizduoja plačią žmogaus ir visuomenės gyvenimo panoramą, gilinasi į individo psichologiją, asmeninės būties problemas. Büchneris neprisišlieja prie tos tendencijos, jo kūrybai būdingos trumposios prozos formos (apsakymas), jis taip pat kūrė dramas, nors keleto jų liko tik fragmentai. Be to, būdamas revoliucingai nusiteikusi ir politiškai angažuota asmenybė ir siekdamas literatūros poveikio plačiosioms masėms, jis rašė ir agitacinę prozą. Büchnerio politinis manifestas „Heseno žemės pasiuntinys“ („Der Hessische Landbote“) ženklina to meto vokiečių literatūros posūkį į politinio turinio ir demokratinių tendencijų literatūrą, kuri buvo būdinga „Jaunąja Vokietija“ vadinamos jaunosios kartos grupės rašytojų kūrybai. Büchneris pasireiškė kaip novatorius, ypač dramos srityje, kurioje jis pabrėžia užuojautą mažajam žmogui, atskleidžia pasaulyje vyraujančią neteisybę ir iškelia būtinybę atsigręžti į žemiausių sluoksnių socialines egzistencijos problemas. Rašytojo moralinis ir estetinis aktualumas išryškėjo visuomenės krizių metu, pavyzdžiui, septintojo dešimtmečio pabaigoje maištaujant Vokietijos studentams. Reikėtų pabrėžti itin paveikų kūrėjo kalbos stilių. Jis emocionalus, vaizdingas, ekspresyvus, prisodrintas liaudies kalbos, folklorinių intonacijų. Minėtame manifeste  Büchneris, kalbėdamas apie katastrofišką Heseno žemės varguomenės padėtį, savo argumentus paremia statistiniais duomenimis, ragina skaitytojus kilti į kovą su neteisybe, skelbia „taiką trobelėms ir karą rūmams“.  Rašytojo pasaulėžiūrą veikia du pagrindiniai faktoriai – gamtos mokslai (jis studijavo mediciną, buvo lyginamosios anatomijos tyrinėtojas) ir Prancūzijos revoliucijos idėjos. Kūrybai būdingas griežtai materialistinis požiūris į žmogų ir aplinką. Tačiau revoliucingumas įžvelgiamas kartu su istoriniu fatalizmu. Jis atsisako istorinių asmenybių idealizacijos, šiuo požiūriu pasisakė prieš Friedrichą Schillerį, jo manymu, kūryba negali būti moralesnė negu pati istorija.

 

Kaip Jums atrodo, kodėl jo dramaturgija tik retkarčiais išnyra ir vėl dingsta, Lietuvoje jis yra „neprigijęs“ autorius.

 

Ši aplinkybė sietina su lietuvių literatūros tradicija, kuriai, anot Vytauto Kubiliaus, būdingas realybės sudvasinimas, psichologinė analizė, išlaikiusi dvasinio taurumo prizmę, bei polinkis į pakilaus dvasingumo ir romantinio poetiškumo versmes (Vytautas Kubilius, „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“. – Vilnius: Vaga, 1983, p. 27).

 

Ką galėtumėte pasakyti apie šio autoriaus vertimus? Kodėl į jį taip ilgai nekreipta dėmesio?

 

Iki šiol Büchneris buvo palyginti mažai žinomas Lietuvoje. Rimta kliūtis galėjo būti ir tai, kad rašytojas kai kurių savo kūrinių nebaigė, o jo reikšmingiausia pjesė „Voicekas“ vokiečių leidėjams iki šiol kelia rūpesčių, kadangi rankraštis buvo sunkiai įskaitomas, neaiški atskirų scenų seka.

 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras netrukus pakvies į „Voiceko“ premjerą. Spektaklio teksto ištakos – Büchnerio drama „Voicekas“ ir novelė „Lencas“. Kuo ypatingi šie kūriniai?

 

Abu kūrinius jungia tai, kad protagonistai, tiek Voicekas, tiek Lenzas, priklauso pasmerktųjų žmonių grupei. „Voiceke“ autorius parodo, kaip žiaurios gyvenimo sąlygos gali deformuoti ir sužlugdyti žmogų. Voicekas – atstumtasis. Neturėdamas lėšų pragyvenimui, jis leidžia daryti su savimi medicininius eksperimentus. Vienintelė gyvenimo prasmė yra meilė Marijai, kuri jį išduoda. Nepakeldamas neištikimybės ir kankinamas draskančio pavydo, Voicekas ją nužudo. Voiceko prototipas iš tikrųjų gyveno Leipcige, po jo įvykdyto nusikaltimo ekspertai nesutarė, ar jis pakaltinamas dėl savo psichinės ligos. Ekspertizės prieštaravo viena kitai, galop Voicekui, stebint milžiniškai miniai, Leipcigo turgaus aikštėje buvo įvykdytas mirties nuosprendis. Novelės „Lencas“ herojus yra taip pat istorinė asmenybė, XVIII a. pradžios vokiečių rašytojas, „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio atstovas Jakobas Michaelis Reinholdas Lenzas. Šio talentingo dramaturgo likimas dėl sunkios psichinės ligos susiklostė tragiškai. Kaip ir pjesėje „Voicekas“, novelėje „Lencas“ autorius atskleidžia, kaip žmogų veikia patologiniai jo pokyčiai. Pabrėžia žmogaus vienatvę ir apleistumą.

 

Kaip grindžiamas šio autoriaus tekstų „netolygumas“? Pavyzdžiui, „Lenco“ pradžia – bene gražiausias, harmoningiausias tekstas, kokį kada nors teko skaityti, tačiau jau kelintame puslapyje pasakojimas „lūžta“, autorius tarytum atsisako savo jusliškumo.

 

Tokį lūžį  Büchnerio prozos kūriniuose lemia vidinės ir išorinės perspektyvų kaita; dramose rašytojas taip pat nesilaiko ligtolinių vaizdavimo tradicijų, veiksmą dažnai pertraukia lyriniai ar epiniai elementai, įvedamos masinės scenos, todėl skaitytojas nuolat turi sustoti ir „perjungti“ skaitymo kodą.

 

Kas yra tas Voicekas, koks tai žmogus?

 

Voicekas – plebėjas, atsidūręs socialinio gyvenimo užribyje, visų atstumtas, užguitas žmogus. Autoriaus požiūris griežtai deterministinis: žeminančios egzistencinės sąlygos (nedarbas, skurdas, aplinkinių patyčios) deformuoja, priveda jį prie nusikaltimo. Kita vertus, Voicekas yra primityvus, pasiduoda žemųjų instinktų galiai. Savo herojų  Büchneris vaizduoja su užuojauta, liguistos psichikos apraiškas fiksuoja mediciniškai tiksliai. Tuo tarpu Voiceko antagonistai, miesčioniškos visuomenės reprezentantai, rodomi kritiškoje bei satyrinėje šviesoje.  Büchneris išreiškia savo protestą dėl neteisingo mirties nuosprendžio įvykdymo.

 

Kiek ir kaip šio žmogaus tipas pakito XXI amžiuje?

 

Literatūra visais laikais nepaliauja gilintis į žmogaus vidinį pasaulį, jo psichiką. Iracionalius žmogaus poelgius dažnai nulemia skaudūs individų ir aplinkos konfliktai arba žmogaus pasąmonėje glūdintys tamsūs instinktai. Jau XXI amžiaus dramoje žmogaus vidinį tragizmą dažnai lemia istorinės katastrofos (karai, teroras).

 

Kaip Büchneris grindžia meno esatį?

 

Nors Büchneris nepasižymėjo kaip meno teoretikas, o savo pažiūras išdėstė daugiausia laiškuose ar atskiruose grožiniuose tekstuose, literatūrologai ypač dažnai cituoja pokalbį apie meną novelėje „Lencas“. Turime omenyje Lenzo pokalbį su Kaufmannu. XVIII amžiaus rašytojas ir gydytojas Christophas Kaufmannas gyveno Šveicarijoje, jį 1777 metais lankančiam Lenzui prasidėjo šizofrenijos priepuolis.

Novelėje Kaufmanno ir Lenzo pokalbis vyksta pastoriaus Oberlino namuose. Tuo metu Lenzas jau buvo žinomas dramaturgas. Kaufmanno ir Lenzo požiūris į literatūrą skiriasi iš esmės. Kaufmannas – idealizmo šalininkas, o Lenzas – jo priešininkas. Pokalbis sukasi apie meno ir tikrovės santykį. Lenzas atmeta tikrovės idealizaciją mene, o jis reikalauja realistiškai vaizduoti gyvenimą. Jo nuomone, literatūra turinti rodyti gyvenimą, nesvarbu, koks jis būtų – gražus ar bjaurus. Jis mano, kad menininkas turi vaizduoti gyvenimo pilnatvę.

Lenzo lūpomis Büchneris formuluoja savąją meno programą: rašytojas turintis įsigilinti į mažiausio žmogaus gyvenimą, mylėti žmogų. Nors šioje novelėje Büchneris pasisako už realizmą, jis toli gražu nesiūlo, kaip tai vėliau skelbs natūralistai, fotografuoti tikrovę, jo siekis – perteikti jos visumą ir dinamiką, pažadinti grožio ilgesį. Išliekamąją vertę turi tik išliekamasis grožis.

 

Kokią vietą Büchnerio kūryboje užima gamta, tiksliau – kodėl ji tokia reikšminga, sudaranti natūralumo esmę?

 

Gamtos aprašymai svarbią funkciją atlieka novelėje „Lencas“, kur gamta – natūralus veiksmo fonas. Kalnai ir juose klaidžiojantis vienišas žmogus kelia asociacijas su romantizmu. Romantikai pabrėžė žmogaus ir gamtos ryšį, jiems gamtos reiškiniai – žmogaus sielos būsenų atitikmenys, o harmonija su gamta – svarbiausia laimingos egzistencijos sąlyga. Priešingai romantizmo tradicijai, Büchnerio personažai gamtą išgyvena kaip svetimą erdvę. Anot literatūros kritiko Fritzo Bergemanno, Büchneriui genialiai pavyksta sujungti landšafto vaizdus su psichinių būsenų analize. Herojų apima baimė, jam kyla haliucinacijos, atmetama bet kokia transcendencija, žmogus lieka vienišas, nelaimingas.

 

Ar Jums neatrodo, kad Büchnerio paslaptis yra tam tikroje užkoduotoje formulėje – skaitai, regi vieno ar kito konkretaus veikėjo analizę, čia pat išnyra Büchnerio portretas, kol supranti, kad kalbama apie tave. Įdomiausia, jog autorius šią transformaciją perteikia vos per kelis puslapius. Jam nereikalinga didžiosios prozos forma. Kaip Jus asmeniškai veikia jo tekstai?

 

Šį poveikį galima paaiškinti tuo, kad rašytojas dažniausiai identifikuojasi su savo veikėjais ir pasakojimą skleidžia iš jų vidinės perspektyvos. Büchnerio temų universalumas, aktualumas ir jo humaniška pozicija sukuria artumo skaitytojui įspūdį.

Büchnerį atradau dar būdama germanistikos studente Vilniaus universitete. Skaityti šį autorių įdomu, nes jis objektyviai ir be iliuzijų kalba apie žmogų ir visuomenę. Vertingos ir mūsų gyvenamajam metui artimos kai kurios jo filosofinės įžvalgos: pavyzdžiui, jog žmogus – bedugnė, pasaulis – chaosas, o žmonės  – istorijos marionetės, už virvučių tampomos lėlės („Dantono mirtis“).

 

Nesinori baigti pesimistine mintimi, bet labai svarbios Jūsų įžvalgos. Kalbėdami apie daugelį šių dienų nelaimių, galime konstatuoti, kad dažnai ne tik atskirų bendruomenių, bet ir visos žmonijos likimas gali priklausyti nuo konkrečių asmenų beprotystės. Ar Jums neatrodo, kad apie tai labai tiksliai ir kalba Georgo Büchnerio kūriniai?

 

Visai teisingai pastebėjote, – tokią išvadą galima formuluoti. Deja, naujausios istorijos raida patvirtina tokių išpuolių grėsmę ir net masiškumą. Ypač pavojinga, kad pražūtingų instinktų vedami žmonės turi ir politinę galią, valdo atskirų šalių visuomenę ir likimus. Nesinorėtų teigti, esą Georgas Büchneris buvo pranašiškas, tai skambėtų kaip klišė, tačiau jo pjesė „Voicekas“ siunčia labai svarbią žinią: kad žmogus galėtų gyventi oriai ir teisingai, turime sukurti visuomenę, kurioje atskiri individai nebūtų žeminami ir niekinami.

 

Nuoširdžiai dėkoju.

 

Daiva Šabasevičienė

Didysis „Voiceko“ liūdesys - pauzėse // Daiva Šabasevičienė, menufaktura.lt, 2018-05-29

Didysis „Voiceko“ liūdesys - pauzėse

Daiva Šabasevičienė, menufaktura.lt, 2018-05-29

 

Antanas Obcarskas. Dimitrijaus Matvejevo nuotrauka

Šį savaitgalį, birželio 1, 2 dienomis, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio „Voicekas“ premjera. Spektaklio koncepcijos autorius ir režisierius Antanas Obcarskas su dramaturgu Laurynu Adomaičiu naujam gyvenimui prikėlė vokiečių rašytojo Georgo Büchnerio (1813-1837) kūrinius ir susiejo juos su tyčine, pasaulį sukrėtusia Andreas Lubitzo sukelta katastrofa. Pasak režisieriaus, Büchnerio kūrybos bruožai ir amžinai likęs jaunas žvilgsnis į neteisybę yra didžiausias įkvėpimas mąstant apie Voiceką kaip idėją. Daiva Šabasevičienė kalbina spektaklio režisierių Antaną Obcarską.

Klausti apie „Voiceką“ - tas pat, kas klausti apie Tavo gyvenimą: nežinia, kas svarbiausia ir kur kelio pradžia. Jau porą metų Tu nesiskiri su „Voiceku“, iš pradžių rūpinaisi Georgo Büchnerio „Voiceko“ ir „Lenco“ naujais vertimais, o juos gavęs nenusiraminai, toliau į juos gilinaisi, artinai prie savęs. Koks tai procesas?

„Voicekas“ atėjo visai natūraliai. Reikėjo pasirinkti medžiagą, kuri pasiduotų interpretacijai ir leistų pasisakyti vienu ar kitu klausimu. Büchnerio klausimas - kas žmonėse meluoja, svetimauja, vagia ir žudo? - pasirodė neatsakomas, todėl pasidarė įdomu. Büchnerio žmogaus suvokimas, situacijų matymas išliks amžinai jaunas, jis dėl ankstyvos mirties neturėjo progos jo pakeisti. Liko jauno kūrėjo žvilgsnis į būtent tokią žmogaus situaciją ir jį kiekvieną dieną ištinkančią teisybę, kuri nelabai pasikeitė ir šiandien. Büchnerio „Voicekas“ ir paties Büchnerio kūrybos bei asmens bruožai yra spektaklio kūrimo idėja, kurią bandyta maksimaliai artinti prie nūdienos.

Baigei filosofijos mokslus, pradėjai studijuoti režisūrą, bet netrukus studijas palikai ir atėjai į teatrą. Kodėl?

Aš iš teatro ėjau studijuoti filosofijos ir režisūros, nebuvau iš jo išėjęs. Teatre pradėjau dirbti dar 2009 metais ir dirbu iki šiol. Bestudijuodamas filosofiją vaidinau spektakliuose, asistavau režisieriams, vėliau užsiėmiau prodiuserio veikla (nuo 2011 m. esu teatro „Utopia“ direktorius). Atsiradus tinkamai progai stojau į Eimunto Nekrošiaus vadovaujamą režisūros kursą. Kodėl viskas taip išėjo? Negaliu atsakyti, matyt, taip norėjau.

Netrukus pasirodys „Voicekas“. Tu esi šio spektaklio koncepcijos autorius, bet teksto neišdrįsai rašyti, šį darbą patikėjai kolegai filosofui Laurynui Adomaičiui. Kodėl?

Tirdamas „Voiceką“, supratau, kad ši medžiaga labai šiuolaikiška, tačiau privalu ją išvaduoti iš senamadiškų žodžių ir stereotipinio, egzistencinio nervinimosi. Aš būčiau sugadinęs savo paties sumanymą ezoteriškais ir vingiuotais pasisakymais, o mano Voicekas reikalavo galutinio ir visapusiško paprastumo. Su Laurynu Adomaičiu aptariau visų scenų režisūrinius užmanymus, personažus, o jis man nebeleido keisti nuomonės šimtąjį kartą bei viską surašė. Tekstas pasidarė paprastas, nervinimasis pasislėpė po kasdienėmis situacijomis, o didįjį liūdesį įprasmino pauzės tarp žodžių ir žmogaus būklėje.

Atrodo, kad Tu tapatiniesi su vienu ar kitu personažu. Kas jis?

Taip, tai yra Marijos ir Voiceko vaikas.

Paprastai menininkai bando nustatyti savo kūrybos vietą ir išskleisti individualią meno sampratą. Kaip ir iš ko Tu formuoji naujojo spektaklio struktūrą?

Abejoju, ar galiu atsakyti į šį klausimą, žinoti savo kūrybos vietą ir meno sampratą. Man tai darbas, kurį turiu šiandien dirbti. Nesilaikau griežtų principų, greičiau juos pritaikau kiekvienai dienai. Darau, kaip atrodo stipriausia ir yra sąžiningiausia pasirinktos medžiagos atžvilgiu.

Büchnerio „Voicekas“ plėtojamas remiantis jo novele „Lencas“. Abiejuose kūriniuose labai ryškios natūralumo transformacijos. Autorius ne tik kalba apie natūralumu „kvėpuojančios“ gamtos grožį, bet jį išskleidžia įtaigia menine-literatūrine forma, ypač „Lence“. Pasąmonėje neatsitrauki nuo Büchnerio. Kas spektaklyje lieka iš jo? 

Lencas lieka keleto įvaizdžių forma. Ten yra vaizdingai papasakoti vieno rašytojo ėjimo į beprotystę išgyvenimai, kurie supriešinami su ramiais ir galingais gamtos peizažas. Gerai pagalvojus, galima įžvelgti Büchnerio pasipiktinimą tokia pasaulio tvarka: nuostabi, galinga ir rami gamta vienoje pusėje, o kitoje - gležnas poetas, kurio viduje daužosi audros ir darosi nebeįmanoma gyventi. Kodėl pasaulis susitvėrė būtent taip, jog kažkam reikia daužytis ir kratytis beprotystės gniaužtuose, kurie tėra tos pačios gamtos išdava? Sunku susivokti tame, bet Büchneris suvokė, jog gamtos neįveiksi ir jai nepasipriešinsi. 

Ar remiesi kokiais nors filosofais, interpretuodamas „Voiceką“?

Labai stengiausi to išvengti.

Ar Tavo Voicekas ieško būdų būti anapus savasties?

Anapus savasties būti turbūt reikštų nebebūti Voiceku. Žinoma, Voicekas ieško būdų nebebūti Voiceku, bet tam jam trūksta didžiadvasiško ryžto. Vienas įdomesnių susivokimų šiame kūrybiniame procese buvo savo paties menkumas. Aš galiu rytais sau prižadėti kažko nebedaryti, kas man galbūt kenkia (pvz. nebegerti arba nebepersivalgyti), bet vakare kartosiu tą patį. Voiceke ryžto užtenka tik keltis ir eiti į darbą, bet nesikeisti.

Koks Tavo Voiceko procesualumas? Kaip vyksta žmogiškumo atitolinimas?

Procesas paprastas - išgryninta pjesės „Voicekas“ idėja, nutarta, jog Voicekas dar tikrai nenumirė ir aibė voicekų vis dar vaikšto tarp mūsų. Surastas galimas Voiceko atitikmuo dabartyje - pilotas Andreasas Lubitzas ir jo paskutinis skrydis. Ar šis atitikmuo tikslus? Sunku pasakyti, parodys darbo vaisiai. Žmogiškumo atitolinimas niekaip nepavyko, nes viskas, kas nutinka blogiausio (ar geriausio) - nutiko per žmonių nesusilaikymą, nesusivaldymą ir pasidavimą gamtai. Turbūt tai ir yra dabarties žmogiškumo žiaurumas, nes vis labiau mėginama priešintis savo pačių norams.

Kokiais posūkiais vaikšto Tavo personažai?

Primityviais, tokiais pačiais kaip ir aš pats, kai einu į darbą. Išsukti iš kelio ir padaryti tai, ko iš tavęs nesitikėtų - tai pernelyg herojiška.

Ar Tau svarbu pasaulį apversti aukštyn kojom, ar brėžti beprotybės punktyrą?

Beprotybė per stiprus žodis. Aš stengiuosi pamatyti, ką iš tiesų norima pasakyti tokiomis frazėmis kaip „labas, kaip jums sekasi“? Noriu išgirsti, kas įvyksta tarp žodžių, kokia chemija ir kokie postūmiai ar hormonai mus verčia elgtis vienaip ar kitaip. Pavyzdžiui, jausti pagiežą ir neapykantą, bet sakyti, jog myliu. Beprotybė yra užsisukti ir nemokėti kalbėti neįprastai. Kiekvieną kartą, kai prasižioju, galiu tikėtis, kad pasakysiu būtent tai, ką dabar pasakiau.

„Voicekas“ pagal Georgą Büchnerį LNDT Mažojoje salėje bus rodomas birželio 1 d. 19 val., birželio 2 d. 16 val. ir birželio 19 d. 19 val.

 

„Voiceko“ dramaturgas L. Adomaitis apie vidutinybių dramą // Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2018-05-17

„Voiceko“ dramaturgas L. Adomaitis apie vidutinybių dramą

Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2018-05-17

Laurynas Adomaitis

Laurynas Adomaitis – debiutuojantis Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Voicekas“ dramaturgas. Vaikinas šiuo metu taip pat rašo filosofijos disertaciją prestižiniame Italijos Scuola Normale Superiore universitete Pizoje ir atlieka ilgalaikę stažuotę Ecole Normale Supérieure universitete Paryžiuje. Laurynas yra žinomas kaip fundamentalių filosofinių kūrinių vertėjas, filosofas bei daugybės kultūrinių ir mokslinių publikacijų autorius.

Spektaklyje „Voicekas“ jis kartu su režisieriumi ir koncepcijos autoriumi Antanu Obcarsku jungia dvi Georgo Büchnerio pjeses ir realią piloto Andreas Lubitzo istoriją bei teatrologei Daivai Šabasevičienei pasakoja apie meninį procesą ir pirmąjį kūrinį scenai.

 

Daiva Šabasevičienė. Kadangi Jūs tapote šio spektaklio dramaturgu, o pjesės autorius yra labai gerai žinomas visam teatro pasauliui, norėčiau paklausti, kodėl buvo būtina parašyti naują kūrinį išlaikant tą patį pavadinimą – „Voicekas“? Kas kito ir kodėl? Kokios idėjos yra svarbiausios? Kaip apskritai sekėsi rašyti?

 

Laurynas Adomaitis. Georgo Büchnerio „Voicekas“ yra nebaigta rašyti pjesė, grįsta tikrais istoriniais įvykiais. Tai reiškia, kad viskas, kas įvyko, įvyko iki galo (to jau nepakeisi, tą mes žinome, Voicekas nužudė savo žmoną), tačiau Büchneris nebaigė apie tai kalbėti, jis nespėjo užbaigti pjesės ir mirė būdamas vos 24-erių, taigi daugybė dalykų „Voiceke“ liko neaiškūs. Teatro pasaulyje yra įprasta šią pjesę aiškinti bei adaptuoti pagal kiekvieno pastatymo detektyvinę nuojautą. Mūsų dramaturginis sumanymas buvo radikaliai pakeisti prieigą ir užuot aiškinus Voiceko veiksmus, pabrėžti tą netikrumą, kuris neišvengiamai lydį pjesę. Ar tikrai Büchneris neužbaigė pjesės dėl to, kad mirė? Gal jis tiesiog nežinojo atsakymų į klausimus, kuriuos pats iškėlė: kodėl visa tai nutiko, kas dėl to kaltas, kas verčia žmones meluoti, išduoti ir žudyti? Kodėl žmogžudžiai būna ne tik psichopatai genijai, bet ir banaliai nuobodūs „kolegos“ ir „draugai“? Vienas iš tų eilinių „pažįstamų“ buvo ir Andreasas Lubitzas, kurio besišypsančių „selfių“ iš pusmaratonio bėgimo vis dar pilnas internetas. Tokios tragedijos verčia ieškoti atsakymų, tačiau pačioje žmogaus būklėje slypi kažkas, kas neleidžia prie jų priartėti.

Stilistiškai personažų kalbai įtaką padarė Herberto Marcuse‘s idėjos apie „totalinę administraciją“. Technokratiniai režimai, kurie egzistuoja ir oro uostuose, ir teatruose, nori paversti ten esančius žmones totalinės administracijos objektais, t. y. juos „optimizuoti“. Viena iš gerai žinomų technikų šiam tikslui yra kalbos – tiek sintaksės, tiek žodyno – norminimas. Oro uostuose, kaip ir scenoje, reikia kalbėti vienodai ir taisyklingai. Pjesės personažai jaučia šį savo pačių kalbos jungą, todėl stengiasi jį pralaužti, kartais patys susigėsta, bando iš naujo, vėl palūžta, pamiršta, ką sakė, užkliūva liežuvis, jų kalba pilna klaidų, aritmijos ir baimės likti nesuprastam. Nusižengdami administracinei kalbai jie bando įrodyti savo tikrumą ir individualumą. Tai yra iššūkis tiek aktoriams, tiek personažams, tačiau rezultatas yra šiuolaikiškas, nemoralizuojantis, realybei jautrus tekstas, kuris atsižvelgia į geriausius pavyzdžius šiuolaikinėje literatūroje ir dramaturgijoje – toks, koks buvo „Voicekas“ XIX amžiuje.

 

Daiva Šabasevičienė. Debiutuojate, todėl įdomu paklausti, kaip konstravote dialogus, ar rėmėtės kitais pavyzdžiais, kokiais nors autoriais? Kas Jums svarbiausia šiame žanre?

 

Laurynas Adomaitis. Proceso atžvilgiu viskas prasidėjo, kuomet pats režisierius Antanas susisiekė su manimi, norėdamas paprašyti pagalbos kuriant tekstą. Tuo metu jis jau turėjo pjesės vertimą, bet jis buvo visiškai netinkamas scenai (neklauskit, kodėl taip nutiko, – nežinau). Antanas pristatė man savo sumanymą statyti spektaklį pagal „Voiceko“ struktūrą, bet pritaikant pjesę piloto Andreaso Lubitzo sukeltai tragedijai. Iš rašytojo pusės, manau, kad tai labai geras sumanymas, ypač dėl to, kad tragedijos tyrėjai sudarė kelių šimtų puslapių Andreaso Lubitzo gyvenimo faktų ir net charakterio bruožų analizę. Jie bandė atsakyti į klausimą, kodėl Lubitzas taip pasielgė? Tai buvo ir pagrindinis žiniasklaidos klausimas tyrėjams – kuo jis buvo ypatingas, kad šitaip pasielgė? Problema ta, kad jis nebuvo niekuo ypatingas. Kaip ir Voicekas. Tad Lubitzo byla tapo griaučiais Voiceko personažui. Keli iš pagrindinių bruožų buvo hipochondrija (baimė apakti), kūno dismorfija ir faktas, kad paskutines dešimt minučių Lubitzas neištarė jokių paskutinių žodžių, kuriuos užfiksuotų juodoji dėžė, t. y. jausmas, kad pagaliau nebereikia kalbėti, nebereikia atsakinėti į „tuos klausimus“ apie tai, kas jam negerai. Kažkodėl man Voicekas priminė Eugene‘o O‘Neillo personažus, ypač imperatorių iš „Imperatoriaus Džonso“ (angl. „The Emperor Jones“), – kažką, kas viduje yra palūžęs, bet bando išlaikyti tvirtą fasadą; veiksmo eigoje tas fasadas trupa ir griūna, o vidinės šmėklos lenda į išorę. Dabar žvelgdamas į pjesę nežinau, kiek to iš tikrųjų liko, gal tai buvo tik metodinis vaizdinys.

Kiti personažai taip pat turi kažkokius provaizdžius. Turiu omenyje tai, kad jie nori būti kažkuo kitu, tačiau jiems nesiseka, nes jie iš esmės yra vidutinybės. Marija norėtų būti kaip kokia Eartha Kitt, kalbėti apie meilę, ne laukti, o reikalauti jos iš vyrų, jausti savo vertę, tačiau išeina tik kažkokios banalybės, nuodėmė ir sąžinės graužatis, kurios ji nesupranta dėl savo vaikiško emocinio nebrandumo. Tai mano mėgstamiausias personažas. Visų likusių modus construendi yra panašus, – jie nori būti kažkuo, kieno įvaizdžiu mėgaujasi, kieno tapatybė juos padarytų (bet nepadaro) ypatingais. Taip jau yra, kad didžiuma žmonių nėra niekuo ypatingi (tai plaukia iš paties ypatingumo apibrėžimo), bet niekas nenori sau to pripažinti. Štai kur slypi vidutinybių drama. Labai raminanti mintis galvoti, kad tragiškus įvykius sukelia tik nenormalūs, ypatingai iškrypę žmonės ir psichopatai, todėl kiekvienam žudikui norime surasti diagnozę arba motyvą, t. y. aistrą arba būtinybę. Tačiau tiesa yra ta, kad blogis yra banalus, jis nekyla iš piktųjų genijų, o atsiranda visiškai normalioje terpėje, kur tarpsta vidutinybės, kaip Lubitzas ir Voicekas. Tai provokuojanti mintis, nes palaipsniui tenka pripažinti, kad grėsmė slypi visur, o būdų jai išsipildyti šiuolaikiniame pasaulyje yra begalės. Be to, vidutinybės teatre dažnai priešinamos herojams. Čia vidutinybės tampa pagrindiniais personažais, o jų herojiškumas yra sąmoningai nepavykęs.

Kalbos atžvilgiu mane labiausiai žavi kai kurie šiuolaikinės literatūros atstovai. Viena iš stilistinių idėjų, pritaikytų pjesėje, yra Nicolos Barker (šių metų „Goldsmith‘s prize“ laimėtojos) romano „The Yips“ mintis. Yips yra angliškas terminas, žymintis sporte, ypač golfe, pasitaikančius atvejus, kuomet net profesionaliausi žaidėjai „nugrybauja į pievas“, netikėtai numuša kamuoliuką į stovėjimo aikštelę, nors paprastai pataiko tiesiai į duobutę. Tokie yipsai arba paslydimai mūsų pjesėje pritaikomi pačiai personažų kalbai. Kalba juos veda į priekį, o mintis tarsi atsilieka. Jie pradeda kažką sakyti, bet vidury sakinio supranta, kad sako nesąmonę, tada grįžti atgal nebėra kaip, pasidaro gėda, ką apie mane pagalvos ir t.t. Panašiai kaip sporte, žaidėjas jausdamas įtampą, prašauna pro šalį.

Voiceko personažas vienintelis turi kažkokio žingeidumo, savarankiško, bet destruktyvaus mąstymo. Tokio, kokį turi JM Coetzee romanų serijos „Jėzaus vaikystė“ („Childhood of Jesus“) ir „Jėzaus mokslai“ („Schooldays of Jesus“) personažas Davidas – vaikas, kuris naiviai užduoda klausimus apie žmogaus esmę, apie jausmus, meilę ir t. t. Bet jo naivumas ir nuolatinis klausinėjimas galiausiai įpainioja racionalų protą. Kas galų gale padaro tave būtent tuo žmogumi, o ne kažkuo kitu? Voicekas mąsto apie tai naktį, kuomet nebijo, kad kas nors paklaus, ką jis daro. Dar viena kertinė įtaka buvo Davido Fosterio Wallace‘o straipsnis „E unibus pluram: Television and US fiction“. Aš, kaip ir jis, manau, kad dabartinei literatūrai per daug įtakos daro televizija. Didžiausia televizijos grėsmė literatūrai yra tai, kad televizija yra apie pačią televiziją, t. y. apie jos pačios susikurtus objektus. Televizija yra pilna laidų apie kitas televizijos laidas, pokalbių šou kalbina tik kitas televizijos žvaigždes, komedijos pilnos juokų apie kitas televizines komedijas ir t.t. Tu privalai suprasti, kad žiūri televiziją, kitaip išvis nesuprasi apie ką ten yra kalbama. („– Zvonkė žnybė Mijai! – Nu ir kas? – Durnas, taigi rodė per Kakadu.“) Tuo tarpu literatūra neturėtų būti tik apie kitą literatūrą. Ji turėtų būti vojeristiška ir kalbėti apie tikrus ir pačius tikriausius žmones. Šią maksimą nuosaikiai taikiau sau rašydamas ir skaitymų metu bandėme perteikti ją aktoriams.

Apskritai rašymo procesas buvo dialektiškas, nuo rašymo pradžios buvo sukurta daugybė pjesės variantų, buvo pakeista scenų tvarka, panaikinta bei pridėta personažų, kilo spontaniškų ar iš asmeninės patirties atsirandančių momentų. Manau, kad rašant turėjau išskirtinę progą bendradarbiauti su režisieriumi, t. y. visuomet turėjau kažką, kas skaitys naują pjesės variantą ir duos grįžtamąjį ryšį. Taip pat praleidome ilgas septynias dienas repeticijų salėje su aktoriais, gludindami kalbinius aspektus ir aiškindamiesi visus prasminius bei konceptualius teksto aspektus. Manau, kad buvo svarbu teksto nesisavinti, nelaikyti uždaro ir nebijoti keisti. Iš bendradarbiavimo ir atvirumo kilo daug naujų ir spontaniškų idėjų. O visa kita pamatysime pirmosiomis birželio dienomis. Patirties nei aš, nei režisierius neturime, bet esame „mąstantys individai“, todėl, manau, turėtų pasirodyti šiuolaikiškas, įdomus ir provokuojantis spektaklis. Tikiuosi!

 

Daiva Šabasevičienė. Ir mes tikimės!

 

„Voicekas“ pagal Georgą Büchnerį LNDT Mažojoje salėje bus rodomas birželio 1 d. 19 val., birželio 2 d. 16 val. ir birželio 19 d. 19 val.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2019 m. gegužė 17 d. 06:41 / 8 eur

Nepaliko įspūdžio. Perspaustas pseudosimbolizmas kiekviename žingsnyje ir iki begalybės užtęstos tylos pauzės kai kas nors į kanors žiūri ar ką nora krapštinėja. Kažkas nesiklijuoja tame spektaklyje, tik nežinau kas. Gal pats Voiceko ir Germanwings istorijų gretonimas kažkoks dirbtinas ir pritemptas...

2019 m. balandis 2 d. 21:57 / simona

super! labai idomus spektaklis! lauksime kito rezisieriaus darbo :)

2019 m. kovas 25 d. 12:43 / Aš

Tokios nęsamonės dar nebuvau mačiusi.